S. Daukanto leksikografiniai darbai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA S. DAUKANTO LEKSIKOGRAFINIAI DARBAI J. KRUOPAS S. Daukantas — vienas žymiausių ir produktyviausių XIX a. pirmosios pusės lietuvių mokslo, kultūros ir literatūros veikėjų. Jo veikla labai šakota: jis ir istorikas, ir literatas, ir tautosakininkas, ir kalbininkas, ir mokslo populiarizatorius bei liaudies švietėjas. Kaip ir kiti to meto veikėjai, Daukantas daug dėmesio ir jėgų skyrė gimtosios kalbos gaivinimui, jos vartojimo plėtimui ir ugdymui. Daukantas savo gausia ir įvairia kūryba stengiasi įrodyti, kad sulenkėjusios dvasininkijos ir bajorijos paniekinta lietuvių kalba galima rašyti mokslo ir literatūros veikalus. Pirmajame savo kūrinyje „Darbose“ (1822) jis pažymi: „Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas noris gal rašyti lietuviškai, jei turi spėką, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba“1. Jis pripažįsta, kad to meto lietuvių raštų, ypač religinių, kalba yra prastesnė, pavyzdžiui, už lenkų literatūrinę kalbą, bet „taip išdailinta yra buvusi kitą kartą, jog šiandien dar kas turi protą ir aukso plunksną Homero ir Vergilijaus, tas, sakau, ką norėdamas, tą gali gudriai gudresniai rašyti toje kalboje. Tą teisybę pagirtas dainius Donelaitis darodė savo garbingoje dainoje — „Metų laikuose“2. S. Daukantas domėjosi įvairiais lietuvių kalbos klausimais. Jam rūpėjo ir bendrieji lietuvių kalbotyros klausimai, ir kalbos gryninimo bei tobulinimo reikalai, ir įvairūs literatūrinės kalbos gramatikos, leksikos, rašybos ir kiti dalykai. Tai aiškiai matyti ne tik iš jo kalbinių darbų, straipsnių ir pastabų, bet ir iš kitų jo raštų ir visos literatūrinės bei kultūrinės veiklos. Nors Daukantas visą gyvenimą rūpinosi lietuvių kalbos dalykais, tačiau daugiausia jiems atsidėjo maždaug po 1840 metų Peterburge ir grįžęs į gimtąjį kraštą (1850), kai pasidarė sunku tęsti istorinius tyrinėjimus3. 1842 m. laiške T. Narbutui S. Daukantas rašė: „Pirma buvau užsiėmęs ieškojimais [istoriniais]; bet pastebėjęs, kad tas darbas reikalauja per daug išlaidų, laisvo laiko ir ramybės, atidėjau jį į šalį ir ėmiau tyrinėti pačią kalbą, bet ir šiame dalyke sutinku daug kliūčių“4. Matyti, kad dėl laiko stokos kalbos tyrinėjimas ėjo sunkiai, pamažu, nes 1848 m. S. Daukantas skundėsi tam pačiam T. Narbutui: „Aš tamstai pirma rašiau, kad negalėdamas 1 S. Daukantas, Darbay senuju Lietuwiu yr Žemaycziu 1822, 6. Kaunas, 1929. 2 Ten pat, 20. 3 Plg. Lietuvių literatūros istorija, 1, 466. Vilnius, 1957. 4 Mūsų senovė, 1, 4—5 knyga, 695, Tilžėje, 1922. 20. Kalbotyros klausimai, IV 301 prisipirkti reikalingų knygų, atsisakiau nuo istorijos; buvau pradėjęs tyrinėti kalbą, bet ir tas darbas nevyksta, nes turiu tarnauti dviem ponams: pildyti tarnybos priedermes ir užsidirbti sau duonai ir drapanoms; juk iš tos 300 rub. sid. algos, kurią gaunu, negalima būtų išmisti ir apsidengti, jei neturėčiau kito darbo per šalį5. Tiktai grįžęs į Lietuvą ir atitrūkęs nuo kitų darbų, dėl susidariusių aplinkybių daugiau turėdamas bei galėdamas dirbti kalbos srityje, jis ypač pasireiškia kaip žodynininkas, praturtinęs lietuvių leksikografiją nemažu indėliu. Į leksikografinę sritį, į kurią literatūrinės kalbos vystymo ir kitais sumetimais buvo pasinėšę beveik visi XIX a. pradžios kultūrinio-literatūrinio sąjūdžio dalyviai (D. Poška, S. Stanevičius, K. Nezabitauskis, K. Uvainis ir kt.), Daukantą kreipė jo kalbos tyrinėjimai, literatūrinė veikla ir noras bei pastangos prisidėti prie lietuvių rašomosios kalbos ugdymo. Tur būt, turėjo įtakos ir kitų skatinimas sudarinėti žodynus, apie ką iš neigiamos pusės, kaip apie M. Valančiaus primestą Daukantui darbą, užsimena J. Šliūpas6. Tuo metu Daukantas pradeda rengti didžiausius bei svarbiausius leksikografinius darbus (lenkų-lietuvių, lietuvių-lotynų kalbų žodynus), gilintis į kitų žodynus ir intensyviai fiksuoti žodyninę medžiagą. Iš S. Daukanto leksikografinio palikimo, susidedančio iš kelių rankraščių, esančių Lietuvos TSR Mokslo Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne (SD12, 13, 14, 15, 19, 27), ir vieno spausdinto žodynėlio, paminėtini šie darbai (čia jie, išskyrus smulkius darbelius bei pastabas, stengiamasi apibūdinti chronologine tvarka). 1. Lenkų-lietuvių kalbų žodynėlis Be didžiojo tritomio lenkų-lietuvių kalbų žodyno (žr. toliau), yra išlikęs mažo formato (22 × 17,5) ir nedidelės apimties lenkų-lietuvių kalbų žodynėlio rankraštis (SD13). Jis be pradžios, prasideda raide Cz (Czerwcony), baigiasi Z (Zbiegam), susideda iš melsvos ir balsvos spalvos dvigubų nedidelių lapų, supjaustytų iš didelių ir susiūtų į sąsiuvinį. Iš viso sunumeruotas 391 dvigubas lapas, bet trūksta 1—24 (A—C), 27 (Ch galas), 52—158 (I—N), 163—273 (P—R pradžia), 275—389 (R galas — W) ir pačios pabaigos (Z galas ir Ž) lapų. Jie kažkur dingę. Taigi yra išlikusi maždaug dvyliktoji žodynėlio dalis. Kiekviename puslapyje yra vidutiniškai po 16—18 žodžių, tad iš viso žodynėlyje turėjo būti apie 24 tūkstančius žodžių (išlikusioje dalyje yra apie du tūkstančius). Atspausti įvairiuose rankraščio lapuose (34, 42, 160) popieriaus pagaminimo metai (1814, 1818, 1820) rodo, jog žodynėlis sudarytas po 1820 metų. Reikia manyti, kad tai yra vienas iš pirmųjų S. Daukanto darbų. Tur būt, pradėjęs literatūrinę veiklą (1822 m. parašyti „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, 1824 m. išverstos į lietuvių kalbą Pedro pasakėčios), S. Daukantas pajuto lenkų-lietuvių kalbų žodyno stygių ir pats pasiryžo jį parengti. Remiantis lenkų kalbos žodynu, sudarytas lenkiškų žodžių registras ir prirašyti lietuviški atitikmenys. Dalis lenkiškų žodžių palikta neišversti. Atrodo, kad lietuviškus atitikmenis S. Daukantas surašė daugiausia 5 Ten pat, 771. 6 „Lietuviškieje raštai ir raštininkai“, 34, Tilžėje, 1890: „Bet veikiai Varniose vyskupas Daukantą apsunkino bergždžiniais darbais: skaitymu apakusiam kunigui Kodainiui kasdien po 3 adynas, rašymu lenkiškai žemaitiško žodyno, perrašymu lenkiškai prancūziško žodyno ir t. t.“. 302 iš atminties, nes nematyti, kad jis būtų labai sekęs vieninteliu K. Sirvydo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynu. Probėgšminis abiejų žodynų palyginimas rodo, kad skiriasi jų lenkiškų žodžių registrai, kad daug kur S. Daukantas duoda skirtingus lietuviškus atitikmenis, kurių tarpe yra žemaitiškų žodžių ir naujadarų, pvz.:7 Część — Garba: góda; Często — Daznay, tunkiau: takė; Czlon — Eldija: waltis; Czop — wole: kamsztis, spuntas; Dachowka — Plitele dunktine: Stiegele; Dom — Namay: trobesis, numas; Długowieczność — Ilgaumżiste: ilgamžybe, ilgumžybe; Giermek — Szarwanėsis, skidanėsis: ginklanėsis; Pokrzywa — Dilgine: notrures arba notrynes. Tačiau kol kas negalima teigti, kad S. Daukantas būtų visai nesinaudojęs K. Širvydo žodynu. Šis S. Daukanto žodynėlis įdomus kaip pirmas jo leksikografinis darbas. Žodynėlis, bent jo išlikusioji dalis, nėra labai turtingas žodžių ir sinonimų, bet jis aiškiai rodo, kad S. Daukantas jau pačioje savo literatūrinės veiklos pradžioje susidomėjo žodyno dalykais ir pradėjo fiksuoti lietuviškus žodžius, telkti išraiškos priemones literatūrinei kalbai turtinti. 2. Žodrodys Tai vienintelis spausdintas S. Daukanto leksikografinis darbas, įdėtas 1838 m. išleistos knygelės „Epitome Historiae Sacrae“ („Trumpos šventosios istorijos ištraukos“) gale, kur lietuviškai aiškinami lotyniškų ištraukų žodžiai, žodžių junginiai bei posakiai. Tai nedidelis (42 psl.) lotyniškas-lietuviškas žodynėlis, skirtas knygelėje pateikiamoms ištraukoms skaityti. Jame maždaug 2350 lotyniškų žodžių bei 250 junginių ir 3880 lietuviškų žodžių bei 260 junginių. Prie kai kurių lotyniškų žodžių duota po kelis lietuviškus atitikmenis, sinonimus arba daugiau ar mažiau prasmiškai susijusius žodžius, todėl lietuviškų atitikmenų skaičius yra didesnis už lotyniškų žodžių skaičių. Pvz.: Abduco, cis, xi, ctum, cere. krėpų [=kreipiu], tęsu, pawėdų, klaidinu, pasūkū... (1). Abeo, is, ivi arba ii, itum, ire. paeitių, prasiszalinu, prasikraustau, spūdinu, traukous, atsitolinu, nusidonginu (1). Lavi nu lavo, plaunū, masgoiū, weleiū, trenkū, skalbū, žlugūnū, prausū, skalbūrū (23). Gausūs lietuviški atitikmenys rodo Daukanto leksikos turtingumą ir norą praturtinti raštų kalbą. Daugumas žodžių bendratautiniai, visiems suprantami, bet pasitaiko ir retesnių, terminių, naujai sudarytų arba iš svetur pasiskolintų. Iš žemaitiškų žodžių paminėtini:8 *aplamys ‘kvailys’ (20), *gražinei ‘ornamentai’ (28), Gaszós ‘gražūs, puošnus’ (149), *kłuku [=klouku?] ‘meldžiu, prašau’ (4), *likouiu ‘skaičiuoju’ (27), *likys ‘skaičius’ (27), *mitáls (penas) (7), nairaus ‘atsakau, atstumiu’ (34), pagibsznūs ‘guvus’ (29), *[pūrai] ‘kviečiai’ 7 Pirma duodami K. Sirvydo žodyno 1713 metų leidimo atitikmenys, o po dvitaškio — S. Daukanto. 8 Čia ir kitur žvaigždute pažymėti tie Daukanto žodžiai (tarmybės, neologizmai, latvizmai), kurie užfiksuoti ir iš kitų jo raštų. Tai nustatant remiamasi A. Kalniaus darbu „Simano Daukanto raštų žodynas“ (Kaunas, 1937 m., rankraštis), kuris apima 17 spausdintų Daukanto darbų ir 3 rankraščius (iš leksikografinių darbų A. Kalniaus panaudotas tik „Žodrodys“) leksiką, ir didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteka. 303 (puru milta 36), pakaitýs ‘poilsis’ (33), *pawiedùs ‘panašus’ (36), *požwìlga ‘išvaizda’ (9), *pataika ‘palankumas, malonė’ (16), *skieyda ‘skiedra’ (7), *steigu ‘rūpinuosi, stengiuosi’ (9), steigim’s ‘rūpinimasis’ (11), *sriautu ‘teku, varvu’ (17), skìrtyn’s ‘visų gerasis’ (14), skaugìu ‘neapkenčiu’ (22), skaugingas (22), *szalaus ‘svetimas’ (16), *wardauiu ‘praminu’ (26), wentì nys ‘vienturtis’ (42), *wižta ‘pina vyžas’ (39), *žaimòiaus ‘užgaulioju’ (21), *zaliù [žalių] ‘darau žalą’ (26), *žarinay ‘krūmeliai’ (40). „Žodrodyje“, kaip ir kituose Daukanto leksikografiniuose darbuose, pasitaiko latviškų žodžių, pvz.: *asinas (kraus) ‘kraujas’ (35), *jautoius (klausinieju) (29), *kalps (werg’s, šuga) (36), kalpa (werge, sarge) (16), *klot, klotiaus (greitiaus) ‘tuojau, bežiūrint’ (7), *lietojų (bronginų) (3), *hugote (prasite) (2), *mala (paszalys) (55), *peldu (plauku) (26). Skolinių tarpe vyrauja slavizmai. Šalia skolintų žodžių dažniausiai duodami ir lietuviški pakaitalai, pvz.: altorius, aukuras (5), auka, arba apiera (19, 35), boczius (6), Bestūja, giwolys (6), gosliba, raskażius (12), kabės, drobina (35), karone, koncze (38), karauna, waiskas (10), labdarumas, pataika, łoska (6), laikas, cziesas (39), noumirielys, nabasztik’s (6), newale, wergiba (6), newalnik’s, werg’s (6), nebendring’s, neprieteling’s (21), neturt’s, ubagiste, badas (21), skersys, Križius (10), smertys, giltine (23), straipstys, czonkas (24), skłoustys, jutrina (36), tikiba, wiera (34), užgaule, žala, kriwda (21), wieszpats, pon’s (13), wiiszes [=viešės], gaspada (19). Būdingesni neologizmai, kurių kituose Daukanto žodynuose ir raštuose yra žymiai daugiau: *mūksina ‘bėgimas’ (18), piktadieningas ‘nuodėmingas’ (35), piktadieme ‘nuodėmė’ (35), *sóndarine ‘lapine’ (39), strunīsina ‘statymas, kūrimas’ (3). Iš archaiškų, retai dabar vartojamų žodžių paminėtini: drewejų (plieszu, grobi greiu) (37), nokieis (sekeis) (3), nokous ‘vejuos?’ (7), sargtis ‘saugojimas, sargyba’ (11), skolu (turiu, Debeo) (11), stogiu (kloiu, dengiu) (39), traktis (węisz-kelys) (22), waisum’s ‘brandą’ (40), warauiu (žeidu, isžarginu) (41), warùs ‘smarkus’ (41), weczasis, weczùs (senasys) (31). Galima prileisti, kad veiksmažodžiai noktis, stogti, skolėti, warauti buvo plačiai vartojami, nes tai rodo kitų tų pačių šaknų žodžių (nokti, stogas, skola, prie varta) vartojimas. Yra keliolika aiškintinų žodžių. Kai kurie jų (išskyrus — artis, notìs, palaka, pranara, wisnus) iki šiol dar nebuvo iš niekur užrašyti: artis (guwus, mokslī) (29), diewys, diwiesina ‘įprotis?’ (43), korūtùs (kibus, wiburus) (29), laupau (ramìnu) (23), likeike, ligeiwe, ligbunìe (draugie) (37), ligbunis, ligeiwis (draugas) (37), mediote (iżkela) (40), notìs (nupoulys) (7), nukrittys ‘nelaimė’ (7), palaka (ongala, galon) (39), pranara (palinkiems) (11), rūmùs (swarus, sunkùs) (18), rumei (sunkei) (18), swīlkni (: Funda) (18), sztikies (żinys) (9), tauksžūs (adar’s) (28), trakouiu (ketous prisz) (33), widoule (adv. Intus) (22), wisnus (wissoks) (27). Be atskirų žodžių, „Žodrodyje“ duodama įvairių lietuviškų žodžių junginių, daugiausia verstų iš lotynų kalbos. Bet pasitaiko ir gyvų liaudinių posakių bei frazeologizmų, pvz.: Wisso partekes (3), žinę doute (7), kojem’s wale doute [: se fugae] (8), muni mėig’s apniko (8), didys sziurpulys apniko (40) ir kt. Žodynėlio struktūra labai paprasta: alfabetiškai pateikti lotynų kalbos žodžiai su pagrindinėmis formomis ir tekste pasitaikantys būdingesni žodžių junginių 304 giniai; po jų eina lietuvių kalbos atitikmenys. Jie semantiškai nediferencijuoti, nesuskirstyti reikšmėmis. Nėra nė iliustracinės medžiagos, išskyrus negausius žodžių junginius, atitinkamų lotyniškų junginių pakaitalus. Vis dėlto leksikografiniu požiūriu „Žodrodys“ yra geriausiai apdorotas Daukanto žodynas. Jo apimtis nedidelė, tam tikro teksto apribota; be to, jis buvo rengiamas spaudai ir išleistas, tad autorius, mokėdamas gerai lotyniškai, galėjo paprastai, bet tvarkingai pateikti lietuviškus atitikmenis, dažniausiai net po kelis, nepalikdamas neišverstų žodžių ir junginių bei iki galo savo darbą užbaigdamas. „Žodrodžio“ kalba labai žemaitiška. Tai rodo formas su būdingomis žemaičių dounininkų tarmės fonetikos ypatybėmis, pvz.: sūsiū — susieju (4), sesou — sesuo (37), rekał’s — reikalas (26), reek — reikia (36), miłta — miltai (36), meldū — meldžiū (27), dongus — dangus (8) ir t.t. Tik retkarčiais pirmosios linksniuotės vardažodžių vienaskaitos vardininkas rašomas su aukštaitiška galūne -as, pvz.: draugas, tarnas (8). 3. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas Didžiausias ir reikšmingiausias S. Daukanto leksikografinis darbas yra lenkų-lietuvių kalbų žodynas. Jo rankraštį (SD12) sudaro trys didžiuliai (formatas 35,5 × 21,6) įrišti tomai: I tomas A—M, 1—733 psl.; II t. N—P, 722 psl.; III t. R—Ž, 1—822 psl. Rankraštis be autoriaus pavardės ir antraštės, labai gražiai, įskaitomai parašytas ir gerai išsilaikęs. Tekstas nenumeruotas, eina alfabetiškai atskiromis raidėmis. Jos sužymėtos puslapių viršuje ir, be to, iškištai ant iškarpų priklijuotos pakraščiuose, kad būtų iš karto matyti, kur prasideda kokios nors raidės žodžiai. Storame, truputį parudusiame popieriuje daug kur lapo viršuje (kairėje pusėje) matyti nedidelis popieriaus fabriko ženklo įspaudas: Фабрики №4 Аристархова. Žinant, kad tokiu ženklu buvo žymimas 1850 metų gamybos Aristarchovo fabriko popierius9 ir kad S. Daukantas mirė 1864 m., galima spręsti, jog lenkų-lietuvių kalbų žodynas parašytas tarp 1850—1864 metų. Panašią nuomonę, remdamasis popieriaus fabriko įspaudu, yra pareiškęs ir TSR Mokslų akademijos rankraščių ir retų spaudinių skyrius. (1961.III.27d. raštas Nr. 715—139). Dar tikslesnės žodyno sudarymo datos ir aplinkybių kol kas nepasisekė nustatyti, nes nei pačiame žodyno tekste, nei kituose paties Daukanto arba jį liečiančiuose raštuose neužtikta duomenų. Žodyno lenkiškame žodžių registre iš viso 56 567 žodžiai (I t. — 16 750, II t. — 19 360, III t. — 20 457). Žymi dalis žodžių su nuorodomis ob. (=žiūrėk) į kitus žodžius, pvz.: Absolutum, ob. Absolut (I, 2); Amantka, ob. kochanica (I, 7); Aniżeli, ob. niż (I, 9); Bablac, ob. babrać (I, 19) ir t.t. Lietuviškų atitikmenų skaičius mažesnis — 37 677 žodžiai (I t. — 14 280, II t. — 14 287, III t. — 9110). Ypač mažai atitikmenų III-čio tomo atskirose raidėse. Pvz., T raidėje tik 20 lietuviškų žodžių (lenkiškų yra 1518), U raidėje (439—504 psl.) — 8 (lenkiškų yra 1698). W, Z ir Ž raidėse lietuviškų atitikmenų vėl žymiai daugiau. Matyti, sudarant lenkiškų žodžių registrą, lietuviški atitikmenys buvo rašomi iš karto, ilgai jų neieškant. Kai S. Daukantui tuoj pat ateidavo į galvą lietuviškas 9 С. А. Клепников. Филиграны и штемпели на бумаге русского и иностранного производства XVII—XX века, 100, Москва, 1959. 305 atitikmuo, tai jis jį įrašydavo šalia lenkiško žodžio, o kai atitikmens greitomis negalėjo surasti, tai lenkiškas žodis pasilikdavo neišverstas. Tik keliuose puslapiuose (III, 570, 571, 601, 604, 605), sprendžiant iš tušo spalvos, keliolika lietuviškų atitikmenų įrašyta vėliau. Tačiau pasitaiko nemaža atvejų, kur, atrodo, lietuviškų atitikmenų įrašymas negalėjo būti sunkus ir kur vis dėlto jų nėra. Pvz., š raide lietuviškų atitikmenų neturi paprasčiausi lenkiški žodžiai, k.a.: Sznur, Sznurek, Szuba, Szukać, Szybko, Szyć ir t.t. Taigi, matyti, kad S. Daukantas kai kur lietuviškų atitikmenų neįrašė iš skubėjimo, stengdamasis pirmiausia sudaryti lenkiškų žodžių registrą. Todėl daug kur lenkiški žodžiai neišversti. Vis dėlto didžiuliame žodyno rankraštyje yra apie 37 677 lietuviškus žodžius, kurių dalis kartojasi kaip lenkiškų sinonimų bei artimos reikšmės žodžių atitikmenys, pvz.: Wojkkarejwis III, 559; Wojownik — karejwis III, 560; Wojskowiec — karejwis, kariautos, kariautojas III, 560. Šiam didžiuliam leksikos lobui bei S. Daukanto lenkų-lietuvių kalbų žodynui išanalizuoti ir apibūdinti reikalingas specialus tyrinėjimas, kurio neatidėliodami turi imtis mūsų leksikografai. Šiuo tarpu pravartu pačiais bendriausiais bruožais pažymėti, kad šis S. Daukanto leksikografinis darbas įdomus ir reikšmingas įvairiais požiūriais. Žodyne užfiksuota nemaža senų žodžių, kurie Daukanto laikais dar buvo senų žmonių vartojami, o vėliau išnyko iš kalbos. Į tai vienas iš pirmųjų atkreipė dėmesį S. Daukanto amžininkas M. Valančius, apibūdindamas jo raštų kalbą: „....visą savo amžių paskyrė žemaičių kalbai kelti ir jai nuo makaronizmų kopti. Tam tikslui pradėjo rašyti rinktine kalba, senovine, jau šiandien žemaičiuose nebevartojama, ir todėl skaitytojams labai neskanią“10. Tokių pasenusių žodžių pavyzdžiais gali būti: aukles ‘batai’ I, 468; Deja ‘bėda, vargas’ I, 52; likys ‘skaičius’ I, 629; majsna ‘penas, pašaras’ III, 821; medzia, mede ‘miškas’ I, 609; notis ‘įvykis, atsitikimas’ II 688; strubis ‘alkūnė’ I, 639; taurage ‘taurelė’ I, 160; traktis ‘vieskelis’ I, 366; warra ‘prievarta’ III, 547 ir kt. Šis archaiškų žodžių sluoksnis yra svarbus šaltinis lietuvių kalbos leksikos istorijai tyrinėti. Pati gausiausia ir reikšmingiausia S. Daukanto žodyno leksika yra bendratautiniai žodžiai, rodantys lietuvių kalbos turtingumą bei įvairumą. Iš jų akivaizdžiai matyti, kad lietuvių kalboje buvo gausu savitų išraiškos priemonių ir kad per religinę raštiją, bažnyčią, dvarus ir kitais keliais patekę feodalinio-bažnytinio žargono barbarizmai buvo lietuvių kalbai primestinis, svetimas ir nereikalingas dalykas. Šimtai S. Daukanto užfiksuotų lietuviškų žodžių galėjo atstoti raštuose ir kai kuriose tarmėse paplitusius svetimžodžius, pvz.: Apklode [„kaldra“] I, 519; gaurūtas [„kudlotas“] I, 548; gobumas [„lokamstwa“] I, 605; globa [„apjeka“] II, 272; graižtwas [„gvintai“] III, 513; kare [„vaina“] III, 560; karejwis [„žalnierius“] III, 559; laikas [„čėsas“] I, 159; patoga [„vigada“] III, 593; pagalwe [„paduška“] III, 524; praustuwe [„bliūdas“] III, 509; paskolyti [„pažyčioti“] II, 560; pasaulis [„svietas“] III, 576; riestuvėlis [„kočėlas“] III, 508; rangus [„gatavas“] I, 368; stebuklas [„cūdas“] I, 144; swidus [„glencuotas“] I, 346; skindele [„gontas“] I, 362; siuwiejas [„kriaučius“] I, 559; szliektuwe [„krapylas“] I, 566; trinka [„kaladė“] I, 503; taurė [„čėrka“] II, 156; žarsteklis [„kačerga“] I, 515; 10 Žr. A. Janulaitis, Simanas Daukantas, 34, Vilniuje, 1913. 306 žęjsti [„ronyti“] III, 6; wafanda [„adyna“] II, 129; waistis [„liekarstos“] I, 618; wirtuwele [„kuknia“] I, 583; wiltis [„nodieja“] II, 19 ir t.t. S. Daukantui liaudies kalba buvo pats svarbiausias literatūrinės kalbos leksikos šaltinis. Savo kūrinyje „Būde“ jis rašo: „Tas yra dar stebuklingesniu, kad tą prosenovę mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų užlaikė per tūkstančius metu iki šių dienų; nes [bet] mūsų išmintingos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girų nameliuose, kurios, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai, galime didžiuotis ir girtis“ (p. VIII). Liaudinių žodžių tarpe galima užtikti nemaža žemaitibybių, pvz.: *ergla ‘išdaiga, juokavimas’ I, 62; *gužūti ‘keliauti’ III, 559; įtartė ‘įtarimas’ II, 446; *ingis ‘plikis’ II, 653; įbingis (= įbingęs) ‘įsiutęs’ III, 49; *kernoti, ‘plūsti, vainoti’ I, 574; kampinė (=kampinė) ‘lipynė’ II 619; nulyda ‘pastogė’ II, 600; *skirilus ‘perskyrimas’ III, 582; *szažulietis ‘šešėlis’ I, 132; *teklus ‘tekėjimas, bėgimas’ I, 134; wieługa II, 544; žajmoti ‘išdykauti, žargytis’ I, 141 ir t.t. Žodyninėje sudėtyje pasitaiko ir naujadarų, pvz.: bewajkybe ‘bevaikystė’ I, 37; bewunde ‘bevandenė’ I, 50; bediewybe I, 15; beszalybe ‘nešališkumas’ I, 43; bepradybe, praamžybe I, 44; darboviete III, 511; kraulejdis ‘chirurgas’ I, 111; kirptuwe ‘kirpykla’ I, 28; klausituwe ‘auditorija’ I, 16; kakloraizztis I, 398; kalietuwe ‘kalėjimas’ III, 540; lygsware III, 32; łajkrazsis ‘metraštininkas’ I, 9; łajkoskajtlus ‘chronologija’ I, 124 ir t.t. Taigi S. Daukanto didžiulio lenkų-lietuvių kalbų žodyno sudėtis turtinga ir įvairi. Į ją pravartu atkreipti didesnį dėmesį, tyrinėjant lietuvių kalbos leksiką ir sudarant įvairius žodynus. 4. Lietuvių-lotynų kalbų žodynas (pradžia) Rankraštiniame S. Daukanto palikime (SD 14) yra lietuvių-lotynų kalbų žodyno pradžios (A—G) rankraštis, susidedantis iš penkių didelio formato (35,2 × 22,2) susiūtų lapų pluoštelių, turinčių po 40—48 puslapius (iš viso 224 psl., iš jų 48 tušti). Vienas pluoštelis dubletinis (užklijuota daugiau kaip 50 iškirptų A raidės žodžių, užtinkamų ir kituose dviejuose A ir A—B raidžių pluošteliuose). Žodyno lietuviškoje dalyje (žodžių registre) aiškiai surašyta abėcėline tvarka 3977 žodžiai, kurių daugumui neduota lotyniškų atitikmenų (jų yra tik apie 1600). Lietuvišką žodžių registrą sudarant, naudotasi G. Neselmano „Wörterbuch der litauischen Sprache“ (1851). Tai pirmiausia matyti iš tiesioginių nuorodų į Neselmaną (jis Daukanto žymimas santrumpomis Nesel., Neselm.), kurios pridėtos prie kai kurių žodžių (pvz., Apgėłaj 14, Arakis 15 ir kt.). Antra, kai kurie žodžiai (pvz., Atdaga 62, Auklis 74) ir junginiai bei posakiai užtinkami tik Neselmano ir Daukanto žodynuose, todėl ir jie gali paremti teiginį, jog Daukantas naudojosi Neselmano žodynu, pvz.: Abejotinas zweifelhaft (2), akys apteka aszaromis (17), marczios aszaras gérti (17) ir t. t. Tačiau aklo sekimo Neselmanu nematyti, nes daug žodžių praleista, nemaža pridėta naujų. Daukantas kritiškai žiūrėjo į Neselmano žodyną (žr. toliau einantį skyrelį apie Daukanto pastabas dėl Neselmano žodyno) ir naudojasi juo kūrybiškai. A raidės gale S. Daukantas pieštuku pažymėjo žodžių skaičių (1080 słow) ir pridėjo, kad Ruigio ir 307 Milkaus žodynuose tėra tik 495 žodžiai (u Ruhiga V Milke 495). Matyti, kad šiuos žodynus Daukantas taip pat turėjo savo rankose. Kad jo naudotasi Milkumi, rodo kitame rankraštyje (SD 27) esantis patarlių, išrašytų daugiausia iš Milkaus žodyno, rinkinys (156–166 psl.). Ten pažymėta: Dikcionar. Milke. Patarles Lietuwiskas (159). Tur būt, daugiausia Daukantas naudojosi Neselmanu, kas matyti iš jo gausių pastabų dėl Neselmano žodyno. Be to, Neselmano žodynas buvo didesnis už Rugio ir Milkaus žodynus. Naudojimasis Neselmano žodynu, išėjusiu 1851 m., rodo, kad Daukanto lietuvių-lotynų žodyno pradžia sudaryta po 1851 m. Galimas daiktas, kad kai ką Daukantas paėmė ir iš K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ (1713), kurs buvo jo bibliotekoje11. Šiuo žodynu naudotis, ieškant lietuviškų atitikmenų lotyniškiems žodžiams, buvo sunkiau, nes jame pirmoje vietoje duodami ne lietuviški, bet lenkiški žodžiai. Iš K. Širvydo Daukantas galėjo paimti žodžius, daugiausia naujadarus, kurie užtinkami tik šių autorių žodynuose, pvz.: Auksadajlis, Auksadajle (21), Apkopa [= Akuopa] (45), Apaline [= Apwaline] globus (55), Arklagidis (57), Atateisa (61), Atkalbis (65), Atpjauklas (67), Atskaitine ‘orakulas’ (68), Atžwilga (73), Austuwe ‘audykla’ (76), Dousnis (129), Drajkčios (129), Bostós (99), Dunciakalis V dąntkalis (135). Iš įvairių S. Daukanto užuominų (žr. SD 19, 27 ir kt.) bei pastabų dėl senųjų raštų kalbos grynumo12, matyti, kad jis yra naudojęsis M. Daukšos, K. Širvydo raštais, įvairiais švento rašto vertimais, L. Ivinskio kalendoriais ir kt. Didžiąją S. Daukanto lietuvių-lotynų kalbų žodyno dalį sudaro bendratautiniai žodžiai, paimti iš raštų arba surašyti iš atminties. Daugumas jų eina per visus žodynus ir visiems pažįstami (pvz., Antakis, Akłas, Akmų, Adata, Alsinti ir t.t.). Be bendratautinės leksikos, Daukanto žodyne randame tarmybių, žemaitiškų žodžių, tarp jų ir tokių, kurie kol kas dar neužfiksuoti iš kitų jo raštų, pvz.: *Apsokortina (52), *Apuszrotas ‘epnūšynas’ (55), *Atentis ‘ateinantis’ (62), Atide (63), *Atsiauta (69), Atwarstaj ‘vadžios’ (73), Atžwilga (73), Balinys (81), Blusouti (97), *Daba (111), Glistė, glistele (155), *mandyti (153). Žodyne yra neologizmų, kurių Daukantas yra nemažą prikūręs savo raštuose, pvz.: rodwalandys ‘laikrodžio valandų rodyklė’ (13), Apigarda vide *Apikarta (41), Atskalybe (70), *Auda ‘trumpa daina’ (73), Aukautuve (74), Auglinikas (74), Ausurakstis auriscalpium (76), Balsauti ‘silabizuoti’ (83), Balsouka V soukbalse prosodia (83), Balsakajitis hirquitallus (83), Bausina (87), Bandisena (84), Bendryba commercium (89), Begalas infinitas begalo (88), Begieda impudentia (89), *Bylys V bilis orator (93), Bilawijte — Bilwijte forum, forum competens (93), Brajža carakterus (99), Brajzintuwe caleographia (99), Budelietuwe suplicii locus (103), Dijnalginikas V dijnalgis (124), Driegnamierė hydrometria (131). Iš šiandien nebevartojamų žodžių, archaizmų paminėtini: Arwos tren (58), Aszma likas decimus octavus (59), Bentis ‘draugas’ (90), Wetusze ‘bobutė’ (97). Užtinkame ir skolinių, kurių Daukantas stengėsi vengti ir keisti lietuviškais žodžiais, pvz.: Abelnas (5), Abrusós (7), Aružna (10), Alasas (10) ir t. t. 11 Žr. J. Lebedys, Simano Daukanto biblioteka. — „Lietuvių literatūros instituto darbai“, 1, 51—83, Kaunas, 1947. 12 Mūsų senovė, 1, 4—5 knyga, 785—786, Tilžėje, 1922. 308 Iš kai kurių skolinių nuoroda vide (vid) siunčiama į lietuviškus žodžius, pvz.: Abrozas vide pawėkslus (7), Adina vide waląnda (12), Apiera vide Auka (14), Apierawoju vid aukauju (14), Apierawoties vid aukauties (14), Apierawojimas vid aukawimas (14), Apierawotojas vid aukautojas (14), Apierawotinas vid aukautinas (14), Aptiekorius, Wajstinykas (15), Arszus […] narsus (15); Arszumas vid. narsumas (15); Atpuskaj vid atjadaj (18), Bagočzios vide diczturtis (80), Bagotas vide turtingas (80), Bagotis vide turtą, turtingumas (80), Bahkis vide sie (81), Bahwonas vide stabas (84), Barawikas vide joudwirszis (85), Bartis vide drewe (85), Biesós vide welinis V welnias (92), Bikswas vide kėlnes (93); Caras vide wieszpats (107), Czerepe vide poudszuke (107), Czertas vide welnias (107), Czėznis vide pôta (107), Częstawoti vide wajszinti (107), Delmone vide kiszene (119), Drocziós vide Trintojas (132), Dzėgorelós vide waląndinis (138), Gonta vide skindele (157). Skolinių tarpe pasitaiko latviškų žodžių, kuriais Daukantas norėjo praturtinti lietuvių literatūrinės kalbos leksiką arba kuriuos vartojo kaip jo tarmėje pažįstamus žodžius 13, pvz.: Austrumas oriens (76), *dwiesele ‘vėlė’ (136), *Dwieselyba (137), *Gôtina ‘jauna karvė’ (158), Gõwe vide karwe (158). Kai kurie žodžiai užtikti kol kas tik šiame žodyne ir iki šiol buvo neįtraukti į didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteką, pvz.: Apskrūbtinai definite (8), Apłankiej arcuatim (48), Apmaukne cataplasma (48), Bąndiesós vide bąndini-kas (84), Bąndkijmis (84), Bąndakmis basaltę (84), Bakłásos prostratus (89), Bitmede geum rivale (94), Blaksoti (96), Bórniòs blesphema (98), Dīlbiós V dilsbiós observator, speculator (124), Drozės, drozėlas ramentum (132), Durkle vide perstekie (136), Globós ‘globingas’ (156), Gabingas venerabilis (145), Gurbuzė (163), Gwildós ‘lengvai išsigyldenąntis’ (164). Dalis jų dar neišaiškinti; kiti (pvz., gvildus, globus) pravers literatūrinės kalbos leksikai praturtinti. Be bendrinių žodžių, duota keliolika tikrinių vardų, pvz.: Bartuva upis (85), Bartije (85), Budwite (104), Dunajós (135) ir kt. Žodyno sandara labai paprasta. Tai alfabetinė lietuviškų žodžių rodyklė su lotyniškais atitikmenimis, kurių žymiai lietuviškų žodžių daliai trūksta. Raidžių viduje nesilaikoma griežtos alfabetinės tvarkos. Pasitaiko kartojimųsi. Retkarčiais žodžiai paaiškinami, pvz.: Arkstinas, landi fazda kurė ardamas jautius bada wietoj’ botaga (10); Amyta, wira motina (12); Awynas motinas brolis (18); Awyniene motinas brola pati (18); Bórinti (avys į buri wadinti) (98); Dermie ornetum pliewie žernas óždenganti (119). Be lotyniškų, žodyne duota šiek tiek lenkiškų ir keletas vokiškų atitikmenų, pvz.: Abejotinas zweifelhaft (2), Aspergiesina Schutz (8), Abžignósina seegen (10), Acziù dėkoju (8), Akywas ciekawy (9), Akywyba ciekawos (9), Akylumas umiejętność (9), Aklinaj nasliepo (10), Ałwas czyza (11), Alwienas każdy (11), Basti [=Besti] stecken (86), Bastunas untertreiber (86), Bastujis sich herum treiben (86), Delsounis ein langsamer (119), Duma consilium status (königliche rath) ukės — duma (134), Dwibuga [= Dwiguba] verzweifelung (137). Prie kai kurių žodžių duodama (tai pasitaiko retai) iliustracinių sakinių, pvz.: jautej ir kómelej czistą abraką ies (7); kanapej ataka (9); dūna akieta (9); 13 A. Kalnius, Simano Daukanto raštų žodynas, 37, 164—169 (rankraštis, Kaunas, 1937); E. Frankel, Letticismen in Daukantas Wortschatz. — „Filologu biedrības raksti“, 11, 52—63, Rīga, 1931. 309 warpa akūtota (10); Aczio mergelė̃ óz meilės zodelus (10); alodami baida wilką (11); Adous, kad kulej žalous (13); piedsakis aptika kiszkį (15); asztonetą bandos majtinù (17); akys prawejzeie belaukdamas, akiu pasikłausk (21); Diewe dùk isz tawa burnos i Diewa ausį (22); alki óžmesti (26); ahutis sznekutis (30); alós ne undau, kunigaj nepijmenis (30); aló twindau (30); unt alódes tankaj nusproga (30); rejk kojes abkabinti (45); balsos apkimo (45), puolau kojump jo kajp apmires (48); apniko bajme (49); apskardó lejd (51); (aptems saule) (o mienou nežibies) (54); szunitej atako (61); atkuta kajlis (65); wajkaj pakirda (69); atsidiejes dirbti (69); auksine drobe (75); ausys spinkterieje (76); nu bajmes dzius (81); i baudżiava ręngtijs (87); beraline douna (90); bieso siekla (92); atóko kirwis (98); pelkes burg (105); kajp gaidys nucžiožęs (109); sawo numù dabą sekę (111); dabar trąksmą nieks nedaro (111); dabar wakars ne paskutinis (111); darbó darbą atliginti (114); galą daryti (114); dantys swemb, skaud, gėl (117); deja po dejos, kad rejk mirti be sawo wieros (118); ligo pasidergęs, tenegul isizer-ges (119); kas par desti? (119); dewineis zambejs ar (120); deszimtie szijną piaun (119); wilkaj musų szuni sudikoje (123); dilgeles bej usnis óžzelsaj iū rumus (124); dijna butoie (124); medis iszdórbęs (128); mesa padósusi (128); douna awiżajne…; mijżajne… siuksżte, beraline, dirsajne (: prover. douna awiżajne, putra dirsajne) (128); douti douklę (129); (smólkej linoti) vilkdújo linoti (134); jauns żmogós dumaj dūkiniedams (134); (dwilinkas pro angą iszmóko) (137); dziowas tajks, oręs tajks, szijno — tajks, kuręs — tajks, rudines tajks, siejes — tajks, Kulęs — tajks, pawasario — tajks (138); Eija numù (141); (bludas, sóężieje) (141); (kajus engti) (142), numaj et sau (143); galis óz gali (146); galutines pasaules (147); bandą gan yti (147); ugnis apgeso (151); płonaj gijes werpti (153); gijd gaidys (153); giluma mandyti (153); iszglęęs kajp gribas (155); ugnes glistele (155), grina derwa (160). Prie Aj! Ale randame sakinių iš Donelaičio „Metų“, užrašytų pakeista rašyba, su praleidimais ir iškraipymais, būtent, pvz.: Aj kór dingo wieżlibums mūsu gadinù! (16); Aj! kajp wejkej jaunistełes nudile diinełes! (16); Aj! kór dingot gĩidras jus pawasari dienas? (16); Aj! diel ko ponus tajp skaudzej kąntino ligas, todiet ji tajp daug pirm laiko giltine sóko (17); Aj, kór dingtų ponaj kad ije burù netektų (17); Aj, kór dingot jus Letuwiszkas gadineles, kajp kad Letuwej gudiszkaj, ar Lenkiszkaj ir wokiszkaj kalbiete nemokieje (17); Ale ne wokiszkaj, kajp keles moteriszkes jau prasimanę, bet Lietuwiszkaj kożna tarp jù apsigłamżę (23). Żodyno kalboje ryškios žemaičių dounininkų kalbos ypatybės, nes Daukantas buvo tos tarmės atstovas ir rašė daugiausia vadovaudamasis savo tarme. Apie XIX a. vidurį Daukantas pradeda savo kalbą aukštaitinti ir vengti būdingų žemaičių. Tokios pastangos atsispindi ir žodyno kalboje, kur rašoma: Agūna (9), Atieszkoti (62), Auksawiete (75), Atđanga (62), Awinas (77) ir t.t. Vienur kitur iš žemaitiškų formų siunčiama į aukštaitiškas, pvz.: Bėgti vide bajgti (90). Pasitaiko ir hipernormalizmų, pvz.: Akytas V akietas, dūna akieta (9). Vietomis paraleliškai duodamos žemaitiškos ir aukštaitiškos formos, pvz.: Ajtioti, vel ajczioti (9). Bajgti… bęgti (80), Degas V deglós (118), Gywentos incola vel gywentojas (155), Gundintojas, gundintos (163). Kai kur iš aukštaitiškų žodžių ir formų siunčiama į žemaitiškas, pvz.: Antis vide pyle pl. pyles (13), Antinas — vide gaigalas (13), Awiża vid. wizgė (19), Delgeliu [= dilgėlės] vide notrinos (118), Duktie vide dóktie (134), Dulkinti vide dókinti (134), Giedoti vide gij- 310 doti (152), Giejdra vide gijdra (152). Apskritai, žodyne kalba įvairuojanti, nenuosekli; joje dar labai prasikiša žemaičių tarmės ypatybės. Pasitaiko korektūros klaidų, kurių dalis paties autoriaus ištaisyta pieštuku. 5. Smulkūs leksikografiniai darbeliai bei pastabos S. Daukanto rankraštiniame palikime yra nedidelių, į įvairią istorinę bei kitokią medžiagą įterptų arba atskirai sudarytų žodžių sąrašų bei leksikografinių pastabų. a) Vocabularium. Vienas iš S. Daukanto rankraščių (SD27, 1–241 psl., form. 35×22) prasideda grakiškų, prancūziškų ir lietuviškų žodžių sąrašėliu (1–4 psl.; 246 trirašės eilutės, surašytos dviem stulpeliais), turinčiu antraštę Vocabularium, virš kurios kita ranka (rankraščio aplanke pažymėta, kad M. D. Silvestravičiaus) užrašyta Margumynai. Iš rankraštyje minimų veikalų datų galima spręsti, kad Daukanto trikalbis sąrašėlis sudarytas po 1839 metų. Maždaug tą pat patvirtina ir popieriaus pagaminimo data (1836), kurią galima nustatyti iš popieriaus fabriko įspaudo (jis nedidelis, apskritos formos, viduryje dvigalvis erelis, iš kraštų įrašas: Ярославской фабрики князя Гагарина)14. Kadangi popieriaus atsargos tais laikais paprastai buvo daromos ne ilgesniam kaip dešimties metų laikotarpiui, tad galima prileisti, kad trikalbis žodynėlis sudarytas tarp 1840–1846 metų. Tur būt, S. Daukantas, lyginamosios kalbotyros veikiamas ir norėdamas parodyti lietuvių kalbos senumą bei artimumą graikų kalbai, prirašė kelis puslapius giminingų ir šiek tiek panašių (prancūzų kalbos žodžiai dažniausiai skirtingi), bet nieko bendra tarp savęs neturinčių graikų, prancūzų ir lietuvių kalbos žodžių, tų kalbų giminingumo pavyzdžių. Kol kas nenustatyta, iš kur atitikmenys paimti. Štai keletas pavyzdžių iš sąrašėlio (1 psl.): keras corn — keras; kierō je tons — kerpu; aihos doubur — auka; klaō je brise — klunu; akōn dard — akuotas; polis — vill — pilis; anadidōmi nendre atidūmi; gramma lettre grometa; agchi l’ocil akis; podos ped péda; ōde chant, audōiu auda. Kai kurie atitikmenys yra kilę iš bendros šaknies (pvz., podos ped, péda), o kiti nieko bendra tarp savęs neturi (pvz., aihos doubur — auka). Kartais su grakiškais žodžiais gretinami paties Daukanto naujadarai (pvz., ōde ir auda). Sąrašėlis sudarytas nealfabėtiškai, jis labai mažas, vis dėlto jį galima laikyti lyginamojo žodynėlio bandymu, pagausinančiu tos rūšies žodynėlių skaičių. Reikia pažymėti, kad tik šiame sąrašėlyje duodami prancūzų kalbos atitikmenys; kituose Daukanto leksikografiniuose darbuose jų neužtikta. Tik vienas J. Šliūpas nurodo, kad M. Valančius vertęs S. Daukantą perrašinėti lenkų-prancūzų kalbų žodyną. Daugiau niekas apie tai nekalba ir jokių pėdsakų nėra išlikę, kad Daukantas būtų perrašinėjęs tokį žodyną. Potockio lenkų-prancūzų kalbų (1813) ir keli prancūzų kalbos žodynai buvo Daukanto bibliotekoje15, tad abejoj tina, ar buvo reikalas žodyną perrašinėti. b) Medžiaga lietuvių kalbos leksikografijai. S. Daukanto rankraščių pluošte, pažymėtame SD15, yra 17 didelių (36,3 × 22,5) lapų su įvairia lek- 14 Plg. C. A. Клеников, min. veik., 101. 15 Žr. J. Lebedys, Simono Daukanto biblioteka. — „Lietuvių literatūros instituto darbai“, I, 64, Kaunas, 1947. 311 sikografinė medžiaga. Viename palaidame lape (popieriaus fabriko įspaudė pažymėti 1837 m.) surašyta keliasdešimts lietuviškų giminių pavadinimų su vokiškais atitikmenimis (pvz., Tėwas, Motina, Brolis, Awynas, Mosza, Laigonas, Žiedzei ir t.t.) ir devynių mėnesių vardai (Wasaris Januarius; Kowinis Hornung V Kowas; Karwelinis Mertz; Gegužinis V Gegužė April; Semenis Maj; Birželis Brach-monat; Lepas menu Heu — monat V Lepa; Piutis Augustmonat; Rugus menu V Rugginis Herbstmonat). Antrame lape (popieriaus fabriko įspaudė taip pat 1837 m.) iš pradžios dešimts lietuviškų žodžių su vokiškais atitikmenimis, o toliau surašyta daugiau kaip 40 prūsiškų žodžių su lietuviškais ir vokiškais atitikmenimis (pvz., Galbo V Galwos das Haupt; Linno Linnaj das Flachs; Saydit V saugok hüte dich; nevvintas V devintas; galintwvei, tödten). Jie surašyti (kai kurie su pakeistomis galūnėmis) iš G. Neselmano veikalo „Sprache der alten Preußen“ (1845). Trečiame dvigubame lape įrašyta keliasdešimts medžių ir krūmų vardų su lenkiškais atitikmenimis (pvz., ąžuolas dąb; Serede Trzesznia; Putelis Kalina). Vienoje ketvirto dvigubo lapo pusėje pradėti rašyti žodžių verkti, eiti, lesti, kalbėti, trinkti, makaulė, kergti, knak­soti, bėgti, kurti, loti, drybsoti ir valgvei sinonimai (prie eiti, kalbėti, knaksoti ir bėgti duota po keliolika) ir užbraukti. Antrame šio lapo puslapyje po buitinių pastabėlių eina 1861 m. data. 3—4 puslapiai yra juodraštinis lenkų-lietuvių kalbų žodyno lapas (III, 675—6), parašytas (iš tušo ryškumo sprendžiant) anksčiau nekaip pirmasis lapas. Po keturių palaidų lapų eina 6 susiūtų dvigubų lapų (1—24 psl.) pluoštelis, kuriame nealfabetiškai surašyta daugiau kaip 700 lietuviškų žodžių, kai kur su lenkiškais, vokiškais (retai) ir lotyniškais (labai retai) atitikmenimis, paaiškinimais, priežodžiais bei patarlėmis (jų daugiausia 11—14 psl.). Kai kurių puslapių (1, 7, 11, 13) labai plačiose paraštėse surašyti bibliografiniai dalykai (knygų pavadinimai ir kt.), ištraukos iš istorinių šaltinių ir kitokios pastabos. Prie jaučių vardų (Kerszis, szjemis, Žalis, laukis, balnis ir t.t.) lenkiškai pažymėta: jak u Greków. Prie žodžio versti užsimenama lotynų kalba: wersti wersta akmou ož-werstas uti apud Romanas (4). Matyti, kad tuo metu S. Daukantui rūpėjo lietuvių kalbos žodžių giminingumas su antikinių kalbų žodžiais. Iš paraštėse (1, 13) minimos literatūros datų galima spręsti, kad šis Daukanto žodžių sąrašas buvo sudarytas po 1845 metų. Kai kas šį Daukanto lietuviškų žodžių rinkinį nori laikyti lietuvių kalbos žodyno pradžia (metmenimis)16, bet iš tikrųjų tai yra tiktai pradinis be tvarkos (nealfabetiškai) užfiksuotų žodžių sąrašas, neapdorota leksikografinė medžiaga, kurios negalima pavadinti lietuvių kalbos žodyno sudarymo bandymu, juo labiau, kad prie kai kurių lietuviškų žodžių pridėti kitų kalbų atitikmenys rodo, jog ši medžiaga galėjo būti skirta ir dvikalbiams (lietuvių-lotynų, lenkų-lietuvių kalbų) žodynams. Vargu, ar S. Daukantas galvojo apie vienakalbio (aiškinamojo) lietuvių kalbos žodyno sudarymą. c) Pastabos dėl Neselmano žodyno. S. Daukantas yra naudojęsis K. Sirvydo, Rūgio, Milkaus, Neselmano ir kitais žodynais. Daugiausia jis vartė Neselmano lietuvių-vokiečių kalbų žodyną (1851). Ypač tai matyti iš Daukanto gausių pastabų dėl Neselmano lietuviškų žodžių. Jos surašytos į atskirus didelius 16 Žr. Simonas Daukantas, Rinktiniai raštai, 13, 1955; K. Grigas, Simonas Daukantas — lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas (autoreferatas), 7, Vilnius, 1958. 312 lapus (SD19), sudarančius iš viso 36 psl. Tik keturi dvigubi lapai (9—22 psl.) pažymėti skaitmenimis (1, 2, 3, 4), o kiti nenumeruoti. Iš pradžios (1—7 psl.) daugiausia eina atskiri A, E, J, U, V, T ir kitų (retai) raidžių lietuviški žodžiai, kurių daugumas išrašyti iš Neselmano žodyno; kai kur jie su vokiškais ir lenkiškais atitikmenimis, trumpais paaiškinimais, žodžių junginiais ir pastabomis dėl žodžių vartosenos. Dalies surašytų žodžių nėra Neselmano žodyne, ir jie, tur būt, pateikiami kaip papildymai. Nuo 9 psl. (8 tuščias) prasideda ištisinės pastabos dėl Neselmano žodyno lietuviškos dalies D, Č, M, P, S, Š raidžių žodžių, kurių tarpe pasitaiko šiek tiek ir kitų raidžių žodžių, paimtų iš Neselmano žodyno straipsnių. Matyti, kad pastabos neparaidžiui surašytos, kad iš pradžios (1—7) jos labai padrikos ir yra daugiausia atskiri žodžiai; be to, dėl kai kurių raidžių (pvz., B, L, O, U, Z, Ž) žodžių nėra pastabų (arba jų visai nebuvo arba jos dar nesurastos). S. Daukanto pastabos įvairios, bet daugiausia jose nurodoma, kad Neselmano vartojamas toks žodis arba forma, o pagal Daukantą turi būti kitoks žodis ar forma. Nepritardamas kai kuriems Neselmano žodyno dalykams ir siūlydamas kitus atitikmenis, Daukantas remiasi savo krašto kalba, ypač individualia vartosena bei kalbos jausmu. Dėl to nemaža jo pastabų dalis yra subjektyvios, nepagrįstos, priekabing-os, net klaidingos. Dalis jų be Neselmano žodyno nesuprantamos. Vis dėlto jos duoda daug medžiagos žodžių vartosenai, geografijai ir istorijai tyrinėti, ypač Rytų Prūsijos ir Lietuvos raštų leksikos skirtumėms nušviesti. Iliustracijai čia pateikiama pirmieji keturi pastabų puslapiai, nepakeitus jų rašybos, neištaisus klaidų ir atskyrus jas įžambiu brūkšniu. Tik retkarčiais, kad lengviau būtų galima suprasti tekstą, laužtiniuose skliaustuose pridedamos galūnės, atitaisomos klaidos ir kt. [1] Atamusyna pro alūzna /Atasas szum/ Alasawoti szumic, kryczę po pijenemu /alba odzież do mszy alba/ Alġoczius tageloner nie algininkas /alġoczauti/ alkune ir ułektis wielka różnica /nie aloju, lecz uju ujdami bajda wilka/ Almens elmens, pro sriutas gelmes /Atmonas, Kuhpächter/ Alpti omledawac /Kwosas pro alūnas/ Alwas cina /Alwienika[s], Geßkan[ne], Žiamaj piltiuwe/ Nie supokle lecz supyne /Amas nie amalis mispeln/ Dygulys Stich, nie amazuj /nie ambriju lecz wambrytu/ nie amteru lecz wam pteru /amzius [Nes. Amžis]/ /nie anakinoju Szem. oznaczę dirbinti darydinti/ andaj onigdy po Žmudž. užwakar /Andainiszkis, Žem. vorgestern, wasci, užwakarzykstias/ [Anapus pro Anupus /Ane vide Ona/ Ant ankszczia zamiest pałukas, pakłau nas, /Paanks-cioju mas paskoliju/ nie ankszta, lecz ankžtima /u Žmudzinuo naziwasę pamatą/ nie antrokaj, lecz paales podpivki /nie Antuke Steinschwäger, kutupis—u Žmudz/ Aparas pro apwaras, od werti /Apczorus V awcziorius, awiganis/ Apieka vide głoba /Apekunnas, V głobiejas/ Apekunyste, globimas/ Apynys /Apinojis ogrod chmielny/ Apinwarptis tyczka chmielos /Apinwirkšte stengelho fen/ Apūkas dudek/ Auka /Apsabas, pro dra-bužis, apdaras/ Apsacas, kūlnis /Arosas v Karosas/ Žiewie arbona /Erdwas ardwas za erlas breit znaczy płaty/ Arkliġone, u nas prigule /aroda, aro das zasieki/ asa pro ąnsa, /nie asdinis lecz ąnsinis./ nie asoczius lecz ąnsoczius /nie dwiasis, lecz dwiąnsis/ Aszajos u Žm. Hülsen /opuscil aszarotas wejdas aszarotas, skrūstai aszaroti/ Aszmen der Stamm, nie rozumiem/ opuszczony aszminūtas asztūniokas /Asztraregis Žem. Luszis/ aszrinti, aszrus, was. łandus ztąd galandu/ Aszarys pl. aszatej u Neselm. Aszutas /Aszatine, drobe/. Aszatinas /Aszatiutas/ Aszwoke za Aszoklej /Aszoklynas/ Atezaiza, grobes Tuch milas /Wolas/ Atkonieze, Tanka Žem. pinele, užriszys /Atakaj dröschaker leke/ [2] Atklapas Žm. atlapa niesprawiedli /nie Atpencz, lecz apent znowu/ nie atrajte u Žmu, lecz. atrajtaj /atrajoju, kawen, tego nierozumie a mówi gromulti/ atenczioj za atejnanczio /atente przyszłość/ Aukle, pl. aukles. f. /Awałas pl. awałaj obuwie/ nie Au- 313 tawas lecz autuwas/ /Azdaba pagrazinimas/ Salyklinkas /Ažu/ Aismares, užmaręs /Aibrumas waser im munde/ nie Austuwas lecz stakles /nie gewerbe, lecz audeklas/ E [pradedami E raidės žodžiai, bet toliau maišomi] /Jedminis rzeczy do zjedzenia, /Eldijele rauch eröffnung bei Schamaj. /Būres segel, bures pakelti bures suleisti, /Akselis niema w Žmudž. /Jekas niema w Zmudz /Arelis /Grenže niem Z. /Iszėjga, stat, iszeginis drubazis /Iszejwis emigrant/ Ajtra /Pardem, perdiem parejti wskroś przejšć/ Dagtis u Nesel Ildegimis V Ildegis /Zwicėžki niema takego wyr. u Zmu. jak apimtinis nie sujemiejas lecz kajkaras harscher Stadskne /Prisiiekinu gahm werden u Zm. junkti, junkstu/ nie Isztuga, lecz pumpa u Zmud /parmuskza, Brei, Muhs/ Abolis. Zm. Obulas, Obolene Obulyne /Abare-piesas, V pisjas/ nie ūda lecz ūdega/ ūkas, nie okas jest instrument ktory wykwaszone i nie wysuszoni kajlus miękczy /ūkūti V wokūti/ nie Ubaga: wogis, ūgis/ nie wokiszkas, lecz ukiszkas Žem./ ukztis u nas pigule /Ungura Angerburg, /Ungure upe angerapp/ ermas, monstrum pl. ermai ermuties/ Ergle, blazen, szut/ Erglokės /ulbėti tetirwinas ulb/ ubauti, karwelis ubau, /nie unksna, lecz uksmie u Žm. /upu, nie[ma] u Žm. burejs szusniem/ atakkalus, attakelju aparnas /Atkakbywe [Akaklybe] upor przrekora /Upalis strumyk/ malas brzeg /upešmala brzeg rzeki/ upeplaudis niema u Žm. upeakis niema takego wyra[zu] forele/ ažu nie u Žmudzi /ne jauja lecz daba brakstube u Ž. /ikures, ikurti /nie Jaknas lecz kėpenas/ Apent znowu /nie Nėga po Žmudsku, niem[a] lecz spiekas/ [3] Judras žole [Išbraukta: rze-pak polny] /Jedrūs arklis kon prętko i wiele jedzący/ ne Jegzlis lecz pūkis jazgarz /Jakli [Jakti] osliepnąg nie Jengli [Jėnkti]/ Akti Apakti Prakti Užakti Apjakinti /Gentaras, lecz gintaras/ Jerka po Žm. irka /Prairikas przedowa część spodni gdzie sie odszpila/ nie Plebeja epomis, u Zm Jermėkas unterkleid po Polsku Giermak /Jerube rebhūne Kurapka haselhūner/ Apjeskoti /Nujiku po Žm. zdobyć kogo /jispiėti wagumi, nucziūpti/ Jomarkaj, u nas woratinkles po laukus; /Jonuszus, fam. po P. Jonuszewicz V Janusze, nie zas trawa Jomuszaus žole (Epheu)/ Josmenis hüfte? Žemaitisz /Jūsti ne josieti o Jūstyti nie josieti/ Apjostuwe eine Tepich eine Vorhang. Žem. Prijostuwe szirce kwartugas/ Jūjaus takego wyrazu niema u Žmudzi /Jūdis, po jüdybe/ nie Jūstu czernieje jūsti Že. jūdūti/ jūdyme czarne piętno nie studnia /Judus gansküchtig waid-wilkis wajdnotis /Judimas/ Junkykle der Koder lockspejse. Junkle tos sam /Jupa der Taler der Geistlichen Ž. /Jausti/ Jantoties dowiedwacsię /Prajauti przeczuwać priewidzie[c] z tąd Prajowas Prorok /Juntu wachen/ Juntus ne jutus /Jutrus lecz jautrus/ Jaučius Ž /Jaučinūs/ W [Pradedami V raidės žodžiai, bet toliau maišomi] /nie wadini-mas/ Wakaru abend, u Žm. /Kulinis, na ktorym birwony prowadza/ naktowidas patiu naktowidu /dienwidis, dienwidiu atejau/ Wiloti, wiło /Wingurti [4] Tewikszczia der Geburtsort (3) /Teisiu, verrichten, abmachen (3)/ atteissa die entscheidung die abfertigung /Isztiesu, lejsten versprechen (3)/ Patejsei, warlich, in der That (3)/ Nemįtinka (3) za netink /Tikyba, 3, Glaub./ Isztikra, in der That, wirklich /Tilstus (3) to co tylus still/ Datiroju wirksamkeit eines Heilmittels /Nutirpintoja ein Fisch, Kramfisch, der Zitterrochen, Raia Torpedo (3)/ Truthahn /Patulzis geschwolene (3)/ Turinieju haben (3) /Turtule Kleines bezitthum /Neturte. 3. Armuth/ Nuturiu, gewöhnlich 3 /Tujnas eine Zaumstakete, eine Bohle, Pfahl (3)/ Wė kakas /Turte, es, f. die Habe (3)/ Tusznas leer hohl (3) /Tkapės smiertelna kosule/ Tryne eine Blase, eine Pustel, 3/ Trynis, Haut, Schwielen (3) /Trynetas schweelig (3)/ Trinia, Trinios Sagespene (3), Troszkybe Gier, Sucht (3) /Trudnas trudnastis Schwere (3)/ * * * S. Daukantas žodyno dalykais pradėjo domėtis literatūrinės veiklos pradžioje ir nesiliovė jais rūpinęsis iki pat mirties. Tai rodo jo rengiamų spaudai darbų (net tautosakos rinkinių) leksikos gryninimas, literatūrinės kalbos turtinimas įvairiais liaudies žodžiais, naujadarais ir latvizmais, liaudinės etimologizacijos (jos dažniausiai nepagrįstos, naivios ir klaidingos), kurių daugiausia užtinkame 314 „Būdė“, ir pagaliau leksikografiniai darbai. Jų vienas kitas pradėtas jaunystėje, bet daugiau jiems S. Daukantas galėjo atsidėti gana vėlai ir dėl to nespėjo užbaigti dviejų pradėtų dvikalbių žodynų (lenkų-lietuvių ir lietuvių-lotynų kalbų), kurie yra jo leksikografinio darbo pagrindas. Dvikalbiai žodynai atitiko gana didelės to meto Lietuvos šviesuomenės dalies, vartojusios mokslo, švietimo bei kultūros reikalams lenkų ir lotynų kalbas, poreikius. Tų žodynų lietuviški atitikmenys turėjo skinti lietuvių kalbai kelią į platesnį visuomenės ir kultūros gyvenimą, kuriame ji dar nebuvo užėmusi prideramos vietos. Dvikalbis lietuvių ir kokios nors svetimos kalbos (lenkų, lotynų, vėliau rusų) arba atvirkščias žodynas tais laikais ėjo ir aiškinamo žodyno pareigas, todėl ir S. Daukantas buvo pasiryžęs sudaryti du didelius dvikalbius žodynus. Kadangi Lietuvoje reiškėsi stipri lenkų kultūros ir kalbos įtaka ir daugelis lietuvių inteligentų (taip pat ir S. Daukantas) susirašinėdami vartojo lenkų kalbą, tai pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į lenkų-lietuvių kalbų žodyno parengimą. Iš išlikusių rankraščių nematyti, kad S. Daukantas būtų rūpinęsis vien lietuvių kalbos žodyno (aiškinamojo) sudarymu. Tuo metu tai buvo nepirmaeilis ir per ankstyvas uždavinys. S. Daukanto (K. Nezabitausko ir kt.) vien lietuviškų žodžių sąrašai (kai kurie nealfabetiniai), retkarčiais net su atskirų žodžių paaiškinimais, yra ne vienkalbių aiškinamųjų žodynų metmenys, bet lietuviškos medžiagos rinkiniai, atstoję iš dalies kartotekas, kurios galėjo būti panaudotos įvairiems dvikalbiams žodynams sudaryti. S. Daukanto leksikografinis užmojis buvo didelis ir jo atliktas nemažas parengiamasis darbas: susipažinta su Milkaus, G. Neselmano ir kitais žodynais, sudaryti įvairūs žodžių registrai, lenkų-lietuvių kalbų žodyne ir kitur duota dešimtys tūkstančių lietuviškų atitikmenų. S. Daukanto žodynų lietuviškų atitikmenų šaltiniai yra įvairūs. Dalis žodžių imta iš liaudies kalbos, kiti — iš ankstesnių žodynų bei įvairių senų raštų. Pasitaiko nemaža ir paties S. Daukanto sukurtų naujadarų. Pats gausiausias S. Daukanto leksikos šaltinis buvo liaudies kalba, gimtoji tarmė. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį S. Daukantas praleido svetur, tačiau, rašydamas visą laiką lietuviškai ir žymią savo raštų dalį skirdamas liaudžiai, jis nuolat rėmėsi jaunystėje išmokta liaudies kalba, kuri, jo nuomone, yra išlaikiusi daug prosenovės, turtingesnė ir grynesnė už raštų kalbą. Lietuviškoji S. Daukanto leksikografinių darbų dalis gana turtinga ir įvairi. Iš viso juose užfiksuota daugiau kaip keturiasdešimts aštuoni tūkstančiai lietuviškų atitikmenų. Nors žymi jų dalis kartojasi, tačiau apskritai S. Daukantas užfiksavo didelius bendratautinės leksikos lobius ir daug naujos medžiagos (archaizmų, retų žodžių, tarminių ir kt.). S. Daukantas stengėsi raštų kalbą gryninti, turtinti, todėl ir jo leksikografiniuose darbuose matyti pastangos pateikti kuo daugiau lietuviškų žodžių ir dažnai šalia skolinių duoti lietuviškus pakaitus, kuriuos jis stengėsi vartoti savo gausiuose raštuose. Tuo būdu S. Daukantas padėjo lietuviškai leksikai patekti į raštus ir šalinti nereikalingus svetimžodžius. Nors kalbos gryninimo darbe S. Daukantas neturėjo tvirtų pagrindų ir iš dalies vadovavosi naiviomis, romantinėmis pažiūromis, nors atskirais atvejais jis klydo, svetimus žodžius laikydamas lietuviškais, o lietuviškus — skoliniais, tačiau bendra kalbos gryninimo tendencija buvo progresyvi, ir jo pastangos nenuėjo veltui. 315 S. Daukanto žodynai nepažymimi leksikografine technika. Šiuo požiūriu jie yra menkesni už K. Milkaus, G. Neselmano, A. Poškos ir D. Sutkevičiaus žodynus, kurių žodyninis straipsnis sudėtingesnis bei turtingesnis, kuriuose randame daugiau leksikografinių elementų (aiškinimų, įvairių pažymų, nuorąšų ir kt.). S. Daukanto žodynų rankraščiai labiau primena paprastus žodžių registrus, nekaip kiek geriau apdorotus dvikalbius žodynus. Lietuvių-lotynų žodyno registras tik pradėtas (A—G raidės), o lenkų-lietuvių sudarytas gana didelis. Tolimesnis S. Daukanto uždavinys, rengiant lenkų-lietuvių kalbų žodyną, buvo pateikti visur lietuvių kalbos atitikmenis, diferencijuoti reikšmes, pridėti įvairias pažymas, nuorodas ir kt. To darbo S. Daukantas nespėjo iki galo padaryti. S. Daukanto leksikografiniai darbai, būdami nespausdinti ir kitiems sunkiai prieinami, negalėjo turėti tiesioginės įtakos lietuvių leksikografijos vystymuisi, jos lygio kilimui. Jie reikšmingi kaip didžiulės pastangos prisidėti prie lietuvių kalbos gaivinimo, prie literatūrinės kalbos turtinimo, gryninimo ir ugdymo. Kadangi tos pastangos reiškėsi visoje S. Daukanto literatūrinėje ir kultūrinėje veikloje, tai S. Daukanto žodynai, fiksuodami gausius lietuvių kalbos leksikos lobius, kurie per kitus jo raštus galėjo patekti į literatūrinę kalbą, netiesiogiai prisidėjo prie lietuvių kalbos įtvirtinimo literatūroje ir kitose kultūrinio gyvenimo srityse, prie literatūrinės kalbos tobulinimo. Ne viskas, ką S. Daukantas teikė vartosenai, buvo priimtina, daug jo vartotų archaizmų, siaurų tarmybių ir nevykusių naujadarų neįsigalėjo literatūrinėje kalboje, ne be priekaištų buvo ir jo kalbos gryninimo pastangos, bet apskritai S. Daukanto raštai daug prisidėjo prie literatūrinės kalbos ugdymo. Jie buvo kalbos šaltinis ir vėlesniems rašytojams, žodynų sudarinėtojams ir visiems kitiems, besidomintiems kalbos klausimais. Šiandien S. Daukanto leksikografiniai darbai įdomūs ir svarbūs lietuvių leksikografijos istorijai kaip vienas iš ryškių ir reikšmingų mėginimų sudaryti dvikalbius žodynus, kurie turėjo padėti lietuvių kalbai įsigalėti visuomenės, mokslo ir kultūros gyvenime, nustatyti literatūrinės kalbos leksikos normas, duoti pagrindus lietuvių kalbai mokytis ir vartoti. Ir Daukanto, ir kitų XIX a. kultūros veikėjų kalbiniai darbai padeda nušviesti lietuvių literatūrinės kalbos vystymosi procesą, kalbinių priemonių turėjimo bei tobulėjimo kelius bei būdus, atskirų to meto veikėjų įnašą į lietuvių kalbos gaivinimo ir literatūrinio tobulinimo darbą. S. Daukanto žodynuose užtinkama visai nauja ir iš kitų šaltinių neužrašyta medžiaga (įvairūs žodžiai, jų reikšmės, pastabos ir kt.) panaudotina leksikografiniams darbams ir leksikografiniams tyrinėjimams. Ypač svarbi S. Daukanto leksikografinė medžiaga žemaičių tarmės leksikai tyrinėti, sritiniam žodynui sudaryti. S. Daukanto leksikografiniai darbai taip pat padeda nušviesti jo mokslinę, literatūrinę ir kultūrinę veiklą. Taigi S. Daukanto leksikografinis palikimas tyrinėtinas ir panaudotinas įvairiais aspektais, kaip reikšmingas indėlis į negausią lietuvių leksikografiją, kaip mėginimas gaivinti ir ugdyti liaudies kalbą sunkiame lietuvių tautai baudžiavinės priespaudos laikotarpyje. ЛЕКСИКОГРАФИЧЕСКИЕ ТРУДЫ С. ДАУКАНТАСА И. Р. КРУОПАС Р е з ю м е В статье дается обзор лексикографических трудов С. Даукантаса (1793—1864), знаменитого литовского историка, литератора, просветителя и общественного деятеля первой половины XIX века. С. Даукантас старался развивать и обогащать литовский литературный язык. Для этой цели он собирал литовскую лексику из народного языка и письменых источников, составлял двуязычные словари (литовско-латинский, польско-литовский и др.), очищал язык от разных варваризмов и т. д. Самый большой лексикографический труд С. Даукантаса — трехтомный польско-литовский словарь (рукопись), который богат литовской общенародной, диалектальной лексикой, архаизмами, неологизмами и кальками. Хотя лексикографические труды С. Даукантаса остались в рукописях, однако им зафиксированная лексика попадала в литературный язык через многочисленные его печатанные исторические, научно-популярные и другие произведения. Таким образом С. Даукантас сыграл положительную роль в развитии литовского литературного языка. Его лексикографические труды представляют интерес и сегодня как богатый источник для исторического и областного словарей, как попытка обогатить литовскую лексикографию в те времена, когда литовский народ был в социальном и национальном угнетении. 21. Kalbotyros klausimai, IV 317