Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės

IU KALBOTYROS KLAUSIMĄ I, II 0S TSR MORSILU AKADEMIJA <|< BŪDINGESNĖS RAMAŠKONIŲ TARMĖS YPATYBĖS! J. ŠUKYS Ramaškėnys— pats lietuviškiausias kaimas vienos lietuvių gyvenamos sale- lės, esančios Baltarusijos TSR teritorijoje ir užimančios rytinę Varanavo (Balatnos?) rajono dalį. Vakarinėje Varanavo rajono dalyje (apie Nevašiūs) ir ypač Rėdū- nios rajone lietuviškai kalbančių kaimų yra ir daugiau. Nuo Ramaškonių apie 8 km į šiaurę yra Lietuvos TSR siena, rytuose jie ribojasi su Dievéniskiy apylin- kėmis. Pačioje Ramaškonių salelėje lietuviškai kalbančių ir suprantančių žmonių galima rasti keliolikoje kaimų maždaug 12—15 km ilgio (iš šiaurės į pietus) ir 6 — 8 km pločio (iš vakarų į rytus) plote. Daugiausia jų yra Ramaškonių, Tūsamo- nių, Dainavos, Stanišių, Bieliūnų, Bili{i kaimuose. Vietos gyventojų tvirtinimu, prieš kokius 50 metų lietuvių kalba čia buvo vyraujanti („,dzi'das ,,senelis® zai nemokėj gūdiškai pūsės žodzo pasaki'c“). Tačiau dabar ir šiuose kaimuose lietuvių kalba nebėra kasdieninė. Šeimų, kurics lietuviškai kalbasi namie, maža, nors beveik visi vietiniai šių kaimų gyventojai, vyresni kaip 30 metų, moka ar bent su- pranta lietuviškai. Lietuvių kalba šiuo metu aprašomojoje saloje nebegali būti pil- navertė bendravimo priemonė, nes labai sustiprėjo žmonių tarpusavio ryšiai, padažnėjo mišrios vedybos, jaunimui plačiai atsivėrė mokyklų durys, plačiai pasklido spauda, radijas, o visa tai stiprina baltarusių kalbos įtaką. Tik bažnyt- kaimiuose ir buvusiuose dvaruose daugiau įsigalėjusi lenkų kalba, o šiaip buvę Varanavo rajono lietuviški kaimai šiuo metu kalba baltarusiškai. Ramaškonių apylinkių tarmė nuodugniau pradėta tyrinėti tik tarybiniu !ai- kotarpiu, būtent, nuo 1952 m. Tais metais Lietuvių kalbos ir literatūros instituto suorganizuota dialektologinė ekspedicija, pabuvojusi keliuose aprašomos salos kaimuose, tame tarpe ir Ramaškonyse, užrašė dialektologinių tekstų ir atsakė į dalį „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ klausimų. Papil- domos medžiagos surinko to paties instituto suorganizuota 1957 m. žvalgomoji dialektologinė ekspedicija. Tarmė buvo baigta tirti 1959 m. dialektologinės ekspedicijos metu. Šios ekspedicijos surinkta medžiaga, paties autoriaus daugiausia užrašyta iš Ramaškonių kaimo tarmės atstovų, straipsnyje ir bus remiamasi. Ankstyvesnių ekspedicijų surinktoji medžiaga nuo 1959 m. ekspedicijos medžiagos nesiskiria. ——————— 1 Apie fonetines ir morfologines Ramaškonių tarmės ypatybes autoriaus skaityta 1959 m. dialektologinėje konferencijoje. * Vietiniai lietuviškai kalbą gyventojai vietoje oficialaus vardo Varandvas dažniausiai vartoja Balatnd. 12. Kalbotyros klausimai, III 177 Straipsnyje, naudojantis skirtuminiu metodu, bus aprašytos šios nykstančios tarmės būdingesnės fonetinės, morfologinės, sintaksinės ir Ieksinés ypatybės, nesigilinant į jų istorinę raidą ir į jų paplitimą kitose lietuvių kalbos tarmėse. Fonetika Vokalizmas. Vienas iš pirmiausia į akis krintančių Ramaškonių tarmės vo- kalizmo reiškinių yra dvibalsių ie; wo virtimas i*, ww. Nesvarbu, ar šie dvibalsiai kirčiuoti ar nekirčiuoti, tvirtapradžiai ar tvirtagaliai, žodžio kamiene ar gale, nesvarbu, ar žodis savas, ar skolinys, — vis tiek jaunesniųjų tarmės atstovų kal- boje jie paprastai vienbalsinami, pvz.: pi‘nas, svi'tas, ki'mi, klirnas, jū'kas, ku de- lis. Vyresni kaip 50—60 metų tarmės atstovai, nors ir neaiskiai, dažnai ištaria ir antrąjį dvibalsio sandą, kurį tektų žymėti panašiai kaip žymima P. Arumos tekstuose | iš Zietelos apylinkés®, pvz.: Savelienė (pavardė), nitkas, dzievūlis, dwuoe- na, piemuo, vuegduc. Pati seniausioji Ramaškonių kaimo tarmės atstovė, turinti arti šimto metų ir kilusi iš gretimo Dainavos kaimo, dvibalsių 7e, wo nevienbalsi- na visiškai, pvz.: pauciėni“ „kiaušinienę“, dziévas, kiemi, sveciosna, ditonos, kuodelis. Vadinasi, dvibalsių ie, uo tarimas, be nežymių išimčių, pastebimai priklauso nuo tarmės atstovų amžiaus ir yra fakultatyvus (kartais tas pats atsto- vas tą patį žodį ištaria skirtingai). Visa tai rodo, kad šis fonetinis reiškinys yra ga- na nesenas. Dvibalsių ie, uo virtimo i', w' ar #¢, ue pasitaikoir kitose pietinėse lie- tuvių salose, esančiose Baltarusijos TSR teritorijoje: ypač gausiai Zietelos tar- mėje*, negausiai ir nedésningai — Lazūnų tarméje®, nekirčiuotoje pozicijoje — gretimo Rodūnios rajono lietuviškuose kaimuose, pvz.: Pelesoje, Kargauduo- se. Kiti dvibalsiai nuo lk nesiskiria, tik paminėtinas tvirtagalio ir nekirčiuoto dvibalsio au tarimas: pirmasis jo sandas labai smarkiai asimiliuotas antrojo ir taria- mas su ryškiu o atspalviu, pvz.: lditkas, ddūk, gandū, dudėja, raspt'Idu. Kalbant apie mišriuosius dvigarsius, pirmiausia reikia sustoti prie dvigar- sių am, an, em, en, pagal kurių ištarimą dzūkai skirstomi į vakarinius ir rytinius. A. Salys, tur būt, neturėdamas pakankamai medžiagos, savo žemėlapyje? ribą tarp vakarinių ir rytinių dzūkų išvedė pro Trakūs, Eišiškes Lydds link, visą da- bartinį Varanavo rajoną, taigi ir Ramaškonis, priskirdamas rytiniams dzūkams. Šį netikslumą pastebėjo ir ribą tikslino 1952 m. J. Senkus ir V. Grinaveckis?. Iš tikrųjų pagrindinio rytinių dzūkų požymio — puntininkavimo nuo pat Ramaš- konių iki Bilių net seniausių tarmės atstovų kalboje nėra. Dvigarsiai am, an, em, en visur išlaikomi sveiki, pvz.: sdmcis, pdncis, kampas, rafikos, kampélis, rankė, lanta, pampe, gi'venc, penktas, penki. Matyt, riba, skyrusi vakarinius dzūkus nuo rytinių, bus ėjusi tarp Ramaškonių ir Dieveniškių, nes Dieveniškėse, kaip 28 Žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 41 —53, Dorpat, 1930. ¢ Žr. P. Arumga, min. veik., ten pat. 5 Zr. J.Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai. — Lietuvos TSR Mokslų aka- demijos darbai, serija A, 185, Vilnius, 1€58. $ Zr. Prie Archivum Philologicum, 4, Kaunas, 1933 pridėtą žemėlapį. ? Žr. J. Senkusir V. Grinaveckis, Kai kurie dialektologijos klausimai mokyk- 178 rodo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto surinkta dialektologinė medžiaga, am, an, em, en jau verčiami um, un, im, in. Kitoks yra senųjų an, en likimas, kuriuos lk atliepia ą, g. Ramaškonių tar- méje, kaip ir visuose Dzūkuose, šiuo atveju yra u', i“, pvz.: kdsnis, $i'la, žusis, mergu, ti'sc, karvi", ši" ~ Sef, ti“ ~ teil. Iš senųjų galūninių *d'n, -*ė-n, išvirtusių un, in, priebalsiui n išnykus, tarméje atsirado trumpieji u, i, pvz.: su mergi, su paklotditi ,,paklodéle®, pruodi, rvdrti, kadi. Tvirtapradziy mišriųjų dvigarsiu :/, im, in, ir, ul, um, un, ur pirmasis san- das ilginamas, pvz.: Vilius, sodi-nc, bi'lbu, indirc. Ramaškonių tarmės balsiai nuo Ik maža kuo skiriasi. Tarmės e, ypač kirčiuo- tas, yra labai platus, pvz.: mėtai, ri'telis, pempé. Tarmei būdingas kapsėjimas: taria kap, tép, visap, kitap, šėp, tėp, itep. Balsiai ė, o retkarčiais, ypač jaunesnių tar- més atstovų, ištariami beveik kaip dvibalsiai te, uo, pvz.: niéra, tievas, diedi'ne, nemuoku, muotka. Tarmės žodžio galo vokalizme pasitaiko nedėsningų* ir sunkiai paaiškinamų dalykų. Nekirčiuotame žodžio gale, šalia ė (kuris kartais būna apytrumpis ar primena ie), neretai pasitaiko ir trumpas e, pvz.: mdke, verpste, dare. Vienaskaitos galininko galūnėje, kuri, kaip žinoma, visada būna nekirčiuota, taip pat šalia il- gojo pasitaiko ir trumpas balsis, pvz.: vištu, kiški. Kirčiuotame žodžio gale slavų kalbų labiau paveikti jaunesnieji tarmės atstovai trumpuosius balsius ilgina, pvz.: utd, galt, miegmi-, dari‘, o balsį a šiuo atveju jie taria kaip savotišką trumpą į, pvz.: Dainavg, ranks, narė „ola“. Iš kombinacinių balsių dėsnių tarmei būdingiausia sinkopė. Ypač charakterin- ga sangrąžos dalelės balsio sinkopė, pvz.: ažūzdegė < afusidegé, nuzbddo, paskd- rė, apsémé „apsiėmė“, pdsėmė „pasiėmė“. Sinkopė pakeitė ir priešdėlių api-, ati- formą, pvz.: abafsté < apbaisté < apibai'stė; aduotdu < atduotdu < atiduo- tdu; adūrė „atidarė“, atrū'ko „atitrūko“. Pasitaiko sinkopés ir ne priešdėliuose, pvz.: priemnė, Sulnifi, bet, iš kitos pusės, jos nėra ten, kur didesnėje lietuvių tar- mių dalyje ji jau yra įvykusi, pvz.: v@linas „velnias“, afitaras „antras“. Konsonantizmas. Iš Ramaškonių tarmės konsonantizmo ypatybių cha- rakteringiausia dzūkavimas. _ Lk afrikatos č, dž, kilusios iš +j, dj, nuosekliai tariamos c, dz, pvz.: svėco, gaidzai, dudza, svečū', gaidzi, kurcas, negirdzū. Tačiau čia yra dėsninga išimtis: jeigu paradigmoje visi kiti linksniai ar asmenys c; dz neturi, tai ir tame linksnyje ar asmenyje, kuris literatūrinėje kalboje turi č, dž, vietoj laukiamų c, dz yra Z, d, pvz.: kaki’, raidit', rankiiw, gi'rddu, šunidū (plg. karė, karės, katei, kati, kari, katėj, katés...; gi'rdau, gi'rdei...). Šis išlyginimas, manoma, įvykęs dėl analogi- jos?, Lk priebalsiai ¢, d prieš £, y, į, ie tariami c, dz, o junginiai tv, dv tariami cv, dzv, pvz.: kdcinas, nakcis, arvaguodzinéjo, kvi'ci'na „kvietiena“, dziévas, šdudzi“- kig, burteldici" (vn. gal.), bi'C, cvinke, davi"lika. Tačiau šiuo atveju griežto nuosek- lumo nėra. Tenka girdėti ir didelis, didelo, sodi'nc, apkvaitinšu ,,pritrenksiu, apsvaiginsiu“, pardu'dinėc, nekrikitita, ir su labai silpnu dzūkavimu, pvz.: d(z2)i- ® Tais atvejais, kur tarmės fonetika negryna ir nedėsninga, pavyzdžiai straipsnyje vi- sur pateikiami taip, kaip užrašyti, be jokių vienodinin ų. ® Zr. Lietuvių kalbos tarmės, Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 124, Kaunas, 1948. 179 delis, atvažuod(z)inėc. Kartais tas pats tarmės atstovas skirtingai tą patį žodį ištaria, nors, apskritai, c, dz aiškiai vyrauja. Tačiau ¢, d visuomet lieka nepakitę prieš 4, atsiradusį iš senojo galūninio *-é'n ir naujesniuose skoliniuose, pvz.: su kati, su kaladi, tvdrti, puedi, iStinkavdta, tikėt. „Junginiai šr (žd) prieš 1, y, į, ie dėl asimiliacijos yra išvirtę šč (ždž), pvz.: suvėšė, ru'kščis, višči'na „vištiena“. Kita būdinga Ramaškonių tarmės ypatybė yra priebalsių kietinimas. Priebalsis I prieš e, ei, en, ė kietinamas visada. Po sukietėjusio / e, ei, en virsta a, ai, an, pvz.: lūdas, laka, pėčlanus, ldisk, lafida „lenda“, sūlanktos „sulenktos“, lafigva, lantėla, o balsis ė virsta balsiu £, pvz.: ci'lec, Iške, raspleše, ski'lg, pelė. Tačiau nekirčiuo- tame žodžio gale, kur lk turi é, tarmėje po / pasakoma ne tik €, pvz.: Rdille, akzles bet ir a, pvz.: kdila, sdula, impi'la. Matyt, jau nuo seno aprašomosios tarmės nekirčiuotame žodžio gale vietoj lk ė buvo lygiagrečiai vartojama ir é, ir e, nes junginys la gali atsirasti tik iš /e. Iš senojo žodžio galo *-e'i po sukietėjusio ! atsirado 61', pvz.: kumélor, sdulbi", o iš senojo *-é'n išriedėjo oi, pvz.: su kumeloi, su saulbi. Iš kitų dažniau, nors ir nedėsningai, kietinamų priebalsių paminėtinas r; jis kartais kietinamas prieš e, pvz.: rdtas „retas“, raci, ragi, raika, kartais prieš ¢, pvz.: turešu, inturejdu „išlaikiau, iškenčiau“, netgi kartais prieš 7, pvz.: parbišiko „pavogė, atėmė“, varbisi, grdusc „griausti“. Retkarčiais sporadiškai pasitaiko $, ž, m, d kietinimo, pvz.: nešiojas, nuvaždu, nežbino, menešo, pecadenikste. Atrodo, priebalsius kietinti daugiau linkę jaunesnieji tarmės atstovai. Skoliniai iš balta- rusių kalbos dažniausiai paimti su sukietinimu, pvz.: pažėdičic (balt. ras3brudnt), gaspadbinė (balt. racnajniss). Įdomu, kad tarmės atstovai nevengia tarti lietuvių kalbai nebūdingų priebal- sių f, h, ch, pvz.: fabrikas, fundamefitas, bu(h)dlteras, hi-mnas, cholérija, choras, chlopeas „vaikinas“, nechėj „tegu“. Tai, be abejo, slavų kalbų įtaka. Vietiniai gyventojai juokiasi, kad prieš keliasdešimt metų sčniai šių priebalsių ištarti ne- mokėję ir, net baltarusiškai kalbėdami, vietoj xara „pirkia“ sakydavo kara. Tarmei būdingas priebalsio v pridėjimas prieš žodžio pradžios uo (w), pvz.: viūrgos, Virsis, vidas, pavūrsci"k, vuodegė, ir priebalsio j pridėjimas prieš žodžio pradžios é, i, ie, pvz.: jésc, jéda, jima, nejilga, jieva. Pasitaiko priebalsių, ypač ¢, s, įspraudimo, pvz.: straba „srebia“, stri"pre?a, raikščais, duštrėėla (dainoje), api'nastris, dafikstis, pečadenikste. Kirčiavimas. Nuo lk skiriasi kai kurių tarmės daiktavardžio priesagų kirčiavimas. Veikėjai pavadinti vietoj Ik -ėja yra tarmės -éja, pvz.: dudéja, pjovéja (tiriamoje vietovėje javus daugiausia piauna moterys). Dirvai pavadinti vietoj Ik >iena vartojama -iend, pvz.: rugitna, kvi'ci'na, aviži'na. Taip pat ir mėsai pava- dinti vietoj -fena vartojama -iend, pvz.: Rdulienė, višči'na, žursiena. Nuo Ik skiriasi būsimojo laiko ir tariamosios nuosakos veiksmažodžių kir- čiavimas. Būsimojo laiko vienaskaitoje visiems tvirtagalės ir trurnpinės šaknies pirminiams veiksmažodžiams apibendrintas galūninis kirčiavimas, pvz.: aif, mirši, nešū, aisi, mirsi, prilaksi (plg. tvirtapradžių bii$u, adiesi). Teriamojoje nuo- sakoje galūninis kirčiavimas apibendrintas net ir tvirtapradžiams pirminiams veiksmažodžiams, pvz.: bu'tdu, bu'tdi, būt; bu tui, butt, bit. Tik daugiaskic- 189 meniai veiksmažodžiai tariamojoje nuosakoje kirčiuojami priesagoje ar šaknyje, pvz.: nemi lėtdu, darbuitai, sodi'ntum (dg. I a.). Veiksmažodžiai sėdės, stojos, radės visose formose kirčiuojami galūnėje. Apžvelgus svarbesnes tarmės fonetines ypatybes, galima padaryti išvadą, kad Ramaškonių tarmės fonetinė sistema kai kuriais atvejais ne visai dėsninga, pvz., nenuoseklus ze, uo > £*, uw’, nenuosekliai £, d prieš i, y, į, ie > c, dz, nekir- čiuotame žodžio gale ė || e ir t.t. Kai kurių svyravimų priežastis, tur būt, yra gy- ventojų dvikalbiškumas. Pagal pagrindines ypatybes — dzūkavimą ir pantininka- vimą — Ramaškonių tarmė priklauso vakariniams dzūkams. Morfologija Iš morfologijos bus peržvelgtos tik kai kurios svarbesnės kalbos dalys, kurios Ramaškonių tarmėje daugiau skiriasi nuo 1k. Daiktavardis. Daugiskaitos naudininko ir įnagininko linksniai turi daug kur lietuvių tarmėse žinomas dviskaitines galūnes, pvz.: vi'ram, kdūlom, su birėm, su raikom. Tačiau i ir priebalsinis kamienas šiuose linksniuose aprašomoje tarmė- je turi galūnę -mu, pvz.: akimū, dukterimit, šunimū; su akimū, su dukterimū, su šu- Vietininkai aprašomoje tarmėje yra du: vidaus esamasis (inesyvas) ir vidaus einamasis (iliatyvas). Pašalio esamasis (adesyvas) ir pašalio einamasis (aliatyvas) šiandien nebevartojami, pvz., vietoj aliatyvinės formos rudendp vartojama iliatyvinė forma parudeniji. Gal būt, tik tokiuose pasakymuose, kaip: žėmės tai nebūvo mu- mini, įvardis mum galėtų būti senojo adesyvo liekana, kur postpozicinė dalelė "p(i) nukritusi. Įdomi daugiskaitos inesyvo galūnė, kur po s yra ne balsis e, bet a, pvz.: rušuosa, kirmu'sa „kaimuose“, Ramaškoni:sa, matw sa, Navasi"du'sa, Parabiškėsa. Priebalsio s prieš e aprašomoji tarmė paprastai nekietina, todėl aiškinti šią galūnę kaip fonetinį pasikeitimą!? vargiai įmanoma. Iliatyvas vienaskaitoje turi jau sutrumpėjusią postpoziciją -n, pvz.: darbafi, ma@dzan, Li“dėn, raiikon, ūpėn, šulniū, o daugiskaitoje — -na, pvz.: krikšči'nosna, svečuosna, Ramaskoni sna. Aprašomojoje tarméje, kaip ir kitose lietuvių kalbos tarmėse, pastebimas kamienų mišimas. Silpnesniųjų kamienų (7, w, priebalsinio) kai kurie linksniai galūnes jau turi pasiskolinę iš stipresniųjų kamienų. Sakysim, i-kamieniy daikta- vardžių vn. įnagininkas perėjęs į jo kamieną, pvz.: su akūr, ndšu, usfiū, ugiii, ši'rdzu; u (ju) kamieno dg. vardininkas perėjęs į a (ja) kamieną, pvz.: li"tai, turgai, su'- nai, pi'tai „pietūs“, spi'cai „spiečiai“; priebalsinio kamieno vn. kilmininkas pe- rėjęs į ja kamieną, pvz. : vandefio, akmefio, pi'mefio, tešmefio, o priebalsinio kamieno dg. vardininkas — į a kamieną, pvz.: pi'menai, tešmenai, rudenai. Tačiau ir silp- nesnieji vardažodžių kamienai kai kuriuose linksniuose išlaikė senas galūnes. Atspari pasirodė priebalsinio kamieno moteriškoji giminė, kurios vn. kilminin- kas tarmėje yra dukrerės, seserės, o dg. vardininkas — dūkteres, s: seres. Seng prie- balsinio kamieno dg. vardininko galūnę turi tie i-kamieniai daiktavardžiai, kurie, ŽK, Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kaltoje, Filclogijos mokslų kandidato disertacija, 15—16, Vilnius, 1955, Vilniaus Valstybinis V, Kapsuko vardo uni- Versitetas, rankraščių skyrius. 181 "kaip rodo jų daugiskaitos kilmininko priebalsio kietumas prieš galūnę, seniau iš tikrųjų yra buvę priebalsinio kamieno, pvz.: daiites, Hirses, žūvės, pūšes (plg. istoriniu požiūriu tikruosius i-kamienius, kurių dg. vardininkas tarmėje aovi's, ūkis ir t.t.). Iš daiktavardžių darybos paminėtina literatūrinei kalbai nebūdinga priesaga -ysta (Ik -Ystė, -ūtvė), pvz.: seni'std „senatvė“, jduni'std „jaunystė“, drdugi‘sta „draugystė“, taip pat kai kurios labai populiarios tarmės deminutyvinės priesa- gos, kaip antai: -aité, pvz.: karvdité, galkditė „kukulis“, kojditės, bulbdité; -ulis, pvz.: šmogūlis, lietūlis, ponūlis, Bronūlis; -ūtis, pvz.: langūcis, lapūcis „lapelis“, kampūcis, Ludvikūcis. Įvardis. Vietoj lk asmeninių įvardžių jis, ji vartojama anas, ana. Tačiau daugiskaitoje dažniau mas, jūs (naudininkas mūmim, jūmimi, o įnagininkas — mum, jumimi). Vietoj Ik parodomųjų įvardžių šitas, šita, šitoks vartojama itas, itdj, itokis. Tarméje plačiai vartojami kaitomi savybiniai įvardžiai, pvz.: dzievūlau ma- nas mielas! manė buicis suvaré „pribaigė“ mani; manas tai mažai parvažiėja, ju sis tai dašnai. Lygiagrečiai vartojami ir nekaitomi savybiniai įvardžiai, paprastai sutrumpinti, pvz.: md mdtinu“ pasamdé ažu mergu“ tarnduc; jo tėvas iF md morka tai būvo radni „giminės“; sa nami ženijaus. Parodomųjų įvardžių moteriškoji giminė turi šiaip jau tarmei nebūdingą" įvardžiuotinę formą, pvz.: itdj namié darbu" tūri, tdj vaikščoja Balatnon. Veiksmažodis. Esamojo laiko veiksmažodžiai turi kai kurių atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių liekanų, tačiau šių veiksmažodžių asmenų galūnės jau skolintos iš balsinių veiksmažodžių, pvz.: mi“gmū, miegmi, miégma; paličkma. Kadangi tarmėje labai populiari esamojo laiko forma su kamiengalio priebalsiu n, pvz.: bii'na, pjduna, gri-bduna, vdikščduna (iš vdikščduc), lindzduna (iš ldn- dzduė), tai šis kamiengalio priebalsis greičiausiai bus įsibrovęs į aukščiau minėtas kontaminuotas priebalsinių veiksmažodžių formas ir daugumos, ypač jaunesniųjų tarmės atstovų kalboje, jau išstūmęs perėjusį į priesagą -m, pvz.: li*kna, pali‘kni, mi-gna, mi'gni, mi'gnū. Iš kitos pusės, seno ir daugelyje tarmių išlaikyto atemati- nio veiksmažodžio būti esamasis laikas aprašomoje tarmėje naujas ir dažniausiai nekaitomas, pvz.: dr, koka tū Fmona ira. Būtajame kartiniame laike veiksmažodžiai kišė, knisé, škvė yra é kamieno. Būtasis dažninis laikas beveik nevartojamas. Būsimasis laikas nuo Ik skiriasi tik kirčiavimu (žr. ,,Fonetika, kirčiavimas“). Tariamosios nuosakos asmenų galūnės tokios pat, kaip ir daugelio dzūkų, pvz.: burtdu, burtdi, bii't, bw tum, bu'tii't, būt. Vn. ir dg. III asmens forma pa- prastai vartojama trumpa, pvz.: kad sufindt, tai if atait. Liepiamoji nuosaka tėra tik vienos rūšies — tik su formantu -k, pvz.: ne bédzi'k ,,nedejuok®, jimkim. Leidziamoji nuosaka sudaroma su baltarusiSkos kilmės Zodeliu nechdj, pvz.: nechdj gaista, nechdj duoda, nechdj stato, nechdj atsigefa. Kitos veiksmažodžio laikų morfologinés ypatybės susijusios su aiškiais fo- netiniais galūnių pasikeitimais, ypač su trumpųjų balsių nukritimu. Visų laikų 11 Tarmės būdvardžių įvardžiuotinė forma sutikta tik vietovardyje Jlgdja, nors kiti panašaus tipo vietovardžiai visi yra neįvardžiuotiniai, pvz.: Jilgdūla ~ Ilgūlė, Plarūla ~ Platūlė, Saurūkai, D(z2)idzūlis kdlinas, 182 daugiskaitos I ir II asmenyse e dažniausiai numetamas, pvz.: pjdunam, išeidėm, galejot, nors kartais, ypač senesni, šį e dar išlaiko, pvz.: dud@name „šnekame““, būvome, nemdkate. Būtojo kartinio laiko III asmenyje, šalia pilnų galūnių, dažniau vartojamos nepilnos, pvz.: nemokėj < nemokėjo, nuvėj, paskavdj, dau < dav < dūvė, nuvaždu. Atskirais atvejais žodžio galo balsis būna nukritęs ir s~-kamie- nių veiksmažodžių esamojo laiko III asmenyje, pvz.: stdu < stdvi, sčdz. Bendra- ties galūnė visada tik trumpa, pvz.: pjduc, rase, ažujūdino- Kalbant apie tarmės veiksmažodžio darybą, pirmiausia reikia sustoti prie tarmei labai charakteringų intensyvinių iteratyvinių (įstangos dažninių) veiksma- žodžių. Jie paprastai sudaromi iš įvykio veikslo veiksmažodžių, dažniausiai priešdėlėtų?*, pridedant priesagas -dinéti arba -dyti, pvz.: pradėjom meaedu“ perdė- dinéc; ana pas Vaišiiu' ataido. Šie intensyviniai iteratyviniai veiksmažodžiai aprašomoje tarmėje paprastai reiškia veiksmo pasikartojimą, bet tam tikrais at- vejais gali jo ir nereikšti. Apibendrinto esamojo laiko veiksmažodžiai, reiškiantieji pastovią veikėjo ypatybę, iteratyviškumo reikšmę turi, pvz.: and ažusimMido ,,uZsi- iminėja“ zababėnais visdkais; jū's Zoša atimdo „atiminėja“ pienu* (kaltina raga- navimu); :F ti'ndi turgai susiriūigdo „susirenka“; verpsre, kū akmeni“ pakeldzinėja „kilnoja““. Tačiau, žymėdami konkretų šiuo momentu vykstantį veiksmą, šio tipo veiksmažodžiai interatyviškumo reikšmės paprastai neturi, pvz.: jdiū pritemdzinéja „temsta“; kala: kol nerazgindzinėja „nevaiko“ — nūgi mūšasi; li“tūs susiriūgdo „renkasi“, jdiė ataido „ateina“ galas; iteratyviškumo reikšmės taip pat neturi, kai nusako tam tikrą pastovią būklę, pvz.: aš jdm dėdė priseiddii „išeinu“. Tie inten- syviniai iteratyviniai veiksmažodžiai, kurie reiškia veiksmo pasikartojimą, turė- dami būtojo kartinio laiko formą, tarmėje sėkmingai atstoja būtąjį dažninį laiką, pvz.: balartniškis kimigas atvažuodinėjo „atvažiuodavo“ svecuosna; viogas parduo- dzinėjau ir praburdzinéjdu ,,parduodavau ir prabūdavau“. Tikras būtasis dažninis laikas girdėtas tik vieną kartą sakinyje ti.ndi velinai pristodinėja, ti.ndi žmdnes bijodavo vakarais aic. Matyt, būtasis dažninis laikas pasitaiko tik tokiuose veiksma- žodžiuose, kurie, kaip ir veiksmažodis bijoti, yra eigos veikslo ir iš kurių intensy- viniai iteratyviniai veiksmažodžiai nemėgstami daryti. Iš kitų veiksmažodžio darybos ypatybių žvilgsnį patraukia veiksmažodžių priešdėliai. Kai kurie tarmės veiksmažodžio priešdėliai, o taip pat jų vartosena nuo Ik smarkiai skiriasi. afu- (až). Šis priešdėlis atitinka Ik už-, pvz.: nūneša if ažurakina; kutgi ažudarbuisi? kaminas ažūzdegė. Kartais jis gali reikšti veiksmo pradžią, pvz.: aš kap ažšūverkdu „pravirkau“; aš agusirgdil „,susirgau“; o taip pat kartais gali reikš- ti veiksmo pabaigą, pvz.: ažušdiūs „nušaus“ kadū jūs; kad suveit ūšaros, visu" soi"tu' ažuplaūt ,,nuplauty®. Prieš balsius ar balsinguosius priebalsius vartojamas ne priešdėlis ažu-, bet až-, pvz.: ažėdė, aghndo. da-. Šio tarmės priešdėlio reikšmę nusakyti sunku; dažniausiai tai slavų kal- by įtakos rezultatas, pvz.: jéglo dadeda „prideda“; duktė nedapdise „neprižiū- tėjo“; darddi-kit ,,prirodykit®, kuF drūskos pirko; šėp tėp dabiūšu „išbūsiu“; dio- nos ku'snelo dabic „gauti“ rtrūdna; kadū aš daskldustdu „nuvykčiau“; kū“ aš ne tėp pasakdū, tai ani's dasmano „nuvokia“. 4 Tarméje buvo užrašyti tik du nepriešdėlėtų šio tipo veiksmažodžių pavyzdžiai : ži'ses aido „eina“ pirmi'n; kds per žmogus razdinėjas „pasirodo ir išnyksta“, 183 pa-. Šis priešdėlis dažniausiai žymi veiksmo galą, panašiai kaip Ik su-, nu-, pvz.: parbifiko „pavogė“ tas baronkas, pačdė „suėdė“; rarūs palduzé „,Sulaužė“; pamirė „numirė“ rdoj kruvduku kvarabū „kruvinąja liga“; sparnūs pakapėja ,,nu- kapoja“; puedu" pamušė „sudaužė“; vaikūs paduklejdu „užauginau“ ti'ndi. raz-. Šis priešdėlis atėjęs iš slavų, ir jo vartosena tarmėje tokia pat, kaip slavų kalbose (dažniausiai atitiktų lietuvių kalbos priešdėlį iš-), pvz.: razdiūšo „išaušo“ (plg. rusų paccBeJ10); kupetu: raika razldisc „išleisti, išskleisti“, kad išdžit't; Ėdušiniūs rasptldu „išpyliau“ kap birlbas; pazbafs kadū i razais „išsiskirs“; mas i razbėgom „išbėgiojom“; dabaf razli‘ta „„išlyta, išmirkusi“ bala. Kartais tai tie- siog vertiniai, pvz.: pastovéjdu, pakldušdiū — niéko nerazrinkdū „nesusigaudžiau“ (plg. rusų He pa3o6paJics); ana visa rasakinėjo „pasakojo“ (plg. rusų paccka3biBaJia), Peržvelgus svarbesniąsias tarmės morfologines ypatybes, galima pasakyti, kad slavų kalbų įtaka daugiau jaučiama tarmės kalbos dalių daryboje, o kaityba tai įtakai gana atspari. : Sintaksė Galima paminėti keletą įdomesnių tarmės linksnių vartojimo atvejų. Tarmėje plačiai vartojamas vardininkas su bendratimi, pvz.: raika aic pa- medén „,pamiškėn“ rugai pjduc; aic todrtas ažuraki'ne; raika di metai padafbuic ddr raika di lakštai „laiškai“ nušiūsc. | Su kai kuriais prielinksniais vartojamas naudininkas, pvz.: sédz prik pac; nė prik tėvi būnam, alė prik patévi; ažusėmė ik dūgni; pa vi'ndi gūnė Įdomu, kad šiose prielinksninėse konstrukcijose tarmės vyriškosios giminės daiktavardžiai daž- niausiai turi neįprastą galūnę -7, atitinkančią senąją priebalsinio kamieno nau- dininko galūnę. Kokybės įnagininkas visada reiškiamas su prielinksniu su, pvz.: fuvdité su nedzidūkėm akimū, o priemonės įnagininkas — dažniausiai be prielinksnio, pvz.: ot, kokais rūtais vafioja. Ramaškonyse, kaip ir visuose vakariniuose dzūkuose, maišoma inesyvo (esa- mojo vidaus vietininko) ir iliatyvo (einamojo vidaus vietininko) vartosena: ilia- tyvas kartais pavartojamas ten, kur reikėtų vartoti inesyva, pvz.: ands kamarėn „kamaroj“ ažu katūko „dėžės“ ažliūdo; rankdvėsna „rankovėse“ raznesé; arba atvirkščiai — inesyvas pavartojamas ten, kur reikėtų vartoti iliatyvą, pvz.: atlai- dusa „į atlaidus“ vdikščduna. Tačiau šis maišymas ramaškoniškiams nelabai charakteringas. Tikriausiai, juos veikia artima kaimynystė rytinių dzūkų, kurie inesyvo ir iliatyvo vartosenos niekada nemaišo. Ramaškonių tarmė yra išlaikiusi senų prielinksnių, kurių ir vartosena atski- rais atvejais yra gana įdomi. ažū (až). Vartojamas vietoj 1k už, pvz.: afu ki pirksi? pasamdė ažu mefgu: až vieno nuvėj — nedabūvo „mepagyveno“, až kito negalej bū'c. iū. Tai labai populiarus tarmės prielinksnis, vartojamas dažniausiai vietoj Ik ant, pvz.: višta in Rausifiu- sėdz; ma drklas in lašiko gūli; Idisk in ldūko, in valos, tai būs gerai, Tarmės konstrukcija in su kilmininku vartojama ir tais atvejais, kur Ik būtų vartojamas linksnis be prielinksnio, dažniausiai įnagininkas, pvz.: vefPa in karavato „karavatu, rateliu“; pervertė in gudū' „gudais“; ažū tavi vi'rėme in devi'iū" metu" „devyniais metais“; in birlbu „bulvėms“ tris šimrūs adavėm. 184 Kartais in pavartojamas ir dar kitokiomis reikšmėmis, pvz.: in „dėl“ drūskos kokis būvo vaigas; svi'tas palismėnu" arvede in „pas“ mani; in „į“ mani pdiso. ifigi (plg. tarmių in, senųjų raštų ing, ingi). Vartojamas vietoj Ik į, pvz.: ifigi dėdi“ padabna „panaši“; plackés storos, placos, ifigi silkės panūšos; ingi darbu“, ifigi visa ana nuzddvus. Kartais ingi pavartojamas ir prielinksnio pas reikšme, pvz.: našli“s ingi naslor vaikščavo. Priešdėlis ingi tarméje, tur būt, buvo išlaikytas dėl to, kad nesutaptų su prielinksniu ir, reiškiančiu ant. nuog (nii'g), nig (plg. senųjų raštų nuogi, nuog, nug). Vartojamas vietoj lk nuo,pvz.: cd toldū nuog mks lietūviškai kalbanco žmogdiūs nėra; moze man nu'g dirl- Bu dūchu“ „kvapą“ varo; nuk tėvo likdii mažas; ands paskavdj nuk jos. priég (pricg), prig (plg. senųjų raštų priegi, prieg, prig). Vartojamas vietoj lk prie, pvz.: prick sdil neturi; pri‘k tévi are jducais; ddr kap prik sveikdtai, tai ge- rai. * Paminėtini kai kurie charakteringesni šalutinių sakinių jungiamieji žodžiai. Pažyminio šalutiniai sakiniai prijungiami daug kur lietuvių tarmėse nebevartojamu santykiniu įvardžiu Auris, pvz.: beržas, kuris paskėlov's viru, vi'riškas, 6 kuris že- min — moteriškas: kūsos paslaidi:. Tačiau trumpuose pažyminio šalutiniuose sa- kiniuose, ypač tokiuose, kurie apibrėžia daikto paskirtį, dažniausiai vartojamas san- tykinio įvardžio kas galininkas, pvz.: Zeba, kū“ šėka „varlė, kuri šokinėja“; šūkės, ku“ puodus kala; véci-kIE, kū" vėto grūdus; kū" duris ažuspirdinėja, itai zūperka „velkė“. Santykinio įvardžio kas galininkas kartais vartojamas ir šalutiniams veiks- nio bei papildinio sakiniams jungti, pvz.: itai nepravda, kū" dzivas i'rd; pasūke, kit neperneš; skaite, kū“ pinigū" daūk. Salutiniams laiko aplinkybės sakiniams jungti dažnai vartojamas jungtukas kap „kaip“, pvz.: kap cik saulala paskavėjo, tai iš šalčdū jail. Be to, kap „kaip“ vartojamas ir šalutiniams priežasties aplinky- bės sakiniams jungti, pvz.: kap mus sdusi itié pieskai, tai žolė neduga. Tarmėje labai plačiai vartojama neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių ir įvardžių bevardė giminė, pvz.: afupjduta ravėlis ir dirželū pririštas karbijos „pintinės“ iš šdudiū* nupt'nta; būvo namai kišvais stati‘ta; visa nuvej liepsnių visa raika pike; aš nežindū, kas itai būs iš to šalco. Ramaškonių tarmės sintaksėje smarkiai jaučiama ir slavų kalbų įtaka. Visų pirma, ši įtaka pastebima šalutinių sakinių jungiamuosiuose žodžiuose. Nuolaidos aplinkybės šalutiniams sakiniams jungti dažnai vartojamas slaviškas jungtukas koc (kof), pvz.: koc nemdki‘ta, alė tū mani dar neapšukūosi ,,neapgau- si“. Sąlygos aplinkybės Salutiniuose sakiniuose, šalia kad, vartojamas ir slaviškas jungtukas ježėli, pvz.: kdm pristdc, ježali tū nedii-moji mergu jimc? Klausiamajam sakiniui sudaryti, šalia gdl, ma# vartojamas ir slaviškas žodelis mėj, pvz.: moj ma teli'Čditi" varo? Tikslo aplinkybės šalutiniuose sakiniuose jaunesni dažniau vartoja nebe ta- riamąją nuosaką, bet bendratį kaip slavų kalbose, pvz.: dū'bi" kasa, kat instimc, hnutūpi'c ,,nuskandint®. Vietoj aš turiu, tu turi... dažniau vartojamos slaviškos konstrukcijos pas mane yra, pas tave yra..., pvz.: pas man karvčela bivo „aš turėjau karvelę“, rai in dziends tris viedrūs pieno dau; Zoša, a nėra pas tavi kvaktūkės vištos (atėjęs pasisko- linti, klausia). Tarmės linksnių vartoseną slavų kalbos paveikusios ne taip žymiai. 185 Leksika Ramaškonių tarmės leksikoje yra įdomių senų lietuviškų žodžių, bet taip pat yra ir daug slavizmų, — žymiai daugiau, negu Lietuvos TSR gyvenančių lietuvių tarmėse, pvz.: jaunėsnis chlopcas nato t'tarli'vas „jaunesnis vaikinas labai šnekus“, bdba vi'na būvo roka klapatli-va, krikli-va „perdėtai rūpestinga, réks- ninga“; ves@las čėsas, alė me žėdndm ,linksmas laikas, bet ne kiekvienam“, Šis slavizmų gausumas visiškai suprantamas: betarpiškas ir nuolatinis slavų (baltarusių, lenkų) kalbų poveikis pirmiausia savo pėdsakus palieka tarmės žodyni- nėje sudėtyje. Net ir dabar galima stebėti, kaip žodis kvaja tarmėje išstumia žodį pušis, žodis kmora — žodį debesi"s, žodis padabnas — žodį panašūs ir t.t. Iš šių suminėtų porų slavišką žodį dažniausiai renkasi jaunesni tarmės atstovai. Seni lietuviški žodžiai, kurie skiriasi nuo Ik, dažnai yra susiję su valgių, padargų pavadinimais ir pan. Pavyzdžiui, košė iš bulvių čia vadinasi grudzilis, sal- dus gėrimas iš ruginių miltų — saldzinis, o tas pats saldinis, tik jau suraugin- tas — ru'gini's; kartys, surištos virve ir skirtos kam nors kelti į viršų, vadinasi ka- binės ir t.t. Ir šiaip įprasti lietuvių kalbos žodžiai tarmėje dažnai turi kitą negu Ik teikšmę. Pavyzdžiui, į klausimą, kur gyvena vilkas, atsako — medi“ (madzas — miškas), o į klausimą, kur gyvena voverė, atsako — madzagoj (m. @dzaga — medis; plg. cik vi'na madzaga duga in laūko). Iš charakteringų tarmės daiktavardžių galima paminėti šiuos: drdugé — šeimyna, pvz.: sunkū prabū'c, kap didela draugė; kiémas — kaimas, pvz.: mis kiémas mūžas; klūpscis — kelis, pvz.: kelinės pali klūpsci apru'dziji* „paruda- vusios“; krdsnis — akmenų krūva, pvz.: terpūkelęj krosnis; kvaktūkė — perekšlė, pvz.: kvakrūkė kvaksi; lūkštas — laiškas, lapas, pvz.: niko nerdšo: ani vino laksto negavdiy lopinitkas — skarelé, pvz.: : raika lopinukū apsirisé; rezgė — pinti- nė, pédzos — klojimo vidaus stulpai; pradzini-kas — skerdžius, pvz.: kap dš ga- Adil, s@nas tokis būvo pradzini"kas; skara — skalbinys (plg. sudurtinį Ik žodį skaf- malas — skards „skalbinio“ kraštas, nuoplaiša), pvz.: skards išvelejau; terpūpė- dzis — šalinės tarpas nuo vienos „,pėdžios“ iki kitos. Netgi abstrakčioms sąvokoms reikšti tarmė turi gražių lietuviškų žodžių: beduoné — duonos trūkumas, pvz.: nebūvo aršdū „blogiau“, kap bedudni“ kis; buicis — gyvenimas, pvz.: itai buicis žmogdūs jauno; dala — sėkmė, pvz.: vis itai Fmogdils nedala; krapštuli's — smulkus darbas, pvz.: dzi’na dzi*non ira kokis krapstuli's. Pasitaiko ir vienas kitas įdomesnis būdvardis: gri'nas — nuogas, plikas, pvz.: ažu gri'no ažafičo insideda ir nešūojas ti uddzinu" „gyvatę“, mi'nkitas — smulkus, pvz.: druska bil'na rupi ir minkšta; savadafbis — paties darytas, naminis, pvz.: a pas jūs savadaibi" mily dudža? širdzi'tas — piktas, pvz.: alé gi iš širdzį'tas: ani ažujūdino nemoina; žilas — pilkas, pvz.: alė koki žili debesei aina — gal li- tds būs. Tarminiai veiksmažodžiai ir iš jų išvesti žodžiai gana gausūs: apsisékc — apsirengti, pvz.: if pavdlgi-c, if apsisėke, ir apšdiūc raika; afuveike — uždirbti, pvz.: kit ažuveika berfiūkai, mimim gandas; briikc — ilgai miegoti, pvz.: kū“ rū brinksci tėp ilgai? dairi'tis — prižiūrėti, pvz.: daba nėrė kdm mani dairt'tis; dukterés neaduotdu toli: kadū abdairt'si „pamatysi, aplankysi“, toli adavus? mafu priseis 186 apzdairi'c „pasimatyti, susitikti“ su mani dūkteri? dudent — šnekėti, pvz.: i pa polsku, ir pa lietūviškai dudena; gūrinc — mušti, daužyti, pvz.: sugūrindu al- kūrnit; insidari'c — išsitepti, išsidažyti, pvz.: ot sutra boba: ana jadi labai insida- tus; kdrc — kabinti, pvz.: spirgūci" „Jašinių gabalą“ in ugniės pakdré ir kapé; lūpė — draskyti, pvz.: vanagas in vištos sédos, vištu" lūpė, tai if sugdvė itu vana- gu' šuva; avižas vištos išlupe; pagi'néc — pabaigti, pvz.: kožndi vindi pdūkštei, kap cik vaikai išėjo „išsiperėjo““, ir giesmės pazgi'nėjo; paisi'c — žiūrėti, pvz.: tdj senė paiso, kit ti jimsi; paroifikc — atimti, pavogti, pvz.: visa parbiūikos priviisc — pri- kristi, pvz.: privirto obuolūū* pakirmijušu'; skraidi'c — bėgioti, pvz.: kadū gi jai suskraidi'c if su kdrvėm, if su avimū; žibinc — šviesti, pvz.: s@nas jdū, negirdzū nitko, iš ūki's nežibina. Paminėtina ir keletas įdomesnių tarmės prieveiksmių bei prieveiksminių žodelių, pvz.: bemaž — beveik, ddugés(t) — daugiau, neddūgi — truputį, neka- du — kadaise, nu'ndi — dabar, pirmulduša — pirmiausia. Pasitaiko ir įdomios frazeologijos, pvz.: dt, tai ki*mo škieta „moteris, kuri be reikalo bėgioja po kaimą ir nešioja paskalas“; kap iškastas Bronūlis „labai panašus i Bronulį, — kaip iš akies trauktas“; ne galvėj daimioc, kap varg@lis paspi'rė ,,var- gas prispaudė“. Apskritai, tarmės pagrindinis Zodyninis fondas su lk pagrindiniu Zodyniniu fondu beveik sutampa. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, Ramaškonių tarmybės dažniausiai yra žodžiai, žinomi ir literatūrinėje kalboje, tik turintieji daugiau ar mažiau nutolusią reikšmę. Peržvelgus svarbesniąsias Ramaškonių tarmės ypatybes, galima daryti išvadą, kad ši tarmė yra vakarinių dzūkų tęsinys, nes visos būdingosios jos ypatybės di- džiąja dalimi aiškiai sutampa su Lietuvos TSR teritorijoje gyvenančių vakarinių dzūkų tarmės ypatybėmis. Ši tarmė neturi tiek archaiškų dalykų, kiek jų turi labiausiai nuo Lietuvos TSR nutolusios Lazūnų?!? ir Zietelos! salos. XAPAKTEPHBIE OCOBEHHOCTH PAMAINKOHHCCKOTMTO T 0BOPA H. JI. MIYKHC Peswome Pamamkonucckufi rosop, BXOASIMI B COCTaB JSYKCKHX TOBOPOB, SIBJISIETCS JHTOBCKHM ,,0cTpoBOM”, KOTOphii Haxoautes B Besopycckoit CCP B BocTouno# yacth Bopouosckoro pafiona. [Ipeacrasurenedil roBopa, XOpOIO BJAJEIOUIHX JIH- TOBCKHM $I3bIKOM, MOJKHO BCTPeTHTh GoJsblue ueM B JIecAiTH JiepeBHsiX. B JaHnbil MOMEHT TNOBCEJHEBHO ynoTpeO/asieMbM $I3HIKOM B STHX JEpPeBHSX, valle BCero, yXKe SABJSIETCS. He JHTOBCKHil, a Oesopycckuii s3biK. B MecTHOCTSIX ObIBIUHX noMecTuii MH B GoJee KpynHLIX cenaX JAOMHHHDYET NOJIbCKHĖ SA3bIK. 13 Plg, J.Senkus, Kai kurie Laziiny tarmės ypatumai. — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 1, 185, Vilnius, 1658. lt Pils, P, Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 41— 53 ir 68 —175, Dorpat, 1930. 187 B jannoli cTaThe paccMaTpHBAIOTCA caMble XapakTepHble (DOHeTHUeCKHe, MOp(OJIOrHUECKHE, CHHTAKCHYECKHe H JIeKCHUECKHe OCOGEHHOCTH STOro roBopa. PamalukoHHCCKHil TOBODp MO NPOH3HOIICHHIO AH(TOHrHUECKHX COYETAHHH am, an, em, en OTHOCHTCS K 3anajiHbiM J3yKaM, KOTOpble YKasaHHbIX AH(TOHrHuec- KHX COYeTAaHWii He W3MeHsuoT, Hanpumep, péncis, kampas, pémpe, penki. Ox- HAKO, KaK Bce A3YKH, a, e>Wu, i, HanpHMep, mefgu'<meigą, ti'sc> tęsti. BHHMaHHe NpUBJIEKaeT Tak)ke MOHO(TOHrH3amus AKdOTOHTOB ie, wo, HanpH- Mep, mi'gas, klū'nas, pi'mii’. Hajo noJiaraTb, 4TO STO siB/ieHHe BECbMa HOBOE. Cawmble crapbie npejicTaBHTeJIH TOBOpa €IUE MPOH3HOCAT klūenas, pi“fmū? H Jaxe klūonas, piemud. B GesyjapHoM KOHIE cJI0OBa Napa/JiJIeJIbHO VnoTpeOJISIoTCS € H €, HanpHMep, lūpė, mėke, kaūle<kiaūlė, saula< saule. B o6mnacTH KoHcoHaHTH3MA npejįcTaBHTeJIH ĮĮaHHOIro TOBOpa, Kak H BCE OC- TaJbHble JA3YKH, OJHAKO C HeKOTOpoli HerlOCJIejĮOBATeJIbHOCTbIO - HMEIOT adĖpu- KaTbi Ha MecTe d, t, dv, tv (nepeg i, į, y, ie)>dz, c, dzv, cv, HanpuMep, nakcis, dzičvas, dzvi'lika; H nanee— mepexon č, dZ>c, dz, nanpumep, SVECO, dudza. B o6nacrTH MopidboJiorHH Js HMEH CYIUIECTBHTEJIbHBIX XApaKTepeH IMNepexojJ HEKOTODbIX Majiexeil cJiaObIX OcHOB (Ha i, w H Ha cOrJIacHble) B CHJIbHbIe OCHOBbI (Ha a, 0), KanpHMep, su akū, akmenai, dkmeflo. Ojtuako, B JaHHOM roBope BCTpeuaIlOTCS HEKOTOpbie CTapble najįexxH cCJIaObIX OCHOB, HANpHMep, HM. Maj. MH. yHcJsla s&seres, pod. Maj. ell. uucJa seserės, Jar. H TBOp. NaJ€XH MH. UKHCJIa akimū, seserimu. H3 ymenblunTeabHbiX cyQdHKcoB yame Bcero ynorpebasiotesi -dité, -utis, -ulis, Hanpumep, karviité, kampucis, Zmogulis. Ilūna ONMHCBIBAEMOrO rOBOpAa OYeHb XapaKTepHbI HHTeHCHBHbIe: HTepaTH BHble raaroasl ¢ cyddukcamu -dinéti, -dyti, koTopbie 06pasyloTcsi 0ObIMHO OT MPHCTa® BOUHbIX IJIAroJIOB COBEpIIEHHOrO BHAA H MOryT 0003HayaTh Kak MOBTOpAIOUIeecs JelicTBHe, TaK H HenosTopsiomeecsi, Hanmpumep, viogas parduodzinéjdu if pra- bu'dzinžjau; ni€kur neieiddd aš; li'ths susirifigdo. Popma OAHOKpaTHOrO Npo- LWEeAILIEr0 BpeMEHH STHX IMiaroJIOB 4acTo 3aMeHsieT (opMy TrJiaroJia mpoLieAIero MHOrOKpaTHOTO BpeMeHH, HanpHMep, kunigas atvaZuodinéjo „atvažiuodavo“ sve- cūosna. BerpeuaioTes ocraTkH areMaTHUeCcKHX IJaroJoB, OKOHUAHHA KOTODbIX 3aHM- CTBOBAHbI VY TeMATHUECKHX TJaroJioB, HAINpHMep, miegmi| mi'gni, pali€kma || pa- li*“kna. H3 rjiaroJibHbIX NPHCTABOK, KOTOpbie OTJHYAIOTCS OT JIHTEpaTypHOro S13,, CJIe- Ayer ynoMaHyTb ažu- (až-), Hanp.: ažujūdinc „užjudinti“, ažliūdo ,,uZlindo*, a TaK)Ke INpHCTABKH CJIOBSIHCKOTO npoHcxoxkjenus da-, manp.: dadeda „prideda“, raz-, Hanp.: raziūšo „išaušo“. [lpucTaBka pa- B JaHHOM roBOpe Halle BCEro o6o3HauaeT KoHel JAeficTBHS, Hamp. rats palaužė „sulaužė“. Hekxoropbie npeaJsiorn 0 HACcTOSAIIEr0 BpeMeHH B OIHCHIBAEMOM roBOpe OC- TAaJIKCb TAKMMH Ke, Kak B nuchbMeHHBIX namstHukaXx XVI — XVII Bekos, Hanp.: priég || prig (priek saū neturl); nudg| nig (nuk tévo likdl maZas); ifigi (iūgi d&di- padabna). 188