Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI. III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA BŪDINGESNĖS RAMAŠKONIŲ TARMĖS YPATYBĖS1 J. ŠUKYS Ramaškónys — pats lietuviškiausias kaimas vienos lietuvių gyvenamos salelės, esančios Baltarusijos TSR teritorijoje ir užimančios rytinę Varanavo (Balatnõs2) rajono dalį. Vakarinėje Varanavo rajono dalyje (apie Nevėžius) ir ypač Ródūnios rajone lietuviškai kalbančių kaimų yra ir daugiau. Nuo Ramaškonių apie 8 km į šiaurę yra Lietuvos TSR siena, rytuose jie ribojasi su Dievėniškių apylinkėmis. Pačioje Ramaškonių salelėje lietuviškai kalbančių ir suprantančių žmonių galima rasti keliolikoje kaimų maždaug 12—15 km ilgio (iš šiaurės į pietus) ir 6—8 km pločio (iš vakarų į rytus) plote. Daugiausia jų yra Ramaškonių, Tūsamonių, Dainavos, Stanišių, Bieliūnų, Bilių kaimuose. Vietos gyventojų tvirtinimu, prieš kokius 50 metų lietuvių kalba čia buvo vyraujanti („džiadas „senelis“ tai nemokėj gudiškai pusės žodžo pasakyt“). Tačiau dabar ir šiuose kaimuose lietuvių kalba nebėra kasdieninė. Šeimų, kurios lietuviškai kalbasi namie, maža, nors beveik visi vietiniai šių kaimų gyventojai, vyresni kaip 30 metų, moka ar bent supranta lietuviškai. Lietuvių kalba šiuo metu aprašomojoje saloje nebegali būti pilnavertė bendravimo priemonė, nes labai sustiprėjo žmonių tarpusavio ryšiai, padažnėjo mišrios vedybos, jaunimui plačiai atsivėrė mokyklų durys, plačiai pasklido spauda, radijas, o visa tai stiprina baltarusių kalbos įtaką. Tik bažnytkaimiuose ir buvusiuose dvaruose daugiau įsigalėjusi lenkų kalba, o šiaip buvę Varanavo rajono lietuviški kaimai šiuo metu kalba baltarusiškai. Ramaškonių apylinkių tarmę nuodugniau pradėta tyrinėti tik tarybiniu laikotarpiu, būtent, nuo 1952 m. Tais metais Lietuvių kalbos ir literatūros instituto suorganizuota dialektologinė ekspedicija, pabuvijusi keliuose aprašomos salos kaimuose, tame tarpe ir Ramaškonyse, užrašė dialektologinių tekstų ir atsakė į dalį „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ klausimų. Papildomos medžiagos surinko to paties instituto suorganizuota 1957 m. žvalgomoji dialektologinė ekspedicija. Tarmė buvo baigta tirti 1959 m. dialektologinės ekspedicijos metu. Šios ekspedicijos surinkta medžiaga, paties autoriaus daugiausia užrašyta iš Ramaškonių kaimo tarmės atstovų, straipsnyje ir bus remiamasi. Ankstyvesnių ekspedicijų surinktoji medžiaga nuo 1959 m. ekspedicijos medžiagos nesiskiria. 1 Apie fonetines ir morfologines Ramaškonių tarmės ypatybes autoriaus skaityta 1959 m. dialektologinėje konferencijoje. 2 Vietiniai lietuviškai kalbą gyventojai vietoje oficialaus vardo Varanavas dažniausiai vartoja Balatnã. 12. Kalbotyros klausimai, III 177 Straipsnyje, naudojantis skirtuminiu metodu, bus aprašytos šios nykstančios tarmės būdingesnės fonetinės, morfologinės, sintaksinės ir leksinės ypatybės, nesigilinant į jų istorinę raidą ir į jų paplitimą kitose lietuvių kalbos tarmėse. Fonetika Vokalizmas. Vienas iš pirmiausia į akis krintančių Ramaškonių tarmės vokalizmo reiškinių yra dvibalsių ie, uo virtimas i˙, u˙. Nesvarbu, ar šie dvibalsiai kirčiuoti ar nekirčiuoti, tvirtapradžiai ar tvirtagaliai, žodžio kamiene ar gale, nesvarbu, ar žodis savas, ar skolinys, — vis tiek jaunesniųjų tarmės atstovų kalboje jie paprastai vienbalsinami, pvz.: p˙i˙nas, svi˙tas, ki˙mi, klu˙nas, ju˙kas, kurdėlis. Vyresni kaip 50—60 metų tarmės atstovai, nors ir neaiškiai, dažnai ištaria ir antrąjį dvibalsio sandą, kurį tektų žymėti panašiai kaip žymima P. Arumos tekstuose iš Zietelos apylinkės3, pvz.: Savclėnė (pavardė), n˙ėkas, dž˙ievilis, džio-na, pi˙emuo, uo˙gauč. Pati seniausioji Ramaškonių kaimo tarmės atstovė, turinti arti šimto metų ir kilusi iš gretimo Dainavos kaimo, dvibalsių ie, uo nevienbalsina visiškai, pvz.: paucieni˙ „kiaušinienė“, džievvas, kiemi, svečiosna, dióonos, kuodėlis. Vadinasi, dvibalsių ie, uo tarimas, be nežymių išimčių, pastebimai priklauso nuo tarmės atstovų amžiaus ir yra fakultatyvus (kartais tas pats atstovas tą patį žodį ištaria skirtingai). Visa tai rodo, kad šis fonetinis reiškinys yra gana nesenas. Dvibalsių ie, uo virtimo i˙, u˙ ar i˙e, uo pasitaiko ir kitose pietinėse lietuvių salose, esančiose Baltarusijos TSR teritorijoje: ypač gausiai Zietelos tarmėje4, negausiai ir nedėsningai — Lazūnų tarmėje5, nekirčiuotoje pozicijoje — gretimo Rodūnios rajono lietuviškuose kaimuose, pvz.: Pelesoje, Kargauduose. Kiti dvibalsiai nuo 1k nesiskiria, tik paminėtinas tvirtagalio ir nekirčiuoto dvibalsio au tarimas: pirmasis jo sandas labai smarkiai asimiliuotas antrojo ir tariamas su ryškiu o atspalviu, pvz.: làũkas, dàũk, gàncũ, audėjà, raspi˙làu. Kalbant apie mišriuosius dvigarsius, pirmiausia reikia sustoti prie dvigarsių am, an, em, en, pagal kurių ištarimą dzūkai skirstomi į vakarinius ir rytinius. A. Salys, tur būt, neturėdamas pakankamai medžiagos, savo žemėlapyje6 ribą tarp vakarinių ir rytinių dzūkų išvedė pro Trakus, Eišiškes Ly dos link, visą dabartinį Varėnavo rajoną, taigi ir Ramaškonis, priskirdamas rytiniams dzūkams. Šį netikslumą pastebėjo ir ribą tikslino 1952 m. J. Senkus ir V. Grinaveckis7. Iš tikrųjų pagrindinio rytinių dzūkų požymio — puntininkavimo nuo pat Ramaškonių iki Bilių net seniausių tarmės atstovų kalboje nėra. Dvigarsiai am, an, em, en visur išlaikomi sveiki, pvz.: sámcis, páncis, kàmpas, rañkos, kampẽlis, rankà, lantà, pẽmpė, g˙venč, peñktas, peñk. Matyt, riba, skyrusi vakarinius dzūkus nuo rytinių, bus ėjusi tarp Ramaškonių ir Dieveniškių, nes Dieveniškėse, kaip 3 Žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 41—53, Dorpat, 1930. 4 Žr. P. Arumaa, min. veik., ten pat. 5 Žr. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai. — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 185, Vilnius, 1958. 6 Žr. Prie Archivum Philologicum, 4, Kaunas, 1933 pridėtą žemėlapį. 7 Žr. J. Senkus ir V. Grinaveckis, Kai kurie dialektologijos klausimai mokykloje. — „Tarybinė mokykla“, 9, 16, 1952. 178 rodo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto surinkta dialektologinė medžiaga, am, an, em, en jau verčiami um, un, im, in. Kitoks yra senųjų an, en likimas, kuriuos lk atliepia ą, ę. Ramaškonų tarmėje, kaip ir visuose Dzūkuose, šiuo atveju yra u˙; i˙, pvz.: kù˙snis, šù˙la, žù˙sės, mẽrgu, tì˙sc, kárvi˙, šì˙ ~ sen, tì˙ ~ ten. Iš senųjų galūninių *á˙n, *é˙n, išvirtusių un, an, priebalsiui n išnykus, tarmėje atsirado trumpieji u, i, pvz.: su mergù, su paklotáiti „paklodėlė“, pūodì, tvàrti, kaũ. Tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių il, im, in, ir, ul, um, un, ur pirmasis sandas ilginamas, pvz.: Vi˙lñus, sod˙nč, bū˙lù; indá˙rė. Ramaškonų tarmės balsiai nuo lk mažai kuo skiriasi. Tarmės e, ypač kirčiuotas, yra labai platus, pvz.: mãtai, ri˙talis, pẽmpė. Tarmei būdingas kapsėjimas: taria kāp, tēp, visāp, kitāp, šēp, tēp, itep. Balsiai ė, o retkarčiais, ypač jaunesnių tarmės atstovų, ištariami beveik kaip dvibalsiai ie, uo, pvz.: niẽra, tiẽvas, diẽd˙nė, nemiõku, muotkà. Tarmės žodžio galo vokalizme pasitaiko nedėsningų8 ir sunkiai paaiškinamų dalykų. Nekirčiuotame žodžio gale, šalia ė (kuris kartais būna apytrumpis ar primena ie), neretai pasitaiko ir trumpas e, pvz.: mõke, vẽrpste, dãre. Vienaskaitos galininko galūnėje, kuri, kaip žinoma, visada būna nekirčiuota, taip pat šalia ilgojo pasitaiko ir trumpas balsis, pvz.: ùžsu, kùški. Kirčiuotame žodžio gale slavų kalbų labiau paveikti jaunesnieji tarmės atstovai trumpuosius balsius ilgina, pvz.: tùrù, galù˙, miegmì˙, dartì˙, o balsį a šiuo atveju jie taria kaip savotišką trumpą ė, pvz.: Dainavė, rankė, narė „ola“. Iš kombinačių balsių dešinių tarmei būdingiausia sinkopė. Ypač charakteringa sangrąžos dalelės balsio sinkopė, pvz.: ažùzdegė < ažùsdegė, nuzbùdo, pašbōrė, ȧpsėmė „apsiėmė“, pašėmė „pasiėmė“. Sinkopė pakeitė ir priešdėlių apɨ-, ati- formą, pvz.: abárstė < apbárstė < apibárstė; aduotáu < aduotáu < atiduotáu; adārė „atidare“, atrù˙ko „atitŕuko“. Pasitaiko sinkopės ir ne priešdėliuose, pvz.: prièmė, šùrni̇n, bet, iš kitos pusės, jos nėra ten, kur didesnėje lietuvių tarmių dalyje ji jau yra įvykusi, pvz.: vãlinas „velnias“, ãntaras „antras“. Konsonantizmas. Iš Ramaškonų tarmės konsonantizmo ypatybių charakteringiausia džūkavimas. Lk afrikatos č, dž, kilusios iš tj, dj, nuosekliai tariamos c, dz, pvz.: svẽco, gaidžãu, aũdža, sveči˙, gaidžù˙, kùrcas, negirdžù. Tačiau čia yra dėsninga išimtis: jeigu paradigmoje visi kiti linksniai ar asmenys c, dz neturi, tai ir tame linksnyje ar asmenyje, kuris literatūrinėje kalboje turi č, dž, vietoj laukiamų c, dz yra t, d, pvz.: kaĩtù, raidù˙, rankù˙, gì˙rdau, šuntáu (plg. katė, katės, katei, katį, katį, katėj, katės…, gì˙rdau, gì˙rdei…). Šis išlyginimas, manoma, įvykęs dėl analogijos9. Lk priebalsiai t, d prieš i, y, į, ie tariami c, dž, o junginiai tv, dv tariami cv, džv, pvz.: kãcinas, nakcìs, atvažuodzinėjo, kvì˙cìna „kvietiena“, džìevàs, šaudži-klė, buteláici (vn. gal.), bù˙c, cvìnkė, dzèvìlika. Tačiau šiuo atveju griežto nuoseklumo nėra. Tenka girdėti ir didelis, didelo, sod˙nč, apkvaitinšu „pritrenksiu, apsvaiginsiu“, pardu˙dinėc, nekrikšči˙ta, ir su labai silpnu džūkavimu, pvz.: d(ž)t- 8 Tais atvejais, kur tarmės fonetika negryna ir nedėsninga, pavyzdžiai straipsnyje visur pateikiami taip, kaip užrašyti, be jokių viencizinų. 9 Žr. Lietuvių kalbos tarmės, Lietuvių kalbos rašybos žodynas, 124, Kaunas, 1948. 179 delis, atvažiuod (≈) inėc. Kartais tas pats tarmės atstovas skirtingai tą patį žodį ištaria, nors, apskritai, c, dz aiškiai vyrauja. Tačiau t, d visuomet lieka nepakitę prieš i, atsiradusi iš senojo galūninio *-ėⁿ ir naujesniuose skoliniuose, pvz.: su kari, su kaladį, tvārti, piōdi, išinkavōta, tikēc. Junginiai šť (žd) prieš i, y, į, ie dėl asimiliacijos yra išvirtę šč (ždž), pvz.: suvėdšč, ru’kščis, višč’na „vištiena“. Kita būdinga Ramaškonių tarmės ypatybė yra priebalsių kietinimas. Priebalsis l prieš e, ei, en, ė kietinamas visada. Po sukietėjusio l e, ei, en virsta a, ai, an, pvz.: lādas, lāka, pālamus, lāisk, lānda „slenda“, sūlankos „sulenk tos“, lāngva, lantēla; o balsis e virsta balsiu ɛ, pvz.: ci’lēc, lēke, rasplēše, ski’lē, pęlē. Tačiau nekirčiuotame žodžio gale, kur lk turi ė, tarmėje po l pasakoma ne tik ɛ, pvz.: kāūle, akāles bet ir a, pvz.: kāūla, sāūla, impī’la. Matyt, jau nuo seno aprasomosios tarmės nekirčiuotame žodžio gale vietoj lk ė buvo lygiagrečiai vartojama ir ė, ir e, nes junginys la gali atsirasti tik iš le. Iš senojo žodžio galo *-ėⁿ po sukietėjusio l atsirado b’, pvz.: kum’ēlb; sāūlb’, o iš senojo *-ėⁿ išriedėjo bl, pvz.: su kumelbl, su sāūlbl. Iš kitų dažniau, nors ir nedėsningai, kietinamų priebalsių paminėtinas r: jis kartais kietinamas prieš e, pvz.: rātas „rėtas“, rači, ragį, rāka, kartais prieš e, pvz.: turēsu, inturējęi „išlaikiau, iškenčiau“, netgi kartais prieš ė, pvz.: parb’nko „pavogė, atėmė“, varbsti, grāūsc „griausti“. Retkarčiais sporadiškai pasitaiko š, ž, m, d kietinimo, pvz.: nešōjas, nuvāžu, nežbūno, menesō, pecadēn kšte. Atrodo, priebalsius kietinti daugiau linkę jaunesnieji tarmės atstovai. Skoliniai iš baltarusių kalbos dažniausiai paimti su sukietinimu, pvz.: pažbīc (balt. пазбычь), gaspadinė (balt. гаспадыня). Įdomu, kad tarmės atstovai nevengia tarti lietuvių kalbai nebūdingų priebalsių f, h, ch, pvz.: fābrikas, fundamentas, bu(h)āteras, hī’mnas, cholērija, chōras, chlōpčas „vaikinas“, nechōj „tegu“. Tai, be abejo, slavų kalbų įtaka. Vietiniai gyventojai juokiasi, kad prieš keliasdešimt metų seniai šių priebalsių ištarti nemokėję ir, net baltarusiškai kalbėdami, vietoj хата „pirkia“ sakydavo kata. Tarmei būdingas priebalsio v pridėjimas prieš žodžio pradžios uo (u*), pvz.: vū’gos, vū’sis, vūodas, pavū’sci’k, vuodega, ir priebalsio j pridėjimas prieš žodžio pradžios ė, i, ie, pvz.: jēsc, jēda, jīma, nejilgā, jieva. Pasitaiko priebalsių, ypač t, s, įspraudimo, pvz.: strāba „srebia“, strū’ptęra, roīškčais, auštrēla (dainoje), apī’nastris, daṅktis, pecadēn kšte. Kirčiavimas. Nuo lk skiriasi kai kurių tarmės daiktavardžio priesagų kirčiavimas. Veikėjai pavadinti vietoj lk -ėja yra tarmės -ējā, pvz.: audējā, pjovējā (tiriamoje vietovėje javus daugiausia pjauna moterys). Dirvai pavadinti vietoj lk -ėna vartojama -ienā, pvz.: rugienā, kvī’č’nā, avižī’nā. Taip pat ir mėsai pavadinti vietoj -ėna vartojama -ienā, pvz.: kāūlienā, višč’nā, žū’sienā. Nuo lk skiriasi būsimojo laiko ir tariamosios nuosakos veiksmažodžių kirčiavimas. Būsimojo laiko vienaskaitoje visiems tvirtagalės ir trumpinės šaknies pirminiams veiksmažodžiams apibendrintas galūninis kirčiavimas, pvz.: aiš, miršū, nešū, aiši, mirši, prilaksi (plg. tvirtapradžių bū’su, adū’si). Tariamojoje nuosakoje galūninis kirčiavimas apibendrintas net ir tvirtapradžiams pirminiams veiksmažodžiams, pvz.: bu’tāu, bu’tāi, bū’ti, bu’rum, bu’uti, bū’t. Tik daugiskai- 180 meniai veiksmažodžiai tariamojoje nuosakoje kirčiuojami priešagoje ar šaknyje, pvz.: nemėltau, darbūtai, sod’ntum (dg. I a.). Veiksmažodžiai sėdos, stojos, rados visose formose kirčiuojami galūnėje. Apžvelgus svarbesnes tarmės fonetines ypatybes, galima padaryti išvadą, kad Ramaškonių tarmės fonetinė sistema kai kuriais atvejais ne visai dėsninga, pvz., nenuoseklus ie, uo > i, u, nenuosekliai t, d prieš i, y, į, ie > c, dz, nekirčiuotame žodžio gale ė || e ir t.t. Kai kurių svyravimų priežastis, tur būt, yra gyventojų dvikalbiškumas. Pagal pagrindines ypatybes — džūkovimą ir pantininkavimą — Ramaškonių tarmė priklauso vakariniams dzūkams. Morfologija Iš morfologijos bus peržvelgtos tik kai kurios svarbesnės kalbos dalys, kurios Ramaškonių tarmėje daugiau skiriasi nuo lk. Daiktavardis. Daugiskaitos naudininko ir įnagininko linksniai turi daug kur lietuvių tarmėse žinomas dv skaitines galūnes, pvz.: vīram, kāūlom, su bitēm, su rankom. Tačiau į ir priebalsinis kamienas šiuose linksniuose aprašomoje tarmėje turi galūnę -mu, pvz.: akimū, dukterimū, šunimū; su akimū, su dukterimū, su šūnimū. Vietininkai aprašomojoje tarmėje yra du: vidaus esamasis (inesyvas) ir vidaus einamasis (iliatyvas). Pašalio esamasis ( adesyvas) ir pašalio einamasis (aliatyvas) šiandien nebev art ojami, pvz., vietoj aliatyvinės formos rudenóp vartojama iliatyvinė forma parudenin. Gal būt, tik tokiuose pasakymuose, kaip: žemės tai nebūvo mumim, įvardis mumim galėtų būti senojo adesyvo liekana, kur postpozicinė dalelė -p(i) nukritusi. Įdomi daugiskaitos inesyvo galūnė, kur po s yra ne balsis e, bet a, pvz.: rūguosa, ki’muosa „kaimuose“, Ramaškoni’sa, mėtųsa, Navasi’du’sa, Pārabiškėsa. Priebalsio s prieš e aprašomoji tarmė paprastai nekietina, todėl aiškinti šią galūnę kaip fonetinį pasikeitimąⁱ⁰ vargiai įmanoma. Iliatyvas vienaskaitoje turi jau sutrumpėjusią postpoziciją -n, pvz.: darbań, mėdzan, Li’don, rankon, ūpeń, šulniń, o daugiskaitoje — -na, pvz.: krikščī’nosna, svečiosna, Ramaškoni’sna. Aprašomojoje tarmėje, kaip ir kitose lietuvių kalbos tarmėse, pastebimas kamienų mišinys. Silpnesniųjų kamienų (i, u, priebalsinio) kai kurie linksniai galūnes jau turi pasiskolinę iš stipresniųjų kamienų. Sakysim, i-kamienių daiktavardžių vn. įnagininkas perėjęs į io kamieną, pvz.: su akū, nōsu, usnū, ugniū, šī’r dzu; u (iu) kamieno dg. vardininkas perėjęs į a (ja) kamieną, pvz.: li’tai, turgai, sū’nai, pi’tai „pietūs“, spi’čai „spiečiai“; priebalsinio kamieno vn. kilmininkas perėjęs į ia kamieną, pvz.: vandėno, akmėno, pi’meno, tašmėno, o priebalsinio kamieno dg. vardininkas — į a kamieną, pvz.: pi’menai, tašmenai, rudenai. Tačiau ir silpnesnieji vardžodžių kamienai kai kuriuose linksniuose išlaikė senas galūnes. Atsparai pasirodė priebalsinio kamieno moteriškoji giminė, kurios vn. kilmininkas tarmėje yra dukterės, seserės, o dg. vardininkas — dūkterēs, sēseres. Seną priebalsinio kamieno dg. vardininko galūnę turi tie i-kamieniai daiktavardžiai, kurie, ¹⁰ Žr. A. Laigonaitė, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, Filologijos mokslų kandidato disertacija, 15—16, Vilnius, 1955, Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas, rankraščių skyrius. 181 kaip rodo jų daugiskaitos kilmininko priebalsio kietumas prieš galūnę, seniau iš tikrųjų yra buvę priebalsinio kamieno, pvz.: dãnės, šù-ses, ãžves, pìšes (plg. istoriniu požiūriu tikruosius i-kamienus, kurių dg. vardininkas tarmėje ãvì-s, ãkì-s ir t.t.). Iš daiktavardžių darybos paminėtina literatūrinei kalbai nebūdinga priesaga -ysta (lk -ystė, -ãtvė), pvz.: senì-stà „senatvė“, jáunì-stà „jaunystė“, drãugì-stà „draugystė“, taip pat kai kurios labai populiarios tarmės deminutyvinės priesagos, kaip antai: -aitė, pvz.: karvaitė, galvaitė „kūkutis“, kojaitės, bulbaitė; -ulis, pvz.: žmogùlis, lietùlis, ponùlis, Bronùlis; -ūtis, pvz.: langùtis, lapùtis „lapelis“, kampùtis, Ludvikùtis. Įvardis. Vietoj lk asmeninių įvardžių jis, ji vartojama anàs, anà. Tačiau daugiskaitoje dažniau mès, jù-s (naudininkas mùmim, jùmim, o įnagininkas — mumìm, jumìm). Vietoj lk parodomųjų įvardžių šitas, šita, šitoks vartojama ìtas, itòj, itokìs. Tarmėje plačiai vartojami kaitomi savybiniai įvardžiai, pvz.: diesvėlau mã-nas mielas! mana bùicis suvãrė „pribaigė“ mãnì; mãnas tai mažai parvažiãja, jù-sis tai dažnai. Lygiagrečiai vartojami ir nekaitomi savybiniai įvardžiai, paprastai sutrumpinti, pvz.: mã motinù pasamãdė ažu mergù tarmalù; jō tėvas ir mã motkà tai búvo radni „giminės“; sã namì žẽnijaus. Parodomųjų įvardžių moteriškoji giminė turi šiaip jau tarmei nebūdingą¹¹ įvardžiuotinę formą, pvz.: itòj namė darbou turì, tòj vaikščioja Balatnòn. Veiksmažodis. Esamojo laiko veiksmažodžiai turi kai kurių atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių liekanų, tačiau šių veiksmažodžių asmenų galūnės jau skolintos iš balsinių veiksmažodžių, pvz.: mì-gmi, miegmì, miegmà; palìẽkma. Kadangi tarmėje labai populiari esamojo laiko forma su kamiengalio priebalsiu n, pvz.: bù-na, pjãuma, grì-bàuna, vaikščàuna (iš vaikščauč), lãndžàuna (iš lãndžàuč), tai šis kamiengalio priebalsis greičiausiai bus įsibrovęs į aukščiau minėtas kontaminuotas priebalsinių veiksmažodžių formas ir daugumos, ypač jaunesniųjų tarmės atstovų kalboje, jau išstūmęs perėjusį į priesagą -m, pvz.: lì-kna, palì-knì, mĩ-gna, mì-gni, mi-gni. Iš kitos pusės, seno ir daugelyje tarmių išlaikyto atematinio veiksmažodžio būti esamasis laikas aprašomojoje tarmėje naujas ir dažniausiai nekaitomas, pvz.: ò, kokà tù žmònì zìrà. Būtajame kartiniame laike veiksmažodžiai kìšė, knìšė, šùvė yra ė kamieno. Būtasis dažninis laikas beveik nevartojamas. Būsimasis laikas nuo lk skiriasi tik kirčiavimu (žr. „Fonetika, kirčiavimas“). Tariamosios nuosakos asmenų galūnės tokios pat, kaip ir daugelio dzūkų, pvz.: bu˙tau, bu˙tái, bu˙t, bu˙tùm, bu˙tù˙t, bu˙t. Vn. ir dg. III asmens forma paprastai vartojama trumpa, pvz.: kãd sužinõt, taĩ ir atãit. Liepiamoji nuosaka tėra tik vienos rūšies — tik su formantu -k, pvz.: ne-bėdži˙k „nedejuok“, jìmkim. Leidžiamoji nuosaka sudaroma su baltarusiškos kilmės žodeliu nechòj, pvz.: nechòj gaĩšta, nechòj dúoda, nechòj stãto, nechòj atsìgefa. Kitos veiksmažodžio laikų morfologinės ypatybės susijusios su aiškiais fonetiniais galūnių pasikeitimais, ypač su trumpųjų balsių nukritimu. Visų laikų 11 Tarmės būdvardžių įvardžiuotinė forma sutinkta tik vietovardyje Igda, nors kiti panašaus tipo vietovardžiai visi yra neįvardžiuotiniai, pvz.: Jilgūla ~ Ilgūlė, Platūla ~ Platėlė, Šaurūkai, D(a)idžūlis kalnas. 182 daugiskaitos I ir II asmenyse e dažniausiai numetamas, pvz.: pjāunam, išėdem, galė j ot, nors kartais, ypač senesni, šį e dar išlaiko, pvz.: dudāname „šnékame“, būvome, nemókate. Būtojo kartinio laiko III asmenyje, šalia pilnų galūnių, dažniau vartojamos nepilnos, pvz.: nemokėj < nemokėjo, nuvėj, paskavój, dāu < dāv < dāvē, nuvaždau. Atskirais atvejais žodžio galo balsis būna nukritęs ir i-kamienių veiksmažodžių esamojo laiko III asmenyje, pvz.: stóu < stóvi, sėdz. Bendraties galūnė visada tik trumpa, pvz.: pjāuc, rāsč, ažujūdinc. Kalbant apie tarmės veiksmažodžio darybą, pirmiausia reikia sustoti prie tarmei labai charakteringų intensyvinių iteratyvinių (įstangos dažninių) veiksmažodžių. Jie paprastai sudaromi iš įvykio veikslo veiksmažodžių, dažniausiai priešdėlėtų12, pridedant priesagas -dinėti arba -dyti, pvz.: pradėjom mėdu· perdėdinėc; anā pas Vaišiū· ataido. Šie intensyviniai iteratyviniai veiksmažodžiai aprašomojoje tarmėje paprastai reiškia veiksmo pasikartojimą, bet tam tikrais atvejais gali jo ir nereikšti. Apibendrinto esamojo laiko veiksmažodžiai, reiškiantieji pastovią veikėjo ypatybę, iteratyviškumo reikšmę turi, pvz.: anā ažusimdo „užsiminėja“ zababōnais visókāis; jū·s Zošā atimdo „atiminėja“ pienu· (kaltina ragavimu); ir ti·nai turgai susiringdo „susirenka“; vērpste, kū· ākmeni· pakeldzinėja „kilnoja“. Tačiau, žymėdami konkretų šiuo momentu vykstantį veiksmą, šio tipo veiksmažodžiai iteratyviškumo reikšmės paprastai neturi, pvz.: jāu pritemdzinėja „temsta“; kažū· kōl nerazgindzinėja „nevai ko“ — nūgi mušasi; li·tūs susiringdo „renkasi“, jāu ataido „ateina“ gālas; iteratyviškumo reikšmės taip pat neturi, kai nusako tam tikrą pastovią būklę, pvz.: aš jām dēdē priseidāu „išeinu“. Tie intensyviniai iteratyviniai veiksmažodžiai, kurie reiškia veiksmo pasikartojimą, turėdami būtojo kartinio laiko formą, tarmėje sėkmingai atstoja būtąjį dažninį laiką, pvz.: balatniškis kunigas atvažiuodinėja „atvažiuodavo“ svečuosna; vūogas parduodzinėjāu ir prabudzinėjāu „parduodavau ir prabūdavau“. Tikras būtasis dažninis laikas girdėtas tik vieną kartą sakinyje ti·nai vėlinai pristodinėja, ti·nai žmonės bjōdavo vakarais aic. Matyt, būtasis dažninis laikas pasitaiko tik tokiuose veiksmažodžiuose, kurie, kaip ir veiksmažodis bjōti, yra eigos veikslo ir iš kurių intensyviniai iteratyviniai veiksmažodžiai nemėgstami daryti. Iš kitų veiksmažodžio darybos ypatybių žvilgsnį patraukia veiksmažodžių priešdėliai. Kai kurie tarmės veiksmažodžio priešdėliai, o taip pat jų vartosena nuo lk smarkiai skiriasi. ažū- (až). Šis priešdėlis atitinka lk už-, pvz.: nūneša ir ažūrakina; kūrgi ažudarbuosi? kāminas ažūndegė. Kartais jis gali reikšti veiksmo pradžią, pvz.: aš kēp ažūverkāu „pravirkau“; aš ažūsirgāu „susirgau“; o taip pat kartais gali reikšti veiksmo pabaigą, pvz.: ažūsātās „nusus“ kadū jus; kad suveit ašaros, ažū svī·ru ažuplāu „nuplaučiau“. Prieš balsius ar balsinguosius priebalsius vartojamas ne priešdėlis ažū-, bet až-, pvz.: ažėdė, ažlīndo. da-. Šio tarmės priešdėlio reikšmę nusakyti sunku; dažniausiai tai slavų kalbų įtakos rezultatas, pvz.: jēglo dādeda „prideda“; diktē nedapāise „neprižiūrėjo“; darōdi·kit „prirodykit“, kūr druskos pirkc; šēp tēp dabū·su „išbūsiu“; duonos ku·snēlo dabū·c „gauti“ trūna; kadū aš dasklauščiau „nuvykčiau“; kū· aš ne tēp pasakān, tau ani·s dasmano „nuvokia“. 12 Tarmėje buvo užrašyti tik du nepriešdėlėtų šio tipo veiksmažodžių pavyzdžiai: žū·ses aido „eina“ pirmin; kas per žmogus razdinėjas „pasirodo ir išnyksta“. 183 pa-. Šis priešdėlis dažniausiai žymi veiksmo galą, panašiai kaip ik su-, nu-, pvz.: parbėko „pavogė“ čàs baronkàs, paėdė „suėdė“; ratùs palaužė „sulaužė“; pàmirė „numirė“ tùoj kruvàuku kvarabù „kruvinaja liga“; sparnùs pakapoja „nukapoja“; pùodų pamušė „sudaužė“; vaikùs paauklėjau „užauginau“ ti'nai. raz-. Šis priešdėlis atėjęs iš slavų, ir jo vartosena tarmėje tokia pat, kaip slavų kalbose (dažniausiai atitiktų lietuvių kalbos priešdėlį iš-), pvz.: razàūšo „išaušo“ (plg. rusų рассвело); kūpetù raìka razlaìsc „išleisti, išskleisti“, kàd iżdžùt; káušiniùs raspì·lau „išpyliau“ kàp bū·bas; pažabàrs kadù i razàis „išsiskirs“; mẽs i razbėgom „išbėgiojom“; dabàr razlì·ta „išlyta, išmirkusi“ balà. Kartais tai tiesiog vertiniai, pvz.: pastovėjau, paklausáu — nieko nerazrinkáu „nesusigaudžiau“ (plg. rusų не разобрался); anà vĩsa rasakinėjo „pasakojo“ (plg. rusų рассказывала). Peržvelgus svarbesniąsias tarmės morfologines ypatybes, galima pasakyti, kad slavų kalbų įtaka daugiau jaučiama tarmės kalbos dalių daryboje, o kaitýba tai įtakai gana atspari. Sintaksė Galima paminėti keletą įdomesnių tarmės linksnių vartojimo atvejų. Tarmėje plačiai vartojamas vardininkas su bendratimi, pvz.: raìka aĩc pamėdėn „pamiškėn“ rugùż pjáuc; aĩc tvàrtas ažurakìnc; raìka dù mẽtai padarbùc; dar raìka dù lakštaĩ „laiškai“ nùšù·sc. Su kai kuriais prielinksniais vartojamas naudininkas, pvz.: sėdž prìk pẽči; nė prìk tėvi bù·nam, alẽ prìk patėvi; ažùsėme ik dignì; pa vi'nai gãne Įdomu, kad šiose prielinksninėse konstrukcijose tarmės vyriškosios giminės daiktavardžiai dažniausiai turi neįprastą galūnę -i, atitinkančią senąją priešbal­sini­o kamieno naudininko galūnę. Kokybės įnagininkas visada reiškiamas su prielinksniu su, pvz.: žuvaitė su nedidùkėm akim, o priemonės įnagininkas — dažniausiai be prielinksnio, pvz.: ò, kokàis rãtais važùoja. Ramaškonýse, kaip ir visuose vakariniuose dzūkuose, maišoma inesyvo (esamojo vidaus vietininko) ir iliatyvo (einamojo vidaus vietininko) vartosena: iliatyvas kartais pavartojamas ten, kur reikėtų vartoti inesy­vą, pvz.: anàs kamaròn „kamaroj“ ažù katùko „dėžės“ ažìlidos; rankovėsna „rankovėse“ raženė; arba atvirkščiai — inesyvas pavartojamas ten, kur reikėtų vartoti iliatyvą, pvz.: atlai­dùrsa „į atlaidus“ vaikščàuna. Tačiau šis maišymas ramaškoniečiams nelabai charakteringas. Tikriausiai, juos veikia artima kaimynystė rytinių dzūkų, kurie inesyvo ir iliatyvo vartosenos niekada nemaišo. Ramaškonų tarmė yra išlaikiusi senų prielinksnių, kurių ir vartosena atskirais atvejais yra gana įdomi. ažù (ãž). Vartojamas vietoj lk už, pvz.: ažù kū· pirksi? pasamùdė ažù mérgu; až vĩeno nuvė́j — nedabùvo „nepagyveno“, až kito negalėj bù·c. in. Tai labai populiarus tarmės prielinksnis, vartojamas dažniausiai vietoj lk ant, pvz.: vìšta in kaùšinu·sėdž; mã arklas in laùko galì; laùk in laùko, in vàlos, taĩ bùs gerà. Tarmės konstrukcija in su kilmininku vartojama ir tais atvejais, kur lk būtų vartojamas linksnis be prielinksnio, dažniausiai įnagininkas, pvz.: vė́rpa in karavàto „karavatu, rateliu“; pėrvertė in gudù „gudais“; aẽi tavì vi·rėsne in devìni·tu· mẽtu „devyniais metais“; in bù·bu· „bulvėms“ trìs šimtais dàdavėm. 184 Kartais in pavartojamas ir dar kitokiomis reikšmėmis, pvz.: in „dėl“ druskos kokis buvo vargas; svītas palismonu atvede in „pas“ manį; in „į“ manį paįso. įngi (plg. tarmių in, senųjų raštų ing, ingi). Vartojamas vietoj lk į, pvz.: įngi dėdi padabną „panaši“; plāčkes storos, plāčos, įngi silkės panāšos; įngi darbų įngi vīsa anā nuzdāvus. Kartais įngi pavartojamas ir prielinksnio pas reikšme, pvz.: našlės įngi našlb’ vaikščavo. Priesėlis įngi tarmėje, tur būt, buvo išlaikytas dėl to, kad nesutaptų su prielinksniu in, reiškiančiu ant. nuog (nūg.), nūg (plg. senųjų raštų nuogi, nuog, nug.). Vartojamas vietoj lk nuo, pvz.: čā tolāu nuog mūs lietuviškai kalbanco žmogaus nėrā; mažė man nug dūl-kur’ dūchu „kvapą“ vāro; nuk tēvo likāi mažas; anas paskavoj nuk jūs. prieg (prīg), prig (plg. senųjų raštų prieg, prieg, prig). Vartojamas vietoj lk prie, pvz.: priek šāu neturū; prīk tēvi āre jautais; dār kāp prīk sveikātai, tai gerāi. Paminėtini kai kurie charakteringesni šalutinių sakinių jungiamieji žodžiai. Pažyminio šalutiniai sakiniai prijungiami daug kur lietuvių tarmėse nebevartojamu santykiniu įvardžiu kuris, pvz.: beržas, kuris paskēlbos viršūn, žvirškas, o kuris žemīn — moteriškas: kāsos paslaidī. Tačiau trumpuose pažyminio šalutiniuose sakiniuose, ypač tokiuose, kurie apibrėžia daikto paskirtį, dažniausiai vartojamas santykinio įvardžio kas galininkas, pvz.: žebā, kū šoka „varlė, kuri šokinėja“; šākes, kū pūodus kāla; veči-kle, kū vėto grūdus; kū duris ažuspirdenėja, tai žāperka „velkė“. Santykinio įvardžio kas galininkas kartais vartojamas ir šalutiniams veiksnio bei papildinio sakiniams jungti, pvz.: tai nepraudė, kū džiāvas irā; pasākė, kū nepernēs; skaitė, kū pinigų dāuk. Šalutiniams laiko aplinkybės sakiniams jungti dažnai vartojamas jungtukas kāp „kaip“, pvz.: kāp cīk saulā paska vōjo, tai ir šalcāi jau. Be to, kāp „kaip“ vartojamas ir šalutiniams priežasties aplinkybės sakiniams jungti, pvz.: kāp mūs sūsu itie pieskāi, tai žolė nedūga. Tarmėje labai plačiai vartojama neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių ir įvardžių bevardė giminė, pvz.: ažupjauta ravėlis ir dirželi pririšta; karbijos „pintinės“ iš šāudų nupinta; būvo namai kūrvais statīta; vīsa nuvėję liepsnā; vīsa rāka pīrkė; aš nežināu, kas itai būs iš to šalco. Ramaškonių tarmės sintaksėje smarkiai jaučiama ir slavų kalbų įtaka. Visų pirma, ši įtaka pastebima šalutinių sakinių jungiamuosiuose žodžiuose. Nuolaidos aplinkybės šalutiniams sakiniams jungti dažnai vartojamas slaviškas jungtukas kòc (kōt), pvz.: kòc nemōkita, alė tū manį dār neapšukūosi „neapgausi“. Sąlygos aplinkybės šalutiniuose sakiniuose, šalia kad, vartojamas ir slaviškas jungtukas ježėli, pvz.: kām pristōc, ježėli tū nedūmoji mērgu jīmė? Klausiamajam sakiniui sudaryti, šalia gal, mažė vartojamas ir slaviškas žodelis mōj, pvz.: mōj mā telīčāiti vāro? Tikslo aplinkybės šalutiniuose sakiniuose jaunesni dažniau vartoja nebe tariamąją nuosaką, bet bendratį kaip slavų kalbose, pvz.: dūbi kāsa, kāt instūmė, nuāpīc „nuskandint“. Vietoj aš turiu, tu turi… dažniau vartojamos slaviškos konstrukcijos pas mane yra, pas tave yra…, pvz.: pas man karvēla būvo „aš turėjau karvelę“, tai in dienos irs viedrīs pieno dāv; Zošā, a nerā pas tavį kvakūkės ažšos (atėjęs pasisuko-linti, klausia). Tarmės linksnių vartosena slavų kalbos paveiktos ne taip žymiai. 185 Leksika Ramaškonių tarmės leksikoje yra įdomių senų lietuviškų žodžių, bet taip pat yra ir daug slavizmų, — žymiai daugiau, negu Lietuvos TSR gyvenančių lietuvių tarmėse, pvz.: jaunėsnis chłopcas nāto už tarli'vas „jaunesnis vaikinas labai šnekus“, bōba aina būvo tokā klapatīva, kriklīva „perdėtai rūpestinga, rėksminga“; vesēlas čėsas, alē ne žēdinam „linksmas laikas, bet ne kiekvienam“. Šis slavizmų gausumas visiškai suprantamas: betarpiškas ir nuolatinis slavų (baltarusių, lenkų) kalbų poveikis pirmiausia savo pėdsakus palieka tarmės žodyninėje sudėtyje. Net ir dabar galima stebėti, kaip žodis kovà tarmėje išstumia žodį pušis, žodis kmarā — žodį debes's, žodis padābnas — žodį panašus ir t.t. Iš šių suminių porų slavišką žodį dažniausiai renkasi jaunesni tarmės atstovai. Seni lietuviški žodžiai, kurie skiriasi nuo Ik, dažnai yra susiję su valgių, padargų pavadinimais ir pan. Pavyzdžiui, košė iš bulvių čia vadinasi gru·dzils, saldus gėrimas iš ruginių miltų — saldzinis, o tas pats saldinis, tik jau suraugintas — rugini's; kartys, surištos virve ir skirtos kam nors kelti į viršų, vadinasi kābinės ir t.t. Ir šiaip įprasti lietuvių kalbos žodžiai tarmėje dažnai turi kitą negu Ik reikšmę. Pavyzdžiui, į klausimą, kur gyvena vilkas, atsako — medī (mēdzas — miškas), o į klausimą, kur gyvena voverė, atsako — mādžagoj (mēdžaga — medis; plg. cik vinā mādžaga āuga in lāuko). Iš charakteringų tarmės daiktavardžių galima paminėti šiuos: draugė — šeimyna, pvz.: sunkū prabū·c, kāp didela draugē; kiēmas — kaimas, pvz.: mū's kiēmas mažas; klūpsc'is — kelis, pvz.: kelinēs pali klūpsc'i apru·džiji „parudavusios“; krósnis — akmenų krūva, pvz.: terpūkelej krósnis; kvakūkė — perėklėlė, pvz.: kvakūikē kvākši; lāškas — laiškas, lapas, pvz.: nī·ko nerāšo: ani vī·no lāškto negavāu; lopinīkas — skarelė, pvz.: raīka lopinukū apsirišē; rezgē — pintinė, pēdžos — klojimo vidaus stulpai; pradzinī·kas — skerdžius, pvz.: kāp āš ganāu, sēnas tokis būvo pradzinī·kas; skarā — skalbinys (plg. sudurtinį Ik žodį skar-malas — skaros „skalbinio“ kraštas, nuoplaisa), pvz.: skarās išvelejau; terpūpē-dzīs — šal inės tarpas nuo vienos „pēdžios“ iki kitos. Netgi abstrakčioms sąvokoms reikšti tarmė turi gražių lietuviškų žodžių: beduonē — duonos trūkumas, pvz.: nebūvo aršāu „blogiau“, kāp beduonī; ki·sc; buicis — gyvenimas, pvz.: ītai buicis žmogāus jaunos dalā — sėkmė, pvz.: vis ītai žmogāus nedalā; krapštulī·s — smulkus darbas, pvz.: daži nā dāžnōn irā kokis krapštulī·s. Pasitaiko ir vienas kitas įdomesnis būdvardis: grīnas — nuogas, plikas, pvz.: ažu grīno ažānco insideda ir nešiojas tū· uōdžinu „gyvatę“, mi·nkštas — smulkus, pvz.: druskā bū·na rupī ir minkštā; savadarbis — paties darytas, naminis, pvz.: ā pas jūs savadarbī miltū audžā? širdžī·tas — piktas, pvz.: alē gi ir širdžī·tas: ani ažujūdinē nemōžna; žilas — pilkas, pvz.: alē koki žili debesē aina — gal lītūs būs. Tarminiai veiksmažodžiai ir iš jų išvesti žodžiai gana gausūs: apsisēkc — apsirengti, pvz.: ir pavālgī·c, ir apsisēkc, ir apsāuc raīka; ažuveikc — uždirbti, pvz.: kī· ažuveika berniukai, mūmim gand; brīnkc — ilgai miegoti, pvz.: kī· tū brinksci tēp ilgai? dairī·tis — prižiūrėti, pvz.: dabar nera kám manī dairī·tis; dukterēs neadvotāu tolī: kadū abdairī·si „pamatysi, aplankysi“, tolī adāvus? māžu priseis 186 apžodairìc „pasimatyti, susitikti“ su manù dùkteri? dudenc — šnekėti, pvz.: iš pa pólsku, iš pa lietuviškai dudena; gùrinc — mušti, daužyti, pvz.: sugùrinau alkù-ni; insidarì:c — išsitepti, išsidazyti, pvz.: ot sutrà bóba: anà jáù labai insidá-fus; kárć — kabinti, pvz.: spirgùci „lašinių gabalą“ in ugnìes pakóre ir kępė; lùpć — draskyti, pvz.: vánagas in višłos sėdós, vištù lùpė, tai ir sugóžė itù vãna-gù šùovą; avìžas vištos išlùpė; paginéc — pabaigti, pvz.: kožnài vienài pàukštei, káp cik vaikai išėjo „išsiperėjo“, ir giesmės pazginėjo; páisić — žiūrėti, pvz.: tój senė páiso, kù: tù imsi; parbùnkė — atimti, pavogti, pvz.: vùsa parbùnkó; privìrsc — prikristi, pvz.: privirto obuolù pakirmijusù; skraidì:c — bėgioti, pvz.: kadù gi jái susbraidì:c ir su karvėm, ir su avimì; žìbinc — šviesti, pvz.: senas jáù, negirdžù niėko, ir àki:s nežìbina. Paminėtina ir keletas įdomesnių tarmės prieveiksmių bei prieveiksminių žodelių, pvz.: bemàž — beveik, daugės(t) — daugiau, nedàugi — truputį, nekadù — kadaise, nu:nài — dabar, pirmùlàusa — pirmiausia. Pasitaiko ir įdomios frazeologijos, pvz.: òt, tai kì:mo šliota „moteris, kuri be reikalo bėgioja po kaimą ir nešioja paskalas“; káp iškastas Bronùlis „labai panašus į Bronulį, — kaip iš akies trauktas“; ne galvóji dainùoc, káp vargèlis paspìrė „vargas prispaudė“. Apskritai, tarmės pagrindinis žodyninis fondas su lk pagrindiniu žodyniniu fondu beveik sutampa. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, Ramaškonių tarmybės dažniausiai yra žodžiai, žinomi ir literatūrinėje kalboje, tik turintieji daugiau ar mažiau nutolusią reikšmę. Peržvelgus svarbesniąsias Ramaškonių tarmės ypatybes, galima daryti išvadą, kad ši tarmė yra vakarinių dzūkų tęsinys, nes visos būdingosios jos ypatybės didžiąja dalimi aiškiai sutampa su Lietuvos TSR teritorijoje gyvenančių vakarinių dzūkų tarmės ypatybėmis. Ši tarmė neturi tiek archaiškų dalykų, kiek jų turi labiausiai nuo Lietuvos TSR nutolusios Lazūnų¹³ ir Zietelos¹⁴ salos. ХАРАКТЕРНЫЕ ОСОБЕННОСТИ РАМАШКОНИССКОГО ГОВОРА И. Л. ШУКИС Резюме Рамашконисский говор, входящий в состав дзукских говоров, является литовским „островом“, который находится в Белорусской ССР в восточной части Вороновского района. Представителей говора, хорошо владеющих литовским языком, можно встретить больше чем в десяти деревнях. В данный момент повседневно употребляемым языком в этих деревнях, чаще всего, уже является не литовский, а белорусский язык. В местностях бывших поместий и в более крупных селах доминирует польский язык. 13 Plg. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai. — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A, 1, 185, Vilnius, 1958. 14 Plg. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 41—53 ir 68—75, Dorpat, 1930. 187 В данной статье рассматриваются самые характерные фонетические, морфологические, синтаксические и лексические особенности этого говора. Рамашконисский говор по произношению дифтонгических сочетаний am, an, em, en относится к западным дзукам, которые указанных дифтонгических сочетаний не изменяют, например, páncis, kañpras, rémpe, penkì. Однако, как все дзуки, ą, ę>u, i, например, mẽrgu·<mẽrga, tìsc>tẽsti. Внимание привлекает также монофтонгизация дифтонгов ie, uo, например, mi·gas, klú·nas, pi·rmū·. Надо полагать, что это явление весьма новое. Самые старые представители говора ещё произносят klú·nas, pi·rmū· и даже klúonas, pietuõ. В безударном конце слова параллельно употребляются è и e, например, lùpė, móke, kãùle<kiaùle, sáula<sáule. В области консонантизма представители данного говора, как и все остальные дзуки, однако с некоторой непоследовательностью - имеют аффрикаты на месте d, t, dv, tv (перед i, i, y, ie)>dz, c, dzv, cv, например, pakcìs, dziẽvas, dzvì·lika; и далее — переход č, dž>c, dz, например, svãčko, áudza. В области морфологии для имён существительных характерен переход некоторых падежей слабых основ (на i, u и на согласные) в сильные основы (на a, o), например, su akù, akmenai, ākmefio. Однако, в данном говоре встречаются некоторые старые падежи слабых основ, например, им. пад. мн. числа sãseres, род. пад. ед. числа seserès, дат. и твор. падежи мн. числа akimù, seserimù. Из уменьшительных суффиксов чаще всего употребляются -áitė, -ìtis, -ùlis, например, karvaitė, kampliùcis, žmõgulis. Для описываемого говора очень характерны интенсивные итеративные глаголы с суффиксами -dinėti, -dyti, которые образуются обычно от приставочных глаголов совершенного вида и могут обозначать как повторяющееся действие, так и неповторяющееся, например, vúogas parduodzinėjau ir prabu·dzinėjau; niekur neiseidáu aš; li·tus susirĩgdo. Форма однократного прошедшего времени этих глаголов часто заменяет форму глагола прошедшего многократного времени, например, kùnigas atvažiuodinė́jo „atvažiuodavo“ svečuosna. Встречаются остатки атематических глаголов, окончания которых заимствованы у тематических глаголов, например, miegmi||mi·gni, palìekma||palì·kna. Из глагольных приставок, которые отличаются от литературного яз., следует упомянуть ažu- (až-), напр.: ažujùdinč „užjudinti“, ažlìndo „užlindo“, а также приставки словянского происхождения da-, напр.: dãdeda „prideda“, raz-, напр.: razaũšo „išaušo“. Приставка ра- в данном говоре чаще всего обозначает конец действия, напр. ratùs palaužė „sulaužė“. Некоторые предлоги до настоящего времени в описываемом говоре остались такими же, как в письменных памятниках XVI—XVII веков, напр.: priẽg||prig (priek sáu netui); nuõg||nùg (nuk tévo likàù mãžas); ìngi (ìngi dẽdi· padabna). 188 В области синтаксиса данный говор, как и все западные дзуки, отличается непоследовательностью в употреблении инессива и иллятива, напр.: rankóvēsna „rankovese“ razneše; atlaidusā „i atlaidus“ vāikščāuna. В предложениях часто встречается средний род некоторых причастий и местоимений, напр.: tvōros strackais tvārta; visa nuvāč liepsnā. Предлоги priēg|| prig, ик употребляются с дательным падежом, напр.: sēdz prīk pāči; āzusēmē ik dūgni. В области словаря, кроме многочисленных славизмов, которые появились из-за повседневного и непосредственного влияния славянских языков, встречаются также некоторые интересные диалектизмы, напр.: kiēmas „kaimas”, drāugē „šeimyna” mādzas „miškas”, mādžaga „medis”, lopiniukas „skarelė”, pāisi˙c „žiūrėti”, dudēnč „kalbėti” и т. д. Рамашконисский говор — это остаток окраинных говоров западных дзуков, и все характерные особенности данного говора в подавляющем большинстве совпадают с особенностями западных дзуков, живущих в Литовской ССР.