„Akmenà“, „Lašmuõ“ ir kiti panašios darybos upėvardžiai

L I E T U V I Ų K A L B O T Y R O S K L A U S I M A I, IV L I E T U V O S T S R M O K S L Ų A K A D E M I J A AKMENA, LAŠMUO IR KITI PANAŠIOS DARYBOS UPEVARDŽIAI A. VANAGAS Šiuo metu mums yra žinoma aštuoniolika upių vardų, kurie darybos požiūriu yra panašūs į upėvardį Akmeną, ir septyni — į Lašmuo. Dauguma jų vienaip ar kitaip siejasi su priebalsiniu -men- kamienu. Jų daryba, šaknų kilmė bei semantika dar nėra kaip reikiant išaiškinta. Mėginimas spręsti etimologijos, stratigrafijos, sudėtingesnes darybos problemas dabar, kol lietuvių hidronimika yra dar mažai tyrinėta, vargu ar gali duoti tikslesnių išvadų. Dėl to į šias problemas darbe plačiau ir nesigilinama, o su viena kita pastaba pateikiami dabar žinomi Akmenos ir Lašmenės tipo upėvardžiai. Akmenà ³ᵇ (Kretingos, Kupiškio, Panevėžio ir kt. rajonuose, iš viso apie 15), Ašmenà (Baltarusijos TSR, į Nerį iš kr.). Dėl Akmen-, Ašmen- plg. liet. vietv. Akmenà ež. (Vilnius), Akmėnis ež. (Obeliai), lat. vietv. Akmenene pv., Akmenija pv. ir daug kitų (žr. En LV 14—15), liet. asm. Akmėnis, Ašmenà, lat. asm. Akmenis, Asmens. Lietuvių upėvardžiai Akmenà ir Ašmenà sietini su bendriniais žodžiais akmuõ, ašmuõ, kilm. akmenis, ašmenis. Dėl Akmenà || Ašmenà plačiau žr. Топ Зам R Кр 264. Armenà ³ᵇ (Veliuona, į Nemuną iš dš.). Ten pat Armeniūkas (į Armeną). Gal būt, tą pačią šaknį dar turime: Armėlis ež. (Degučiai), Armušnà up. (Kavarskas), Armatà (vieta Platelių ežere). Upėvardis Armenà sietinas su bendriniu žodžiu armenà ‘gelmė, praraja, klampynė’, armuõ ‘t. p.’. Dėl priesagos žr. Sk ŽD 232; dėl šaknies dar žr. Bg RR II 402; Sav EžV LKK III 297. Bramenà ³ᵇ (Šilalė, į Akmeną iš kr.). Šis upėvardis lietuvių vardyne yra visiškai vienišas. Deimenà || Deimė. Ši upė teka Kaliningrado srityje ir prie Polesko (buv. Labguvos) įteka į Kuršių marias. Tai vadinamoji „Priegiliaus ranka“. Dabar upėvardis Deimenà || Deimė liaudies kalboje retai besutinkamas. Šią upę Deimė vadinant teko girdėti Lankupių, Minijos ir Svencelės kaimo vietinius žmones. Upėvardis Deimenà || Deimė, palyginti, anksti pateko į dokumentus: Dein, Deyme — 1352 (SRP II 518), Deim — 1400, Deyme — 1450, Deheme — 1465 (Ger AO 26), Daimenà (Kl Gram 61 arba PGram 457), Deimē,-ēs, Deimenà,-õs (Kur LDW 82. Čia F. Kuršaitis pastebi, kad dažniausiai yra vartojama forma 227 Deimenà), Deimenà (Bg RR I 469; Bg Ž LXXXII), Deimenà,-õs, Deimeną (LŽTP 97. Tas pats Sk, ŽD 233; LKRŽ). J. Gerulis (Ger AO 27) upėvardį Deimeną kildina iš *Deiv-mena, plg. dièmedis < *dièv-medis, ir *Deiv- lygina su pr. deywis ‘dievas’. Fonetiškai em virtimas į m yra galimas, tik šiuo atveju negalima tikrai žinoti, ar upėvardyje Deimenà yra buvęs v, ar ne. (Dar žr. 229 psl.) Mums rodosi, kad bene teisingiau bus elgęsis K. Būga (Bg Ž LXXXII), upės vardą Deimenà vesdamas iš latvių kalbos veiksmažodžio deju, diêt ‘šokti, pašokomis bėgti’ ir ją, be kita ko, lygindamas su pr. *Deim-laukis > vok. Deimlacken K. Savo rankraštinėje medžiagoje K. Būga upės vardo Deimenà šaknį Deim- dar šitaip lygino: gr. δ-εμχ ‘skubu’ < *διέω-, δέω šalia διέω δινέω ‘suku’: lat. diêt. J. Endzelynas (LVV I) duoda šias latvių žodžio diêt reikšmes: ‘hüpfen, tanzen, auch singen’ ir lat. diêt lygina su sen. indų diyati ‘skrenda, lekia’, sen. airių dian ‘greitas’, gr. δ-νως ‘verpetas, sūkurys’, δνέω ‘suku, drehe’. Upėvardis Deimenà gal būt, turi ką bendra su vietovardžiais Diemenai klm. (Anykščiai), Diẽminas (ar Diẽmenas) klm. (Jaskūnai, Jūrotiškių raj. BTSR), Diemė (ar Demė?) up. (Švenčionys). Plačiau žr. Bg Ž LXXXII. Dusmenà 3b (Daugai, į Varėnę iš kr.), plg. Dùsmenys k. prie Dusmenos, Dusmenėliai k. Dėl Dusmenõs priesagos žr. Sk ŽD 233. Šaknį Dus- dar turime: Dus-à up. (Pumpėnai), Dus-ėlė up. (Alytus), Dus-ýnas ež. (Vyžuonos), Dus-jà ež. (Alytus), Dùs-ėtos mstl. Gamenà 3b (Molėtai, į Siesartį). Dėl Gam- plg. Gãm-ė up. (Papilė, į Ventą), Gam-antà up. (Žasliai, į Laukystą). Graumenà 3b (Kvėdarna, į Šalpę iš kr.). 1384 metais SRP (II 667) ši upės vardą rašo Graumanape. Plg. Graumenėlė mš. (Seda), Graumùo up. (žr. 230 psl.). Dėl priesagos žr. Sk ŽD 233. Juodmenà 3b (Jonava, į Varnakę). Dėl priesagos žr. Sk ŽD 233. Šaknis Juod- lietuvių vardyne yra labai dažna, plg. Júod-a up. (Panevėžys), Júod-ė up. (1. Alsėdžiai; 2. Debeikiai; 3. Joniškėlis), Juod-ėlė up. (Pūsalotas), Juod-ỹs ež. (Kuktiškės). Dėl Juod- plg. juód-as. Kaimenà 3b (Musninkai, į Musią=Musę iš dš.). Plg. pr. Caymen-ape, Kaymen-ap, 1331 up. (Ger AO 33), liet. Kiẽmen-tà up. (Žiežmariai). Kamenà 3b (Šalčininkai). Dėl Kam- plg. Kãm-ė up. (Jurbarkas, į Mituvą iš dš.). Kulmenà ³b ‖ Kuĩmė ‖ Kuĩmenas (Pagėgiai, į Vilką ‖ Vilkę iš dš.). Dėl Kul- plg. Kul-ė up. (Dusetos), Kul-ėnė pv. (Skuodas), Kul-ėinis ež. (Merkinė), Kul-ỹs ar. (Panemunėlis), įlinkimas (Antalieptė), pievos kampas (Degučiai), kemsuota pv. (Dusetos). Lomenà 3a (Kaišiadorys, į Nerį iš kr.). Šow. geogr. šį vardą rašo Łomiana (III 594 ir kt., žr. Bg RR I 454), SRP — Lamen (II 692), o K. Būga (RR I 454) Lamenà ir Lam- lygina su Lamėstas ež., Lomõkai k., lat. Lamiņi, pr. Lamen ež., Lamgarbe ar Lan-garbe. Dabar vietos žmonės šios upės vardą taria su o šaknyje: Lomenà, ten pat pv. Lomenà, Pa-lómenis mstl., k. Dėl Lom- plg. Lomà pv. (Butrimonys), bendrinį žodį lomuo ‘slėnys’. (Plg. Ger AO 81.) Rudmenà 4 (Pažaislis, į Nemuną iš dš.). Dėl priesagos žr. Sk ŽD 233. Šaknį Rud- dar turime: Rùd-ė up. (1. Garliava; 2. Simnas), Rudėlė up. (Alytus), Rùd-upė up. (Panoteriai). Šių upių vardų šaknis Rud-, tur būt, sietina su rùd-as. 228 Šemenà 3a (Aukšt. Panemunė, į Nemuną iš kr.), plg. sėmenà ‘pūdymėlis’, sėmuõ ‘lino sėkla’. Šeimenà 3b (Vilkaviškis, į Širvintą iš dš.). Tradicinė šio upės vardo etimologija yra tokia: Šeimenà < *Šeiv-mena (Ger AO 251; Sk ŽD 233). Šeimenà atstatymas į *Šeiv-mena (kaip ir Deimenà — į *Deiv-mena, žr. 227 psl.) yra labai viliojantis, nes turime szeimedis = szievmedis (Lesk Bild 418; Ger AO 180), diẽmedis < *dievmedis (Ger AO 27). Taigi, Šeimenà kildinimas iš *Šeiv-mena ir Deimenà — iš *Deiv-mena yra paremtas apeliatyvo šeimedis atsiradimo iš šeivmedis ir diẽmedis — iš *dieumedis panašumu. Bendrinius žodžius diẽmedis ir šeimedis drąsiai vesti iš *dieumedis ir šeivmedis galima todėl, kad gyvoji kalba žino ir dievãmedis (Plungė), šeivãmedis (DLKŽ), bet upių vardų Šeimenà ir Deimenà atstatymas į *Šeiv-mena ir *Deiv-mena remiasi ne pačių šių hidronimų daryba, o tik poros sudurtinių bendrinių žodžių analogija. Matėme, kad upėvardyje Deimenà K. Būga šaknies *Deiv- ir neieško (žr. 228 psl.). Mums rodosi, kad ir upėvardyje Šeimenà taip pat nėra reikalo ieškoti nežinomos *Šeiv-, o upės vardą Šeimenà reikėtų lyginti, kaip tokiais atvejais yra įprasta, su kitais šios šaknies vietovardžiais, kurių lietuvių vardyne pasitaiko: Šiemė (ar Šeimė) up. (Batakiai, į Tríšiūkštę iš dš.), Šeimatis k. (Utenos raj.), Šiemetis ež. (Vievis), Šiemetiūkas (ar Šiemedūkas) ež., ten pat. Plg. Szemen ež., 1520 (Ger AO 180). Titmenà (Jiezno raj. Plaskūnų apyl., išteka iš Šnipelių miškų, įteka į Virkių). Dabar vietos žmonės šios upės vardą taria Cicmenà (Cicmenõs, Cìcmeną) || Cýcmena (Cýcmenos, Cýcmeną). Ten, kur teka šis upelis, yra dzūkavimo riba, vadinamas, priedžūkis. Galima galvoti, kad seniau čia ištisai būta dzūkų. Tose vietose dabar taria cicnagas ir titnagas, pasako dzienà ir dienà. Kaip žinoma, dzūkai žodį titnagas ištaria cicnagas, o tai reiškia, kad titnagas yra sutrumpėjęs iš *titinagas, dzūkuose > *cicinagas > cicnagas. Kitaip antras t neišvirstų į c. Lygiai tas pat turėjo atsitikti ir su upės vardu Titmenà: šių dienų Cicmenà tegali atsirasti iš *Titimenà > *Cicimena > Cicmenà. Plg. Titnas > Cìtnas ež. (Rudnia). Šaknis Tit-, Tyt- lietuvių vardyne pasitaiko ir dažniau: Tit-upis up. (Paežerėliai, į Nemuną), Tit-valka up. (Kėdainiai), Tit-kalnis kln. (Užventis), Tit-žmbalė b. (Kupiškis), Týt-lankės pv. (Krakės), Týt-uva up. (Bg RR I 46), Týt-uvėnai mstl. (dar žr. Bg RR I 530). Žeimenà 3b (Pabradė, į Nerį iš dš.), plg. Žeimenys ež. (Švenčionėliai). Dėl Žeim- plg. Žeim-ėlis mstl., Žeim-iai k. (Lazdijų raj.), žiema. Dėl žiema plačiau žr. Труб СлЭ ВСЯ 29. Upėvardis Lakmenia (Šimonys, į Pelyšą) nuo kitų šios grupės hidronimų skiriasi tuo, kad jis yra kito kamieno. Jis sietinas su lakmenà || lakmenà ‘dumblėta gili kūdra’, Lakmenė mš. (Juodupė), Lekmėnė up. (Kaltinėnai), Lekmėnės pv. (Kaltinėnai), lekmėnė ‘bedugnė, properša, duburys, klanas’. Be aukščiau minėtų upėvardžių, kurių daugelis siejasi su priebalsinio -men- kamieno apeliatyvais (Akmenà — akmuõ, Armenà — armuõ, Ašmenà — ašmuõ, Lomenà — lomuõ, Šemenà — sėmuõ, plg. Akmenas ež. — almuõ ‘pūliai’, žr. Bg Ž 62; Sav EžV LKK III 294, Dėmenas ež. — dėmuõ) arba su kitais priebalsinio -men- kamieno hidronimais (Graumenà up. — Graumuo up., plg. Linkmenas = Lėnk-menas Bg RR II 281, ež. — Linkmuõ ež., Šelmenas ež. — Šelmuõ up.), yra keli upių vardai — priebalsinio -men- kamieno vienaskaitos vardininkas: 229 Graumuo (Ž. Naumiestis, viena šaka į Teneni, antra — į Šustį). Dėl Graum- plg. Graumeną (žr. 228 psl.), Pa-griam-ėlė up. (Obeliai). Upės vardas Graumuo, gal būt, lygintinas su bendriniu žodžiu graumuo ‘miško gelmė, tanku- myn as’ (Stulgiai, Skaudvilės raj.), ‘gilioje tam si liūnuota vieta’ (Šiauliai). Jiešmuo (Krinčinas, į Mišą iš dž.), plg. Jiešmenėlis up. (Krinčinas, į Jiešmenį iš dž.), ten pat Pa-jiešmėnai, du k. ir vs. Jiešm- < *Iešm-, gal būt, sietina su liet. jiešmas = iešmas, lat. iesmenis, iesms, pr. aismis. Lašmuo 3b (Pakruojis, į Mūšą iš dž.). Plg. Lašmuo b. (Rozalimas). Šaknis Laš- vietovardžiuose pasitaiko ir dažniau: Laš-upis (Skuodas), Laš-ūbala b. (Šeta), Laš-apėžis pv., ar. (Rokiškis), Laš-ėnė pv. (Pilviškiai), Laš-nės b. (Panemunis). Upės vardas Lašmuo sietinas su bendriniu žodžiu lašmuo ‘vieta upėje, kuri žiemą neužšąla; vieta, kur prasideda upė; ištakas’ (Ignalina); ‘vieta, kur upė įteka į ežerą’ (Kaltanėnai, Linkmenys); žiema, kur upės lašmuo, negalima per ežerėlį pravažiuoti (Švenčionys); lašmena ‘aketė, paversmis, neužšąlanti vieta ežere’; lat. lasmenis ‘neužšąlanti vieta upėje’. Odmuo 3b (Vainutas, į Jūrą iš kr.). Daugiau šios šaknies hidronimų lietuvių vardyne, rodosi, nėra. Plg. Odmenžis, k. ir vs., bendrinį žodį odmenis (Geit LSt 99; Lesk Bild 417) ‘upės žiotys’, odmenia ‘upės žiotys’ (ŽK). Šelmuo 3b (Ž. Naumiestis, į Šustį iš kr.). Plg. Šelmenėtas, ež. (Žagariškės, buv. Suvalkų aps.), Šelmen-ta = Šelmen-tkà up. (Liubavas, į Šešupę), šelmuo ‘ketera’, rus. гребень. Dėl šelmuo žr. Bg RR II 553; Wl VW II 503; Lesk Bild 418. Viešmuo 3b (Joniškėlis, vasarą išdžiūsta). K. Būga (Bg RR I 335) upės vardą Viešmuo lygina su Vieš-inta up. (Subačius, į Lėvenį), Vieš-eta up. (Tirkšliai), Vieš-tovė up. (Kulai). Dėl Vieš- dar plg. Vieš-à up. (Utena), Vieš-iu (Pažaislis), Vieš-ys ež. (Utena). Šaknies Vieš- etimologiją žr. Bg RR I 335. Vaidmuo 3b (Mažeikiai, į Ašvą iš dž.). Dėl Vaid- plg. Vaid-aĩ b. (Joniškėlis), krūmai (Baisogala), mš. (Lygumai), Vaid-balė, pv. (Svėdasai), Vaid-ė pv. (Leliūnai), Vaid-ėnis up. (Seda). Sutrumpinimai apyl. — apylinkė. ar. — arimas, dirva. b. — bala. Bg RR — K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958; II, Vilnius, 1959. buv. — buvęs, buvusi. DLKŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954. dš. — dešinės. dv. — (buvęs) dvaras. En LV — Akademikis J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, Rīga, 1956. ež. — ežeras. Fr LEW — Litauisches etymologisches Wörterbuch von Prof. Dr. Ernst Fraenkel, Heidelberg-Göttingen (nuo 1955 m.). 230 Geit LSt — Litauische studien. Auswahl aus den ältesten denkmälern, dialectische beispiele, lexikalische un sprachwissenschaftliche beiträge von Dr. Leopold Geitler, Prag, 1875. Ger AO — Die altpreußischen Ortsnamen gesammelt und sprachlich behandelt von Dr. Georg Gerullis, Berlin und Leipzig, 1922. gr. — graikų. it. — įteka. k. — kaimas. Kl Gram — M. Danielis Kleinii, Gramatica Litvanica, 1653. kln. — kalnas. kr. — kairė. Kur LDW — Litauisch-deutsches Wörterbuch von Fridrich Kurschat, Halle, 1883. KV — Latviešu konversācijas vārdnīca, I—XXI, Rīgā, 1927—1940. Lesk Bild — Die Bildung der Nomina im litauischen von August Leskien, Leipzig, 1891. liet. — lietuvių. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, Vilnius (nuo 1957 m.). LKRŽ — Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Vilnius, 1948. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, I—V, Vilnius, 1941—1959. lot. — lotynų. LVV — K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, I—IV, Rīgā, 1923—1932. LŽTP — Lietuvių žvejų tarmė prūsuose. Surasė J. Gerulis ir Chr. Stang'as, Kaunas, 1933. mš. — miškas. mstl. — miestelis. PGram — Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957. pv. — pieva. r. — raistas. RKr — Rakštų krājums veltījums akadēmikim profesoram Dr. Jānim Endzeliņam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei, Rīgā, 1959. rus. — rusų. Sav EŽV — B. Savukynas, Ežerų vardai. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, III, Vilnius, 1960. sen. — senoji. SkŽD — Pr. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941. si. — slavu. Słow geogr — Słownik geograficzny królestwa polskiego, I—XIV, Warszawa, 1880—1895. SRP — Scriptores rerum Prussicarum, Leipzig, I—V, 1861—1874. t. p. — ta pati reikšmė. Топ Зам — В. Н. Топоров, Две заметки из области балтийской топонимики. — „Rakstu krājums veltījums akadēmikim profesoram Dr. Jānim Endzeliņam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei“, Rīgā, 1959. Труб СлЭ — О. Н. Трубачёв, Славянские этимологии, 1—7 — «Вопросы славянского языкознания», выпуск 2, Москва, 1957. WI VW — Alois Walde, Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, herausgegeben und bearbeitet von Julius Pokorny, Berlin und Leipzig, 1927—1932. ВСЯ — Вопросы славянского языкознания, выпуск 2, Москва, 1957. ŽK — LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. 231 НАЗВАНИЯ РЕК ТИПА AKMENA И LAŠMUO А. П. ВАНАГАС Резюме В статье дается краткий обзор названий рек, большинство которых связаны с согласной основой на -men-. Констатируется структурная связь гидронимов типа Akmenā, Lomenā, Graumenā с апеллятивами или другими гидронимами типа akmuõ, lomuõ, Graumuõ, ср. Ašmenā — ašmuõ, Armenā — armuõ, Graumenā—Graumuõ, Linkmenas — Linkmuõ. 232