Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA RYTŲ AUKŠTAIČIŲ PIETINĖS TARMĖS FONETIKA1 K. MORKŪNAS Transkripcija Darbe vartojama Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programoje nurodyta transkripcija2. Tiktai tam tikrais atvejais ji šiek tiek pakeista, teisingiau pasakius, suprastinta (plg. žemiau). 1. Kirtis, priegaidė. Kirčio vieta žymima priegaidės ženklu. Nekirčiuotų skiemenų priegaidė nežymima. Priegaidžių ženklai: a) trumpinės priegaidės — gravis (ˋ), b) tvirtapradės priegaidės — akutas (ˊ), c) tvirtagalės priegaidės — cirkumfleksas (˜), d) vidurinės priegaidės — maža s raidė (ˀ) (vidurinės priegaidės ženklas rašomas ant pailgėjusių trumpųjų balsių, o taip pat ant ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo, kurių tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės tarmėje yra tiek supanašėjusios, kad visiškai nesiskiria), e) kirstinės priegaidės — maža z raidė (ˁ). 2. Ilgumas. Kadangi tarmėje visi nekirčiuoti balsiai yra trumpi, o kirčiuoti (išskyrus tuos, kurie turi trumpinę priegaidę) — ilgi, tai balsių ilgumas atskiru ženkleliu nežymimas: balsių ilgumą rodo priegaidės ženklas (vienbalsių — vidurinės ir kirstinės priegaidžių ženklai), pvz.: vìras ~ vyras, vaikų ~ vaikų. Kirčiuoti trumpieji balsiai žymimi trumpinės priegaidės ženklu, kuriuo čia kartu parodomas ir balsio trumpumas, pvz., bùs. Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių tvirtapradės priegaidės ženklas (ant rinės kilmės dvigarsių ir vidurinės priegaidės ženklas) taip pat žymi pirmojo sando, o tvirtagalės priegaidės ženklas antrojo sando ilgumą, kirstinės priegaidės ženklas parodo antrojo sando pusilgumį. Atskirais atvejais, prireikus, ilgajam balsiui pažymėti vartojamas brūkšnelis ant balsio ženklo (pvz.: ī, ū). 3. Minkštumas. Priebalsių minkštumas žymimas lankeliu ant priebalsio ženklo. Taip visada žymimi minkšti ir suminkštėję priebalsiai, einantieji prieš supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius, žodžio gale ir priebalsių samplaikose, pvz.: galù ~ gulù, šžė́rt. Kadangi priebalsiai, eidami tiesiog prieš priešakinės 1 Šis darbas yra autoriaus rašomos apie rytų aukštaičių pietinę tarmę monografijos sutrumpinta I-ji dalis (be „Kirčio ir priegaidės“ skyriaus). 2 Žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą, II leid., 105—118, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1956. 5 ellės balsius, visada tariami minkštai, tai dėl transkripcijos paprastumo šiuo atveju jų minkštumas darbe nežymimas, išskyrus tas darbo vietas, kur tiesiog kalbama apie priebalsių minkštumą (§§ 14,79). 4. Kietumas. Sukietėjęs prieš e, ė priebalsis l atskiru ženklu nežymimas. Šio l kietumą parodo atsiradę po jo užpakaliniai balsiai (ir prieš e, ė, tarmėje l visada tariamas kietai). Dėl tos pačios priežasties nežymimas ir kitų, sporadiškai sukietėjusių, priebalsių kietumas. 5. Aspiracija. Žodžio galo aspiruotas priebalsis k atskiru ženklu nežymimas, išskyrus tą „Konsonantizmo“ skyriaus vietą, kur apie jį kalbama (§ 83). 6. Balsių priešakėjimas. Užpakalinės eilės balsių priešakėjimas dėl j įtakos nežymimas. Jų supriešakėjimą rodo prieš einantis j arba suminkštinti priebalsiai. 7. Kiti ženklai. Tarmės formos į literatūrinę kalbą transponavimo ženklas yra tilde (~). Transponuojama pagal tarmės ir lk garsų atitikmenis, pvz., grįžtė-la ~ grįžtelė. Jeigu tarmės forma savo garsais nesiskiria nuo lk atitinkamos formos, arba skiriasi tik priegaide ar dėsningu kirčio atitraukimu, tai ji į lk netransponuojama. Vietos taupymo sumetimu netransponuojama ir tuo atveju, jei tarminę formą nuo lk skiria tik α, atitinkantis lk trumpąjį a (< ã), pvz., káulas. Prireikus, tarmės žodžių reikšmė dar aiškinama lk žodžiais, dažniausiai rašomais kabutėse. Gretiminei formai pažymėti vartojami du statmeni brūkšniai, pvz.: skabinõ-tis ‖ kabinėtis. Atskirti transkripcijos dalykai dar paaiškinami pačiame darbe. Įvadas 1. Tarmės plotas, būdingiausios ypatybės, vardas, gyventojai, šaltiniai § 1. Tiriamosios tarmės plotas primena ne visai taisyklingą kriaušę, kurios smaigalys šiaurėje siekia Ukmergę, o storasis galas pietuose baigiasi Mišni(nkų ir Čiobiškio apylinkėmis (žr. žemėlapį — 1 pav.). Be minėtų, svarbesnės šio ploto gyvenamosios vietovės dar yra: Pašilė, Pabaiskas, Krikštėnai (senesnis kaimo pavadinimas buvo vilaikiai ~ Vileikiai), Bagaslaviškiai, Gelvonai, Vindeikiai. Pagal dabartinį administracinį suskirstymą minėtas plotas savo smailiuoju galu įsiterpia į Ukmergės rajono pietinę dalį, o platesnysis galas užima beveik visą Širvintų rajono vakarinę dalį. Be to, šiai tarmei dar priklauso Jonavos rajono rytinis kampelis (Būda, Keižonys ir kiti kaimai)*. Tarmės ploto viduryje didesnių gamtinių kliūčių, galėjusių rimčiau trukdyti žmonių bendravimui, galima sakyti, nėra. Tačiau pakraščiais yra palyginti nemažų miškų ir upių. Šios natūralios sienos ir sudaro didesnę tarmės ribų dalį. § 2. Svarbiausios tarmės fonetikos ypatybės, į kurias daugiausia atsižvelgus nustatytos ribos, yra šios: 1. Senieji mišrieji dvigarsiai am, an, em, en > um, u(n), im, i(n), pvz.: samtis ~ sąmtis, gálvu (< *galvan) ~ gálva, miñkas ~ meñkas. Po l em > un: lúnta ~ lenta. * Pastaba. Kai straipsnis buvo baigiamas taisyti spaudai, buvo panaikinta Širvintų rajono Mančiūšėnų apylinkė. Tuo pačiu nežymiai pakeistos ir Širvintų, Ukmergės, Jonavos rajonų ribos, plg. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės Žinios, 23, 434 (1959). 6 2. Nekirčiuoti senieji ā, ē (> 1k o, ē) ir dvibalsiai uo, ie yra pavirtę a, e: stovėt ~ stovėti, vaiką ~ vaiko; sėdėt ~ sėdėti, darė ~ darė; padėlis ~ puodėlis, penėlis ~ pienėlis. 3. Vietoj senojo trumpojo žodžio galo a tariamas redukuotas balsis (žymimas ženklu α): dirba ~ dirba, vaikas. 4. Iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas į priešpaskutinį skiemenį, kurį sudaro ilgas balsis ar dvibalsis ie, uo, pvz.: tvorą, dieną (bet: pirmą, sveiką). § 3. Dvigarsių am, an, em, en likimas rodo, kad tiriamoji tarmė priklauso rytų aukštaičiams. Rytų aukštaičių tarmės plotas, kaip žinoma, užima maždaug trikampį, kurio smaigaliuose yra Kriukai, Musninkai, Zarasai. Kadangi aprašomajai tarmei tenka pats pietinis šio trikampio kampas, tai, atsižvelgus į geografinę padėtį, ji ir pavadinta rytų aukštaičių pietine tarme3. Tiktai tiriamajai tarmei būdingos fonetinės ypatybės, galinčios duoti jai pravardinį vardą, nerasta. Tokiu atveju geriausiai jai tiktų pietų luntininkų tarmės vardas (dėl termino žr. § 85). § 4. Tiriamojoje tarmėje, nutįsusioje iš šiaurės į pietus apie 40 km, pasitaiko ir šiokių tokių skirtumų. Tačiau daugiau jų yra tik paribiais, kur dažnai dar nėra svetimos ir gretimų tarmių ypatybės. Vienas kitas smulkesnis savotiškumas pasitaiko ir toliau nuo ribų gyvenančių tarmės atstovų kalboje. Pvz., kai kur — Lapiškiai, Leščīūnai (Juknonių apyl.), Neveronys, Stavarygala (Bagaslaviškių apyl.) ir kt. — vietoj senojo trumpojo žodžio galo a dažnai (bet ne visada!) girdėtis redukuotas balsis su pūstinio u atspalviu: stālus ~ stālas, vaikūs ~ vaikas (po suminkštėjusio priebalsio ir j — kaip ir visame tarmės plote: svėčis ~ svėčias, vėjis ~ vėjas). § 5. Rapt plote yra nemaža žmonių, vartojančių žargonišką lenkų kalbą (tautybės atžvilgiu paprastai jie yra lietuviai). Daugiausia taip kalbančių yra Širvintų ir Musninkų apylinkėse, mažiau pasitaiko ir kitur (apie Pabaiską, Krikštėnus…). Ši kalba, seniau paplitusi per sulenkėjusius dvarus ir bažnyčias, kokios nors didesnės įtakos tiriamosios tarmės fonetikai ir gramatikai nepadarė. Aiškesnę jos įtaką patyrė tiktai vietos tarmės leksika. Viename kitame kaime (Sukiniai, Kūlniškių apyl., Pakertušė, Krikštėnų apyl. ir kt.) pasitaiko rusų šeimų, į tarmės plotą atsikėlusių dar caro valdžios metais (daugiausia XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje). Tačiau jų yra nedaug; suprantama, kad jų kalba ir įtakos visuotiniam tarmės pobūdžiui negalėjo turėti. Socialiniu atžvilgiu didžiausią gyventojų dalį sudaro kolūkiečiai, žymiai mažiau yra darbininkų ir tarnautojų. § 6. Medžiagos daugiausia užrašyta iš autoriaus gimtosios Kūlniškių (kulniški̇̀ ~ Kūlniškiai) apylinkės, bet nemaža — ir iš kitų vietovių. Paminėtinos: Graužiečiai, Vaikalės, Mažeikiškiai, Žūkliai (senų žmonių daugiausia sakoma: žūkliji̇̀ ~ Žūklijai), Gailiūnai, Krikštėnai, Kelmai, Mikalajūnai, Neveronys, Mančiūšėnai, Vindeikiai, Pigašiai, Juknōnys, Čiobiškis ir kt. Ribų nustatymas dar reikalavo išaiškinti ir gretimų tarmių svarbiausias ypatybes. Šiuo 3 Tiriamąją tarmę, užimančią tik labai nedidelę rytų aukštaičių tarmės dalį, geriau tiktų vadinti šnekta. Vadindami ją tarme, atsižvelgiame į tai, kad: 1) tarmės sąvoka labai reliatyvi, 2) vietoj siauresnę prasmę turinčių terminų (patarmė, šnekta...) lietuvių lingvistinėje literatūroje panašiais atvejais daugiausia vartojamas tarmės terminas. 7 reikalu aplanky ta nemaža vietovių, esančių už tiriamosios tarmės ribų: Médinos, Kunigiškiai, Ūpninkai, Vėpriai, Labanošiai, Kalvėliai, Dovydiškiai, Jonuškai, Jogvilai, Rimešiai, Limónys ir kt. Pasinaudota ir surinkta (iš rapt ploto ir kitų tarmių) Lietuvių kalbos atlaso medžiaga, esančia Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Renkant medžiagą ir ją apibendrinant, didžiausias dėmesys skirtas vyresniosios kartos žmonių kalbai; pastariejí mažiausiai yra paveikti lk įtakos. 2. Tarmės ribos § 7. Pietvakarinė riba. Prasidėjusi truputį į pietryčius nuo Čiobiškio, ši tarmės riba eina Neries upe žemyn maždaug iki Keižionių kaimo. Tiriamąją tarmę ji skiria nuo vidurio aukštaičių. Vadinasi, kairiojoje Neries pusėje yra išlaikyti sveiki mišrieji dvigarsiai am, an, em, en: šamtis, rankà, penkì. Čia taip pat nepakitęs ir žodžio galo senasis trumpasis a: nėša, vaĩkas. Nuo tiriamosios tarmės šie vidurio aukštaičiai, galima sakyti, nesiskiria nekirčiuotų senųjų ā, ē ir dvibalsių uo, ie tarimu (tiktai greta padelìs čia kartais pasakoma ir podėlis ~ puo-dėlis)4. Rapt panerio gyventojai savo kaimynus, gyvenančius anapus Neries, dėl žodžio kaip tarimo kàp vadina kapūkais. § 8. Vakarinė riba. Šią ribą taip pat daugiausia sudaro gamtinės sienos. Prasidėjusi nuo Neries (prie Keižionių), iš pradžių ji eina į šiaurę miškais (didžiausias — Bėrkelių miškas), ties Mančiūšėnais pasiekia Širvintą, o toliau — šia upe žemyn iki Šventosios. Kadangi ir už vakarinės ribos gyvena vidurio aukštaičiai, turintieji sveikus mišriuosius dvigarsius am, an, em, en5, tai ši riba, galima sakyti, yra pietvakarinės ribos tęsinys. Tačiau kai kas ir vidurio aukštaičius vienus nuo kitų skiria. Už vakarinės tarmės ribos senuosius nekirčiuotus ā, ē kokybiškai nepakitusius turi tiktai žodžio galas: gálvas ~ gálvos, dirba ~ dirbo, kárves ~ kárvės, máte ~ mátė, o žodžio viduryje vietoj minėtų senųjų balsių dabar tariama u, i: dubilai ~ dobilai, mukinì ~ mokinti, mišūs ~ mėšūs, sidì ~ sėdėti. Čia u, i galėjo atsirasti tokiu keliu: ā, ē > o, ē > u, i. Nekirčiuotas lk dvibalsis uo čia daugiausia virsta u: pudėlis ~ puo dėlis, dunėla ~ duonėlė, rātusi ~ rātuose, tiktai atvirame žodžio gale — a: rėma ~ rėmuo. Vietoj nekirčiuoto lk dvibalsio ie tariamas e: žėmos ~ žiemòs, šite ~ šitie. Senasis trumpasis žodžio galo a už vakarinės ribos, kaip ir rapt, virsta a: dĩrba, vaĩkas. 4 Anksčiau sudarytuose dialektologiniuose žemėlapiuose (plg.: APh, 4 (1933); LKRŽ, 118) pietvakarinė žalininkų riba nurodyta labai neteisingai. Iš tikrųjų žodžio šaknyje nekirčiuotas baltiškasis ā tariamas kaip žalininkų net Žaslių, Palomenės ir kitose vidurio aukštaičių apylinkėse, o žodžio gale jis išlaikytas dar toliau į pietvakarius ir vakarus. Dar plg.: J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes, MADA, 1, 149 (1955); Č. Grenda, Palomenės tarmė, dipl. d. (rankr.), 15, 19, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto IFF Lietuvių kalbos katedra, 1957; B. Švenčionytė, Žaslių tarmė, dipl. d. (rankr.), 17, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto IFF Lietuvių kalbos katedra, 1956. 5 Arčiau ribos (Kunigiškiai, Médinos...) senieji žodžio galo an, en šių vidurio aukštaičių dar dažnai tariami kaip rapt: šáku ~ šaką, kàti ~ kątę, miški ~ miškę. 8 Vidurio aukštaičių ypatybes (samtis, šventą, blugai² ~ blogai, dubėlė ~ duobėlė, milinė ~ mėlynė) gana dažnai galima išgirsti ir tiriamosios tarmės pakraštyje, esančiame prie vakarinės ribos (Sližiai, Samantónys, Gavińonys…). § 9. Šiaurvakarine riba. Nuo Širvintos santakos su Šventąja ji eina pastarąja upe aukštyn iki Ukmergės. Šią natūralią tarmės ribą dar „sustiprina“ beveik visu kairiuoju paupiu einanti miško juosta. Iš šiaurės vakarų pusės tiriamoji tarmė turi du kaimynus. Beveik iki Kalvelių kaimo dar vis tęsiasi vidurio aukštaičiai, o toliau jau prasideda rytų aukštaičiai—puntininkai⁶. Pirmieji, galima sakyti, nesiskiria nuo vidurio aukštaičių, gyvenančių už tarmės vakarinės ribos (§ 8). Tiktai už Šventosios redukuotas balsis (čia jis dažniausiai tariamas su pūstinio u atspalviu) girdimas ne tik vietoj senojo trumpojo žodžio galo a, bet dažniausiai ir vietoj senojo tvirtagalio -ā, pvz.: vārnu, šakų, senų. Taip šį -ā taria ir dešiniojoje Šventosios pusėje gyvenantieji rytų aukštaičiai. Pastarieji su vidurio aukštaičiais dar sutinka ir senųjų nekirčiuotų ā, ē ir dvibalsio uo tarimu (nurė̃t ~ norėti, dėjimas ~ dėjimas; ruñkas ~ rankos, dāvė ~ davė; kulālis ~ kūolėlis). Kitos rytų aukštaičių, esančių už šiaurvakarinių ribos, fonetikos ypatybės beveik nesiskiria nuo tiriamosios tarmės. Tik kirtį iš trumpos galūnės jie atitraukia į visus ilguosius skiemenis: tōli, vė́tu, jaĩnu, rū́nku, pī́rmi (nors kartais dar pasakoma: valdžì ~ valdžia, pìrmi). Iš morfologinių nesutapimų galima paminėti tai, kad už minėtos ribos rytų aukštaičiai vartoja vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naudininko formas, turinčias -m, pvz.: vaĩkum, paršum, brōlum (|| brōlim) ~ brōlium, piršlum (|| piršlim) ~ piršlium, sūnum, piemenum (|| piemenim) ~ piemeniu. Šis -m čia, greičiausiai, atsiradęs pagal įvardinę vns. naudininko galūnę (plg.: anām pirmām kārum, šitām senām žmōgum, o taip pat latvių tam labam tēvam „tam geram tėvui“). Tokios formos (su -m) Šventosios paupiu vartojamos Kalveliuose, Baraučiznoje, Dovydiškiuose, o toliau į šiaurės vakarus — Dainavoje, Jakūtiškiuose, Bielazariškiuose ir kitur. Tiriamosios tarmės paupio gyventojai rytų aukštaičius, gyvenančius anapus Šventosios, kartais vadina urėkais (sakoma, dėl žodžio aurė vartojimo). § 10. Rytinė riba. Nuo Ukmergės ši riba eina Graužiečių — Jogvilų, Paprėniškių — Inklių kaimų tarpais, rytine Petrašiūnų, Daugėliškių puse, Šašuolių mišku (pabaiskėnai paprastai jį vadina: Šašuolių girė), pro Širvintas Kaimynų link. Į rytus už minėtos ribos pirmiausia yra rotininkai, kurie, kaip žinoma, pailgėjusi kirčiuotą negalūninį a verčia neįtemptu, mažai labializuotu o su silpnu a atspalviu (ɔ): rĭtas ~ rātas, sŭka ~ sāko, māna (< * māna < * māna) ~ māno, lības ~ lāibas, kŭlnas ~ kālnas, kŭrve ~ kārvė. Čia susiaurėja ir tokioje pačioje pozicijoje esantis e (> ė): gėras ~ gēras, namėlis ~ namēlis, praštėsnė ~ praštēs-nė, pė́rnii ~ pė́rnai, žėlva ~ Žėlva. Rotininkavimo izoglosa, prasidėjusi nuo Šventosios, visą laiką labai ryški. Tiktai šiek tiek sunkiau nustatyti, kur ji baigiasi pietuose, kadangi ten vietos tarmė dėl lenkų kalbos įtakos beveik išnykusi (§ 5). Paskutiniai aiškių rotininkų kaimai 8 Esamuose dialektologiniuose žemėlapiuose (APh, 4 (1933); LKRŽ, 118) maždaug nuo šios vietos (Kalvelių k.) vidurio ir rytų aukštaičių riba toliau išvesta pro Babaisko — Gelvonų tarpą Musninkų link yra netiksli; plg. §§ 7,8. 9 yra Beivýdžiai, Sudókiai, Limónys. Senų žmonių liudijimu, prieš keliasdešimt metų taip kalbėta dar ir Zibalų apylinkėje (Karašliškiai, Matūkai, Drubliónys...). Iš tikrųjų šios apylinkės vyresniosios kartos atstovų kalboje (nors ji taip pat dažniausiai nėra gryna senoji vietos tarmė) ir dabar neretai galima išgirsti rotininkų ypatybes: pùkase ~ pàkase, tinži „tenai“, gėras, didèsnis ~ didesnis, gėri ~ gerti. Už likusios rytinės ribos dalies (Širvintos — Kaimynai) žymesnių fonetinių skirtumų nuo tiriamosios tarmės nepastebėta. Tiktai vietoj žodžio šaknis senojo dvigarsio en, ėjusio po l, daugiausia yra in: lintà ~ lentà, lîngvas ~ lengvas. § 11. Pietinė riba. Prasidėjusi ties Kaimynais, ji eina pietine Musninkų puse iki Neries, o toliau Nerimi iki pietvakarinės ribos (§ 7). Ši riba sutampa su dialektologiniuose žemėlapiuose nurodyta dzūkavimo izoglosa7. Tačiau iš tikrųjų 1 pav. Rytų aukštaičių pietinės tarmės plotas ir ribos. 1 — rytų aukštaičių pietinės tarmės riba, 2 — vidurio aukštaičių riba, 3 — rotininkų riba, 4 — dzūkų riba, 5 — administracinių rajonų ribos, 6 — miškų ribos. 7 Plg.: APh, 4 (1933); LKRŽ, 118. 10 dzūkavimo ypatybės dabar retai pasitaiko net gerokai į pietus už šios ribos, pvz., apie Kernavę, Miežionis, Paparčius dažniausiai sakoma: dienà, tik, gaidžāi, švečāi. Prieš 50—60 metų, senų vietos žmonių tvirtinimu, čia dzūkuota labiau. Be to, senų žmonių ir dabar vietoj gaidžāi, svečiai kartais pasakoma gaidėi, švetėi. Galima sakyti, dėsningai senosios kartos atstovų vartojamos veiksmažodžių būtojo kartinio laiko vns. I asmens formos yra: āudau „audžiau“, vedāu „vedžiau“, matau „mačiau“, statāu „stačiau“. Tokios formos pasitaiko ir artimesnėse rapt vietovėse (Janiūnys, Juknónys…). Už pietinės ribos neatitraukiamas kirtis (išskyrus atskirus žodžius). Garsynas 1. Balsiai § 12. Tarmėje yra šie balsiai: a — kaip lk; yra trumpas: šakà ir ilgas: lãpe ~ lãpė. æ — pūstinis (kiekybiškai ir kokybiškai redukuotas) æ; yra tiktai trumpas: auga ~ aūga, stãlas ~ stēlas. e — kaip lk; yra trumpas: vedì, senì ir ilgas: vėde ~ vėdė. æ — atviras, platus (su a atspalviu) æ yra trumpas: nešù ~ nešu ir ilgas: nẽša ~ nẽša. ē — kaip lk ė; yra tiktai ilgas: tēvas, katē. ę — atitrauktas į užpakalį ė; yra tiktai ilgas: lękti ~ lėkti, varlę ~ varlė. i — kaip lk; yra trumpas: visi ir ilgas (šiek tiek mažiau įtemptas negu lk y, i): vìras ~ vyras, žìsi ~ žįsti. u — kaip rusų k. u ar lenkų k. y; yra trumpas: prapūlobs ~ prapūlęs ir ilgas: strìkti ~ strykt. o — šiek tiek atviresnis už lk o; yra tiktai ilgas: žmónes ~ žmonės. u — kaip lk; yra trumpas: gulì ir ilgas (šiek tiek mažiau įtemptas negu lk ū, ų): rūkas ~ rūkās. Po suminkštintų priebalsių ir j balsiai a, o, u supriešakėja, kartais net išvirsta kitais balsiais (plg. §§ 75, 76). 2. Neskiemeniniai balsiai § 13. Tarmėje yra šie neskiemeniniai balsiai: i — tarpinis tarp i ir j: įimtì ~ imti, rõdį ~ rodėi. ų — tarpinis tarp u ir v: šõkau ~ šokau, turėjų ~ turėjau. 3. Priebalsiai § 14. Tarmėje yra šie priebalsiai: b, d, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. Tariami jie daugiausia taip pat, kaip ir lk⁹, pvz.: bãsas, dárbas, gãras, kùrmis, 8 Tačiau e paplatėjimas ne visada vienodai ryškus. Dėl šios priežasties, o taip pat dėl transkripcijos paprastumo, paplatėjęs e toliau atskiru ženklu nežymimas, t. y. jo vietoje visur rašomas paprastas e (išskyrus tą darbo vietą, kur apie e paplatėjimą kalbama, § 77). 9 Remdamasi eksperimentiniais tyrinėjimais, lietuvių literatūrinės kalbos priebalsių tarimą aprašo V. Vaitkevičiūtė savo disertaciniame darbe „Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis“, žr. LKK, 1, 5—66 (1957). 11 mãžas, nãgas, pãdas, rãtas, saũsas, šaũkšas, tãkas, vãras, žùras, žãda. Tarmės l yra šiek tiek kietesnis negu lk. Priebalsis n, eidamas prieš gomurinius k, g, tarmėje, kaip ir lk, virsta liežuvio užpakaliniu, pvz.: iñka ~ tiñka, žiñge ~ žengė (n — kietas liežuvio užpakalinis n, ŋ — suminkštėjęs liežuvio užpakalinis n; kitur darbe šis n atskirais ženklais nežymimas, t. y. visur rašoma n). Retai, daugiausia nelietuviškos kilmės žodžiuose, dar pasitaiko priebalsiai f, ch, h, pvz.: fãbrikas, cha-rãkteris, ahã Prieš priešakinius ir supriešakėjusius balsius priebalsiai tariami minkštai, pvz.: bė́ržas, dir̃ba, lĩba. Priebalsis j yra visada minkštas, pvz.: jẽ, jōji ~ jōji, jōja. Plačiau apie priebalsių minkštinimą žr. § 89. 4. Afrikatos § 15. Tarmėje yra šios afrikatos: c, č, dz, dž. Jos tariamos kaip ir lk; gali būti kietos ir minkštos, pvz.: cũkras ~ cūkrus, cỹpti ~ čỹpti, čáiža ~ čáižo, če-pšai, ažãki, džiimbinėt, adžabōt ~ atžabōti, džirkšt. 5. Dvibalsiai § 16. Dvibalsiai yra dviejų rūšių: 1. Dvibalsiai: ai, au, ai, au, ei, ei, ei, ie, ii, iu, oi, ui, uo, pvz.: laĩbas, maišas, káulas, lãukas, gálvoj ~ gálvai, dirbau ~ dirbau, vė́das, reĩki ~ reĩkia, žẽvi ~ žievėi, žãlė ~ žolėi, siẽna, kãtei ~ kãtei, žinōjū ~ žinōjau, galvōj ~ galvōj, zũkis, dũona. 2. Mišrieji dvigarsiai: al, am, an, ar, am, an, el, em, en, er, ėl, ėm, ėn, ėr, em, en, il, im, in, ir, ol, om, on, or, ul, um, un, ur, pvz.: šáltas, anám, kitán, várna, pẽžam, rùnkan ~ raĩnkon, délmas, kẽmš, sė́nt, vẽrki, vė́l, katám, gerẽsnėn, nẽr < nẽrą, didelėm ~ didelėm, žãlėn ~ žolėn, pĩlnas, šĩmtas, pĩnti, pĩrmas, kòl „kodėl“, laz̃dōm, galvōn, kūlį, stūmą, šūnčia, pùrvas. Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių atskirus sandus sudarantieji garsai tariami taip, kaip ir tie patys garsai, neįeinantieji į dvigarsius. Tiktai dvibalsių ie, uo atskirų sandų tarimo negirdėti. Dvibalsio au (paprastai tvirtagalio) pirmasis sandas kartais (bet ne visada!) tariamas su silpnu o atspalviu, pvz.: pãukštė ~ paukštė „paukštis“, saũsas ~ saũsas. 6. Trigarsiai § 17. Tarmėje yra šie trigarsiai: iel, iem, ien, ier, uol, uom, uon, uor, uoj (uọj), pvz.: abĩem, každien ~ kasdien, tuõm, duõnkepė ~ dúonkepė, pùolka ~ pùlka, šlorkas ~ šorkos „šorai“, trūoj. Trigarsiai yra naujai susidarę; kai kurie jų, reti, pasitaiko tik nelietuviškos kilmės žodžiuose. 12 Vokalizmas I. Balsių kiekybė § 18. Tarmėje skiriamas dvejopas balsių ilgumas: yra trumpieji ir ilgieji balsiai (apie dvigarsių atskirų sandų ilgumą žr. § 20). Tačiau ilgieji balsiai tarmėje nėra tokie ilgi kaip, pvz., vakarų aukštaičių pietinėje tarmėje. Krapt jie yra šiek tiek trumpesni. § 19. Balsių kiekybė tarmėje daugiausia priklauso nuo kirčio: a) Visi nekirčiuoti balsiai tarmėje yra trumpi, pvz.: (prieškirtiniai balsiai) grūdai ~ grūdai, grįštela ~ grįžtėlė, kušnėlis ~ kašnėlis, lapinis ~ lopinys, makėti ~ mokėti, šakinėti ~ šokinėti, užaliūkas ~ ažuoliukas, vejelis ~ vėjėlis, vitėla ~ vytėlė, žveris ~ žvėrys „žvėris“; (pokirtiniai balsiai) aki ~ akį, akis ~ akys, galvu ~ galvą, gava ~ gavo, kati ~ katę, mokitu ~ mokytų, runkas ~ rankos, rōgesi ~ rōgėse, žēme ~ žemė. b) Kirčiuoti balsiai tarmėje yra ilgi, pvz.: bōga, ōbali ~ ōbuolį, narēs ~ norēs, gīdij ~ gydyti, sūlai ~ siūlai, visū ~ visų, žēvē ~ žievē, žveri ~ žvėrį! Balsiai, turintieji kirstinę priegaidę, tariami šiek tiek trumpėliau už balsius, turinčius vidurinę priegaidę. Tačiau ir vieni, ir kiti jie yra ilgi. Senieji trumpieji balsiai tarmėje kirčiuoti pailgėja ir yra vienodo ilgumo kaip ir ilgieji iš prigimties, pvz.: kasti ~ kasti, męsti, rīša, tūri. Atvejus, kai kirčiuoti balsiai tarmėje yra trumpi, žr. §§ 21a, 27a, 35a, 52, 53, 56, 57, 60, 62—65. § 20. a) Kiekvienas, kirčiuotas ar nekirčiuotas, dvigarsis sudaro ilgą skiemenį. Nekirčiuoto dvigarsio atskiri sandai yra trumpi, pvz.: vaikīti ~ vaikytį, laukų, peiliu ~ peilių, puikybē ~ puikybė, kalbā, kartū, delnū ~ delnų, verki, mirkīti ~ mirkyti, stulpēlis, plumpsēl, pūrvīnas ~ purvynas. b) Kirčiuotų dvigarsių atskirų sandų ilgumas priklauso nuo priegaidės. 1) Tvirtapradę priegaidę turinčių dvigarsių pirmasis sandas tariamas ilgai, o antrasis — trumpai, pvz.: dālinti, kāulas, svēikinti, bāltas, sārka, gēl, bēri. Balsiai i, u, eidami kirčiuotų tvirtapradžių dvigarsių pirmaisiais sandais, pailgėja ir, atrodo, tariami vienodai ilgai su tokioje pačioje padėtyje esančiais a, e (dar plg. § 19b), pvz.: kilpa, dirba ~ dirba, skinti, stumda ~ stumdo, kūlt. 2) Ilgai tariami ir vidurinę priegaidę turinčių dvigarsių pirmieji sandai. Šių dvigarsių antrieji sandai tariami trumpai, pvz.: vėl, gerōj < gerojē, šakōn. 3) Tvirtagalę priegaidę turinčių dvigarsių ilgai tariamas antrasis sandas, o pirmasis yra trumpas, pvz.: baigk ~ baigti, nāujis ~ nāujas, šveič ~ šveičia, šalnu ~ šalna, daržas, pērka, vilkas, dūmblas. 4) Dvigarsių, tariamų su kirstine priegaide, antrasis sandas yra pusilgis, o pirmasis — trumpas, pvz.: mažai, matau, sukei, visur, kitam, visam < visamē. c) Dvibalsių ie, uo atskirų sandų ilgumo tarmėje negirdėti. Dėl tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidžių ant ie, uo supanašėjimo, greičiausiai, ir šių dvibalsių atskiri sandai tariami vienodo ilgumo, pvz.: vienas, šienas, juodas, juokas. Tas pat pasakytina ir apie trigarsių pirmojo ir antrojo sandų ilgumą, kadangi šiuos sandus tarmėje visada sudaro dvibalsiai ie, uo. Trečiasis trigarsių sandas tariamas trumpai, pvz.: viengubas, dviem, tuom „tuo“. 13 II. Žodžio kamieno vokalizmas 1. Balsiai a10 § 21. Balsis a tarmėje yra keleriopos kilmės. Tarmės a, atitinkančio lk a, kilmė yra ta pati, kaip ir lk. Šis a gali būti trumpas ir ilgas. a) Šios kilmės a visada trumpas yra nekirčiuotas, pvz.: akis, katė, maži, sakì ~ sakyti, varì ~ varyti. Kirčiuotą trumpą a turi tiktai: 1. Vienskiemeniai žodeliai: àš, kàs, tàs, pàc ~ pats, kàt ~ kad, và. 2. Pirminių veiksmažodžių tariamoji nuosaka ir būsimojo laiko III asmuo: kàščė ~ kaščia „kaščiau“, kàstum, kàstu ~ kàstų, kàstumem ~ kàstumėme, kàstumėt ~ kàstumėte, ràstu ~ ràstų; plàks, supràs, ràš. 3. Ištiktukai ir iš jų padaryti veiksmažodžiai su priesagomis -ėti, -elėti, -erėti: bàkši, bràkši, kràpši, stàpši ~ stàbt; bàksi, bàksim, bàksit, bràkši, kràpsi; bàkštelai ~ bàkštelėti, bàkštelaje ~ bàkštelėjo, bàkštelak ~ bàkštelėk, stàptererė ~ stàbterėti. 4. Kartais vns. šauksmininkas, pvz.: kàti „katyte“ màri „Maryte“. b) Visais kitais atvejais senasis trumpasis a tarmėje kirčiuotas yra ilgas. Jis atitinka lk: 1) kirčiuotą ilgą tvirtagalį a, pvz.: àšis ~ àšys, dãra ~ dãro, mãžas; àtlapas, pàbiras ~ pàbiros, pràdalgi ~ pràdalgi; 2) kirčiuotą trumpą a (išskyrus atvejus, nurodytus šio paragrafo a) skyriuje), pvz.: kàst, kàzdava ~ kàsdavo, kàsk, kàzdamas ~ kàsd amas; màna ~ màno, tàva ~ tàvo; àbdeda ~ àpdeda, àtveda, pàkelu ~ pàkeliu, pràdeda. Pirmuoju ir antruoju atvejais balsio a pailgėjimo priežastimi, be abejo, buvo kirtis. Manoma, kad lk antruoju atveju a kirtį yra gavęs jau po to, kai iš seno kirčiuoto a žodžio viduryje pailgėjimas buvo įvykęs (dėl to antruoju atveju a lk ir išliko trumpas)¹¹. Tarmėje galėjo įvykti taip: arba antruoju atveju a (kur jis lk ir kirčiuotas yra trumpas) kirtį gavo dar prieš iš seno kirtį turėjusio a pailgėjimą, arba tarmės a pirmuoju ir antruoju atvejais pailgėjo ne tuo pačiu laiku. Apie senojo trumpojo a likimą žodžio gale žr. § 53. § 22. Tarmės a, atitinkantis lk nekirčiuotą o, gali būti dvejopos kilmės: a) kilęs iš senojo baltų ā, sutrumpėjusio nekirčiuotame skiemenyje, pvz.: dovanų ~ dovanų, lavīs ~ lovỹs, lapinīs ~ lopinỹs, pàmate ~ pàmotė, starai ~ storai, stàvėi ~ stovėti, žmànų ~ žmonių; b) atsiradęs iš o svetimos kilmės žodžiuose, pvz., advakàtas ~ advokàtas. Vienu ir kitu atveju šis tarmės a visada yra trumpas ir paprastai nekirčiuotas. Kirčiuotas jis pasitaiko tik vns. šauksmininko formose, pvz.: vàverì „voverýte“, žmànì „žmonýte“, žmànel „žmonėle“. ¹⁰ Darbe pamatu imami tarmės fonetikos faktai, būtent: pirmiausia yra žiūrima, kokius atitinkamens tarmės garsas turi literatūrinėje kalboje, o ne atvirkščiai. Kad skaitytojui, reikalui esant, būtų lengviau surasti, kas vieną ar kitą lk garsą atitinka tarmėje, darbo pabaigoje yra pridėtos lk balsių ir dvigarsių atitikmenų tarmėje rodyklės (žr. 56 psl.). Priebalsiams tokia rodyklė nebūtina — lk priebalsiai tiriamojoje tarmėje, be nedidelių išimčių, turi tuos pačius atitikmenis. ¹¹ Plg. Būga, LKŽ, 1, XXIII. 14 Apie žodžio galo a, atitinkantį lk o, žr. § 52. § 23. Tarmės a, atitinkantis lk nekirčiuotą uo, yra kilęs iš sutrumpėjusio dvibalsio uo. Šis a yra visada trumpas, pvz.: aštanũ ~ aštuonių, danėla ~ duonėlė, kadėlis ~ kuodėlis, padėlis ~ puodėlis, šlatėla ~ šluotėlė. Kirčiuotą šios kilmės a kartais turi tik vns. šauksmininkas, pvz., vãgį „uogyte“. Šis a < uo, greičiausiai, tuo pat metu, kaip ir e < ie (plg. § 29). Apie tarmės a, atitinkantį lk uo, žodžio gale žr. § 52₄. § 24. Tarmės a, atitinkantis lk e, yra šiais atvejais: a) Žodžio pradžioje. Šis tarmės a yra trumpas (nekirčiuotas) ir ilgas (kirčiuotas), pvz.: aglīnas ~ eglýnas, ašerīs ~ ešerỹs, ažiūkas ~ ežiukas; ãšti ~ ésti, ãšeri ~ ešeri, ãžeras ~ ežeras. Taip pat ir dvigarsiuose e- > a-, pvz.: ainù ~ einù, ait̃ ~ eiti, aižėt ~ iėžėti; alvira ~ Elvyrà, arškėtīs ~ erškėtỹs „erškėtis“, aržinĩ ~ erzinti. Toks a- < e- tarmėje yra ir po priešdėlių, paprastai besibaigiančių balsiu, pvz.: póažere ~ póežere, paaglīnis ~ paeglinỹs; paaĩti ~ paeiti, praaĩti ~ praeiti, priaĩti ~ prieiti, suažė̃t ~ sueižėti; paãržiñti ~ paerzinti. Bet yra sakoma: išéit ~ išeiti, pėreĩt, apeĩ, ateĩ, užeĩ, neĩ (< neiti), aceĩt (< atsieiti), prisiẽt (< prisieiti); nuveĩt, suveĩt. Pavyzdžiai rodo, kad šaknis e- išlieka nepakitus, jei prieš jį yra priebalsis. Tuo priebalsiu arba priešdėlis baigėsi iš seno, arba jis atsiradęs dėl priešdėlio (ar sangražos dalelytės) balsio iškritimo (įvyko elizija), arba jis yra įspraustas (paprastai v, plg. § 99) tarp priešdėlio ir šaknies balsių. Tie priebalsiai ir sulaikė e- virtimą balsiu a-, kadangi, jiems įėjus į pirmąjį šaknies skiemenį, e- atsidūrė jau ne absoliutinėje to skiemens pradžioje; plg. minėtų pavyzdžių tarmėje tariamą skiemenimis: i-šeĩt, pė-reĩt, a-paĩt, a-teĩt, u-žeĩt, neĩ, a-ceĩt, pri-seĩt, nu-veĩt, su-veĩt. Tačiau kitų (ypač naujesnių) žodžių ir šiuo atveju, e- > a-, pvz.: išsaikvōt (greta iš-sėikvōt) ~ išsikevoti. Tai rodo, kad aukščiau minėtas veiksmažodis eiti su atskirais priešdėliais tarmėje glaudžiai suaugęs dar prieš žodžio pradžios e > a. Žodžio pradžios e > a būdingas ir kai kurioms kitoms (rytų, o taip pat vidurio ir vakarų) aukštaičių tarmėms; jis randamas ir senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, plg. K. Sirvydo: areli „erelį“ PS I 298₉, Arelo „erelio“ PS II 123₂, greta essus¹² „esąs“ PS I 65₇, ežeran PS I 371₁₈, Ežeran PS II 42₁₉, ežeru PS II 52₁₃. 12 Senųjų raštų kai kurios raidės pakeistos: vietoj ſ, β rašoma s, š; vietoj kelių ženklų, žyminčių priebalsį ž, rašomas vienas — ž. 13 K. Sirvydo raštuose žodžio pradžios e ne visuotinį išvirtimą balsiu a iš dalies galima būtų paaiškinti tuo, jog kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse jis verčiamas a ne visais atvejais. Pavyzdžiui, dusetiškiai šį e- > a- tiktai tada, kai jis niekuomet negauna kirčio, o kitais atvejais jis tariamas kaip lk (plg. Būga, RR, 2, 20). Bet Sirvydo raštuose pasitaiko, kad net to paties žodžio pradžioje yra e, kitur a, plg.: erszkiečiēs PS I 385₅, erszkiečius PS I 225₁₀₂₈, Erszkiečey PS I 225₈₁₀, erszkiediey PS II 163₁₉ ir arškiečiu PS II 166₆. Žodžio pradžios dvigarsiuose daugiausia rašoma e, pvz.: eykšite PS I 6₂₄, eykite PS I 6₂₃, eylos PS II 42₁₀, eylas PS II 77₅, elgieta PS I 184₄. 1605 m. anonimiamame katekizme žodžio pradžioje yra tiktai e, pvz.: ésus KA 11₁₄, Esmi KA 12₂₁, eydami KA 19₂₁. Be to, minėtuose paminkluose dar randame ir ergu PS I 32₅, Er „ar“ PS II 109₁₀, KA 25₉, Ess „aš“ KA 25₆. Dėl to galima manyti, kad XVII a. pirmojoje pusėje kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse e- 15 Rapt ir svetimos kilmės žodžiuose, naujai patekusiouse į tarmę, minėtas e- > a-, pvz., agzama < egzema. Kai kuriose rapt vietovėse, esančiose prie vakarinės ribos (Sližiai, Samantónys, Gaviñonys…), kaip ir už šios ribos gyvenančių vidurio aukštaičių (Mėdinos, Kunigiškiai, Ūpninkai…), vietoj e- dažniausiai yra tariama ie-, pvz.: iešerìs ~ ešerys, iežùkas ~ ežiukas, iežeras. b) Po sukietėjusio tarmėje priebalsio l (plg. § 84). § 25. Dėl tarmės a, atitinkančio lk e po l, kilmės žr. § 28. § 26. Įvairios kilmės a. Tarmėje gana dažnai pasitaiko a vietoje lk e. Šis a gali būti atsiradęs dėl kelių priežasčių: 1. Dėl sporadinio kai kuriuose žodžiuose priebalsio sukietėjimo; plg. § 90. 2. Rytų aukštaičių tarmėse niekada kirčio negau­nantis e, jei jis eina po g, k, š, ž, daug kur virsta balsiu a¹⁴. Tokiu būdu a galėjo atsirasti ir rapt žodžiuose: mėnasìs „mėnesis“, menasìnis „mėnesinis“. e § 27. Balsis e tarmėje yra keleriopos kilmės. Tarmės e, atitinkantis lk e, yra tos pačios kilmės (< iš baltų ė). Šis e gali būti trumpas ir ilgas. a) Visada trumpas e yra nekirčiuotas, pvz.: genìs ~ genỹs, medaũs, nešù, senì, tekė́t. Kirčiuota trumpa e turi tiktai: 1. Vienskemeniai žodeliai: bè, hè, nè, tè, tačiau nèt „nėt“. 2. Pirminių veiksmažodžių tariamoji nuosaka ir būsimojo laiko III asmuo: tèpče ~ tèpčia „tepčiau“, tèptum, tèptu ~ tèptu, tèptumem ~ tèptumėme, tèptumet ~ tèptumėte, nèštu ~ nèštu, vèštu ~ vèštu; dègys ~ dègęs, mès, tèps, vès. 3. Ištiktukai ir iš jų padaryti veiksmažodžiai su priesagomis -ėti, -elėti, -erėti: kèpši, krèži, šlèpti, trèpti, žnèk; kèpši, kèpšim, kèpšit, trèpsi, trèpsim, trèpsit; kèpštelai ~ kèpštelėti, kèpštelaje ~ kèpštelėjo, kèpšteladava ~ kèpštelėdavo, kèpštelasu ~ kèpštelėsiu, kèpštelatu ~ kèpštelėtu, kèpštelak ~ kèpštelėk; šlèpteret, šlèpteraje ~ šlèpterėjo… 4. Trumpas skiemuo, gavęs atitrauktinį kirtį, pvz., kèturi, ir kartais vns. šauksmininkas: sesù „sesute“. 5. Kai kurie nelietuviškos kilmės žodžiai, pvz.: mètras, manė́vorai ~ manė-v­rai (dar plg. § 41b). b) Visais kitais atvejais senasis trumpasis e tarmėje kirčiuotas yra ilgas. Jis atitinka lk: 1) kirčiuotą ilgą tvirtagalį e, pvz.: nė́še ~ nėšė, pė́šė ~ pėšė, sė́ne ~ sėnė, žė́me ~ žėmė; dar nebuvo dėsningai pavirtęs a-. Be to, dar plg. K. Eigminas, Anoniminės 1737 m. lietuvių kalbos gramatikos „Universitas lingvarum Litvaniae“ tarmės klausimu, MADA, 1 (8), 169 (1960). Atskirų žodžių a-, esantis tarmėse vietoj lk e-, gali būti paveldėtas ir iš žymiai senesnių laikų (plg. Otrębski, Gr JL, 1, §§ 293—296). 14 Plg.: Būga, RR, 2, 21; Būga, LKŽ, 1, CXLVIII. 16 2) kirčiuotą trumpą ė (išskyrus atvejus, nurodytus šio paragrafo a) skyriuje), pvz.: mėšti, mėzdava ~ mėsdavo, mėsim, mėšit, mėškit, mėzdamas ~ mėsdamas; neneše ~ nenešė, nėgeri ~ nėgeri, nėgeria; mažesnis, maželešnis ~ maželėšnis. Tarmės ę, kilusio iš baltų ę, pailgėjimas, be abejo, įvykęs dėl kirčio tuo pat metu su analogiško a pailgėjimu (plg. § 21b). Apie tarmės ę, atitinkantį Ik e, žodžio gale žr. § 54. § 28. Tarmės ę, atitinkantis Ik nekirčiuotą ė, yra kilęs iš baltų ē, sutrumpėjusio nekirčiuotame skiemenyje, pvz.: mėšļnas ~ mėšlynas, rekšnis ~ rėkšnys, sedėti ~ sėdėti, tevaĩ ~ tėvai. Šis e yra tikrai trumpas ir paprastai nekirčiuotas. Kirčiuotas jis pasitaiko tik vns. šauksmininko formose, pvz., tėvuk „tėvuk!“ Po sukietėjusio l (§ 84) šis tarmės e > a, pvz.: lakimas ~ lėkimas, pla-nė ~ plėnė „plėvė“. Apie šios kilmės e žodžio gale žr. § 54. § 29. Tarmės ę, atitinkantis Ik nekirčiuotą ie, kilęs iš sutrumpėjusio dvibal-sio ie. Šis e yra visada trumpas, pvz.: dienõs ~ dienos, megàlis ~ miegalius, me-žieńis ~ miežėnis, pevėla ~ pievėlė, šenauĩ ~ šienauti, venãi ~ vienai. Vns. šauksmininko formų šios kilmės e kartais pasitaiko ir kirčiuotas, pvz., pėmenūk „piemenuk“. Nekirčiuoto ie vienbalsėjimas tarmėje įvykęs jau po priebalsio l sukietėjimo (§§ 84, 85); plg. žodžių leptėlis ~ lieptėlis, ležūvis ~ liežūvis tarimą. Apie tarmės žodžio galo e, atitinkantį Ik ie, žr. § 54. § 30. Apie supriešakėjusio tarmės a (< ā, ā, uo) > e žr. § 75. § 31. Apie kontrakcijos ar elizijos keliu atsiradusį tarmės e (atitinkantį Ik gretimuose skiemenyse esančius e ir a) žr. § 78. ė, ę, o § 32. Tarmės ė, o, atitinkančių Ik ė, o, kilmė yra ta pati, kaip ir Ik — iš baltų ē, ā. Balsiai ė, o tarmėje tariami visada ilgai ir paprastai yra kirčiuoti: 1) senuoju kirčiu, pvz.: bėras, degėsi̇̀ ~ degėsiai, pėdas, rėkį, sėstį, tėvas; mõ-tina, nórį, ōras, sōdas, stōvį, žinōt; 2) atitrauktiniu kirčiu, pvz.: mėsas ~ mėsas, rėčiu ~ rėčiu, rėkšniu ~ rėkšnių; ōžka ~ ožka, plōna, stōra, tvōra. Po sukietėjusio tarmėje priebalsio l (§ 84) ė > e, kuris taip pat yra tikrai ilgas ir kirčiuotas, pvz.: (su senuoju kirčiu) palėpe ~ palėpė, pėlėda ~ pelėda, plėšti ~ plėšyti; (su atitrauktiniu kirčiu) glėbu ~ glėbiu, glėbis ~ glėbius. Rapt senasis ė, atrodo, susiaurėjo dar prieš l sukietėjimą (§ 85), nes priešingu atveju dabar po l turėtume ne e, o kitą balsį (greičiausiai, o)¹⁵. Apie žodžio galo ė, ę, o žr. § 55. § 33. Tarmėje pasitaiko ė, o, atsiradę dėl balsių kontrakcijos ar elizijos. Apie šiuos ė, o žr. § 78. ¹⁵ Plg. svėdasiškių: lėkt ~ lėkti, klėtis ~ klėtis, palėpe ~ palėpė (greta: brōlis ~ brolis, mātėra ~ motera, nāri ~ nori); plg. V. Valunta, Svėdasų tarmė, dipl. d. (rankr.), 29, 31, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko v. universiteto IFF Lietuvių kalbos katedra, 1955. 2. Kalbotyros klausimai, III 17 § 34. Tarmėje asmeninio įvardžio aš dgs. vardininkas yra mės. Šioje formoje ilgas balsis ė vietoj senojo trumpojo e, greičiausiai (kaip ir lk), atsiradęs pagal jūs analogiją16. i, u, ī, ū § 35. Balsiai i, u (trumpi) tarmėje yra keleriopos kilmės. a) Tarmės i, u, atitinkančių lk i, u, kilmė yra ta pati, kaip ir lk. Dažniausiai šie i, u yra nekirčiuoti, pvz.: kitų ~ kitų, libáit ~ lipdyti, plìkì, visái; buvaũ, guli ~ gulìu, rudùs, šuvà, turė́ti. Kirčiuotus trumpus i, u turi tiktai: 1. Vienskemeniai žodeliai: gi, tik, vis; du, tu. 2. Pirminių veiksmažodžių bendratis, šių veiksmažodžių būtasis dažninis laikas, tariamoji nuosaka, būsimojo laiko III asmuo ir liepiamosios nuosakos vns. II asmuo, pvz.: kišti, likti, lipti; ligdavau ~ likdavau, ligdavai ~ likdavai, ligdava ~ likdavo, ligdavam ~ likdavome, ligdavaĩ ~ likdavote; lipčė ~ lipčia „lipčiau“, lip tum, liptu ~ liptų, liptumem ~ liptumėme, liptumet ~ liptumėte; liks, lips; lik, lipk; lūpti, mūšti, skūsti; muž̌davau ~ mūšdavau, muž̌davai ~ mūšdavai, muž̌dava ~ mūšdavo, muž̌davam ~ mūšdavome, muž̌davaĩ ~ mūšdavote; miščė ~ mūščia, mištum, mištu ~ mūštų, mištumem ~ mūštumėme, mištumet ~ mūštumėte; lūps, sūks; mišk, skirsk. Dar plg. § 36b. 3. Ištiktukai, žymintieji labai trumpo, silpno veiksmo vaizdą, ir iš jų padarytieji veiksmažodžiai su priesagomis -ėti, -elėti, -erėti, pvz.: cikì, blikšti, gripšt ~ gribšt, širìkti; ciksi, širìksi, širìksim, širìksit; širìktelat ~ striktelėti, širìktelaje ~ striktelėjo, širìkteladava ~ striktelėdavo, širìktelas ~ striktelės, širìktelak ~ striktelėk; blikšterėi ~ bliksterėti, blikšterėje ~ bliksterėjo... brūkšt, čūpt ~ čiūpt, krušt, stukt; stūksi, stūksim, stūksit; brūkštelat ~ brūkš-telėti, brūkštelaje ~ brūkštelėjo, brūkšteladava ~ brūkštelėdavo, brūkštelas ~ brūkštelės, brūkštelak ~ brūkštelėk; čūpterėi ~ čiūpterėti, čūpterėje ~ čiūpte-rėjo... 4. Kartais vns. šauksmininkas, pvz.: ignul „Ignuli“, pūpì „pupyte“. Apie šios kilmės žodžio galo i, u žr. §§ 56, 65. b) Tarmės (trumpi) i, u, kilę iš baltų ī, ū, lk atitinka: 1. Nekirčiuotus y, ū, pvz.: gyváte ~ gyvátė, gyvulìs ~ gyvulỹs, pavidė́t ~ pavydėti, virāusis ~ vyriausias; krūtine ~ krūtinė, iššrugos ~ išrūgos, pūsle ~ pūslė, rupė́t ~ rūpėti. Tarmėje vns. šauksmininkas šiuos i, u kartais turi ir kirčiuotus, pvz.: virel „vyreli“, sūneluk „sūneliuk“. 2. Kirčiuotus būsimojo laiko III asmens formų i arba y (< ī), u (< ū), pvz.: diks (< *digs) ~ digs, gis, lis, pļīs, ris; daris (< *darís) ~ daryš, sakīs ~ sakyš, rašis ~ rašyš, varis ~ varyš; būs (< *būs), džūs ~ džiūs, grūs ~ griūs, lūs. Reikia manyti, būsimojo laiko III asmens formų ī, ū tarmėje sutrumpėjo dar prieš šių formų tvirtagradės priegaidės pasikeitimą tvirtagale. Pastarają priegai- 16 Plg. Endzelynas, GF, § 305. 18 dę turėjusios minėtos formos į, ū ilgumą daugiausia išlaikė, pvz.: išžiṙ̇ps ~ ištṙ̇yps, šṅ̇iṗs ~ šṅ̇yps, pūs ~ pūs (nors kartais pasakoma ir nìks greta nìks ~ nỳks17. Apie žodžio galo i, u < į, ū žr. §§ 57, 58, 65₂. c) Tarmės i, u, atitinkantieji Ik nekirčiuotus į, ū yra atsiradę iš mišriųjų dvigarsių in, un. Išnykus šių dvigarsių tautosilabiniam n (§ 86), liko pailginti pirmieji dvigarsių sandai — balsiai į, ū. Tačiau, būdami nekirčiuoti, šie į, ū ilgumo neišlaikė ir dabar tariami trumpai, pvz.: grįštėla ~ grįžtėlė, pažįstamū ~ pažįstamų, tišoti ~ tišoti; apksuštām ~ apskūstām, pasūstais ~ pasūstais. Arie šios kilmės žodžio galo i, u žr. §§ 59, 65₃. d) Tarmės i, u, atitinkantieji Ik nekirčiuotus ę, ǫ yra atsiradę iš mišriųjų dvigarsių en, an. Pirmiausia tarmėje dvigarsiai en, an > in, un18, o iš pastarųjų į, u atsirado tuo pačiu būdu, kaip ir iš senųjų in, un (žr. šio paragrafo c) skyrių). Pavyzdžiai: grįžimas ~ gręžimas; drusūmas ~ dražūmas, kušnėlis ~ kažnėlis, užalūkas ~ ąžuolūkas. Vns. šauksmininko formų šie i, u gali pasitaikyti ir kirčiuoti, pvz., žūsinuk „žąsinink“. Apie šios kilmės žodžio galo i, u žr. §§ 61, 65₄. e) Tarmėje dar pasitaiko ir kitos kilmės trumpi i, u. 1. Vienskiemeni žodžiai čia, kai, tai, nei (nė), prie, nuo, daugiausia eidami proklitikais, yra virte: či, ki, ti, ni, pri, nu. 2. Apie i, atsiradusį iš supriešakėjusiu užpakalinės eilės balsių, žr. § 76. 3. Lk žodžiai greičiau, (ne)rėkėjo, (ne)reikės tarmėje dažnai tariami: gričāu, (ne)rikėję, (ne)rikės. § 36. Tarmės ī, ū, kaip ir į, u, yra keleiriopos kilmės. a) Balsiai ī, ū, atitinkantieji Ik y, ū, yra kilę iš baltų ī, ū. Tarmėje jie yra tiktai kirčiuoti. Kirtis čia yra: 1) senasis, pvz.: gyvas ~ gyvas, rytas ~ rytas, sakīt ~ sakyti, vīt ~ vyti; dūmai ~ dūmai, grūdas ~ grūdas, lūpas ~ lūpos, rūkas ~ rūkas, ūsai ~ ūsai. 2) atitrauktinis, pvz.: skrinė ~ skrynia, skrīnis ~ skrynias, šlīva ~ slyva, slīvas ~ slyvas; krīvas ~ krūvas, sūnas ~ sūnus, sūras ~ sūrius. b) Tarmėje yra ī, ū, kilę iš senųjų trumpųjų i, u. Šie tarmės ī, ū atitinka trumpuosius kirčiuotus Ik i, u (išskyrus atvejus, nurodytus § 35a), pvz.: kītas, līka ~ liko, žīna ~ žino, išneše ~ išnešė, prīvežė ~ privežė; būva ~ buvo, mūša, rūdas, tūri, nūvedė ~ nuvedė, sūdave ~ sūdavo. Senųjų trumpųjų i, u pailgėjimas (dėl ilgumo plg. § 19b), tarmėje įvykęs dėl kirčio, nėra labai senas. Tai rodo ir tas faktas, kad tam tikros formos, dar išlaikiusios tarmėje senuosius trumpuosius kirčiuotus i, u (plg. § 35a), jau dažnai tariamos ir su ilgais ī, ū, pvz.: līgdava ~ likdavo, līgdavam ~ likdavome; līktu ~ liktų, līktumem ~ liktumėme; štrīkši ~ striksi; 17 Vakarų aukštaičių pietinėje tarmėje (kuri yra paimta Ik pamatu), prieš įvykstant metatonijai, greičiausiai, buvo sutrumpėję tiktai pirminių veiksmažodžių būsimojo laiko III asmens formų į, ū, o antrinių veiksmažodžių į ilgumą čia buvo išlaikęs. 18 Kalbant apie priebalsio l kietėjimą (§ 85), taip pat liečiamas ir dvigarsių am, an, em, en > um, un, im, in senumo klausimas. Dėl to „Vokalizmo“ skyriuje apie tai atskirai niekur nekalbama. 19 mūždavau ~ mūždavau, mūždava ~ mūždavo; mūštum, mūštumei ~ mūštu- metė; sūkėsi, sūkšit. Vadinasi, tam tikrais atvejais trumpųjų kirčiuotų į, u ilginimas tarmėje vyksta ir dabar. c) Tarmės į, ū, atitinkantieji lk kirčiuotus į, ū, yra kilę iš in, un tuo pačiu keliu, kaip ir tarmės i, u, atitinkantieji lk nekirčiuotus i, u (§ 35c), o tarmės ī, ū, atitinkančių lk kirčiuotus ę, ą, kilmė yra ta pati, kaip ir tarmės i, u, atitinkančių lk nekirčiuotus ę, ą (§ 35d). Tiktai šie ī, ū, būdami kirčiuoti, tarmėje nesutrumpėjo, t. y. išlaikė savo ilgumą, pvz.: grįšti ~ grįžti, lįsti ~ liesti, tįsti ~ tęsti, žįsti ~ žįsti, skūsti ~ skųsti, siūsti ~ siųsti; grįšti ~ gręžti, skēsti ~ skęsti, ąžuolas ~ ąžuolas, kūsti ~ kęsti, grūštas ~ grįžtas, šūla ~ šąla. § 37. Žodžio kamiene bl pasitaiko (daugiausia ištiktukuose) vietoj lk i, y po sporadiškai sukietėjusių priebalsių, plg. § 90. Apie bl, pasitaikantį žodžio gale vietoj senojo en, ėjusio po l, žr. § 85. 2. Dvibalsiai Dvibalsiai ai (ai) § 38. Tarmės dvibalsis ai yra kel eriopos kilmės. a) Tarmės ai, atitinkantis lk ai, yra tos pačios kilmės, kaip ir lk. Šis dvibalsis tarmėje yra nekirčiuotas ir kirčiuotas, pvz.: daiktù ~ daiktų, laikīt ~ laikyti; daiktas, raitas, kraĩpa ~ kraĩpo. b) Tarmėje pasitaiko dar ir antrinės kilmės dvibalsis ai: 1. Apie tarmės ai, atitinkantį lk žodžio pradžios ei, žr. § 24a. 2. Vietoj lk ei: 1) po sukietėjusio l (§ 84), 2) po sporadiškai sukietėjusių priebalsių (§ 90). 3. Kai kuriuose žodžiuose vietoj lk dvibalsio ui (§ 42). 4. Atsiradęs dėl balsių kontrakcijos ar elizijos (§ 78). Vietoj nekirčiuoto dvibalsio ai pirmojo sando, tarmėje kartais tariamas pūstinis a (antrasis sandas i > į), pvz.: baišáuse ~ baisiausia, gaĩdžiukai ~ gaidžiukai, kaĩlinė ~ kailiniai, vaĩkam ~ vaikám. Tačiau toks dvibalsio ai virtimas ąi nėra dėsningas. Dažniau jis pasitaiko vyresniosios kartos tarmės atstovų kalboje, o jaunesnieji žodžio kamieno nekirčiuotą ai beveik visada taria kaip lk. Apie žodžio galo ai, ąi žr. §§ 66, 67. au (aų) § 39. a) Tarmės au, atitinkantis lk au, yra tokios pat kilmės, kaip ir lk. Tarmėje jis yra nekirčiuotas ir kirčiuotas, pvz.: aus̃ti ~ aus̃ti, augiĩt, klausīt ~ klausyti; auga, kaũlas, laũkas. 20 b) Nelietuviškos kilmės tikriniuose varduose tarmės au atitinka retai pasitaikantį lk žodžio pradžios eu, pvz.: auriopa ∼ Europa, augienije ∼ Eugenija. Vietoj nekirčiuoto dvibalsio au pirmojo sando a tarmėje kartais girdimas pūstinis a (antrasis sandas u > ų), pvz.: daugiau ∼ daugiau, daugiause ∼ daugiausia, sudaužau ∼ sudaužiau. Tačiau toks tarimas būdingesnis (bet ne dėsningas!) tik vyresniosios kartos atstovams, o jaunesnieji žodžio kamieno nekirčiuotą au beveik visada taria kaip lk (dar plg. § 16). Apie žodžio galo au, aų žr. §§ 66, 67. ei (ii) § 40. a) Tarmės ei daugiausia yra tos pačios kilmės, kaip ir lk. Šis ei atitinka lk ei (dar plg. § 38b). Tarmėje ei yra nekirčiuotas ir kirčiuotas, pvz.: šveikatà, šeimìna ∼ šeimýna, meiženai ∼ Meižėnai „Kulniškių apyl. kaimas“; veidas, sėila ∼ sėlė, kreivas. b) Rečiau tarmėje pasitaiko kitos kilmės dvibalsis ei 1. Apie kontrakcijos keliu atsiradusį tarmės ei (kuris lk atitinka gretimuose skiemenyse esančius e ir i) žr. § 78. 2. Prieveiksmis taip tarmėje tariamas tėp. Nekirčiuotas ei tarmėje kartais išvirsta įi, pvz.: (ne)riikėję ∼ nereikėjo, gričią ∼ greičiau, kri̇̄varunkis ∼ kreivaraṅkis, kri̇̄vuliōt ∼ kreivuliuoti. Tačiau toks ei > įi daugiau pasitaiko tik vyresniosios kartos atstovų kalboje, o jaunesnieji šį dvibalsį žodžio kamiene taria kaip lk. Apie žodžio galo ei, įi žr. §§ 66, 67. ie, uo § 41. a) Tarmės ie, uo, atitinkantieji lk ie, uo, yra tos pačios kilmės, kaip ir lk¹⁹. Tarmėje šie dvibalsiai yra tiktai kirčiuoti: 1) senovojų kirčiu, pvz.: pienas, vienas, niekas, šienas; duona, juoktis, kuodas, púodas; 2) atitrauktiniu kirčiu, pvz.: diena, šviesa, vieni; agūona, aštuoni, krūopa. b) Dvibalsiai ie, uo tarmėje pasitaiko nelietuviškos kilmės žodžiuose vietoj lk trumpųjų kirčiuotų (ar tarmėje kirtį gavusių) e, o, pvz.: kieviškas „chemiškas“, faniera „fanerā“, agranūmas, armūnikas, bikūnas „bekonas“, kilūometras, papirbėsas. Minėto ė virtimas dvibalsiu ie yra retesnis, o pailgėjęs tarmėje lk ò, galima sakyti, dėsningai virsta uo. c) Kitos kilmės ie, uo: 1. Dvibalsis uo tarmėje yra tariamas vietoj lk o šiuose prieveiksmiuose: kuožai „kolei“, lik šuolai „lig šiolei“, tuolai „tолеi“. 2. Apie kontrakcijos keliu atsiradusį tarmės ie (lk atitinkantį gretimuose skiemenyse esančius i ir a) žr. § 78. Nekirčiuoti ie, uo tarmėje yra suvienbalsėję (> e, a), žr. §§ 23, 29. Apie žodžio galo ie, uo žr. § 68. 19 Plg. Endzelynas, GF, §§ 14, 15. 21 ui § 42. Tarmės ui atitinka lk ui ir yra tos pačios kilmės20. Šis dvibalsis žodžio kamiene yra retas. Jis pasitaiko tik viename kitame lietuviškame žodyje, pvz.: išgūnīt ~ išgūnyti „išvyti“, mūistītis ~ muistytis, zūit, (būs. l. III asm.) zuīs (greta: žūjīt ~ žūjyti, žūjis ~ žūjys), ir kartais senuosiuose skoliniuose iš slavų kalbų (vieto) slavų y), pvz.: bužlis (plg. rus. боль), smūike ~ smuikė „smuikas“ (plg. brus. смыкъ), tūnas (plg. rus. тын, le. tyn). Skolinyje muilas (plg. rus. мыло) ir jo vediniuose dvibalsis ui tarmėje dažniausiai virtęs ai ar ai, pvz.: maīlas | maīlas, išsimaīlinti || išsimažlinti < išsimuilinti, mailūotas || mailūoras. Apie dvibalsį ui žodžio gale žr. § 69. Mišrieji dvigarsiai Senieji mišrieji dvigarsiai § 43. Tarmėje, kaip ir lk, yra 16 senųjų mišriųjų dvigarsių. Tačiau kai kurie iš jų (am, an, em, en dėl išvirtimo kitais dvigarsiais) dabar pasitaiko labai retai. al, ar § 44. Tarmės al, ar yra kilę: 1. Iš senųjų al, ar. Lk jie atitinka tuos pačius dvigarsius, pvz.: galvà, kâlt; kárvė ~ karvė, márti. 2. Iš žodžio pradžios el, er, plg. § 24a. el, er § 45. Tarmės el, er atitinka tuos pačius lk dvigarsius ir yra vienodos kilmės, pvz.: delnâi, kélmas, velkù; šérdàs, béržas. il, ul; ir, ur § 46. Tarmės il, ul, ir, ur, turintieji atitikmenis lk, yra tos pačios kilmės, kaip ir lk, pvz.: vilkai, pilnas, pilvas; pulkas, pūlti; kelžvirtas, mirtis, žirnis; gurklys ~ gurklys, pūrti ~ purtyti. Apie veiksmažodžių esamojo laiko il, ul, ir, ur, atsiradusius dėl metatezės, žr. § 94a. im, um; in, un § 47. Tarmės dvigarsiai im, um, in, un yra nevienodos kilmės. 1. Tarmės im, in, um, un, turintieji atitikmenis lk, yra tos pačios kilmės, kaip ir lk, pvz.: įimti ~ imti, kīmštas, gimdīti ~ gimdyti; gumbas, dūmt; atminītis, minkštas, plīnka; ungurys ~ ungurys, sūnkiai ~ sunkiai, smunka. 2. Tarmės um, im, un, in, atitinkantieji lk am, em, an, en, yra kilę iš senųjų mišriųjų dvigarsių am, em, an, en, pvz.: kumpėlis ~ kampėlis, sūntis ~ sámtis, kùmpas ~ kampas; kimpinė ~ kempinė, pímpe ~ pémpė, tīnpīt ~ tenpti; lun- 20 Plg.: Endzelynas, GF, § 18; Otrębski, GrJL, 1, § 244. 22 kai ~ lankai, pūntis ~ pāntis, ruṅkas ~ rankos; ki̇ntėi ~ kentėti, žintas ~ žentas, pi̇nktas ~ penktas. Dėl am, em, an, en > um, im, un, in amžiaus žr. § 85. 3. Apie tarmės un, atitinkantį lk en po l, žr. § 85. am, an, em, en § 48. Kadangi senieji am, an, em, en yra išvirtę kitais dvigarsiais (§ 47₂), tai dabar tarmėje šie dvigarsiai yra reti. Jie pasitaiko tiktai šiais atvejais: 1. em, en yra bendratyje ir jos vediniuose tų veiksmažodžių, kurių esamajame ir būtajame kartiniame laikuose, arba tiktai būtajame kartiniame laike, šie dvibalsiai suyra, t. y. pirmasis sandas įeina į vieno skiemens sudėtį, o antrasis sandas — į kito. Pvz.: sė́mti, sėmdava ~ sėmdavo, sems, semk, semtu ~ semtų greta: semu ~ semiù, sėmi ~ sėmia, sėme ~ sėmė; vė́mti, vėmdava ~ vėmdavo, vems, vemk, vėmtu ~ vėmtų greta: vemu ~ vemiu, vėmi ~ vėmia, vėme ~ vėmė; tė́mti, tėmsta, tėms, (su)tėmtu ~ (su)tėmtų greta: tēma ~ tēmo; gyvė́nti ~ gyventi, gyvė́ndava ~ gyvėndavo, gyvė́ns ~ gyvėns, gyvė́nk ~ gyvėnk, gyvė́ntu ~ gyventų greta: gyvenu ~ gyvenù, gyvenai ~ gyvenau; kutė́ni, kutė́ndava ~ kutėndavo, kutė́nsu ~ kutė́nsu, kutė́ns, kutė́nk, kutė́ntu ~ kutėntų greta: kutė́no, kutė́na ~ kutė́no; sė́nti, sėnsta, (pa)sėns, (ne)sėnk, (pa)sėntu ~ (pa)sėntų greta: (pa)sėna ~ (pa)sėno. Analoginių am, an nėra. 2. em, en yra veiksmažodžiuose, kurių šaknyje jie kaitaliojasi su im, in (ī), pvz.: kimšti, kemša, kimša ~ kimšo; krimšti, kremčia, krimta ~ krimto; lįsti ~ lįsti, lenda, linda ~ lindo; rinkti, renka, rinka ~ rinko; šli̇nkti, šlenka, šlinka ~ šlinko. Tų pačių veiksmažodžių dėl šaknies balsių kaitos atsiradę am, an tarmėje yra išvirtę um, un, pvz.: kumšči̇t ~ kamšyti, krumti̇ ~ kramtyti, lūndžei ~ lāndžioti, rūnkėt ~ ránkioti, slūnkėt ~ slánkioti. 3. an, en (prieš b, p > am, em) yra esamojo laiko šaknyje, kurioje jie susidarė, atsiradus intarpui n, pvz.: užā́kti, užā́ka, užā́ka ~ užā́ko; nukā́pti ~ nukābti, nukāmba (< nukānba), nukā́ba ~ nukā́bo; šlā́pti, šlaṁpa (< šlaṅpa), (pa)šlā́pa ~ (pa)šlā́po; sutā́pti, sutaṁpa (< sutaṅpa), sutā́pa ~ sutā́po; gė́sti, gėnda, gė́da ~ gė́do; (nu)sė́kti, (nu)sė́nka, (nu)sė́ka ~ (nu)sė́ko; (pra)smė́kti ~ (pra)smė́gti, (pra)smė́nga, (pra)smė́ga ~ (pra)smė́go; (su)glė́pti ~ (su) glėbti, (su)gleṁba (< (su)gleṅba), (su)glė́ba ~ (su)glė́bo; apšė́pti, apšėṁpa (< apšėṅpa), apšė́pa ~ apšė́po; 23 žlėp̃ ~ žlebti, žlemba (< žleñba), žleba ~ žlebo; brišti, brenda, brida ~ brido; krišti, krenčia, krita ~ krito; skrišti, skrenda²¹, skrida ~ skrido; šni̇̀kti ~ snigti, šneñga, šni̇̀ga ~ snigo. Žodžio šaknyje dėl intarpo atsiradęs en (em) visada išlieka sveikas, o an (am) kai kuriuose žodžiuose išvirtęs un (um), pvz.: acruñda < atsirañda, nesuprañta < nesuprañta. Tačiau šis un (um) daugiausia pasitaiko tik senosios kartos atstovų kalboje; vidutiniosios kartos atstovai (nekalbant jau apie jaunesniuosius) čia paprastai taria an (am): acrañda, nesuprañta (dar plg. § 94a). 4. Viename kitame garsazodyje, pvz.: ãm, am̃ „apie šuns balsą“, amsẽt, amsi; krañki-krañki „apie varnos, juodvarnio balsą“, grem̃ž-grem̃ž, gremši-grem̃šti ~ gremžt-gremžt „gremžimo, gramdymo garsas“. 5. Atskiruose žodžiuose, dažniausiai į tarmę atėjusiuose neseniai, pvz.: ãmžis ~ amžius, am̃žinas, kambaris ~ kambarys, bañgą, bañdimai ~ bañdymai, krañtas, mañkyt ~ manyti, sañdelis ~ sandėlys, vañgeriškė ~ vangiarỹkštė „vingiarykštė“, ańtkapis, ańtpečiai ~ antpečiai, beñgi < beñtgi. 6. Kai kuriuose tikriniuose varduose, pvz.: patámsis ~ Patámsis (pavardė, greičiausiai, į tarmę patekusi iš kitur), samantónis ~ Samantónys (kaimas), mančiū̃nai ~ Mančiūšėnai (kaimas). 7. Nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: ambulatorijoje „ambulatorija“, anglas, bankas, dakūmentas „dokumentas“, fundámentas. Šios kilmės žodžiuose tarmės am, an taip pat atitinka ir lk nekirčiuotus om, on, pvz.: kambáinas ~ kombáinas, kampúotas ~ kompótas, kantúora ~ kontorà. Apie antrinės kilmės am, an, em, en žodžio kamiene žr. § 49, žodžio gale žr. §§ 72, 73. Antrinės kilmės mišrieji dvigarsiai § 49. Sumažėjus žodžio skiemenų skaičiui ir dviejų gretimų skiemenų garsams susiliejus į vieną skiemenį, atsiranda nauji mišrieji dvigarsiai. Pirmaisiais šių dvigarsių sandais tarmėje gali būti: a, e (atitinkantieji lk a, e ir nekirčiuotus o, uo; ė, ie), i, u (atitinkantieji lk nekirčiuotus i, y; u, ū), ī, ū (atitinkantieji lk kirčiuotus i, y; u, ū), ė, o (atitinkantieji lk kirčiuotus ė, o), o antraisiais sandais — priebalsiai l, m, n, r (lk atitinkantieji tuos pačius garsus). Antrinės kilmės mišrieji dvigarsiai žodžio kamiene yra reti. Dažniau jie pasitaiko tiktai šiais atvejais: 1. Sudurtinių žodžių, neturinčių jungiamojo balsio, pirmajame sandė, pvz.: žalmaŕge ~ žalmar̃gė, dvárpanis ~ dvárponis, plongalỹs ~ plongalỹs, stargalỹs ~ storgalỹs, dañkepė ~ duonkepė, žemdi̇̀rbis ~ žemdirbys, žémuogė || žėnuogė „žemuogė“, šėmpjėvės ~ šienpjovys, vem̃plaũkis ~ vienplaukis, venmaŕškinis ~ vienmarškinis, ventuŕtis ~ vienturtis, tópermaikės ~ pópermaikės, dektindaris, žvirdabės ~ žvyrduobės, šūnmazgis, šūnkelis, vidūrnakis, sūŕmaišelis ~ sūrmaišelis, raudónligė ~ raudonligė. 21 Iš rytų aukštaičių tarmių formos brenda, krenta, skrenda pateko ir į literatūrinę kalbą. Plg. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 264, Vilnius, 1957. 24 2. Nukritus ar iškritus žodžių galūnės balsiams ar dvibalsiams, pvz.: áns < ánas „jis“, adgal || adgãl ~ atgal, ìr < yra, vidur, dėl ~ dėl (proklizėje), vėl, kòl, lìk šòl ~ lig šiol, šiñden < šiandieną, ūñtan „Antanai“, stàsiul „Stasiuli“. 3. Iškritus iš žodžio vidurio balsiui (daugiausia i), pvz.: kėlnes < kėlinės, šulnìs < šulinys, dvìlika < dvylika, keturiòlika < keturiolika (daugiau pavyzdžių žr. § 79). Žodžio kamiene antrinės kilmės mišrieji dvigarsiai, nežiūrint to, kokią priegaidę turėjo šiuos dvigarsius sudarę skiemenys, dažniausiai tariami su tvirtagrade priegaide. Tiktai tų kirčiuotų dvigarsių, kurių pirmaisiais sandais yra ė, o, priegaidė aiškiau negirdima (šiuo atveju visur rašomas vidurinės priegaidės ženklas). Pirmųjų sandų i, u, Ik atitinkančių tiek į, ū, tiek ỹ, ū̃, ilgumas yra vienodas, pvz.: šùngrìbis ~ šungrybis, sùrmaišelis ~ sūrmaišelis (apie dvigarsių sandų ilgumą dar žr. § 20). Apie antrinės kilmės mišriuosius dvigarsius žodžio gale žr. §§ 71—73. 3. Trigarsiai § 50. Žodžio kamiene trigarsiai yra reti ir pasitaiko tiktai šiais atvejais: 1. Dėl žodžių sudūrimo, galūnės nutrupėjimo ar dėl balsio iškritimo, gretimų skiemenų dvibalsiams ie, uo ir priebalsiams l, m, n, r, j susiliejus į vieną skiemenį, pvz.: pet’žiem ~ peržiem, pieṁburnis ~ pienburnis, šieṁpjovė ~ šienpjovė, kaž-dien ~ kasdien, šuolpalaikis, venuòlka < vienuòlika, venuòlktas < vienuòl iktas, duònkepė ~ duonkepė, tuòj < tuojau. 2. Trigarsis ien yra veiksmažodžių likti, migti esamojo laiko formose, turinčiose intarpą n, pvz.: liẽnku „lieku“, liẽnki „lieki“, liẽnka „lieka“; užmiẽnga „užmiega“, už-miẽga, užmiẽngam „užmiegame“. 3. Nelietuviškos kilmės žodžiuose trigarsiai uol, uom, uon, uor yra atsiradę iš dvigarsių ol, om, on, or, trumpajam o tarmėje išvirtus uo (plg. § 41b), pvz.: può lka ~ pòlka, pòmpa ~ pòmpa, frùontas ~ fròntas, nuòrma ~ nòrma. Panašiai yra atsiradę trigarsiai ir lietuviškuose žodžiuose: (ìki) kùol < (iki) kòl, (ìiki) tùol < (iki) tòl. Trigarsiai tarmėje yra tiktai kirčiuoti; nekirčiuoti trigarsiai virsta dvigarsiais, pvz., papergalìs ~ popiergalys (dar plg. § 49). Apie trigarsių atskirų sandų ilgumą žr. § 20c. Apie trigarsius žodžio gale žr. § 74. 4. Šaknies balsių kaita § 51. Tarmėje yra tos pačios šaknies balsių kaitos eilės, kaip ir Ik. Keletas pavyzdžių: 1. e eilė (e-ė-i-ī-a-o): bėr̃, bėr̃alas, bir̃dė ~ byrėti, bar̃styti ~ barstyti; brendì, brìšti, bridė ~ brydė, brastù; drėbì ~ drėbia, drėbė ~ drėbti, dripì ~ dribti, drabstì ~ drabstyti, dròblis ~ dròblius; gėna ~ gėna, gìnti „(karves) ginti“, ganì ~ ganyti, naktigònė ~ naktigonė; mėna, užmìnti, manì ~ manyti, išmanė ~ išmonė; 25 měšti, měti ~ mėtyti, sůmatas ~ sąmatas; nėšti, nėščiai ~ nėščiai || nãščiai ~ nėščiai; tverti, tveriu ~ tveriu, tverė ~ tvėrė, tvārstyti ~ tvārstyti, tvorà ~ tvorą; vėšti ~ vėžti, pravėžda, važinė́ti. 2. i eilė (i-ī-ie-ei-ai): dīkti ~ dygti, diẽgas, daigìn­ti; gyvas ~ gyvas, atsigeivėlai ~ atsigeivėlėti, gaĩs, gaivdìti; knìšti, knìšlįs ~ knyslys, knáisė ~ knąsioti; likė, lienku „lieku“, laikì ~ laikyti, palaikis; miti̇̀ni, mintà, metelìs ~ metėlys „metelis“, maitìnti; sijė ~ sijà, atãsėję || atãseje „satosaja“, pásaitas; šnìkti ~ snigti, šniẽgas, šnegelóti ~ sniegelióti, snaigelóti ~ snaigelioti „snyguriuoti“. 3. u eilė (u-ū-uo-au-o): blūvōti ~ bliúvoti, blãut ~ bliáuti, blovóti ~ bliovoti; gniužt, gniũšte, gniãužti ~ gniužti, gniūžte, gniaužti; klūpì, klūpėt ~ klūpčioti, klãuptis; lūkterė́t, lūkterė́ti, lū́kuruot ~ lūkterėti, lūkuriuoti, laũki; lūpì, lū́obas, laupì ~ laupyti; usnū́sti ~ užsnūsti, snūda ~ snūdą, snaũsė; stū́buras ~ stūburas „kelmas, nukirsto medžio liekana“, stabrìs ~ stuobrys || stuobris „kelmas; nerangus žmogus“. III. Žodžio galo vokalizmas 1. Balsiai a § 52. Tarmėje senasis trumpasis žodžio galo a yra išvirtęs kitais garsais (žr. § 53). Išlikęs jis yra tiktai įvardžiuose anàs, katràs, viskàs. Dabar tarmėje esantis žodžio galo a (jis visada trumpas) yra šios kilmės: 1. Iš senojo ilgojo tvirtažodžio (kirčiuoto ir nekirčiuoto) a. Ik jis atitinka tos pačios kilmės trumpą a, pvz.: lazdà, galvà, šakà, gerà, visà; dúona, píeva, šlóta, stórą. 2. Iš senojo ilgojo nekirčiuoto tvirtagalio a. Šis tarmės a Ik atitinka nekirčiuotą o, pvz.: laũka ~ laũko, stãla ~ stãlo, mãža ~ mãžo; lãzdas ~ lãzdo, siẽnas ~ sienos, stóras ~ stóras; áuga ~ áugo, áugdava ~ áugdavo, būva ~ būvo, dára ~ dáro. Senųjų tvirtažodžio ir tvirtagalio ā žodžio gale trumpėjimas įvykęs ne vienu laiku. Senojo ā virtimas balsiu o (§§ 32, 55) rodo, kad to virtimo metu ilgumą tarmėje buvo išlaikę tiktai kirčiuotas (tvirtažodis ir tvirtagalis) žodžio kamieno ā ir kirčiuotas tvirtagalis žodžio galo ā. Visi kiti senieji (nekirčiuoti žodžio kamieno ir žodžio galo, o taip pat kirčiuotas tvirtažodis žodžio galo) ā jau buvo sutrumpėję, ir dėl tos priežasties minėtas virtimas (balsiu o) jų nepalietė. 26 Visose lietuvių tarmėse šiuo metu esantis žodžio gale trumpas a vietoj senojo nekirčiuoto ir kirčiuoto tvirtapradžio ā taip pat rodo, kad jo sutrumpėjimas yra senesnis už nekirčiuoto tvirtagalio ā sutrumpėjimą, bendrą tik žemaičių ir šiaurinėms aukštaičių tarmėms. Be to, kai kuriose šiaurinėse rytų aukštaičių tarmėse nekirčiuotas tvirtagalis ā ir dabar ne visai sutrumpėjęs, tariamas kaip pus-ilgis, pvz.: (vns. kilm.) atóla ~ atólo, várga ~ várgo, (vns. kilm., dgs. vard.) ãdatos ~ ãdatos, rūnka.s ~ rankos (Debeikiai, Kamajai, Karsakiškis...). 3. Iš senojo ē, ėjusio po l, plg. § 54. 4. Iš nekirčiuoto žodžio kamiengalio uo. Šis a lk atitinka uo, pvz.: rėma ~ rėmuo, rátasi ~ rátuose, šódasi ~ šóduose. α § 53. a) Tarmės α, atitinkantis lk trumpą a ar e, yra: 1. Vietoj senojo trumpojo a, ėjusio po kieto priebalsio, pvz.: (atviroje galūnėje) áuga, ãuna, būna ~ būna, dirba, dúoda, kìla, nẽša; (ne)gẽra, kãršta, šálta; (uždaroje galūnėje) áidamas ~ eidamas, ártas, báltas, dárbas, kárštas, laũkas, pìrmas, vìenas. 2. Dgs. galininko galūnėje vietoj: 1) a < ā, ėjusio po kietų priebalsių, pvz.: (nekirčiuotas) báltas, gálvas, geltónas, póras, várnas; (kirčiuotas) geràs, kasàs, kitàs, runkàs ~ rankas, šakàs, visàs. 2) e < ē, ėjusio po l, pvz.: (nekirčiuotas) didelàs ~ didelės, žólas ~ žolės; (kirčiuotas) kalès ~ kalės, kaulès ~ kiaulės, varlàs ~ varlės. Pūstinio (kiekybiškai ir kokybiškai redukuoto) a (α) atsiradimas, be abejo, yra žodžio galūnės trumpėjimo rezultatas²². Rapt α iš trumpojo a turėjo atsirasti gana seniai — dar prieš tvirtagalio (nekirčiuoto) ir tvirtapradžio (nekirčiuoto ir kirčiuoto) ā žodžio gale sutrumpėjimą, t.y. prieš jų virtimą tarmėje trumpu a (§ 52). Priešingu atveju ir pastarasis a, kilęs iš minėtų senųjų ā, būtų virtęs α²³. Dgs. galininko formų α, greičiausiai, atsiradęs tuo pačiu laiku, kaip ir α iš senojo trumpojo a. Labai seniai iškritus iš minėtų formų galūnės tautosilabiniam n²⁴, ir likęs buvusio dvigarsio pirmasis sandas ã, matyti, sutrumpėjo taip pat gana anksti (dar prieš senojo -ā sutrumpėjimą). Toks pat senas turėjo būti ir dgs. galininko galūninio ē > ē, kuris po sukietėjusio l tarmėje dar virto α (dar plg. § 64). b) Tarmėje redukuotas balsis α dar pasitaiko ir vietoj nekirčiuoto (iš seno ar dėl kirčio atitraukimo) žodžio galo u, einančio po kieto priebalsio. Tačiau u > α ne taip dėsningai, kaip trumpasis a. Dažniausiai α tariamas uždaroje galūnėje ²² Apie galūnės trumpėjimą kitose aukštaičių tarmėse žr. Vl. Grinaveckis, Galūnių trumpėjimas lietuvių kalbos tarmėse, PIMD, 8, 100 tt. (1959). ²³ Veiksmažodžio būti esamojo laiko III asmens forma tarmėje dažniausiai tariama be galinio a: ãir (neigiamoji forma nẽr), bet pasakoma ir nesutrumpėjusi: ẽira ~ yra (nẽra ~ nėra). Čia a neišvirtęs α, galimas daiktas, dėl to, kad forma yra laikytina senu daiktavardžiu, kuris taip pat turėjo galinį ã (plg. Endzelynas, GF, § 334). ²⁴ Plg.: K. Širvydo dgs. gal. wisas PS I 4₉, weislingas PS I 48₅ ir vns. įnag. plunksnu PS I 106₃, nasztu PS I 52₁₁; Debeikių, Obelių ir kt. dgs. gal. runkas ~ rankas ir vns. įnag. runku ~ rankų. Be to, plg.: Endzelynas, GF, § 212; Endzelīns, Gr, § 256. 27 vietoj tarmės u < ū, pvz.: lietas ~ lietus, rūkštas ~ rūgštus, sūras ~ sūrus, sūnas ~ sūnūs, tuṙgas ~ turgus, žmogas ~ žmogus (|| lietus, sūrus, plg. § 65); rečiau jis pasitaiko ir vietoj kitos kilmės tarmės u (< ū, ūo ir kt.), pvz.: saldas ~ saldūs, gražūs ~ gražūs, (dgs. gal.) pūodas ~ pūodis, sūnas ~ sūnus. Apie tarmės a likimą po suminkštintų priebalsių ir j žr. § 63. e § 54. Tarmėje yra tiktai trumpas žodžio galo e. Tačiau patikimų pavyzdžių, kuriuose būtų išlikęs senasis trumpasis e, nėra (apie vienaskaitos šauksmininko -e žr. § 64). Dabartinis žodžio galo e yra kilęs: 1. Iš senojo nekirčiuoto ē. Šis tarmės e yra atvirame ir uždarame žodžio gale ir atitinka lk nekirčiuotą ė, pvz.: kārve ~ kārvė, lāpe ~ lāpė, medine ~ medinė; āre ~ ārė, kāse ~ kāsė, māte ~ mātė, sāke ~ sākė; (vns. kilm., dgs. vard.) kārves ~ kārvės, lāpes ~ lāpės, žēmes ~ žēmės, medines ~ medinės. Po sukietėjusio l (§ 84) šis tarmės e > a, pvz.: sāula ~ sāulė, kēla ~ kēlė; sāulas ~ sāulės. Nekirčiuoto ē trumpėjimas (būdingas ir kitoms šiaurinėms aukštaičių tarmėms), be abejo, įvykęs vienu metu su nekirčiuoto tvirtagalio ā žodžio gale trumpėjimu (§ 52). Rapt, kaip ir daugelyje kitų lietuvių tarmių, -e < -ē yra nukritęs iš veiksmažodžių (visų nuosakų ir laikų) daugiskaitos I ir II asmenų formų, pvz.: tūrim, turėjom ~ turėjome, turėdavom ~ turėdavome, turėsim, turėkim, turėtumen ~ turėtumėme; tūvit, turėjēt ~ turėjote, turėdavāt ~ turėdavote, turėsi̇t, turėkit, turėtumet ~ turėtumėte. Dgs. II asmens formų minkštas galūnės t²⁵ rodo, kad po jo ėjęs e tarmėje nukrito dar nelabai seniai. Tą patį rodo ir senieji raštai. Pvz., 1605 m. anoniminiame katekizme ir K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ dar vyrauja dgs. I ir II asmenų formos su galūniniu e: tūrime KA 27₁₂,₁₄, pramineme KA 11₇, bīsi̇me KA 53₂₈, daritume PS I 6₁₁, dirbome PS I 17₅, pirksime PS II 78₃, klausikime PS I 83₁₇, daritumi̇me PS II 182₃; žinote PS I 1₁₅, Sedesite PS I 5₅, Astrokite PS I 6₂₈, ne imtumite PS II 6₂₇. Tačiau tuose pačiuose raštuose jau pasitaiko minėtos veiksmažodžių formos ir be šio -e, pvz.: norim PS I 85₂₉, nesimokiem PS I 17₁₀; pasiputet PS I 279₂₉, nepažinot PS II 109₁₇. 2. Iš nekirčiuoto dvibalsio ie. Šis tarmės e lk atitinka nekirčiuotą ie, pvz.: diṙpses ~ dirbsies, kārstises ~ karstysies, mōkises ~ mokysies. 3. Apie e, atsiradusį iš supriešakėjusio tarmės a (< á, nekirčiuoto senojo tvirtagalio ā, nekirčiuoto uo) žr. § 75. ē, ė, o § 55. Žodžio galo ē, o yra kilę iš senųjų kirčiuotų tvirtagalių ē, ā. Lk jie atitinka tos pačios kilmės kirčiuotus ė, o, pvz.: gẹsmē ~ giesmė, katē, žēvē ~ žievė; dabēs ~ duobės, katēs, žēvēs ~ žievės; 25 Dgs. I asmens formų -m tarmėje tariamas kietai. 28 anõ, kakõ ~ kokiõ, takõ ~ tokiõ; barzdõs, galvõs, lazdõs, mažõs, naujõs. Po sukietėjusio l (§ 84) ė > e, pvz.: kalė ~ kalė, žalė ~ žolė; kalės ~ kalės, žalės ~ žolės. Žodžio galo, kaip ir kamieno (§ 32), senasis kirčiuotas ė rapt turėjo susiaurėti dar prieš l sukietėjimą; kitaip po l čia dabar būtų tariamas ne e, bet kitas garsas26. i, ī § 56. Tarmės į (trumpas), kilęs iš senojo trumpojo i, yra atvirame ir uždarame žodžio gale ir atitinka tos pačios kilmės lk i, pvz.: aštì ~ ešti, nieštì ~ niežtì gālì, stōvì, tūri; (vns. vard.) akìs, ausìs, naktìs, vagìs. Iš atviro žodžio galo senasis trumpasis i kartais yra nukritęs, pvz.: šiom < šiuomi, tuom < tuomi, manim < manimi, medum < medumi. (Plg.: savim PS I 93₂₅, sunum PS I 24₁₂, 74₂, žmogum PS I 10₂₉, 19₁, 54₁₁ greta sunumi PS I 150₁₂,₁₅, žmogumi PS I 156₃.) § 57. Tarmės i (trumpas), kilęs iš ī, lk atitinka tos pačios kilmės i, pvz.: martì, patì, gražì, platì (plg. Tverečiaus gražì, plačì, brungìja „brangioji“); (dgs. gal.) akìs, ausìs, pìrìs27. Tvirtapradžio -ī sutrumpėjimas, reikia manyti, įvykęs kartu su -ā sutrumpėjimu (§ 52). § 58. Tarmės i, ī, kilę iš tvirtagalio ī. Šios kilmės i (trumpas) lk atitinka i arba nekirčiuotą y, o ī (ilgas) atitinka kirčiuotą y. Šiuos i, ī turi: 1. īa-kamienių daiktavardžių vns. vardininkas, pvz.: brėdis, miežis, žodis; arklys ~ arkys, dagys ~ dagys, gaidės ~ gaidys28. 2. ī-kamienių daiktavardžių dgs. vardininkas, pvz.: akìs ~ ākys, širdìs ~ širdys, pìrtìs ~ pìrtys29. § 59. Tarmės i, ī, atitinkantieji lk i, yra kilę iš tvirtagalio dvigarsio in, išnykus tautosilabiniam n (§ 86). Šios kilmės i (trumpas) yra nekirčiuotas, o ī (ilgas; pasitaiko retai) tiktai kirčiuotas, pvz.: ākì ~ ākì, dūntì ~ dantì, pìrtì ~ pìrtì, vãgì ~ vãgì; kakõ ~ kokį „kokį“, takõ ~ tokį „tokį“. § 60. i, atsiradęs iš vietininko formų tvirtapradžio -ēn. Šis tarmės -i lk atitinka iš to paties -ēn kilusį -e, pvz.: laukì ~ laukė, miškì ~ miškė, sōdì ~ sodė, šieni ~ šiene, šieni ~ šienė. Tarmėje prieš tautosilabinio n iš žodžio galo nukri- 26 Plg.: svedasiškių kalõ ~ kalė, pelõ ~ pelė, pelõs ~ pelės, pamylõs ~ pamylės; raguvìškių pelõ ~ pelė, žulõ ~ žolė; žulõs ~ žolės (greta žodžio viduryje kirčiuoto e: lėkti ~ lėkti); plg.: V. Valunta, min. veik., 37; E. Žvirblytė, Raguvos tarmė, dipl. d. (rankr.), 18, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko v. universiteto IFF Lietuvių kalbos katedra, 1954. 27 Dėl lietuvių kalbos i-kamienių daiktavardžių dgs. gal. -is kilmės plg. Endzelīnas, GF, § 236. 28 Plačiau apie lietuvių kalbos īa-kamienių daiktavardžių vns. vard. galūnių -is, -ys kilmę žr.: Endzelīnas, GF, § 194 (su nurodyta literatūra); J. Kazlauskas, I-linksniavimo daiktavardžių perėjimas į io-linksniavimą, UMD, 26, 41 tt. (1958). 29 Apie lietuvių kalbos i-kamienių daiktavardžių dgs. vardininko galūnės -ys (rapt > -is) kilmę dar žr.: Endzelīnas, GF, § 223; Endzelīns, Gr, § 281; J. Kazlauskas, min. veik., 42. 29 timą (§ 86) pirmasis sandas -ė > -ī (-ėn > -in)30. Šis nekirčiuotas ir kirčiuotas -ī sutrumpėjo žymiai anksčiau už -ī, kilusį iš tvirtagalio nekirčiuoto -in (dvigarsio -ėn pirmojo sando sutrumpėjimas bendras visoms lietuvių tarmėms). Šio senojo -ėn likimą po l plg. § 85. Balsis -i < -ėn yra nukritęs iš visų vardažodžių vns. vietininko formų, turinčių įvardinę galūnę, pvz.: baltam, geram, mažam, devintam, pinktam ~ penktame, kal’em ~ kokiame, pačėm ~ pačiame, šitam, artam, stovinčėm ~ stovinčiame. (Plg.: kuriami PS I 4₂₆, 13₆, 18₃, 51₁₅, kokiamy PS I 42₁₇, szawyntami PS I 43₁₈, tami PS I 57₁₆,₁₉, táni KA 48₂₄.) § 61. i, atsiradęs iš tvirtagalio en, kurio pirmasis sandas prieš n išnykimą išvirto i (-en > -in). Šis i lk atitinka tos pačios kilmės nekirčiuotą ę, pvz.: kàrvi ~ kárvę, ląpi ~ ląpę, medìni ~ medinę, žėmi ~ žemę; būzi ~ būvę, dávi ~ dāvę, dirbi ~ dirbę; mátis ~ mátęs, sákis ~ sákęs, turėjis ~ turėjęs. Apie tvirtagalio žodžio galo en likimą po l žr. § 85. § 62. i, atsiradęs iš tvirtapradžio dvibalsio ie. Ši tarmės i, lk atitinkanti tos pačios kilmės i, turi: 1. Atvirame žodžio gale: vardažodžių dgs. vardininko įvardinė galūnė, pvz.: balti, jauni, geri, kiti, matiti ~ matyti, parvešti ~ parvežti, žalgami ~ valgomi; esamojo ir būsimojo laikų vns. II asmens formos, pvz.: neši, peši, šnekėsi, suksi, turėsi, veši. Atvejus, kai ie atvirame žodžio gale neišvirtęs i, žr. § 68. 2. Uždarame žodžio gale veiksmažodžių sangrąžinės formos: bendratis, pvz.: dairìtis ~ dairytis, dirbtis ~ dirbtis, glaustis, praustis; liepiamosios nuosakos vns. II asmuo, pvz.: gulki s, kėlkis, pilkis, sėskis. Iš atviros (t.y. neturinčios sangrąžos dalelytės) bendraties ir liepiamosios nuosakos vns. II asmens galūnės po priebalsio balsis yra išnykęs, pvz.: ari, bauši, derėi, gėri, kàli, mìši, žadėi; aik ~ eik, baik, dirbk ~ dirbk, turėk, vešk, žinok. Koks balsis iš minėtų galūnių yra nukritęs, sunku tikrai pasakyti. Senesnės kartos atstovai greta dažnesnių bendraties formų be galūninio balsio dar kartais pasako: būti ~ būti, dirbti ~ dirbti ir gàute (tarmės -e čia kilęs iš nekirčiuoto -ie), aite ~ eiti, gyvenite ~ gyventie (plg. Širvydo raštuose šalia dažniausių bendraties formų turėt PS I 5₁₀, but PS I 8₂, imkult PS II 17₅ taip pat pasitaikančias rasti PS I 34₁₁, II 94₂₂, buti PS I 37₂₅, turėti PS I 47₂₀, pasipustie PS II 184₁₇). 30 Ne tokia aiški yra dgs. vietininko formų postpozicija, kadangi tarmėje po -s- yra ne tik balsis -i, bet ir -e, pvz.: miškiuos, šakosė (didesnėje tarmės ploto dalyje) ir miškiuose, šakosė (apie Musninkus, Čiobiškį). Širvydo raštuose dėsningai vartojamos vns. vietininko formos yra: dzewiaty PS I 43₁₇, giwenimy PS I 43₁₈, mokimy PS I 34₂₂, sudy „teisme“ PS I 7₃ (tiktai, atrodo, atsitiktinai: augime PS I 195₁₉). Tačiau ten pat dažniausios dgs. vietininko formos yra: linksmbėse ne žsakose PS I 7₁₁, runkose PS I 27₂₆, úiose PS I 28₂₃, namuose PS I 32₁₄, purwuose PS I 36₁₃, karčiuose ir szaluose vandensė PS I 187₃, tumšibėse PS II 96₃₀, iose PS II 97₁, kuriose PS II 99₂₉ ir retesnės: kuriosa PS II 94₂₆, dienuosa „dienose“ PS II 95₂₇, žadži osa „žodžiuose“ PS II 149₁₆, piktibėsa PS II 168₃, kitosa wietosa PS II 202₁; kuriosy PS II 94₂₂, laukuosa PS II 94₁₉, reykałuosy (eina po: wisokitos) PS II 96₂₇. Dar plg.: Endzelynas, GF, § 190; Endzelīns, Gr, § 234 (su nurodyta literatūra). 30 Liepiamosios nuosakos vns. II asmens atviroje galūnėje išlikusio balsio visiškai negirdėta. § 63. a) i, esantis po suminkštintų priebalsių arba j, vietoje: 1) senojo trumpojo a, pvz.: (atviroje galūnėje) gėri ~ gėria, jōji ~ jōja, kōši ~ kōšia, lieji ~ lieja, šlāpi ~ šlāpia, žāli ~ žalia; (uždaroje galūnėje) naujis ~ naujas, šlāpis ~ šlāpias, vējis ~ vėjas, žālis ~ žalias; 2) dgs. galininko a (< ān), pvz.: (nekirčiuotas) kōjis ~ kōjas, sāujis ~ sāujas, švīežis ~ šviežias; (kirčiuotas) gražis ~ gražias, marčis ~ marčias, vadžis ~ vadžias, žālis ~ žalias. Šio tarmės i atsiradimas, greičiausiai, yra sietinas su trumpojo žodžio galo a virtimu α (§ 53). Trumpasis a virsdamas pūstiniu α, labai panašiu į rusų kalbos trumpai ištartą vidurinės eilės balsį ы, po suminkštintų priebalsių bei j ir galėjo išvirsti tiktai priešakiniu i31. Žodžių audži ~ audžia, kinči ~ kenčia, lūdži ~ lūdžia „lydi“, žūdži ~ žydžia „žydi“, laidži ~ leidžia, medži ~ medžia, spaudži ~ spaudžia, svėči ~ svečia, trėči ~ trečia tarimas leidžia manyti, kad trumpasis a > α, o po suminkštintų priebalsių ir j išvirto i, jau po junginių *dj, *tj išvirtimo afrikatomis dž, č (apie afrikatų atsiradimo amžių žr. § 82d). b) Po suminkštintų priebalsių bei j ir nekirčiuotas tarmės u dažniausiai yra išvirtęs i, pvz.: gōjis ~ gōjus, križis ~ kryžius, rōjis ~ rojus, sūkčis ~ sūkčius; (vns. gal.) gōji ~ gōjų, križi ~ kryžių, sūkči ~ sūkčių, marči ~ marčią, sūpi ~ sūpą, valdži ~ valdžią; (dgs. gal.) kviečis ~ kviečius, pievėjis ~ pievėjus, suvėjis ~ suvejus; bet: (dgs. kilm.) križų ~ kryžių, sūkčų ~ sūkčių, kōjų ~ kōjų, sāujų ~ sāujų. Kirčiuotas tarmės u šiuo atveju daugiausia išlieka sveikas, pvz.: naujūs, svēčūs ~ svečius, tačiau kartais pasakoma ir medžis ~ medžius, žālis ~ žalius. Šio i atsiradimą tam tikrais atvejais taip pat galima paaiškinti žodžio galo redukcija (plg. § 53). Tačiau, kaip matėme iš pavyzdžių, tarmėje i yra ne vien tiktai senojo trumpojo u vietoje, bet gana dažnai jis yra atsiradęs ir iš kitos kilmės u. Dėl to čia gali būti kaltas ir tas faktas, kad balsis u po suminkštintų priebalsių ir j ypač linkęs priešakėti32. § 64. i, atsiradusi vietoj trumpojo e, turi ē-kamienų daiktavardžių dgs. galininko formas (dėl seno šių formų -ēs > -es plg. § 53a), pvz.: (nekirčiuotas) drōbis ~ drōbes, kārvis ~ kārves, žievīs ~ žieves; (kirčiuotas) katīs ~ katēs, medinīs ~ medinēs, senesnīs ~ senesnēs, virvīs ~ virvēs, žemīs ~ žemēs. Visiškai patikimų pavyzdžių, kur i tarmėje būtų ir vietoj senojo trumpojo e, nėra. Galima paminėti tiktai vns. šauksmininko formas dievī, tēvī, zaikī. Jeigu pastarųjų formų atsiradimas nesusijęs su morfologija, tai greta jų pasitaikančias vns. šauksmininko formas vaikė, vīre ~ vyre, reikėtų laikyti į tarmę patekusiomis vėl iš naujo, neseniai. Galima dar pridurti, kad ir ē-kamienio daiktavardžių vns. šauksmininko formos tarmėje pasitaiko dvejopos: kārvī || kārve (po l: vārla || vārla). 31 Rusų kalbos ы po minkštojo priebalsio taip pat virsta u (=i); plg. P. И. Аванесов, Фонетика современного русского литературного языка, § 41, Москва, 1956. 32 Šis reiškinys būdingas ir kai kurioms kitoms rytų aukštaičių tarmėms (Ramygalos, Raguvos, Panevėžio ir kt.); plg.: Būga, RR, 2, 25—26; J. Šukys, Miežiškių tarmės vokalizmo bruožai, LKK, 2, 155, 160 (1959); E. Žvirblytė, min., veik., 22. Be to, plg. § 76. 31 u, ū § 65. Žodžio galo u yra trumpas ir ilgas. Jo kilmė yra keleriopa: 1. Iš senojo trumpojo u. Tarmėje, kaip ir lk, jis kirčiuotas ir nekirčiuotas yra trumpas, pvz.: alùs, medùs, gardùs, gražùs, rajùs, balsù, gilù; lietùs, žmogùs, sòtus, šviesù. 2. Iš senojo ū. Šios kilmės u, būdamas nekirčiuotas, tarmėje yra trumpas; lk jis atitinka ū, pvz., pietùs ~ pietūs, baisùs ~ baisūs, rãmus ~ rãmūs, sãldus ~ sãldūs33. 3. Iš tvirtagalio dvigarsio im, nukritus tautosilabiniam n (§ 86). Šis tarmės u yra trumpas (nekirčiuotas) ir ilgas (kirčiuotas). Lk jis visada atitinka ilgą u (= ū), pvz.: (trumpas) ālu ~ ālų, mēdu ~ medų, sāldu ~ sāldų; kọ́ju ~ kojų, vīru ~ vyrų, jūsu ~ jūsų; ārtu ~ artų, nėštu ~ nėštų; (ilgas) galū ~ galvų, sunū ~ sunų, varlū ~ varlių, balū ~ baltų. 4. Iš tvirtagalių dvigarsių: 1) an, kurio pirmasis sandas prieš u nukritimą virto u (-an > -un). Šios kilmės u tarmėje daugiausia yra trumpas (nekirčiuotas), retai pasitaiko ilgas (kirčiuotas). Lk jis visada atitinka ą, pvz.: lãzdų ~ lãzdą, mažų ~ mažą, šãku ~ šaką, gėrų ~ gėrą; kãku ~ kokią „kokią“, tãkū ~ tokią „tokią“. 2) en, ėjusio po z, pvz.: didelù ~ didelę, žõlu ~ žolę (dar žr. § 85). 5. Iš tvirtrapradžio dvibalsio uo. Šios kilmės u tarmėje, kaip ir lk, visada yra trumpas. Jį turi: 1) atvirame žodžio gale vns. įnagininko ir esamojo bei būsimojo laikų I asmens formos, pvz.: gerù, mažù, medžù ~ medžiu, pačù ~ pačiu, ratù (dar žr. § 68); gulù ~ guliu, nešù, sukù, vedù; nešù ~ nešiu, suksù ~ suksiu, vežù ~ vešiu. 2) uždarame žodžio gale dgs. galininkas, pvz.: gerùs, kálnus, pačiùs ~ pačius, piõdus, važiuojemus ~ važiuojamus (dar žr. § 68). Vietoj tarmės u po kietųjų priebalsių dar kartais tariamas α (§ 53b), o po suminkštintų priebalsių ir j — i (§ 63b). 2. Dvigarsiai Dvibalsiai ai, au, ei § 66. Žodžio gale dvibalsiai ai, au, ei išliko sveiki tiktai kirčiuoti, pvz.: (vns. naud.) anái, gerái, jaunái, kitái, mažái; buvũi, gerai, laukai, senais, vaikais (dar plg. § 75); pušáu ~ pusiau, táu; buvaĩ, daraĩ, mataĩ, paklaũs, vidaũs; darėĩ, mateĩ, sukeĩ, vedėĩ, vežėĩ. Po sukietėjusio l dvibalsis ei > ai, plg. § 84. Nekirčiuoti senieji ai, au, ei tarmėje yra pavirtę kitais dvibalsiais (§ 67). 33 Apie lietuvių kalbos u-kamienių dgs. vard. galūnės -ūs (rapt > -us) kilmę žr. Endzelynas, GF, § 249. 32 ai, au, ii, iu § 67. a) Nekirčiuoti žodžio galo ai, au po kietųjų priebalsių tarmėje yra pavirtę dvibalsiais ai, au, pvz.: gálvai ~ gálvai, lázdai ~ lázdai; áugai ~ áugai, dírbai ~ dirbai, dirbdavai ~ dirbdavai; rãtais ~ rãtais, vírais ~ vyrais; ródais ~ ródais; dirbau ~ dirbau, šókau ~ šókau, válgau ~ válgau; mókaus ~ mókaus, sẽdau ~ sẽdaus. Senųjų žodžio galo dvibalsių ai, au panašų virtimą (arba net vienbalsėjimą) matome ir didelėje kitų rytų bei vidurio aukštaičių tarmių dalyje. Šis virtimas, atrodo, prasidėjęs gana seniai34 ir, be abejonės, siejasi su nekirčiuotų (o kitose tarmėse ir kirčiuotų tvirtagalių) galūnių trumpėjimu, silpnesniu jų tarimu (redukcija). Dar plg. § 53. Rapt dvibalsiu ai virsta ir antrinės kilmės žodžio galo nekirčiuotas ai, pvz.: 1) -ai < -ai, atsiradusio dėl galūnės sutrumpėjimo: dírvai (< dirvai < *dirvãje) ~ dirvoje, lóvai ~ lóvoj, runkai ~ rankoj; šitai (< šitai < *šitãji) ~ šitoj; 2) -ai < -ai < -ei (< -ei ar -ėi), atsiradusio po sukietėjusio priebalsio l (§ 84): kėlai ~ kėlei, (vns. naud.) kaulai ~ kiaulei, sáulai ~ saulei, žólai ~ žolei; (vns. viet.) ėglai ~ ėglei, mélai ~ mėlei, sáulai ~ sáulėj. Be nurodytų atvejų, žodžio gale dar yra ai, kilęs iš ui (ui), pvz.: maĩšai ~ maišui, mėdai ~ medui, námąi ~ namui, sūnai ~ sūnui, vaikai ~ vaikui, vírai ~ vyrui, žmõgai ~ žmogui. Tiesa, ši vns. naudininko galūnė gali atrodyti identiška ir su Debeikių tarmės to paties linksnio galūne -ai (pvz., tam vyrai), kurios kilmė kol kas nėra visai aiški35. Tačiau rapt ir kitais atvejais nekirčiuotas ir kirčiuotas tvirtagalis -ui (ui) > -ai, plg.: paskai ~ paskui, turgai < turguį < turguje, vidai < vidui < viduje, viršai < viršui < viršuje. Tai verčia manyti, kad ir vns. naudininko galūnė -ai čia yra atsiradusi (redukcijos keliu) iš -ui. Nekirčiuotas ir kirčiuotas tvirtagalis -ai, esantis o-kamienių vardžodžių vns. įnagininko formose (pvz.: gerai „gera“, gálvai „galva“, lazdai „lazda“), taip pat, veikiausiai, atsirado iš -ui36. b) Rapt žodžio galo dvibalsių ai, au, ui pirmieji sandai virsdami redukuotu α, po suminkštintų priebalsių ir j dar ir priešakėjo: vietoj α čia atsirado i (dar plg. § 63). Vadinasi, kur po kietųjų priebalsių yra -ai ir -au, ten po suminkštintų priebalsių ir j tais pačiais atvejais yra dvibalsiai -ii ir -iu, pvz.: 1) -ii ir -iu iš nekirčiuotų senųjų -ai ir -au: (vns. naud.) kóji ~ kójai, marčii ~ marčiai, valdžii ~ valdžiai; (dgs. vard.) gelãžinii ~ geležiniai, peļii ~ peļiai, žódžii ~ žódžiai; (dgs. įnag.) mediniñs ~ mediniais, pj evej iñs ~ piovėjais; 34 Pvz., M. Daukšos dvejopas žodžio galo ai rašymas (ai arba ei) leidžia manyti, kad jis savo tarmėje girdėjęs nei gryną ai, nei ei, bet ai arba ei. Plg. APh, 4, 18 (1933). 35 Plg. K. Būga, Tauta ir žodis, 1, 417—418, Kaunas (1923); Z. Zinkevičius, a(ō)-kamienių daiktavardžių vienaskaitos naudininkas, UMD, 5, 190—191 (1955); Otrębski, GrJ L, 3, § 17. 36 Apie pastarojo dvibalsio kilmę minėtoje galūnėje žr. K. Morkūnas, Įvardžiuotinių būdvardžių liekanos rytų aukštaičių pietinėje tarmėje, MADA, 2 (7), 198 tt. (1959). 3. Kalbotyros klausimai, III 33 (vns. šauksm.) sūkčių ~ sūkčiau, suvėjų ~ siuvėjau; gražių ~ graužiau, įdžių ~ įdžiau; plovių ~ ploviau, ródžių ~ ródžiau, turėjų ~ turėjau; 2) -i iš antrinės kilmės -ai: (vns. viet.) kójių ~ kójoj, sáujių ~ sáujo; 3) -i iš senesniojo ir naujai atsiradusio nekirčiuoto ir kirčiuoto tvirtagalio -ui: (vns. naud.) árklių ~ árkliui, jáučių ~ jáučiui, krýžių ~ krýžiui, pjovėjų ~ piovėjui, sūkčių ~ sūkčiui; (vns. viet.) ámžių ~ ámžiui, pěčių ~ pěčiui; pagrečių ~ pagrečiui. Dvibalsiu -i žodžio gale taip pat pavirtęs ir nekirčiuotas senasis ir antrinės kilmės -ei (išskyrus atvejį, kai šis -ei eina po l; plg. šio paragrafo a) skyrelį), pvz.: pjōvį ~ piovėj, ródį ~ ródei, sėmis ~ sėmeis; (vns. naud.) kåtį ~ káteį, kárvį ~ kárvei, sénį ~ sėnei; (vns. viet.) kóšį ~ kóšėj, purvynį ~ purvynėj, žémį ~ žémėj. Dėl -i, esančio io (ia)-, ē-, i-kamienių vardažodžių vns. įnagininko galūnėje, žr. MADA, 2 (7), 198 tt. (1959). Dėl vns. vietininko -i ~ -yj žr. § 82b. ie, uo § 68. Atvirame žodžio gale išlikusius sveikus ie, uo turi įvardžių anas (parod. įv.), jis, katras, koks, nė joks, šioks, tas, toks kirčiuotą galūnę, pvz.: (dgs. vard.) anie, jies, katrìes, kakìes ~ kokie, niekiẽ ~ nė jokiẽ, šėkiẽ ~ šiokie, tiẽ, takiẽ ~ tokie; (vns. įnag.) anuo, juo, katruo, kokiuo ~ kokiuõ, niekuõ ~ nė jokiũ, šėkuo ~ šiokiuõ, tuo, takuo ~ tokiuõ. Be to, dvibalsis uo yra išlikęs daiktavardžių priebalsinio kamieno vns. vardininko kirčiuotoje galūnėje, pvz.: akmuo, piemuo, ruduo, sesuo. Visais kitais atvejais nekirčiuoti ir kirčiuoti dvibalsiai ie, uo atvirame žodžio gale yra suvienbalsėję, plg. §§ 52₄, 62, 65₅. Uždarame žodžio gale dvibalsis ie kirčiuotas visada išlieka sveikas, pvz.: kerpìes, kitìes, nešìes, pra usìes, vedìes, vesìes; (vns. kilm.) naktìes, pìrtìes, seserìes, ugnìes; jaunìeji. Dvibalsis uo nepakitęs išlieka tiktai kirčiuotas: 1) sangražinių veiksmažodžių galūnėje, pvz.: dedùos, nešùos, nešùos „nešiuos“, vedùos, vešùos „vešiuos“, ir 2) įvardžių anas, jis, katras, koks, nė joks, šioks, tas, toks, visokas dgs. galininke, pvz.: anuõs, juõs, katruõs, kokiuõs ~ kokiuõs, niekuõs ~ nė jokiũs, šėkuõs ~ šiokiuõs, tuõs, takiuõs ~ tokiuõs, visakiuõs ~ visokiõs. Kitais atvejais uždarame žodžio gale ie, uo taip pat yra suvienbalsėję, plg. §§ 52₄, 54₂, 62, 65₅. ui (ui̯) § 69. Žodžio gale, kaip ir kamiene, dvibalsis ui labai retas. Tarmėje jis pasitaiko tik kirčiuotas tvir tapradis, pvz.: venùì vienas „vienui vienas“, (vns. įnag.) jūì < jāj < jājā, katruì < katrāj < katrājā. Apie nekirčiuoto ir kirčiuoto tvirtagalio ui žodžio gale likimą žr. § 67. éi, ėi, oi § 70. Sutrumpėjus tarmėje ē-, (i)o-kamienių vardažodžių vns. vietininko galūnei, atsiranda nauji dvibalsiai éi (po l ēi > ēi), oi, pvz.: varškėi ~ varškei (< varškėje), žėvėi ~ žievėi, skylėi ~ skylėi, žalėi ~ žolėi (dar plg. § 82); anōi ~ anoj (< anojè), galvōi ~ galvoj, gražōi ~ gražioj, naujōi ~ naujoj. 34 Dvibalsis oi dar pasitaiko vienoje kitoje moteriškosios giminės įvardžių vns. vardininko formoje, pvz.: anõj ~ anój (< anóji) „ana; parod. įv.“, katrõj ~ katrój „katra“. Dvibalsiai ėi, ęi, oi, tarmėje yra tiktai kirčiuoti. Apie šių antrinės kilmės dvibalsių likimą nekirčiuotame žodžio gale žr. § 67. Mišrieji dvigarsiai § 71. Senieji mišrieji dvigarsiai žodžio gale dažniausiai yra suirę, jų antrieji sandai — nukritę (plg. § 86). Dabar esantieji žodžio galo mišrieji dvigarsiai daugiausia yra antrinės kilmės. Jų atsiradimo priežastimi paprastai buvo balsių ar dvibalsių galūnėje išnykimas. Nukritus balsiui (ar dvibalsiui), likęs paskutinio skiemens priebalsis prisilietė prie priešpaskutinio skiemens balsio, ir taip atsirado nauji dvigarsiai. Tuo būdu, dabar esančių tarmėje žodžio galo mišriųjų dvigarsių pirmaisiais sandais dažniausiai yra kamiengalio balsiai a, ą, e, ė, ę, i, o, u, o antraisiais sandais — priebalsiai m ir n. § 72. Mišriuosius dvigarsius su antruoju sandu m turi vardžodžių vns. naudininkas ir vietininkas, daugiskaitos (=dviskaitos) naudininkas ir įnagininkas, veiksmažodžių dgs. I asmuo. a) -am (lk atitinka -am-, nekirčiuotą -om- ir nekirčiuotą -ėm-, einantį po l; dar plg. § 75): anám, baltám; anãm ~ anamè, senãm ~ senamè; rátam, vaikám; ruñkam ~ rañkom, šienam ~ šienom; dàram ~ dàrome, dìrbam ~ dìrbome, dìrbdavom ~ dìrbdavome; didžiùlam ~ didžiùlēm, sėilam ~ sėilēm; màlam ~ màleme. b) -am (lk atitinka po kietų priebalsių esantį esamojo laiko dgs. I asmens -am-; plg. § 53): dìrbam ~ dìrbame, dùodam ~ dùodame, mòkam ~ mòkame. c) -em (lk atitinka nekirčiuotą -ėm-): kárvem ~ kárvėm, lápem ~ lápėm; dàrem ~ dàrėme, màtem ~ màtėme. d) -ėm, -em (lk atitinka kirčiuotą -ėm): giesmėm ~ giesmėm, kaũem, senesnėm; gerklėm ~ gerklėm, žõlėm ~ žolėm. e) -im (lk atitinka -im- ir po suminkštintų priebalsių bei j esantį esamojo laiko dgs. I asmens -am-; plg. § 63): gelàžim ~ geležìim, vitim ~ vytim; gūlim, dìrpsim ~ dirbsime, diõkim; áudžim ~ audžiame, baigim ~ baigiame, kėlim ~ keliame, važiuojim ~ važiuojame. f) -om (lk atitinka kirčiuotą -om): lazdõm, naujõm, žãlõm ~ žaliõm. g) -um (retas, lk atitinka -um): petūm ~ pietūm. § 73. Mišriuosius dvigarsius su antruoju sandu n daugiausia turi tiktai vardžodžių įnagininkas. a) -an yra tiktai kirčiuotas ir atitinka lk -an, pvz.: anán, baltán, gerán, miškan (dar plg. § 75). b) -an lk atitinka: 1) visada nekirčiuotą, o kartais ir kirčiuotą -an, pvz.: miẽstan ~ miẽstan, óran ~ óran, sõdan ~ sõdan, stõgan ~ stõgan; darbãñ || darbãñ, lungãñ || lungãñ ~ langãñ, stalãñ || stalãñ; 35 2) nekirčiuota -on, esanti po kietųjų priebalsių, pvz.: lóvan ~ lóvon, runkan ~ rankon; 3) nekirčiuota -ėn, esanti po l, pvz.: didžiūlan ~ didžiūlėn, sáulan ~ sáulėn, šeilan ~ šeilėn; 4) -un, esanti po kietųjų priebalsių, pvz.: alan ~ alun, medań ~ medun, turgan ~ turgun. Kirčiuotas -un kartais išlieka nepakitęs, pvz.: dungūn ~ dangūn, medūn. c) -ėn, -ēn, -on atitinka kirčiuotus lk -ėn, -on, pvz.: katēn, žēvīn ~ žievėn; didelēn ~ didelėn, žalēn ~ žolēn; galvōn, lazdōn, šakōn, valdžōn ~ valdžion. d) -in, -īn lk atitinka: 1) -in, pvz.: lavīn ~ lovīn, pirtīn, širdīn; 2) -yn, pvz.: artīn37 ~ artyn, gerīn ~ gerýn, žemīn ~ žemýn; 3) nekirčiuota -ėn, pvz.: drōbin ~ dróbėn, ūpin ~ ūpėn, žemin ~ žēmėn; 4) nekirčiuotą -on, einantį po suminkštintų priebalsių arba j, pvz.: nekōčin ~ niekōčion, sáujin ~ sáujon; 5) -un, einantį po suminkštintų priebalsių arba j, pvz.: gōjin ~ gōjun, krīžin ~ krýžiun, pėčin ~ pėčiun. Dvיגarsi -in taip pat turi visų kamienų daugiskaitos iliatyvo formas, pvz.: geruōsin, miškūosin, naujōsin, šakōsin, širdīsīn ~ širdysīn, žemēsīn. 3. Trigarsiai § 74. Žodžio gale tam tikrais atvejais pasitaiko trigarsiai iem, uom. Trigarsį iem turi daugiskaitos (= dviskaitos) naudininko įvardinė galūnė, pvz.: aniēm, baltīem, kitīem, mažīem. Nekirčiuotas -iem > -em, pvz., geriausiem ~ geriausiem. Trigarsį -uom turi kai kurių vyriškosios giminės įvardžių vns. įnagininkas, pvz.: antōm, katrōm, kokiōm ~ kokiuōm, tokiōm ~ tokiuōm. IV. Kombinaciniai balsių dėsniai 1. Balsių priešakėjimas § 75. Eidami po suminkštintų priebalsių ir j, užpakalinės eilės balsiai visuomet supriešakėja, pvz.: jáunas, dž̌áuči ~ džiau­ti, pjovė ~ piovė, žóvauti ~ žióvauti, jūdini, juosta, lūnas ~ liūnas. Supriešakėjęs tarmės a kartais net tariamas kaip balsis e. Aiškiau e girdimas šiais atvejais: 1) atvirame skiemenyje vietoj trumpo kirčiuoto ir nekirčiuoto įvairios kilmės (plg. §§ 21—23, 52) a, pvz.: ievai ~ javai, sáuje ~ sáuja, pradžė ~ pradžia, žinė ~ žinia; jodinēt ~ jodinėti, žepḷinēt ~ žioplinėti, kėle ~ kelio, nauje ~ naujo, grāžes ~ gražios, sáujes ~ saujos, turėjes ~ turėjos; ještēla ~ juostėlė, āpjese ~ āpjuosė, vartēles ~ vartėliuose; 37 Tarmėje šių prieveiksmių antrinės kilmės dvigarsis -īn tariamas su tvirtaprade priegaide. 36 2) vietoj dvibalsių ai, am, an (kirčiuotų tvirtagalių ir am nekirčiuoto) pirmojo sando, pvz.: arklě̃ ~ arkliai, geně̃ ~ geniai, naujě̃ ~ naujai; arklės ~ arkliais, naujė̃s ~ naujais, švarẽs ~ švariais³⁸; medž’nėm ~ mediniam(e), naujě̃m ~ naujamė; dvăsem ~ dvasiom, săujem ~ saujom, sėdėjėm ~ sėdėjome; gražě̃n ~ gražian, naujě̃n ~ naujan, švarẽn ~ švarian. Supriešakėjęs ilgas tarmės a (tokį a turi atviras kirčiuotas tvirtagalis skiemuo ir kirčiuoti tvirtapradžiai dvigarsiai) balsiu e nevirsta; šiuo atveju jis tariamas panašiai kaip ir lk, pvz.: jăvs, (vns. naud.) brungĭai ~ brangiai, naujăm, takăm ~ tokiam. Taip yra tariamas ir dvibalsio au supriešakėjęs pirmasis sandas, pvz.: šaudai ~ šiaudai, šăuras ~ siauras, ganiău ~ ganiau, jăura, kăuras ~ kiauras. Apie žodžio galo senojo trumpojo a > ė žr. § 63a. § 76. Vietoj supriešakėjusio nekirčiuoto u tarmėje dažnai atsiranda balsis i, pvz.: bliūd̃t ~ bliūvoti, bliūdžiukas ~ bliūdžiukas „dubेनėlis“, čipinė̃t ~ čiupinėti, čižinė̃t ~ čiūžinėti, džīvesei ~ džiuvesiai, Jir̃dnis ~ Jurdōnys „kaimas“, maņčišėnai ~ Mančiūšenai „kaimas“, siūbōt ~ siūbuoti, siūlėlis ~ siūlelis, siuntinė̃t ~ siuntinėti, siuvėjs ~ siuvėjas, šīndien < šiundien (plg. Širvydo Šiān diena PS II 99₃) < šiandiena, šniūrelis ~ šniurėlis, žiūrė̃t ~ žiūrėti. Dar plg. § 63b (su nurodyta literatūra). 2. Bal sio e paplatėjimas § 77. Tarmės e yra nevienodo platumo. Vienais atvejais jis yra siauresnis, kitais atvejais jis tariamas plačiau, su balsio a atspalviu, plg.: 1. metì, metei, melù ~ mielių, sėdė́i ~ sėdėti, senù ~ senių, vieniem ~ vieniem; kėli ~ kėlia, mėte ~ mėte, sėnem ~ seniam, žėme ~ žėme, žėmen ~ žėmėm, (jst.) pěšt, vėšt, vėžt ~ vežti; beržėlis, kelminas ~ kelmynas, mērki ~ merkia, pėiki ~ peikia, veidas, pėrkel, velì; 2. metù ~ metų, melēm ~ mielėm, sedòm ~ sėdòm, senù ~ senų, venām ~ vienām; mėta ~ mėta, sēnu ~ seną, žėmas ~ žemas, vėzdamas ~ vėsdamas, vėžk ~ vežk; beržai ~ beržai, kelmas ~ kelmas, pērka ~ perka, pērkraut ~ perkrauti, (su)veltas ~ (su)veltàs. Pavyzdžiai rodo, kad e tariamas siauriau, jei jis eina prieš priešakinės eilės (ar supriešakėjusį) balsį arba minkštą priebalsį (1. atvejais), plačiau — jei prieš užpakalinės eilės balsį ar kietą priebalsį (2. atvejais). Vadinasi, balsį e veikia po jo 38 Pažymėtinas tas faktas, kad K. Širvydas, daugiausia vadovaudamasis fonetiniu rašybos principu, po suminkštinto priebalsio ir j galūnę -ai dažniausiai rašo (-i)ei, pvz.: žodžiey PS I 1₉, seney PS I 3₁₈, kurtiniey PS I 32₈, numerielei PS I 32₈, plačiey PS I 42₃₀, padėiey PS I 28₂₉, kursitioiey PS I 28₃₀, siun ditioiey PS I 29₁, turėiey PS I 25₅, weiey PS I 50₅, žodžieys PS I 18₁₇, pačieys PS I 18₁₈, punčieys PS I 39₁₁, brungieys PS I 45₁₅, (vns. naud.) kuriey PS I 14₂₃, pačiey PS I 169₂, bažničiey PS I 287₁₈, ir tik žymiai rečiau — (-)ai, pvz.: ne priderunczay PS I 43₇, dušay PS I 247₇, pinkłays PS II 230₁₅, weias PS I 280₈, didžays PS I 301₄. Kitais atvejais po suminkštinto priebalsio ir j Širvydo rašyboje dažniausiai rašoma (i)a, plg.: gvayskčoja PS I 32₁, persekioja PS II 140₁, Kokia PS II 140₉, (vns. viet.) kuriami PS I 4₂₆, kokiamy PS I 42₁₇, (vns. naud.) ku nomasiam PS II 182₂₁, turinčiam PS II 141₅, ir tik retai pasitaiko e, pvz.: nužengėi „nužengiantį“ PS II 70₂₅. 37 einantieji garsai (vyksta regresyvinė asimiliacija). Tačiau dėl to, kas e veikia, — balsis ar priebalsis, — ne visų nuomonė vienoda³⁹. Rapt tam tikri pavyzdžiai leidžia manyti, kad šiam balsiui įtakos gali turėti ir balsis, ir priebalsis, plg.: bė akies ~ be akies, neartas ~ neártas, ne ãžeras ~ ne ėžeras; kęps ~ kėps, pęš ~ pėš. Balsio e platumas tarmėje dar priklauso ir nuo jo ilgumo. Trumpas e (vejeliũkas ~ vėjeliukas, vėlniai ~ velniai), atrodo, yra šiek tiek siauresnis, o ilgas e (vejelis ~ vėjėlis, vėlnis ~ vėlniais) — platesnis; taip pat trumpas e (kepù ~ kepù, kelmù ~ kelmù) — siauresnis, ilgas e (kėpą ~ kėpą, kelmù ~ kėlmą) — platesnis. Rytų aukštaičių tarmėse balsio e paplatėjimas tam tikrais atvejais yra gana senas reiškinys. Taip manyti leidžia šio balsio rašyba senuosiuose raštuose; plg. K. Širvydo: daug giaro PS I 222₂, wisa siara PS I 172₂₆, Mięlas PS II 14₁₂, miatu „metų“ PS II 70₃₁, siamu „seną“ PS II 70₂₈, šiasztu „šeštą“ PS I 317₁₀₉, užkialdamas PS II 131₄₀. Apie tarmėje suketėjusio priebalsio įtaką po jo einančiam balsiui e žr. §§ 84,90. 3. Balsių sutraukimas ir praleidimas (Kontrakcija ir elizija) § 78. a) Sudurtiniuose ir priešdėliuotuose žodžiuose, sangrąžinėse formose ar iškritus iš žodžio vidurio priebalsiui, gali susidurti du balsiai. Šie du gretimų skiemenų balsiai tarmėje kartais sutraukiami į vieną balsį ar dvibalsį, pvz.: (a-e > o, e-ī > ē) pȯžėre ~ požėrė (< paėžerė); nėr(a) (< ne-yra), nebėr(a) (< ne-be-yra); (a-i > ai, e-i > ei) atãima (< atà-ima), pàima (< pà-ima); nėima (< nė-ima)⁴¹; (i-a > ie) apsìeve ~ apsievė (< ap-si-avė), apsėvìmas ~ apsievimas (< ap-si-avimas) „apavas, avalynė“, nusìeve ~ nusievė (< nu-si-avė)⁴²; (ē-jī > ei, a-jī > ai, a-(v)i > ai) kalėjmas (< kalė-jimas); klãjmas (< klā-ji-mas > lk klojimas), ačlãjmas (< atšla-(v)imas). b) Susidūrus dviem gretimų skiemenų balsiams (ar balsiui ir dvibalsiui), vienas tų balsių kartais gali būti praleistas, pvz.: neparinétas ~ neaparimėtos, nep-laidži ~ neaplėidžia, nėpkìnte ~ neàpkentė, neteis ~ neateis, netlàida ~ neatlėido, ³⁹ Plg. E. Grinaveckienė, Minivos upyno tarmės fonetika, LKK, 1, 159 tt. (1957). ⁴⁰ Tačiau Širvydas ia (kartais net ea, pvz., Petras PS II 186₁₁) ir e rašo griežtai neapibrėžtais atvejais ir nenuosekliai; dar plg.: žiame PS I 31₃, nužiamintas PS I 304₁₀, atmiatis PS II 67₁₉, didiasnio PS II 73₂₀, giwianimu PS II 76₄, diagina PS II 76₂₀, pianì PS II 80₁₂, žodialo PS II 158₄, miayly „meilę“ PS II 170₃, 183₂₆, prakìayktas PS II 76₁₀, piarpìszis PS II 188₂₂, niandri „vns. įnag.“ PS II 199₂₀, lampomis PS I 227₂₉, pirenkamia PS II 172₄, ir gieląži PS I 183₁₃, žiemes PS I 65₁₆, didesno PS I 57₂₅, giwianimu PS I 65₃, degunty PS I 20₂₅, peni PS II 80₁₄, žodelo PS I 371₀, meyly PS I 52₉, 58₂₀, 349₈, kieykia PS II 142₁₀, perkalbet PS II 16₄, iż nendres PS II 99₈, semkite PS I 214₁₃, apdengęs PS II 182₂₀. Ženklais ia „Punktuose sakymų“ daugiausia žymimas ilgas (kirčiuotas) e. Be to, ia vietoj e, atrodo, dažniau pasitaiko antrojoje „Punktų“ dalyje. ⁴¹ Tarmėje dar ir greta būtojo kartinio laiko formų atãėmių ~ atãėmiau, atãėmėji ~ atãėmei…, pàėme ~ pàėmė, nėėme ~ nėėmė dažnai yra vartojamos atãėmių, atãėmį…, pàime, nėime. ⁴² Pagal nusìeve tarmėje, greičiausiai, atsirado ir nūjėve ~ nujevė „nuavė“. 38 nẽtvežė ~ neatvežė, nešù ( < ne-ešù), neĩna (< ne-eĩna), nebẽina (< ne-be-eĩna), nė̃jo (< ne-ẽjo), neušẽjo ~ neužšẽjo „nesugyveno, pykosi“, apsẽiti ~ apsieiti, apsiaũti ~ apsiauti (< ap-si-aũti), nusiaũti ~ nusiauti (<nu-si-aũti). c) Ne visada galima žinoti, ar balsiai sutraukti, ar balsis praleistas; dar plg.: žvairãkis (<žvaĩra-ãkis), babaũšis (<boba-aũsis), nãũ (<ne-jaũ), nãũgi (<ne-jaũgi), nepaĩna (< ne-pa-eĩna), pasił̃t (<pa-si-ılgti), pasilsẽti (< pa-si-ilsėti > lk pasilsėti), pasĩmti (< pa-si-ı̄mti). Vadinasi, balsių sutraukimas ir praleidimas tam tikrais atvejais labai arti vienas su kitu siejasi⁴³. 4. Balsių iškritimas (Sinkopė) § 79. a) Tarmėje daugiausia pasitaiko trumpojo nekirčiuoto i iš žodžio vidurio iškritimo atvejų, pvz.: 1. Kaip ir lk, iš žodžių: kẽlnes ~ kẽlnės (< kelinės), vẽlnis ~ vẽlnìas (plg.: welinas PS I 14₃₂, welinas PS II 47₁₃, wėlino DK 13₂₁, 14₁₁ ir welno KA 13₃₂, wėlno KA 14₁₂). 2. Iš žodžių: dešnẽ, dešnìs ~ dešnys (plg. lk: dešinė, dešinys), šil̃ma (plg. lk šil̃mą), šulnìs ~ šulnys (plg. lk šulnys), amẽrka, amẽrkõnas (plg. lk: Amerika, amerikõnas). 3. Iš skaitvardžių: veniuolka ~ vienuólka, veniuólktas ~ vienuólktas, dvỹlika ~ dvýlika, dvỹliktas ~ dvýliktas… deviniólka ~ devyniólka, deviniólktas ~ devyniólktas (plg.: Dvylika PS I 104₁₇, septiniólika PS I 226₁₄ ir dvỹlika KA 24₃,₁₅; lk: vienuólika, vienuóliktas…). 4. Iš priesagos -inykas, -ė (=lk -ininkas, -ė), pvz.: liūdinykas ~ liūdynykas (< liūdynykas), mȧtnikas ~ mȧtnykas (< mȧtinykas), gỉrinikas ~ gỉrnykas (<giri-nykas), mėšnikas ~ mėšnykas (< mėsinikas), ležūnnikas ~ ležūvnykas (< liežūvinikas). Kartais minėti žodžiai pasakomi ir su i, pvz., liūdinykas ~ liūdynykas. Priesagoje -inykas i išlieka, jei, jam iškritus, atsirastų daugiau kaip dviejų priebalsių grupė, pvz.: kȧltinik as ~ kaltinykas, rȧštinik as ~ raštinykas, kampi-nykas ~ kampinykas, dȧržinik as ~ daržinykas, nors pasakoma ir sekundinikas ~ sekundnykas (greta sekundinikas), vȧlundnikas ~ valandnykas (greta vȧlundinikas) „valandų rodiklis“. Tarmėje taip pat nepastebėta šio i nykimo po priebalsių m, n ir g, k, plg.: niuomnikas ~ nuominykas, dainnikas ~ daininykas (dėl malūnikas ~ malūnykas žr. § 102), valākinikas ~ valākinykas. Balsio i iš priesagos -inykas nykimo senumą rodo kai kurie vietų vardai, pvz.: mūšnikai ~ Mušnykai (< *Mūsinikai) „lk Mūsininkai“, ūpnikai ~ Ūpnykai (< *Ūpinikai) „lk Ūpninkai“, uličnikai ~ Ulýčnykai (< *Uličinikai) „Pabaiško apyl. kaimas“, pasadnikai ~ Pasodnykai (< *Pasodinikai) „Gelvonų apyl. kaimas“, o taip pat senieji raštai, plg.: priešzniko KA 53₃, liežuvnikay PS I 82₁₁ ⁴³ Panašiai yra ir kitose tarmėse (plg. E. Grinaveckienė, min. veik., 163). Dėl to neatsitiktinai, atrodo, tie patys pavyzdžiai vienų kalbininkų kartais nurodomi kaip balsių sutraukimo atvejai, kitų — kaip balsių praleidimo (plg.: Endzelīnas, GF, § 34; Ot-rebski, GrJL, 1, § 360). 39 (greta: priešininko DK 53₂₃, priešininkas PS I 5₃₁, priešininkay PS I 14₄, priešininkus PS II 222₃₀). 5. Iš sangrąžos dalelytės -si-, pvz.: nešdáudą < ne-si-dúoda, nušinės < nu-si-nėš, pastráuk < pa-si-tráuk. b) Kitų balsių iš žodžio vidurio išnykimas — gana retas reiškinys, pasitaiko tik viename kitame žodyje, pvz.: kėtrės < keturios, kėtris < keturis, keturias, keterėdešims < keturiasdešims (bet: keturi, keturių ~ keturių, keturìem…). 5. Balsių nukritimas, įspraudimas ir pridėjimas § 80. Balsių nukritimo, įspraudimo ir pridėjimo atvejai tarmėje yra reti, daugiausia pasitaiko nelietuviškos kilmės žodžiuose. a) Nukritimas: šàikvōt ~ šeikvoti „išeikvoti“, kardi̇̀jōnas „akordeonas“, lėkštrika, lėkštrika „elektra“, lementōris ~ lementorius „elementorius“, ná-ližas „analizė“, raštuōt „areštuoti“, raštoni̇̀as „areštantas“, rápnikas (|| arápnikas) „bižūnas“, tōminė ~ tōminė „atominė“, tamabìlis „automobilis“. b) Įspraudimas: šìretas || šìratas || šáratas „šratas“, gimnāžije „gimnazija“, giminàštika „gimnastika“, páletas „paltas“. c) Pridėjimas: uzbōnas (plg. brus. звон) „ašotis“. Konsonantizmas I. Kilmė ir tarimas 1. Priebalsiai b, d, g, k, m, p, r, s, š, t, v, z, ž § 81. Tarmės priebalsių b, d, g, k, m, p, r, s, š, t, v, z, ž kilmė yra ta pati (ir tarimas toks pat, žr. § 14), kaip ir juos atitinkančių lk priebalsių, pvz.: burnà, dúodu, gãlas, kótas, márgas, putà, rõges ~ rõgės, sãmanas ~ sãmanos, šáltas, tùrfas, vãkaras, žùlinì, žãgaras. j § 82. a) Tarmės j kilmė yra ta pati (ir tarimas toks pat, žr. § 14), kaip ir lk, pvz.: jáumas, jáura, júodas. b) Tarmėje j yra išnykęs: 1. Kaip ir lk, tarp priebalsių ir priešakinės eilės balsių, pvz.: (esam. 1. vns. II asm.) glaudì, kelì, sùntì ~ siunti, verki̇̀, (būt. k. 1. vns. II asm.) glaudėi, sùntei ~ siuntei, verkėi, (dgs. vard.) šlapi̇̀, žali̇̀, (naud.) šlapiēm, žaliēm. 2. Iš senųjų samplaikų: gj, kj, lj, mj, nj, rj, sj, šj, vj, zj, žj, ėjusių prieš užpakalinės eilės balsius. Iškrisdamas iš šių samplaikų, j paliko suminkštintą prieš jį buvusį priebalsį (t. y. pirmąją samplaikos sandą), pvz.: rugù ~ rugių, lakù ~ lekìu, žàle ~ žalià, ramiaũ ~ ramiaũ, ganiàũ ~ ganiaũ, šunarei ~ šąnariai, šiauràs ~ šiaũras, šaũdas ~ šiaũdas, daviaũ ~ daviaũ, zurziau ~ zurziau, ōže ~ ožio. 40 3. Iš vns. vietininko kirčiuotų galūnių -ėj(e), -yj(e), pvz.: dabė, žėvė, žalė (|| dabėj, žėvėj, žalėj) < duobėje, žievėje, žolėje; akỹ < akyje, ausĩ < ausyje, pirtì < pirtyje, širdì < širdyje⁴⁴. c) Kaip ir daugelyje tarmių, rapt žodžio kamiene yra išlikę lūpinių priebalsių b, p samplaikos su j prieš užpakalinės eilės balsius, pvz.: bjaurùs ~ biaurùs, (su)bjūra ~ (su)biūro, pjáuti ~ pjauti, pjáustyti ~ pjaustyti, pjévėjis ~ piovėjas, pjudĩ ~ piudyti, rugpjūtė ~ rugpjūtė, spiáuti ~ spiauti, spjaudalìs ~ spiaudalis, spjaudė ~ spiaudė. Žodžio gale j po b, p yra išnykęs (prieš tai šiuos priebalsius suminkštinę), pvz.: drėbù ~ drebù, drebāũ ~ drebiau, lāpù ~ lāpiu, verpù ~ verpiu, verpāũ ~ verpiau. Prieš priešakinį balsį j po b yra tariamas tiktai prieveiksmyje labīn ~ labyn (greičiausiai, pagal labjau ~ labiau). d) Dantinių priebalsių d, t su j samplaikos, ėjusios prieš užpakalinės eilės balsius, tarmėje (kaip ir lk) išnyko, virsdamos dž, č afrikatomis⁴⁵, pvz.: gaidžẽ ~ gaidžiai, gaidže ~ gaidžio, gaidžiū ~ gaidžiui, gaidžū ~ gaidžių; svečẽ ~ svečiai, sveče ~ svečio, svečiū ~ svečiui, svečū ~ svečių, verčiū ~ verčių, verčāu ~ verčiau, verčĩ ~ verčia. l § 83. Tarmės l yra tos pačios kilmės, kaip ir lk, pvz.: láibos, lāpe ~ lāpė, lāšas, lūbas ~ lūbos, lūpa ~ lūpa, lieptas, ligā, liktì. § 84. a) Tarmėje kietasis l (kuris tariamas šiek tiek kiečiau kaip lk) yra ne tik prieš užpakalinės eilės balsius, bet ir prieš e (taip pat prieš e, einantį pirmuoju dvigarsio sandu), ē. Balsiai e, ē po sukietėjusio l tarmėje virto a, e, pvz.: lādas ~ lēdas, lāki ~ lēkia, vėlanas ~ vėlenas, žalāla ~ žolėlė; lāisti ~ lēisti, laidīmas ~ leidimas, didelāi ~ didelēi „didelei“, lik šelāi ~ lig šiolēi „ligi šiolei“; gulēt ~ gulėti, išblēsa ~ išblēso, tilēt ~ tylėti, velēna ~ velēna, žalē ~ žolē. Priebalsis l tarmėje dar yra kietai tariamas žodžiuose: gēlbāt ~ gēlbėti, kalbēt ~ kalbėti, silsēt ~ silsėti „ilsėtis“. Kituose žodžiuose tokiais atvejais, t.y. neidamas tiesiogiai prieš e, ē, l dėl asimiliacijos tariamas minkštai, pvz.: kilpēla ~ kilpėlė, pilnēt ~ pilnėti (dar plg. § 89d). b) Rapt priebalsis l, eidamas prieš e, ē, yra nesukietėjęs šiais atvejais: 1. Garsiažodžiuose (ištiktukuose, iš jų padarytuose veiksmažodžiuose ir kituose žodžiuose), pvz.: klēpt, klēpsi, klēptelēje ~ klēptelėjo, klebetiū, lēpī, lēpsi, lēpterēt ~ lēpterėti, lēpsi ~ lēpsyš „lēpsis“, plēkši, plēškēi, plēpēi, plēpīs ~ plēpys, plēpus, plērpt, plērpi ~ plērpia, slēpti, slēpsēi. ⁴⁴ Dar yra manoma, kad tarmėse vns. vietininko formos akỹ, ausỹ… galėjo atsirasti iš formų akij, ausij, kurių j su į (trumpuoju) asimiliavosi į ilgąjį į (= y). Plg. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos i- kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu, UMD, 26, 66–67 (1958). ⁴⁵ Iš senuosiuose metraščiuose ir kituose dokumentuose (rašytuose svetimomis kalbomis) randamų lietuviškų vietovardžių spėjama, kad *dj, *tj > dž, č apie XIV a. pabaigą ar XV a. pradžią. Tas virtimas, greičiausiai, įvykęs ne visose lietuvių tarmėse vienu metu. Atrodo, šiek tiek anksčiau jis prasidėjo pietų-rytų Lietuvoje ir vėliau—šiaurinėje-vakarinėje Lietuvos dalyje. 41 2. Prieš tarmės e, atsiradusį iš nekirčiuoto dvibalsio ie, pvz.: lemuõ ~ liemuõ, letãis ~ lietãis, ležùvis ~ liežùvis (dar plg. § 29). 3. Žodžiuose, į tarmę patekusi,uose neseniai, kai l kietinimo procesas jau buvo pasibaigęs. Daugiausia tai nelietuviškos kilmės žodžiai, pvz.: kalãdas ~ kalė̃dos, kalėdóti ~ kalėdóti, kalendõris ~ kalendõrius, klebõnas ~ klebõnas, leñtas ~ leñtas⁴⁶ „lėtas“, klė̃ka „narvas“, blė̃ta || blė̃ka „skarda“, sklė̃pas „rūsys“; minkštas l tariamas ir žodžiuose glė̃ža „praskydusi žemė, purvas; skysta, lipni košė“, klė̃vas, lė̃nda, žal̃szi ~ žalėsiai, kurie, atrodo, gali būti ir seni tarmės žodžiai. § 85. Priebalsio l prieš e, ė kietinimas, būdingas ir kitoms aukštaičių tarmėms⁴⁷, yra gana senas reiškinys. Apytikriai nustatyti l kietėjimo pradžią padeda kita ne mažiau svarbi rytų aukštaičių (ir dzūkų) tarmių fonetikos ypatybė, t. y. senojo dvigarsio en virtimas in. Kaip žinome, senasis dvigarsis en rytų aukštaičių tarmėse yra išvirtęs in arba en (pereinamoji pakopa iš en į in); plg. žodžio šventė šiose tarmėse tarimą: švĩntė (Gelvonai), švũntė. (Svėdasai, Obeliai), švẽntė (Panevėžys, Pakruojis). Po priebalsio l senasis en tose pačiose tarmėse sulaukė dar įvairesnio likimo. Čia jo vietoje dabar yra atsiradę dar daugiau naujų dvigarsių: in, ɘn, ǝn, un⁴⁸. Toks nevienodas dvigarsio en po l likimas priklausė nuo to, kas pirmiau — priebalsio l kietėjimas ar dvigarsio en virtimas in — šiose tarmėse prasidėjo. Tose tarmėse, kur pirma en > in, ten l, atsidūręs prieš i, vėliau sukietėti jau negalėjo. Dėl to čia dabar ir tariama linta ~ lenta, lingvas ~ lengvas. Toks tarimas būdingas visiems rytiniams aukštaičiams, gyvenantiems į rytus maždaug nuo linijos Parovėja — Biržai — Vabalninkas — Subačius — Troškūnai — Kavarskas — Vidiškiai — Širvintos — Kaimynai⁴⁹. Vadinasi, į šį plotą įeina didžiausioji dalis puntininkų (tarp jų visi rytiniai dzūkai). Šiuos aukštaičius pagal lenta > lint(a) galėtume vadinti lintininkais. Kitaip atsitiko ten, kur anksčiau buvo sukietintas l. Po sukietėjusio l pirmasis dvigarsio en sandas virto a (taip, kaip e po l virsto a ir kitais atvejais, pvz.: lesa > lasa, leisti > laisti). Taigi lenta, lengvas čia virto lanta, langvas⁵⁰. Vėliau, prasidėjus senojo dvigarsio an virtimui dvigarsiu un, kartu su juo išvirto ir savo tarimu nesiskiriantis an < en. Dėl to kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse iš lanta, langvas (< lenta, lengvas) atsirado lunt(a), lungvas (kaip ir runk(a) < ranka). Taip dabar tariama siaurame puntininkų ruože, esančiame į vakarus nuo minėtos vakarinės lintininkų ribos. Svarbesnės šio ploto vietovės yra Smilgiai (Biržų raj.), Krinčinas, Vabalninkas, Karsakiškis, Raguva, Šiesikai, Ukmergė, Pabaiskas, Gelvonai, 46 Dėl šio žodžio kilmės plg. Būga, RR, 2, 105. 47 Priebalsio l prieš e, ė nekietina tik vakarų aukštaičiai, o visos kitos aukštaičių tarmės (dzūkai, rytų ir vidurio aukštaičiai) šiuo atveju l taria kietai. 48 Panašiai turėjo atsitikti ir su senuoju dvigarsiu em, ėjusiu po l, plg. K. Širvydo: nelýmiby PS I 114₁, nelymti PS I 125₁. Tačiau dabar su šiuo em, ėjusiu minėtoje pozicijoje, ne visose tarmėse yra išlikę pavyzdžių. 49 Nurodant su l kietinimu susijusias ribas, daugiausia remtasi surinkta lietuvių kalbos atlaso medžiaga. 50 Taip (su dvigarsiu an) šiuos žodžius dabar taria vidurio aukštaičiai, vakariniai dzūkai ir Zietelos tarmė, kur priebalsis l prieš e, ė yra kietinamas, o senieji an, en neverčiami un, in. 42 Čiobiškis, Musninkai, Kernavė. Taip pat lunta sako ir pietiniai pantininkai (Truskavõs, Ramýgalos, Krekenavõs apylinkės). Visus šiuos aukštaičius, tariančius lunt(a), galime pavadinti luntininkais51. Į jų plotą, kaip jau matėme iš aukščiau suminėtų vietų vardų, taip pat įeina ir visa rapt. Dv蘸garsis an, virsdamas un, turėjo dar pereinamąjį laipsnį — dvigarsį ɔn (pirmasis sandas — siauras trumpas o). Šią stadiją iki šių dienų išlaikė dalis rytų aukštaičių tarnių. Tokiu būdu iš lanta (< lenta) atsirado ir dabartinė šių tarmių forma lont(a) (kaip lonk(a)s < lankas). Taip tariantieji rytų aukštaičiai, kuriuos galima pavadinti lontininkais, gyvena visame pontininkų plote ir šiaurinėje pantininkų dalyje. Kaip minėta, kai kur senojo en, ėjusio po l, vietoje dar pasitaiko ir dvigarsis bɫn. Šio dvigarsio kilmė, atrodo, ne tokia aiški. Atsirasti jis tiesiog iš in (< en) negalėjo, nes priešals i prieš in vėliau nebūtų sukietėjęs. Tai rodo ir žodžiai lindo, linguori, linkimas, kurių l prieš in visose rytų aukštaičių tarmėse tariamas minkštai. Dėl to ir kai kurių kalbininkų teigimas, kad tose tarmėse, kur tariama lɪnta, pirma en > in, o paskui sukietėjo l, atrodo, ne visiškai teisingas ir, be to, nesuprantamas. Tačiau bɫnta negalėjo atsirasti ir iš lanta ar lunta, nes tokio virtimo pavyzdžių taip pat neturime. Vadinasi, šis bɫn vietoj senojo en turėjo atsirasti kitu keliu. Galimas daiktas, kad kai kuriose aukštaičių tarmėse prieš l kietėjimo pradžią dvigarsio en pirmasis sandas jau buvo susiaurėjęs, t. y. en > ęn. Pavyzdžiui, žodžiai šventė, žengti tuo metu čia buvo tariami šventė, žęngti. Užėjus l prieš e, ė kietinimo bangai, lenta (< lenta), lengvas (< lengvas) čia imta tarti lenta (lęnta), lęngvas (lęngvas). Tačiau šiose tarmėse en toliau virto in, t. y. šventė, žengti > švinti, žingti. Po kietojo l suužpakalėjęs pirmasis sandas ę (= ę) šio tolesnio proceso (en virtimo in) metu taip pat turėjo pavirsti užpakaliniu i (= bɫ). Bet jei formų linta, lunta ir lonta vartojimo izoglosos daugiau ar mažiau yra aiškios, tai šiuo metu ploto, kuriame yra sakoma lɪnta, griežtai apibrėžti negalime. Turimoji tarmių medžiaga rodo, kad dabar lɪnta dažniausiai pasitaiko tiktai šalia kitų formų: greta linta (pvz., apie Dieveniškes, Adutiškį ir kitur), lunta (pvz., rapt plote apie Musninkus, Čiobiškį, Pabaiską ir kitur). Galimas daiktas, seniau lɪntos vartojimo izoglosa buvo ir aiškesnė, bet vėliau šią formą išstūmė jau minėtos linta ir lunta. Pavyzdžiui, K. Širvydo daugiausia yra rašoma: nenusitynks PS I 10₁₇, lynktumes PS I 6₁₀, ne nusilynkiau PS I 24₂₄, aplinkis PS I 84₃, pralynkia PS I 138₁₃, nulink PS I 218₁₅, pralynktas PS I 327₁₄, nusilynkia PS II 12₂₄, nusilinimo PS II 90₁₄, pralynkt PS II 92₅, lyngwa PS I 51₂₀, lyngways PS I 52₂₈, tingwu PS I 243₉, lyngwesniu PS I 277₂₃, lyngwa PS II 36₁, lynciugas PS I 38₂₀, lyriciugays PS I 39₁₀, 127₂₉, lyničugais PS II 70₂₁. Tiktai gana retai pasitaiko: pralynkia PS I 185₃₁, lyncingu PS I 38₁₀, linciugays PS I 11₁₆, linčiugay PS II 160₅, stanksti PS II 179₁₅, prylankk PS II 171₁₉, pasilankie PS II 183₁₆, 51 Galima pridurti, kad ir luntininkai vietoj senojo en, ėjusio po l, kartais pasako in. Pvz., jų ploto šiaurinėje dalyje (nuo Latvijos sienos beveik iki Ukmergės) dažniausiai yra sakoma linkt ~ lenkti. Tačiau dėl tokio šio veiksmažodžio tarimo čia gali būti kaltas ir kitas veiksmažodis — linkti. Panašus šių veiksmažodžių maišymas pasitaiko ir rapt, tiktai čia pagal lunkšt < lenkti ir vietoj linkti pasakoma lunkšti (plg.: prikrovė vežimą — net ašys lunkšta „prikrovė vežimą — net ašys linksta“). 43 luncīgays PS I 374₁₉. Į pastarąsias Širvydo raštų formas, atrodo, galima žiūrėti arba kaip į spaudos klaidas, arba kaip į patekusias iš kitų tarmių. Tačiau dabar, kaip jau sakyta, lbnta daugiausia pasitaiko tiktai kaip gretiminė forma ir, be to, dažniau tose vietose, kur lintininkai ribojasi su luntininkais ar vakarinais dzūkais. Tai verčia manyti, kad ši forma (bent kai kur) gali būti ir kitokios kilmės negu aukščiau nurodėme. Pavyzdžiui, minėtų tarmių paribiais lbnta galėjo atsirasti vėlesniais laikais kontaminacijos keliu iš formų lunta ar lanta ir linta (pirmųjų formų sukietėjęs l + paskutiniosios formos dvigarsis in). Trumpai peržvelgę l tarimą prieš senąjį dvigarsį en, grįžkime prie l kietėjimo senumo klausimo. Iš tikrinių lietuviškų vardų, patekusių į kitomis kalbomis rašytus senuosius dokumentus, matome, jog mišrieji dvigarsiai am, an, em, en jau apie XIV a. vidurį kai kuriose rytinėse tarmėse buvo išvirtę um, un, im, in. Pati šio virtimo pradžia, greičiausiai, siekia dar senesnius laikus. Be to, tiek minėtų dvigarsių virtimas, tiek priebal­sio l kietėjimas, spėjama, prasidėję rytuo­se ir vėliau plitę į vakarus. O kadangi pačios rytinės lietuvių tarmės vietoj lenta dabar taria linta, tai priebal­sis l turėjo būti pradėtas kietinti šiek tiek vėliau negu dvigarsiai am, an, em, en > um, un, im, in. Tačiau tarp šių dviejų reiškinių pradžios ilgas laiko tarpas negalėjo praeiti, nes kitas aukštaičių tarmes, būtent luntininkus ir lontininkus, jau pirma pasiekė l kietinimo banga ir tik vėliau tose tarmėse prasidėjo minėtų mišriųjų dvigarsių virtimas. Tačiau taip buvo šaknyje, o žodžio gale galėjo būti ir kitaip. Pavyzdžiui, vietoj senojo vienaskaitos galininko *saulen (> lk saulę) lauktume: lintininkų plote saulį (dėl n nukritimo žr. § 86), luntininkų — saulu ir lontininkų — saulo. Bet iš tikrųjų ne visada taip yra. Lintininkai ir šiauriniai luntininkai, gyvenantieji puntininkų plote nuo Latvijos sienos maždaug iki Ukmergės, dabar daugiausia sako saulb, o lontininkai ir luntininkai, gyvenantieji pantininkų plote, — saulę. Likusioje luntininkų pietinėje dalyje, kurią beveik visą užima rapt, vns. galininkas yra saulu. Pažiūrėkime, kaip greta linta ir lunta galėjo atsirasti saulb, o greta lonta ir lunta — saule. Fonetiškai šios formos galėtų būti išriedėjusios taip. Senasis galininkas *saulen rytų aukštaičių tarmėse turėjo praeiti stadiją *saulėn. Šią stadiją užklupo l kietinimo banga, ir saulėn > saulėṇ. Pastaroji forma vienoje minėtų aukštaičių dalyje (lintininkuose ir dalyje luntininkų) toliau virto *saulbṇ > saulb, o kitoje dalyje (lontininkuose ir dalyje luntininkų) daugiau nekito ir, nukritus vėliau iš žodžio galo n, čia atsirado saule. Bet taip atsitikti galėjo tiktai: 1) jei žodžio galas ilgiau negu šaknis išlaikė an, en virtimo dvigarsiais un, in pirmąją stadiją — dvigarsius om, em, arba 2) jei žodžio galo an, en virtimas dvigarsiais un, in (taip pat per pereinamąjį laipsnį on, en) prasidėjo šiek tiek vėliau už tų pačių šaknies dvigarsių virtimą. Vienaip ar kitaip žodžio galo an, en pati virtimo proceso pradžia taip pat turėtų būti senesnė už l kietinimo pradžią. Tačiau iš rytų į vakarus šaknies ir žodžio galo an, en virtimo bangos turėjo slinkti ne vienodu greitumu. Pastaroji banga, arba, teisingiau, žodžio galo dvigarsių an, en virtimo pirmoji stadija (> on, en), ėjo žymiai sparčiau, aplenkė šaknies an, en kitimą ir luntininkus bei lontininkus 44 pasiekė dar prieš l sukietėjimą. Rapt žodžio galo, kaip ir šaknies, an, en > un, in jau po l (prieš e) sukietėjimo. Šį šaknies ir žodžio galo dvigarsių an, en kitimo ir l kietėjimo tarpusavio ryšį aiškiau galėtume pavaizduoti lentelėje (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Senojo šaknies ir žodžio galo (vienaskaitos galininko) en kitimo ir l kietėjimo rytų aukštaičių tarmėse santykis pradinė forma: šaknies, galūnės; en >: šaknies, galūnės; l kietinimo banga; an, en >: šaknies, galūnės; tarmės pavadinimas pagal žodžio lenta tarimą. lenta; *saulen; linta; *saulen; linta; *saulbn; saubl; lintininkai. lenta; lenta; *saulen; *saulen; lanta; *saulen; *saulan; lunta; *saulbn; saubl; lintininkai. lenta; lenta; *saulen; *saulen; lanta; *saulen; *saulen; lonta; *saulen; saulė; lontininkai. Tiesa, be aukščiau minėtų vns. galininko formų, tose pačiose tarmėse kartais dar pasitaiko ir kitos formos, pvz., lintininkų plote: saulė (Dieveniškės, kai kurios Molėtų rajono apylinkės ir kitur), saulu (Šašuoliai, Lyduokiai, kai kurios Anykščių rajono apylinkės ir kitur). Pastarosios formos kai kur gali būti taip pat senos, išriedėjusios tiesiog iš *saulen. Bet negalima užmiršti ir to fakto, kad žodžio galas yra žymiai nepastovesnis už šaknį, kad jis vienu ar kitu būdu greičiau gali patirti ir kitų formų įtaką. Pavyzdžiui, rytų aukštaičių tarmėse ė-kamienių žodžių, turėjusių senąjį garsų junginį -lė, daugelio linksnių galūnės po l sukietėjimo visiškai sutapo su o-kamienių žodžių galūnėmis. Plg. Debeikių tarmės žodžių ranka ir saulė linksniavimą: Vienaskaita V. ranka, saula. K. rankas, saulas. N. rankai, saulai. G. ranku., saubl., saulu. Į. ranku, saulu. Vt. rankaj, saulaj (ir ža.lōj greta ža.lėsj „žolėje“). Il. rankan, saulan (ža.lōn greta ža.lēn „žolėn“). Daugiskaita ranka.s, saula.s. ranku., saulu. ranka.m, saula.m. rankas, saulas. ranka.m, saula.m (ža.lōm greta ža.lēm „žolėmis“). (ža.lōs, ža.lēs „žolėse“). (ža.lōs, ža.lēs „žolėsna“). 52 Plg. O. Sedelskytė, Debeikių tarmės daiktavardžių linksniavimas, MADA, 1 (4), 200 tt. (1958). 45 Suprantama, kad minėtos ė-kamienų žodžių grupės galūnėms taip sumišus su o-kamienų galūnėmis, ir vns. galininko gretiminė forma šalù. Čia gali būti naujesnė, atsiradusi pagal rùkų.53 Tas pat pasakytina ir apie kitų linksnių (pvz., vns. įnag.) formas, turėjusias žodžio gale garsų junginį *-len. Be to, šios rūšies formoms tam tikrą įtaką galėjo daryti ir kitos to paties kamieno formos. Pvz., rapt vietoj senojo vietininko *stalẽn, *šìlẽn dabar daugiausia yra vartojamas stalì, šìli. Tokią vietininko formą turi ir daugelis kitų rytų aukštaičių tarmių, plg.: atòli, kubìli, stalì (Debeikiai, Svėdasai). Galima manyti, kad čia tvirtapradis -en > -in dar prieš l sukietėjimą. Tačiau turime ir šiai nuomonei neprit ariančių faktų. Pirma, vėlyvesnį šio -ẽn virtimą kitu dvigarsiu rodo Širvydo vns. vietininkas dẽrkovy PS I 113₉, galỹ PS I 222₂₀, mezlỹ PS I 242₇, mokslỹ PS I 255₁₇, 287₁₂, o taip pat dabartinės kai kurių tarmių šio linksnio formos: galbì, katìbli, kubìli, šìlì (Obeliai), galù, šìlu (Miežiškiai). Tarmėse, kuriose dabar dažniausiai sakoma šìl, taip pat dar pasitaiko ir kitos formos, pvz., šìlb (Čiobiškis). Be to, šiose tarmėse dažnai vartojama supriešinkėjusi forma galù, galbì (rapt), galì (Svėdasai54), kilusi iš *galẽn. Antra, vns. įnagininko tvirtapradžio -ẽn likimas po l taip pat nerodo senesnės virtimo pradžios už tvirtagalio -en virtimo pradžią; plg. vns. įnag. formas: atvìkti PS I 82₂₉, paukšzẽly PS I 85₂₇; siùlbl, skarelbi (Linkmenys, Obeliai), pelù ~ pelė, šaulù ~ šaule (Miežiškiai, Raguva)55. Tai verčia manyti, kad vns. vietininkas šalì, šìli dabar daug kur yra naujesnis. Vietoje kietojo minkštas l čia galėjo atsirasti pagal žymiai dažnesnes to paties kamieno vns. vietininko formas, turinčias minkštąjį kamiengalio priebalsį, pvz.: mišì ~ miške (< *miškẽn), namì ~ name, sodì ~ sode, stogì ~ stoge. Be to, tose tarmėse, kur *šìlẽn > šìlì, atsirado dvi to paties kamieno vns. vietininko galūnės: -u ir -i. Suprantama, jog rečiau pasitaikanti galūnė -u galėjo būti išstumta. Rapt ir kai kuriose kitose rytinėse tarmėse panašios kilmės galėtų būti ir būtojo kartinio laiko dalyvių formos acigùlęs ~ ats igùlęs, acigùlì ~ ats igùlė, pakėlìs ~ pakėlęs, pakėlì ~ pakėlė, sušėlìs ~ sušėlęs, sušėlì ~ sušėlė. Šios formos, vartojamos (rapt ir senosios kartos atstovų) greta acigùlbs (acigùlas), acigùlbl (acigùla), pakėlbls, pakėlbl, sušəlbls, sušėlbl, galėjo atsirasti pagal tokius dalyvius kaip būvis ~ buvęs, būvì ~ buvę, mātìs ~ matęs, māti ~ matę, vėžìs ~ vėžęs, vėžì ~ vėžę. Tam tikrą įtaką gali daryti ir lk formų ats igùlęs, ats igùlė… minkštasis l. Matome, kad žodžio galo junginio *-len likimo klausimas kur kas painesnis, negu šaknies. Deja, ir medžiagos šiuo klausimu iš įvairių tarmių palyginti turime dar mažą. Apie l kietėjimo rapt amžių dar plg. §§ 29, 32, 55. n § 86. Tarmės n kilmė yra ta pati, kaip ir lk, pvz.: nãgas, naktìs, nẽrti, niẽkas, nìkti ~ nykti. 53Dar plg. J. Šukys, min. veik., 160. 54Dar plg. Lietuvių kalbos žodynas, 3, 72, Vilnius, 1956. 55Rapt pirmesnėmis formomis, iš kurių kilęs dabartinis vns. įnagininkas šaulaĩ „saule“, pelai, „pele“, galėtų būti kaip šaulu, pelù, taip ir šaulbt, pelbt (plačiau apie rapt moteriškosios giminės vns. įnag. formų lazdaĩ, katì… atsiradimą žr. MADA, 2 (7), 198 tt. (1959). 46 Senuosiuose mišriuosiuose dvigarsiuose an, en, in, un tautosilabinis n išliko, jei tie dvigarsiai ėjo prieš priebalsius t, d, k, g, p, b, pvz.: unt̃ras ~ antras, pín-tė ~ pėntė „pentis“, kaũdis ~ kaũdys, sùnku, žiñgsnis ~ žingstnis, į̃mpilas ~ į̃mpilas (dėl m < n žr. § 91). Iš dvigarsių an, en, in, un, ėjusių prieš s, š, z, ž, r, l, m, n, j, v ir atvirame žodžio gale, n išnyko. Tautosilabinio n išnykimas, kuris įvyko palaipsniui, daugeliu atvejų nėra senas dalykas. Pirma, rapt, kaip ir kitose rytinėse tarmėse, šis n turėjo išnykti jau po an, en > un, in (§§ 35 d, 36 c, 60, 61, 65). Antra, iš senųjų raštų matome, kad dar XVII a. viduryje ir net vėliau kai kurie aukštaičiai senųjų dvigarsių an, en, in, un vietoje minėtais atvejais tarė a, e, i, u su aiškiu n atspalviu, nosinumu. Pvz., D. Kleinas savo gramatikoje šios kilmės balsius dėl ypatingo jų tarimo atskirai ir aptaria56. Iš atskirų formų (pvz., dgs. gal., § 53) galūnės rapt, kaip ir kitose tarmėse, n išnyko labai seniai57. Rapt veiksmažodžiuose tam tikrais atvejais n išliko ir prieš s, pvz.: givė̃nsu ~ gyvėnsu, givė̃ns ~ gyvens, sénstu, sė̃nsu ~ sénsiu, señs (dėl šio tarmės en dar žr. § 48), giñsu ~ ginsiu, giñs, žriñsu ~ trinsiu, žriñs. Čia tautosilabiniam n prieš s išlikti padėjo analogija kitų formų, kuriose šis n, eidamas prieš kitus (sprogstamuosius) priebalsius, neiškríto dėsnìngai, plg.: givė̃nti ~ gyventi, givė̃ndava ~ gyvendavo, givė̃nk ~ gyvenk, žriñti, žriñdava ~ trindavo, žriñk. Priešdėlyje in- (pasitaikančiame greta dažnesnio un- < ant-) n tarmėje išliko prieš visus priebalsius, pvz.: iñdave ~ indavė, iñkė̃la ~ inkėlė, iñgėri ~ ingėrė, iñšėda ~ insėdo, iñmetė ~ įmetė, iñvė̃rti ~ inverti. f, ch, h § 87. Priebalsiai f, ch, h tarmėje yra reti. Jie pasitaiko: 1. Ištiktukuose ir jaustukuose, pvz.: fė, fá „fe“, fít, fùchti (!fùkti), „staigiam ugnies užgesimui pažymėti“; màchti „makt“, trach „šovimo ir kitiems garsams pažymėti“, žàch „kritimo, piovimo garsui pažymėti“; ahã, ohõ, į̃haha ~ ýhaha. 2. Nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: fanjėra „fanera“, felčeris, frántas; chrõmas ~ chromas; hùonaras ~ honõras „garbė, ambicija“. Senosios kartos tarmės atstovai paimtuose iš kitų kalbų žodžiuose vietoj f, ch, h dažnai taria p, k, g, pvz.: pabrìke ~ fabrikė „fabrikas“, panabėrija ~ fanabėrija, pùosfaras ~ fosforas; krizantėma ~ chrizantėma, tėchnìkas ~ tèchnikas; gusáras ~ husáras. Priebalsis h kartais visiškai numetamas, pvz.: aktãras „hektaras“, iònaras „honoraras“. Jaunesniosios kartos atstovai nelietuviškos kilmės žodžiuose priebalsius f, ch, h dažniausiai taria. 2. Afrikatos § 88. Apie tarmės č, dž < *tj, *dj žr. § 82d. Tarmėje afrikatos c, č, dz, dž yra dar šiais atvejais: 1. Garsožodžiuose, pvz.: capsót, cikšėt; čekšėt, čiaukšt ~ čiaukšt, čùkšt ~ čiùkšt; dzìrint, dzupsėt ~ dziubseti; džerškė̃ti, džiñkti ~ džingt. 56Plg. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 418 tt., Vilnius, 1957. Be to, dar plg. K. Eigminas, min. veik., 168–169. 57Dar plg. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 25 tt., Vilnius, 1957. 47 2. Atsiradusios dėl asimiliacijos iš kitų dviejų greta atsidūrusių priebalsių (dažniausiai c < t-s, č < t-š, dz < t-z, dž < t-ž), pvz.: ackirė < at-skirti, ackėlė < at-sikelti, acminė < at-siminti, acnešė < at-sinešti, pač < pats; ačūlė < at-šalti, ačlaimas < at-š laimas, ačlauži < at-šla užti; ādžvimbė < at-žvimbė, adzbósta < at-sibósta, adzdūoda < at-sidūoda; adžagarei < at-žagar iai, adžnupė < at-žnybti, adžvingė < at-žvengė. 3. Nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: cigònas „čigonas“, cimantas „cementas“, čolis; česnākas. 4. Afrikata c tarmėje dar yra kartais tariama ir vietoj s, daugiausia esančio nelietuviškos kilmės priesagose prieš priebalsį k, pvz.: kvietkāučkas ~ Kvietkāučkas, jeblūonckas ~ Jablònskas, gelvańckas ~ gelvańskas „gelvoniškis“, brudūlckas ~ Brudūlskas, kavārckas ~ Kavárskas „pavardė ir miestelis“, pabaickas ~ Pabaiskas. II. Kombinaciniai priebalsių dėsniai 1. Priebalsių minkštinimas ir kietinimas Minkštinimas. § 89. a) Priebalsiai visada yra minkšti, kai jie eina tiesiog: 1) prieš priešakinės eilės balsius (dar plg. §§ 84, 90), pvz.: bìlinėtis ~ bylinėtis, dègimas, kèškas, lėptas, ši̇emėniškas, fėtas, kėksmas, sėdynė ~ sėdynė, šilkas, ievvas, vēri ~ vėria, ēilas; 2) prieš supriešakėjusius užpakalinės eilės balsius; žr. §§ 75, 82. b) Nukritus žodžio galo priešakinės eilės balsiams (paprastai e, i, rečiau dvibalsiams ei, ie), prieš juos ėję priebalsiai daugiausia išlieka minkšti, pvz.: būt ~ būti (dar plg. § 62)⁵⁸, būkit ~ būkite (dar plg. § 54), kōtū „katytė“; bādās ~ bādosi, gīris ~ giriasi, praūisis ~ praūsiasi; mān (plg. maní (plg. mánig DP 287₂₆ greta mań DP 1₁₁); dēl (plg. del’ KA 48₃₀, 57₁₅) < dėlei, vėl (plg.: vėl’ KA 48₁₂, vel KA 48₂₇) < vėlei, kōl ~ kólei, tōl < tõlei⁵⁹. Priebalsiai k, m šiuo atveju tariami kietai, pvz.: auk (dar plg. §§ 62, 93), dirbam ~ dirbame, aišim ~ eīsime, senam ~ senamė (plg. §§ 54, 60). c) Iškritus iš žodžio vidurio priešakinės eilės balsiui, prieš jį ėjęs priebalsis dažniausiai išlieka minkštas (plg. § 79), bet sangrąžos dalelytės -s- < -si- prieš kietus priebalsius taip pat sukietėja, pvz.: nėsmāta ~ nesimāto, paslaūdzī ~ pasilėidžia, pasrōda ~ pasirodo, parsūara ~ parsivāro. d) Priebalsių samplaikose minkštasis priebalsis paprastai minkština ir visus kitus prieš save esančius priebalsius, pvz.: baršti ~ barstyti, bēlštis, dūnīti ~ dantyti, drēške ~ drėškė, kēlvertas, skauterė ~ skiauterė, šmilkinīs ~ smilkinys, spīrti, šlaūži ~ šliaužti, trūškinti ~ triūškinti, sužlūnga ~ sužliūnga. Sudurtiniuose žodžiuose pirmojo sando kietasis priebalsis prieš antrojo sando minkštąjį priebalsį kartais išlieka nesuminkštėjęs, pvz., dańkėpė (bet, atrodo, dažniau dańkėpė) ~ duonkepė. ⁵⁸ Tarmėje visada minkštas yra ir ištiktukų -t, pvz.: kišt ~ kyšt, krūšt, šūst ~ šūst. Spėjama, šis -t < -ti, senos vns. naudininko galūnės su -i. Plg. Otrebski, GrJL, 3, § 843. ⁵⁹ Minėtų pavyzdžių minkštas l rodo, kad -ei nukrito dar prieš šio priebalsio sukietėjimą (§§ 84, 85). 48 Ne visi samplaikoje esantieji priebalsiai yra vienodo minkštumo. Minkščiausiai yra tariamas tas priebalsis, kuris eina (arbaėjo) tiesiog prieš priešakinės eilės arba supriešakėjusį balsį, o toliau esančių priebalsių minkštumas ne toks žymus. Ne visus tarinės priebalsius vienodai minkštinimas veikia. Gomuriniai g, k ir lūpiniai b, p, m, nuo priešakinės eilės ar supriešakėjusių balsių atskirti kitų priebalsių, daugiausia tariami kietai, pvz.: aũglis ~ aũglius, ugnìs, brukšnìs ~ brúkš- nìs, trùkšėt ~ trūkčioti; kablìs ~ kablys, gõbšì ~ gobši, capšėt, bumpšėt ~ bamp- šėti, kamšì ~ kamšyti. Tačiau minėti priebalsiai suminkštėja, kai jie yra nuo seno arba naujai atsiduria tame pačiame skiemenyje su po jų einančiais kitais minkštais (ar suminkštėjusiais) priebalsiais60, pvz.: glìtus, gnìaušì ~ gniaužti, kveĩs ~ kvie- tỹs, kniaũkti ~ kniaukti, arkìs (skiemenimis tariama: ar-klìs) || arklys (: ark-lìs) ~ arklys; bliaũ ~ bliáuti, nubrizga ~ nubrizgo, kėblìnti (: kė-blìnti) || kėblìnti (: kėblìnti), pliaũpi ~ pliaũpti, trėpsė̃ti (: tre-pšė̃ti) || trepsė̃ti (: trep-sė̃ti), tìmpì. Priebalsiai, esantieji prieš minėtus samplaikų kietus g, k, b, p, dažniausiai tariami taip pat kietai, o prieš tuos pačius suminkštėjusius gomurinius ir lūpinius suminkštėja ir kiti priebalsiai, pvz.: unglìnas ~ anglinas, snarglìs ~ snarglys, karklìnas ~ karklynas; bùrptelėt ~ burbtelėti, pùrptelėt ~ purptelėti; išg̃vėris ~ išgveręs, pėrg̃rìš ~ pergręžti, sklaũtas ~ skliautas, šìnkė ~ stengti; atbrìzga ~ atbrizgo, užbliaũt ~ užbliauti, atplìšt ~ atplyšti, bùfì ~ burbti. Prieš žodžio galo sukietėjusį gomurinį k einantieji priebalsiai visada tariami kietai, pvz.: dìrbk ~ dirbk, graũšk ~ graušk, krėšk, pìrk, skìnk. Priebalsis l minėtose samplaikose daugiausia tariamas minkštai, pvz.: alkšnìs, dìlki ~ dilgt, sìlpìnėt, dìlpė̃t ~ dilbčioti, gùlk, kėlk (pasakoma ir gùlk, kėlk). e) Priebalsiai suminkštėja būdami samplaikoje su j, pvz.: bjaũris, subjūra ~ subjūro, pjaũti, špjáuti, atjùnkti ~ atjunkti, išjudìnti ~ išjudinti, parjòd, užjòd. f) Priebalsių minkštėjimas tam tikrais atvejais vyksta ir žodžių sandūroje. Žodžio pradžios minkštas priebalsis minkština prieš einančio žodžio kietą pabaigos priebalsį, pvz.: bèt kiẽk ~ bet kiek, dĩeną dĩeną ~ dien dieną „ diena dienon, kasdien“, gan gẽras ~ gan geras, kas dìrbs ~ kas dirbs, kad gẽras ~ kad geras. g) Kiti priebalsių suminkštėjimo atvejai: 1. Atskiruose žodžiuose, pvz.: ležuvis || ležùvis ~ liežuvis, šaũdiklė ~ šiaudykle „šaudykle“, šėmet < šiemet (< šie metai). 2. Nelietuviškos kilmės žodžiuose l dažnai tariamas minkštai ir tuomet, kai jis eina prieš kietus priebalsius, pvz.: bùlba „bulvė“, pùolka ~ polka. Iš tikrųjų čia tarmėje tiktai išlaikytas (nesukietintas) minkštas l, nes šiuo atveju jis taip tariamas ir tose kalbose (le., brus.), iš kurių tie žodžiai į tarmę pateko. Kietinimas. § 90. Dėsningai tarmėje yra sukietėjęs tiktai priebalsis l, ėjęs prieš e, ė (§ 84). Atskiruose žodžiuose dar pasitaiko sukietėję r, s, t ir kiti priebalsiai, pvz.: 1) lietuviškuose žodžiuose (retai): graĩt < greit, graĩtas < greitas, graũstis || grâuštis ~ griauštis, graũšì || grâušì ~ griaušti, graũšmas || grâũšmas ~ griaušmas, 60Bet, reikia pasakyti, gomurinių g, k suminkštėjimas yra labai nežymus. Dėl to kitur darbe jis ir nežymimas. 4. Kalbotyros klausimai, III 49 grõzdas „griozdas“, grazdēt ~ grozdóti „griozdoti“, saptní < septyni, tašlė < tešlė „tešla“, nãt < net; strūbki ~ strýkt, budõlškì ~ budýkšt, žýbì ~ žýbt. 2) nelietuviškos kilmės žodžiuose (gana dažnai): agzãma „egzema“, cantnaris „centneris“, falčeris „felčeris“, mātrikai „metrikai“, ramantuõj „remontuoti“, saradālė „seradėlė“; adālė „Adelė“, faleksas „Feliksas“, ragina „Regina“; žìgma „Zigmas“. Toks priebalsių kietinimas daugiausia pasitaiko vyresniosios kartos atstovų kalboje61. 2. Asimiliacija § 91. Tarmėje yra regresyvinė artimoji ir tolimoji priebalsių asimiliacija. a) Artimosios asimiliacijos atvejai: 1. Duslusis priebalsis prieš skardųjį virsta skardžiuoju, o skardusis prieš duslųjį — dusliuoju, pvz.: abgalēt ~ apgalėti, ãdbulas ~ atbulas, rēgdava ~ rėkdavo, kaz būsva ~ kas buvo, mezgalis ~ mėsgalýs, iž dūgna ~ iš dugno, ižgērk ~ išgerk; dirpk ~ dirbk, grapštūkas ~ grabštūkas, dēkt ~ degti, užkūrt ~ užkurti, miẽspelį ~ miežpeliai „miežiniai pelai“. 2. Priebalsis s, esantis prieš č, virsta š, o z, esantis prieš dž, — ž, pvz.: unkščiau ~ anksčiau, sugrēbščiu ~ sugrėbščiau, praščiausis ~ prasčiausias; laždžõke ~ lazdžiokė. 3. Liežuvio priešakinis n prieš lūpinius b, p virsta lūpiniu m, pvz.: imbērti, umbērti (< inbērti, unbērti) „įberti“, iṃpilas ~ įmpilas (< įnpilas), um punēs ~ an punės „ant tvarto“. Prieš liežuvio užpakalinius g, k priebalsis n tampa liežuvio užpakaliniu n, plg. § 14. 4. Tam tikrais atvejais dėl asimiliacijos vienas priebalsis iš dviejų gali išnykti. Taip įvyksta tuomet, kai žodyje ar žodžių sandūroje susiduria du tokie patys priebalsiai. Šie susidūrę priebalsiai gali būti vienodi iš prigimties (1) arba suvienodėję vėliau, dėl asimiliacijos (2), pvz.: 1) (d-d > d) ka duõs ~ kad duos, (g-g > g) dau gēra ~ daug gero, (k-k > k) ti kū ~ tik ką, (l-l > l) vē lāki ~ vėl lėkia, (n-n > n) unēšti < annešti „įnešti“, (p-p > p) tei padāre ~ teip padarė, (r-r > r) pērišt ~ perrišti, (s-s > s) pūssesere ~ pusseserė, 61Sporadišką kai kurių priebalsių kietinimą matome ir kitose rytų aukštaičių tarmėse, o taip pat senuosiuose raštuose, plg.: Gravycianos PS I 45₁₁, (ne)greytay PS I 231₈, 315₁₃, II 61₉, grausmays PS I 83₈, grausmyngays PS II 117₃₀, traċias PS II 76₁₂, 171₁₇, bet: (ne) greytay PS II 61₂₀, 62₂₆, 70₁₀, 233₂₅, reykia PS I 188₂₅, II 61₁₉, regieimi PS I 90₉, Trečias PS II 161₁₅. 50 (š - š > š) iššoka ~ iššoko, į šoną ~ iš šono, (t - t > t) bė tik ~ bet tik, (ž - ž > ž) užšėla ~ užžėlė; 2) (d - t > t - t > t) ka tū ~ kad tū, (t - d > d - d > d) be dauk ~ bet daug, (g - k > k - k > k) dau kas ~ daug kas, (k - g > g - g > g) ai gul̃ti ~ eik gul̃ti, (s - š > š - š > š) ka šaukė ~ kas šaukė, (š - s > s - s > s) išsivirė ~ išsivirė, (ž - s > s - s > s) usimiršta ~ užsimiršta, (ž - z > z - z > z) užžilõt ~ užzylioti, (ž - š > š - š > š) užšauti ~ užšauti, (š - ž > ž - ž > ž) išžerti ~ išžerti. Minėtais atvejais, ypač žodžių sandūroje, priebalsis gali ir neišnykti, jeigu žodžiai, ar atskiros jų dalys, tariama pabrėžiamai. 5. Atvejus, kai du greta atsidūrę priebalsiai dėl asimiliacijos virsta afrikatomis, žr. § 88. b) Tolimoji priebalsių asimiliacija tarmėje pasitaiko retai. Lietuviškuose žodžiuose kartais s prieš gre­timo skiemens š, ž virsta š, pvz.: pašišaušė < pasišiaušė, nuššveitė < nusišveitė, pašišnibždė < pasišnibždėti, pašišnekėt < pasišnekėti, šližė < Šližiai „kaimas“. Tačiau toks š vietoj s pasitaiko nedėsningai, dažniausiai dėl greito žodžio tarimo. Šios rūšies asimiliacijos rezultatas daugiausia išlieka tik etimologiškai neaiškiuose žodžiuose, paprastai skoliniuose ar svetimybėse, pvz.: legulātaris < reguliatorius, šiečka, šiečke ~ šieckė „sukapoti šiaudai pašarui; kapoklė“ (plg.: rus., brus. сечка, le. sieczka), šėkšlōt < siečkuoti „piaustyti, kapoti“ (plg.: rus. сечь, le. siec). c) Apie priebalsių minkštinimą dėl asimiliacijos jau kalbėta § 89. 3. Disimiliacija § 92. Tarmėje priebalsių disimiliacija (progresyvioji ir regresyvioji) daugiausia pasitaiko tiktai nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: añtilerije < artilerija, kal̃daris < koridorius, malinārka || marinārka „švarkas“ (plg. le. marynarka), párkelis < párkeris. 4. Aspiracija § 93. Tarmės žodžio galo k (< k, g) tariamas aspiruotai, pvz.: baikʰ, daukʰ ~ daug, dūrʰ, škėrškʰ, skinkʰ. Žodžių sandūroje, atsidūręs prieš kitus garsus, šis k dažniausiai tariamas be aspiracijos, pvz.: dauk nēr ~ daug nėra, daũg aina ~ daug eina, vešk šienu ~ vežk šieną. 5. Metatezė § 94. Tarmėje pasitaiko artimoji ir tolimoji metatezė. a) Apie senąją greta esančių priebalsių metatezę (ks < sk, kš < šk, gz < zg), būdingą ir kitoms lietuvių tarmėms, žr.: Būga, RR, 2, 184; Endzelynas, GF, § 73 a; Otrębski, GrJL, 1, §§ 509, 510. 51 Rapt veiksmažodžių esamojo laiko intarpas n + kamiengalio l, r duoda ln, mn, pvz.: dilna < di̇̀nla > lk dyla, skilna < ski̇̀nla > lk skýla, svilna < svi̇̀nla > lk svỹla, (pri)šilnù < (pri)šinli > lk (pri)šyli, atpùlna < atpùla (atpuonla) „lk atpuola“; (nu)švirna < (nu)svi̇̀ra > lk (nu)svỹra, prakūrna < prakiūra > lk prakiūra. Ar minėtų priebalsių metatezė įvykusi prieš an > un, ar po jo, sunku pasakyti, kadangi tarmės formos abžabalna „apžabala“, nukȧ̀rna „nukara“ rodo vienaip, o formos bulna „bȧ̀la“, sulna „sȧ̀la“, šulna „šȧ̀la“ rodo kitaip. Toks nevienodumas galėjo atsirasti dėl kitų formų įtakos. Pirmosios formos šaknyje (prieš l, r) balsį a vietoj u gali turėti pagal tokias formas, kaip: abžabálì ~ apžabálti, abžabàla ~ apžabálo, nukãrì, nukãra ~ nukãro; antrosiose u vietoj a galėjęs atsirasti pagal būla ~ bãla, sūla ~ šãla, šūla ~ šãla (šios formos tarmėje taip pat vartojamos)62. Be to, galimas daiktas, ne visuose veiksmažodžiuose intarpas n atsiradęs vienu metu63. Vadinasi, ir metatezė vienose esamojo laiko formose galėjo įvykti anksčiau, kitose — vėliau. Retesni atvejai, kai tarmėje ln > nl, pvz., aukštžė̃nlikas < augštielnykas (greta dažniausios tarmės formos aukštienikas, plg. § 95). b) Tolimoji metatezė tarmėje pasitaiko nedėsningai, tik viename kitame žodyje, pvz.: keremėkas || (dažnesnio) kemerėkas „kreivas, šakotas medis; nerangus, griozdiškas žmogus“, varãtliñkis || varãtinklis ~ vorãtinklis. Šios rūšies metatezė kartais įvykusi (ar įvyksta) nelietuviškos kilmės žodžiuose, tikriniuose varduose, pvz.: čevẽrikas ~ čeverỹkos „pusbačiai su auliukais“ (plg.: rus. черевик „moteriškas batelis su auliukais“, o taip pat Širvydo čie-rewi̇̀kos PS I 69₁₇), raũlas ~ Raũlas, raulõkas ~ Rauliõkas (dažniausiai pasakoma senesniųjų tarmės atstovų vietoj laũras ~ Laũras, laurõkas ~ Lauriõkas). 6. Priebalsių išnykimas § 95. Apie dėsningą tautosilabinio n iš žodžio vidurio ir žodžio galo išnykimą žr. § 86. Kiti priebalsiai iš žodžio vidurio išnyksta tik atskiruose žodžiuose, pvz.: apìnis (< apvynys) ~ apynys, aukštiẽninkas (< augštielnykas) ~ augštienykas (dar plg. § 94a), dešìmis < dešimts, dešimė̃tis < dešimtmetis, dešim̃tas < dešimtnytas, kãrkvabalis < kãrkl(a)vabalis, kūrbez̃dalis < kūrm(ia)bez̃dalis „apvalus grybas, prinokęs pilnas rudų dulkių“, plūkšna < plūnksna (plg. Širvydo: plūkšno-mis PS I 85₂₁, plūksnu „vns. įnag.“ PS I 18₆), žìmpti (< zvim̃bti) ~ žim̃bti. Svetimžodis liekarstwa „vaistas“ (plg.: le. lekartstwo, rus. лекарство) kai kur tariamas liekarsta. Apie priebalsių iš žodžio vidurio iškritimą dėl asimiliacijos žr. § 91a₄. § 96. Iš žodžio pradžios priebalsis numetamas labai retai. Tik senosios kartos tarmės atstovai be v- pasako ùnta ~ únta „vanta“, o taip pat svetimžodžius õpna || võpna „kalkės“ (plg. le. wapno), õpninis || võpninis „kalkinis“. 62Plg. dar tarmėje pasitaikančias formas: sūla „salo“, šūla „šalo“, šált „salti“, šūlt „šalti“, kurios taip pat, greičiausiai, atsiradę pagal sūla, šūla. 63Dėl intarpo atsiradę mišrieji dvigarsiai an, en tarmėje labai dažnai išlieka sveiki (plg. § 48₃), nors kitose rytų aukštaičių tarmėse ir senuosiuose raštuose šios kilmės dvigarsiai daugiausia pavirtę kitais, pvz.: rundà KA 13₃₀, PS II 44₂, tumpa „tampa“ PS I 89₂₇, ginda PS I 95₄. 52 § 97. Apie į žodžio galę išnykimą žr. § 82b. Kiti priebalsiai iš žodžio galo nukrinta retai, daugiausia trumpuose žodeliuose (jungtukuose, prielinksniuose ir kt.), pvz.: à < ar, bèn < bent, dà < dar, ì < ir, ùn < ant, palà < palauk. Apie priebalsio iš žodžio galo išnykimą dėl asimilacijos žr. 91a. 7. Priebalsių pridėjimas ir išspaudimas § 98. Žodžio pradžioje prieš priešakinės eilės balsius (i, ī, e, ē) ir dvibalsį ie tarmėje visada tariamas j, pvz.: įinkštas ~ inkstas, įilė ~ ylė „yla“, įėglis ~ ėglis, ieškõti ~ ieškoti, įiena ~ ėna. Šis j visuomet išspaudžiamas prieš tuos pačius šaknies balsius po priešdėlių, pasibaigiančių balsiu, pvz.: ap̃įilgïs ~ apyilgïs, paĩlgas ~ pailgas, nuĩmit ~ nuimti; nujėjaũ ~ nuėjau, prãjemu ~ praėmiau; nujõde ~ nuėdė, prijiẽde ~ pridėdė, sujẽde ~ suėdė; paiẽška ~ paieško, sujẽško ~ suieško. Po priešdėlių, kurie baigiasi priebalsiu, į prieš minėtus balsius tariamas tik tada, kai priešdėlio priebalsis neįeina į šaknies skiemenį, pvz.: ap̃-ĩmit, ap̃-ieškõti ~ apieškoti, ap̃-iẽška ~ apieško, bet: ap̃im̃ (tariama: a-pim̃), apẽje (:a-pẽje) ~ apėjo; ĩš-iõde ~ išėdė, ĩš-iẽška ~ išieško, bet: išẽje (:i-šẽje) ~ išėjo, išẽme (:i-šẽme) ~ išėmė; pẽr-ĩmit ~ perimti, pẽr-iẽškai ~ perieškoti, bet: pẽreje (:pẽ-reje) ~ perėjo; už-ẽde ~ užėdė, bet: užẽje (: u-žẽje) ~ užėjo; uñ-ĩmit ~ anim̃ti „imti“, bet: unėjau (: u-nejau) ~ anėjau „ėjau“. § 99. Prieš žodžio pradžios uo tarmėje pridėtas v, pvz.: vuõdas ~ úodas, vuõga ~ úoga, vuõsis ~ úosis, vuõstìti ~ úostyti. Greičiausiai, čia v atsiradęs dar prieš nekirčiuoto uo > a; plg.: vadegà < vuodegà < uodegà, vagáuti < vuogáuti < uogáuti, vagenjõjas < vuogienõjas < uogienõjas, vašinė́ti < vuostinė́ti < uostinė́ti. Širvydo „Punktuose sakymų“ šio v- prieš uo nėra, plg.: uoday I 260₁₈, uoga I 321₂₀. Rapt v prieš minėtus uo, a tariamas ir po priešdėlių, pvz.: prìvagãva ~ priuogãvo, išivagãva ~ išuogãvo, apvùoste ~ apúostė, suvuõde ~ suúodė. Prie naujai į tarmę patekusių žodžių uo- priebalsis v nepridedamas, pvz.: ùostas ~ úostas. Be šio v taip pat tariami žodžiai: ùošvis, ùošvene ~ úošvienė, ašvìje || ašvijė ~ uošvija. Prieš o- v yra atsiradęs tiktai žodyje vòpus (vòpas), -ì < opùs, -ì. Priebalsis v tarmėje kartais išspaudžiamas tarp priešdėlių nu-, su- ir šaknies e- (< ē-), ē-, ei-, pvz.: nuvejau ~ nuėjau, nuvẽje ~ nuėjo, nuveiti ~ nueiti; suvejau ~ suėjau, suvẽde ~ suėdė, suveina ~ sueina (dar plg. § 24a). § 100. Žodžio pradžioje kartais pridedamas priebalsis s. Šis s dažniausiai pasitaiko prieš k- ir rečiau prieš kitus garsus, pvz.: skabinõtis || kabinõtis, škerečiótis ~ skerečiótis || kerečiótis ~ kerečiótis „skeryčiótis“, škerežõtis ~ skerežiótis || kerežõtis ~ kerežiótis, 53 škėsi, pra-škėsi || keši, pra-keši, sketóti ~ skėtóti || ketóti ~ kėtóti, skregždė ~ skrėgždė „kregždė“, škiklis || kikilis, šivėrti, nu-šivėrti, nu-si-šivėrti, sprunkšt „prunkšti“, atasprunkščioji ~ atasprunkščiuoja „ataprunkščia“. Tiesa, ne visada aišku, ar minėtais atvejais priebalsis s pridėtas, ar jis nukritęs. Veiksmažodžiuose šis s- daugeliu atvejų gali būti atsiradęs iš sangrąžinės dalelytės -s(i)- — pagal priešdėletas sangrąžines formas ap-sikabinėti, nu-sitvėrti, pa-siūlsėti, kurios tarmėje virto ap-skabinėti, nu-švėrti, pa-silsėti, pradėtos vartoti ir nepriešdėletos formos skabinėti, šivėrti, silsėti⁶⁴. § 101. Priebalsio įspraudimas į žodžio vidurį — gana retas reiškinys, pvz., api naširis „apynasris“; šiek tiek dažniau pasitaiko nelietuviškos kilmės žodžiuose, pvz.: aksfáltas „asfaltas“, čerėkšne ~ čerėkšne „trešnė“ (plg.: rus. черешня, le. czereśnia). 8. Skiemens praleidimas § 102. Atsidūręs greta dviem tokiems pat ar panašiems (su vienodais priebalsiais) skiemenims, vienas jų kartais praleidžiamas, pvz.: aštantas (~ aštuonýtas) < aštuonianẏtas, aštantis (~ aštuonẏtis) < aštuonianẏtis, malūnikas (~ malūnykas) < malūnininkas, vargoninkas (~ vargonykas) < vargonininkas. 9. k- ir g- kaitaliojimas § 103. Šaknies pradžioje kartais k kaitaliojasi su g, pvz.: ap-kėpti || ab-gėpti „apglėbti, užgrobti“, nu-keipti || nu-geipti „sumenkėti, sunykti, nugaišti“, kirkšnis ~ kirkšnys || girkšnis ~ girkšnys „kirkšnis“. Sutrumpinimai⁶⁵ APh — Archivum Philologicum, Kaunas. (Skaitmenys riebiau šriftu rodo knygas, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) brus. — baltarusių. Būga, LKŽ — K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1, Kaunas, 1924. Būga, RR — K. Būga, Rinktiniai raštai, 2, Vilnius, 1959. dipl. d. — diplominis darbas. DK, KA — Der polnische Katechismus des Ledezma und die litauischen Katechismen des Daugsa und des Anonymus vom Jahre 1605… herausgeg. von Ernst Sittig, Göttingen, 1929. DK — Daukšos 1595 m. katekizmo tekstas. KA — Anoniminio 1605 m. katekizmo tekstas. 64Plg. Otrębski, GrJL, 1, § 543. Apie pridėtinį s- lietuvių ir kitose kalbose dar plg. Būga, RR, 2, 104. 65Čia nurodyti gramatikos terminų sutrumpinimai. Jie tokie kaip ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, Vilnius, 1954. 54 DP — Postilla Catholicka. Tái est: Ižguldimas Ewangeliu... Per Kúnigą Mikalojv Davkszą... Wilniui Drukárnioi Akademios... 1599. Endzelynas, GF.— J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957. Endzelīns, Gr — J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951. IFF — Istorijos-filologijos fakultetas. KA — žr. DK. le. — lenkų. lk — literatūrinė kalba. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius. (Skaitmenys riebiau šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) LKRŽ — Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948. MADA — Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai, serija A, Vilnius. (Skaitmenys riebiau šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose— metus.) min. veik. — minėtas veikalas. Otrębski, GrJL — J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 1 (1958), 3 (1956), Warszawa. PIMD — Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai, Vilnius. (Skaitmenys riebiau šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) PS — Širwyds Punktay sakimu (Punkty Kazań). Teil I: 1629, Teil II: 1644… herausgeg. von Dr. Franz Specht, Göttingen, 1929. raj. — rajonas. rankr. — rankraštis. rapt — rytų aukštaičių pietinė tarmė. rus. — rusų. tt. — ir tolesni (puslapiai, paragrafai). UMD — Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslo darbai, Vilnius. (Skaitmenys riebiau šriftu rodo tomus, paprastu — puslapius, skliaustuose — metus.) Universitas — Universitas lingvarum Litvaniae ...1737, Vilnae. 55 LITERATŪRINĖS KALBOS BALSIŲ IR DVIGARSIŲ ATITIKMENŲ TARMĖJE RODYKLĖS Literatūrinės kalbos balsiai tarmėje atitinka: 1 rodyklė lk | t a r m ė s | žodžio kamiene | žodžio gale a | a (§ 21), e (§ 75) | a (§ 52), α (§ 53a), e (§ 75), į (§ 63a)⁶⁶ ą | u (§ 35d), ū (§ 36c) | u, ū (§ 65₄) e | e (§ 27), ae (§ 77), a (§§ 24,26), ie (§ 41) | i (§§ 60, 64), a (§ 53a), bl (§ 85)⁶⁶ ė | i (§ 35d), ī (§ 36c) | i (§§ 61, 85), bl (§ 85), u (§§ 65₄, 85) ē | ē, e (§ 32), e (§ 28), ae (§ 77) | ē, e (§ 55), e, a (§ 54₁) i | i (§ 35a, b), ī (§ 36b), bl (§ 37) | i (§§ 56–58, 62) y | i (§ 35b), ī (§ 36a), bl (§ 37) | ī, i (§ 58) į | i (§ 35c), ī (§ 36c) | ī, i (§ 59) o | o (§ 32), a (§ 22), e (§ 75), uo (§ 41) | o (§ 55), a (§ 52ₐ), e (§ 75) u | u (§ 35a, b), ū (§ 36b), i (§ 76) | u (§ 65₁,₅), a (§ 53b), i (§ 63b) ū | u (§ 35b), ū (§ 36a) | u (§ 65₂) ų | u (§ 35c), ū (§ 35c) | u, ū (§ 65₃) Literatūrinės kalbos dvigarsiai tarmėje atitinka: 2 rodyklė lk | t a r m ė s | žodžio kamiene | žodžio gale ai | ai, αi (§ 38) | ai (§ 66), αi, ii (§ 67), ei (§ 75) au | au, αu (§ 39), āu (§ 16) | au (§ 66), αu, iu (§ 67) ei | ei, ii (§ 40), ai (§ 38) | ei, ai (§ 66), αi, ii (§ 67) ie | ie (§ 41), e (§ 29), ae (§ 77) | ie (§ 68), e (§ 54₂) ui | ui, ai, αi (§ 42) | ui (§ 69), αi, ii (§ 67) uo | uo (§ 41), a (§ 23), e (§ 75) | uo (§ 68), a (§ 52ₐ), e (§ 75) al, ar | al, ar (§ 44) | el, er | el, er (§ 45), al, ar (§ 44) | il, ir, ul, ur | il, ir, ul, ur (§ 46) | im, in, um, un | im, in, um, un (§ 47₁) | am, an, em | um, un, im (§ 47₂), am, an, em (§ 48) | en | in (§ 47₂), un, um (§ 85), en (§ 48) | ФОНЕТИКА ЮЖНОГО ГОВОРА ВОСТОЧНЫХ АУКШТАЙТОВ К. Ф. МОРКУНАС Резюме В работе изучается звуковой состав, вокализм и консонантизм говора. Подход к объяснению фонетических явлений — исторический. Факты исследуемого говора сравниваются с соответствующими фактами литера- 66 Vietoj lk vns. įnag. -a, -e (< -ān, -ēn) tarmėje dar yra -αi, -ii, bet šių dvibalsių atsiradimas, greičiausiai, yra ne fonetikos reiškinys, o morfologijos (žr. § 67). 56 турного языка и других говоров. Приводятся некоторые параллели из древних письменных памятников (чаще всего из К. Ширвидаса „Пунктай сакиму“). Во введении определена территория говора. Более важными населёнными пунктами этого говора являются Пашиле, Пабайскас, Криштенай (Укмергский р-он), Гяльвонай, Багаславишский, Чёбишкис, Муснинкай (Ширвинтский р-он). Древние сочетания am, an, em, en в говоре произносятся как um, u(n), im, i(n), напр.: súntis ~ sámtis ‘ковш’, rùṅka (< *rankan) ~ rãṅka ‘руку’, tĩmpt ~ těmpti ‘тянуть’, pìṅki ~ peṅki ‘пять’. По этому признаку исследуемый говор относится к группе восточно-аукштайтских. На юго-западе и западе (примерно по линии Чёбишкис — Кейженис — Манчюшенай — Самантонес — Кальвяляй) он граничит с средне-аукштайтским говором, в котором упомянутые сочетания произносятся как в литературном языке. Следует отметить, что граница между восточно-аукштайтским и средне-аукштайтским диалектами от Кальвяляй на юго-восток раньше была установлена не точно (ср. Archivum Philologicum, 4, Kaunas (1933). Некоторыми фонетическими особенностями исследуемый говор отличается и от других восточно-аукштайтских говоров. За рекой Швентои от Кальвяляй до Укмерге (т. е. за северозападной границей говора) вместо древнего -á произносится редуцированный гласный o (piẽvų ~ piẽva ‘луг’, galvù ~ galvà ‘голова’), безударные гласные o, ė в середине слова превратились в u, i (sudėlis ~ sodėlis ‘садик’, sidėti ~ sėdėti ‘сидеть’). Гласный u там же произносится и вместо безударного дифтонга uo (dunelà ~ duonėlė ‘хлебушко’). Восточная граница идёт между населёнными пунктами Граужечяй — Йогвилай, Папренишкиай — Инкилай, а затем лесами по направлению к Ширвинтос и далее к югу до Кайминай. За ней от реки Швентои почти до Ширвинтос проживают так называемые ротининкай (долгий ударяемый a в середине слова они произносят как мало лабиализованный o с незначительным оттенком гласного a, напр.: rōtài ~ rãtai ‘колеса; воз, телега’, kólnas ~ kálnas ‘гора’). К востоку от линии Ширвинтос — Кайминай значительных фонетических отличий не замечено; только вместо en после согласного l там чаще всего произносится in (lintà ~ lentà ‘доска’), в то время как в описываемом говоре произносится un (luntà ~ lentà). На юге изучаемый говор граничит с дзукским диалектом. Звуковой состав. В говоре имеются следующие гласные: a, ą, e, æ, ė, ę, i, y, o, u. Произношение гласных a, e, ė, i, o, u в основном такое же, как и в литературном языке. Остальные гласные произносятся: ą — как количественно и качественно редуцированное a (stãlas ‘стол’), æ — как звук средний по артикуляции между e и a (žẽmas ~ žēmas ‘низкий’), ė — как ē заднего ряда (kalbė̃t ~ kalbėti ‘говорить’), y — как ы в русском языке (prapuolìs ~ prapúolęs ‘пропавший’). Гласные a, e, æ, i, y, u могут быть краткими и долгими, ē, ę, o — только долгими, а ą всегда произносится кратко. Кроме того, ещё встречаются так называемые неслоговые i (= į — произносится как звук средний по артикуляции между i и j), u (= ų — средний между u и v). 57 В говоре имеются 23 согласные (из них 4 аффрикаты): b, d, g, j, ž, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž, f, ch, h; c, č, dz, dž. Согласные f, ch, h встречаются очень редко (чаще всего в словах иноязычного происхождения). Все согласные могут быть твёрдыми и мягкими, только j всегда мягкое. Произношение их почти не отличается от произношения соответствующих согласных в литературном языке. Только твёрдое l здесь произносится немножко твёрже чем в литературном языке. Говору известны следующие дифтонги: ai, au, ai̯, au̯, ei, ēi, ēi̯, ie, ii, iu, oi, ui, uo. Кроме того, в говоре имеются дифтонгические (древние и вторичные) и трифтонгические (все вторичные) сочетания: гласный + l, m, n, r или дифтонг ie, uo + l, m, n, r, j. Вокализм. В этом разделе исследуются количество, происхождение и комбинаторные законы гласных. Наиболее характерными особенностями вокализма говора (кроме уже упомянутых выше) являются: 1. Количество гласных зависит от ударения, ибо все безударные гласные (в середине и в конце слова) в говоре являются краткими, а ударяемые (также и древние краткие, за исключением некоторых случаев) — долгими. 2. В безударном положении сохранились древние долгие a, e, которые в литературном языке перешли в o, ē: stavēt ~ stovėti ‘стоять’, gálvas ~ gálvos ‘(именит. пад. мн. ч.) головы’, sedēt ~ sedėti ‘сидеть’, sākę~sākė ‘сказал, -а, -и’. 3. Безударные дифтонги ie, uo превратились в e, a: pēnelis ~ pienēlis ‘молочко’, šlatela~šluotėlė ‘метёлка’. 4. Вместо e в начале слова произносится a: ažeras~ēžeras ‘озеро’, ait̃~ēiti ‘идти’. 5. Вместо древнего краткого a, а иногда и вместо u, в конце слова произносятся: после твёрдого согласного редуцированный гласный α: dirba ~ dɪrba ‘работает, -ют’, gãlas~gãlas ‘конец’, sūnas (|sūnus)~sūnūs ‘сын’; после j и мягкого согласного i: geri~gēria ‘пьёт, пьют’, vējis ~ vējas ‘ветер’, sūkcis ~ sūkčius ‘мошенник’. Вместо древнего ā в говоре, как и в литературном языке, в конце слова произносится краткое a: galvā ‘голова’, várna ‘ворона’. 6. В безударном конце слова после твёрдого согласного дифтонги ai, ui > ai: virai~vyr ai, vỹrui ‘(именит. пад. мн. ч., дат. пад. ед. ч.) мужчины, мужчине’, au > au: dɪrbau ~ dɪrbau ‘работал’; после j и мягкого согласного ai, ui > īi: peili̯is~peiliais ‘ножами’, sveči̯i~svečiu ‘гостью’, au > ių: žinojių ~ žinojau ‘знал’. Вместо безударного дифтонга ei в окончании также произносится ii: kárvii~kárvei ‘корове’. Консонантизм. Кроме незначительных исключений, происхождение согласных говора такое же самое, как и соответствующих согласных литературного языка. j сохранился перед гласными заднего ряда в основе слова после губных b, p, напр.: bjauribe ~ bjaurỹbė ‘мерзость, гадость’, pjāut ~ pjāuti 58 ‘резать, пилить’. Из сочетаний с другими согласными j исчез, а *tj, *dj перед гласными заднего ряда превратились в č, dž. j исчезает также в ударяемом окончании некоторых форм местного падежа ед. числа, напр.: dabēz || dabēs < duobējē ‘в яме’, šterblē || šterblē < sterblejē ‘в люне’. Согласное l перед e, ē произносится как твёрдое (после депалатализованного l гласные e, ē > a, э), напр.: lādas ~ lēdas ‘лёд’, lāiš ~ lēisti ‘пустить, разрешить’ lēkē ~ lēkti ‘лететь’. Судьба древнего сочетания en после согласного l показывает, что в одних восточно-аукштайтских говорах депалатализация l произошло после того, как сочетания am, an, em, en > um, un, im, in, а в других говорах раньше был депалатализован l и только потом произошло изменение упомянутых сочетаний. К последним относится и изучаемый говор, ибо lunta здесь могло появиться только от lanta < lenta ‘доска’. В описываемом говоре и в некоторых других говорах после l ещё встречается сочетание bln: lъnta. Оно, повидимому, могло появиться так: 1) lenta>lenta>lęnta (произошло депалатализация l) > lъnta или 2) путём контаминации форм lunta или lanta и linta. В окончании после l вместо древнего en не всегда имеются те же самые звуки, как в середине слова. Прежде всего, это объясняется тем, что: 1) в некоторых говорах изменение en в середине и в конце слова произошло не в одно время, 2) в окончании некоторые изменения могли произойти позже, под влиянием других форм. В этом разделе рассматриваются и другие явления консонантизма: палатализация, ассимиляция, диссимиляция, метатеза согласных и пр.