Būtasis dažninis laikas šiaurės rytų žemaičių tarmėse

ti py ‘prie’ mūsų ‘pas mus’ Sg; pi jd'unoje žvalgū" lu'bės bū'tę ~ py "prie" jaunojo žvalgai “Gkvaizdai, ūkio perZifiréjimai’ liuobés būti Sg ir t. t. Šiaurės rytų žemaičių tarmėse šis veiksmažodis ne tik nebeturi jokios leksinės reikšmės, bet yra sustabarėjęs, atitrūkęs net nuo veiksmažodžių kategorijos ir pasidaręs tik grynai morfologinių įvairių būtojo dažninio laiko konstrukcijų darybos elementu. Asmenuojamosios veiksmažodžio liuobéti esamojo laiko formos būtajam dažniniam laikui sudaryti šiose tarmėse vartojamos tik labai retai. Kai kada pasitaiko, kad prie šio sustabarėjusio veiksmažodžio pridedamos neaiškios galūnės, pvz., lū'bau šioks kū'p nelabijjė' ~ liūobau $6ks "šokdavo" kaip nelabiejai "pasiutę? Krš; lhirbaus puo pén.kds th kstofilos pai.mdava ~ liūobaus po penkiūs tūkstančius paimdavo Uzv; li'bd'u vé'rpte nenuoriesma ~ lifibau veipti nenorésma ‘nenorédavome’ Kntv; lidbei. gval.tū išpraši'su | tei. jai. išei.si i" nibri ~ liuobel (?) gvaltū išprašysu "išprašydavau?, tei ‘tai’ jail išeisi “išeidavai’ į nibre ‘vakaruskas’ Krš ir kt. Galima manyti, kad li'bau yra aprasomose tarmėse jau išnykusios dviskaitos I asmens liekana ir kilusi iš liiobava (plg. Kretingos tarmės formą lgubay ~ liūobava!?). Forma li bei. (vartojama gana retai) galėjo atsirasti iš būtojo kartinio laiko formos liuobéjo, kai šis veiksmažodis aprašomose tarmėse pradėjo atitrūkti nuo veiksmažodžių kategorijos ir virsti pagalbiniu žodžiu. 1. Būtasis dažninis laikas daugelyje žemaičių tarmių yra sudaromas iš liuobėti esamojo laiko formų (kartais ir vien nebekaitomo /iuob) ir pagrindinio veiksmažodžio bendraties. Šitokios darybos sudurtinį būtąjį dažninį laiką turi ne višos aprašomosios tarmės: jis plačiai vartojamas Papilės tarmėje ir Kuršėnų tarmés šiaurinėje dalyje (Kubilės, Nugūrės, Ozkénai, Pūkepšteniai, Pakšteliai, Smurgiai ir kiti sodžiai). Į pietus nuo Kuršėnų, o taip pat Šaukėnų, Užvenčio, Kaunatūvos, Raudėnų tarmėse šitaip sudaryto būtojo daZninio laiko neteko pastebėti. Vadinasi, per aprašomąsias tarmes eina riba tarp tų žemaičių tarmių (Akmenė, Mažeikiai, Papilė, Tirkšliai), kurios paprastai darosi sudurtinį būtąjį dažninį laiką iš liuobėti formos su bendratimi, ir tų, kuriose šio laiko funkcijas atlieka konstrukcija ,,liuob + būsimasis laikas“. Sudurtinio būtojo dažninio laiko paradigma tokia: Vienaskaita (Papilė) 1. Idubo (Idub) déute | joukteis ~ liūobu (liūob) dūoti, judkties 2. lpube (Ipub) doute | joukrteis ~ liūobi (liūob) dūoti, judkties 3. loub doute | jgukigis ~ litiob dūoti, judkties Daugiskaita I. loubam dėute | joukteis ~ liūobama dūoti, judkties 2. loubar djute | joukeeis ~ liGobate duoti, judkties 3. loub dour | jGukeeis ~ litiob dūoti, judkties Iš Zr. J. Aleksandravičius, Kretingos tarmės veiksmažodis. — „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai (Lietuvių kalba ir literatūra)“, 8, 113—115, Vilnius, 1959. 159 davo, nepravirkdydavo’ jaundsios Krš; umžina'telsi mikuols lū'p šūoksė's | šaii.ks par sa'pna | ka trudba sklei.sė's ~ amžinūtelsį Mikolas liūob šėksias ‘Sokdavosi’, šaūks ‘Saukdavo’ par sapną, kad troba skleisias "skleisdavosi' Krš; dgs. 1 asm.: doar lich dirpsma nū „adšruos lik sd'ulis lai duos ~ dvarė liūob dirbsma “dirbdavome’ nū aušrės lig saulės laidds Krš; kudl negirc | ruokū'smuos šnekiesmuos lūb ~ kol negirtas, rokūosmos ‘tardavomés’, 3nekésmos litiob ‘$nekédavomés’ Krš; kad d.i.sam lpub i: gribas krė.pši je neparsené Sam | Zdoplas bū'sam ~ kad eisam liūob ‘eidavome’ į grybas, krėpšį je ‘jei’ neparsinéSam ‘neparsineidavome’, žiėplos bfisam ‘blidavome’ Pp; dgs. 2 asm.: lų" pamelii ste ir ifbickste | ku jd'una trudbuo nulaiki'si ~ liūob pameltioste ‘pameluodavote’ ir išbėgste ‘isbégdavote pasokti’: kuf jauną trobojė nulaikysi Kr; lpub abd.do mdsties kap velnd'itė" ~ litiob abudu mustés ‘muddavotés’ kaip velnūičiai Rdn ir tt. Šiuo atveju dažniausiai vartojama nebeasmenuojama liuob forma (buvęs esamojo laiko 3 asm.), tačiau kai kada pasitaiko ir asmenuojamų formų, pvz.: li-bd'm krė.pę sodžuovi'nema so mėdomė somaiši'sma er tė'psma on dpunas ~ liūbama krūpę “rupūžę' sudžiovinsma ‘sudZiovindavome’, su medumi sumaišysma ‘sumaiSydavome’ ir tėpsma ‘tepdavome’ ant dūonos (tokie buvę vaistai nuo gerklės/ Kntv; ka lpubam gra'isam | pė.se parapéjes gerdies ~ kad liūobam gréisam ‘grodavome’, pūsė parapijos girdės ‘girdédavo’ Pp; aš lū'bu kūrsu ugni | uo ufi.c 3a kalus skd'ldi's ~ aš liūobu kursu ‘kurdavau’ ūgnį, o afis ‘jis’ šakalius skaldys ‘skaldydavo’ Kr; licbam ai'sma vd'ndeni iš, vehruos sė'msma | uo dabar katié pd'rbieg ~ liūobama eisma ‘eidavome’, vandenį iš Ventds sémsma ‘semdavome’ o dabaf ir katė parbėga (Venta nuseko) Krš ir kt. Šitokia būtojo dazninio laiko išraiškos priemonė galėjo atsirasti tik dėl to, kad būsimuoju laiku galima išreikšti daug kartų praeityje pasikartojusį veiksmą!3. Tokia reikšme būsimasis laikas plačiai vartojamas daugelyje lietuvių kalbos tarmių ir Ik, pvz.: Tie atėję padejuos, kad virvių tokių stiprių nėra, pradės išvedžioti vokiečiams, kad bokštas senas, reikia pirma bokštą paramstyt, ir kas strumentų, kas virvių atsinešt — taip ir išbėgios CR II 199; Pirma ta motina duos, duos pamokslus, tėvas nuo saves keiks, pyškins ZR I 84; uždies ūriec kd roi besarma'ti ir ai.si nuosi nuléidusi ~ uzdés “uzdédavo, uzdrébdavo’ urldas „karvė, besarmatė“, ir eisi ‘eidavai’ nés¢ nuléidusi Krš; on cralė'le paseléps er šū.u.ks | kar šūln. cara ~ ant stalélio pasilips ‘uzlipdavo’ ir šaūks ‘Ssaukdavo’, kad 3alifi cira (1905 metais) Pp; #i'ndi'si pūondu va'ka | dpus trés désincénds žė'mes ~ Zndysi ‘zindydavai’ pdnuo vaiką, dios ‘duodavo’ tris desincinas "dešimtines" žėmės Kntv; a tmeng jouksé's šūoks | gras} ka'p lelie ~ atminu, judksias ‘juokdavosi’, ¥6ks ‘Sokdavo’, graži kaip lėlė Rdn; srimsu stiūmsu tit: vežima | uo afi.s ne krūst ~ stumsu stumsu ‘stumdavau’ tj vežimą, o afis ne krust Sauk; šndpsa nabdva | pasegé-rsem kaféjes | pi*kandas toriesem ~ šnapso nebuvo: pasigérsime ‘iSgerdavome’ kafijos “kavos’, pykandos, ‘priekandos, uzkandos’ turėsime ‘turédavome’ Sg; md's labai daifiuskininkes būvom | linksmes grépsme siena juogdama'si's ~ mūs ‘mes’ labai dainilskininkés ‘dainininkés’ buvom: lifiksmios grébsme ‘grébdavome’ šičną judkdamasys Sk ir kt. Prie taip vartojamo būsimojo laiko formų tereikėjo pridėti, t. y. į sakinį įterpti, liuob, ir susidarė šita savotiška konstrukcija. 13 Plg, J. Pikčilingis, Veiksmažodžio laikų vartosena. — „Tarybinė mokykla“, 8, 27—30, 1958. Ę 3 wary 4 11, Kalbotyros klausimai, IV ; 161