Priebalsių minkštėjimo ryšys su galūnių trumpėjimu Stegvilių tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA PRIEBALSŲ MINKŠTĖJIMO RYŠYS SU GALŪNIŲ TRUMPĖJIMU STEGVILIŲ TARMĖJE1 E. GRINAVECKIENĖ Stegvilių apylinkių tarmėje pastebimas žodžio galo priebalsių minkštėjimas, kuris visai nebūdingas lk ir daugeliui lietuvių kalbos tarmių. Toks priebalsių minkštėjimas šiame straipsnyje ir analizuojamas, mėginama atskirus jo pasireiškimo atvejus sugrupuoti, apibendrinti ir išaiškinti to minkštėjimo priežastis. Šioje tarmėje visu pirma tam tikrais atvejais yra suminkštėję žodžio gale iš seno esantys priebalsiai. Minkštai taip pat yra tariami ir žodžio kamiengalio 1 Tiriamoji tarmė yra rytų aukštaičių pontininkų tarmės pašnekė, priklausanti visuotin io kirčio atitraukimo zonai. Ji užima pačią šiaurinę Pakruojo raj. dalį ir įeina į Bardiškių apylinkę. Tiriamasis kaimas vietos žmonių yra vadinamas Stegvili ais (Stegvilei~Stegviliai), nors oficialiuose dokumentuose (Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, 938, Vilnius, 1959) rašoma Steigviliai. Kadangi šio pavadinimo šaknyje e negalėjo fonetiškai atsirasti iš ei (plg.: keikūns ‘žmogus, kuris keikiasi’, peilūks~peilūkas), todėl ir oficialiai jis turėtų būti vadinamas ir rašomas Stegviliai. Šiame straipsnyje taip ir elgiamasi. Daugiausia tarmės pavyzdžių surinkta iš Stegvilių kaimo ir jo apylinkių tarmės atstovų kalbos. Stegvilių kaimas yra prie Linkuvos—Žeimelio (vietos žmonės vadina tik Želmis, Žeimio) plento apie 11 km nuo Linkuvos į šiaurę ir apie tiek pat kilometrų nuo Žeimelio į pietus. Artimiausia geležinkelio stotis ir paštas yra Lauksodyje, apie 7 km į šiaurę. Kaimas yra senas, išsidėstęs Beržtalio upelio kairiajame krante; tik vienas kitas šio kaimo valstietis buvo išėjęs į vienkiemius. Kaime yra pradinė mokykla, įkurta Tarybų valdžios metais. Šio kaimo gyventojai yra buvę karališkieji valstiečiai, todėl gyveno turtingiau ir galėjo leisti savo vaikus į mokslą. Iš ten yra kilę nemaža žymių šviesių žmonių. Iš kitos pusės, šiose apylinkėse buvo didesnis proletariato skaičius ir ryškesnė klasinė diferenciacija, todėl, atsiradus revoliucingai nusiteikusios šviesuomenės, čia 1904—1905 m. vyko smarkūs revoliuciniai judėjimai prieš caro valdžią, buvo slapstomos raudonos vėliavos, platinami atsišaukimai. Tais metais čia agitaciniais revoliuciniais tikslais lankėsi ir ilgą laiką buvo slapstomi žinomi revoliucionieriai: V. Mickevičius-Kapsukas, Z. Aleksa-Angarietis. Šiose apylinkėse ir dabar sutinkama nemaža žmonių, turėjusių glaudų ryšį su minėtais revoliucijos vadais, su revoliucine veikla. Čia 1919 m. buvo įsteigta Tarybų valdžia. Dabar kaimas priklauso iš čia kilusio ir fašistų nužudyto komunaro Karolio Požėlos vardo kolūkiui. Tarminė medžiaga užrašyta 1960 m. liepos mėn. Visi pateikiamieji pavyzdžiai tarmės tyrinėjimo metu buvo po kelis kartus tikrinti. Be to, užrašytieji pavyzdžiai buvo palyginti su gretimų tarmių atitinkamais dalykais, su gretimai esančio Grikpedžių || Gripėdžių kaimo tarme, su šio krašto tarmės atskatais: Žeimelio (tyrė D. Gargasaite, 1960), Nairių (tyrė J. Šukys, 1960), diplom iniais darbais: Pašvitinio tarmė (J. Bilevičius, 1956), Vaškų tarmė (V. Matuzaite, 1950) ir kt. 167 priebalsiai, atsidūrę žodžio gale dėl šiose apylinkėse ypač stipraus galūnių trumpėjimo (jis tam tikra dalimi išryškės iš pateikiamų pavyzdžių). Pastebėta, kad abiem atvejais priebalsiai yra minkštinami dėl priešakinės eilės ar supriešakintų balsių veikimo (supriešakintas balsis pats priebalsio nesuminkština, o tik palaiko pastarojo minkštumą, atsiradusį dėl j iškritimo). Tas veikimas, kaip vėliau matysime, dažniausiai yra regresyvus, bet daugeliu atvejų jis gali būti ir progresyvus. Be to, tarmėje yra nemaža pavyzdžių, kur priebalsis žodžio gale gali būti minkštas dėl abiejų asimiliacijos tipų (progresyvaus ir regresyvaus) veikimo. Tokiu atveju, mėginant nustatyti minkštėjimo kryptį, atsižvelgiama į visus tos pačios grupės pavyzdžius. Visus žodžio gale esančius ar jame atsidūrusius minkštuosius priebalsius yra suminkštinęs nukritęs, iškritęs ar prieš jį esantis priešakinės eilės ar supriešakintas balsis. Tarmės žodžio gale, nukritus ar iškritus priešakinės eilės ar supriešakintam balsiui, tiek vienas priebalsis, tiek ir visa jų grupė visada yra tariama minkštai (tame tarpe ir g, k, jei jie yra samplaikoje su kitais priebalsiais: bėkė ~ bėgti, juõrė̃s ~ juõštis). Iš klausos atrodo, kad minkščiausiai yra tariamas paskutinis priebalsis ir priebalsių grupėje esantis l, pvz.: nakšė ~ naktis, Paliñkėlis beržėlis ~ Paliãkėlis beržėlis (Stegvilų miško vieta), o visi kiti yra mažiau minkšti. Priebalsių minkštumo laipsnis nežymimas. Dėl galūnių trumpėjimo žodžio gale dažnai atsiduria ir žodžio šaknies priebalsiai (gaĩd — ‘gaidžiai’, gũl ~ guli, nãm ~ namė, nẽš ~ neši). Apie juos straipsnyje visur kalbama kaip apie galinius priebalsius, nes jie niekuo nesiskiria nuo kitų žodžio gale esančių minkštų priebalsių. Kiekvienas žodžio galo minkštųjų (o taip pat ir kietųjų) priebalsių grupės priebalsis tarmėje yra tariamas aiškiai, atskirai; jis visai sveikas ir neturi kito, greta esančio, priebalsio priemaišų. Todėl susidaro įspūdis, kad jis yra ilgesnis už kitų galūnes trumpinančių lietuvių kalbos tarmių (vakarų aukštaičių, žemaičių, dzūnininkų), o kai kuriais atvejais ir lk panašioje pozicijoje esantį priebalsį, arba kad priebalsių tarpe dar yra tam tikrų balsio liekanų. Tokie keli žodžio gale esantys priebalsiai tarpusavyje nėra supanašėję. Sakysim, jei žodžio gale susiduria du vienodo skardumo, bet skirtingos susidarymo vietos priebalsiai, pvz.: š ir s ar ž ir š, tai jie abu ir tariami visai atskirai (vẽršis ~ veršis, ož̃s ~ ožys); atsidūrę greta du skirtingo skardumo ir skirtingos susidarymo vietos priebalsiai, pvz.: d ir s, t ir s nesudaro afrikatos, o tariami atskirai su kiekvienam iš jų būdingu duslumu ar skardumu (gaĩds ‘gaidys, gaidžius’, doñts ‘dantis, dantys’); susitikę du tokie pat priebalsiai, pvz. s, taip pat nesusilieja į vieną, o tariami atskirai (aũs ~ ausis, aũsys, debẽss ~ debesis). Susidūrus greta balsiui su priebalsiu l, m, n, r, v, nesusidaro antrinis dvigarsis, o kiekvienas iš garsų tariamas atskirai ir yra savarankiškas. Be to, priebalsis šiuo atveju tariamas ilgai ir susidaro įspūdis, kad jis yra skiemeninis. Tas skiemeniškumas žymimas rutuliuku garso ženklo apačioje, plg. dar 171 psl. e nukritimo b atvejį. Tas pats pasakytina ir apie kietuosius priebalsius. Visa tai rodo, kad šiais atvejais žodžio galo balsių nykimas Stegvilų apylinkių tarmėje yra palyginti naujas reiškinys, kurio dėka greta atsidūrę priebalsiai ar balsio ir l, m, n, r junginiai iki šiol nespėjo susijungti į glaudesnį vienetą. 168 Kadangi atskirų priebalsių minkštumas priklauso nuo priešakinės eilės ar supriešakintų balsių, nuo kurių tarmėje vienodai minkštėja visi priebalsiai, tai atskiri priebalsių minkštinimo atvejai, autorės nuomone, geriausiai gali išryškėti iš pateikiamų priešakinės eilės ar supriešakintų balsių nukritimo atvejų. Straipsnyje kaip tik taip ir daroma. I. Priebalsių minkštinimas, nukritus balsiui Nukritus atviro žodžio galo priešakinės eilės ar supriešakintam balsiui (pastebėta, kad tarmės žodžio gale gali nukristi priešakinės eilės balsiai e, i ir supriešakinti a, u), prieš jį ėjęs minkštas priebalsis atsiduria žodžio gale ir paprastai išlieka nepakitęs. Tokių atvejų tiriamojoje tarmėje yra labai gausu. Čia jie visi ir analizuojami². 1. Supriešakėjusio a nukritimas Supriešakėjęs a tarmėje nukrinta šiais atvejais: a) Vienaskaitos vardininko linksnyje, pvz.: apač⁳ ~ apačia, bažnč⁳ ~ bažnyčia, grįč⁳ ~ gryčia, nedel⁳ ~ nedelia savaitę, sekmadienis⁳, Vyš⁴ ~ Vyšnia (karvės vardas); pėšč ~ pėsčia, šlap ~ šlapia; geriaus ~ geriausia, gražaus ~ gražiausia; šituk ~ šitokia. Šiuo atveju galinį priebalsį suminkštino išnykdamas j, kartu supriešakėjęs ir po priebalsio ėjusį užpakalinės eilės balsį. Iškritus j, iš suminkštinto priebalsio ir supriešakinto balsio žodžio kamiengalyje susidarė vieningas junginys, faktiškai beveik niekuo nesiskyręs nuo junginio, sudaryto iš minkšto priebalsio ir priešakinės eilės balsio (plg. šlaṕa ~ šlapia ir šakė ~ šakė). Dabar jau priebalsio minkštumas tiesiog priklausė nuo regresyvaus supriešakinto balsio veikimo. Išnykus žodžio gale supriešakintam balsiui, priebalsis išliko minkštas; jo nespėjo kietinimai paveikti ir prieš jį einantis užpakalinės eilės balsis (pvz.: šlaṕ ~ šlapia), nors tarmėje yra atvejų, kai minkštą galinį priebalsį prieš jį esantis užpakalinės eilės balsis sukietina, plg. e nukritimo e atvejį (172 psl.). b) Vienaskaitos galininko linksnyje, pvz.: medž⁴ ~ medžią⁴, kėl ~ kelią, kvieč ~ kviečia, sveč ~ svečią, vėln ~ vėnią; pėšč ~ pėsčią, stač ~ stačią, trėč ~ trečią, Dulevič ~ Dulevičia (vard. Dulevičia) ‘Dulevičių’, Mačevič ~ Mačevičią ‘Macevičių’. 2 Visais atvejais galiniai balsiai straipsnyje pateikiami ne istorinės, o dabartinės lietuvių kalbos fonetikos požiūriu. 3 Tarminiai pavyzdžiai straipsnyje pateikiami fonetine transkripcija, nustatyta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programoje“, II leid., Vilnius, 1956. Straipsnio autorės ausiai atrodo, kad tarmėje skiriama ilgųjų vienabalsių ir ie, uo dvibalsių priegaidė, todėl jį ir žymima. Vidurinės priegaidės ženklas dedamas ant kirčiuotų senųjų trumpųjų i, u, tarmėje pailgėjusių iki pusilgų. Jų pusilgumas šiuo atveju atskiru ženklu nežymimas. 4 Tarmėje pasitaiko, kad ia-kamieniai daiktavardžiai, kurių kamiengalis baigiasi *t ar *d), vienaskaitos vardininke gali turėti dvejopas galūnes: -ias ir -is(-ys), pvz.: medžs~medžias ir medž~medis, kviečs~kviečias ir kvietš (kvietys). Iš čia ir vienaskaitos galininkas šalia galūnės -į lygiagrečiai gali būti tariamas su galūne -ią, pvz.: kvieč~kviečią. Tačiau vns. vard. ir gal. formos medžs~medžias, medž~medžią yra žymiai retesnės. 169 c) Vienaskaitos įnagininko linksnyje, pvz.: sõ pàč ~ pačià, sõ vãl ~ valià, sõ valdž̃ ~ valdžià; šàl ~ šalìa (prieveiksmis), slàpč ~ slapčià; graž̃ ~ gražià, žàl ~ žalìa; jaunìaus ~ jauniausia, virìaus ~ vyrìausia: ãk ~ akià⁵ ‘akimi’, aũs ~ ausià, dùkter ~ dukterià, kãrt || kãrt ‘kartimi’, mòtėr ~ móteria, nãkč ~ nakčià, nõs ~ nósia, pìrt ‘pirtimi’, sėsėr ~ sēseria, šìrd ‘širdimi’, tõs ~ tóšia, ǧ̃g ~ ugnìa, ǧ̃n ~ usnià. i-kamieniai moteriškos giminės daiktavardžiai, kurių kamiengalis baigiasi priebalsiu t ar d, vienaskaitos įnagininke turi dvejopas galūnes: kãrtė || kãrt ‘kartimi’, pìrtė || pìrt ‘pirtimi’, šìrdė || šìrd ‘širdimi’ ir pan. Pastebėta, kad formos be afrikatos tarmei yra įprastesnės. Išaiškinti formos be afrikatos kilmę sunku. Gal ji galėjo atsirasti ir dėl ē-kamienių vienaskaitos įnagininko analogijos; galėjo būti ir visai skirtinga šios formos kilmė. Be to, vienaskaitos įnagininko forma tarmėje visai sutampa su galininko ir naudininko formomis, pvz.: šìrd ~ širdĩ⁶ ‘širdžiai, širdį, širdimi’. Tarmėje taip pat yra pastebėta, kad visi vardažodžiai ir dalyviai, kurių kamiengalis baigiasi *tj ar *dj, vienaskaitos vardininko, naudininko, įnagininko ir daugiskaitos galininko linksniuose šalia formų su afrikatomis dažniau vartoja formas be afrikatų, pvz.: svẽts ‘svečias’, stàts ‘stačias’, lesvìnīs ‘liesvinčius, eigulys’, provinčī̄s ‘provinčius, kas bylinėjasi’; briẽd ‘briedžiui, briedžiu’, gaid ‘gaidžiui, gaidžiu’, jáut ‘jaučiui, jaučiu’, mẽd ‘medžiui’, mẽd ‘medžiu’, svẽč ‘svečiui’, svẽč ‘svečiu’, stàt ‘stačiu’, trẽč ‘trečiu’, tūkstuntē ‘tūkstančiui’; briẽds ‘briedžius’, gaid̃s ‘gaidžius’, kviẽts ‘kviečius’, lesvìnīs ‘liesvinčius’, žvirblū̃īs ‘žvirbliucius, žvirbliukus’. Dar žr. 175–176 psl. d) Esamojo laiko trečiajame asmenyje, pvz.: áudž ~ audžia, gãl ~ galia⁸ ‘gali’, gaĩl ~ gailia, kenč ~ kenčia, lãidž ~ leidžia, lãk ~ lekia, kãrš ~ karšia, pẽr ~ peria ‘peri’, pìl ~ pilia ‘pila’, rẽk ~ rėkia ‘šaukia’, srẽb ~ srebia, užtẽs ~ užtęsia, vãg ~ vagia, žīdž ~ žydžia, žõps ~ žiopsia. e) Tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmajame asmenyje, pvz.: aič⁹ ~ eičia, dirpč ~ dirpčia, darč ~ darčia, gauč ~ gaučia, lãukč ~ laukčia, paiñč ~ painčia, šáuč ~ šaučia. f) Leidžiamosios nuosakos formose, pvz.: lei pasisìls ~ lei pasisilsia ‘pasisilsi’, lei sėdž ~ lei sėdžia, lei ver̃p ~ lei verpia. g) Kai kurių prieveiksmių galūnėse, pvz.: šìč ~ šičia. ⁵ Moteriškos giminės i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai vienaskaitos įnagininko linksnyje turi io-kamienų galūnę, plg. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos (toliau GF), 230 §, Vilnius, 1957. ⁶ Tiriamosios tarmės i-kam. daiktavardžiai vienaskaitos naudininke yra išlaikę senoviškesnę formą su galūne -i: širdi, aki, miši, plg. J. Endzelynas, GF, 260 §, o taip pat šio tomo 173 psl. ⁷ Šalia vienaskaitos naudininko formų bried, gaid, jaut, med ir kt. senesnieji tarmės atstovai rečiau vartoja ir pilnesnes formas briedi, gaidi, jauti, medi. Vargu, ar šias formas galima laikyti tapačiomis su i-kam. formomis širdi, aki, miši. ⁸ Visi tiriamosios tarmės i-kamieniai veiksmažodžiai ištaisai yra perėję į ia kamieną. ⁹ Iš pirmo žvilgsnio šiuo atveju galėtų kilti abejonė, ar čia yra nukritęs supriešakintas balsis a, ar dvibalsis au, kuris tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens galūnei daugeliui tarmių yra būdingas. Sangrąžinės formos čia taip pat nepadeda išaiškinti, kas žodžio gale yra nukritę, pvz.: gùčos ‘girčiausi’, šukùošs ‘šukuočiausi’, plg. trõšos~ tręšios ir varčòs~varčiausi. Senesnieji tarmės atstovai šalia sutrumpėjusių tariamosios nuo- 170 2. e nukritimas Iš atviro žodžio galo balsis e nukrinta šiais atvejais: a) Vienaskaitos įnagininko linksnyje (ė-kam. daiktavardžių), pvz.: dineltū ~ dienelīte, gūlū ~ gunia, kątę ~ karvę, kač ~ katę, rōp ~ ropę. b) Vienaskaitos vietininko linksnyje (a-kam. daiktavardžiai, vyriškos giminės būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, dalyviai), pvz.: darž ~ daržē, dugn ~ dugne, dvār ~ dvare, kiem ~ kieme, kluijm ~ kluojme, kubūl || kubūl ‘kubile’, laik ~ laike, lāng ~ lange, mišk ~ miške, nam ~ name, ōr ~ ore, piod ~ pūode; baltam ~ baltame, baltājām ~ baltājame, didelēm ~ dideliame, didžūjem ~ didžiajam, kietam ~ kietame, platām ‘plačiame’, sugrūvusēm ~ sugrūvusiame, tam ~ tame, sauriūčēm ~ siauriūčiame, žalēm ~ žaliame; vakar ~ vakare (prieveiksmis). Tiriamojoje tarmėje vietininkų formos, apskritai, nėra labai gyvos. Vietoj jų, greičiausiai kaimynų latvių pavyzdžiu, daug dažniau yra vartojama prielinksnio tarp ir kilmininko konstrukcija, pvz.: terp platās maišā ‘plačiame maiše’ ir pan. Pateikiamieji pavyzdžiai rodo, kad čia galinis e yra nukritęs, palyginti, neseniai, nes jam nukritus žodžio kamiengalio suminkštintas priebalsis (m, n, r, l, v), atsidūręs viename skiemenyje su balsiu, nesudaro vieningo antrinio dvigarsio, kaip kad yra įvykę daugelyje kitų lietuvių kalbos tarmių (pvz.: didelām, mažām, kietām ~ dideliame, mažame, kitame), o kiekvienas naujai sulipdyto dvigarsio sandas yra tariamas atskirai. Jei tokio junginio (dvigarsiais juos vadinti netikslu, nes jie nesudaro kompaktiško vieneto) yra kirčiuojamas pirmasis sandas, tai jo priegaidė visada išlieka tokia pati, kokią turėjo iki atsiradimo su priebalsiu viename skiemenyje. c) Vienaskaitos šauksmininko linksnyje, pvz.: Adeltī ~ Adelīte, Agatī ~ Agotīte, Alūt ‘Eliute’, Cicilī ~ Cicilīte, Daratī ~ Daratīte, diēv ~ diēve Magdūt ~ Magdīte, Marī ~ Maryte, Untī ~ Onyte, Pilcūt ‘Felicyte’, Palūt ‘Apolīte’, Tarasūt ‘Teresyte’, Varūt ‘Verute’. d) Daugiskaitos vietininko linksnyje, pvz.: mēdžēs ~ mēdžiuose, laukūōs ~ laukuose, namūōs ~ namuose, piršlūōs ~ piršliuose, slānūōs ~ slėniuose, svečūōs ~ svečiuose; liepōs ~ liepose, pievōs ~ pievose, ranīkōs ~ raṅkose, šakōs ~ šakose; akīš ~ akyse, ausīš ~ ausyse, pušnīš ~ pusnyse, raumenīš ~ raumenyse, vandенīš ~ vandenyse; gražūōs ~ gražiuose, naujūōs ~ naujuose, savūōs ~ savuose, tuōs ~ tuose; medīnēs ~ medinėse, šaunīnēs ~ šiaudinėse; (skaitvardiniai prieveiksmiai) dvēs ~ dviese, keturēs ~ keturiese, pītikēs ~ penkiese, šešēs ~ šešiese, trīs ~ triese. sakos vienaskaitos pirmojo asmens formų retais atvejais pasako ir pilnesnes: kalbėcā ~ kalbėčia, valgīcā ~ valgyčia. Tarmėje taip pat nėra pastebėta, kad atviro žodžio galo au nukristų; jis čia suvienbalsėjęs ir tariamas kaip labializuotas o, pvz.: mācō ~ mačiau, lōpō ~ lōpiau, pėcō ~ pūčiau; Baltramējō ~ Baltramiejau, Jūrgō ~ Jūrgiau ‘Jurgi’, Moldarō~Muldariau ‘Muldari’, tivēlō ~ tēvēliau ‘tėveli’, (plg. 174 psl.). Vadinasi, iš tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens galūnės galėtų būti nukritęs tik supriešakintas a. Tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens forma su galūniu ia būdinga ir kitoms tarmėms: kapsams, rytų ir vidurio aukštaičiams ir kt. 171 a, b, c ir d atvejais žodžio galo priebalsis yra suminkštintas po jo ėjusio ir nukritusio priešakinės eilės balsio. Tai patvirtina tie pavyzdžiai, kurių galinis priebalsis eina po užpakalinės eilės balsio (laukuõs, rãnkõs, šakõs) ir yra tariamas minkštai. Jei šiuo atveju priebalsis yra paveiktas regresyviai, tai nėra jokios abejonės, kad dėl regresyvaus balsio veikimo priebalsis yra suminkštintas ir tais atvejais, kai, atsidūręs žodžio gale, jis eina po priešakinės eilės ar supriešakinto balsio. e) Visų veiksmažodžių laikų ir nuosakų daugiskaitos pirmajame ir antrajame asmenyje, pvz.: gùlėmi ∼ guliame, mė́lžėmi ∼ mė́lžiame, lýdžėmi ∼ lýdžiame, nórėni ∼ nór iame, stóvėni ∼ stóviame, suvulójėmi ∼ suvoliojame, žiūrėmi ∼ žiūriame, bet: ainam ∼ einame, dír bam ∼ dirbame, girdõm ∼ girdome, žnáibom ∼ žnaibome; mìlė̃t ∼ myliate, luõbet ∼ liūobiate, šėrė̃t ∼ šeriate, tìlėt ∼ tyl iate, verpė̃t ∼ verp iate, bet: ainat ∼ einate, dãrot ∼ darote, dė́dat ∼ dėdate, dúodat ∼ dúodate, gãnot ∼ ganote, nešat ∼ nešate, prãšot ∼ prašote, skaitot ∼ skaitote, sùkat ∼ sukate, vãrot ∼ varote; dãvėm ∼ dãvėme, ė́jėm ∼ ėjome, gulėjėm ∼ gulėjome, milėjėm ∼ mylėjome, nenurėjėm ∼ nenorėjome, nešėm ∼ nešėme, šlavėm ∼ šlavėme, tilėjėm ∼ tylėjome; audė̃t ∼ audėte, gãnet ∼ ganėte, kišėt ∼ kišėte, sukėt ∼ sukėte, vãrėt ∼ varėte, bet: dirbat ∼ dirbote, gùlat ∼ gulote, mãlat ∼ malote; aisìm ∼ eisime, ausìm ∼ ausime, dirpsìm ∼ dirpsime, drósim ∼ drósime, kalbėsim ∼ kalbėsime, kiršim ∼ kiršime, mėgsim ∼ mėgsime, nešim ∼ nešime, tilėsim ∼ tylėsime; aisit ∼ eisite, ausit ∼ ausite, duosit ∼ duosite, gulėsit ∼ gulėsite, imšit ∼ imsite, mėksit ∼ mėgsite, nešit ∼ nešite, stuvėsit ∼ stovėsite, valgisit ∼ valgysite, verpsit ∼ verpsite; gautumim ‘gautume’, neštumim ‘neštume’, skūbitumim ‘skubintume’, verptumim ‘verptume’, aitumė ‘e itumėte’, austumė ‘austumėte’; gantumė ‘ganytumėte’, verptumė ‘verptumėte’; bėkim ∼ bėkime, neškim ∼ neškime, sprėskim ∼ spręskime, stovėkim ∼ stovėkime, tylėkim ∼ tylėkime, žiūrėkim ∼ žiūrėkime; aikit ∼ eikite, auskit ∼ auskite, gulkit ∼ gulkite, mėgs kit ∼ megzkite, rėkit ∼ rėkite, sukit ∼ sukite, stovėkit ∼ stovėkite, tylėkit ∼ tylėkite. Šiuose pavyzdžiuose (e poskyryje) žodžio gale atsidūrusi priebalsi suminkštino ir nukritęs balsis, ir prieš jį esantysis. Tai rodo tie pavyzdžiai, kur galinis priebalsis, nukritus e, yra tariamas kietai, o gal tik apykiečiai (iš ausies tai nustatyti sunku), jei jis eina po užpakalinės eilės balsio (šiuo atveju priebalsio minkštumas visai nežymimas), pvz.: girdom ∼ girdome, nešat ∼ nešate, mãlat ∼ malote, o taip pat ir visi būtojo dažninio laiko pavyzdžiai, pvz.: būdavom ∼ būdavome, riñkdavom ∼ riñkdavome, siūdavom ∼ siūdavome, verp davom ∼ verp davome; eidavot ∼ eidavote, kėpdavot ∼ kėpdavote, nešdavot ∼ nešdavote, valgydavot ∼ valgydavote. Galinio priebalsio suminkštėjimas daugelyje veiksmažodžių formų, greičiausiai, yra antrinis. Pirmiausia dėl galūnių trumpėjimo šioje tarmėje nukrito žodžio galo e. Dėl pastarojo įtakos galinis priebalsis buvo minkštas visais atvejais. Bet šis nukritimas, matyti, yra įvykęs palyginti seniai, galimas daiktas, kaip ir daugelyje kitų tarmių, ir per laiką vienais atvejais minimas priebalsis bus spėjęs sukietėti, o kitais — jis išliko minkštas. Galinis priebalsis galėjo sukietėti ir beveik visai sukietėjo, eidamas po užpakalinės eilės balsio, kuris, jei ir nebus (bet, greičiausiai, bus) prisidėjęs prie jo sukietinimo, tai bent nesudarė sąlygų 172 jam išlikti minkštam. Ir atvirkščiai, galinis priebalsis nesukietėjo tais atvejais, kai jis ėjo po priešakinės eilės ar supriešakinto balsio, kuris ir bus išsaugojęs šio priebalsio minkštumą. Taigi, šiuo atveju jau turime reikalą ne su regresyviuoju balsių veikimu, o su progresyviuoju, kuris, be abejo, yra naujesnis, ir, mūsų akimis žiūrint, laikytinas antriniu reiškiniu. f) Balsis e (ir jo dvibalsiniai, tarmėje suvienabalsėje, junginiai) kartais yra nukritęs įvairių prieveiksmių, prieveiksminių ir kitų žodelių, garsiažodžių galūnėje, palikdamas galinį priebalsį minkštą, pvz.: až̇ ~ alė, bił ~ bile, būr būr būr ~ būre ‘avies šaukimas’, dėł ~ dėl, delkė ~ delkõ, deltā ~ deltõ, kādeł ‘kodėl’, kõł, tõł, veł, namieł || namiełė ‘namie’, pił pił pił < pile ‘anties šaukimas’, pūł pūł pūł ‘vištos šaukimas’, ši toł || ši tole ‘šitol’, ził, ził, ził < zile ‘žąsies šaukimas’. 3. i nukritimas Iš atviro žodžio galo balsis i nukrinta šiais atvejais: a) Vienaskaitos vardininko linksnyje, pvz.: mar̃t ~ marti, paž ~ pati, aišk ~ aiški, alkan ~ alkani ‘alkana’, baš ~ baisi, brañg ~ brangi, gab ~ gabi, lyg ~ lygi, sot ~ soti, srauñ ~ srauni, tañk ~ tanki; kentiñ ~ kenčianti, nevažiuosiũ ~ nevažiuosianti, sergaũ ~ serganti. b) Vienaskaitos naudininko linksnyje, pvz.: ãki¹⁰ ~ ãki ‘akiai’, aũs ~ ausi ‘ausiai’, ãnt ~ anti ‘ančiai’, duktėr ~ dukteri ‘dukteriai’, nõs ~ nõsi ‘nosiai’, piemeñ ~ piemeni ‘piemeniui’, rudeñ ~ rudeni ‘rudeniui’, šir̃d ~ širdi ‘širdžiai’, žõs ~ žąsi ‘žąsiai’; padalyvių, kilusių iš naudininko, galūnėje, pvz.: gėrũ ~ gėriant, stãtũ ~ stãtant, vėrdũ ~ vėrdant, ver̃kũ ~ verkiant. Minkštai yra tariamas ir galinis asmeninių bei sangrąžinio įvardžių priebalsis vienaskaitos naudininke, galininke ir įnagininke, pvz.: mãi || mãi (ret.) < mani¹²; mãn <mane ar mani¹³, tãv < tave ar tavi, sãv < save ar savi; sõ mãi¹⁴, tãv, sãv ‘su manimi, tavimi savimi’. c) Vienaskaitos galininko linksnyje, pvz.: árkł ~ árkli, gaĩd ~ gaĩdi, gė̃n ~ gėni, gõmur ~ gõmuri, jáũt ~ jáuti, kulũk ~ kolũki, mẽd ~ mẽdi, mõkĩn ~ mõkini, peł ~ peĩli, Vẽmbł ~ Vẽmbri (pavardė); ãk ~ ãki, aũs ~ ausi, duktėr ~ dukteri, nãkt ~ nãkti, pĩr̃t ~ pĩrti, šir̃d ~ širdi, šũn ~ šuni; didel ~ didelį, mediñ ~ medinį, muriñ ~ murinį. Čia galinis i bus nukritęs, palyginti neseniai, nes minkštasis priebalsis l, m, n, r, v, atsidūręs viename skiemenyje su balsiu, kaip ir e nukritimo a, b atve- 10 Paprastai, galinis i šiuo atveju tarmėje yra nukritęs, tačiau atskirais atvejais jis gali būti išlikęs, pvz.: lig mirtį, lig širdį ir pan. Dar plg. šio straipsnio 7 išnašą. 11 Žr. J. Endzelynas, GF, 414 §. 12 Dėl kilmės plg. J. Endzelynas, GF, 301 §; J. Otrembskis, Gramatyka języka litewskiego (toliau — GrJL), 3, 308 §, Warszawa, 1956. Vienaskaitos naudininke šie įvardžiai yra kirčiuojami dvejopai: mãn, tãv, sãv, tačiau tarmel būdingesnė šiuo atveju yra tvirtagalė priegaidė, o tvirtapradė pradeda įsigalėti, greičiausiai, dėl lk įtakos. 13 Dėl kilmės plg. J. Endzelynas, GF, 302 §; J. Otrembskis, GrJL, 3, 309 §. 14 Iš kokių senesnių formų yra kilusios vienaskaitos įnagininko lytys, sunku pasakyti, tačiau jų galinio priebalsio minkštumas rodo, kad šių lyčių žodžio gale, kaip ir naudininko ar galininko atveju, yra nukritęs priešakinės eilės balsis, nes daugiau nėra kam jo minkštinti. 173 jais (plg. 171 psl.), nesudaro vieno glaudaus junginio—antinio dvigarsio, o kiekvienas jų tariamas atskirai, plg. šio tomo 168 psl. d) Vienaskaitos vietininko linksnyje (šio linksnio prieveiksmiuose), pvz.: ãnkšti ~ ankšti, arti ~ arti, tõli ~ toli. e) Vienaskaitos šauksmininko linksnyje, pvz.: Jūrg ~ Jurgi, Kãral ~ Kãroli¹⁵. f) Dviskaitos vardininko ir galininko linksnyje, pvz.: dvi diẽn ~ dvi dieni, dvi kãti ~ dvi kati, dvi nedẽl ~ dvi nedeli. g) Daugiskaitos vardininko linksnyje, pvz.: bãlti ~ balti, geltõ ~ geltõni, gẽr ~ geri, juõd ~ juodi, kanapẽt ~ kanapėti, kirmėliuõt ~ kirmeliuoti, mãž ~ maži, prãšti ~ prasti, raudõn ~ raudõni; ketur̃ ~ keturi, penkẽ ~ penki, septỹn ~ septyni, šeš̃ ~ šeši; ketver̃ ~ ketveri, šešer̃ ~ šešeri, vieñ ~ vieni; kẽl ~ keli, kõk ~ kõki, vẽs ~ visi; išdaužỹt ~ išdaužyti, iškirst̃ ~ iškirsti, išnẽšt ~ išnešti, neparmãtom ~ neparmãtomi, parsmaikšt̃ ~ parsmaukti, pjaũnam ~ pjaunami, prikalt̃ ~ prik alti, raunam̃ ~ raunamai, sukraũt ~ sukrauti. i) Esamojo ir būsimojo laiko vienaskaitos antrajame asmenyje, pvz.: ãin ~ eini, bẽg ~ bėgi, dir̃b ~ dirbi, kẽl ~ keli, klãus ~ klausi, peñk ~ penki, nẽš ~ neši, šõk ~ šoki, tur̃ ~ turi, vẽd ~ vedi; aĩs ~ eisi, bū̃s ~ būsi, dir̃bs ~ dirbsi, kẽls ~ kelsi, mir̃s ~ mirsi, nẽš ~ neši, padarỹs ~ padarysi, pamãtys ~ pamatysi, šõks ~ šoksi, vẽs ~ vesi. j) Bendraties galūnėje, pvz.: aušyt̃ ~ aušyti, būt̃ ~ būti, daigyt̃ ~ daigyti, dalyt̃ ~ dalyti, lodyt̃ ~ lodyti, mẽšt ~ mėsti, nẽšt ~ nešti, žõdīt ~ žiodyti, treškėlet̃ ~ treškėlėti. Visais iki šiol suminėtais i nukritimo atvejais galinis priebalsis suminkštėjo dėl balsio regresyvaus veikimo. Tai rodo ir atvejai, kai prieš minkštą galinį priebalsį eina užpakalinės eilės balsis. k) Sangrąžinių veiksmažodžių dalelytėje -si, pvz.: (bendratyje) juõktis, kẽltis, mūš̃tis (dar žr. i iškritimo d atvejį, 178 psl.); (visų laikų ir nuosakų vienaskaitos pirmajame asmenyje) juõkõs ~ juokiuosi¹⁶, juokiausi, praũšõs ~ prausiuosi, prausiausi; nẽšõs ~ nešiausi, vẽžõs ~ vežiausi; juõkšõs ~ juokšiuosi, nẽšõs ~ nešiuosi, vẽžõs ~ vežiuosi; juõkčõs ~ juokčiausi, praũščõs ~ prausčiausi, bet: dir̃bs ~ dirbuosi, dirbausi, mūš̃s ~ mušiuosi; juõgdavõs ~ juokdavausi, praũždavõs ~ prausdavausi; (visų laikų ir nuosakų vienaskaitos antrajame asmenyje) juõkẽs ~ juokiesi, juokeisi, mūšẽs ~ mušiesi, mušeisi, praũšẽs ~ prausiesi, prauseisi, prausiesi, sõkẽs ~ sukiesi, sukeisi, vẽžẽs ~ vežiesi, vežeisi; juõkšẽs ~ juokšiesi, sūkšẽs ~ sūkiesi; juõktumẽs ~ juoktumėsi, praũštumẽs ~ praustumėsi; skūbykẽs ~ skūbykis, saugukẽs ~ saugokis, bet: dir̃bes ~ dirbaisi; juõgdavẽs ~ juokdavaisi, mãugdidavẽs ~ máukdavaisi ‘maudydavaisi’; (visų laikų ir nuosakų daugiskaitos pirmajame asmenyje) juõkenẽs ~ juokiamės, mãtamẽs ~ matomės, juõkimẽs ~ juokėmės, juokimės, praũšimẽs ¹⁵ Daugumas ja-kamienių daiktavardžių vienaskaitos šauksmininko linksnyje turi u kamienui būdingą galūnę -iau, pvz.: Mėrkel̃~Merkeliau ‘Merkeli’, Mãrtinaičiõ~Martinaičiau ‘Martinaiti’; tikroji ia-kamienių galūnė šiuo atveju retesnė. ¹⁶ Tiriamojoje tarmėje, skirtingai nuo lk ir kitų tarmių, sangrąžinių veiksmažodžių esamojo laiko vienaskaitos I ir II asmenų kirčiuota galūnė bus turėjusi ne tvirtapradę, o tvirtagalę priegaidę. Tik tuo gali būti paaiškinamas kirčio atitraukimas į žodžio pradžios skiemenį. Tvirtagalė vietoj tvirtapradės galėjo atsirasti ir dėl metatonijos. 174 ~ prausėmės, praūšimės, neždavomės ~ neždavomės, súbdavomės ~ súpdavomės; juóksimės ~ juóksimės, nėšimės ~ nėšimės; juóktumimės ‘juóktumės’, praūstumimės ‘praustumės’; milėkimės ~ mylėkimės; sáugukimės ~ sáugokimės; (visų laikų ir nuosakų daugiskaitos antrajame asmenyje) juóketės ~ juókiatės, juókėtės ~ juóketės, juókitės, nėšatės ~ nėšatės, nėšitės ~ nėšėtės, nėšite ~ nėšitės, vėžėtės ~ vėžėtės, vėšitės ~ vėšitės; neždavutės ~ neždavotės, súbdavutės ~ súpdavotės; juóktumėtės ‘juóktumėtės’, súpumimėtės ‘suptumėtės’; milėkitės ~ mylėkitės, sáugukitės ~ sáugokitės; (visų laikų ir nuosakų trečiajame asmenyje) džiaugės ~ džiaugiasi, gírdžės ~ girdžiasi ‘girdisi’, juókės ~ juokiasi, kėikės ~ kėikiasi, kėlės ~ keliasi, laidžės ~ leidžiasi, praūsės ~ praūsi̇asi, šlėpės ~ šliepiasi ‘skleidžiasi’, uodžės ~ uodžiasi, žėrplėjės ~ žerplėjasi ‘žioruoja’; maigės ~ maigėsi ‘sukosi’, matės ~ matėsi, nėšės ~ nėšėsi, vėdės ~ vėdėsi; kápanusis ~ kápanosis ‘baigiasis, mirs’, nėšis ~ nėšis, vėžis ~ vėžis, bet: daížęs¹⁷ ~ daížosi, kraípas ~ kraiposi, má̇tas ~ má̇tosi, purėnas ~ purėnasi ‘kutinėjȧsi’, spárdas ~ spárdosi; praūzdavos ~ praūsdavosi, súbdavos ~ súpdavosi; praūstus ~ praūstusi, sūktus ~ sūktusi, vėstus ~ vėstusi. Šiuo atveju galinis priebalsis yra minkštas ne tiek dėl galinio i nukritimo, kiek dėl prieš priebalsį esančio priešakinės eilės balsio, kuris, nukritus galūniniam i, atsidūręs viename skiemenyje su suminkštintu prie balsiu ir šį prie balsį progresyviai veikdamas, išsaugojo jo minkštumą iki šiol. Kaip iš pavyzdžių matėme, tais atvejais, kur prie balsio minkštumo nėra kam saugoti (prieš prie balsį eina užpakalinės eilės balsis), prie balsis palaipsniui yra kietėjęs ir šiandien tariamas beveik kaip visai kietas. Kad prieš galinį prie balsį einantis priešakinės eilės balsis iš tikrųjų minkštinamai bus paveikęs kalbamąjį prie balsį, rodo atvejai, kai kietas galinis prie balsis, po kurio niekas nėra nukritęs, dėl prieš jį esančio priešakinės eilės ar supriešakinto balsio progresyvaus veikimo irgi yra kiek apminkštėjęs, pvz.: perės¹⁸, sidės ~ sėdės, tupės, daris < daris ~ darys, matės ~ matys, varis ~ varys, bet: gulės ~ gulės, kalbės ~ kalbės, išsigaruos ~ išsigaruos, o dažnai tariamas ir visai minkštas. 4. Supriešakėjusio u nukritimas Supriešakėjęs u tarmėje nukrinta šiais atvejais: a) Vienaskaitos naudininko linksnyje, pvz.: árlė ~ árkliu ‘arkliui’¹⁹, briédžio²⁰ ‘briedžiui’, gaid ‘gaidžiui’, jáuč || jáuč ‘jaučiui’, med ‘medžiui’, šun ‘šuniui’, vag ‘vagiui’, vélni ‘velniui’; Šarmait ‘Šarmaičiui’. 17 Greta kieto šių formų galūnio prie balsio tarmėje lygia greta gal kiek rečiau, girdėtos formos su dar ne visai sukietėjusiu žodžio galu. Fonetinėje transkripcijoje tai neatsispindi. 18 Minkštumas šiuo atveju yra palyginti nežymus, kaip ir 17 išnašoje kalbamuoju atveju, todėl jis ir nežymimas, tačiau galinis s pavyzdžiuose tupės, ikrės iš vienos pusės ir gulės iš kitos — tariamas skirtingai: pirmuoju atveju s yra jau minkštesnis, o antruoju — visai kietas. 19 Plg. Z. Zinkevičius, a(o)- kamienų daiktavardžių vienaskaitos naudininkas. — „Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslo darbai“, 5, 191, Vilnius, 1955. 20 Dėl vienaskaitos naudininko formų briéd, gaid, jáut... plg. dar šio straipsnio 170 psl. ir 6—7 išnašas. 175 b) Vienaskaitos galininko linksnyje, pvz.: ámž ∼ ámžių, lesviñčė ∼ lesviñčių ‘eiguli’, skaĩt ∼ skaičių, sõdž ∼ sõdžių ‘kaimą’, Vílñ ∼ Vilnių. c) Vienaskaitos įnagininko linksnyje, pvz.: ákmenę ∼ akmeniu, áŕkl ∼ árkliu, doñč ∼ dančių, gaĩd || gaĩdž ‘gaidžiu’, jáuč || jáuč ‘jaučiu’, karaliẽj ∼ kavaleriu²¹, kõšn ∼ kąsniu, lesviñčė ∼ lesvinčiu ‘eiguliu’, ližãd ∼ liežuviu, pė̃j ∼ peiliu, svė̃t || svė̃č ‘svečiu’, šūn ∼ šunų; bráng ∼ brangiu, grãž ∼ gražiu, líg ∼ lygiu, vėrdančė ∼ verdančiu. d) Dviskaitos vardininko ir galininko linksniuose, pvz.: dõ gaĩd || gaĩdž ‘gaidžiu’, dõ kiaušiñ ∼ du kiaušiniu, dõ mėnes ∼ du mėnesiu, dõ šūn ∼ du šuniu, dõ tū́kstant || tū́kstanč ‘du tūkstančiu’. e) Esamojo ir būsimojo laiko vienaskaitos pirmajame asmenyje, pvz.: gõl ∼ guliu, kláus ∼ klausiu, praũs ∼ prausiu, prausiu, stõv ∼ stoviu; áis ∼ eisiu, dir̃bš ∼ dirbsiu, mãtš ∼ matysiu, mĩṙs ∼ mirsiu, nẽš ∼ nešiu, šõkš ∼ šoksiu. Galinis priebalsis visais atvejais tariamas minkštai dėl nukritusio supriešakėjusio u regresyvaus veikimo. II. Priebalsių minkštinimas, iškritus balsiui Iškritus uždaro žodžio galo priešakinės eilės ar supriešakintam balsiui (pastebėta, kad tarmės žodžio gale gali iškristi priešakinės eilės balsiai e, i, retais atvejais ė, o (supriešakintas) ir supriešakinti a, u), minkštas žodžio kamiengalio priebalsis ar jų grupė atsiduria betarpiškai prie galinio priebalsio, ir visas naujasis priebalsių junginys pasidaro minkštas²². 1. Supriešakėjusio a iškritimas Supriešakėjęs a tarmėje iškrinta šiais atvejais: a) vienaskaitos vardininko linksnyje, pvz.: artójš²³ ∼ artójas, élñs ∼ elnias, ginė̃jš ∼ gynėjas, kė̃ls ∼ kelias, kulė̃jš ∼ kulėjas, laidė̃jš ∼ leidėjas, mukl̃tujš ∼ mokytojas, pjuvė̃jš ∼ piovėjas, svė̃čs ∼ svečias (plg. šio straipsnio 4 išnašą), vėj̃s ∼ vėjas, vėlñs ∼ velnias; baisiaũsš ∼ baisiausias, gul̃ščs ∼ gulščias, pė̃ščs ∼ pėsčias, stáčs ∼ stačias, žál̃s ∼ žalias. b) Daugiskaitos galininko linksnyje, pvz.: pãts ‘pačias’ (plg. 6 ir 7 išnašą ir 170 psl.), peñks ∼ penkias, stáčs ‘stačias’, vald̃s ‘valdžias’, žál̃s ∼ žalias, ža-rė̃jŝ ∼ žarijas. Abiejų atvejų pavyzdžiai rodo, kad iškritęs supriešakėjęs a suminkštino visą gale atsidūrusią priebalsių grupę. ²¹ Tarmės iu-kam. daiktavardžiai vienaskaitos įnagininke turi ia-kam. galūnę. ²² Prieš priešakinės eilės ar supriešakinto balsio iškritimą pats galinis priebalsis greičiausiai buvo tariamas minkštai, plg. 179—180 psl. esančius minkšto galinio priebalsio a, b, d atvejus. ²³ Pateikiamųjų žodžių iškritusysis balsis galėtų būti ir i, plg. vns. gal. formą artóji ∼ artóją, vėlnì ∼ velnią. Žodžiai su priesaga -ėjas, -ojas vienaskaitos kilmininke greta savo kamieno galūnės (artóje ∼ artójo, mukltuje ∼ mokytojo) rečiau sutinkami su iu-kamienių būdinga galūne (artójõs ∼ artójaus, mukltujõs ∼ mokytojaus). 176 2. e iškritimas Uždaro žodžio galo e tarmėje iškrinta, pvz.: apùss ~ ėpùses, kárvės ~ kárves, kàtės ~ katès, pélks ~ pélkes, pìrštins ~ pìrštines, rógės ~ rogès, bet: pèls < pelas ~ pelės. Vadinasi, galinių priebalsių grupė čia minkštai tariama dėl iškritusio e. Pavyzdys pèls rodo, kad šioje tarmėje l sukietėjo anksčiau, negu iškrito žodžio galo e. 3. i iškritimas Uždarame žodžio gale i(y) iškrinta šiais atvejais: a) Vienaskaitos vardininko linksnyje, pvz.: (ia-kam. daiktavardžių) brólis ~ brólis, brìeds ~ brìedis, dágės ~ dagýs, ágastìs ~ eigastis ‘eisena’, éšerìs ~ ešerys, ėžìs ~ ežys, gaidìs ‘gaidys’²⁴, gailastìs ~ gailestis, gẽnìs ‘genys, piemenų žaidimo lazda’, gẽnìs ~ genys, glėbìs ‘glėbis’, jáutìs ~ jautis, kìškìs ~ kiškis, kvìetìs ‘kvietys’ (plg. šio straipsnio 4 išnašą), lìzdėlìs ~ lizdelis, lópsìs ~ lopsys, mėdàs ~ medis, miẽžìs ‘miežis’, naujìskaulìs ~ naujiskaulis ‘navikaulis’, pūzgegutuìtìs ~ pūzgegutuìtis ‘geg zujikas paauglys’, pasùolìs ~ pasuolis, paklùonìs ~ pakluonis, pakruojėtìs ~ pakruojėtis, pempùtìs ~ pempūtis ‘pempiukas’, pìršlìs ‘piršlys’, rãtlunkìs ~ rãtlankis, raguólìs ~ raguolis ‘pyrago kepalas’, sprìndìs ~ sprindis, šunìtìs ~ šunytis, úosìs ~ úosis, užúovìs ~ užuovis ‘užuovėja’, žvirblùtìs ~ žvirblùtis ‘žvirbliukas’; (ia-kam. tikrinių žodžių — vietovardžių ir asmenvardžių) Aukštàsė beržìnėlìs ~ Aukštàsai beržynėlis (miškelis prie Lauksodžio), Béržtals ~ Béržtalis (upelis), Cárkels ~ Cárkelis (kelias iš Gelčių į Lauksodį), Dagìlu kalnėlìs ~ Dagilių kalnelis (kalnelis prie Lauksodžio), Degìmu gróos ~ Degimų griovís (Beržtalio intakas), Gataučėlìs ~ Gataučėlis (kelias iš vieškelio į Gataučių k.), Gùmbakalnìs ~ Gùmbakalnis (gelmė Beržtalyje prie Stegvilių kaimo), Jóna Póželės kalnėlìs ~ Jono Póželės kalnelis (kalnelis Stegvilių miške, Jono Póželės rėžyje), Kalnìnis Póžel ~ Kalninis Póželė (Póželė, gyvenęs Stegvilių k. ant kalnelio), Kemšrìnės gróos ~ Kemšrinės griovís (stovintis vanduo Stegvilių lauke), Keršìns ~ Keršnis (upelis prie Stegvilių k. ir miško), Kùk-miškìs ~ Kùkmiškis (250 ha miškas tarp Kùkų ir Diržių k.), Kùkelìs ~ Kùkkelìs (kelias iš Lauksodžio į Pašvitinį), Márgs ~ Márgis (šuns vardas), Naujì-kelìs ~ Naujikelis (XIX a. pabaigoje ištiestas kelias iš Gataučių per Stegvilius), Padėgelė óžals ~ Padėgelis ąžuolas (vieta Stegvilių miške), Pakelìùns pakumpnóss ~ Pakeliūnas Pakumpnósis (Pakeliūnas su kumpa nosimi), Palìepkalnìs ~ Palìepkalnis (vieta Stegvilių miške), Pūdels ~ Pūdelis (šuns vardas), Ragánkelìs ~ Ragánkelis (kelias iš Gataučių į Diržius), Rainìùtìs ~ Rainiūtis (katino vardas), Sárgs ~ Sárgis (šuns vardas), Sarìs ~ Sàrtis (arklio vardas), Strìukìs ~ Striukšis (30 ha miškas tarp Gelčių k. ir Lauksodžio), Spìaudiklìs Rūdìs ~ Spiaudiklis Rūdis (Rūdis, kuris kalbėdamas spiaudydavosi), Tiẽskelìs ~ Tiẽskelis (kelias iš Gelčių k. į Lauksodžio dvarą), Trikùkalnìs ~ Trikùkalnis (vieta Stegvilių miške), Vergìkelìs ~ Vergikelis (kelias Stegvilių k. pakraščiu), Vìlkelìs ~ Vilkelis (kelias per Stegvilių k.); (i-kam. daiktavardžių) añtìs ~ antis, ãkìs ~ akis, aũsìs ~ ²⁴ Tarmėje kartais sunku sus ekti, ar dvikiemenių ia-kamienių daiktavardžių vienaskaitos vardininko forma kirtį bus turėjusi šaknyje, ar galūnėje. Tokiu atveju tarminė lytis į lk neatstatoma, o pasitenkinama tik jos reikšmės aiškinimu. 12. Kalbotyros klausimai, IV 177 ausis, biẽs ~ bitis, debẽs ~ debesís, donẽs ~ dantis, klẽs ~ klėtis, krósas ~ krósnis, mùs ~ musis ‘musė’, nãkẽs ~ naktis, nõs ~ nosis, pažastẽs ~ pažastis ‘pažastis’, smilẽs ~ smiltis, širdẽs ~ širdis, tõs ~ tošis, vagẽs ~ vagis, žõs ~ žąsis, (būdvardžių) brangẽsẽs ~ brangesnis, didẽls ~ didelis, gerẽsẽs ~ geresnis, gražẽsẽs ~ gražesnis, priekšutẽs ~ priekštutinis ‘priekinis’, (dalyvių) galẽnẽs ~ galįantis (plg. šio straipsnio 8 išnašą), mirštunẽs ~ mirštantis, norẽnẽs ~ norįantis, spaudžunẽs ~ spaudžiantis ‘žemo slėgimo’ (apie orą). b) Daugiskaitos vardininko linksnyje, pvz.: ãks ~ ãkys, ãnẽs ~ ántys, aiẽs ~ ausys, dẽbẽs ~ debesys, donẽs²⁵ ~ dančtys, dùrs ~ durys, klẽs ~ klėtys, piemẽs ~ piemenys, šunẽs ~ šunys, vilnẽs ~ vilnys. c) Daugiskaitos galininko linksnyje, pvz.: ãks ~ akis, ausẽs ~ ausis, nãkẽs ~ naktis, vagẽs ~ vagis, vagiùs (plg. u iškritimo b atvejį); devynẽs ~ devynis, penẽks ~ penkis, šeẽs ~ šešis. Visais šiais atvejais žodžio gale esančių priebalsių grupė bus suminkštinęs iškritęs i. d) Sangrąžinių veiksmažodžių bendratyje, pvz.: juókės ~ juóktis, klausẽs ~ klausytis, maũgdẽs ~ maudytis ‘maudytis’, šukúoẽs ~ šukúotis. Šiuo atveju balsio i iškritimas yra antrinis ir kiek vėlesnis reiškinys. Šių pavyzdžių žodžio gale pirmiausia nukrito galinis i (plg. i nukritimo k atvejį, 174 psl.), pvz., juókti-s > juóktis, o tik paskui žodžio galas dar sutrumpėjo: iškrito ir i, pvz., juóktis > juókės. Šalia antriniu keliu sutrumpėjusių formų tarmėje dažnesnės formos su šiuo i. 4. Supriešakėjusio u iškritimas Supriešakėjęs u tarmėje iškrinta šiais atvejais: a) Vienaskaitos vardininko linksnyje, pvz.: ãmžẽs ~ ãmžius, Dẽrẽs ~ Dẽrėsius (žilo arklio vardas), lẽsvunẽs || lẽsvunẽs (plg. šio tomo 170 psl. ir 6–7 išnašą) ‘liesvinčius’, linaraũtẽs ~ linaraũčius ‘linų rovimo laikas’, merẽs ~ mergius ‘mergininkas’, pavõjẽs ~ pavõjus²⁶, pẽčẽs ~ pẽčius, skaičẽs ~ skaičius, sõdẽs ~ sõdžius, vasarõjẽs ~ vasarõjus; nusirašẽs ~ nusiraškiusi, pasãkẽs ~ pasakiusi. Pastarųjų dviejų pavyzdžių galinis supriešakėjęs u, kaip ir i iškritimo d atveju, yra iškritęs antriniu keliu: pirmiausia nukrito galūnėje buvęs i, o tik vėliau — žodžio galas dar labiau sutrumpėjo — iškrito ir u. Vadinasi, čia u iškrito palyginti ne taip seniai. b) Daugiskaitos galininko linksnyje, pvz.: brẽdẽs ‘briedžius’ (plg. 170 psl. ir 7 išnašą), donẽs ~ dančius, ežẽs ~ ežius, gaidẽs ‘gaidžius’, glẽbẽs ~ glėbius, jaũtẽs ‘jaučius’, kiškẽs ~ kiškius, medẽs ‘medžius’, padaikšlẽs ~ padaikšlius ‘padai-gas’, peilẽs ~ peilius, sprindẽs ‘sprindžius’, sirautẽs ‘sirautičius, našlaičius’, stačẽs || stačẽs ‘stačius’, švẽtẽs || švẽčẽs ‘svečius’, tūkstuntẽs ‘tūkstančius’, varnuẽs ‘varnuičius, varniukus’, žirguẽs ‘žirgučius, žirginius’; aiškẽs ~ aiškius, brangẽs ~ brangius, gražẽs ~ gražius, sūrẽs ~ sūrius; gerẽusẽs ~ geriausius, mažẽsẽs ~ mažesnius, savũosẽs ~ savuosiuos; aštuonẽs ~ aštuonerius, septynẽs ~ septynėrius. 25 Vyriškos giminės i-kam. daiktavardžiai daugiskaitos vardininke greta savo kamieno galūnės yra sutinkami ir su ia-kam. būdinga galūne, pvz.: dončẽ~dančiai, vagẽ~vagiai. 26 Priesagos -o/jus dariniai šalia savo kamieno galūnės vienaskaitos kilmininke rečiau sutinkami ir su ia-kam. galūne: pavõje~pavõjo, vasarõje~vasarõjo, plg. dar 23 išnašą. 178 5. ė iškritimas ė tiriamojoje tarmėje iškrinta tik retais atvejais vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko linksniuose, pvz.: Aikštės ~ Aikštės (Stegvilių miško pietrytinė dalis, kur ganydavo avis), kárvės ~ kárvės, kàtės ~ kàtės, šãrės ~ šãkės (plg. žemiau b atvejį). 6. Supriešakėjusio o iškritimas Supriešakėjęs o tarmėje taip pat labai retais atvejais iškrinta vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko linksnyje, pvz.: kójės ~ kójos, trõšės ~ trãšios, tačiau šalia jų daug dažniau yra vartojamos sveikosios lytys: kójos, trõšės (plg. žemiau b atvejį). III. Galinio priebalsio minkštinimas nesutrumpėjusiame žodžio gale Yra tarmėje ir trečias žodžio galo priebalsių minkštinimas, atsiradęs grynai dėl prieš priebalsį esančio priešakinės eilės ar supriešakinto balsio kaltės. Tokie atvejai tarmėje nėra gausūs, bet pasitaiko: a) Dalyvių vienaskaitos vardininko linksnyje, pvz.: bùvęs ~ bùvęs, girdėjęs ~ girdėjęs, išėmęs ~ išėmęs, išplėręs ~ išklėręs ‘išsklidęs’, màtęs ~ màtęs, nuklúkės ~ nuklúkės ‘iškvaišęs’, prilinìkės ~ prilinkęs ‘prijaučiantis’, sakydavęs ~ sakydavęs, šildydavęs ~ šildydavęs, žadėsas ~ žadėsias, bet: pražėlęs ~ pražėlęs, kàlės ~ kàlės. b) Vienaskaitos kilmininko ir daugiskaitos vardininko linksniuose, pvz.: akėčõs ~ akėčios, akẽs ~ akìes, apačiõs ~ apačios, báimės ~ báimės, dalgės ~ dalgės, darbadienės ~ darbadienės ‘darbadienio, darbadieniai’, dilgìnės ‘dilgėlės’, draũgės ‘draugystės’, drėvės ~ drėvės, dùlkės ~ dulkės, Gaigalinės ~ Gaigalienės, gaspadorõs ~ gaspadoriaus, gelàžės ~ geležies, gyvatiènės ~ gyvatiėnės ‘gyvačių antpilo’, grįčõs ~ grỹčios, grindės ~ grindės ‘sagtelės’, kàtės ~ katės, kàugės ~ káugės ‘kupečio, kupečiai’, klẽtės ~ klėties, kójõs ~ kójos, krẽgždės ~ krėgždės, krẽšnės ‘trešnės’, kuntrìbės ~ kantrybės, kūtės ‘tvarto, tvartai’, lãikės ~ laikės ‘pavažos’, pėčõs ~ pėčiaus, pėmpės , pūravietės ~ pūravietės ‘12,5 aro’, raudunìkės ~ raudonikės ‘raudonviršio, raudonviršiai’, silkùtės ‘silkelės’, šáltmetės ~ šaltmetės, šùnes ‘šuns’, valdžõs ~ valdžios, valdžios, virbės ‘sueigos, susirinkimo’, žarijõs , žẽmugės ~ žemuogės, žievės ~ žievės, žievės; dvėjõs , gaižõs ~ gaižios, gaižios, gražõs ~ gražios, kẽturiõs ~ keturios, mažẽsnės , mažùtės ~ mažìutės, naũjõs ~ naũjos, naujos, pàčiõs ~ pačios, penkiõs ~ penkios, parvažiavùsõs ~ parvažiavusios, spìrės ~ spùrės ‘papurusios, apiplyšusios’ (kalbant apie vieną žąsų veislę), šùrkščõs ~ šiurkščios, šiurkščios, tiẽsõs ~ tiesios, tiesios, tókõs ~ tokios, trãpniõs ~ trapnios ‘trapios’, trõšõs ~ trąšios, trąšios, bet: bárzdos ~ barzdos, barzdõs, gėrõs , krùopos , pìktos , rìpkos , spalvõs ~ spalvos, spalvós, šákos , vìštos , ùogos. Galinis priebalsis minkštai tariamas ir asmeninių bei sangrąžinių įvardžių vienaskaitos kilmininke, pvz.: mãnės ~ manęs, tavẽs ~ tavęs, savẽs ~ savęs. 179 c) Vienaskaitos naudininko linksnyje²⁷, pvz.: sótajem, stórājēm, bet brángam²⁸ ‘brangiam’, pìgam²⁹ ‘pìgiam’, sótam ‘sočiam’. d) Daugiskaitos įnagininko linksnyje, pvz.: ančakėlės ‘antakėliais’, brie- džės ~ briedžiais, gaidžės ~ gaidžiais, jaučės ~ jaučiais, kiaušinės ~ kiaušiniais, kraujės ~ kraujais, medžės ~ medžiais, molės ~ moliais, pelės ~ pėliais, spaiglės ~ spaiglais ‘padaigomis’, švėčės ~ svečiais, tačkėlės ‘taškeliais, šlakeliais’, tankės ~ tankiais, bet: baltės ~ baltais, juodės ~ juodais, plaukės ~ plaukais, žilės ~ žilais. e) Dviskaitos formų, tarmėje vartojamų vietoje daugiskaitos, naudininke ir įnagininke, pvz.: afklėm ~ arkliam, aušim ~ ausim, briedžėm ~ briedžiam, gaidžėm ~ gaidžiam, jaučėm ~ jaučiam, karvėm ~ karvėm, katėm ~ katėm, klūmpėm ~ klūmpėm, marčėm ~ marčiom, lapėm ~ lapėm, pačėm ~ pačiom, pėmpėm ~ pėmpėm, rogėm ~ rogėm, naktėm ~ naktim, svečėm ~ svečiam, bet: avėlėm ~ avėlėm ‘avim’, galvom ~ galvôm, gyvôm ~ gyvôm, jurginėm ~ jurginam, nôtom ‘gaidoms, gaidomis’, ožkom ~ ožkom, vaikėm ‘vaikam’, vyram ‘vyram’, žiedėm ‘žiedam’. Visų čia nurodytų atvejų galinį priebalsį yra progresyviai paveikęs prieš einantis priešakinės eilės ar supriešakėjęs balsis. Jei prieš galinį priebalsį eina užpakalinės eilės ar suūžpakalėjęs balsis, kaip pateiktieji pavyzdžiai rodo, galinis priebalsis visada kietas. СВЯЗЬ СМЯГЧЕНИЯ СОГЛАСНЫХ С СОКРАЩЕНИЕМ КОНЦА СЛОВА В СТЕГВИЛЬСКОМ ГОВОРЕ Е. И. ГРИНАВЕЦКЕНЕ Резюме Стегвильский говор находится в северной части Литовской ССР (недалеко от латышской границы, в Пакруойском районе) и принадлежит к наречию восточных аукштайтов понтининков с полной оттяжкой 27 Į poskyrį „Galinio priebalsio minkštėjimas nesutrumpėjusiame žodžio gale“ vienaskaitos naudininkas ir dviskaitos (daugiskaitos) naudininkas ir įnagininkas dedami todėl, kad buvę jų galūniniai balsiai ar dvibalsiai nedaro jokios įtakos galiniam priebalsiui. Kartais (dviskaitos naudininko ir įnagininko atveju) ir sunku ats sanarėti, koks balsis žodžio gale yra buvęs. Be galinių balsių šie linksniai yra vartojami ir lk (plg. 2 išnašą). 28 Tarmės u-kam, būdvardžiai dažniausiai yra perėję į a kamieną: bránga ‘brangaus’, brángam ‘brangiam’, brángo ‘brangų’, bráng ‘brangūs’, nors vienaskaitos kilmininke ir daugiskaitos vardininke kartais gali būti pasakomi ir su u kamieno galūne: saldąs ~ saldaus, saldūs ~ saldūs. 29 Tais atvejais, kai tiriamosios tarmės būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai vienaskaitos naudininke, o daiktavardžiai — daugiskaitos (dviskaitos) naudininke yra kirčiuojami galūnėje, skirtingai nuo lk jie turi ne tvirtapradę, o tvirtagalę priegaidę. Tokių formų kirtis iš galinio skiemens dažniausiai yra atitraukiamas į šaknį, tačiau, šalia jų, lygiagrečiai sutinkamos formos su neatitrauktu kirčiu, pvz.: pigam || pigàm ‘pigiam’, pirmam || pirmàm, katram || katràm ‘katram’. 180 ударения. В этом говоре наблюдается сильное сокращение конца слова и с ним связанное смягчение конечных согласных, отличное от литературного языка и многих других литовских говоров. В данной статье анализируется такое смягчение согласных, устанавливаются, группируются и обобщаются отдельные случаи его проявления, выясняются причины такого смягчения. В исследуемом говоре прежде всего в некоторых случаях смягчаются согласные издавна находящиеся в конце слова. Из приведенных многочисленных примеров видно, что причиной смягчения такого согласного является гласный звук переднего ряда или гласный звук, продвинутый вперед, стоящий перед ним. В говоре наблюдаются следующие случаи такого смягчения конечных согласных: 1. в именительном падеже единственного числа (в причастиях), напр.: bùvęs (литер. яз. buvęs) ‘бывший’, mātęs (литер. яз. mātės) ‘выведший’, sākęs (литер. яз. sākęs) ‘сказавший’; 2. в родительном падеже единственного числа и в именительном падеже множественного числа, напр.: krėgždės (литер. яз. krėgždės) ‘ласточки’, gràžos (литер. яз. gražios) ‘красивой, хорошой’, gràžos (литер. яз. gražios) ‘красивые, хорошие’; 3. в творительном падеже множественного числа, напр.: arkļes (литер. яз. arkliais) ‘лошадьми’, peilēs (литер. яз. peiliais) ‘ножами’, žvirblēs (литер. яз. žvirbliais) ‘воробьями’. В тех случаях, когда перед таким согласным стоит гласный заднего ряда или гласный, отодвинутый назад, согласный произносится твердо, напр. pražīles (литер. яз. pražiles) ‘оседевший’, mergos (литер. яз. mergos) ‘девушки, род. пад. ед. ч.’, vaikēs (литер. яз. vaikais) ‘детьми’ и др. Таким образом, в говоре обнаруженные случаи смягчения конечных согласных в статье объясняются прогрессивным влиянием гласных переднего ряда или гласных, продвинутых вперед, стоящих перед ними. В говоре мягко произносятся также и согласные основы слова, оказавшиеся в окончании вследствие сокращения конца слова. Согласные основы слова в исследуемом говоре появляются в конце слова в результате отпадения и выпадения конечных гласных. Согласные, оказавшиеся в конце слова, мягкими бывают лишь тогда, когда отпадает или выпадает гласный звук переднего ряда или гласный звук, продвинутый вперед. В остальных же случаях согласные произносятся твердо. Установлено, что смягченные согласные встречаются в конце слова в следующих случаях: 1. При отпадении и при выпадении продвинутого вперед гласного a, напр.: žal (литер. яз. žalia) ‘зеленая, с зеленой’; sveč (литер. яз. svečia) ‘гостя, вин. п. ед. ч.’; audž (литер. яз. audžia) ‘ткет, ткут’; vėlnis (литер. яз. vėlnas) ‘черт’; žāls (литер. яз. žalias) ‘зеленые, вин. пад. мн. ч.’; 2. При отпадении и при выпадении гласного e, напр.: kārve (литер. яз. karvė, karve) ‘корову, с коровой, корова, зв. пад. ед. ч.’, Aliū (литер. яз. Eliūtė) ‘Аленушка, зв. пад. ед. ч.’, šaukēm (литер. яз. šaukiame) ‘зовем, кричим’, šaukē (литер. яз. šaukiate) ‘зовете, кричите’, ėjēm (литер. яз. ėjome) ‘мы шли’, eisi (литер. яз. eisite) ‘вы пойдете’, aitumēm (литер. яз. eitume) 181 ‘мы шли бы’, aikī (литер. яз. eīkite) ‘идите’, но: dirbam (литер. яз. dirbame) ‘работаем’, mālat < mālote (литер. яз. mālėte) ‘вы молотили’, aidavọm (литер. яз. eīdavome) ‘мы часто ходили’; kā̃vės (литер. яз. kārves) ‘коров, вин. пад. мн. ч.’ 3. При отпадении и при выпадении гласного i (у), напр.: mārti (литер. яз. marti) ‘сноха’, šird < širdi (более древнее окончание, чем в литер. яз.: šir̃džiai) ‘сердцу’, Jūrg̃ (литер. яз. Jūrgī) ‘Юрий, зв. пад. ед. ч.’, džiauges (литер. яз. džiaugiasi) ‘он, она радуется, они радуются’, juokės (литер. яз. juokiosi, juokiausi) ‘я смеюсь, смеялся, смеялась’, praūščēs (литер. яз. praūščiausi) ‘я умывался, умывалась бы’; arklīs (литер. яз. arklys) ‘лошадь’, aūšs (литер. яз. aušys, ausis) ‘уши, ухо’. 4. При отпадении и при выпадении продвинутого вперед гласного u, напр. svēč < svēčiu (литер. яз. svečiu) ‘гостю’, svēč (литер. яз. svečiu) ‘с гостем’, sū́kčės (литер. яз. sū́kčius) ‘обманщик’. 5. В редких случаях при выпадении гласного переднего ряда e и продвинутого вперед гласного o, напр.: kātės (литер. яз. kātės) ‘кошки’, šākės (литер. яз. šākės) ‘вилы’, kōjōs (литер. яз. kōjos) ‘ноги’, grāžs (литер. яз. grāžios) ‘красивые, хорошие’, но чаще всего эти гласные сохраняются: kātēs ‘кошки’, kōjōs ‘ноги’. При отпадении всех упомянутых гласных звуков, как показывают приведенные примеры, не всегда смягченные согласные основы слова, оказавшиеся в конце слова, произносятся одинаково: иногда они мягкие, а иногда твердые. Их качество прежде всего обусловливают перед ними стоящий гласный звук. Если этот звук заднего ряда или отодвинутый назад, согласный произносится твердо, а если этот гласный переднего ряда или продвинутый вперед, согласный произносится мягко. Из сказанного делается вывод, что смягчение конечных согласных зависит не только от отпавшего гласного, но и от перед ним стоящего. Значит, в указанном случае мягкость согласного не только регрессивная, но и прогрессивная. Такое смягчение согласных, по мнению автора, вторичное. После отпадения конечного гласного, конечный согласный вначале был мягким во всех случаях. Следовательно, он одинаково был мягким и в словах типа aīnam, nėšat ‘мы идём, вы несете’, и в словах типа šērem, šēret ‘мы кормим, вы кормите’. В тех случаях, когда перед мягким конечным согласным стоял гласный заднего ряда и не было условий сохранять его мягкость, он постепенно становился твердым и совсем отвердел. А в тех случаях, когда перед ним стоял гласный переднего ряда, охранявший его мягкость, эта мягкость конечного согласного в исследуемом говоре сохранилась до наших дней. При выпадении всех упомянутых гласных, смягченный согласный (или их группа), оказавшийся в конце слова, является не один: к нему присоединяется конечный согласный (в статье делается предположение, что он до выпадения гласного тоже произносился мягко), стоявший после выпавшего гласного переднего ряда или гласного, продвинутого вперед, и вся такая группа согласных произносится мягко (в том числе и согласные g, k). 182 Каждый мягкий (а также и твердый) согласный конца слова произносится отчетливо, совсем отдельно и не имеет оттенка другого, рядом стоящего, согласного, т. е. не влияет один на другой. Поэтому, создается впечатление, что такой согласный произносится длиннее, чем в другой позиции или в других говорах, сокращающих конец слова. Иногда кажется, что между такими согласными (особенно между l, m, n, r) сохранились некоторые остатки исчезнувшего гласного звука. Если в конце слова встречаются согласные, тождественные по звонкости, но различные по месту образования (напр.: š и s или ž и z), то они оба произносятся совсем отдельно, напр.: veřšs (литер. яз. veřšis) ‘теленок’, ōžs (литер. яз. ožūs) ‘козел’. При встрече согласных, различных по звонкости и по месту образования (напр.: t и s или d и s), не создается аффрикаты, как следовало бы ожидать, а каждый из согласных произносится с характерной ему звонкостью или глухостью, напр.: gaidžs (литер. яз. gaidžys) ‘петух’, donžs (литер. яз. dantis) ‘зуб’, ср. примеры других говоров: læc < lēds (литер. яз. lėdas) ‘лед’, kóc < kōts (литер. яз. kótas) ‘ручка’. При встрече двух совсем одинаковых мягких согласных, тоже каждый из них произносится совсем отдельно, напр.: auššs (литер. яз. ausis, aušys) ‘ухо, уши’. Если в конце слова в одном слоге встречаются гласный звук и согласный l, m, n, r, то они не образуют, как следовало бы ожидать, вторичного дифтонгического сочетания, а каждый из компонентов произносится отдельно и самостоятельно: ударение, как правило, свойственно только одному первому компоненту, а второй компонент (согласный) часто выступает как слоговой, напр.: nam (литер. яз. name) ‘в доме’, vakar (литер. яз. vakare) ‘вечером’ и др. Из всего выше изложенного следует вывод: исчезновение гласных звуков в конце слова исследуемого говора и связанное с ним смягчение конечных согласных — явления сравнительно новые. Благодаря тому, отдельные рядом стоящие мягкие согласные или гласный с согласным конца слова не успели до наших дней образовать более тесного соединения.