Perkeltinės žodžio reikšmės ir jų pateikimas „Lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PERKELTINĖS ŽODŽIO REIKŠMĖS IR JŲ PATEIKIMAS „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ S. KĖZYTĖ Aiškinamųjų žodynų paskirtis — duoti kiek galima tikslesnę semantinę, gramatinę ir stilistinę kalbos žodžių charakteristiką. „Lietuvių kalbos žodyne“ pirmą kartą lietuvių leksikografijos istorijoje taip plačiai apimama kalbos leksika, taip analitiškai pateikiami kalbos semantikos faktai — žodžių reikšmės, reikšmių niuansai, įvairūs žodžio vartojimo kalboje atvejai ir būdingi frazeologiniai junginiai. Žodžio reikšmių, reikšmių niuansų ir vartojimo atvejų atskyrimas, reikšmių tarpusavio ryšio nustatymas, jų išdėstymo tvarka žodyno straipsnyje — tai pačios sunkiosios leksikografinio darbo dalys. Nuo tinkamo šio darbo atlikimo priklauso semantinės žodžio analizės rezultatų ir apskritai aiškinamojo žodyno vertė. Žodžio reikšmės nėra vieno tipo. Be pagrindinės nominatyvinės reikšmės, žodis paprastai turi šalutinių — išvestinių reikšmių, kurios gali būti tiesioginės ir perkeltinės. Žodžio vartojimo perkeltinė reikšmė klausimas leksikografiniu požiūriu svarbus ir įdomus, nes jis glaudžiai susijęs su žodžio polisėmijos problema. Žodyno straipsnyje turi būti parodyta, kurie žodžio reikšmės perkėlimo atvejai kalboje paplitę ir laikytini savarankiška žodžio reikšme, o kurie vartojami siauriau ir semantinės žodžio struktūros nepakeičia. Be to, svarbu nustatyti, su kuria tiesiogine žodžio reikšme perkeltinė žodžio reikšmė glaudžiausiai susijusi, nes pagal tai nustatoma jos vieta kitų žodžio reikšmių eilėje. Visus šiuos klausimus tinkamai išspręsti leksikografiniame darbe galima tik įsigilinus į žodžio perkėlimo reiškinį, į tiesioginės ir perkeltinės žodžio reikšmės santykį. 1. Tiesioginės ir perkeltinės žodžio reikšmės santykis Žodžiais reiškiamos ne tik mintys, bet ir jausmai. Kalbėdamas žmogus dažnai ne tik konstatuoja faktą, bet išreiškia ir savo požiūrį į kalbamą dalyką. Kalboje atsispindi tai, kaip kalbantysis vertina tikrovės reiškinius. „Žodis turi ne tik gramatines ir leksines reikšmes, — pažymi akademi- 233 mikas Vinogradovas, — jis drauge išreiškia ir subjekto — kolektyvaus ar individualaus — vertinimą, reikšmių kitimo procese turintį kūrybinį vaidmenį“¹. Norėdamas duoti tikrovės vertinimą, išreikšti savo emocijas, kalbantysis ar rašantysis turi parinkti tokius žodžius, kurie būtų ekspresyvūs, vaizdingi, keltų klausančiojo ar skaitančiojo emocijas. Kalboje yra du ekspresyvios leksikos šaltiniai: vaizdiniai žodžiai ir žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme. Tą patį objektą, veiksmą, reiškinį žymintieji žodžiai gali būti skirtingo emocinio-stilistin io atspalvio, nes vienais žodžiais sąvoka reiškiama objektyviai, kitais reiškiamas drauge ir tam tikras emocinis tonas, pavyzdžiui: galva — makaulė, eiti — keblinti, valgyti — ryti ir pan. Tiesioginę reikšmę vartojamiems žodžiams emocinį atspalvį gali suteikti ir įvairios priesagos (pvz., žmogiūkštis, vaikėzas, tėtūšėlis ir t. t.). Tačiau ir vaizdiniai žodžiai, ir žodžiai, kuriems emocinį atspalvį suteikia atitinkamos priesagos, išreiškia tam tikrą kalbančiojo jausmą, vertinimą patys betarpiškai, pavartoti tiesiogine reikšme, nes ekspresyvusis emocinis momentas glūdi juose pačiuose kaip jų leksinės reikšmės elementas. Perkeltinės žodžio reikšmės pagrindas yra vaizdas. „Metaforiškai vartojamas žodis, — sako Ch. Kasare sas, — ne pats veikia, o perduoda vaizdą, kurio efektyvumas juo didesnis, juo ryškesnis vaizdo sukeli amas vaizdinys“². Norint tik pavadinti minties objektą, konstatuoti faktą, o ne išreikšti savo požiūrį (teigiamą ar neigiamą) į jį, žodžiai vartojami tiesiogine, emociniu atžvilgiu neutralia reikšme. Imkime, pavyzdžiui, žodį kirmyti: kirmýti,-ija(-ýja),-ijo(-ýjo) intr.³ 1. K, R būti kirminų ėdamam; pūti: ...Nuo giedros grybai tuoj pradeda kirmyti Lš. ... 2. K prk. niek. gulėti, miegoti tingin int: ...Eik kirmyt, ko čia snaudi be reikalo! Sk. Dieną naktį kirmija ir dar jam miego maža! Vj. ... 3. prk. niek. būti be darbo, tūnoti: Lauke taip gražu, o jie visi st ubo kirmija Gs. Ko jūs, netikėliai, taip ilgai miške kirmijote? J. Balč. ... Pirmoji šio žodžio reikšmė yra tiesioginė nominatyvinė reikšmė, neturinti emocinio elemento. Jos tikslas — konstatuoti faktą (plg. Nuo giedros grybai tuoj pradeda kirmyti). Priešingai, antroji ir trečioji žodžio kirmyti reikšmės vartojamos žymėti ne tam veiksmui, kuris tiesiogiai susijęs su šiuo žodžiu reiškiama sąvoka, o visai kito pobūdžio veiksmams: čia norima pabrėžti dykinėjimo, tinginiavimo, nenaudingo egzistavimo panašumą į kirmijimo, gedimo veiksmą. Tokia analogija ne tik sukelia atitinkamus vaizdinius, bet ir išreiškia nepalankumą, nepritarimą tokiems reiškiniams. Perkeltinė žodžio reikšmė atsiranda tada, kai žodis, žymintis kokį nors tikrovės reiškinį (objektą, veiksmą, būseną, ypatybę ir pan.), sąmoningai taikomas kitam reiškiniui dėl kurio nors bendro požymio, ana- ¹ B. B. Виноградов, Русский язык, 18, Москва—Ленинград, 1947. ² Х. Касарес, Введение в современную лексикографию, 122, Москва, 1958. ³ Sutrumpinimai ir ženklai čia vartojami tokie pat, kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. Cituojamo „Lietuvių kalbos žodyno“ teksto praleidimai žymimi daugtaškiu. 234 logijos, tam tikro jų tarpusavio ryšio. Tokio perkėlimo tikslas — išreikšti abstraktesnę, bendresnę, platesnės apimties sąvoką vaizdingiau, konkrečiau, apčiuopiamiau, sužadinti klausančiojo vaizduotę, charakterizuoti kalbamą reiškinį, t. y. išreikšti savo emocijas — pritarimą, pasigėrėjimą, simpatiją, susižavėjimą arba, priešingai, pasipiktinimą, panieką, smerkimą, ironiją ir pan. Pavyzdžiu gali būti žodis siurbėlė. Tiesioginė šio žodžio reikšmė yra 'dėlė' (pvz., Pridėk siurbėlę, kad kraują ištrauktų Vksl). Pasakymuose „Ta žemė nuostabiai graži, siurbėlės nutrenkusi S. Nėr. Išvadavo mus iš dvarininkų, bankininkų ir kitų siurbėlių vergovės tsp. Netikėjau, kad mums toks geras, o kitiems siurbėlė P. Cvir“ žodis siurbėlė pavartotas perkeltine reikšme ir taikomas žmogui. Čia žodžiu siurbėlė pakeičiamas emociškai požiūriu neutralus žodis išnaudotojas, norint išreikšti neapykantą, panieką, pasibjaurėjimą tokiu žmogumi. Formaliai ši perkeltinė reikšmė siejasi su pirmąja — tiesiogine žodžio siurbėlė reikšme 'dėlė', nes ji yra iš jos išvesta reikšmė, bet semantiškai ji artimesnė žodžiui išnaudotojas. Pats žodis siurbėlė emociškai požiūriu neutralus. Emocinį atspalvį jis gauna tik pavartotas perkeltine reikšme vietoj žodžio išnaudotojas. Atitinkamame kontekste išvestinė žodžio reikšmė gali būti stilistiniu požiūriu stipriai pabrėžtas kito, neutralaus žodžio variantas-sinonimas4. Vartodamas žodį perkeltine reikšme, kalbantysis ar rašantysis tuo pačiu žodžiu gali išreikšti kitą sąvoką. Perkeltinė žodžio reikšmė, būdama kurio nors žodžio išvestinė reikšmė, yra tą pačią realiją žyminčio, emociniu požiūriu neutralaus kito žodžio vaizdingas, tam tikrą emocinį toną turintis pakaitas5. Tiesioginė ir perkeltinė to paties žodžio reikšmės, kad ir žyminčios labai skirtingus reiškinius, yra glaudžiai susijusios, nes perkeltinė žodžio reikšmė siejasi su tikrove lyg tarpininkaujant tiesioginei to paties žodžio reikšmei. Perkeltinės žodžio reikšmės susidaro dviem pagrindiniais būdais, kuriuos nulemia dvejopas tiesioginės ir perkeltinės reikšmės santykis: metaforos atveju tą santykį sudaro gretinamų reiškinių panašumas, metoni- 4 Plg. E. P. Курилович, Заметки о значении слова. — «Вопросы языкознания», 3, 75—76, 1955. 5 Reikšmės perkėlimą turime ir tais atvejais, kai naujas, dar neturintis pavadinimo objektas dėl panašumo ar kokio nors loginio ryšio su jau žinomu daiktu pavadinamas pastarojo vardu. Kalboje ypač plačiai vartojami taip susidarę terminai. Pavyzdžiui, žodį kalavijas 'plieninis, ilgas, siauras, aštriais ašmenimis ginklas; kardas' pritaikius kitiems, panašią formą turintiems objektams pavadinti, kalboje susidarė tokios naujos jo reikšmės: 1) 'senoviško šulinio svirties dalis; permesta per įkastą rąstą (pėdžią) stora kartis, prie kurios vieno galo pririšamas sunkus daiktas (svaras), o prie kito kartelė su kibiru; svirties persvara, permėtė, permata, plunksna'; 2) anat. 'kalavijo formos kaulas'; 3) bot. 'prie balų, ežerų, upių augantis augalas panašiais į kalaviją lapais; ajeras (Acorus calamus)'; 4) bot. 'vilkdagis (Iris)'. Šiuo būdu susidariusios žodžio reikšmės perkeltinėmis reikšmėmis nelaikomos, nes tai tiesioginės-nominatyvinės, emociniu požiūriu neutralios, ekspresyvumo, meninio poveikio neturinčios žodžio reikšmės. Tokie žodžiai gali būti kitų žodžių sinonimai (plg. kalavijas — permėtė — permata — plunksna), gali pakeisti kitus žodžius, bet ne kaip emocinį toną turintieji pakaitai, o kaip neutralius tų pačių daiktų pavadinimai. 235 mijos (ir jos rūšies — sinekdochos) atveju tą santykį sudaro vienoks ar kitoks gretinamų reiškinių priklausymas (pvz., erdvės, laiko, priežasties, medžiaginis ir pan. ryšys). Tas pats žodis gali turėti ir metaforinių, ir metoniminių perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui, žodžio išsižioti tiesioginės reikšmės 'praverti burną' pagrindu kalboje susidarė tokios metoniminės perkeltinės reikšmės (rezultatas pasakomas vietoj priežasties): 1) 'nustebti': Jei mokinys ims prašyti mokytoją, kad jam paaiškintų ir kitus šios vietos pabrauktuosius dalykus, tad mokytojui, man rodos, tik rankos teks išskėsti ir pačiam išsižioti J. Jabl. Išsižioš žvėrys, pamatę mane tokią gražią,— pagalvojo ilgauodegė P. Cvir; 2) 'pasakyti, prasitar ti apie ką': Vienam išsižiojau, tai visiem apskalatijo Ds. Sukapoja, kad nėra kada ir išsižiot (atsikirsti) Trgn; 3) 'pradėti rėkti': Ko gi čia išsižiojai kaip daržinės vartai? Ds; 4) 'mirti': Kap tu išsižioosi, tai kam pinigai liks? Lp. Metaforinio perkėlimo būdu, remiantis veiksmo sukeliamo įspūdžio panašumu, susidarė atskira reikšmė 'įtrūkti, įplyšti; atsiknoti': Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiojo Eiš. Pyragus kepant, nereikia rėkti, nes pyragai esti išsižioję Ud. Bulbės visos išsižioję (sukritę) Er. Kalė batus, vel išsižiojo Er. Žodžio klupinėti tiesioginė reikšmė yra 'dažnai klupti' (pvz.: Ko tu čia dabar keliaklupstas klupinėji?! Š. Girtas bėgdamas klupinėja, klupine bėga, snukiu ard­amas J). Perkeltine reikšme žodis klupinėti vartojamas šiuose pavyzdžiuose: Septynerius metus Aleksas klupinėjo Lamsargio laukuose J. Avyž. Viena klupinėk, eik apie tuos trūsus Gs. Nes jei tai darote, neklupinėsite Ns1841,1. Įsigilinus į šiuos pavyzdžius, matyti, kad žodis klupinėti juose vartojamas skirtingomis reikšmėmis. Pirmuosiuose dviejuose sakiniuose turime metonimiją: žodis klupinėti čia reiškia 'paskubomis, pabėgomis, klumpant iš nuovargio, sunkiai dirbti', vadinasi, konkretaus judesio pavadinimas pavartojamas vietoj viso sudėtingo veiksmo pavadinimo. Trečiajame sakinyje turime metaforą: žodis klupinėti vartojamas, turint tikslą abstrakčią moralinio puolimo, klydimo sąvoką išreikšti vaizdingai, konkrečiai, todėl ji gretinama su nuolat klumpančio žmogaus vaizdiniu. Šie pavyzdžiai rodo, kad tas pats žodis, pavartotas metaforiškai ir metonimiškai, turi skirtingas reikšmes. Vadinasi, skirtingas žodžio perkėlimo būdas susijęs su semantiniais skirtumais. 2. Perkeltinis žodžio vartojimas ir perkeltinė žodžio reikšmė Nesunku pastebėti, kad vieni žodžiai perkeltine reikšme vartojami daugiau ar mažiau platesnio kalbančiųjų kolektyvo nuolatos kartojamame kontekste, o kiti, priešingai, vartojami siaurai, tik tam tikrais atvejais, tam tikroje situacijoje arba atsitiktiniame kontekste vieno kito individo. Taigi perkeltinės žodžio reikšmės gali būti kalboje įsitvirtinusios, paplitusios ir siauros, kontekstinės, atsitiktinės, kitaip sakant, gali būti perkeltinė žodžio r e i k š m ė ir perkeltinis v a r t o j i m a s. Žodžio reikšmės yra istorinis, nuolatos kintantis reiškinys. Nauja žodžio reikšmė neatsiranda iš karto, ji yra ilgiau ar trumpiau trunkančio 236 proceso rezultatas. Žodis, turintis visuomenės priimtas, pastovias reikšmes, gali būti pavartotas naujai, kūrybiškai ir tuo būdu įgyti naujų semantinių niuansų. Antra vertus, žodžio vartojimas, pasitaikantis pradžioje tik tam tikrais atvejais, gali kalboje paplisti, įsitvirtinti, t. y. tapti žodžio reikšme. Akademikas Ščerba pažymi, kad žodžio reikšmė ir jo vartojimas — tai viena pagrindinių priešybių, kuriomis remiantis sudaromas žodyno straipsnis6. Žodyno straipsnyje turi atsispindėti, kas visuomenės, tam tikro kalbinio kolektyvo kalboje prigiję, pastoviai vartojama, o kas sudaro tik siauriau, tam tikrame kontekste vartojamą semantinį variantą, todėl žodyno sudarytojams nuolat iškyla klausimas, ar metaforiškai vartojamą žodį pateikti žodyne kaip savarankišką perkeltinę žodžio reikšmę, ar tik kaip metaforinį žodžio tam tikram atvejui pritaikymą, naujos reikšmės nesudarantį, iš tiesioginės žodžio reikšmės ribų neišsiskyrusį. Kiekviena naujai iškylanti metafora — tai lyg pirmas žodžio reikšmės pakitimo etapas. „Kiekvienas naujas žodžio pavartojimas, — sako V. Doroševskis, — atitinka naują situaciją, o kiekvienoje naujoje situacijoje, lyginant su tomis, kuriose iki tol žodis buvo vartojamas, yra tam tikrų skirt ybių elementų8. Pirmiausia tiesioginė žodžio reikšmė pavartojama metaforiškai tam tikrame kontekste, tam tikroje situacijoje kaip semantinis naujadaras, turintis ryškų vaizdingumą, ekspresyvumą. Imkime tokius pavyzdžius: yla sf. (1) K; SD366 1. smailus metalinis įrankis su kotu, vartojamas skylutei pradurt i: ... Ylą nulaužė Er. Laibas kaip yla Krtn. || prk.: Ta yla (apie eiklią karvę) tai biauresnė už visas karves: jau neės, kur papuola, tik bėga bėga Km. ... 1 kiaušas sm. (1, 3), kiaušas (4) 1. SD34, Sb, Vb, Skr galvos smegenis dengiantieji kaulai, kaukolė: Šitoj vietoj mužna iškasti visokių kaulų, kiaušų Trgn. ... || prk.: Miškas žilais šeriais styrojo ant juodo kalvos kiaušo trš. ... kraujuoti,-uoja,-avo intr. 1. K, DŽ kraujui bėgti iš žaizdos: Ranka, kuria jis griebėsi už krūtinės, kraujavo J. Mac. || prk.: Ir kaip negyjanti žaizda tasai žemės klausimas mum vis kraujuoja ir kraujuoja! A. Gud-Guz. Sk riaudos tebekraujuoja J. Avyž. ... Šiuose pavyzdžiuose eikli karvė lyginama su yla, kalvos viršukalnė — su galvos kiaušu, opaus klausimo atvirumas, skriaudos padariniai — su negyjančios žaizdos kraujavimu. Metaforiškai pavartoti žodžiai čia sukelia ryškius vaizdinius, toks perkeltinis vartojimas turi realų pagrindą, konkrečią atramą — labai glaudų ryšį su tiesiogine žodžio reikšme. Kad vaizdo ryškumas, konkretumas, ryšio su tiesiogine reikšme glaudumas yra skiriamasis perkeltinio vartojimo požymis, nurodo ir tarybiniai leksikologai ir leksikografijos teoretikai. Akademikas V. Vinogrado- 6 Žr. Л. В. Щерба, Опыт общей теории лексикографии. — «Известия АН СССР. Отделение литературы и языка», 3, 89—117, 1940. 7 Metaforiškumas čia suprantamas plačiąja prasme, t. y. turimos galvoje ir kitos tropų rūšys. 8 W. Doroszewski, Z zagadnień leksykografii polskiej, 93, Warszawa, 1954. 237 vas sako, kad „vaizdingo žodžio vartojimo atveju vaizdas, susidaręs tiesioginės nominatyvinės reikšmės pagrindu, paprastai nenusitrina ir ne-užgesta, o ryškaus vaizdingumo išlikimas yra simptomas, kad nauja reikšmė semantinėje žodžio struktūroje yra dar nesusikristalizavusi, nesusikon-centravusi⁹. „Lietuvių kalbos žodyne“ perkeltinio vartojimo atvejai pateikiami po tiesioginės žodžio reikšmės iliustracijų už lygiagretų (||) ženklo ir perkeltinį vartojimą rodančios pažymos prk. Kartais perkeltinio vartojimo ir tiesioginės reikšmės ryšį suvokti ne visiems vienodai lengva, nes metaforiškai gali būti pavartotas retesnis, mažiau žinomas, siauriau vartojamas, tarminis žodis. „Lietuvių kalbos žodyne“ tokie perkeltinio vartojimo atvejai aiškinami iliustraciniuose pavyzdžiuose, pvz.: grėimas (<grėjimas) sm. (4) plona plėvelė ant šutinto, virinto pieno ar šiaip skystimo; plonas sluoksnis: Ant virinto pieno sustojo greimas Ut. Man gardus kruopų grėimas Rk. ... Kokie čia grėimai batviniuos plaukioja? Ob. || Medžių liemens aptraukti suodžių greimeliu rš. || prk.: Šiemet avižos tik greimas (prastos, retos) An. kauzōti,-ōja,-ōjo intr. BŽ 50, Kos243 rūgti, putoti; koryti; plg. gauzōti: Alus, kad užduosi mielių, kaužo, t. y. putas kelia J. Kaip įrūgsta duona, pienas, smetonas, ilgai laikomas, kaužoja, pūkši J. ... Sniegas nuo saulės kaužoja Skr. Putra puode kaužoja (putoja) Skr. Kisielius kaužo Erž. Mūsų pūdymas taip gražiai kaužoja (pursta) Up. || prk.: Sūnai kaužo(ja) (pyksta, rūgsta), kad viską užrašė svetimims Dr. Iliustraciniuose pavyzdžiuose aiškinimas duodamas ir tada, kai iš turimo konteksto situacija nėra visai aiški, pvz.: griuvėsiai sm. pl. (2) Sb, Kp, M, Š sugriuvusio trobesio liekanos: Šiandien nuo to rūmo liko tik griuvėsiai rš. ... || prk.: Nenusigąskite, išvydę tokius griuvėsius (tokį paliegusį žmogų) savo gimnazijoje J. Jabl. × kačērga (brus. качарга) sf. (1), kačergà (3) 1. žaistiklis, maišiklis: Kur kačergą? Ugnį sutaisysiu Dkš. ... || prk.: Vaikšto, mačiau, nabagė su tai kačerga (ramentu) Upt. ... Perkeltinio vartojimo atveju semantinį skirtumą dažniausiai nulemia skirtinga vartojimo aplinka, skirtingas kontekstas. Jeigu tokių vartojimo atvejų yra daugiau, iliustraciniuose pavyzdžiuose kartais reikia kiekvieną jų paaiškinti, nes kiekviename pasakyme jie gali būti vis kiek skirtingi, pvz.: įkabinti (inkabinti) ... 3. refl. intr., tr. įsikibti: ... Vaikas eina įsikabinęs močios sijonan Š. ... || prk.: Kasparas, nė nepasisveikinęs, įsikabino tos kalbos A. Gud-Guz. ... Tą arklių įsikabinęs (pamėgęs), matyt, ne-parduos Er. Bilė tik įsikabina (prigyja, pradeda augti), lazdynas greit auga Er. Ugnis neįsikabina (nepradeda gerai degti) — užpilk ⁹ В. В. Виноградов, Основные типы лексических значений слова. — «Вопросы языкознания», 5, 9, 1953. 238 žibalo Ktk. Inskabino jau gyvent Jėvaičiai (pradėjo gerai gyventi, kilti) Skdt. ... Visuose čia pateiktuose pavyzdžiuose perkeltinis vartojimas naujų, savarankiškų žodžio reikšmių nesudaro. Pakartotinai vartojamas ta pačia reikšme įvairesniuose junginiuose, deriniuose su kitais žodžiais, buvęs semantinis naujadaras gali paplisti ir tapti savarankiška perkeltine žodžio reikšme. „Potencialiai daugumas žodžių gali turėti daug metaforinių reikšmių, — sako Ch. Kasaresas, — bet iš tikrųjų tik kurios-ne-kurios jų realizuojamos, be to, ir jos ne visos būna tiek gyvybingos ir paplitusios, kad būtų laikomos įėjusios į bendratautinę kalbą10. Vadinasi, turi būti daromas skirtumas tarp galėjimo pavartoti žodį metaforiškai tam tikrame kontekste stilistiniais sumetimais ir tokios žodžio perkeltinės reikšmės, kuri kalboje paplitusi, gyvybinga. Pirmuoju atveju naujos žodžio reikšmės dar negalima konstatuoti, o antruoju atveju žodyne gali būti skiriama nauja žodžio reikšmė. Tai pailiustruoti galima žodžio liepsnoti vartojimo pavyzdžiais. Pagrindinė nominatyvinė šio žodžio reikšmė yra ’su liepsna degti’: Malka liepsnoja OG304. Pradėjo liepsnoti ugniakuras J. Jabl. Ten priešų padegti liepsnoja sodybų gimtinių stogai S. Nėr. Perkeltinį šio žodžio reikšmės vartojimą turime šiuose sakiniuose: Jau leidžias saulutėlė, gražus pavakarys. Auksiniuose spinduliuose liepsnoja pagirys. S. Nėr. Saulėleidų kalnas liepsnoja paraudęs T. Tilv. Stiprėjo šaltis, ir dangus vakarų pusėje liepsnojo šviesiai raudonais debesimis J. Dov. Saulės spindulių nutvieksti, parausvinti daiktai čia gretinami su liepsnų apimtais, degančiais daiktais, todėl iškyla gyvas, konkretus liepsnojimo vaizdas. Metaforiškai, vaizdingai pavartoto žodžio liepsnoti ryšys su tiesiogine šio žodžio reikšme labai glaudus, ryškus, akivaizdus. Tokie perkeltinio vartojimo pavyzdžiai Žodyne nauja reikšme neskiriami, o šliejami prie tiesioginės reikšmės po lygiagretėjų ženklo ir prk. pažymos. Toliau turime tokius žodžio liepsnoti vartojimo atvejus: Nuo jaunystės aš liepsnojau neges­tančiu troškimu pašvęsti savo gyvenimą valstybės gerovei rš. Širdis džiaugsmu krūtinėje liepsnoja! trš. Kautynių įnirštimi tebeliepsnojo karių veidai rš. Jis ryžtingai žengė dviejeta žingsnių priekin, ir prieš pono akis vietoj žavingo mergaitės paveikslo staiga atsirado pykčiu liepsnojantis berno veidas V. Myk-Put. Negęstamu skausmu liepsnoja krūtinė S. Nėr. Eik čia, į glėbį, baltas gulbinėli, pasiklausyk liepsnojančios širdies B. Sruog. Kur meilė liepsnoja, te pagėidos gensa BM452. Šie pavyzdžiai rodo, kad žodžio liepsnoti vartojimo sfera išplitusi, nes jis imamas vartoti įvairiuose deriniuose. Nors minėtuose pasakymuose stiprus jausmas ar jo reiškimasis išorėje (veide ir pan.) taip pat gretinamas su liepsnojimu, bet liepsnojančio, liepsnų apimto daikto vaizdas čia nebeiškyla su tokiu konkretumu, ryškumu, kaip tais atvejais, kur 10 X. Касарес, Введение в современную лексикографию, 124, 1958, Москва; žr. taip pat O. C. Ахманова, К вопросу о слове в языке и речи. — «Доклады и сообщения филологического факультета», 5, 29—30, Московский ордена Ленина Государственный университет имени М. В. Ломоносова, 1948. 239 kalbama apie saulės spinduliuose liepsnojančius daiktus. Liepsnojimo įspūdis čia vis dėlto blankesnis, menkesnis, todėl tokius perkeltinio žodžio vartojimo atvejus žodyne jau galima pateikti kaip naują, atskirą, savarankišką perkeltinę žodžio liepsnoti reikšmę 'būti apimtam kokio jausmo; smarkiai reikštis kokiam jausmui'. Imkime dar tokius pavyzdžius. Žodžio užkariauti tiesioginė reikšmė — 'užimti kare, nuveikti'. Antroji, perkeltinė, šio žodžio reikšmė 'įgyti darbų, triūsu' „Lietuvių kalbos žodyne“ laikoma savarankiška reikšme, remiantis tuo, kad tokie pasakymai, kaip užkariauti širdį, protą, jausmus, pasitikėjimą, palankumą, simpatiją ir pan., vartojami dažniau, nebesukelia ryškaus kariavimo vaizdinio, t. y. tokių perkeltinio vartojimo atvejų vaizdingumas gerokai nublankęs. Žodžio kartus reikšmė 'skaudus, nemalonus, sunkus' „Lietuvių kalbos žodyne“ taip pat duodama kaip savarankiška perkeltinė reikšmė, nes ji kalboje paplitusi: žodis kartus šia reikšme vartojamas su dideliu būriu žodžių (plg. Nepasisekimas kartus, pralaimėjimas sunkus LeninasIX122. Karti toji pareiga, bet juo labiau ir garbinga! A. Gud-Guz. Kad būtų gyvenimas malonus — kova dėl jo karti S. Nėr. Pirmą kartą jo mažoji galvelėj pradeda gimti karčios mintys J. Bil. Kartus tam [našlaičiui] labai yra svietas A. Strazd. Mano žirgelis parneš karčią žinelę Sn. Kam tokie kartūs žodžiai? tsp). Žodžio kartus vaizdingumas dėl įprastinio vartojimo taip pat nublankęs. Vaizdingumo silpimui ir su tuo susijusiam žodžio reikšmės kitimui turi įtakos ir tas faktas, kad, kaip pažymi M. Loiman, „klausytojas paprastai linkęs stiprius emociniu požiūriu pasakymus nuvertinti, susilpninti, suvokti juos kaip tolygius tą pačią sąvoką žymintiems neutraliesiems pavadinimams“11. Iš perkel­tinio vartojimo susidariusios savarankiškos perkeltinės žodžio reikšmės „Lietuvių kalbos žodyne“ žymimos pažyma prk., kuri ne tik rodo tokiu būdu atsiradusių naujų žodžio reikšmių pobūdį, bet ir papildo reikšmės aiškinimą, padeda susieti naująją reikšmę su tiesiogine, pateisina tą semantinį šuolį, kuris įvyksta dėl vieno reiškinio pavadinimo perkėlimo kartais labai skirtingo pobūdžio reiškiniams. Kad perkeltinio žodžio vartojimo atveju metafora yra ryškiausia, gyviausia ir kad, perkeltiniam vartojimui tapus įprastam, metaforiškumas blanksta, ir tada žodyne galima pateikti atskirą perkeltinę žodžio reikšmę, — atrodo, paprastas, aiškus dalykas. Tačiau leksikografams daugiausia sunkumų sudaro tai, kad metaforos gyvumas būna nevienodo laipsnio, be to, ir kalbantieji tą metaforos gyvumą gali jausti nevienodai, subjektyviai. Perkeltinis žodžio vartojimas ir perkeltinė žodžio reikšmė yra kraštutiniai atvejai, kuriuos atskirti palyginti ne taip sunku, nes, kaip jau buvo minėta, perkeltinis vartojimas paprastai yra daugiau situacinio, atsitiktinio pobūdžio ir suteikia kalbai stipresnį emocinį-stilistinį atspalvį, negu perkeltinė reikšmė — paplitusi, įprastesnė žodžio reikšmė. Tačiau tarp šių dviejų kraštutinių atvejų dažniausiai yra pereinamųjų laipsnių, tarpi- 11 Žr. M. Leumann, Zum Mechanismus des Bedeutungswandels. — „Indogermanische Forschungen“, XLV Band, zweites Heft, 116, Berlin-Leipzig, 1927. 240 nių pakopų, nes reikšmės kitimas yra nuolatos vykstantis procesas, priklausantis nuo to, kad kalba nėra sustingęs, negyvas, nekintantis reiškinys. Tie pereinamieji laipsniai, kaip dėsningi kalbos raidos faktai, taip pat patenka į žodyną, bet ar juos palikti tiesioginės reikšmės ribose, ar laikyti polisēmijos reiškiniu, t. y. pateikti kaip naują perkeltinę reikšmę, kartais labai sunku nuspręsti. „Nėra objektyvių kriterijų, — sako N. Feldman, — padedančių tiksliai nustatyti kiekvieno konkretaus žodžio, esančio tokioje tarpinėje pakopoje, artumą vienam ar kitam atvejui“¹². Imkime tokius pavyzdžius: pragiedrėti intr. pasidaryti giedram, šviesesniam: Oras žadėjo pragiedrėti rš. || prk.: Jo veidas prašvito, pragiedrėjo (pralinksmėjo) kiek rš. Jurgis išklausė Ignotą rimtai ir tuoj pragiedrėjo A. Gud-Guz. Dabar mano senatvė dar labiau pragiedrėjo tsp. ... sukaulėti intr. 1. sukietėti, pavirsti į kaulą, suaugti kaului: Plėvės gali ilgainiui sukaulėti P. Aviž. ... || prk.: Mane slėgė gramatika sukaulėjusiomis formomis trš. Senių nuomonės, lygiai kaip ir jų kaulolių siūlės, yra sukaulėjusios rš. ... nugąšti intr. žr. išgąsti: Nugandau (ppr. nusgandau) Kp. || refl.: ... Eg-lė nusigando: atmena pati, kaip žadėjo andai būt žalčių marti S. Nėr. Draskančių vilkų nusigando K. Donel. ... || prk.: Po ano lietaus rugiai buvo nusigandę (nustojo augti), o po to vėl atsigavo Klov. Kopūstai teip nusigandę (pavytę, nulėpę), laukte laukia lietaus Srv. Mūsų avižos kažį ko nusigandusios (menkos, prastos) Vdžg. Visų šių metaforiškai vartojamų žodžių ryšys su tiesiogine žodžio reikšme labai artimas, vaizdinių gretinimo pagrindas aiškus — lengvai galima atstatyti lyginimą, bet tai nėra atsitiktiniai ar tik tam tikrame kontekste pasitaikantieji perkeltinio žodžio vartojimo atvejai. Jie kalboje vartojami plačiau, pastoviau, su įvairesniais kitais žodžiais, bet visais atvejais juos jungia semantinis bendrumas. Pavyzdžiui, žodis pragiedrėti, metaforiškai pavartotas, reiškia ‘pasidaryti linksmesniam, laimingesniam’, žodis sukaulėti — ‘pasidaryti nekintamam, sustingusiam’, o žodis nusigąsti — ‘menkai augti, prastai atrodyti (apie augalus)’. Vadinasi, į tokius atvejus jau galima žiūrėti kaip į galinčius tapti naujomis žodžio reikšmėmis. Perkeltinio žodžio vartojimo atvejų semantinis bendrumas paprastai dar nesieja, todėl suformuluoti įvairius perkeltinio vartojimo atvejus apimantį aiškinimą būtų sunkiau. Palyginkime, pavyzdžiui, žodžio sugraužti pirmosios reikšmės perkeltinį vartojimą: Bereginį sniegą sugraužė (sutirpdė) saulė rš. Paršai per kelias nedėlias labai kiaulę sugrauš (kiaulę, paršų žindamą, suliesės) Užp. Jau ir aš kada-ne-kada sugraužiau (baigiau verpti) kuodelį Slm. Matome, kad kitame kontekste žodis sugraužti vartojamas vis kitaip. Susidūrus su metaforinio žodžio vartojimo atvejais, užimančiais lyg tam tikrą pereinamąją pakopą tarp perkeltinio žodžio vartojimo ir perkeltinės žodžio reikšmės, žiūrima jų metaforiškumo, ekspresyvumo laipsnio, 12 Н. И. Фельдман, Об анализе смысловой структуры слова в двуязычных словарях. — «Лексикографический сборник», 1, 20, Москва, 1957. 16. Kalbotyros klausimai. IV 241 paplitimo, gyvumo kalboje, derinimo su kitais žodžiais įvai­r umo, ir pagal tai stengiamasi nustatyti, ar naują, savarankišką perkeltinę žodžio reikšmę žodyno straipsnyje skirti, ar ne. 3. Individualiosios — poetinės metaforos ir metonimijos Įprastas, paplitusias kalboje reikšmes turintis žodis rašytojų gali būti pavartotas naujomis reikšmėmis. Vartojant žodį naujuose deriniuose savitai, neįprastai, gali būti praplėsti semantiniai žodžio ryšiai. Autoriaus stilius, novatoriškumas ypač gali pasireikšti, vartojant žodžius metaforiškai. N. Švedova, kalbėdama apie rašytojo kalbos individualybes, pažymi, kad „neįprastas, metaforinis vartojimas daugeliu atvejų suteikia žodžiui naujų niuansų, praplečia jo leksinio ir stilistinio pritaikymo sritį, atskleidžia žodyje glūdinčias galimybes“13. Ieškodamas naujų, ryškesnių, originalesnių to paties reiškinio pavadinimo pakaitų, turėdamas tam tikrą meninį tikslą, rašytojas sukuria individualių metaforų ir metonimijų, kartais neįprastų, netikėtų, jeigu jų pagrindą sudaro ne visada lengvai pagaunamas gretinamų vaizdinių ryšys. Pavyzdžiui, žodžio aizyti įprasta reikšmė yra 'draskyti, raižyti, skaldyti' (plg. Taip dirba, trūsia vanduo žemės kevale nuo amžių, visa aižydamas, trupindamas Mš. Šėpą tuoj į smulkius trupinius suaižė Up. Perkūnas beržą į smulkias atskederves suaižė Brs. Trobą radom suaižytą ir sušaudytą Plng. Tuojau, vagie, aš tavo galvą suaižau! Gr). S. Nėris šį žodį pavartojo kūrybiškai, jo reikšmę pritaikė abstraktesnių reiškinių sferai: Aižo girią juokas — kruvinas, šiurpus: Skambina apuokas pragaro varpus S. Nėr. Šioje strofoje matome ir dar vieną neįprastą žodžių derinį, būtent kruvinas juokas. Poetė čia sukuria žodžiui juokas metaforinį epitetą kruvinas, remdamasi kalboje paplitusia šio žodžio reikšme ‘susijęs su kraujo praliejimu’ (plg. Prasidėjo kruvina ir varginga kova S. Dauk. Kalboje atsispiečia tautų gyvenimas, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais K. Būg. Jau aš josiu in vainelę, ton kruvinon buitelėn TŽI164. Reakcija šventė kruviną pergalę trš. Kruviną bausmę užsitraukė Dirvėnų dvaro lažininkai V. Myk-Put). Rašytojas gali semantinę neutralaus žodžio apimtį panaudoti labai plačiai, emoci­niu-stilistiniu požiūriu labai įvairiai. Imkime tokius pavyzdžius: Vėjeli­s rytmetinis pūčia ir aveles padangėj gano S. Nėr. Štai jis baigia tris dešimtis. Kiti tos eilės draugai jau savaimingai ūki laiko, yra vedę, po vieną antrą klykiantį džiaugsmą susilaukę Vaižg. Pažino tave ir pamilo visi: ir rūmai, ir sodžių sermėga Mair. Salomėja Nėris avelėmis vadina baltus debesėlius, Vaižgantas džiaugsmu vadina kūdikį, Maironis sermėga vadina valstietį, sodžiaus gyventoją. Šie žodžiai čia pavartoti perkeltine reikšme ir pakeičia tikruosius, tiesioginius daiktų pavadinimus tik laikinai, esant tam tikrai situacijai. Atitinkamų žodžių aplinkoje, tam tikrame kontekste jie suprantami, tačiau iš tokio perkeltinio vartojimo atvejų negalima daryti išvados, kad žodis avelė turi ‘debesėlio’ reikšmę, 13 Zr. H. Ю. Шведова, Об общенародном и индивидуальном в языке писателя. — «Вопросы языкознания», 2, 123, 1952. 242 žodis džiaugsmas — 'kūdikio' reikšmę, o žodis sermega — 'valstiečio' reikšmę. Tokios reikšmės — tai tik autorių išradingumo, savito, naujo žodžio pritaikymo faktai, poetinės kalbos priemonės, sukurtos stilistiniais sumetimais. Akademikas V. Vinogradovas sako: „Meno kūrinyje bendratautinės kalbos žodžiai emociniu-vaizdiniu, estetiniu požiūriu transformuojami“14. Meistriškai panaudoti meno kūrinyje žodžiai, žodžių reikšmės gali išsiskirti visiškai naujomis semantinėmis ir emocinėmis spalvomis, dažnai individualiomis, savitomis vienam kuriam autoriui. Susidūrus su individualiomis metaforomis ir metonimijomis praktiniame leksikografijos darbe, kyla klausimas, ar jos dėtinos į tokio tipo žodyną, koks yra „Lietuvių kalbos žodynas“. Paprastai į žodynus iš grožinės literatūros kalbos patenka tie perkeltinio vartojimo atvejai, kurie labiau paplitę literatūrinėje kalboje, daugiau ar mažiau tipiški, nes neįmanoma ir nėra reikalo sudėti į žodyną visų rašytojų kūrybinį savitumą rodančių pavyzdžių, visų kūrybinio žodžio pritaikymo variantų. Tokie literatūrinės kalbos žodynai, kaip, pavyzdžiui, TSRS Mokslų Akademijos Rusų kalbos instituto leidžiamas „Dabartinės rusų literatūrinės kalbos žodynas“, individualaus-autorinio žodžių vartojimo faktų, rodančių autoriaus stiliaus ypatybes, savitumus, neįtraukia15, nes literatūrinės kalbos žodynų tikslas — atvaizduoti kalbos leksikos normas, vartojimą, turintį tam tikrą pastovumą, tradicijas. „Lietuvių kalbos žodyne“ taip pat neturima tikslo pateikti visų visus žodžio vartojimo atvejus, užfiksuotus bet kuriame grožinės literatūros kūrinyje. Priešingai, stengiamasi, atsižvelgiant į žodžio vartojimo pobūdį, atmesti tuos kalbos faktus, kurie yra visai atsitiktiniai ar klaidingi. Žinoma, žodžio vartojimo atsitiktinumo nustatymas susijęs su sunkumais, nes ne visi pavyzdžiai iš rašytojų kūrinių esti išrinkti, todėl tik atsitiktinai kuriam nors vartojimo atvejui gali trūkti daugiau iliustracinių pavyzdžių. Taigi iš turimų iliustracinių citatų skaičiaus mechaniškai spręsti apie vartojimo atsitiktinumą, nebūdingumą negalima. Reikia ieškoti kriterijų, kurie padėtų tokią atranką padaryti objektyvesnę, pamatuotą. „Rašytojo individualybės,— nurodo akad. Ščerba,— turi socialinį pagrindą, kitaip tų „individualybių“ negalėtume suprasti, negalėtume įvertinti rašytojo „stiliaus“16. Tas socialinis pagrindas yra bendra kalbančiųjų visuomenei žodžio reikšmė, atspindinti objektyvią tikrovę. Metaforų ir metonimijų vertė taip pat priklauso nuo to, kiek jose atsispindi tikrovė, t. y. kiek realus, aiškus gretinamų sąvokų pagrindas. „Objektyvus tikrovės atspindėjimo metaforoje kriterijus gali būti visuomeninė-istorinė žmo- 14 В. В. Виноградов, Язык художественного произведения. — «Вопросы языкознания», 5, 6, 1954. 15 Зг. Инструкция для составления «Словаря современного русского литературного языка» (в пятнадцати томах), 21, Москва—Ленинград, 1958; Л. С. Ковтун, О построении словарной статьи. — «Лексикографический сборник», 1, 97, Москва, 1957. 16 Л. В. Щерба, Опыт общей теории лексикографии. — «Известия АН СССР. Отделение литературы и языка», 3, 92, 1940. 243 nių praktika, visuomeninis liaudies potyris, likęs mums tautosakoje¹⁷. Liaudies poezijos ir šnekamoji kalba vaizdinga, joje gausu metaforų ir metonimijų. Liaudies kūrybos poetinės priemonės paprastai realios, labiau nusistovėjusios, todėl jos gali būti pagrindu, kuriuo remiantis galima nustatyti ir rašytojo stilistinių priemonių vertę, nustatyti, ar jos atitinka vidinius kalbos dėsnius, ar sukurtos derinantis prie visos žodžio reikšmių sistemos, prie kalbos sistemos. Pavyzdžiu imkime konkrečius žodžio žydėti vartojimo atvejus. Tiesioginės šio žodžio reikšmės ‘išsiskleisti (apie žiedą); būti su žiedais’ pagrindu kalboje susidarė tokios perkeltinės reikšmės: 1) ‘turėti palankias sąlygas plėtotis; gerai gyvuoti, klestėti’: Žydėk, Armenija, mano didžiosios Tėvynės vainiko puikioji gėlė! P. Cvir. Tos gadynės pradžioj žydėjo dar javų prekyba A. Janul. Dabar palaima jo žydėjo kaip rožė vasaros laike. I. Simon. Žydi roželė, žydi lelijėlė, žydi mano jaunystėlė pas radnią motulę LTR (Vik). Vargai šakojo, vargai lapojo, vargai vartuos žydėjo JV634. Žydėk, mano sūneli, kaip bijūnas daržely JD945; 2) ‘gražiai, sveikai atrodyti’: Greit ji nuvilko ir pasodino už stalo tarp žydinčių veidų, greta žmonos rš. Ji visa žydi (graži, žvali) Kt. Sveikata žydintis veidas rš; 3) ‘išsiskirti ryškiai raudona spalva, rausti (nuo kraujo)’: Kaip syki krito, žemė drebėjo, kaip antrą krito, kraujas žydėjo JD 1537. Žemė ir kraujai žydėti pradėjo [nuo rykščių smūgių] JD1113; 4) ‘būti matomam, atsispindėti veido bruožuose (apie kokią nors teigiamą psichinę ypatybę, vidinį pergyvenimą)’: Ant kožno veidu narsybė ir kantrybė žydėjo S. Dauk. Eglei skruostuos žydi spindulys jaukus — Žilvinas palydi žmoną ir vaikus S. Nėr. Jos lūpose žydi maloni šypsena rš; 5) ‘žibėti, blizgėti’: Žydi dangui žvaigždelės TŽI196. Vaikas toks gražus, akįs tik žydi Up. Be šių pastovesnių, liaudies šnekamojoje kalboje, liaudies poezijoje ir grožinės literatūros kalboje daugiau ar mažiau paplitusių vartojimo atvejų, galima nurodyti dar tokius žodžio žydėti vartojimo pavyzdžius: Aušta revoliucijos rytas — saulė raudonai žydės S. Nėr. Tokiu metu, kai vienoje dangaus pusėje žydėjo giedra, o iš kitos — griuvo tamsa, ypatingai ryškiomis varsomis degė laukai P. Cvir. Mama žodžius kaip vikius beria, kurie taip jos akyse baltomis ašaromis ir žydi P. Cvir. Žaizdos kaip rožės žydėjo jo šonuose P. Cvir. Atrodo, kad šių pavyzdžių į Žodyną galima būtų ir nedėti. Tokie žodžių deriniai, kaip žydi saulė, žydi giedra, žodžiai žydi akyse, žydi žaizdos ir pan., tiesa, neprieštarauja liaudies kūrybos tradicijomis, jų vartojimas motyvuotas meniniais tikslais, padeda autoriams kurti vaizdą, bet vis dėlto tai daugiau rašytojų sukurti stilistiniai naujadarai. Tokio individualaus vaizdingo žodžių vartojimo atvejų vieta rašytojų kalbos žodynuose. Į žodyną turėtų patekti būdingesnės, įprastesnės, labiau nusistovėjusios poetinės metaforos, tačiau vien turinčiais tam tikras tradicijas, tipiškesniais vartojimo atvejais „Lietuvių kalbos žodyne“ griežtai neapsiribojama. Žodyno tipas, specifika leidžia įtraukti ir mūsų literatūros klasikų 17 J. Pikčilingis, Žodžių vartojimas perkeltine reikšme P. Cvirkos kūryboje. Filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacija (rankraštis), 193—194, Vilnius, 1956. 244 individualaus žodžio vartojimo atvejus, jeigu naujas žodžio pritaikymas nenukrypsta nuo visos žodžio reikšmių sistemos, pagrįstas meniniais tikslais ir rodo semantinės žodžio raidos tendencijas, kryptis, kuriomis gali toliau plėtotis vaizdingas žodžių vartojimas lietuvių kalboje. Tokie vartojimo atvejai gali įeiti į literatūrinę kalbą, paplisti ir tapti tipiški. Rašytojas gali nukrypti nuo įprastinio žodžio vartojimo, turėdamas meninį tikslą perduoti vaizdą originaliai, naujai, tačiau toks vaizdingumas, kuris nepadeda suprasti tikrovės, neatskleidžia būdingų vaizduojamo reiškinio bruožų, paprastai nepritampa ir prie žodžio reikšmių sistemos (pavyzdžiui: Baltos dienos džiūsta, iškarstytos ant ąžuolų alėjų lyg tvoros trš. Nes pilkas horizonto kraštas atplyšta nuo žalių šilų. Atplyšta, kad žmogus gerėtų dienų atogrąža linksma trš). Į „Lietuvių kalbos žodyną“ nededami tokie perkeltinio žodžio vartojimo atvejai, kurie išsiskiria siauru individualumu, įmantrumu, kurių vaizdo pagrindas neaiškus, netikimas ir nerealus, nes jie atitrūkę nuo tikrovės, atšliję nuo įprastinio žodžio vartojimo šnekamojoje liaudies kalboje, tautosakoje ir kitų rašytojų kūryboje, kuriami, nesiderinant prie vidinių kalbos dėsnių, norint tik parodyti savo originalumą, nustebinti savo „išradingumu“ (toks žodžių vartojimas paprastai būdingas formalistinių srovių atstovams arba pradedantiesiems rašytojams18). 4. Vaizdingumo netekusios perkeltinės žodžio reikšmės Kalboje susidariusi perkeltinė žodžio reikšmė gali palaipsniui netekti charakterizuojamosios funkcijos, t. y. gali tapti nominatyvine — tiesiogine žodžio reikšme, todėl kartais sunku griežtai nustatyti, ar konkrečiu atveju turime dar perkeltinę reikšmę, ar jau emociniu požiūriu visai neutralią, nominatyvinę žodžio reikšmę. „Ribos, skiriančios tiesioginį žodžių vartojimą nuo perkeltinio, — pastebi L. Bulachovskis, — daugeliu atvejų gan reliatyvios: svarbiausias momentas, rodantis šį skirtumą, paprastai yra tai, kiek esame pripratę prie tam tikro žodžių — sąvokų derinimo, kiek jis įprastas ir nepretencingas kasdieninėje mūsų kalboje, kiek jame naujo ir šviežio meninio „atradimo“19. Pavyzdžiui, žodis pakirsti, be kitų, turi reikšmę 'kertant ne visai nukirsti' (plg. Pakirsta eglė įstrigo in kitą ir pasikorė J. Dalgi, sakau, puščiau ir pakirtau smilių J. Balt). Ši reikšmė buvo pagrindas susidaryti perkeltinei žodžio reikšmei 'susilpninti, įveikti' (plg. Lazìnę ūkio sistemą pakirto baudžiavos panaikinimas LeninasIII159. Mes iš pagrindų esame pakirtę kaimo susisluoksniavimą trš. Mano valios priešas nepakirto S. Nėr. Sunkus darbas paker ta žmogui sveikatą Kp. 18 J. Pikčilingis savo disertacijoje „Žodžių vartojimas perkeltine reikšme P. Cvirkos kūryboje“ sumini tarp kitų, pavyzdžiui, tokias P. Cvirkos kūrybinio darbo pradžioje, pirmuosiuose jo apsakymuose vartotas individualias metaforas, neturinčias loginio pagrindo, kuriamas dėl išorinio efektingumo: Gluosnio šakose vėjas frizavo šakeles. Jo akys dar labiau ištįško, lūpos susilankstė. Baltramiejus paleido burbulą juoko. Rugių laukas virto pėdų lavonais. Netrukus paskum basas pėdas, įspaustas sniege, nusekė lodamas pavasaris. 19 Л. А. Булаховский, Введение в языкознание, часть II, 30, Москва, 1953. 245 Šitos visos bėdos pakerta žmogų Al). Žodžio pakirsti reikšmė 'susilpninti, įveikti' nebesukelia kirtimo (su kirviu ar kuo kitu) vaizdinio, vadinasi, glaudaus, apčiuopiamo ryšio su tiesiogine žodžio pakirsti reikšme 'kertant ne visai nukirsti' čia nebėra, šios perkeltinės reikšmės vaizdingumas išblėsęs, emociniu-stilistiniu požiūriu ji, galima sakyti, neutrali. Tokios reikšmės charakterizavimas pažyma prk. rodo tik jos kilimą iš perkeltinio vartojimo, kurio vaizdingumas dėl vartojimo dažnumo, įprastumo nublanko. Arba dar imkime kitą pavyzdį. Žodžio gimti pagrindinė reikšmė — 'atsirasti pasaulyje gimimu' (plg. Nors ir daug gimdavo kūdikių, bet du trečdaliai jų išmirdavo ir dvejų metų nesulaukę A. Vien. Žiemą gimus telyčia Pls). Perkėlus šią reikšmę į kitų reiškinių sferą, kalboje susikristalizavo reikšmė 'kam nors naujam susikurti, atsirasti, kilti' (plg. Kova tarp seno ir naujo, taip mirštančio ir gimstančio — štai mūsų vystymosi pagrindas Komunistas1948,5. Iš seno gimsta jauna Mkk. Lietuvos kaime gimė naujas žmogus — kolektyvinio ūkio valstietis Tiesa1949,55. Gėma diena, gėma ir maistas Gs. Kaip sunkiai gimsta nauji žodžiai naujoms sąvokoms ir naujiems reiškiniams A. Gud-Guz. Be darbo negimsta miestų rūmai ir naujas laukų derlius A. Vencl. Mano galvoj gimė karščiausias troškimas pačiam plaukyti po vandenynus J. Bil). Ši reikšmė „Lietuvių kalbos žodyne“ pažymėta pažyma prk., tačiau metaforiškumo ji beveik nebeturi: visais čia išvardytais atvejais, žymėdami šia reikšme vartojamu žodžiu gimti naują reiškinį, nebejaučiame akivaizdaus, artimo ryšio su tiesiogine gimti reikšme — vaizdo pagrindu dėl to, kad ši reikšmė nebeturi ekspresyvumo, efektyvumo, be to, ir pats kalbantysis nebeturi tikslo padaryti įspūdį, sužadinti vaizduotę, sukelti atitinkamą vaizdinį. Lygiai taip pat „nebe pretenzinga“ mūsų kasdieninėje kalboje ir iš žodžio pakąsti reikšmės 'pažeisti dantimis, pakrimsti' vaizdingo vartojimo atsiradusi emociniu požiūriu beveik neutrali reikšmė 'pakirsti šaliai' (plg. Nuraudo, sumargavo rudens pakąstos gėlės rš. Užėis šalnytėlė ir siaurus vėjelis, pakąs tavo šakytėles ir žalius lapelius Bink) arba iš žodžio kiemas reikšmės 'kaimas, sodžius' metoniminio perkėlimo būdu susidariusi reikšmė 'kaimo gyventojai' (plg. Vieną visas kiems tyčioms vadindavęs Slunkium K. Donel. Visas kiemas šį vakarą buvome susėję Šlu). Tokios perkeltinės žodžių reikšmės kalboje paplitusios, prigijusios ir nebeturi meninio poveikio. Lyginimas — vaizdinių gretinimo pagrindas tokiais atvejais arba visai nebejaučiamas, arba iškyla labai silpnai. „Lietuvių kalbos žodyne“ pažyma prk. prie tokių reikšmių paprastai nebededama. 5. Perkeltinių žodžio reikšmių vieta žodyno straipsnyje Polisem inio žodžio reikšmės žodyno straipsnyje turi būti pateiktos tam tikra tvarka, atskleidžiančia reikšmių tarpusavio ryšį, vieningą žodžio semantikos vaizdą. Perkeltinę žodžio reikšmę su tiesiogine reikšme paprastai sieja daugiau ar mažiau glaudus ryšys, todėl, kai perkeltinė žodžio reikšmė dedama tuoj po tos tiesioginės reikšmės, kuri yra vaizdo pagrindas, tas semantinis ryšys yra aiškus. Jeigu perkeltinė reikšmė nuke- 246 liama už kelių kitų to paties žodžio tiesioginių reikšmių, su kuriomis ji neturi bendrumo, semantinis reikšmių ryšys nutrūksta, perkeltinė reikšmė lieka nemotyvuota. „Lietuvių kalbos žodyne“ stengiamasi, kiek galima, kiek leidžia turima medžiaga, perkeltines žodžių reikšmes duoti tuoj po tų tiesioginių reikšmių, kurios yra vaizdo pagrindas, pavyzdžiui: apkarpyti iter. 1 apkirpti. 1. aprėžyti žirklėmis: Apkarpyk pakraščiais, ka nebūtų atširę siūlai. J. Plaukai ilgi, apvaliai apkarpyti I. Simon. ... Gyvatvores reikia apkarpyti, aplyginti rš. ... 2. prk. sumažinti; susiaurinti, suvaržyti: Jam anais metais apkarpė žemę Č. Ponų dvarus apkarpė Skr. Dvarelį skolininkai apkarpė, o dabar visai išdalino Sug. || Buržuazinė demokratija visuomet lieka siaura, apkarpyta, veidmainiška tsp. 3. karpant apibarstyti: Apkarpyk šiaudais kubilą, avižoms šiaudus apsijok, jei nori, kad sula nenuvėstų Šts. Tačiau ne visada perkeltinės ir tiesioginės žodžio reikšmės ryšį lengva nustatyti. Pasitaiko atvejų, kai perkeltinės žodžio reikšmės ekspresyvumas dar jaučiamas, bet su turimomis tiesioginėmis žodžio reikšmėmis tokia perkeltinė reikšmė glaudžiai nesusisieja. Pavyzdžiui, žodis sugraibyti turi dvi tiesiogines reikšmes: 1) 'graibant surasti, sugaudyti (pvz., tamsoje, skystyje)' (plg. Patamsy sugraibė ant komodos raktą A. Vien. Skystumėlis tos sriubos, jokio tirštumo negali sugraibyti! Jnš) ir 2) 'graibant surinkti' (plg. Padėk grėblį ir sugraibyk šiengalius Jž). Perkeltinė šio žodžio reikšmė — 'šiek tiek suvokti, suprasti, sugebėti ką atlikti' nė su viena tiesiogine šio žodžio reikšme labai artimo ryšio neturi (plg. Jau ir... knygą sugraibo paskaityti A1884,361. Da ir vokiškai sugraibau Dbk. Jis nelabai sugraibo, ką tie žmonės šneka Sml. || refl.: Krizas susigraibo matininko reikaluose P. Cvir). Tokios perkeltinės žodžio reikšmės „Lietuvių kalbos žodyne“ dedamos žodyno straipsnio gale, po visų kitų žodžio reikšmių. Su perkeltinių žodžio reikšmių eilės nustatymu iš dalies siejasi ir substantivum commune pateikimas „Lietuvių kalbos žodyne“. Lietuvių kalboje yra daug bendrosios giminės daiktavardžių, Žodyne žymimų scom., pvz.: išgaiša 'kas lėtai, tingėdamas dirba; kas plačiai gyvena, viską išmėto; išgaišėlis, džiūsna'; klipytà 'suklypęs, kleivas žmogus ar iširęs koks daiktas'; padilba 'kas vaikšto akis žemyn nuleidęs, daro ką nors slaptai'; pamplà 'gyvulys ar žmogus su dideliu, išpampusiu pilvu'; styrà 'kas styrina; sustyrėlis'; šipata 'kas vis šypsos; kas kitą pašiepia'; tvýla 'nešne kus, užsidaręs žmogus'; užuomaiša 'kas greit viską užmiršta'; žlabana 'kieno akys žlabanoja, išvarvėtakis' ir kt. Tai daugiausia žodžiai, kuriais žymimi neigiami asmenų, gyvulių (kartais ir daiktų) vidaus ar išorės bruožai. Kitos reikšmės tokie žodžiai paprastai neturi. Be to, yra vyriškos ir moteriškos giminės daiktavardžių, kurių viena ar kelios reikšmės gali būti vartojamos, charakterizuojant žmogų, pavyzdžiui: ginčas sm. (2) 1. K, Ak, Š, FT, J. Jabl savo nuomonės, savo reikalo gynimas žodžiu; užsispyrimas, disputas ... 2. DŽ sport. tam tikras kovojančių komandų žaidikų susidūrimas ir jo likvidavimas teisėjui nutraukiant žaidimą ir metant kamuolį (rutulį). 3. scom. priešgina: 247 Ne visi vyrai tokie ginčai, kaip tavasis Žem. Baisus ginčas — nieks jo nenuginčys Vlkv. Kurs dirba atbulai, atkakliai, ne kaip liepta, bet kaip jis nor, tas ginčas J. ... E, tai ginčas mergučė Skr. ... išplėša sf. (1) 1. vandens išneštas, išplėštas tarpas, griovys... 2. išplėšta žemė, išartas dirvonas... 3. Pl. kas išplėšta, nuplėšta; sluoksna, karna... 4. K, LsB206 plėšimas, vagystė. 5. K, Š, BŽ261 kas išplėšta, paimta jėga; grobis... 6. nuostolis, skriauda; išlaidos... 7. scom. kas plėšia, kas daro nuostolį: Kunigai — žmonių išplėšos Ml. Merga — pirmoja namų išplėša (ima dalį, kraičius) (psn.) Km. Žodžio ginčas trečioji reikšmė ir žodžio išplėša septintoji reikšmė, kaip matyti iš pavyzdžių, su kitomis atitinkamų žodžių reikšmėmis glaudaus semantinio ryšio neturi: jos nėra nei kurios nors tiesioginės šių žodžių reikšmės išvestinės, nei perkeltinės reikšmės. „Lietuvių kalbos žodyne“ jos dedamos žodyno straipsnio pabaigoje, po visų kitų reikšmių. Tačiau dažnai kuri nors vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardžio reikšmė, vartojama žmogui charakterizuoti, yra perkeltinė-išvestinė, glaudžiai susijusi su tiesiogine reikšme. Tokios žodžio reikšmės, kaip ir visos kitos perkeltinės žodžio reikšmės, pateikiamos žodyno straipsnyje tuoj po tų tiesioginių žodžio reikšmių, iš kurių jos yra kilusios, pavyzdžiui: kiaulė sf. (2) 1. K naminis gyvulys, auginamas mėsai, riebalams (Sus domesticus): ... Įleisk kiaulę į gryčią — ji ir ant stalo užlips LTR (Krk). ... Kiaulė nuplauta grįš į purvą VP24. ... Kiaulė lauke dvokia, stale kvepia Mrk. ... 2. scom. prk. niek. begėdis, nemandagus, nešvarus žmogus: Nebūk toks kiaulė J. Jabl. Tai kiaulė Izidorius, kad už tokį gerą nei dėkui nepasakė Skr. Eik tu, kiaule degutuota ausia! Trgn. 3. kupeta (šieno): Sukraukit aną šieną į kiaulės, bo gal pradėt lyt Krp. ... maišas sm. (4) 1. sulenktas ir iš šonų susiūtas audeklas biriems arba smulkiems daiktams laikyti; ko nors kiekis, telpantis maiše: Bulves renka ir pila į maišus, pintines kaimo bulviakasiai A. Vencl. Vilnų maišais turim Gs. Vežimus veža, maišų prikrovę FrnS44, Penkis maišus bulvių pasodinom Vlkv. 2. prk. šnek. nevykus, drambliotas, sutukęs žmogus: Sun ku tokiam maišui ir pasijudint Rm. Jam sunku bėgt, itokiam maišeliui Arm. 3. kalvės dumtuvų dalis: Iš maišo dūmai, vėjus daro Aps. ... Perkeltinės reikšmės pagrindu dažniausiai būna žinomiausia, konkrečiausia žodžio reikšmė. Tačiau ne visada aišku, iš kurios tiesioginės reikšmės susidariusi perkeltinė, nes žodis gali turėti daug tiesioginių reikšmių, kurių kiekviena gali būti vaizdo pagrindu. Imkime, pavyzdžiui, žodį reketis (ir reketys). Kalboje jis vartojamas tokiomis reikšmėmis: 1) ‘sausas su šaknimis kelmas’, pvz.: Parvežiau iš raisto priautų dar pernai rekečių Dg; 2) ‘šakota medžio viršūnė’, pvz.: Šito medžio reket yje gandras lizdą buvo susivijęs Lš; 3) ‘iš kumpo medžio padarytas triko jis duonkubiliui ir pan. pastatyti’, pvz.: Reketys išs ikėtes stovi kaip kerebla J; 4) Lkm ‘šakny- 248 tas medis'; 5) Vrn 'buoželė su šakelėmis košei grūsti; menturis'; 6) 'storas medis, prikalinėtas kuolelių, durpėms minti', pvz.: Po mynimą važinėja rekečių Up; 7) Dg 'šakotas stulpas džiovinamoms puodynėms užmauti'; 8) 'mašina javams blokšti', pvz.: Šiandien rugius kulsim su rekečiu Lzd; 9) 'prietaisas siūlams lenkti, vyti; lenktuvas', pvz.: Nuvyk siūlu nuog rekečio Kb. Siūlus nuo spūlios vejam arba ant lenkčio, arba ant rekečio Prl; 10) Jž, Up 'įnagis virvėms sukti' ir kt. Perkeltine reikšme žodis reketis vartojamas, kalbant apie išžirgusį, storą, nevikrų žmogų ar grozišką, daug vietos užimantį daiktą (Tai gavo žentą tokį reketį Skr. Eik, reketi! Trng. Ale ir spintą tas stalius padarė! Baisus reketis — nė praeiti nėra kur VšR). Visas tiesiogines šio žodžio reikšmes jungia bendras bruožas — išsiplėtimas, išsiskėtimas erdvėje. Šis beveik kiekvieno rekečiu vadinamo daikto bruožas gali būti pritaikytas žmogaus ar šiaip kokio išsiplėtusio daikto charakterizavimui, todėl sunku pasakyti, kurio objekto vaizdą konkrečiu atveju turi galvoje sakytojas, vadindamas žmogų rekečiu, kuriai tiesioginei žodžio reikšmei artimesnė perkeltinė reikšmė, nes ir toje pačioje tarmėje žodžio reketis dažnai vartojamos kelios reikšmės ir visos gali būti perkeltinės reikšmės vaizdo pagrindu. Taigi, negalint tiksliai, aiškiai nustatyti perkeltinės reikšmės ryšio su viena kuria tiesiogine žodžio reikšme, nelieka nieko kita, kaip tokias reikšmes dėti žodyno straipsnio gale. Šnekamojoje kalboje įprasta būdingiausią, ryškiausią gyvulio ar kokio daikto požymį gretinti su žmogaus vidinėmis ar išorinėmis, paprastai neigiamomis, ypatybėmis, dažnai pridedant ir ironijos, niekinimo atspalvį. Kartais neigiamą bruožą žyminti reikšmė gali turėti ir švelnumo, pasigėrėjimo atspalvį. Pavyzdžiui, gyvate vadinamas piktas, klastingas, nedoras žmogus: Toks gyvatė, neprasidėk su juo! Rm. Iš tos gyvatės nė stiklo vandens negausi Ldvn. Vyrai žalčiai, bet ir pačios gyvatės Grg. Šalia neigiamos reikšmės šis žodis vartojamas ir be jokio smerkimo, neapykantos, švelnesne, juokaujama reikšme, kalbant apie gyvą, judrų, sumanų ir pan. žmogų, stebintis juo, pvz.: Ot greitas, gyvatė! Slm. Drąsus, gyvatė — su juo visur nueisi Dbk. Ale ji graži, gyvatė! Mrk. Visais čia minėtais atvejais žodžių reikšmės vartojamos asmeniui apibūdinti, kvalifikuoti. Akademikas Vinogradovas tokias reikšmes vadina predikatyvinėmis-charakterizuojamosiomis reikšmėmis20. Jos dažniausiai kalboje vartojamos, tik charakterizuojamąjį objektą individualiai nurodant (paprastai įvardžiais tas, toks, šitas ir pan.) arba kreipiantis į jį. Predikatyvinių-charakterizuojamųjų reikšmių semantinė funkcija — susieti charakterizuojamąjį objektą su požymiu, ryškiausiu, būdingiausiu objektui, kurį žymi tiesioginė žodžio reikšmė. Iš predikatyvinės-charakterizuojamosios žodžio reikšmės aiškinimo turėtų būti matoma, kad tokia reikšme žodis vartojamas ne visada, o tik charakterizuojant asmenį, turintį tam tikrą ypatybę. Todėl netikslu, pavyzdžiui, predikatyvinę-charakterizuojamąją žodžio lapė reikšmę aiškinti 'pataikūnas, saldžialiežuvis žmogus; gudrus, suktas žmogus' arba žodžio maišas tokio pobūdžio reikšmę — 'ne- 20 Žr. В. В. Виноградов, Основные типы лексических значений слова. — «Вопросы языкознания», 5, 24, 1953. 249 vikrus, dramblotas, nutukęs žmogus, nes šie žodžiai iš tikrųjų reikšmių 'saldžialiežuvis žmogus; gudrus, suktas žmogus' arba 'nevikrus, dramblotas, nutukęs žmogus' neturi (nesakoma, pavyzdžiui, „Nenorėjau nė kalbėti su lape“ arba „Pasivijau maišą, einantį keliu“) — tie žodžiai taikomi žmogui, tik norint jį charakterizuoti. Kai kurių žodžių perkeltinės reikšmės vartojamos, kalbant tik apie vyriškos arba tik apie moteriškos giminės asmenis, pavyzdžiui: kirvis — kalbant apie grubų, stačioką vyrą (pvz.: Jos vyras tai kirvis ė kirvis Užp. Tai tokių kirvių prisirinko vakaruškoj Užp.), ožys — apie užsispyrusį vyrą, berniuką (pvz.: Pasiutesnio ožio nėr, kai tu Skr. Tokio ožio dar nebuvau matęs Stl. Su tuo ožiu tu vis tiek nesuskalbėsi Ds), kalė — apie liežuvininkę moterį (pvz.: Ta boba tai jau kalių kalė Gs. Pina liežuvius kai kalė Ds). Yra žodžių, kurių perkeltinė reikšmė gali būti vartojama, kalbant ir apie vyriškos, ir apie moteriškos giminės asmenis. Be jau anksčiau minėtų, galima nurodyti dar tokius pavyzdžius: meška — kalbant apie nerangų, nevikrų ar tvirtą, nutukusį žmogų (pvz.: Ot meška — iš vietos nepasijudina Vad. Toks meška gali nešt (stiprus) Ar. Tokios meškos atėjo ir lenda [prie pardavėjo krautuvėj be eilės] Srd); buza — apie išvipusį ar plepų žmogų (pvz.: Kur tu, būza, eini? Ds. Tas bužā tai be jokio supratimo pliauškia, nė pats nežino Lš); skrabalas — apie daug plepantį, tarškiančią žmogų (pvz.: Skrabalas, kurs pykdamas, tratėdamas vis vaikšto, daug greit kalba J. Neklausykite, ką šitas skrabalas sako Srd. Senos bobos visos y skrabalai KlvrŽ). Tokios perkeltinės reikšmės „Lietuvių kalbos žodyne“ žymimos santrumpa scom. (substantivum commune), t. y. nurodoma, kad žodis, ta reikšme vartojamas, yra bendrosios giminės. Kyla klausimas, ar tai tikslinga. Viena kuria reikšme žodis gali būti taikomas ir vyriškos, ir moteriškos giminės asmenims, bet dėl to žodžio giminė, rodos, nepasikeičia. Iš tinkamai suformuluoto reikšmės aiškinimo (apie... žmogų) būtų matyti, kad tokios žodžio reikšmės vartojamos, kalbant ir apie vyriškos, ir apie moteriškos giminės asmenis, o pažyma scom. turėtų būti dedama tik prie tų daiktavardžių, kurie tikrai yra bendrosios giminės. Kalbant apie perkeltinę žodžio reikšmę, negalima pamiršti, kad metaforiškai gali būti pavartotas ne tik atskiras žodis, bet ir žodžių junginys. Laisvuose junginiuose vartojami žodžiai yra atskiri leksiniai vienetai, turintys kiekvienas savo leksinę reikšmę, o perkeltine reikšme pavartotas žodžių junginys leksikalizuojasi, tampa lyg vienu žodžiu. Tokį junginį sudarantys žodžiai tėra „potencialūs“ žodžiai, jie nebeturi savo tikrosios reikšmės, nes jų reikšmė palenkta viso junginio reikšmei. Čia susiduriame jau ne su atskiro žodžio reikšme, o su frazeologinio junginio, kaip tam tikro leksinio vieneto, reikšme. Frazeologijos pateikimo žodyne klausimas yra platus ir sudėtingas. Čia jis liečiamas tik todėl, kad kartais pasitaiko neaiškumų dėl perkeltine reikšme pavartotų žodžių junginių vietos žodyno straipsnyje. „Lietuvių kalbos žodyne“, pradedant III-ju tomu, frazeologinius junginius stengiamasi pateikti pagal dabartinius leksikografijos teorijos reikalavimus, bet pasitaiko dar atvejų, kai į frazeologiniame junginyje pavartotą 250 žodį žiūrima kaip į laisvą, perkeltine reikšme pavartotą žodį. Pavyzdžiui, duodama žodžio kalvarija perkeltinė reikšmė 'sunkus gyvenimas ar darbas', kuri iliustruojama tokiais sakiniais: Turkijoje armėnų gyvenimas — tai nepabaigiami kalvarijų keliai Šlc. Eisma į juodąją kalvariją (durpių kastį) Šts. Tačiau iš iliustracinių pavyzdžių nematyti, kad žodis kalvarija turėtų perkeltinę reikšmę 'sunkus gyvenimas' ar 'sunkus darbas' — tokia reikšmė iškyla tik iš junginių kalvarijų keliai ir juodoji kalvarija. Ištraukus iš šių frazeologinių junginių vieną jų komponentą — žodį kalvarija ir pateikus žodyno straipsnyje naują jo reikšmę 'sunkus gyvenimas ar darbas', iškreipiama ne tik žodžio kalvarija semantika, bet ir pačių frazeologinių junginių reikšmė. Lygiai taip pat netikslu pateikti nelaisvus, perkeltine reikšme pavartotus žodžių junginius kaip perkeltinio žodžio vartojimo iliustracinius pavyzdžius. Imkime kad ir tokį pavyzdį: kilsnoti,-oja,-ojo 1. K iter. dem. kelti; kiloti, kilšč(i)oti: ... Vaikas kilsnoja rankas į viršų rš. || prk.: Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas (nerimo) rš. ... Sakinyje „Jau nuo seno vieni daugiau, kiti mažiau kilsnojo galvas“ perkeltine reikšme pavartotas ne žodis kilsnoti, o visas junginys kilsnoti galvas. Šis junginys gali būti vartojamas ir tiesiogine reikšme (pvz., vaikas kilsnoja galvą), bet, pavartotas metaforiškai, jis turi visai naują reikšmę 'nerimti, bruzdėti'. Jeigu pateiktame pavyzdyje perkeltine reikšme būtų pavartotas tik žodis kilsnoti, iškiltų klausimas, kokio žodžio vaizdingas pakaitas jis yra, kokį emociniu požiūriu neutralų žodį jis čia pakeičia. Atsakyti į tokį klausimą negalima, nes čia toks vaizdingas pakaitas yra ne vienas žodis kilsnoti, o junginys kilsnoti galvas, kuris pakeičia abstraktesnės reikšmės žodį nerimti. Taigi ir po lygiagretės ženklo, ir po reikšmės numerio duodama pažyma prk. rodo vieno žodžio vartojimą perkeltine reikšme, o perkeltine reikšme vartojamiems frazeologiniams žodžių junginiams išskirti „Lietuvių kalbos žodyne“ vartojamas trikampio ir rombo ženklas. IŠVADOS 1. Žodis vartojamas perkeltine reikšme, norint kurio nors reiškinio emociniu požiūriu neutralų pavadinimą pakeisti vaizdingu, ekspresyviu, tam tikrą emocinį toną turinčiu žodžiu. 2. Perkeltinė žodžio reikšmė yra šalutinė-išvestinė kurio nors žodžio reikšmė. 3. Perkeltine reikšme vartojamų žodžių vaizdingumas, emocingumas, meninis poveikis nėra visais atvejais vienodai ryškūs. Tai priklauso pirmiausia nuo to, kiek perkeltinė žodžio reikšmė kalboje paplitusi, kaip dažnai ji vartojama. 4. „Lietuvių kalbos žodyne“ skiriamas perkeltinis žodžio vartojimas ir perkeltinė žodžio reikšmė. 5. Perkeltinis žodžio vartojimas — tai vaizdingi, ekspresyvūs kurios nors žodžio reikšmės pritaikymo tam tikrai situacijai atvejai. Jiems būdingas metaforos gyvumas, ryšio su tiesiogine žodžio reikšme — vaizdo 251 pagrindu glaudumas. Perkeltinio žodžio vartojimo atvejai „Lietuvių kalbos žodyne" dedami po tiesioginės žodžio reikšmės iliustracinių pavyzdžių už lygiagrečių ženklo ir pažymos prk. Perkeltinio žodžio vartojimo atvejai skirtinguose kontekstuose vis skirtingi, todėl jie aiškinami iliustraciniuose pavyzdžiuose skliausteliuose. 6. Kai perkeltinis žodžio vartojimas kalboje paplinta, įsigali, žodžio taikymo ir derinimo su kitais žodžiais sritis paplatėja, atsiranda nauja žodžio reikšmė, kuri žodyne pateikiama kaip savarankiška perkeltinė reikšmė. Jos metaforiškumas, ryšys su tiesiogine žodžio reikšme dar jaučiamas, nors dėl dažno, įprasto vartojimo gali būti ir blankesnis. Tokių žodžio reikšmių vaizdingumas gali ir visai išnykti, t. y. reikšmė gali netekti charakterizuojamosios funkcijos ir tapti tiesiogine-nominatyvine žodžio reikšme. Žodyne tais atvejais pažyma prk. nebededama. 7. Perkeltinių žodžio reikšmių vietą žodyno straipsnyje nulemia jų ryšio su tiesiogine žodžio reikšme akivaizdumas: kai tas ryšys aiškiai matomas, perkeltinė žodžio reikšmė dedama tuoj po tos tiesioginės žodžio reikšmės, kuri yra vaizdo pagrindas, o kai tokį ryšį nustatyti sunku, perkeltinė reikšmė dedama po visų kitų žodžio reikšmių. 8. Reikia skirti perkeltine reikšme pavartotą žodį nuo perkeltine reikšme pavartoto frazeologinio žodžių junginio. Pirmuoju atveju „Lietuvių kalbos žodyne" vartojama pažyma prk., o antruoju atveju — trikampio ir rombo ženklai. ПЕРЕНОСНЫЕ ЗНАЧЕНИЯ СЛОВА И ВЫДЕЛЕНИЕ ИХ В «СЛОВАРЕ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА» АН ЛИТОВСКОЙ ССР С. Ю. КЕЗИТЕ Резюме Вопрос употребления слова в переносном смысле тесно связан с проблемой полисемии слова, с семантической разработкой словарной статьи, с правильным отражением в словаре объективной языковой действительности. В «Словаре литовского языка» выделяется переносное употребление и переносное значение слова, как качественно различные явления. Основанием для выделения переносного употребления прямого значения слова является его особая экспрессивность, эмоциональность, близость к опорному прямому значению слова, а также более узкое его применение. Переносное употребление слова выделяется двумя вертикальными чертами (||) и сопровождается пометой prk. (переносно). 252 Случаи переносного употребления слова, закрепившиеся в языке, более распространенные, устойчивые в различных контекстах, в «Словаре литовского языка» выделяются как отдельные значения новой цифрой и пометой prk., которая ставится перед толкованием значения слова. Так как «Словарь литовского языка» не является по своим задачам нормативным, но и не имеет цели описывать каждый встречаемый в речи факт своеобразного использования слова, в настоящей статье рассматривается вопрос отбора индивидуально-авторского метафорического применения слова и даются некоторые указания, касающиеся более объективного подхода к этому вопросу. В статье приводятся более трудные случаи помещения в словарной статье переносных значений слова, связанные с особенностями литовского языка и имеющие прямое отношение к специфике «Словаря литовского языка».