Kapsų–Zanavykų tarmių būdvardžio ir skaitvardžio kaitybos bruožai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KAPSŲ-ZANAVYKŲ TARMIŲ BŪDVARDŽIO IR SKAITVARDŽIO KAITYBOS1 BRUOŽAI J. SENKUS I. BŪDVARDIS Giminė Kaip ir lk. aprašomosiose kapsų ir zanavykų (Kalvarijos, Kapsuko, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, pietinės dalies Šakių ir kai kurių dalių kitų rajonų)2 tarmėse yra trys būdvardžio giminės: vyriškoji, moteriškoji ir bevardė (niekatroji), pvz.: báltas, -à, bála; júodas, -à, júoda; mažas, -à, mažà; sótus, -i, sótu; sū́rus, -i, sū́ri. Kai kurių, pvz., ja, mot. g. ė, kamienų būdvardžiai bevardės giminės visai neturi. Pasitaiko neturinčių bevardės giminės ir a, mot. g. o kamienų būdvardžių, pvz.: bāsas, -à, kvaišas, -à, o kai kurie būdvardžiai teturi tik moteriškąją giminę, pvz.: dėdinga ažista, eringa avis, neščia moteris, veršinga karvė. Gana gyva, palyginti, yra u-kamienų būdvardžių bevardė giminė: aišku, gaižu, gardu, gražu, kartu, lygu, stipru, tanku, nemandagu... Su ja yra ir nemažai gražių palyginimų bei posakių, pvz.: Šviesu kap nô mėnulio (nelabai šviesu) Gs.3 Tamsù — ką nors į akį durk (labai tamsu) Plv. Kartais pasitaiko vienas kitas pavyzdys, kuriame bevardė giminė yra bemaž vieniša, pvz.: Šiteip perdaug įkypų pjauti — pjaukim tiesiau Brt. Žodžio įkypų vyriškosios ar moteriškosios giminės aprašomosiose tarmėse nepasitaikė girdėti. Būdvardis, paprastai, derinamas su daiktavardžiu. Su kai kuriais daiktavardžiais būdvardžių forma ir giminė gali nesutapti, pvz.: Baisūs lapė (meilus, gudrus) tas Jorič Nmn. Tibrà velniūkštis ta mergiščia Alyt. a kamieno galūnėje kirčiuojamų būdvardžių bevardė giminė nuo moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko skiriasi tik kirčio vieta, pvz.: šaltà žiema ir baisèi šàlta, trumpà diena ir trùmpa dienõs. 1 Paliečiami kartais ir kai kurie būtinesni darybos, vartosenos ar kiti ypatumai. 2 Daugiau informacijų žr. prie straipsnio J. Senkus, Daiktavardžių priešbalsinio kamieno linksniavimas kapsų ir zanavykų tarmėse. — Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai (toliau MAD), A 2 (7), 167, 1959. 3 Prie pavyzdžių duodami vietos nurodymo sutrumpinimai yra tokie pat kaip ir Lietuvių kalbos žodyne, 5, ats. red. K. Ulvydas, Vilnius, 1959, arba straipsnyje J. Senkus, Prielinksnių vartojimas bei svarbesniosios jų reikšmės kapsų ir zanavykų tarmėse, MAD, A 1 (8), 125—150, 1960. 133 Būdvardžio bevardė giminė yra nekaitoma ir gali eiti prieveiksmio funkcijas. Sakinyje bevardė giminė kartais pakeičiama prieveiksmiu, pvz.: Má visur gera || geraǐ Gs. Jam visko mažà || mažąj Alk. Pasitaiko tame pačiame sakinyje pavartotos vienu skyriu abi formos, pvz.: Nèr te gerai, kur tiktai vienam gera Žal. Tačiau bevardė giminė nepakeičiama prieveiksmiu tokiuose beasmeniuose sakiniuose bei posakiuose, kaip: Kur trūmpta, te trūksta. Kur raudona, te gražu, kur miela, te akys Gs. Diemėtės jau dabar ilga Ply. Vyrs — ką miela pažiūrėti (gerai nuaugęs, gražus) Žal. Pakilęs išė, nė juoda, nė balta (niekam nieko, nei bloga, nei gera) nesakes Gs. Be to, tam tikruose posakiuose ar neiginio konstrukcijoje kartais lygiagrečiai vartojama bevardės giminės ir vyr. giminės vienaskaitos kilmininko forma, pvz.: Nieko gera || gero iš jo nebus Ply. Kas gero || gerą (ret.) pas jus girdėt? Vlkv. Skaičius Būdvardis aprašomosiose tarmėse, kaip ir lk. turi tris skaičius: vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą. Dviskaita yra labai retai vartojama ir tai tik tada, kai būdvardis stovi prie daiktavardžio, išreikšto dviskaitos forma (su skaitvardžiais du, abu, abudu a, ja, u, ju kamienų vns. vard. ir gal.), pvz.: Ir atjojo du bernelíu, abu gražiu jaunytėliu Nm. Sutikau du jaunu vyru Grl. Plg. dar: Mudu du broliukai, abu neženotu Gs. Ypač reta moteriškosios giminės būdvardžių dviskaita, kuri gal šiek tiek daugiau pasitaiko zanavykų tarmėje, pvz.: Turė tik dvi raibi višteli iš daugiau nieko Grš. Plg. skaitvardį du, dvi. Dgs. naud. forma sutampa su to paties linksnio dviskaitos forma, pvz.: dviem ir visiem geriem vaikam. Laipsniavimas Aprašomosiose tarmėse yra keturi būdvardžio laipsniai: 1. nelyginamasis, 2. aukštesnysis, 3. aukščiausiasis ir 4. pats, arba visų, aukščiausiasis, kuris yra suintensyvintas aukščiausiojo laipsnio variantas, pvz.: gėras, -à, geresnis, -ė, geriausias4, -ia, pac (visų, gerų, ko) geriausias, -ia. Kaip matome, pats aukščiausiasis laipsnis galimas vadinti ir visų aukščiausiu5, aukščių aukščiausiuoju, ko (kuo) aukščiausiuoju laipsniu. Aukštesnysis ir aukščiausiasis laipsniai sudaromi su priesagomis, o ketvirtasis laipsnis sudaromas iš dviejų dalių, kurių pirmoji yra ketveriopos formos; pirmąją dalį gali sudaryti: 1) įvardžio pác (pats), pati atitinkamas linksnis, 2) įvardžio visas arba laipsniuojamo būdvardžio nelyginamojo laipsnio dgs. kilm., 3) įvardžio kas vns. kilm., kartais ir įnagininkas, 4) prielinksnis už su įvardžio visas, visa dgs. gal. forma; antrąja dalimi eina laipsniuojamojo būdvardžio aukščiausiojo6 4 Aukščiausiojo laipsnio vyr. g. galūnė yra -ias; galūnė -is labai reta arba visai nepasitaiko. Plg. dar: Kas saldžiausias, kas riebiāusias ir kas greičiausias? — Saldžiausias — miegas, riebiausia — žemė, greičiausia — mintis Ig. 5 Plg. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai (sudarė J. Palionis), 1, 206—207, Vilnius, 1957. 6 Kai ketvirtojo laipsnio pirmąją dalį sudaro prielinksnis už su įvardžio visas dgs. kilm. forma, antrąja dalimi gali eiti ir laipsniuojamo būdvardžio aukštesniojo laipsnio forma, pvz.: už visas meilesnė. 134 laipsnio forma, pvz.: Apsiženijo su pačia || višų, gražių || ko (kuo) gražiausia mergina Gs. Nuė (nutekė) į pačią || višų, tolymių (tolymių?) || ko tolymiausią apylinkę Gs. Apsigyveno pačiām || višų, gerų (gerių) || ko geriausiam name Gs. Mano, ka ji už visas gražiausia Žal. Įvardžiai pač, visų, ko (kuo) su aukščiausiojo laipsnio paprastaisiais būdvardžiais, reikšdami patį aukščiausiąjį laipsnį, sudaro vieną sintaksinį — semantinį junginį, pvz.: Išrinko patį geriausią (obuolį) Alk. Patys geriausi šienai supuvo Dkš. Aprašomosiose tarmėse pasitaiko dar ir forma, sudaryta iš įvardžio pač, pati ir įvardžiuotinio būdvardžio, pvz.: pač gerasis, pati jaunoji. Savo reikšme ši forma aprašomosiose tarmėse labiau tinka prie nelyginamojo laipsnio, kaip sustiprintas bei suintensyvintas jo reikšmės variantas, o ne prie pačio aukščiausiojo laipsnio. Lk aukštėlesnio laipsnio formos aprašomosiose tarmėse nepasitaikė girdėti. Be aukščiau minėtųjų laipsnių, aprašomosiose tarmėse yra ir nelyginamojo laipsnio reikšmės žemesnis niuansas. Žemesnio už nelyginamojo laipsnio reikšmės ypatybei išreikšti yra vartojamos dvi formos: 1) su priešdėliu apy- (apýjaunis, -ė)⁸, 2) su priesaga -okas, -a (jaunókas, -a). Abiejų šių formų reikšmė yra ta pati — žemesnė už nelyginamojo laipsnio reikšmę, pvz.: Jau apýšiltis || šiltókas vanduo— galima maudytis Plv. Apýsenė || senóka moters, o dá greita Gs. Vieni lėtókos || apýletės šnekos, kiti greitakalbei Žal. Apie Garliavą šios formos vartojamos aukštėlesnio laipsnio reikšme⁹. Visos šios formos galima būtų priskirti ne laipsniui, bet visai kitai žodžio leksinei reikšmei. Vis dėlto gimtosios tarmės atstovui atrodo, kad geriau jas gretinti prie laipsnio sąvokos. Šie visi aukščiau minėtieji būdvardžių laipsniai, išskyrus kartais formą su priešdėliu apy- ir kai kurias visų aukščiausiojo laipsnio formas, yra ne tik vyriškosios ir moteriškosios, bet ir bevardės, arba niekatrosios, giminės, būtent: 1) žemesnis už nelyginamąjį laipsnis: gražóka || apýgražu, mažóka, 2) nelyginamasis: gražu, mažà, 3) aukštesnysis: gražiaì(s), mažiaì(s), 4) aukščiausiasis: gražiausia, mažiausia || gražiau, mažiau, 5) visų aukščiausiasis: visų || gražių || ko gražiausia (gražiau), visų || mažų (mažių) || ko (kuo) mažiausia (mažiau)¹⁰. Kaip matome, išskyrus nelyginamąjį, visi kiti bevardės giminės būdvardžio laipsniai turi po dvi ar net kelias formas; ypač tuo pasižymi visų aukščiausiasis laipsnis. Aukštesniojo laipsnio forma su pridėtiniu s (gražiaùs, mažiaùs) vartojama daugiau senesniųjų tarmės atstovų ir laikytina senesne. Aukščiausiasis laipsnis turi ir trumpą formą: gražiau, mažiau, mieliau: Mà čia už vis gražiau Žal. Vsiems mie- 7 a kamieno dgs. kilm. turi ir ju kamieno formą. 8 Formos su priešdėliais po-, pa-, vartojamos kartais lk (pógeris, -ė, pójaunis, -ė) ar kitose tarmėse (rytų aukštaičių pajáunas, -a, pagėras, -à), kapsų ir zanavykų nepažįstamos. Vietoje apy- kartais pasakoma ir ap-. Ta sesuo apsenė Nm. 9 Žr. M. Sapijonaitė, Garliavos tarmė (diplominis darbas, rankraštis Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko vardo universitete, Lietuvių kalbos katedroje), 51, 1951. 10 Panašiai laipsniuojami ir būdvardiniai prieveiksmiai, kurių formos dažniausiai sutampa su bevardės giminės kai kurių laipsnių formomis. Toks įvairumas autoriui geriausiai yra žinomas pazanavykio kapsų patarmėje. 135 liáu tèviškėje Gs. Ši sutrumpėjusioji forma vartojama ir visų aukščiausiajame laipsnyje. Pasitaiko išlikusių bevardės giminės būdvardžių aukštesniojo ar aukščiausiojo laipsnių formų, nors nelyginamojo laipsnio formos jau ir nebėra, pvz.: Man tas juokiã, kad jį usigavo Grl. Juokiãnsia má bo iš jo, kai jis apverto į grabę Gs. Yra ir nelaipsniuojamų būdvardžių, pavyzdžiui: 1) būdvardžiai su priesagomis -inis, -ė, -autinis, -ė, išskyrus vieną kitą žodį, pvz.: paskutinis, -ė, paskutinėnsis, -ė, paskutiniãusias, -a (Atė paskutiniausia diena, į dú negãtava Gs.), pirmutinis, -ė, pirmutinėnsis, -ė, pirmutiniausias, -a; 2) kai kurie dviskiemeniai būdvardžiai, pvz.: bãsas, gulščias, pėkščias, rãitas; 3) kai kurie daugiaskiemeniai būdvardžiai, pvz.: uždaras, ãdaras, ãtbulas. Čia priskirtini ir su priešdėliu pa- būdvardžiai, kurie yra retai (dažniau tik tautosakoje) laipsniuojami, pvz.: Padainuosiu gražią dainą, gražią dainą apalainą, pailgesnę — dá dailesnę Plv. Be to, pasitaiko nelaipsniuojamų iš daiktavardžių padarytų su kokybinės reikšmės priesagomis -ingas, -iškas, -uotas ir kt. būdvardžių, pvz., versingas, miltuotas, mėšliškas. Čia minėtiems būdvardžių laipsniams reikšti kartais vartojami prieveiksmiai, pvz.: No maišų nešiojimo labiausia miltuota kupra Vlkv. Aprašomosiose tarmėse yra vienas kitas aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardis, sudarytas iš daiktavardžio. Be vyresnis, vyriausias, yra, pavyzdžiui, ir šunėnis, šuniáusia11; ponėnis, poniáusias. Linksnis Kaip ir daiktavardžių, būdvardžių yra septyni linksniai. Šauksmininko linksnio forma nuo vardininko formos tesiskiria tik ja, mot. g. -ė kamienų būdvardžių ir tik vienaskaitoje; visų kitų būdvardžių vardininko ir šauksmininko formos aprašomosiose tarmėse sutampa. Būdvardžio, kaip ir kitų kaitomųjų kalbos dalių, daugiausia kaitybos įvairavimų yra linksniavime, todėl apie jį, paprastai, daugiausia ir kalbama. 1. Paprastųjų būdvardžių linksniavimas Aprašomųjų tarmių būdvardžių linksnių galūnės daugelyje linksnių sutampa su kitų kalbos dalių tų pačių linksnių galūnėmis12. Tarmių, kaip ir lk, būdvardžiai yra trijų linksniuočių. Čia būdvardžių linksniavimas apžvelgiamas ne pagal linksniuotes, bet, kaip ir daiktavardžių, pagal kamienus. Visiškai pilnos aprašomųjų tarmių būdvardžio linksniavimo sistemos čia nesiekiama pateikti — daugiausia norima iškelti tik charakteringesnes ar gretimines formas. 11 Plg. Jis už visus šuniáusias (blogiausias, niekiausias, pikčiausias) Gs. 12 Plg. J. Senkus, Daiktavardžių linksniavimo kapsų ir zanavykų tarmėse bruožai, MAD, A 2 (9), 1960. 136 ą, mot. g. o kamienas Dviskiemeniai būdvardžiai Vyriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. báltas baltì K. bálto báltų N. baltám, báltam, baltui, báltu13 baltíem(s) G. báltą báltus Į. báltu baltaìs Vt. báltam, báltame, báltam(e) baltuõs, baltuõse, baltuõse Moteriškoji giminė V. baltà báltos K. baltõs báltų N. báltai, báltai baltõm(s), baltõm(s) G. báltą báltas Į. baltà, báltą baltõm(s), baltomìs, baltõm(s) Vt. baltõ(j), baltoję, baltój baltõse, baltõse Vyriškoji giminė V. mažàs mažì K. mažõ mažų N. mažám, mažui, mažų mažíem(s) G. mažą mažùs Į. mažù mažais Vt. mažám, mažame mažuõs, mažuõse, mažuõse Moteriškoji giminė V. mažà mažõs K. mažõs mažų N. mažài, mažài mažõm(s), mažõm(s) G. mažą mažàs Į. mažà mažõm(s), mažomìs, mažõm(s) Vt. mažõ(j), mažõje, mažõj mažõse, mažõse 13 Atskiruose linksniuose galūnių ir kirčio įvairumų, be čia nurodytų, dar gali pasitaikyti ir kai kurių kitų; visose paradigmose plačiau pažįstamas variantas duodamas pirmiausia; jei kirčiuojama dvejopai ir sunkiau pasakyti, kuris variantas plačiau pažįstamas, tai forma kartais parašoma vieną sykį su dviem kirčiais, bet tai nereiškia, kad žodis vienu ištarimu turi du kirčius, pvz., baltõm(s), lygiùos (žr. toliau). 137 Daugsk...iemeniai būdvardžiai Vyriškoji giminė V. mėlynas mėlyni, mėlyni K. mėlyno mėlynų, mėlynų N. mėlynam, mėlynam, mėlynu, mėlynu mėlyniem(s), mėlyniem(s) G. mėlyną mėlynus Į. mėlynu mėlynais, mėlynais Vt. mėlynam, mėlyname, mėlynam(e) mėlynuos, mėlynuosė, mėlynuose, mėlyniūse Moteriškoji giminė V. mėlyna, mėlyna mėlynos K. mėlynos, mėlynos mėlynų, mėlynų N. mėlynai, mėlynai mėlynóm(s), mėlynõm(s), mėlynom(s) G. mėlyną mėlynas Į. mėlyna, mėlyna mėlynõm(s), mėlynomis, mėlynõm(s), mėlynom(s) Vt. mėlyno(j), mėlynoje, mėlynoj, mėlyno(j), mėlynoje mėlynose, - mėlynose, mėlynõse Galūnė. Vyr. g. vns. naud. šalia įvardinės galūnės kartais pavartojama ir daiktavardinė galūnė: zanavykų ir kapsų I (Vilkaviškis ir kt.) -ui (báltui, mėlynui), kapsų II (Kapsukas ir kt.) -u (báltu, mėlynu). Ši galūnė pasitaiko dažniau tada, kai šalia būdvardžio yra daiktavardis, pvz.: Tokiam barzdotui vyrui Vilkv. Vyr. g. vns. ir dgs. vt. dažniausiai tiek kapsų (toliau — kp) I, tiek ir zanavykų tariamas be galūninio -e (báltam, mėlynam, baltuõs, mėlynuõs)¹⁴; kpII taria dažniausiai su galūniniu e. Mot. g. vns. vt. dažnai vartojamas visai be galūnės — grynas kamienas (báltõ, mažõ, mėlynõ). Vyr. ir mot. g. dgs. naud. dažniausiai tariamas be galūninio s (báltiem, baltõm, mėlyniėm, mėlynõm). Salomėjos Nėries, kilusios iš kpI, raštuose pavartota archajinė forma mažiemus15 tarmei nepažįstama ir, greičiausiai, poetės pavartota rimo reikalui. Mot. g. dgs. įn. dažniausioji forma yra su galūniniu m (baltõm, mėlynõm); rečiausiai tariama su galūne s. Pilnoji galūnė, atrodo, daugiau vartojama dėl literatūrinės kalbos įtakos. Bevardė giminė turi galūnę -a: báltą, mažą, mėlyna. Dviskiemenių būdvardžių bevardė giminė nuo moteriškosios giminės vns. vard. skiriasi kirčio vieta -- bevardė giminė kirčiuojama šaknyje. Prie šio kamieno paminėtinas ir būdvardžių su mažybine priesaga -ukas, -ė (a, mot. g. ė kamieno) linksniavimas. Jų vyriškosios giminės vienaskaita, apskritai, kaitoma kaip a kamieno būdvardis ar daiktavardis, o daugiskaita — kaip a kamieno daiktavardis. Moteriškoji giminė kaitoma kaip ė ka- 14 Kirčio vieta ar priegaidė čia duodama tik dažniausiai bei plačiausiai vartojamoji, 15 Salomėja Nėris, Raštai, 1, 206, Vilnius, 1957. 138 mieno daiktavardis. Iš visos sistemos išsiskiria tik vns. vt. su labai įvairiomis formomis, būtent, kpI yra, pvz.: mažiūkam(e) — a kam. būdv. forma, mažiūkiam(e) — įvardžio bei ja kam. būdv. forma, mažiukė — a kam. daiktavardžio forma, mažiuky(je) — į, ja kamienų daiktavardžių forma. Kai kurios minėtų čia formų yra pažįstamos ir kpII, pvz.: mažiūky, baltūky Kps., Dkš., mažiūkiam, baltūkiam Dkš. Kirčiavimas. Kaip išlinksniuoti pavyzdžiai rodo, aprašomosiose tarmėse yra ne tik skirtingų to paties linksnio galūnių, bet ir įvairių kirčio bei priegaidės dalykų, nuo kurių kartais priklauso ir pačios galūnės. Daugelis kirčio gretiminių dalykų yra tose pačiose aprašomųjų tarmių vietose. Duotieji dviskiemenių paradigmos pavyzdžiai yra tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės, o daugiaskiemenis — tvirtapradės. Be abejo, yra pavyzdžių ir su trumpine priegaide. Mot. g. vns. naud. dažniausiai yra kirčiuojamas galūnėje; šaknis bei kamieninis kirčiavimas (báltai, mažai, ápškritai) yra retas. Taip kirčiuojamas ir mot. g. jo kam. dviskiemenių būdvardžių vns. naud., pvz.: gražėi (grąžėi), sočėi (sóčėi), žálėi (žálėi). Plačiau žr. prie ja, mot. gim. jo kamieno. Vyr. g. vns. ir dgs. vt., sutrumpėjus galūnei, dėl priegaidės kaitos kirčiuojama tvirtagališkai (mažām, mažūos). Taip yra dažniausiai ir su mot. g. vns. vt., pvz., mažō(j). Mot. g. vns. vt. ir dgs. naud. ar įn., aptrumpėjus galūnei, kartais, ypač kpI, girdima ir trumpinė priegaidė, pvz.: mažōj, mažōm(s). Mot. g. dgs. naud. ir įn. sutampančios galūnės dažniausiai skiriasi priegaide: naud. yra tvirtapradė (mažōm), o įn. — tvirtagalė (mažōm). Abudu linksniai tariami trumpine priegaide (mažōm). Pasitaiko ir priegaidės neryškaus koncentravimo ant priebalsio m (mažōm). Visa tai rodo, kad šių linksnių priegaidės tarimo skirtumas niveliuojasi. Kapsų II patarmėje, nesutrumpėjus galūnei, dgs. vt. kirtis, paprastai, yra priešpaskutiniame skiemenyje. Priegaidė, ypač kpIIr (rytiniai — Naujoji Ūta, Garliava), tariama neryškiai, bet iš senovės yra tvirtapradė (mažōse, mažūose), todėl čia taip ir žymima. Būdvardis mėlynas yra III ir I kirčiuotės: mėlynėm || mėlynėm. Retesnė yra I kirčiuotė. Dvejpumų yra ir būdvardžių su priesagomis -onas, -a, -ėtas, -a, -ingas, -a, -ybas, -a ir kt. kirčiavime, pvz.: raudōna, raudōni, dūlkėtas, -a, dūr-pėtas, -a (Dūr-pėtas maišas Gs.), vėjingas, -a (Vėjinga diena Kbr.), mīltingas, -a, ankstyba, vėlybā¹⁶. Pasitaiko ir kai kurių kitų kirčiavimo įvairumų ar skirtumų nuo Ik kirčiavimo, pavyzdžiui, apie Vilkaviškį kirčiuojama: senývas, -ā, akýlas, -ā (akýlas, -a), gailývas, -à (Jis tokios gailývos širdies Gs.), rīmtas, -à, láis-vas, -à¹⁷. Kirčiuotas priešdėlis pa- aprašomosiose tarmėse yra kirčiuojamas tik su trumpine priegaide (pàprastas)¹⁸. 16 Literatūrinėje kalboje jie yra kirčiuojami tik priesagoje ir tik I-aja kirčiuote, plg. J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, 97, Vilnius, 1957; A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, 52—53, Vilnius, 1959. 17 Plg. J. Žiugžda, min. veik., 97—98. Aprašomųjų tarmių būdvardžio tiek pilnos kait ybos ir kirčiavimo sistemos, tiek ir visų kirčiavimo skirtumų nuo Ik kirčiavimo čia ne-siekiama nurodyti — tenorodoma tik kai kurie ryškesnieji kirčio skirtumai. 18 Tarmėse ar raštuose yra net pàilgas, pàtikimas — žr. J. Otrębśki, Gramatyka języka litewskiego, 3, 103—104, Warszawa, 1956. 139 u, mot. g. jo kamienas Dviskiemeniai būdvardžiai Vyriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. saldùs, tam̃sìs saldūs, tam̃sūs K. saldãũs, saldžio; tam̃sãũs, tam̃sio saldžių N. saldžiàm, saldžiui; tam̃siam saldìem(s) G. saldų, tam̃sų saldžius, tam̃sius Į. saldžiu, saldžiu, saldžiùm; saldùm; tam̃siù saldžėis Vt. saldžiàm, saldžiame19 saldžiuõs, saldžiuose, saldžiuõse Š. (saldùs) (saldūs, tam̃sūs) Moteriškoji giminė V. saldì saldžios, tam̃sios K. saldžios saldžių N. saldžėi, tam̃sėi saldžiom(s), saldžiom̃(s) G. saldžią, tam̃sią saldžias, tam̃sias Į. saldžia, tam̃sia saldžiom(s), saldžiomis, saldžiom̃(s) Vt. saldžio(j), saldžioje, saldžioj saldžiose, saldžiose Š. (saldì) (saldžios, tam̃sios) Galūnė. Šio kamieno būdvardžių kai kurių linksnių formos dažniausiai yra perėjusios į kitus kamienus, kitaip sakant, jų galūnės yra tokios pat, kaip ir įvardinės ja-, jo-kamienių būdvardžių galūnės, tik jų vyr. g. vns. vard., kilm., gal. (kartais įn.) ir dgs. vard. yra išlaikę u kamieno galūnes. Būdvardžio saldus vienaskaitos kilmininko ir naudininko antrosios formos yra retos, o tokių žodžių kaip tamsus, gardus, gražus antroji kilm. forma (tamsio, gardžio, gražio) pavartojama kiek dažniau tik kpIIr šnektoje. Vns. įn. antroji forma pasitaiko daugiausia tik senųjų tarmės atstovų kalboje arba tautosakoje, pvz., kpI: Pagirdė vaiką su saldžiùm pienu VIkv. Tas pat pasakytina ir dėl trečiosios formos (saldūn). Ši retkarčiais kai kur pasitaikanti forma, pvz.: baisùm Alk., gražùm20, lygùm Kps., yra išlaikyta senoji, plačiau vartojama rytiečių, ta pati kaip ir u kamieno daiktavardžių21. Vns. ir dgs. vt. formos, paprastai, be e, pvz.: saldžiàm, saldžiuõs. Pilnosios formos (su e) daug retesnės. Dgs. naud. forma dažniausiai be s: saldìem, tam̃siem, gražiem. Pasakoma retkarčiais ir su s (saldìems). 19 Kai galūnė ir kirčiavimu antrasis būdvardis (tamsus) nuo pirmojo (saldaus) nesiskiria, jis yra praleidžiamas. 20 M. Sapijanskaitė, Garliavos tarmė, 52. 21 Plg. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 136. Vilnius, 1957. 140 Moteriškoji giminė (saldì, tamšì, gražì) linksniuojama kaip jo kamieno daiktavardis (martì, patì).22 Dar pastebėtina, kad kai kurie Ik u kamieno būdvardžiai, pvz.: stiprus, vikrus, ūmus, mitrus kpII patarmėje (pavyzdžiui, apie Jiestrakį, Prienų raj.) yra, nors kiek rečiau, ir a, o kamieno: stipras, vikras, mìklas, ūmas, mitras (mot. g. stipra ir t.t.). Tokių dalykų pasitaiko ir kpI patarmėje, pvz., šalia plačiau vartojamo gaì- žùs, -ì kartais pasakoma ir gažàs, -à: Išvirė gažą sriubą Žal. Kirčiavimas. Moteriškosios giminės vns. naudininkas kirčiuojamas, paprastai, galūnėje, pavyzdžiui: saldžèĩ ~ saldžiai, gražèĩ, tamšèĩ; rečiau tariama ir su kirčiu šaknyje: gražèĩ, tamšèĩ, saldžèĩ. Moteriškosios giminės vns. vt. vartojamos trejopos formos, nuo kurių priklauso ir skirtingas kirčiavimas: tamšiõ(j), tamšioje, tamšiõj. Ypač įvairus yra kirčiavimas moteriškosios giminės dgs. įnagininke. Kartais koncentruojama priegaidė ir ant priebalsio m: gražiõm(s). Taip kartais tariamas ir mot. g. dgs. naud. u-kamieniai būdvardžiai kirtį turi daugiausia galūnėje. Būdvardžiai: lygūs aiškūs, sotūs, tankūs kpI kirčiuojami daugiausia, ypač senesnių žmonių kalboje, šaknyje; toks kirčiavimas benaž yra ir visame aprašomųjų tarmių plote, nors atskiruose linksniuose jau pasitaiko ir galūninio kirčiavimo. Vienaskaita V. lygūs aiškūs sotūs tankūs K. lygaus aiškaus sotaus tankaus N. lýgiam aiškiam sočiām, sočiām tánkiam, tankiám G. lygų aiškų sotų tankų Į. lygiu aiškiu sočiu tankiu Vt. lygìam, lygìame aiškiam, aiškiame sočiām, sočiame tankiàm, tankiame Daugiskaita V. lygūs aiškūs sotūs tankūs K. lygių aiškių sočių tankių N. lygìem(s) aiškiem(s) sočiēm(s) tankìe(m)s G. lygius aiškius sočius tankius Į. lygės aiškės sočės tankės Vt. lygìuos, lygìuose aiškiuos, aiškiuose sočiùos, sočiùose tankiuos, tankiuose Panašiai kirčiuojama ir moteriškoji giminė. III-osios, kaip gretiminės, kirčiuotės čia tėra nurodyti tik trys linksniai, kaip dažniau taip kirčiuojami, nors gali pasitaikyti dvejopo kirčiavimo ir kituose linksniuose. Dgs. vt., kai kirtis yra ne šaknyje, kpII patarmėje jis yra priešpaskutiniame skiemenyje, pvz.: gražiuose, gražióse (tariama ir tvirtagališkai). 22 Žr. J. Senkus, Daiktavardžių linksniavimo kapsų ir zanavykų tarmėse bruožai, MAD, A 2 (9), 1960. 141 Be to, atskirų būdvardžių kirtis kartais skiriasi nuo 1k kirčio, pavyzdžiui, kpI1r tariama sunkus. Būdvardis skaidrùs kirčiuojamas daugiausia galūnėje, bet jis aprašomosiose tarmėse nėra plačiai vartojamas. Kitų u kamieno būdvardžių kirčiavimo ypatybės yra bemaž visada tokios, kaip žodžių saldus, tamsus paradigmose. I-osios kirčiuotės būdvardžių u kamieno bevardė giminė kirčiuojama šaknyje, pvz.: áišku, lýgu, sótu, tánku; kiti būdvardžiai, nepareinamai nuo šaknies priegaidės, kirčiuojami galūnėje, pvz.: gražù, saldù, tylù, smagù, sūrù, rùkštù; pasitaiko taip pat ir dvejopai (šaknyje ir galūnėje) kirčiuojamų, pvz.: baisù, baigù, bjaurù, graždù, nýkù, skaudù, stiprù, svaĩbù, sunkù, šviesù, tiesù, týkù, týlù. Taip yra, paprastai, su tvirtagalės priegaidės būdvardžiais, tačiau vienas kitas dvejopai kirčiuojamas bevardės giminės būdvardis ir su tvirtaprade priegaide, pvz., brángù. Senieji tarmių atstovai daugiau kirčiuoja šaknyje, o jaunieji — galūnėje. Šakninis kirčiavimas yra senesnis²³, bet jau retesnis. Dvejopai ar net trejopai kirčiuojamų pasitaiko ir daugiskaitinių bevardės giminės u-kamienų būdvardžių, pvz.: nuožulnù, nuobódù. D a u g s k i e m e n i a i b ū d v a r d ž i a i Vyriškoji giminė Vienaskaita | Daugiskaita V. mandagùs | mandagūs K. mandagáus, mandagió | mandagių N. mandagiam | mandagiem(s) G. mandagų | mandagiùs Į. mandagìu | mandagẽis Vt. mandagiam, mandagiamè | mandagiuõs, mandagiuõse, mandagiuõse Moteriškoji giminė V. mandagì | mandágios K. mandagiós | mandagių N. mandagẽi | mandagiom(s), mandagiõm(s) G. mandagią | mandagiàs Į. mandagià | mandagiom(s), mandagiomis, mandagiõm(s) Vt. mandagió(j), mandagioje, mandagiój | mandagiosè, mandagióse Kirčiavimas. Kaip paradigma rodo, šio tipo būdvardžiai aprašomosiose tarmėse kirtį nuo galūnės kilnoja ne į pirmą, bet į antrą nuo galo skiemenį ir yra IV kirčiuotės. Jų dgs. naud. ir gal. yra kirčiuojami galūnėje. Taip kirčiuojami ir visi sudarytieji su priešdėliais ar sudurtiniai u, mot. g. jo kamienų būdvardžiai, pvz.: apvalùs, acarùs, įkyrùs, išlaidùs, nuolaidùs, paklusnùs, pravartùs, privalùs, neprierangùs, sumanùs, užgaulùs, akylandùs, akyvaisùs. 23 Plg. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, XLVII – L psl., Kaunas, 1924. 142 Senieji tarmių atstovai kai kuriuos daugiskemenius šio kamieno būdvardžius, pvz.: mandagùs, nuobodùs, sandarùs, kirčiuoja, kartais atkeldami kirtį ir į pirmą skiemenį (pagal III kirčiuotę), pvz.: mandagų, nuobodų, sandarius²⁴. ja, mot. g. jo kamienas Vyriškoji giminė Vienaskaita Daugiskaita V. pėkščias pėkšti, pėkšti K. pėkščio pėkščių, pėkščių N. pėkščiam, pėkščiam, pėkščiui pėkštiem(s), pėkštiem(s) G. pėkščia pėkščius Į. pėkščiu pėkščiais, pėkščiais Vt. plokščiam(e), plokščiam(ė) plokščiuos(e), plokščiuòs, plokščiuose Moteriškoji giminė V. pėkščia, pėkščia pėkščios K. pėkščios, pėkščios pėkščių, pėkščių N. pėkščei, pėkščei pėkščiȯm(s), pėkščiȯm(s), pėkščiȯm(s) G. pėkščą pėkščias Į. pėkščia pėkščiȯm, pėkščiȯm(īs), pėkščiȯm(s) Vt. plokščioj(e), plokščio(jė), plokščioj plokščiose, plokščioše, plokščiȯse Galūnė. Apskritai, šio kamieno visų linksnių galūnės, galima sakyti, yra tos pačios, kaip ir a, mot. g. o kamieno. Esminis skirtumas tik tas, kad čia yra minkštas vyraujantis afrikatinis kamiengalio balsis. Vns. naud. daiktavardinė galūnė -ui yra labai reta — tegirdėta retkarčiais kpI kalboje. Būdvardis plokščias kai kuriuose linksniuose retkarčiais turi u kamieno galūnes, pvz.: plokštūs, plokštaũs, plókštūs Gs. Būdvardžio didis mot. g. vns. vard. yra didė (ė kam.), o visi kiti linksniai yra dviejų (jo ir ė) kamienų, pvz.: didžios || didės, didžėi || didėi. Kirčiavimas. Būdvardžiai pėkščias, pėkščia; kniūpščias, kniūpščia; plókščias, plókščia; paplókščias, paplókščia yra (bent kpI) dviejų kirčiuočių, būtent, I ir III; plačiau pažįstama yra I kirčiuotė. IV kirčiuotės mot. g. jo kamieno būdvardžiai vns. naud. tiek kapsų, tiek ir zanavykų kirčiuojami dvejopai — šaknyje ir galūnėje, pvz.: žãlei, šlãpėi, naũjėi, didžėi, kurčėi, tačiau šakninis kirčiavimas yra daug retesnis už galūninį. 24 Plg. J. Otrębski, min. veik., 109–110; A. Laigonaitė, min. veik., 57–58. 143 ja, mot. g. é kamienas Vyriškoji giminė Viena skaita Daugiskaita V. medinis — mediniai K. medinio — medinių N. mediniam, mediniu, mediniu — mediniam(s), mediniem(s) G. medinį — medinius Į. mediniu — mediniais Vt. mediniam(e), mediny(je), medinij — mediniu os(e) Moteriškoji giminė V. medinė — medinės K. medinės — medinių N. medinei — medinėm(s) G. medinę — medines Į. medine — medinėm(s), medinėmis Vt. medinė(je), medinėj — medinėse Galūnė. Vyr. g. vns. naud. šalia įvardinės-būdvardinės galūnės turi ir daiktavardinę galūnę -ui (kpII -u). Vyr. g. vns. vt. galūnės yra labai įvairios: būdvardinė pilnoji galūnė (mediniame) yra kiek retesnė už trumpesniąją (mediniam). Daiktavardinė galūnė yra trejopa: dažniausia trumpoji (mediny), retesnė pilnoji (medinyje); kpII turi ir galūnę -ij (medinij). Plg. mėdy(je), mėdij. Vyr. g. dgs. naud., be ja kamieno galūnės, turi retkarčiais ir a kamieno galūnę: mediniem(s) — kaip baltiem(s). Pastaroji galūnė yra kiek dažnesnė tokio tipo ja kamieno būdvardžių, kaip apvijam(ę) — apvijamiem(ę). Aukštesniojo būdvardžių laipsnio vyr. gim. linksniuojama visiškai taip, kaip ir ja kamieno būdvardžių vyr. gim., ir tik labai retai, skirtingai nuo lk25, dgs. naud. pasako, pvz., gražesniam(s), o mot. g. vns. kilm. šalia gražesnės kartais pasako ir gražesnios. Būdvardis pernykštis, -ė kpI patarmėje yra ir ja, mot. g. -jo kamieno: pernykščias, pernykščia. Mot. g. (medinė) linksniuojama lygiai taip pat kaip ir ė kamieno daiktavardžiai — kaip, pvz., mūšė, ląpė26. ja, mot. g. ė kamieno būdvardžiai yra tik daugiskiemeniai. Kirčiavimas. Šio kamieno būdvardžiai su priesaga -ytis, -ė (mažytis, -ė) turi tvirtagalę priegaidę ir yra ne I, kaip lk, bet II kirčiuotės. Skirtingai nuo lk, būdvardis pirmykštis, -ė yra II, o ne I kirčiuotės. Priešingas negu lk turi priegaides būdvardžiai maloninis, -ė ir tiesioginis -ė27. Būdvardžio didelis, -ė vienaskaita 25 Plg. J. Žiugžda, min. veik., 97. 26 Žr. J. Senkus, Daiktavardžių linksniavimo kapsų ir zanavykų tarmėse bruožai. MAD, A 2(9), 1960. 27 Plg. J. Žiugžda, min. veik., 102. 144 aprašomosiose tarmėse pasitaiko lygiagrečiai dviejų kirčiuočių — I ir III: didelės, dideliam, didelė. Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žodžių, dgs. kilm. kirčiuojamų ne galūnėje, aprašomosiose tarmėse dažniausiai išlaiko pagrindinio žodžio (iš kurio jie padaryti) dgs. kilm. kirčio vietą. Taigi, pavyzdžiui, šaknyje bei kamiene yra kirčiuojami: ánkštinis, ántinis, káiminis, kaimýnin(i)s, mė́tinis, malóninis, plėvinis, (Plėvinės kvietkos Plv.), sodýbinis (Sodýbinė žemė geresnė Gž.), tiesióginis, viétinis, vàštinis, tačiau žyminčieji medžiagą dažniausiai kirčiuojami jau priesagoje, pvz.: auksinis, bulvinis, drobinis, cimantinis, medinis, miltinis, popierinis, sidabrinis, varinis. Plg. dar: Kelinaitės nuobrukinės, dziegoriukai an krūtinės (d.) Plv. Semėninis aliejus Gs. Be to, dažniausiai priesagoje kirčiuojami būdvardžiai, padarytieji iš daug-skiemenių žodžių, pvz.: Lopetinis kastuvas (medinis, tik kraštai apkaustyti) Gs. Juozapinės (baltosios) lelijos Gs. Tačiau vienais ir kitais atvejais pasitaiko išimčių ar dvejopumų, pvz.: išeiginis, kartūninis, kiaūlinis, mėnesinis, vašarinis, pavasarinis. Be to, kartais pasitaiko ne priesagoje kirčiuojamų tokių su -inis, -ė būdvardžių, kurie pagal bendrą taisyklę 1k yra priesagoje kirčiuojami, pvz.: dabartinis, tautinis, o ne dabartinis, tautinis28. Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai aprašomosiose tarmėse dažniausiai kirčiuojami ne pagal II-ąją, kaip yra 1k, bet pagal IV-ąją kirčiuotę29. Vns. Vyr. g. Mot. g. V. geresnis geresnė K. geresnio geresnės N. geresniam geresnei G. geresnį geresnę Į. geresniu geresne Vt. geresniam, geresniame geresnė, geresnėje Dgs. V. geresni geresnės K. geresnių geresnių N. geresniems geresnėm(s) G. geresnius geresnes Į. geresnės geresnėm, geresnėmis Vt. geresniuose, geresniuose geresnėse Sudurtiniai šio kamieno būdvardžiai daugiausia yra kirčiuojami su tvirtągale priegaide, nors jų antrasis sudedamasis žodis iš kilmės yra ir tvirtapradės priegaidės, pvz.: ilgakojis, -ė, juodgalvis, -ė, riesėnosis, -ė, šeivakojis, -ė (kurio plonos 28 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, XIV psl., ats. red. J. Kruopas, Vilnius, 1954; J. Žiugžda, min. veik., 102. 29 Plg. J. Žiugžda, min. veik., 96. Čia mūsų duodamoje paradigmoje tėra nurodomas tik dažniausiai vartojamas kirčiavimas, tačiau kartais tariama ir, pvz., geresniam (geresnių) geresnės, geresnei..., be to, ir geresniuose, geresnėse. Pasitaiko ir kitų kamienų galūnių, pvz.: vyr. gim. vns. naud. geresniui (kp II-u), dgs. naud. geresniams, mot. g. kilm. geresnios. 10. Kalbotyros klausimai, III 145 kojos), juodmargis, -ė, storalūpis, -ė, skaistaveidis, -ė, žilaplaukis, -ė, bet, pvz.: minkštaširdis, -ė, kreivaužandis, -ė, storasprandis, -ė. Lk siūloma kirčiuoti visus tvirtagališkai³⁰. Be to, skirtingai nuo lk, dažniausiai antrojo sudedamojo komponento priegaidę aprašomosiose tarmėse išlaiko su priešdėliu be- sudarytieji būdvardžiai, pvz.: begėdis, -ė, bekiaulis, -ė, besotis, -ė, beširdis, -ė, betarpis, -ė, betėvis, -ė, bet: begalvis, -ė, bekojis, -ė. 2. Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas a, ja, mot. gim. o, jo kamienai Vyr. g. Vns. Dgs. V. senàsis, senãsai senieji, senìeji K. senójo senjų N. senà(m)jam, senãjam seniè(m)siem(s) G. senjį senúosius Į. senúoju senãsiais Vt. senãjam(e), senamjam(e), senúosiuos(e) senãjam(e) Mot. g. V. senóji senósios K. senósios senjų N. senã(i)jei, senãjej senósom(s), senómšiom(s) G. senąją sená(i)sias Į. senã(i)ja senós(i)om(is), senómšiom(i)s Vt. senójo(je), senójoj, senósiose senójoj Ja kamienas (žaliasis) skiriasi nuo a kamieno tuo, kad visuose linksniuose kamiengalio priebalsis yra minkštas, be to, ja, kaip ir u, kamieno vyr. g. vns. vard. aprašomosiose tarmėse labai retai turi formantą -ai (žaliai, gražusiai). Šis vyr. g. vns. vard. (ir šauksm.) formantas kiek dažnesnis tėra tik a kamieno įvardžiuotinių būdvardžių senųjų žmonių, ypač kpII, kalboje, pvz.: Kur mano senãsai (šẽnasai)³¹ šinélis? Gs. Mažãsai vaikas Ūt. Mylìmãsai bernèlis Šil. Vyr. g. dgs. vard. -ai formantas³² vienodai pasitaiko visų kamienų įvardžiuotiniuose būdvardžiuose, pvz.: raudoniejėi, žalieji, gražiejėi. Atskirų linksnių morfologinės ir fonetinės (kirčio ir kt.) ypatybės matyti iš pačios paradigmos. Kiek įmanoma nustatyti, rečiau vartojamieji ypatumai duodami skliausteliuose arba antroje vietoje. Pažymėtinas vns. naud. nekirčiuotojo galū- 30 Plg. A. Laigonaitė, min. veik., 55. 31 Kirčiuojama šio kamieno, ypač negalūninio kirčiavimo, būdvardžiai dvejopai; plg. dar: báltasai | báltasai, raudónsai || raudónasai. 32 Jis galima laikyti daiktavardinę įvardžiuotinio būdvardžio antrojo dėmens galūne. ai po j pagal tarmių fonetikos dėsnį virsta ei. 146 nės I dėmens a garso dvejopumas — trumpas ir ilgas a: senajam || senajam, še-najėj || šėna:jei. Dažniausiai yra girdimas pusilgis a — šėna.jam, šėna.jei. Mot. g. dgs. gal., vns. įn. ir naud. galūnės I dėmuo tariamas ir su ai: senā­sias, senā­jia, senā­jei. Pirmųjų dviejų linksnių ai yra kilęs iš an, o forma senā­jei yra išlaikiusi sveiką pirmojo dėmens galūnę33. u, mot. g. jo kamienai, pvz., gražūsis (ret. gražūsai), gražioji, linksniuojant beveik nieku nesiskiria nuo ją, mot. gim. jo kamienų. Atskirai minėtinas įvardžiuotinių būdvardžių, padarytų iš aukštesniojo laipsnio, linksniavimas. Jų moteriškosios giminės visi linksniai aprašomosiose tarmėse yra dviejų — jo ir ė kamienų, pvz.: didesnōji || didesnējī. Retkarčiais kirčiuojama ir didesnōji || didesnējī. Toks dvejopas kirčiavimas pasitaiko ir vyr. g. kai kuriuose linksniuose. Paradigmoje duodamas tik dažnesnis kirčiavimas. Vyr. g. Vns. Dgs. V. didesnysis didesnėji, didesnėjei K. didesniojo didesniųjų N. didesniā(m)jam didesnė(m)siem(s) G. didesnįjį didesniuosius Į. didesniuoju didesnėseis Vt. didesniajam(e), didesniamjam(e), didesniuosiuos(e) didesniajam(e) Mot. g. V. didesnioji || didesnėji didesniosios || didesnėsės K. didesniosios || didesnėsės didesniųjų N. didesni(į)jei || didesnė(į)jei didesnio(m)siom(s) || didesnė(m)sem(s) G. didesniąją || didesnėjų didesniā(i)sias || didesnē(i)ses Į. didesni(į)ja || didesnė(į)ja didesnio(m)siom(i)s || didesnē(m)sem(is) Vt. didesniojoj(e) || didesnėjėj(e) didesniosiose || didesnėsėse II. SKAITVARDIS Bendrosios pastabos. Skaitvardžiai yra žodžiai, kuriais išreiškiame daiktų kiekį (kiekybę) arba jų eilę. Reikšmės atžvilgiu skaitvardžių aprašomosiose tarmėse, kaip ir lk., yra dvi pagrindinės grupės: kiekiniai ir kelintiniai skaitvardžiai. Dar galima išskirti ir trečią grupę — skaitvardinius žodžius, pvz.: daug, keli, keliōlika, keleta(s) ir kt. Kiekiniai skaitvardžiai dar skirstytini į: pagrindinius, daugi­nius, kuopinius ir trupmeninius. 33 Plg. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, ir kt., Vilnius, 1957. 147 Savo struktūra, arba sudėtimi, skaitvardžiai yra paprastieji (vientisiniai) ir sudėtiniai. Paskutinieji dar skirtini į sudurtinius34, sudarytus iš dviejų žodžių, pvz.: dvidešimt (dvidešimt), trisdešimt (trisdešimt), ir samplaikinius, pvz.: du šimtai penkiasdešimts, keturios dešimtys. Gramatinėmis ypatybėmis bei linksniavimu aprašomųjų tarmių skaitvardžių sistema, apskritai, daug kuo sutampa su daiktavardžiais, būdvardžiais ar įvardžiais. Daugiausia skaitvardžiai yra artimi būdvardžiams, o kai kurie — daiktavardžiams (kai kurie bemaž visai su būdvardžiais ar daiktavardžiais sutampa). Tokių skaitvardžių, kurie nesutaptų linksniavimu nei su daiktavardžiais, nei su būdvardžiais, nei su įvardžiais, aprašomosiose tarmėse, kaip ir lk, rodos, labai maža. Ne visi skaitvardžiai turi vyriškąją ir moteriškąją giminės. Kai kurie, pvz., šimtas, turi tik vyriškąją giminę, o kai kurie, pvz.: vienuolika, dešimtis — tik moteriškąją giminę. Kelintiniai skaitvardžiai pirma, antra, trečia ir t.t. yra bevardės giminės. Yra ir tokių, pvz.: dešimc (dešimt), dvidešimc (dvidešimt), trys36, kurie giminės kategorijos neturi. Skaitvardžiai, paprastai, turi tas pačias linksnių galūnes, kaip ir kiti vardažodžiai. Iš pasitaikančių išimčių paminėtina, pvz.: vienuolika — devyniolika, keliolika, kurių vns. galininkas dažniausiai nesiskiria nuo vardininko — vadinasi, yra dar išlaikyta senoji galininko forma37. Pažymėtina, kad skaitvardžiai keturi — devyni vyr. g. gal. turi galūnę -is, o ne -ius: keturis — devynis38. Samplaikiniai skaitvardžiai tūkstantis šimtas, tūkstantis du šimtai ir t.t. išreiškiami ir su vienuolika — devyniolika, pridedant žodžio šimtas dgs. formą, pvz.: vienuolika šimtų — devyniolika šimtų. Kelintiniai, o kartais ir kiekiniai skaitvardžiai, būdami pažyminiais prie žodžių valanda, metai, dažniausiai yra vartojami sakinyje be pažymimojo žodžio, pvz.: Šoko iki pirmų Vilkv. Parsitrėnkė (parėjo) jau po dvyliktos (dvyliktos) Gs. Kai tik penktą (penkios), jau į kelią Alk. Sulaukė aštuoniasdešimtus (aštuoniasdešimc) į mirė Gs. Tačiau, kaip pavyzdžiai rodo, taip yra tik tais atvejais, kai tas pažymimasis žodis (valanda, metai) yra aiškiai numanomas. 34 Jie vadinami ir sutrauktiniais, sutrumpėjusiais (sustruktintais) — žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai 1, 220; J. Žiugžda, min. veik. 113, 118; be to, plg. Mūsųdienų latviešu literārās valodas gramatika, 1, 479, Rīgā, 1959 35 Pagal aprašomųjų tarmių fonetikos dėsnius kai kurių skaitvardžių galūnės skiriasi nuo lk, pvz.: vienc, dešimc, didesimc, trisdešimc..., šimc. Taip yra ypač zanavykų tarmėje, kur judrusis a dažniausiai iškrinta, o -ts, -ns > -c, -nc. 36 Išskyrus vietininką, pvz.: trijuos tvartuos, trijose skryniose Gs. 37 Plg. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 220. Kartais ypač jaunesniųjų tarmės atstovų, galininkas pasakomas ir vienuolika — devyniolika, keliolika (su ilgu balsiu). Tikrai jau su ilgu a taria (vienuoliką vištų, dvyliką paršų) kpIIv (kapsai antrieji vakariniai — Daukšiai, Gudeliai, Igliūka, Liudvinavas). 38 Galūnė -is vartojama ne tik aprašomosiose tarmėse, bet ir daugelyje kitų tarmių; su kai kuriomis išimtimis ji yra ir senuosiuose (Mažvydo, Bretkūno, Daukšos ir kt.) raštuose. Tačiau yra tarmių, pvz., šiaurės rytų aukštaičių (Dusetos, Antazavė ir kt.), šiaurės vakarų aukštaičių ir daugelis žemaičių, kurios turi galūnę -ius: keturius, devynius (kaip žalius, šlapius). Plg. V. Mažiulis, Apie lietuvių kalbos skaitvardžius. — Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai, 56, Vilnius, 1957. Be to, plg. aprašomųjų tarmių dauginius skaitvardžius: penkeris || penkerius, dvejus || dvejis ir kt. 148 1. Kiekiniai skaitvardžiai a. Pagrindiniai vienas, -à Vyr. g. Vns. Dgs. V. vienas, vienas V. vieni, vieni K. vieno K. vienų N. vienám, vienui N. vieniem(s) G. vieną G. vienus Į. vienu Į. vienais, vienais Vt. vienam, viename Vt. vienuõs, vienuose, vienúose Mot. g. Vns. Dgs. V. viena, viena V. vienos K. vienõs K. vienų N. vienái, vienai N. vienom(s), vienõm(s) G. vieną G. vienas, vienàs Įn. viena, viena Įn. vienom, vienoms, vienõm(s) Vt. vieną(j), vienojė, vienoj Vt. vienõse, vienõse Kaip matome, skaitvardžio vienas, -à linksniavimas ir kirčiavimas bemaž sutampa su būdvardžio báltas, -à linksniavimu ir kirčiavimu. Nuo 1k kai kuo skiriasi. Daugiskaitą vienas, -a turi tik tada, kai yra pavartojamas su daugiskaitiniais daiktavardžiais (vietoje dauginio skaitvardžio vieneri39) arba turi būdvardinę ar įvardinę reikšmę, pvz.: Jau vienì metai praẽ Gs. Liko tik vienos driskės kėlinės Vlkv. Yr vienos žirklės, į tos pačios surūdiję Plv. Be pagrindinės skaitvardinės reikšmės, vienas, -à turi ir kitų (būdvardžio, įvardžio) reikšmių40; tai matyti iš šių pavyzdžių: Su jūo mà vienas (tikras) vargas Gs. Liko tik vienos (be žmonių) triobos Vlkv. No Birštono iki Karaliaučio vienà (ištisa) giria bo Ūt. Apė Bagótąją tik viena (ištisa, tikra) pieskà, o apė Kazlų vienos girios Plv. Visi trys gimė vieną (tą pačią) dieną Nm. Gyveno čia toks vienas (kažkoks) žmogelis Br. Vyr. g. vns. naud. forma vienui tegirdėta tik tautosakoje. Idiominiuose pasakymuose, paprastai, kirčiuojamas galūnėje41, pvz.: Senukai vienui vieni gyvena Vlkv. 39 Plg. dauginius skaitvardžius. 40 Plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 938. 41 vienui iš tikrųjų yra naudininkinės arba vietininkinės kilmės su formatu -ui prieveiksmis, vartojamas stiprinamąja reikšme prie tos pačios šaknies skaitvardžio. Plg. K. Ulvydas, Vienaskaitos naudininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)ui, -i lietuvių kalboje. — Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai, 127, 134, Vilnius, 1957. 149 Liko vienuõ vienas, ka pirštas Gs. Šalia vienuõ pasakoma kartais ir vienų (dgs. kilm. forma), pvz.: Vienų viena pragyveno visą amžių Gs. Vyr. g. dgs. vard. šaknyje kirčiuojant dažniau girdėta tokiame sakinyje: Pasiliko namie vieni du Gs. Šiuo atveju pasakoma ir vienu du. dù, duì Vyr. g. Mot. g. V. dù dvi K. dviejų, dvejų, dvie N. dviem(s), dviemi G. dù dvi Į. dviem(i), dviem(s) Vt. dviejuõse, dviejuos, dviejuõs, dviejuõse dviejuõse, dviejuõse Kaip iš paradigmos matome, giminė skiriama vardininke, galininke ir vietininke. Lk forma dviejų (su kirčiu galūnėje)42 aprašomosiose tarmėse yra retesnė, naujesnė. Forma dvie yra vartojama kpIIr (kapsai antrieji rytiniai — apie N. Ūtą, Garliava). Naud. ir įn. forma dviem(s) (su s) yra reta, gal kiek dažniau vartojama zanavykų ir kpII, o forma dviemi tenugirsta tik apie Naująją Ūtą. Vietininko formos dviejuõse, dviejuõse, kpII kirčiuojamos priešpaskutiniame skiemenyje, čia yra pažymėtos su tvirtaprade priegaide, bet kartais ištarimas čia nėra ryškus. Skirtingai nuo Įk, 43 plačiausiai pažįstamas kirčiavimas pirmame skiemenyje, o daug mažiau įprastas kirčiavimas galūnėje. Dar yra vartojama suprieveiksmėjusi forma dviese ir dvieje, pvz.: Vizką daro dviese Gs. Plg. trieše. Skaitvardis du, dvi, turėdamas dviskaitos formą, nors apskritai reikalauja derinimo, tačiau aprašomosiose tarmėse su juo derinamų vardžodžių skaičiaus vartojimas yra ne visada nuoseklus. Vard., paprastai, vartojama daugiskaita, pvz.: Pėsasi kap du maži vaikai Gs. Nesutinka kap dvi katės maiše VIkv. Auga du vaikai ir dvi mergaitės VIkv. Dviskaita išlikusi tautosakoje, pvz.: Du ratu pagiry stovi (ausys) Gs. Du zuikučiu pjovjasi, balti kraujai bėga (girnos) Alvt. Su naud. dviem ir įn. dviem formomis yra derinami ir kiti vardžodžiai, pvz.: Dviem galvom vis lengviau suprast Gž. Apsimauk su dviem44 pirštinėm VIkv. Su du, dvi galininke vardžodžiai vartojami dviskaitoje arba daugiskaitoje, ypač mot. g., pvz.: Užaugino du sūnus ir dvi dukteris || du sūnu ir dvi dukteri Gs. Turi du rublius || rublių VIkv. Apie Daukšius ir kitur galininke dviskaita daugiau išlieka tik vyr. g., pvz.: du vaiku, du sūnu, du pirštu, o mot. g. beveik visai išnykusi (dvi kati, dvi bobi, rodos, niekas nepasako). 42 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, A. Laigonaitė, min. veik., 64. 43 Plg. J. Žiūžda, min. veik., 117, Dabartinės lietuvių kalbos žodyną. 44 Sakoma gal dažniau, ypač senesniųjų, ir su dvejõm. 150 abù, abì (abùdu, abìdvì) abù, abì linksniavimu ir kirčiavimu bemaž nesiskiria nuo dù, dvì. Šalia abù, abì dažnai vartojamos ir sudurtinės formos su dù, dvì (įvardiniai skaitvardžiai): abùdu, abìdvì. Zanavykų pakraštys, ypač esantis prie veliuoniškių, abùdu, abìdvì linksniavime išmeta priebalsį v — jie sako, pvz.: abìdi, abìdiem (abìdem). trỹs V. trỹs K. trijų, trijų N. trìm(s), trimi G. tris Į. trim̃, trimì(s) Vt. trijuõs, trijuõse; trijõse Vt. linksnyje abiem giminėm vartojama, ypač senesniųjų, ir suprieveiksmėjusi forma trise arba kartais trỹse, trìese, pvz., Kur tik eina — visur trise Gs. Suprieveiksmėjusi jau kartais yra ir trijuõs forma, pvz., Trijuõs kulia Vlk. Forma trimi dažniau pasitaiko kpIIr pašnekėte. keturi—devyni Vyr.g. Mot.g. V. keturi, septyni keturios, septynios K. keturių, septynių N. keturiem(s), septyniem(s) keturiom(s), septyniom(s) G. keturis, septynis keturias, septynias Į. keturė[s], septynė[s] keturiom(īs), septyniom(īs) Vt. keturiuos, septyniuos, keturiose, septyniose; keturiuose, septyniuose, keturiose, septyniose Kaip matome, šie skaitvardžiai linksniuojami kaip, pavyzdžiui, būdvardis (jo dgs.) šlàpì, šlàpios, tik gal. turi ne galūnę -ius45, bet -is. Retesnės formos čia neduodamos. Kartais, pavyzdžiui, greitai skaičiuojant, vaikų kalboje, kirtis iš galūnės atitraukiamas: kèturi, pẽnki, šeši — į pirmą skiemenį, sèptyni, aštuoni, devyni — į pirmą ar antrą skiemenį. dẽšimc, dvìdešimc—devyniasdẽšimc46 Šie skaitvardžiai aprašomosiose tarmėse turi įvairių formų ir įvairiaip kirčiuojami, pvz.: dešimc, dešimt, dešimtis, dvidešimc, dvidešimt, dvidešimtis, dvi dešimtys, keturiasdešimc47, keturiasdešimt, keturiasdešimtis, keturios dešimtys. Ap- 45 Šią galūnę turi kai kurios rytiečių, šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmės. Plg. 38 išnašą. 46 Kai kas rašo ir dešimtis (žr. V. Mažiulis, Apie lietuvių kalbos skaitvardžius, min. veik., 57), bet aprašomųjų tarmių atstovams toks ištarimas būtų neįmanomas. 47 Čia gali būti net trejopas kirčiavimas: keturiasdešimc, keturiasdešimc ir keturiasdešimc (su dviem kirčiais). 151 skritai, bene dažnesnės yra sudurtinės, negu samplaikinės formos, bet senesnių žmonių kalboje, rodos, dažnesnės yra samplaikinės formos. Bene dažniausia, ypač kapsų, forma yra dešimc < dešimtis, dešimtes (plg. akmens, sesers < akmenes, seseres). dešimtis linksniuojama kaip i-kamienis daiktavardis, tik vns. naud. ir in. ir kartais vns. ir dgs. gal. turi jo arba abiejų kamienų galūnes. Kirčiuojama dažniausiai pagal I kirčiuotę48. Vns. Dgs. V. dešimtis dešimtys K. dešimties dešimčių N. dešimčei dešimtim(s) G. dešimtį dešimtis, dešimčias Į. dešimtim(i), dešimčia dešimtim(is) Vt. dešimty(je) dešimtyse,-yse Vienuolika—devyniolika Šie skaitvardžiai yra kaitomi kaip o-kamienių mot. g. daiktavardžių vienaskaita, tik gal. dažniausiai nesiskiria nuo vard., pvz.: Gavo dvylika (reč., nauj. dvyliką) rublių Vilkv.49 Plg Užkirsto porą pantinių (pančių) Gs. Póra šnapsų įsigėrė (d.) Alvt. Pasitaiko, nors ir labai retų, atvejų, kai šie skaitvardžiai, galima sakyti, bent kai kuriuose linksniuose yra nekaitomi, plg., pvz.: Pakvietė visus vienuolika vyrų Gs. Atidavė visiem vienuolika (dažniau vienuolikai) vyrų, kas jiem priklausė Gs. Linksniuojama dažniau tada, kai prieš tą skaitvardį eina žodis, turintis tokią pat galūnę, kaip ir šis to paties linksnio skaitvardis, pvz.: Padavė lest visai penkiolik(ai) vištų Gs. Tačiau, kitur, pavyzdžiui, apie Daukšius, šie skaitvardžiai visada yra kaitomi. Apie Kybartus iš senų žmonių pasitaikė girdėti vns. vard. vienuoliks: Buvo toks vienuoliks žmonių. Šimtas Skirtingai nuo Ik50, aprašomosiose tarmėse šis skaitvardis dažniausiai yra ne IV, bet II kirčiuotės — linksniuojamas ir kirčiuojamas kaip pirštas. Be savo tiesioginės reikšmės šimtas turi ir neapibrėžtą — daugybės reikšmę, pvz.: Šimtą sykių sakiau, o ar ką padė? Žal. Žodis šimtas, be to, vartojamas ir švelniuose keiksmažodžiuose, tam tikruose posakiuose, pvz.: Eik po šimc51 (velnių)! Gs. O ka tavė šimc, ka tavė! Alk. Rūpesčiai, ligos... — visi šimtai! Gs. 48 Kirčiuojama kartais ir dešimtis (3ᵇ), pvz., apie Daukšius tariama dešimčių, dešimtį, dešimtyse. 49 KpIIv (apie Daukšius ir kitur) sakoma tik vienuolika, dvylika. Apie tai žr. jau ir anksčiau — „Bendrosiose pastabose“ ir plg. kuopinius skaitvardžius. 50 Žr. J. Žiugžda, min. veik., 118, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, A. Laigonaitė, min. veik., 64. 51 Įdomu, kad čia vietoje kilmininko yra pavartotas vardininkas. 152 tūkstantis tūkstantis aprašomosiose tarmėse, paprastai, yra kaitomas kaip ja-kamienis I kirčiuotės daiktavardis ir nuo Ik nesiskiria. Tačiau kartais šio skaitvardžio kai kurie linksniai turi ir ž-kamienio daiktavardžio galūnes ir gali būti mot. ir vyr. g., pvz.: Minių minios, tūkstantys tūkstančių suė Gs. Susirinko kelios tūkstantys žmonių Plv. Iš viso bus apie keli tūkstantys rublių Žal. Nė tūkstanties negau Vlk. milijonas, milijardas Šiedu skaitvardžiai aprašomosiose tarmėse yra linksniuojami kaip a kamieno I kirčiuotės daiktavardžiai. Lk milijonas yra kirčiuojamas su tvirtagale priegaide (milijõnas) ir yra II kirčiuotės52. Samplaikinių kiekinų skaitvardžių linksniavimas aprašomosiose tarmėse, apskritai, nuo Ik linksniavimo nesiskiria53: jų yra linksniuojami visi žodžiai, išskyrus tuos skaitvardžius, kurie yra sudaryti iš vienuolika — devyniolika, pridedant žodžio šimtas dgs. kilm., pvz.: vard. vienuolika šimtų, kilm. vienuolikos šimtų, gal. vienuolika (vienuoliką) šimtų. b. Dauginiai Šie skaitvardžiai aprašomosiose tarmėse sudaromi taip, kaip ir Ik, tačiau jų vartosena pasitaiko šiek tiek ir skirtinga. Su tikrais, aiškiais daugiskaitiniais daiktavardžiais, sudarytais iš aiškių dviejų dalių, pvz.: žirklės, šakės, kel(i)nės, arba neturinčiais vienaskaitos, pvz.: kapinės, durys, vartojami, paprastai, tik dauginiai skaitvardžiai, pvz.: Turėjom trejas žirkles Dkš. Abejos durys adaros Žal. Jų kluonas su trejom durim Žal. Kur platūs laukai, tai dvėjom akėčiom akėdavo Gs. Tačiau kai kur jau retkarčiais pasitaiko ir su šiais daiktavardžiais lygiagrečiai ir nedauginiai skaitvardžiai, pvz.: Yra dá trys šakės (mėšlui mėžti) Gs. Išskirtiną vietą užima skaitvardis vienos šalia vienerios, nes sakoma, pvz., ir: vienos durys, kapinės, kel(i)nės, žirklės. Taip yra dėl to, kad vienas yra ypatingas skaitvardis — su daugybe šalutinių reikšmių. Atskirai minėtini ir daiktavardžiai: metai, langai ir namai. Su daugiskaitiniu daiktavardžiu metai yra vartojami ir nedauginiai skaitvardžiai (du, trys, keturi, penki... metai), pvz.: Penki metai jau praė, o da negrįšta Vlkv. Jau šie vaiks aštuonių metų Nm. Taip daroma, atrodo, dėl to, kad metai yra toks daiktavardis, kurio daugiskaitinė reikšmė jau yra išblukusi, neaiški — tam tikra reikšme jis gali turėti ir vienaskaitą, pvz.: metas (laikas) keltis. Ir, priešingai, pasitaiko atvejų, kai prie paprastojo — nedaugiskaitinio daiktavardžio, būtent, lango, yra pavartojamas dauginis skaitvardis, pvz.: Dveji (dvi-gubi) langai, o vis tiek vėjas pučia Plv. Čia langai jau panašėja į daugiskaitinį daiktavardį — tie du langai yra tarpusavy kažkuo susiję, tarsi vieno daikto dvi pusės; plg. dvejos durys. 52 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas; J. Žiugždos, Lietuvių k. gramatikoje, 1, 115, 118 irgi kirčiuojama su tvirtagale priegaide, tačiau 118 psl. klaidingai nurodoma, kad žodis yra su pastoviu kirčiu. 53 Žr. J. Žiugžda, min. veik., 118. 153 Sakoma: Jis turi dvejus namus Dkš. ir Jis turi du namu Dkš. Dveji namai tai ne tas pats kas du namai. Dveji namai — tai dvi sodybos; čia žodis namai jau bevirtęs daugiskaitiniu daiktavardžiu. Dauginių skaitvardžių vartojimo pasitaiko ir kai kuriuose sudaiktavardėjusiuose žodžių junginiuose, pvz.: No pilvo skaudėjimo gerai yr trejos devynerios (trejonka) Gs. Dauginių skaitvardžių linksniavimo pavyzdžiai: Vyr. g. V. abeji dveji penkeri K. abejų dvejų penkerių N. abejiem(s) dvejiem(s) penkeriem(s) G. abejus, abėjus dvejus, dvejs penkeris, penkerius54 Į. abejēs dvejēs penkerēis Vt. abėjuos, abėjuosė dvejuos, dvejuosė penkeriuos, penkeriuose (adv. penkeriese) Mot. g. V. abėjos dvejos penkerios K. abejų dvejų penkerių N. abėjom(s), abėjom(s) dvejom(s), dvejom(s) penkeriom(s), penkeriom(s) G. abėjas dvejas penkerias Į. abėjom(is), abėjom(s) dvejom(is), dvejom(s) penkeriom(is), penkeriom(s) Vt. abėjose, abėjose dvejose, dvejose penkeriose, penkeriose c. Kuopiniai Aprašomosiose tarmėse kuopiniai skaitvardžiai, rodos, nėra jau labai populiarūs — vietoje kuopinių skaitvardžių jau kartais yra pavartojami pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai, tačiau senesni žmonės juos dar skiria, pvz.: Seniau dvaruos ketvertu (ketverta) važinėdavo Žal. Stvertų koks dvejetas vyrų ir išmestų lauk Gs. Tik kartais, rodos, be reikšmės skirtumo sakoma dvejaip — su kuopiniais arba su pagrindiniais kiekiniais skaitvardžiais, pvz.: Bō trėjetas arklių || trys arklėi Gs. Tačiau tesakoma, paprastai, tik: Trėjetu akėja Gs. Iš tikrųjų kuopiniai skaitvardžiai parodo tam tikrą glaudesnį vienetą, suaugimą, nedalomumą. Taigi skirtumas yra: pasakius ketvertu važiuoja, suprantama, kad tam tikra tvarka arkliai yra sukinkyti, o pasakius keturiais arkliais atvažiuoja, nurodomas tik skaičius, o apie tvarką — suderinimą jau nekalbama. Kuopiniai skaitvardžiai linksniavimu bemaž nuo 1k. nesiskiria, išskyrus naud. linksnį. Apskritai, jie linksniuojami kaip pastovūs kirčio a kamieno daiktavardžiai, pvz.: 54 Penkerius sakoma, ypač kapsų, daug rečiau, negu penkeris — tuo aprašomosios tarmės skiriasi nuo lk. Plg. J. Žiugžda, min. veik., 118, be to, plg. 38 ir 45 išnašas. 154 Vyr. g. V. trejetas aštuonetas K. trejeto aštuoneto N. trejetui, -ų, -am aštuonetui, -ų G. trejetą aštuonetą Į. trejetu aštuonetu Vt. trejete aštuonete Naud. galūnė -am (trejetam) pasitaiko retai — girdėta, pavyzdžiui, apie Vilkaviškį: Užteks tos drōbės dá trejetam marškinių. Galūnė -u vartojama kpII. Nors ir retokai, bet prireikus pavartojama ir šių skaitvardžių moteriškosios giminės formos. Linksniuojama kaip vienuolika. Be to, galininko forma abiem giminėm dažnai vartojama senovinė (be ilgojo — nosinio a), pvz.: Turė kelis darbinius arklius ir trejeta kumelaičių KžR. Augina aštuoneta vaikų Gs. d. Trupmeniniai Trupmeniniai skaitvardžiai aprašomosiose tarmėse, kaip ir lk, yra dvejopi: sudurtiniai ir jungininiai (skaitvardžių junginiai) bei samplaikiniai. Sudurtiniai trupmeniniai skaitvardžiai yra sudaryti iš kelintinio skaitvardžio su daiktavardžiais pusė ir dalis: pusė eina pirmuoju sudurtinio skaitvardžio dėmeniu, o dalis — antruoju. Trupmeniniai skaitvardžiai, sudaryti su žodžiu pusė ir kelintinio skaitvardžio kilmininko, pvz.: pusantro, pustrėčio, pusketvirto ir t.t., praktiškai daugiau vartojami nuo pusantro⁵⁵ iki pusdešimto ir kiek rečiau iki pusdvidešimto ir yra nelinksniuojami. Mot. g.: pusantros⁵⁶, pustrėčios, pusketvirtos ir t.t. Trupmeniniai skaitvardžiai, sudaryti su daiktavardžiu dalis, nors nuo lk iš esmės nesiskiria, tačiau pasižymi kai kuriais darybos bei morfologijos ir kirčiavimo įvairumais, pvz.: trečiadalis, trečdalis, trečdalys; ketvirtadalis, ketvirtadalys, ketvirtadalis, ketvirtadalys; penktadalis, penktadalys, penkdalys; šeštadalis, šeštadalys, šešdalis; septintadalis, septintadalys, septintadalys, septindalis; aštuntadalis, aštuntadalis, aštuntadalys, ašundalis; devintadalis, devintadalis, devintadalys, devyndalis; dešimtdalis, dešimtdalys, dešimtdalis, dešimtdalis; vienuoliktadalis, vienuoliktadalys; plg. dvyliktdalis — dvidešimtdalis⁵⁷. Šie skaitvardžiai linksniuojami kaip ja kamieno daiktavardis. Aprašomųjų tarmių trupmeniniai junginiai nuo lk nieku nesiskiria arba skiriasi tik jau žinomomis ypatybėmis, pvz.: viena trečdalis (trečiadalis, trečdalys), du trečdaliai (trečiadaliai, trečdalē). Čia priskirtini ir junginiai: pirmà dalis, antrà dalis ir t.t. Priskiriamas prie skaitvardžių aprašomųjų tarmių ketvirtis kirčiuojamas skirtingai nuo lk.⁵⁸ 55 Sudurtinio skaitvardžio pusantro bemaž nėra — pasako kartais, greičiausiai, tik laiko reikšme, pusė pirmo; gyvesnė yra mot. g.: pusė pirmos, pvz.: Pietaujant apie pusę pirmos Gs. Šiek tiek pažįstamas sudurtinio skaitvardžio dgs. kilm., pvz.: Nė pusprimių metų neišdybarai, į išvarė Dkš. 56 Lygiagrečiai kirčiuojama ir pusantros, skirtingai nuo lk kirčiavimo — žr. J. Žiugžda, min. veik., 119. 57 Retkarčiais kirčiuojama ir dvidešimtdalis. 58 Žr. J. Žiugžda, min. veik., 119. 155 2. Kelintiniai skaitvardžiai Aprašomosiose tarmėse, kaip ir lk, kelintiniai skaitvardžiai (pirmas, antras, trečias ir t.t., mot. g. pirmà, antrà, trečià) linksniuojami kaip to paties kamieno būdvardžiai; plg. báltas, -à, mažàs, šlàpias). Šalia aštuñtas kpII kai kur, pavyzdžiui, apie Naująją Utą, pasako retkarčiais ir senesnę formą aštuontas, -à. Ten pat iš senų žmonių pasitaikė girdėti ir šėkmas, -à. Šalia pirmas, antras kartais vartojami ta pačia reikšme ir vienas, kitas (viẽnc, kìc), pvz.: Viẽnc vienurũ eina, kìc kitũr, o trečias trečiũr Gs. Kai susipyksta jiedu, tai primane vienas kitám akis išsilupinė́tu Vilky. Sudėtiniai kelintiniai skaitvardžiai dvidešimtas ir trisdešimtas, skirtingai nuo lk59, kirčiuojami dažniausiai pirmame skiemenyje,60 o keturiasdešimtas — šešiasdešimtas kirčiuojami daugiausia antro sudedamojo žodžio pirmame skiemenyje arba ištariami sykiu ir su abiem kirčiais, pvz.: dvidešimtas, trisdešimtas; keturiasdešimtas, keturiasdešimtàs, keturiasdešimtas; penkiasdešimtas, penkiasdešimtàs, penkiasdešimtas; septyniasdešimtas, devyniasdešimtas kirčiavimu skiriasi nuo keturiasdešimtas tipo tuo, kad vietoje kirčio pirmame skiemenyje kirčiuojamas antrasis skiemuo: septyniasdešimtas, septyniasdešimtàs, septyniasdešimtas. Visi jie, skirtingai nuo lk61, yra I kirčiuotės. Jaunesniųjų tarmių atstovų kalboje pasitaiko ir lk kirčiavimo: dvidešimtàs, -à, trisdešimtàs, -à ir t.t. tūkstantas, tūkstantà tik labai retai prireikia pavartoti (plg. tūkstantas sykis) ir, kaip lk62, turi pastovų kirtį. Gal kiek dažniau vartojamos jų įvardžiuotinės formos. Samplaikinių kelintinių skaitvardžių dvidešimc pirmas — šimtas penkiasdešimc pirmas ir t.t., kaip ir lk, kaitomas tik paskutinysis žodis. Kiek aprašomųjų tarmių kelintinių skaitvardžių linksniavimas ir kirčiavimas sutampa su lk linksniavimu ir kirčiavimu, matyti, pavyzdžiui, iš penktas paradigmos: Vns. Vyr. g. Mot. g. V. penktas penktà K. penkto penktõs N. penktám penktài, penktai63 G. penktą penktą Į. penktù penktà Vt. penktam, penktame penktõ(j), penktoje 59 Žr. J. Žiugžda, min. veik., 118. 60 Plg. F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, 260, 265. Halle a. S., 1876. 61 J. Žiugžda, min. veik., 115, 118; be to, plg. A. Laigonaitė, min. veik., 65. 62 J. Žiugžda, min. veik., 115, 118. 63 Skirtingai nuo lk, aprašomosiose tarmėse mot. g. vns. naud. kirčiuojamas dažniau galūnėje: pirmài, antrài, trečiài ir t. t. Plg. dar būdvardžių kirčiavimą. 156 Dgs. Vyr. g. Mot. g. V. penkti penktos K. penktų penktų N. penktiem(s) penktom(s), penktom(s) G. penktus penktas Į. penktais penktom(is), penktom(s) Vt. penktuos, penkt uose penktose, penktõse Kelintinių skaitvardžių, nors ir retai, pasitaiko ir įvardžiuotinės formos: pirmasis, -oji, antrasis, -oji, trečiasis, -oji ir t.t.64, pvz.: Visos mergaitės, tik trečiasis iš eilės vaikės Alvt. Įvardžiuotiniai kelintiniai skaitvardžiai linksniuojami kaip ir įvardžiuotiniai būdvardžiai. Įvardžiuotiniai kelintiniai skaitvardžiai tipo vienuoliktasis kirčiuojami dvejaip: vienuoliktàsis, -oji, vienuoliktąjį ir vienuoliktasis, -oji (I kirčiuotė). Laipsniuojamas, kaip ir lk, tėra tik pirmas, -à, plg.: Kas pirmesnis, tas geresnis. Jis ne tik morfologiškai, bet ir semantiškai priartėja prie būdvardžio. Kai kurių, ypač nuo pirmo iki dešimto, kelintinių skaitvardžių pasitaiko ir bevardė giminė: pirma, antra, trečia ir t.t., tačiau dabar ji nėra labai populiari. Skaitvardiniai žodžiai Kai kurie kiekybiniai prieveiksmiai yra vadinami kartais skaitvardiniais žodžiais ar netikraisiais, neapibrėžtiniais65 skaitvardžiais; jų aprašomosiose tarmėse, kaip ir lk, yra, pvz.: daug, daugel, maža. Be to, prie šios rūšies skaitvardžių priskirtini ir kai kurie daugiau ar mažiau kaitomieji tam tikri skaitvardžiai, pvz.: Kėleta(s), daugelis, keliolika, keli, kelios, keliasdešimc (kelios dešimtys), keli šimtai, keli tūkstančiai. Skaitvardžio kėleta(s) giminė dažniausiai neskiriama66, pvz.: Susirinko kėleta(s) merginų Gs. Pavalgyt užteks kėletai (kėletui) vyrų Žal. Be to, šio skaitvardžio vns. gal. yra dvejopas, pvz.: Davė kėletą (kėletą) obuolių Gs. Plg. Vienuolika ir kt. Skaitvardžių vediniai Iš skaitvardžių su tam tikromis priesagomis ar kitais būdais padaromi kai kurie žodžiai: jie yra būdvardžiai, kilę iš skaitvardžių67, būtent: 1. Su priesaga -õpas, -õpa: dvejõpas (dvejõps), -a, trejõpas, -a, ketveriõpas, -a; taip sudaromi šie būdvardžiai iki dešimteriõpas, -a, be to, dar vartojami nuo dvidešimteriõpas, -a iki šimteriõpas, -a ir kartais tūkstanteriõpas, -a. 2. Su -lypas, -a ir -lypis, -ė prie skaitvardžių nuo vienas iki dešimt: vienlypas, -a, dvilypas, -a, trilypas, -a, keturlypas, -a, šešlypas, -a, aštuonlypas, -à; vienlypis, 64 Įvardžiuotiniai skaitvardžiai didesni negu dešimtàsis, -oji, t. y. vienuoliktasis, dvyliktasis ir t. t., praktiškai dar rečiau vartojami. 65 Plg. Грамматика русского языка, 1, 380, Москва, 1952; Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, 1, 478. 66 kėleta iš tikrųjų yra bevardė giminė. 67 Kad jie nėra skaitvardžiai, matome iš to, jog jais nepažymime nei paties daiktų skaičiaus, nei jų eilės. Plg. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 219. 157 -ė, dvilỹpis, -ė, trilýpis, -ė, keturlýpis, -ė ir t.t. Darybiškai jie bemaž visi yra galimi, bet praktiškai ne visi vienodai vartojami, o kai kurie ir visai gal nepasitaiko. 3. Su -linkas, -a: vienlinkas, -a, (-à), dvìlinkas, -a, (-à), trilinkas, -a (-à), keturlinkas, -a, aštuonlinkas, -a, bet kai kurių šio tipo, pvz., šešlinko, neteko girdėti. Darybos atžvilgiu jie, kaip ir ankstesnieji, galima laikyti sudurtiniais žodžiais, kurių -linkas sietinas su veiksmažodžiais lenkti, linkti, o -lypas — su lipti, limpa. 4. Su -gubas68 -a: dvigubas, -a, trigubas, -a, keturgubas, -a. Su tolimesniais skaičiais, rodos, nesudarinėjami. Praktiškai retai vartojamas ir viengubas. Kadangi anksčiau minėtos darybos žodžiai yra skaitvardiniai būdvardžiai, tai jų linksniavimas aprašomosiose tarmėse nesiskiria nuo atitinkamo kamieno būdvardžių linksniavimo. Sudarytieji su -gubas ir priesaga -opas yra pastovaus kirčio, o sudarytųjų su -linkas tik mot. giminės vns. vard. kartais (apie Vilkaviškį ir kt.) turi kirtį ir galūnėje: vienlinkà, dvìlinkà, trilinkà. Tam tikri žodžiai, seniau buvę skaitvardžių vietininkai, dabar jau yra vartojami kaip prieveiksmiai. Aprašomosiose tarmėse jų yra gana įvairių, būtent: dviese, dviejė; triese, trisė, tryse; keturiese, keturisė; penkiese, penkisė; šešiese, šešisė; septyniese, septynisė; aštuoniese, aštuonisė; devyniese, devynisė. Pvz.: Kur eis, kur neis — visur dviese Plv. Būdavo, spragilais trisė kuliam Gs. Prie skaitvardinių vedinių paminėtini ir vienuolikis, dvylikis... dvidešimtinis. vartojami kpII (apie Daukšius, N. Ūtą), kalbant apie skietą, kortų jokėrius, ЧЕРТЫ ФЛЕКСИИ ИМЕНИ ПРИЛАГАТЕЛЬНОГО И ЧИСЛИТЕЛЬНОГО В ГОВОРАХ КАПСОВ-ЗАНАВИКОВ Ю. Ю. СЕНКУС Резюме Имя прилагательное и числительное описываемых говоров (калварийский, капсукский, вилкавишский и южная часть шакяйского районов) изменяются по родам, числам и падежам так же, как и в литературном языке. Имя прилагательное, кроме того, еще изменяется по степеням сравнения. Имя прилагательное и имя числительное имеют три рода: мужской, женский и средний: šaltas, šalta, šalta; pirmas, pirma, pirma. Средний род от женского рода отличается только местом ударения. Некоторые имена прилагательные, напр., прилагательные с основами на ja и ē, не имеют среднего рода. Некоторые числительные, напр., trys, вообще не имеют категории рода. Имя прилагательное имеет три числа: единственное, множественное и двойственное. Последнее является очень редким — встречается только в именительном и винительном падежах мужского рода. Те же числа имеют и некоторые числительные, напр., šimtas. 68 Dėl -gubas kilimo žr. P. r. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, 486, Vilnius, 1941. 158 Имя прилагательное имеет 4 основные степени сравнения: положительную, сравнительную, превосходную и самую высшую: geras, geresnis, geriausias, pats (visų, ko, kuo) geriausias. Кроме того, для выражения качества, которого в данном предмете меньше чем то, которое выражает положительная степень сравнения, употребляются формы с приставкой apy-, или суффиксом -okas, -a: apýšiltis, -ė; šiltokas, -a. Имена прилагательные и числительные, также как и другие изменяемые части речи, наиболее отличаются от литературного языка своим склонением. Имя прилагательное и числительное имеют 7 падежей (как и имя существительное). Форма звательного падежа имени прилагательного от формы именительного падежа отличается только в прилагательных с основами на ja и ё. В описываемых говорах, как и в литературном языке, имя прилагательное имеет 3 типа склонения. В статье склонение простых и местоименных прилагательных рассматривается не по типам склонения, а по отдельным основам: a, женский род o; u, женский род jo; ja, женский род jo; ja, женский род ё. Указываются более важные особенности акцентуации, несовпадение отдельных случаев акцентуации говоров с акцентуацией литературного языка. Некоторые падежи имеют по несколько различных форм и в отношении флексии, и в отношении акцентуации, напр., творительный пад. множ. ч.: baltōm(s), baltomis, baltòm(s). Склонение имени числительного во многом совпадает со склонением имени существительного, прилагательного или местоимения, наиболее близко оно к склонению прилагательного. Но иногда встречаются и некоторые различия. Из них следует указать, напр., склонение числительных от vienuolika (11) до devyniolika (19), и keliolika „несколько”, винительный падеж которых чаще всего совпадает с именительным. Числительные мужского рода keturi—devyni (4-9) в винительном падеже, в отличие от некоторых других говоров, имеют окончание -is, а не -ius. Немало разнообразия и различий по сравнению с литературным языком имеется и в акцентуации числительных, напр., dviejų, dviejų, dviẽ „двух”; šimtai (в литературном языке šimtai).