Dėl kai kurių vietovardžių kilmės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL KAI KURIŲ VIETOVARDŽIŲ KILMĖS V. GRINAVECKIS Dievytis. Šilalės rajone yra ežeras, vietos žmonių tarme (žemaičiai dūnininkai) vadinamas Dývytis. Tuo pačiu vardu vadinama kalnas ir miškas, esantys prie ežero. Prie ežero esantis kaimas tarmiškai vadinamas Pãdyvytis, arba Pãdyvytis. Jo vardu pavadintas tarybinis ūkis, susikūręs 1940 m. Minėtoji vieta (ežeras, kalnas, miškas) aprašoma ir įvairiuose grožinės literatūros kūriniuose, pvz., Maironis yra sukūręs baladę Dyvitis1. Vienuolis šią vietą mini „Padavimuose ir legendose“2 ir kt. Literatūrinėje kalboje šis vietovardis rašomas labai įvairiai: tarybinio ūkio iškaboje dabar parašyta Padevytis, Maironio baladė vadinama Dyvitis, „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“ parašyta Dievietis3. Kaip iš tikrųjų šį vietovardį reikia tarti ir rašyti literatūrinėje kalboje? Vietos žemaičiai, kaip minėta, šitą vietovardį taria Dývytis. Toje žemaičių (dūnininkų) tarmėje vietoje literatūrinės kalbos dvibalsio ie tariamas ilgas y, pvz.: dýna, pýva, týsus (diena, pieva, tiesus). Taigi ir vietovardyje Dyvytis pirmasis y, be abejo, atliepia literatūrinės kalbos dvibalsį ie, todėl literatūrinėje kalboje šitą žodį reikia tarti ir rašyti Dievytis (priegaidė tvirtagalė, ne tvirtapradė, kaip rašoma kai kuriuose kalbos darbuose4). Šio vietovardžio daryba greičiausiai bus tokia: diev- yra šaknis, kuri sietina su žodžiu dievas, o -ytis — priesaga. Kadangi tos vietos žemaičių tarmėje literatūrinės kalbos ilgasis balsis y ir dvibalsis ie tariami visiškai vienodai — y, tai dėl antrosios šio vietovardžio dalies gali kilti abejonių. Gal čia turima ne priesaga -ytis, bet -ietis5? Tačiau čia priesagos -ietis negali būti, nes žemaičiai tokios priesagos visai neturi, be to, ir vietoje priesagos -ietis žemaičių kartais vartojama priesaga -ytis, pvz.: vókytis „vokietis“, šiaulýtis „šiaulietis“ (Akmenė). Vietovardžių su priesaga -ytis Žemaičiuose žinoma ir daugiau, pvz.: Barsvýčiai „Rietavo raj. kaimas“, Laisvýtis „Raseinių raj. upė“. Vietovardžių su priesaga -ytis yra ir kitose Lietuvos vietose, pvz.: Žalvytis „Kapsuko raj. ežeras“, Viršýtis „Linkuvos raj. upė“, Vižtyris „Kybartų raj. ežeras“. Su priesaga -ietis taip pat pasitaiko vietų vardų, pvz.: Kalniėčiai „Anykščių raj. kaimas“, Gilbietis „Lazdijų raj. kaimas“. 1 Maironis, Rinktiniai raštai, 1, 209, Vilnius, 1956. 2 A. Vienuolis, Padavimai ir legendos, 45, Vilnius, 1947. 3 Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 391, Kaunas, 1948. 4 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba (toliau Lkžd), 360, Vilnius, 1943; Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 391, Kaunas, 1948. 5 Lkžd, 360. 321 Vienas dalykas, kuris lyg ir prieštarauja nuomonei, kad vietovardyje Dievytis turima priesaga -ytis, yra šio vietovardžio kirčio vieta pirmame skiemenyje, nes dabar žodžiai su priesaga -ytis yra kirčiuojami priesagoje. Jeigu žodis dievas būtų šakninio kirčiavimo, tai būtų galima manyti, kad čia esama išlaikyta senovinio kirčiavimo (plg. vókytis), bet čia taip negali būti, nes kalbamasis žodis yra galūninio kirčiavimo (dabar ketvirtos kirčiuotės). Matyt, šio vietovardžio kirtis yra naujas, nes dažnai tikriniuose varduose, ypač vietovardžiuose ir pavardėse, pasitaiko kirčio skirtumų, palyginti su tos pačios rūšies bendriniais daiktavardžiais. Kad taip galėjo būti, rodo ir kitas analogiškos darybos žodis Deivelaitis „pavardė“, dar plg. Pamedytis „pavardė“. Pagaliau, kaip šį vietovardį reikia transponuoti į literatūrinę kalbą, aiškiausiai rodo žemaičių rietaviškių tarmė, kuriai ši vieta taip pat žinoma. Rietaviškiai vietoje literatūrinės kalbos dvibalsio ie taria dvibalsį ei, pvz.: deinà „diena“, o literatūrinės kalbos balsį y taria taip pat kaip ir literatūrinėje kalboje, pvz., yla. Kalbamąjį vietovardį jie taria Dievytis. Taigi rietaviškių žemaičių tarmė aiškiausiai rodo, jog šį vietovardį literatūrinėje kalboje reikia rašyti ir tarti Dievytis. Dar vienas argumentas, rodantis šio vietovardžio tokios darybos teisingumą yra tai, kad tokios pat darybos vietovardžių yra turėję ir senovės prūsai. Tai rodo, nors ir iškreiptai užrašyti prūsų vietovardžiai Dewitte, Dewythen6. Lietuvių gyvenamame plote pasitaiko ir daugiau vietovardžių su šaknimi diev-, pvz.: Diẽminas „BTSR, Vỹjos raj., Jaškūnų k. kalnas“ (iš *Dievminas, kur lūpinis v išnykęs prieš lūpinį m dėl disimiliacijos, plg. diemedis < diovmedis, Šeimena < Šeivmena7), Deimenà „Kaliningrado srities upė“ (iš *Deivmena). Šilališkių žemaičių tarmėje priesaga -ytis turi mažinamą menkinamą reikšmę, pvz.: šunỹtis „menkas, nususęs šunelis“, kačiū̃tis „menkas, sušliuręs kačiukas“, mažỹtis „mažas, prastas“, ežerỹtis „mažas, ne koks ežeras“. Vietovardis Dievytis greičiausiai yra susijęs su senovės lietuvių mitologija: ežeras, matyt, yra buvęs laikomas menku ar prastu dievu. Tai lyg ir rodo gausybė iki šiol išlikusių padavimų, pasakojimų, kuriuos mini ir Maironis savo baladėje. Minėtų vietų ryšį su senovės lietuvių religija rodo ir kitas vietovardis Šventupis „upelis, įtekantis į Dievyčio ežerą“8. Keklys. Senosios šiaurės vakarų Žemaičių srities pavadinimas šaltiniuose rašomas dvejopai: Ceclis arba Cecklis9. Lieka neaišku, kaip gyventojai tarė savo srities vardo pirmąjį garsą — c ar k. Rašymas c beveik nieko nepasako, nes tuose pačiuose šaltiniuose c rašomas ir tais atvejais, kai galėjo būti tariamas tik k, pvz.: Curtine „Kartena“, Curonia10 „Kursas“. Rašymas c garsui k žymėti leidžia manyti, kad srities pavadinimo pirmasis garsas galėjo būti tariamas k, nes c istorijos 6 G. Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen (toliau ON), 28, Leipzig, 1922. 7 Lkžd, 233. 8 Tur būt, su senovės lietuvių mitologija yra sietinas ir vietovardis Lampėdis „Kauno raj. ežeras“ (iš *Laumpėdis; laumės pėdoje atsiradęs ežeras), kurio trigarsis am dėl tarimo patogumo bus sutrumpėjęs, plg. sukvalt ~ sukvailti, smalgalis ~ smailgalis, žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1, 147, Vilnius, 1957. 9 Dr. A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert, 234, Peterburg, 1892. 10 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, XCI, Kaunas, 1924. 322 šaltiniuose žymima tz, pvz.: Letzime, Rutzowe11. Tokią nuomonę paremia ir dabartiniu metu tebevartojami Lietuvoje vietovardžiai ir bendriniai žodžiai: Jiesios baseine yra upė, vadinama Keklys, kurios vardas gali būti identiškas su minėtosios srities pavadinimu. Be Kėklio, tame pačiame Jiesios baseine teka upė, vardu Keklaitis. Nors A. Salys teigia, kad Kėklio etimologija yra neaiški12, tačiau atrodo, kad šis žodis yra padarytas iš šaknies kek-(:kekė) ir priesagos -lja-; plg. dar kėkulas „gniutulas, gumulas“: kėkė + -ulas; kekta „būrys, minia, kekė“; kėkutas „būrys, minia“; keketė „būrys, minia, kekė“13; kekinda „būrys, minia“14. Kėkė turi bendrašaknių žodžių ir kitose ide. kalbose: latvių kekars „krūmas“; cekuls „kekulas“; cekūna „kuodas“; prūsų kechrs „žirnis“; rusų xoxon „krūmas, kuodas“15. Kadangi visų ide. kalbų turimieji pavyzdžiai, giminingi su keke, turi kolektyvinę reikšmę, tai, galima manyti, kad žodis Keklys irgi bus turėjęs kolektyvinę reikšmę; greičiausiai jis reiškė būrį, kuris pirmykštėje bendruomenėje galėjo atitikti žmonių giminę. Vėliau tai žmonių giminei — Kekliui — pradėjus gyventi sėslų gyvenimą, vardas turėjo išlikti16 — juo imta vadinti teritoriją, kurioje apsigyveno tą vardą turėjusi gentis ar giminė. Kuršiai, kurie ribojosi su Keklio sritimi arba gyveno šios srities šiaurės vakarų dalyje, galėjo tą vietovardį tarti ir su c žodžio pradžioje Ceklis, kaip dabar pagal savo fonetikos dėsnius taria latviai lietuviškus vietovardžius, pvz.: Sventāja „Šventoji“, Laukzeme „Laukžemė“ (Digu ciems, Liepojos raj.); Sakine „Šakyna“, Zagare „Žagarė“. Su šaknimi kek- dar turime ir daugiau vietovardžių ir pavardžių: Kekiai „Pajuodupio k. dalis, Klaipėdos raj.“, Kekys „pavardė, Skuodo raj.“, Kekinė „Sedos raj. miškas“, Kėkiškės „Šilalės raj. kalnas“, Kėkulės „Skaudvilės raj. laukas“, Kekirtė „Ramyg. raj. bala“, Kekersai (vns. gln. Kekėrsus) „Klaipėdos raj. kaimas“17; Kekirtinių kalnas (Dusetų raj.), Kekalaiškių k. (Klaipėdos raj.). Visai taip pat ir kitų baltų žemių pavadinimus randame dabartiniuose vietovardžiuose, pvz.: Bārta „prūsų žemės pavadinimas“: Bārtuva „upės vardas“, Bārtupė „Kapsuko raj. upė“; Bārtas „asmen. vardas“; Nōtanga „prūsų žemės pavadinimas“: Notā (3) „Kretingos raj. upė“, Nōtė (2) ir Nōtija „Kretingos raj. upė“, Nōtera „Ukmergės raj. upė“; Pamedė „prūsų žemės vardas“: Pomiedzia18 „kaimas“; Skalvà „vakarinių lietuvių žemės vardas“: Skalvys „upė (Pakruojo raj.)“19, wojtowstwo skolowienskie (Skalvių vaitystė)18; Skalvė, Paskalviai „vietos tarp Ragainės ir Tilžės“19. Sūduva: Sūduonia „Kapsuko raj. upė“; Vārmė „prūsų žemės vardas“: Vārmė „Užvenčio raj. upė“, Varmikė „Užvenčio raj. upė“; Kniūva „senovės žemaičių sritis“: Kniūoja „Užvenčio raj. upė“. 11 K. Būga, min. veik., CXXV psl. 12 A. Salys, Die žemaitischen Mundarten, 1, 14, Kaunas, 1930. 13 Lkžd, 184. 14 Lkžd, 102. 15 Litauisches etymologisches Wörterbuch von Prof. Dr. Ernst Fraenkel, Lief. 3, 234–235, Heidelberg. 16 Atvejų, kai genties vardas tampa krašto vardu, istorijoje yra žinoma, pvz., taip aiškinama Rusios vardo istorija, žr. TSRS istorija, 1, 62, Vilnius, 1959. 17 Lkžd, 314. 18 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, 1, 81, Vilnius, 1959; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 1, 198, Vilnius, 1955. 19 ON, 159. 323 О ПРОИСХОЖДЕНИИ НЕКОТОРЫХ ТОПОНИМОВ В. З. ГРИНАВЕЦКИС Резюме Название озера Dievytis (Шилальский р-н) происходит от слова dievas „бог“ с суффиксом -ytja-, ср. Deimenė (название реки) < *Deivmena, Dieminas (гора, БССР, Гродненская обл., Ивьейский р-н, дер. Ясковичи — Jaskūnai). Древнее название северо-западной области жемайтского края Cecklis (= Keklys) является сходным с названием реки Keklys (приток реки Еся—Jiesia), который имеет корень kek- (kekė, kek-utas, kek-ulas, kek-ta и др.) и суффикс -ja-.