Akademinei dabartinės latvių literatūrinės kalbos gramatikai pasirodžius

lenšteino (Bielenstein) ir kitas to laiko latvių gramatikas'. Padėtis pasikeitė pas- kutiniaisiais dešimtmečiais. 1922 m. latvių gramatikos istorijoje iškyla tokia mums dar ne greitai pasiekiama viršukalnė, kaip Janio Endzelyno „Lettische Gramma- tik“, 1938 m. išeina to paties autoriaus ,,Latviešu valodas skaijas un formas“. 1951 m. didžiąją J. Endzelyno gramatiką su papildymais išsileidę latviškai, latviai susilaukė štai jau ir akademinės dabartinės literatūrinės kalbos gramatikos pirmojo tomo®. | Šio tomo pasirodymas — tai kelerių metų Latvijos TSR Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto Gramatikos sektoriaus kolektyvo įtempto darbo rezultatas. Veikalo autoriai: A. Ahero, A. Bergmanė, A. Blinkena, R. Grabis, M. Lepika, R. Melbiksė, A. Mikelsonė, T. Puorytė, M. Saulė-Sleinė. Redakcinė kolegija: A. Bergmanė, R. Grabis, M. Lepika, E. Sokolas (atsak. redaktorius). Didžiausia našta, rašant šią gramatiką, teko nusipelniusiam Latvijos TSR kultū- ros veikėjui R. Grabiui, kuris parašė ne tik atskirus skyrius, redagavo, bet ir va- dovavo visam gramatikos parengimo darbo procesui. Gramatikos rankraštis buvo užbaigtas jau 1956 m. Tų metų rudenį įvyko šio rankraščio aptarimas, kuriame be Latvijos TSR Mokslų Akademijos Kalbos ir literatūros instituto darbuotojų dalyvavo aukštųjų mokyklų dėstytojai, mokytojai, žurnalistai ir šiaip įvairūs vi- suomenės atstovai. Rankraščio aptarime tiesioginiu ar netiesioginiu būdu da- lyvavo ir kai kurie lietuvių bei estų kalbininkai. Svarstant gramatikos rankraštį, buvo keliama nemaža ginčytinų klausimų, neišspręstų problemų. Tarp kitų da- lykų labai aštriai buvo iškeltas ir latvių rašybos reformos klausimas. Rašybos reforma, sunkus redagavimo darbas ir kai kurios kitos kliūtys kiek uždelsė gra- Tokios apimties dabartinės latvių literatūrinės kalbos gramatika pasirodo pirmą kartą. Tai ne tiktai pirmoji tokio pobūdžio latvių, bet ir apskritai baltų kalbų gramatika. Dabartinės kalbos sąvoka šioje gramatikoje apima ne tik pastarųjų dešimtmečių latvių literatūrinę kalbą, bet visą literatūrinės kalbos raidos periodą nuo XIX-tojo amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių (svarstant gramatikos rank- raštį, kai kas, pvz., prof. J. Loja, siūlė pradėti šį periodą XIX-ojo amžiaus viduriu) iki mūsų dienų. Gramatikoje remiamasi nepaprastai gausia faktine kalbine me- džiaga — geriausių latvių rašytojų darbais, pradedant broliais R. ir M. Kaudzy- čiais, Apsyšu Jekabu, Rudolfu Blaumaniu ir baigiant tarybinės latvių literatūros meistrais. Pačiai panaudojama ir tautosaka, mokslinė proza, periodika. Kadangi gramatika yra normatyvaus pobūdžio, tai tarminiai reiškiniai lie- čiami mažai, dažniausiai tik tokiais atvejais, kada jie tiesiogiai siejasi su atskirais 1 Dėl latvių kalbos gramatikų charakteristikos plg. R. Grūbis, Pūrskats par 17. gadsimta latviešu valodas gramatikūm. — Valodas un literaturas instituta Raksti, 5, 205 — — 266, Rigū, 1955; R. Grisle, 17. gadsimta gramatikas kū latviešu valodas vėstures avots, — Valodas un literaturas instituta Raksti, 7, 245—255, Rigū, 1958; R. Grisle, Réhehiizena gramatika un pret to vérstais Einhorna raksts. — Rakstu krūjums, veltijums akadčmikim profesoram dr. Janim Endzelinam vipa 85 dzives un 65 darbu gadu atcerei, 479 —526, Rigū, 1959; J.Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 22—23, Rigi, 1951; J. Endzelins, Ievads baltu filolofijū, 67 —68, Rigd, 1945; A. Bielenstein, Die lettische Sprache, 1, 20 —28, Berlin, 1863; J. Niedre, Latviešu literatura, 1, 76—78, Riga, 1952. 2 Misdienu latviešu literdirds valodas gramatika, 1, fonétika un morfologija, Latvijas PSR Zindtgu Akadémijas Izdevnieciba, Rigd, 1959, 830 psl. 326 literatūrinės kalbos faktais. Gana sudėtingas gramatikos autoriams uždavinys buvo istorinis reiškinių traktavimas. Visiškai be istorizmo elementų vargu įma- noma, tur būt, parašyti platesnę dabartinės latvių kalbos gramatiką. Istorizmo neišvengė ir šios gramatikos autoriai. Tačiau istorizmas nėra koks nors disonan- sas dabartinės kalbos reiškiniams, o, priešingai, padeda šiuos reiškinius geriau suprasti. Su šiuo istorizmu neatskiriamai susiję ir lietuvių kalbos elementai, pade- dantys nušviesti atskirus latvių kalbos faktus. Šia proga reikia pastebėti, kad lie- tuvių kalbos elementai, latvių ir lietuvių kalbų santykio klausimai aptinkami dau- gelyje ir ankstesniųjų latvių kalbos gramatikų, o kai kurių ankstesniųjų latvių gramatikų autorių samprotavimai apie lietuvių ir latvių kalbų giminystę yra be galo įdomūs ir sunku iškęsti čia jų nepacitavus. Štai jau XVIII-tame amžiuje Gothardas Fridrichas Stenderis savo gramatikoje rašė: ,,Die Lettische Sprache ist eine Schwester der Litthauischen. Ich berufe mich nicht blo auf die Aehn- lichkeit ihrer Benennung, indem Litwa, wie die Litthauer ihr Land nennen, und Latwi, wie sich die Letten nennen, ziemlich ahnlich lauten, sondern hauptsich- lich auf die Uebereinstimmung beyder Sprachen... Beyde Sprachen, sowol die Lettische als die Litthauische, sind Abstimmlinge von der Slavonischen“®- O Christofas Harderis, papildydamas G. F. Stenderio gramatiką, dar įdomiau „išaiškina“ šį klausimą: ,,Nach dieser Hypothese liefle sich nun auch wohl er- klūren, wie die littauische Sprache eine Schwester der lettischen seyn kann. So wie die Letten urspriinglich ein russischer Stamm waren, so waren die Lit- tauer ein pohlnisches Volk. Noch jetzt ist die russische und pohlnische Sprache sehr verwandt: wahrscheinlich in jenen Zeiten noch mehr. Nimmt man nun an, daB irgend ein Stamm des teutschen Volks sich hier als Kolonie niederliel, so ist es ja ein geringes, auch noch weiter anzunehmen, dal diese Kolonie nicht blos lings dem Ufer der Ostsee, wo die Letten wohnen, geblieben, sondern auch tie- fer ins Land zu den Littauern gegangen sey. Wo sie nun ihre Sprache mit der russischen vermischten, da entstand die lettische Sprache; wo sie solche aber mit der pohlnischen vermischten, da entstand die littauische““*. A. Bylensteinas, savo gramatikoje davęs latvių gramatikų apžvalgą, kaip šių gramatikų trūkumą nurodo, kad jų autoriai nelygino latvių kalbos faktų su lietuvių ir slavų kalbų faktais (,,...die fruchtbare Vergleichung mit dem Litthauischen und Slavischen meist ganz unterlūsst“*). Pačio A. Bylenšteino gramatikai, žinoma, negalima šio bo 3 Lettische Grammatik, verfasset von Gotthard Friedrich Stender..., Zweyte Auf- lage... 9—10, Mitau, 1783. (Latvių kalba yra lietuvių kalbos sesuo. Aš remiuosi ne tik pa- vadinimo panašumu, tuo kad Litva, kaip lietuviai savo kraštą vadina, ir Latvi, kaip vadinasi latviai, gana panašiai skamba, tačiau svarbiausia abiejų kalbų atitikimu... Abi kalbos, tiek Istvių, tiek ir lietuvių, yra slavų kalbų palikuonės.) t Anmerkungen und Zusūzze zu der lettischen Grammatik des Herrn Propst Stender, von Christoph Harder, Zweite und vermehrte Ausgabe, 10—11, Mitau, 1809. (Kokiu būdu lietuvių kalba gali būti latvių kalbos seseria, pagal šią hipotezę galima ir taip aiškinti. Kaip latviai iš pradžios buvo rusų kiltis, taip lietuviai buvo lenkų tauta. Dar ir dabar rusų ir lenkų kalbos yra labai giminingos: anais laikais buvo, tur būt, dar giminingesnės. Prileidus, kad kokia nors vokiečių tautos kiltis čia įsikūrė kaip kolonija, nesunku manyti, kad ši kolonija liko ne tik Baltijos jūros pakrantėje, kur gyvena latviai, bet ir giliau į lietuvių kraštą pasistūmėjo. Kur jie savo kalbą sumaišė su rusų kalba, ten atsirado latvių kalba, o kur su lenkų — ten atsirado lietuvių kalba.) 5 A. Bielenstein, Die lettische Sprache, 1, 28, Berlin, 1863. 327 44 psl. kalbant apie siaurojo e, č vartojimą ne visiškai tiksliai formuluojama: „+, vedu (no senūka vežu), metu (no sendka mešu) u. c.“ Skaitytojas gali suprasti, kad lat. vedu < vefu, vadinasi, du < Zu ir t.t. 106 psl. nagrinėjant daiktavardžius su priesaga -emis, nurodomas ir žodis kermenis, paaiškinama, kad tai skolinys iš senovės prūsų kalbos (kermens). Skaity- tojas, geriau nesusipažinęs su latvių kalbos istorija, gali pagalvoti, kad latviai šį žodį gavo iš prūsų, tuo tarpu kai į latvių kalbą jį įvedė Atis Kronvaldas (1837— 1875), jau praėjus keliems šimtmečiams po prūsų kalbos išnykimo. 424 psl. nurodoma, kad žodis (pamatvirds), iš kurio kilęs būdvardis pilns yra žuvęs, o 155 psl. rašoma: „piltuvis (blakus verbam pilt ar nozimi „klūt pilnam“)“. Taigi visai neaiškus žožių pilns ir pilt ryšys. Liet. visas reikia kirčiuoti visas, o ne visas (531 psl.), o sen. pr. vissa (531 psl.) teisingiau rašyti wissa. Reikia rašyti visi} geridusias, ne visij—geridusias (465 psl.). Lat. jd-, kurio pagalba sudaroma reikiamybės nuosaka (vajadzibas izteiksme), J. Endzelyno nuomone®, yra veikiausiai (laikam!) senoji jo-kamienio įvardžio genetyvo ir ablatyvo bendroji forma, o ne genetyvo ir datyvo, kaip nurodoma gramatikoje (615 psl.). 704 psl., gal būt, per drąsiai teigiama, kad prieveiksmis vakar kilęs iš vie- naskaitos lokatyvo®. Taip pat visai neaišku, kodėl kai kurių literatūrinių paminklų gramatikos tekste cituojami keli leidimai, pavyzdžiui: Kaudz. 1 — Mžčrnieku laiki, Rigi, 1913; Kaudz. 2 — Mžčrnieku laiki, Rigd, 1949; Kaudz. 3 — Mérnieku laiki, Rigd, 1954 arba V. L. 3 — Zvejnieka déls, Riga, 1947; V. L. 12 — Zvejnicka déls, Riga, 1956 ir t.t. Vis tiek vienas kuris leidimas turėtų būti autenti$kiausias ir jį reikėtų cituoti. Latvių kalbos specialistai, su dideliu susidomėjimu sutikę naująją gramatiką, be abejo, ją kruopščiai išnagrinės, iškels gerąsias puses, nurodys trūkumus, ras netikslumų, tačiau jau ir dabar galima pasakyti, kad minėtasis veikalas yra labai reikšmingas puslapis latvių kalbos gramatikų istorijoje, ir kuklūs, tik petitu ir tai ne tituliniame puslapyje pasirašę šios gramatikos autoriai nusipelno labai teigiamo įvertinimo. 8 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, 886, Riga, 1951. * Plg, K. Būga, Rinktiniai raštai, sudarė Z. Zinkevičius, 2, 183, Vilnius, 1959; K. Ulvydas, Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 82, Vilnius, 1959,