Das Prädikativum im Litauischen

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PREDIKATYVAS LIETUVIŲ KALBOJE P. TROST I. Kol kas neturime pakankamo paaiškinimo, kodėl baltų kalbose išnyko bevardė giminė. Remdamasis Endzeli̇̄nu1, pavyzdžiui, Vaillant’as2 teigia: bevardės giminės išnykimas turi būti susijęs su baltų kalboms būdingu požymiu – visišku veiksmažodžių vienaskaitos ir daugiskaitos trečiojo asmens formų susiliejimu; šis procesas turėjo prasidėti nuo daugiskaitos vardininko. Tokiuose sakiniuose kaip liet. vartā ar-siverē, dabar vartai atsiverē, nebuvo galima nustatyti, ar vartā buvo bevardės giminės daugiskaita, ar moteriškosios giminės vienaskaita; bevardės giminės daugiskaita buvo įgijusi moteriškosios giminės vienaskaitos kolektyvo pavidalą, tačiau netiesioginiuose linksniuose – vyriškosios giminės daugiskaitos linksniavimą. Dėl to įvyko dvejopa normalizacija: bevardės giminės daugiskaita buvo paversta moteriškosios giminės vienaskaita, prūs. warto, wartin, arba vyriškosios giminės daugiskaita, liet. vartai. Tiek Vaillant’as. Be abejo, tai normalizacija, bet kodėl ji čia įvyko būtent tuo metu? Ar vardininko forma buvo moteriškosios giminės vienaskaita, ar bevardės giminės daugiskaita, buvo galima spręsti iš atitinkamo žodžio paradigminės klasės. Forma buvo bevardės giminės daugiskaita, jei tas žodis turėjo bevardės giminės vienaskaitą. Bevardė giminė istoriniais laikais išnyko keliose indoeuropiečių kalbose, o daugelis kitų ją išlaikė iki šių dienų3. Todėl galūnių homonimija negali būti laikoma pakankamu bevardės giminės išnykimo paaiškinimu, nes ji anaiptol nesukėlė žodžio formų homonimijos. II. Pašalinus bevardę giminę iš daiktavardžių sistemos, lietuvių kalboje išliko vienaskaitos bevardės giminės forma, išskyrus parodomąjį įvardį, prie būdvardžių ir visų dalyvių, kurie gali būti vartojami predikatyviai. Ši forma dabar vartojama tik predikatyvine funkcija, todėl čia ją vadinsime predikatyvu. Būdvardinis 1 J. Rozwadowski, Symbolae grammaticae, 1, S. 11 f., Warszawa, 1928. 2 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, 2, S. 15 f., Lyon, 1958. Apie bevardės giminės išnykimą vadinamojoje lietuviškoje jidiš kalboje galima pasakyti tik tiek, kad aiškinimas lietuvių kalbos poveikiu yra abejotinas, atsižvelgiant į kultūros istorijos aplinkybes ir į tai, kad nėra kitų patikimų lietuvių kalbos poveikio jidiš kalbai įrodymų.3 219 Ir dalyvinis predikatyvas vartojamas tiek vienanariuose sakiniuose, t. y. be vardininko subjekto, tiek dvianariuose sakiniuose, t. y. su vardininko subjektu. Lietuvių kalboje finitines veiksmažodines konstrukcijas, bent jau visas dvinares, iš principo galima paversti dalyviniais sakiniais. Tai daroma nuosekliai tiek aktyviaisiais, tiek pasyviaisiais dalyviais. Pasyviaisiais laikomi sakiniai su m- ir t-dalyviais, arba patys dalyviai. Pasyvieji dalyviai sudaromi tiek iš tranzityvinių, tiek iš intranzityvinių veiksmažodžių, o finitinių veiksmažodinių sakinių pavertimas dalyviniais vyksta vienodai. Tai reiškia, kad jei veiksmažodis tranzityvinis, keičiant sakinį vardininkas tampa kilmininku, o galininkas – vardininku; jei veiksmažodis intranzityvinis, vardininkas taip pat tampa kilmininku, o galininko nėra. Aktyvieji dalyviai derinami, tačiau pasyvieji, kai yra vardininko subjektas, gali turėti nederinamąją predikatyvo formą. Kyla klausimas, kokią paskirtį atlieka dvejopi dalyviniai sakiniai ir nederinamosios predikatyvo formos dvianariuose sakiniuose. Neabejotina, kad aktyvieji dalyviai vartojami kaip modus relativus, o tranzityvinių veiksmažodžių m- ir t-dalyviai – kaip pasyvas. Problemiški yra intranzityvinių veiksmažodžių m- ir t-dalyviai, kurių semantiškai negalima laikyti pasyviaisiais, taip pat tranzityvinių veiksmažodžių tų pačių dalyvių nederinamosios formos, kurias semantiškai būtina laikyti pasyviomis. Jablonskis m- ir t-dalyvių nederinimą buvo pateikęs ir kaip netiesioginės kalbos žymėjimo priemonę, be to, kaip „ne tik fakto, bet veikiau fakto atradimo“ raišką4. Tačiau jis nebuvo labai aiškus ir galiausiai turėjo pripažinti, kad nederinimas pasitaiko ir tiesioginėje kalboje, apskritai – ten, kur jo neturėtų būti. Jei kalba turi aktyvą ir pasyvą, kiekvienu konkrečiu atveju negalima pagrįsti, kodėl vartojamas vienas, o ne kitas. Lietuvių kalboje pasyvo vartojimo sritis platesnė negu kitose kalbose, nes pasyviuosius dalyvius sudaro ir intranzityviniai veiksmažodžiai. Jų semantiką reikia išaiškinti. Sakiniams su intranzityvinių veiksmažodžių m- ir t-dalyviais bent iš dalies būdingas beasmenis pobūdis. Kaip siejasi beasmenis ir pasyvusis pobūdis? Pasyvas nurodo, kad šiame sakinyje vardininko subjektas yra pasyvusis veiksmo polius (veiksmo tikslas, o ne išeities taškas). Semantiškai apie pasyvą galima kalbėti tik esant vardininko subjektui. Pasyvusis ir beasmenis pobūdis reiškiasi kartu, kai pasyvo agensas neįvardytas. Tačiau, kaip ir kitose kalbose, lietuvių kalboje pasyvo agensas taip pat gali būti įvardytas; vis dėlto jis nurodomas kilmininku, o ne vardininku, t. y. ne sakinio centre, bet periferinėje pozicijoje. Taip susidaro santykinai beasmenio pobūdžio sakiniai. Visi sakiniai su m- ir t-dalyviais, nesvarbu, ar jie pasyvaus pobūdžio, ar ne, yra beasmeniai arba santykinai beasmeniai. 4 J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, S. 465 f., Vilnius, 1957. 220 Pasyvą, sudarytą iš intranzityvinių veiksmažodžių, lietuvių kalba vartoja taip pat kaip ir kitos kalbos, pvz., lot. ivur kaip agitur, vok. es wird aufgestanden kaip die Sache wird gemacht, tačiau savita čia yra santykinai beasmenio, nepasyvaus pobūdžio sakinio tipo apibendrinimas, kaip ir nederinimas pasyvaus pobūdžio sakiniuose. Pirmuoju atveju sakinio savitumą lemia periferinė agenso pozicija, o antruoju – formalus predikato nepriklausomumas. Abu tipai priešinami „normaliam“ sakinio modeliui, kuriam būdinga vardininko subjekto ir predikato bendra valdžia5. Nederinimas užtikrina raiškos veiksmo pobūdį, priešingą ypatybės ir būsenos pobūdžiui. Tai atitinka ir tai, kad nederinimas dažniausiai pasitaiko kartu su agenso įvardijimu. III. Ne visi būdvardžiai vartojami predikatyvo forma, o tik gana nedaugelis – dėl formalių ir semantinių apribojimų. Tai būdvardžiai, reiškiantys ne daiktų ypatybes, bet kalbėtojo vertinimą; tokie būdvardžiai leidžia vadinamąjį datyvo subjektą. Predikatyvo formos būdvardžiai vartojami vienanariuose ir dvianariuose sakiniuose; jie vartojami vieni su bendratimi, taip pat kartu su vardininku, kuris prisijungia prie bendraties. Pvz. sunku pasakyti und šienas sunku piauti. — Čia vyrauja toks pat nederinimas kaip ir m- bei t-dalyvių semantiškai pasyviuose sakiniuose. Taip pojūčiai ir vertinimai atskiriami nuo ypatybių konstatavimo. IV. Ar savitų lietuvių kalbos sakinių tipų susidarymą lėmė predikatyvo formos buvimas? O gal atvirkščiai – predikatyvo forma egzistuoja dėl šių sakinių tipų? Ar šie sakinių tipai paveldėti iš senesnių laikų, ar jie susiję su ypatingu lietuvių kalbos tipu? Lietuvių kalbos savitumas pasireiškia ne tik vienanarių sakinių išplėtojimu, bet ir tuo, kad esama tipo, esančio tarp vienanario ir dvianario sakinio. Atskirai ir apskritai kalbama apie šiuos tipus: 1. Alus gardu. 2. Šienas sunku piauti. 3. Mūsų šalyje žmonių dirbama ir norima dirbti. 4. Kieno čia būtų? 5. Senų miškai mylėta. Kai kurie iš šių tipų aptinkami ir kitose kalbose; lietuvišką predikatyvo formą atitinka vienaskaitos bevardės giminės forma, iš kurios predikatyvas ir kilo: 1. gr. (Hom.) οὐκ ἀγαθὸν πολυκοιρανίη; rus. (XVII a.) ерѣхъ сладко и человѣкъ падко. 2. sen. air. uisse in boill do ass on chiunn „teisinga, kad sąnariai auga ant galvos“; 6 lenk. poloneza czas zaczac. 3. sen. vok. iz ist geschrieben fona thir. 4 ir 5 tipai vargu ar paliudyti kitose indoeuropiečių kalbose; jie siejasi su 3 tipu. 3–5 tipai bendrai remiasi beasmene veiksmažodine forma, sudaroma iš visų veiksmažodžių ir vartojama tiek pasyviai, tiek nepasyviai. Ši forma laikytina beasmene todėl, kad agensas sakinyje, jei apskritai įvardijamas, yra periferinėje pozicijoje. Centre tėra pats veiksmas. 5 Plg. A. Ozols, Zinātniskie raksti, Latvijas Valsts Universitāte, XVI sēj., scr. II, S. 17 f., 1957. 6 H. Lewis – H. Pedersen, A Concise Comparative Celtic Grammar, § 457,2, Göttingen, 1957. 221 1–3 tipai buvo likusiųjų susidarymo prielaida. Kongruencijos ir nominalinio pobūdžio netekusi predikatyvinė forma buvo pervertinta ir tapo paradigmine beasmene veiksmažodžio forma. Beasmenė raiška buvo sujungta su pasyvine. Tarp asmeninės ir beasmenės raiškos nėra jokio kito nei stilistinis skirtumo; kiekvienu konkrečiu atveju negalima pagrįsti vienos ar kitos vartojimo. Akivaizdu, kad beasmenės raiškos plėtra nebuvo nulemta mąstymo raidos tam tikrame etape.