Dėl kai kurių vietovardžių kilmės

Vienas dalykas, kuris lyg ir prieštarauja nuomonei, kad vietovardyje Diėvy- tisturima priesaga -ytis, yra šio vietovardžio kirčio vieta pirmame skiemenyje, nes da- bar žodžiai su priesaga -ytis yra kirčiuojami priesagoje. Jeigu žodis dievas būtų šakninio kirčiavimo, tai būtų galima manyti, kad čia esama išlaikyta senovinio kirčiavimo (plg. vdkytis), bet čia taip negali būti, nes kalbamasis žodis yra galū- ninio kirčiavimo (dabar ketvirtos kirčiuotės). Matyt, šio vietovardžio kirtis yra naujas, nes dažnai tikriniuose varduose, ypač vietovardžiuose ir pavardėse, pasitai- ko kirčio skirtumų, palyginti su tos pačios rūšies bendriniais daiktavardžiais. Kad taip galėjo būti, rodo ir kitas analogiškos darybos žodis Deivelaitis „pavardė“, dar plg. Pamedytis „pavardė“. Pagaliau, kaip šį vietovardį reikia transponuoti į literatūrinę kalbą, aiškiausiai rodo žemaičių rietaviškių tarmė, kuriai ši vieta taip pat žinoma, Rietaviškiai „vietoje literatūrinės kalbos dvibalsio ie taria dvibalsį ei, pvz.: deina „diena“, o literatūrinės kalbos balsį y taria taip pat kaip ir literatūrinėje kalboje, pvz., yla. Kalbamąjį vietovardį jie taria Dčiv$firis. Taigi rietaviškių žemaičių tarmė aiškiausiai rodo, jog šį vietovardį literatūrinėje kalboje reikia rašyti ir tarti Dičėvytis. Dar vienas argumentas, rodantis šio vietovardžio tokios darybos teisingumą yra tai, kad tokios pat darybos vietovardžių yra turėję ir senovės prūsai. Tai rodo, nors ir iškreiptai užrašyti prūsų vietovardžiai Dewitte, Dewythen®. Lietuvių gyvenamame plote pasitaiko ir daugiau vietovardžių su šaknimi diev-, pvz.: Diéminas ,,BTSR, Yvijos raj., Jaskūnų k. kalnas“ (iš *Dievminas, kur lūpinis v išnykęs prieš lūpinį m dėl disimiliacijos, plg. diemedis < dievmedis, Šeimena < Šeivmena"), Deimena „Kaliningrado srities upė“ (iš *Deivmena). Šilališkių žemaičių tarmėje piesaga -ytis turi mažinamą menkinamą reikšmę, pvz.: šunytis „menkas, nususęs šunelis“, karytis ,,menkas, sušliuręs kačiukas“, mažilytis „mažas, prastas“, ežerytis „mažas, ne koks ežeras“. Vietovardis Dié- vytis greičiausiai yra susijęs su senovės lietuvių mitologija: ežeras, matyt, yra buvęs laikomas menku ar prastu dievu. Tai lyg ir rodo gausybė iki šiol išlikusių padavimų, pasakojimų, kuriuos mini ir Maironis savo baladėje. Minėtų vietų ryšį su senovės lietuvių religija rodo ir kitas vietovardis Šveritupis „upelis, įte- kantis į Dievyčio eZerg“s. Kekl¥s. Senosios šiaurės vakarų Žemaičių srities pavadinimas šaltiniuose rašomas dvejopai: Ceclis arba Cecklis®. Lieka neaišku, kaip gyventojai tarė savo srities vardo pirmąjį garsą — c¢ ar k. Rašymas c beveik nieko nepasako, nes tuose pačiuose šaltiniuose c rašomas ir tais atvejais, kai galėjo būti tariamas tik R, pvz.: Cartine „Kartena“, Curonia“* „Kuršas“. Rašymas c garsui 2 žymėti leidžia ma- nyti, kad srities pavadinimo pirmasis garsas galėjo būti tariamas R, nes c istorijos $ G.Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen (toliau ON), 28, Leipzig, 1922. 7 Lkzd, 233. * Tur būt, su senovės lietuvių mitologija yra sietinas ir vietovardis Lasipédis ,,Kauno raj, ežeras“ (iš * Laumpėdis; laumės pėdoje atsiradęs ežeras), kurio trigarsis aum dėl tarimo patogumo bus sutrumpéjes, plg. sukvalt ~ sukvailti, smalgalis ~ smailgalis, žr. E, Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 1, 147, Vilnius, 1957. t * Dr, A.Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert, 234, Peterburg, 1892, 10 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, XCI, Kaunas, 1924, 322 šaltiniuose žymima tz, pvz.: Letzime, Rutzowe“. Tokią nuomonę paremia ir dabartiniu metu tebevartojami Lietuvoje vietovardžiai ir bendriniai žodžiai: Jiesios baseine yra upė, vadinama Kekljs, kurios vardas gali būti identiškas su minėtosios srities pavadinimu. Be Kėklio, tame pačiame Jiesios baseine teka upė, vardu Keklaitis. Nors A. Salys teigia, kad Keklio etimologija yra neaiški!*, ta- čiau atrodo, kad šis žodis yra padarytas iš šaknies kek-(:kekė) ir priesagos -Ija-; plg. dar kékulas ,,gniutulas, gumulas“: kekė-+ -ulas; kekta „būrys, minia, kekė“; kékutas „būrys, minia“; keketé „būrys, minia, kekė“ *; kekinda „būrys, minia“*, Kekė turi bendrašaknių žodžių ir kitose ide. kalbose: latvių kekars „krūmas“; cekuls „kekulas“; cekūna „kuodas“; prūsų kechrs „Žirnis“; rusų xoxoa „krūmas, kuodas“!?. Kadangi visų ide. kalbų turimieji pavyzdžiai, giminingi su keke, turi kolektyvinę reikšmę, tai, galima manyti, kad žodis Keklys irgi bus turėjęs kolek- tyvinę reikšmę; greičiausiai jis reiškė būrį, kuris pirmykštėje bendruomenėje galėjo atitikti žmonių giminę. Vėliau tai žmonių giminei — Kekliui — pradėjus gyventi sėslų gyvenimą, vardas turėjo išlikti*“ — juo imta vadinti teritorija, kurioje apsigyveno tą vardą turėjusi gentis ar giminė. Kuršiai, kurie ribojosi su Keklio sritimi arba gyveno šios srities šiaurės vakarų dalyje, galėjo tą vietovardį tarti ir su c žodžio pradžioje Ceklis, kaip dabar pagal savo fonetikos dėsnius taria latviai lietuviškus vietovardžius, pvz.: Svemtdja „Šventoji“, Laukzeme „Laukžemė“ (Digu ciems, Liepojos raj.); Sakine „Šakyna“, Zagare „Žagarė“. Su šaknimi kek- dar turime ir daugiau vietovardžių ir pavardžių: Kekiai „Pajuodupio k. dalis, Klaipėdos raj.“, Kekijs „pavardė, Skuodo raj.“, Kekinė „Sedos raj. miškas“, Kėkiškės „Šilalės raj. kalnas“, Kekūlės „Skaudvilės raj. laukas“, Kekūrtė ,,Ramygalos raj. bala“, Kekersai (vns. gln. Kekėrsus) „Klaipėdos rey. kaimas“!"; Kekuftinių kalnas (Dusetų raj.), Kekališkių k. (Klaipėdos raj.). Visai taip pat ir kitų baltų žemių pavadinimus randame dabartiniuose vie- tovardžiuose, pvz.: Bdrta „prūsų žemės pavadinimas““: Bdrtuva „upės vardas“, Baftupé „Kapsuko raj. upė“; Bafras „asmens vardas“; Ndtanga „prūsų žemės pavadinimas“: Nota (3) „Kretingos raj. upė“, Nėrė (2) ir Nėtija „Kretingos raj. upė“ , Ndtera „Ukmergės raj. upė“; Pamedė „prūsų žemės vardas“: Pomiedzia™ „kaimas“; Skalva „vakarinių lietuvių žemės vardas“: Skalojis „upė (Pakruojo raj.)“, woytowstwo skolwienshie (Skalvių vaitystė)??; Skalvé, Paskalviai „vietos tarp Ragainės ir Tilžės?*. Sūduva: Sūduonia „Kapsuko raj. upė“; Vaimė „prūsų žemės vardas“: Važmė „Užvenčio raj. upė“, Varmikė „Užvenčio raj. upė“, Knituva „senovės žemaičių sritis“: Knitdoja „Užvenčio raj. upė“. It K. Būga, min. veik., CXXV psl. 1* A, Salys, Die žemaitischen Mundarten, 1, 14, Kaunas, 1930. 12 Lkžd, 184. 14 Lkžd, 102. iš Litauisches etymologisches Warterbuch von Prof. Dr. Ernst Fraenkel, Lief. 3, 234—235, Heidelberg. 16 Atvejų, kai genties vardas tampa krašto vardu, istorijoje yra Žinoma, pvz., taip aiškinama Rusios vardo istorija, žr, TSRS istorija, 1, 62, Vilnius, 1959. 17 Lkžd, 314. 8 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, 1, 81, Vilnius, 1959; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 1, 198, Vilnius, 1955. I» ON, 159. 323