Dėl vadinamojo „absoliutinio įnagininko“ XVI–XVII a. lietuvių kalbos paminkluose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL VADINAMOJO „ABSOLIUTINIO ĮNAGININKO“ XVI – XVII a. LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLUOSE V. AMBRAZAS Lietuvių kalboje nuo senovės iki šių dienų plačiai vartojamas absoliutinis naudininkas. Kai kurie kalbininkai minėjo ir kitą absoliutinę konstrukciją — absoliutinį įnagininką. Absoliutinio įnagininko klausimas buvo siejamas su tam tikromis dalyvinėmis konstrukcijomis, retkarčiais pasitaikančiomis senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose. A. Becenbergeris greta absoliutinių naudininkų davė tokį absoliutinio įnagininko („ein absoluter Instrumental“) su dalyviu pavyzdį: Schais daiktais schitaipo pataisitais eidawa kunigai BrB Hebr 9, 6. Pasak A. Becenbergerio, absoliutinis įnagininkas tikriausiai yra kilęs iš absoliutinio naudininko. Tarp šių dviejų konstrukcijų esą pereinamųjų atvejų: Ir scham atstatitū liepe antrą sawesp eiti BrB Zuz 56; encziams iomis BrP 402₉. Pastarąjį pavyzdį, A. Becenbergerio manymu, galima laikyti grynuoju absoliutiniu įnagininku („reiner Instr. absol.c“)¹. Su absoliutiniu įnagininku A. Becenbergeris siejo ir lietuvių kalbos padalyvio raidą. Absoliutinėse konstrukcijose vartojamas padalyvis esąs išriedėjęs arba iš naudininko, arba iš įnagininko. A. Becenbergeris pateikė šiuos absoliutinio įnagininko su padalyviu pavyzdžius: moterischke numirus waiku ir wiru sawa schullinjie passiskandina BrP II 518₁₆; passibengus tomis dienomis BrP I 161₂; O apeius metais pataise BrB I Kar 20,26². Matyt, A. Becenbergeris laikė absoliutinį įnagininką viena iš senosios lietuvių kalbos sintaksinių išraiškos priemonių. Daug atsargiau absoliutinio įnagininko klausimą svarstė E. Frenkelis. Jis pažymėjo, kad ši konstrukcija esanti labai reta ir randama tik keliose J. Bretkūno raštų vietose. Kai kurios A. Becenbergerio cituotos konstrukcijos (BrP I 161₂, BrP II 518₁₆) galinčios būti ir absoliutiniai naudininkai, kitos taip pat neleidžiančios kalbėti apie „laisvą absoliutinį įnagininką“ („der freie Instr. absol.c“), nes jas galima sieti ir su laiko bei sociatyviniu įnagininku³. Prie A. Becenbergerio minėtų konstrukcijų E. Frenkelis pridėjo dar vieną pavyzdį: 1 Žr. A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache (toliau — Beiträge...), 261, Göttingen, 1877. 2 Ten pat, 261; žr. taip pat 241. 3 Žr. E. Fraenkel, Syntax der litauischen Kasus, 197, Kaunas, 1928. 47 durimis užrakintomis kalba su eis BrP II 26; pasak jo, tai esąs arba absoliutinis, arba vietos įnagininkas4. Dabartinėje lietuvių kalboje absoliutinis įnagininkas nevartojamas. Jo nepastebėta ir latvių bei senprūsių kalbose. Slavų ir germanų kalbos, kurių senuosiuose paminkluose randamas absoliutinis datyvas, šios konstrukcijos taip pat nepažįsta5. Todėl E. Frenkelio abejonės dėl kai kurių A. Becenbergerio pateiktų pavyzdžių yra visiškai pagrįstos. Konstrukcijos, kurias A. Becenbergeris laikė absoliutiniais įnagininkais, nėra vienarūšės. Norint išsiaiškinti jų pobūdį, reikia peržiūrėti šį klausimą liečiančius senųjų lietuvių kalbos paminklų duomenis. 1. Iš aukščiau suminėtų atvejų, kurie gali būti palaikyti absoliutiniais įnagininkais, pirmiausia aptarsime padalyvines konstrukcijas su daiktavardžių lytimis, turinčiomis galūnę -u. XVI—XVII a. kalbos paminkluose tokių konstrukcijų randame nemaža: Mėnesije Nissan dwideschimtą Metą Karaliaus Arthasastho, stowint winu po jo6 akim, pakėliau esch winą BrB Nehem 2, 1. ...ghissai du Wiru. musche... ir uszumusche ios Kardu, Tiewu mana nieka ape tatai neszninant BrB I Kar 2,32. Nesa mirschtant Tiewu io, ira, kaip kada ne būtų mirręs BrB Sir 30,4. Ir praschokus czesu, kuri Karalius uszmetens buwa... atwede ios wiriausis Kamarniks BrB Dan 1,18. Kolei cześas tokio Vssiszadeghimo waroj, ne tur barskutis ant io Galwos uszeiti... ikki praėius raku, (czesu) kuri ghis PONVI paskadėia BrB IV Moz 6,5. ... ir ateius Mulu ba schakatu7 anszolu, insikabina io galwa ing Anszolą BrB II Sam 18,9. Ir dalis weių... dara... iskadą. Ir karoghimu busent8, arkosi ir ischtaisa kerschtą BrB Sir 40,34 ...anis, Weiu ing ios putschen, padžusta BrB Iz 40,24. ...putschant peiwęu, sakate BrB Luk 12,55. Tadda kalbeja Iosua su PONV... ir biloia priešant Israelu BrB Joz 10,12. Esant tada Karių tarp Namų Saulo, ir Namų Dowido, pastiprina Abner Namus Saulo BrB II Sam 3,6. Ir medžiu pūlant, norins pultų ing pietus alba pusnaktiės (Schaurė) kurion wieton ghis púl, the gules9 BrB Pam 11,3. ...schi rudeni /antai moterischke/ numirus waiku ir wiru sawa /schullinije pas-siskandinna BrP II 51816. Prisariantant cziesu... schitie senklai pirm passirode BrP II 33619. ...laiwa iu sturnu bėpilant/ ir aniems smerti po akim regint/ prieija Kristaups BrP I 20120. ... kaipagi liepianti panu Dewu welija nukirsti sunu sawų wenaturrinti VP 109. J. Bretkuno raštuose ir Volfenbiutelio Postilėje, iš kurių paimti šie pavyzdžiai, -(i)o- ir -(i)io- kamienų daiktavardžių naudininkas paprastai turi galūnę -ui, bet greta jos neretai pasitaiko ir -u, pvz.: passimega tewu jūsų BrB Luk 12,32; bilaia darżiniku winiczas Luk 13,7; ikki tam czesu Mich 5,2; 4 Ten pat. 5 Pavieniai „absoliutinio instrumentatio“ atvejai senuosiuose anglosaksų kalbos tekstuose yra atsiradę dėl lotynų kalbos absoliutinio ablatyvo įtakos, žr. Morgan Callaway, The Absolute Participle in Anglo-Saxon, Baltimore, 1889. 6 Viršuje pabraukto mana. 7 Pabraukta, paraštėje: didziu, storu. 8 Paraštėje: dausza. 9 Paskutinieji 6 žodžiai paraštėje; tekste pabraukta: the gules. 48 Nehem 2,16; I Kar 3,2; II Kar 18,4 ir kt.; silpniausiam daiktu I Petr 3,7; manam Ponui karaliu Assyrios II Kar 18,23 ir pan.¹⁰; garba buik malonausiam—lewų VP 54, wissam pratu 46a; drawgu sawam 206a; afferawasiu Dewų tewų 2a ir t.t.¹¹ Vienaskaitos naudininkų su galūne -u aptinkame taip pat daugelyje kitų kalbos paminklų; jie yra plačiai vartojami ir dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse¹². Šios naudininko lytys raštuose, o iš dalies ir šnekamojoje kalboje, sutapo su vienaskaitos įnagininkais. Todėl tuos daiktavardžius, kurie čia išvardintose konstrukcijose yra jungiami su padalyviais, iš pažiūros galima laikyti ir naudininkais, ir įnagininkais. Pavyzdžiui, A. Becenbergeris, konstrukciją iš BrP II 518₁₆ priskyręs prie „absolutinių įnagininkų“, kai kurius kitas¹³ paminėjo, kalbėdamas apie naudininką. Kad aukščiau minėtuose pavyzdžiuose pavartotos daiktavardžių lytys su galūne -u yra naudininkai, rodo šios aplinkybės: a) Absoliutinėse konstrukcijose, kurių predikatais eina linksniuojami dalyviai, šios daiktavardžių lytys yra jungiamos su dalyvių naudininkais, pvz.: Praėjusiom tam metų, ateija jopi antrą metų BrB I Moz 47,18. Ir thur thinai passilikti, ikėi numirusiom Wirausiu kunigu¹⁴ BrB IV Moz 35,25. . . . ikėi pereiusiam cziesu BrB Dan 2,9. Ir nussidawė¹⁵ Zachariau kaplaniste uszweisdenczam . . . Kaip losas ateija BrB Luk 1,8. b) Senosiuose raštuose visiškai nerandame atitinkamų konstrukcijų, kuriose prie padalyvio būtų jungiamas -(i)ã-, -(i)ē-, -i-, -u- arba priebalsinio kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininkas, turintis kitokią galūnę, negu naudininkas. c) Pagal struktūrą ir vaidmenį sakinyje aukščiau išvardintos konstrukcijos nieku nesiskiria nuo kitų absoliutinių naudininkų. 2. J. Bretkūno raštuose yra keletas absoliutinių konstrukcijų, kuriose mot. g. -(i)ã- kamieno daiktavardžiai, įvardžiai ir dalyviai turi galūnę -mis: Esch skanios strowos newalgliau... nei tepiauusi, ikki praschokus¹⁶ tomis trimis nedeliomis BrB Dan 10,3. Ir pereius dienomis anamįs¹⁷ sugrinsza, o pasilika bernelis¹⁸ Iesus Ierusalema BrB Luk 2,43. Ir passibengus tomis dienomis ir aniėms sugrįstant namopri /passilikka bernelis BrP I 161₂. Ir stagisi est, issipildus dienamis ureda ia²⁰ pareia ghis namusna sawa BrB Luk 1, 23. Bet encziams iomis| Schitai nekurie sargu ateija ing miesta BrP I 402₉. ¹⁰ Kitus pavyzdžius žr. A. Bezzenberger, Beiträge... 127. ¹¹ Žr. W. Gaigalat, Die Wolfenbütteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573, 125, 243, Tilsit, 1900 (MLLG V). ¹² Plg. F. Specht, Śyrwids Punktay Sakimu, 29–30, Göttingen, 1929; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 14, Warszawa, 1956; Z. Zinkevičius, VVU Istorijos-filologijos fakulteto mokslo darbai, 1, 189–190, Vilnius, 1955. ¹³ T. y. Dan 2,9; Sam 3,6; Nehem 2,1; Sir 30,4; Sir 39,34; Apd 7,4; žr. A. Bezzenberger, Beiträge... 127. ¹⁴ Viršuj pabraukto Plebону. ¹⁵ Eilutės viršuje: staghiši est. ¹⁶ Taisyta iš perschokus. ¹⁷ Viršuj išbrauktų ischbewus dienas tas. ¹⁸ Viršuj pabraukto waikelis. ¹⁹ Taisyta iš issipildusamis. ²⁰ Nuo issipildus ligi ia pabraukta; viršuje: iem athluksam Vreda sawa. 4. Kalbotyros klausimai II. 49 Galūnė -mis yra būdinga daugiskaitos įnagininkui. Tačiau J. Bretkūno raštuose ją retkarčiais turi ir daugiskaitos naudininkas, pvz.: Ir sluszia Deiwemis iu BrB Ps 106,36; esch iamis… kalbėiau Joz 20,2; Ghis… prisaka neczistomis Dwasiaams Mork 1,27; Bet beda siunkiamus, (nieschczamis) ir szindanczamis Luk 21,23. Noreia ghissai iamis schitu prisakimu… Liekarstwa… pataisiti BrP I 222₂₀ ir pan. Daugelyje kitų senųjų paminklų (Morkūno Postilėje, Volfenbiutelio Postilėje, Knygoje nobanystės ir kt.) naudininkai su galūnėmis -mis yra dar dažnesni²¹. Šios lytys buvo veikiausiai pradėtos vartoti naudininkų reikšme dėl naudininko ir įnagininko galūnių dalinio sutapimo. Jau XVI—XVII a. raštuose vardžodžių daugiskaitos įnagininkas, kaip ir naudininkas, kartais turi galūnę -ms, plg.: su sawa Szmonims BrB I Mak 12,50, su mums SG 105₁₇ ir pan. Pagal analogiją su šiais atvejais daugiskaitos įnagininkų lytys su galūne -mis vietomis irgi galėjo gauti naudininko reikšmę²². Pažymėtina, kad galūnę -mis sen. raštuose dažniau už kitus turi -(i)ā- kamieno vardžodžių bei įvardžių naudininkai²³. Kaip tik šio kamieno lytis mes matome aukščiau suminėtose Bretkūno raštų konstrukcijose. Tad visai neabejotina, jog tai yra naudininkai, ir šiuose pavyzdžiuose mes turime normalius absoliutinio naudininko su padalyviais (1—4) arba dalyviais (5) atvejus. Palyginę šias konstrukcijas su atitinkamomis kitų senųjų raštų vietomis, jose dažniausiai irgi randame absoliutinius naudininkus (plg. Ir passibengus dienoms/ ir aniems sugrįžtant VEE 31₂₄; iki toms trims nedėloms perėjus KvB₁ Dan 10,3, Bet nueinant jom dwiem KvB₁ Mat 28,11). Pažymėtina viena vieta Morkūno Postilėje, kurioje vertėjas, skolindamas iš B. Vilento perikopės tekstą, jame pavartotą absoliutinį naudininką perrašė tokiu būdu: VEE 146—147: Ateia Iesus (146) durims sant vschrakintoms; MP 173a 27: Atáio Tezus durimis sant užrakintomis. Čia galima įžiūrėti ir absoliutinio naudininko kontaminaciją su kelio įnagininku (kuo atėjo?). J. Bretkūnas šią vietą išvertė dvejopai: perikopėje jis pavartojo absoliutinį naudininką (BrP II 43₄), o „išguldyme“ atpasakojo kiek kitaip: Ateit Ponas IEsus iumpi kaczei durimis uszrakintomis kalba su ieis/ ir sawe… prisikielusi paroda BrP II 26₄. E. Frenkelis, cituodamas šio sakinio ištrauką (žr. aukščiau), žodžių junginį durimis uszrakintomis klaidingai siejo su veiksmažodžiu kalba. Iš tikrųjų jis sietinas su veiksmažodžiu ateit. Čia J. Bretkūnas parafrazuoja lotynišką sakinį venit Iesus ianuis clausis Vulg Jon 20,26, įterpdamas jungtuką 21 Žr. W. Gaigalat, min. veik., 133 tt.; A. Bezzenberger, Beiträge… 241; P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina, 44 tt., Tartu, 1933; F. Specht, ZfslPh 12, 200 tt. 22 Plg. P. Arumaa, min. veik., 48—49; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 404 tt., 418, 423, Rīgā, 1951; E. Fraenkel, Balticoslavica, 2, 36; Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, 14, Göttingen, 1947. Kitaip galūnę -mis skverbimasi į naudininką aiškino F. Spechtas; jo manymu, ji sukėlė naudininko ir įnagininko galūnių sutapimas dviskaitoje, žr. F. Specht, KZ 53, 152 tt.; 56, 265; ZfslPh 12, 200 tt. 23 Pavyzdžiui, iš 69 daugiskaitos įnagininkų su galūne -mis, esančių J. Morkūno Postilėje (juos cituoja P. Arumaa, min. veik., 44—45), 31 yra -(i)ā- kamieno. 50 kaczei. Tad durimis uszrakintomis yra ne absolutinis, bet aiškus kelio (būdo) įnagininkas24. 3. Atskirai paminėtinos dvi J. Bretkūno pavartotos konstrukcijos: Ir Ianui schitaip apkaltu sanczu /Ponas musu Jesus Kristus/ delei kosanų ir stebuklingu darbu sawa/ buwa didiele Czeṡtije laikams BrP I 29₉. ... esch thą nepalai̇mą ne uszleiṡiu iem giwų sancziu, Bet czesu io io sunau̇s usṡziun-siu nepalai̇mą ant io Namų BrB I Kar 21, 29 (bey seinem leben LB; in diebus eius Vulg). Pirmosios konstrukcijos žodžius apkaltu sanczu F. Špechtas laikė naudininkais25. Priimdami šią prielaidą, naudininkais turėtume laikyti ir giwų sancziu antrame pavyzdyje. Formaliai tai yra įmanoma, nes būdvardžiai ir dalyviai J. Bretkūno raštuose kartais turi nominalines naudininko galūnes, plg. naudininkus bagatu BrG 12326; nekaltu BrB Sir 31,8; ischronitu BrB Sir 30,21; kalbancziu BrP I 7711; raupsūti̇u BrP I 19410 ir pan. Tačiau veikiamosios rūšies dalyvių naudininkų su galūne -u neteko pastebėti. Be to, J. Bretkūno raštuose iš veiksmažodžio būti kamieno sudarytas esamojo laiko dalyvis niekada nebūna absoliutinio naudininko sudėtinio predikato jungtimi (tokiais atvejais vartojamas padalyvis, plg.: kurie iem giwam essant, numirre BrB Teis 16,30 ir pan.). Lytys apkaltu ir giwu veikiausiai yra ne naudininkai, bet įnagininkai. Įnagininkas neretai eina absoliutinio naudininko predikato vardine dalimi, plg.: man sant didzu pulku BrB Joz 17,14; kaliui teip didziu esant BrB V Moz 19,6 ir pan. Kadangi padalyvinė jungtis su šiais įnagininkais sudaro glaudų sintaksinį-semantinį junginį, ji lengvai galėjo prisiderinti prie pastarųjų ir perimti jų linksnio formą. Abiejuose aukščiau minėtuose sakiniuose jungtis sanczu, matyt, pavartota vietoj sant dėl įnagininkų apkaltu ir giwu įtakos. Tad čia mes turime kiek deformuotus absoliutinio naudininko pavyzdžius. 4. Kaip matome, visi iki šiol aptarti pavyzdžiai, jei neskaitysime vieno kelio (būdo) įnagininko, yra absoliutiniai naudininkai. Išskyrus juos, peržiūrėtuose XVI—XVII a. paminkluose27 tėra tik trys konstrukcijos, kurios galėtų būti palaikytos absoliutiniais įnagininkais. Jas randame J. Bretkūno biblijos vertime: 24 Būdo įnagininką arba pažodinį lotynų kalbos absoliutinio ablatyvo vertimą matome ir šiame sakinyje: Bet amszinoi̇ giwatoie [ischrintu grieku] prieg wissų p schlowintuiu žmoniu bus /kaip ir pirmusa gimditoiusa pirm nupūlima buwa MT 76a 16. 25 Žr. F. Specht, Šyrwids Punktay Sakimu, 33, Göttingen, 1929. 26 Žr. A. Bezzenberger, Beiträge... 241. 27 Ištisai peržiūrėti visi iki šiol žinomi M. Mažvydo, B. Vilento, M. Daukšos ir M. Petkevičiaus raštai, J. Bretkūno biblijos vertimas bei Postilė, J. Morkūno Postilė (1600), S. Vaišnoro „Žemčiūga teologiška“ (1600), anoniminis Ledesmos katekizmas (1605), L. Zengštoko giesmynas (1612), K. Širvydo „Punktai sakymų“ (1629—1644), S. M. Slavočinskio giesmynas (1646), Knygos nobaṅžnystės giesmynas (1653), Suma evangelijų (1653), Maldos krikščioniškos (1653), S. Minvydo ir J. Božimovskio Katekizmas (1653), 1674 m. Evangelijos, E. Volterio, H. Reinholdo, J. Gerulio ir J. Otręmbskio paskelbtos S. B. Chylinskio Biblijos dalys, D. Kleino Maldų knygelės (1685), J. Rikovi̇jaus giesmynas bei maldaknygės (1685) ir kiti smulkesni XVI-XVII a. raštai. 51 1) Ir scham attestatiu28, liepe antra sawesp eiti, (atwadinna) ir biloia iam Zuz 56 (und da dieser hinweg war/ Hies er den andern LB; Et, amoto eo, iussit venire alium Vulg). 2) O apeius metais, pataise Benhadad Syrus, ir ischæia ing Aphek I Kar 20,26 (Als nu das jar umb war/ ordenet Benhadad die Syrer LB; Igitur postquam annus transierat, recensuit Vulg)29 3) Schais daiktais schitaipo pataisitais, eidawa Kunigai wissadais ing pirmaghi Schetra Hebr 9,6 (Da nu solches also zugericht war/ gingen die Priester LB; His vero ita compositis: in priori quidem tabernaculo semper introibant sacerdotes Vulg). Kaip matome, pirmoji ir trečioji konstrukcija atitinka Vulgatos absoliutinį abliatyvą. Kadangi, versdamas bibliją, J. Bretkūnas naudojosi šiuo tekstu, lotynų kalbos absoliutinis abliatyvas galėjo jį paskatinti vietoj naudininko pavartoti įnagininką. Pažymėtina, kad tik viename iš cituotų pavyzdžių absoliutinės konstrukcijos subjektas ir predikatas turi įnagininko formą. Pirmosios konstrukcijos subjektas išreikštas naudininku (scham), o predikatą attestatiu galima laikyti ir naudininku30, ir įnagininku. Antrajame pavyzdyje atvirkščiai: šalia padalyvio, kilusio iš priebalsinio linksniavimo naudininko, eina įnagininkas metais31. Tokį naudininko formos maišymą su įnagininku pastebime ir kai kuriose kitose J. Bretkūno biblijos vertimo vietose, plg.: Bet kalbu iūmus prieteleis mana, Nessibijakiet Luk 12,4; o karalius Syrias buwa sawa wiriausiems32 Raitais prisakens II Kron 18,30; tu su manimi, Tarnu tawam, Derečei I Sam 20,8. Aukščiau cituotas konstrukcijas galima sieti ir su kitais derinimo sutrikimo atvejais, kurių J. Bretkūno biblijos vertime nemažą randame33. Čia reikia prisiminti, kad šio vertimo rankraštis nebuvo galutinai suredaguotas, ir, rengdamas jį spaudai, daugelį netaisyklingų ar dėl originalų įtakos supainiotų konstrukcijų J. Bretkūnas veikiausiai būtų ištaisęs (žymi jų dalis yra jau pataisyta rankraštyje). Manyti, kad aukščiau išvardintos konstrukcijos paremtos „absoliutinio įnagininko“ vartojimu, galėtume tik tada, jei panašių pavyzdžių būtų ir kitur. Tačiau nei paties J. Bretkūno Postilėje, nei kitų autorių raštuose jų nėra. Taigi, iš XVI—XVII a. paminklų duomenų nematyti, kad „absoliutinis įnagininkas“ būtų buvęs kada nors vartojamas lietuvių kalboje. 28 J. Bretkūnas biblijos vertimo rankraštyje garsą u kartais žymi ir raide ů (apskritai, ne visada galima aiškiai pasakyti, ar virš raidės u užrašytas lankelis, ar apskritimas). Tikriausiai, šis žodis taip pat turi galūnę -u ( = attestatiu). 29 Graikiškame tekste čia randame absoliutinį genityvą, plg.: καὶ ἐγένετο ἐπιστρέψαντος τοῦ ἐνιαυτοῦ Sept. 30 Tokiu atveju pirmame pavyzdyje turėtume absoliutinį naudininką su neveikiamosios rūšies dalyviu. 31 Įnagininkas metais čia galėjo patekti pagal analogiją su tokiais pasakymais, kaip praėjusiais metais, šiais metais ir pan. Su laiko įnagininku šį pavyzdį siejo ir E. Frenkelis (žr. aukščiau). 32 Iš wiriauseis. 33 Žr. V. Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, 208—209, Königsberg und Berlin, 1941. 52 SUTRUMPINIMAI BrB — Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie (1579-1590. Cituojama iš VVU fotokopijos). BrP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Euangelii... Per Iana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. KvB1 -Biblia, Tai esti: Wissas Schwentas Rázstas, Šėno ir Naujo Testamento... Nū kelłą Mokytojů Lietuwoj’ Lietuwiszkay pėrstättytas, Ir antrą kartą iszspáustas. Karaláuczuje 1755. KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn. LB — Biblia: Das ist: die gantze heilige Schrifft: Deudsch. Auff's new zugericht. D. Mart. Luth. Wittemberg. Gedruckt durch Hans Lufft 1549. MP = Postilla Lietuwiszka... izd(u)ota... Wilniwy per Jokuba Morkuną... Metuose... 1600. MT — Margarita Theologica, Collecta et conscripta à M. Adamo Francisci... O nu: Lietuwischkai ira perguldita per Simona Waischnora warnischki Plebona Ragainės. Ischspáusta Karaliaucziuie Prusu per Jurgi Osterbergerą, metūsa... 1600. Sept — Η ΠΑΛΑΙΑ ΔΙΑΘΗΚΗ ΚΑΤΑ ΤΟΥΣ ΕΒΔΟΜΗΚΟΝΤΑ. Hoc est Vetvs Testamentvm ex versione Graeca Septvaginta interpretvm... Halae (I ir II dalys — 1759, III ir IV — 1760, V — 1766). SG — Giesmes Chriks c zionischkos ir Duch aunischkos... per Lazaru Sengstak Lietuwos Plebona Karaliauc zios atnaugintos. Anno CIƆ IƆC XII. Ischspáustos Karaliauc zi uie Prusuu. VEE — Euangelias bei Epistolas /Nedeliu ir schwentuju dienosu skaitomos... pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwis c hka S zodzia/per Baltramieju Willenta... Ischspaustas Karłauczui per Jurgi Osterbergera/ Metu M. D. LXXIX. VP — Iszguldimas Evangeliv per wisvs Mettvs, surinktas dalimis isch Davgia Pastillv... (Anoniminė 1573 m. postilė. Cituojama iš W. Gaigalat, Die Wolfenbütteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573, Tilsit, 1900). Vulg — Biblia sacra Vvlgatae editionis Sixti Qvinti pont. max. ivssv recognita atque edita Romae Ex typographia apostolica Vaticana MD XC III. fslPh — Zeitschrift für slavische Philologie. Herausgegeben von Max Vasmer. О ТАК НАЗЫВАЕМОМ „ТВОРИТЕЛЬНОМ САМОСТОЯТЕЛЬНОМ“ В ПАМЯТНИКАХ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА XVI—XVII вв. В. И. АМБРАЗАС Резюме Вопрос о существовании „творительного самостоятельного“ в древнелитовской письменности был выдвинут А. Бецценбергером, позднее затронут Э. Френкелем, но до сих пор является открытым. Для решения этого вопроса в настоящей статье приводятся все конструкции, которые были или могут быть истолкованы как „творительные самостоятельные“. Методом полной выборки они извлечены из памятников литовского языка XVI—XVII вв. 53 Исследование этого материала показало, что почти все „творительные самостоятельные“ объясняются как дательные самостоятельные с деепричастиями или склоняемыми причастиями. Формы дательного падежа номинального склонения во многих древних памятниках частично совпали с формами творительного падежа. Это совпадение имело место в единственном числе склонения основ на -(i)o-, -(i)io- (окончание -u) и, сравнительно редко, во множественном числе других основ (окончание -mis). Именно эти формы встречаются в большинстве исследуемых оборотов. С другой стороны, формы творительного падежа, не совпадающие с дательным падежом, не бывают ни субъектами, ни предикатами абсолютных конструкций. Исключение составляют лишь единичные обороты в переводе библии И. Бреткунаса. Они связаны с нарушением согласования и колебанием в употреблении форм дательного и творительного падежей, которое отмечается и в других местах рукописи перевода, однако могли возникнуть и под влиянием латинской конструкции ablativus absolutus, находящейся в соответствующих местах Вульгаты. Следовательно, „творительный самостоятельный“ в древнелитовской письменности не существует.