Iš optatyvo istorijos

EINE Vil Ui KA L BOTY ROC SE KOL TAU SSE TM AT TV LUISE UP VEO STS Ri -< MO" Kr S "L Ų" "AK ADEM TJ A IŠ OPTATYVO ISTORIJOS J. KAZLAUSKAS § 1. Lietuvių kalbos tarmėse optatyvo formos labai įvairuoja. Nė viena gramatinė kategorija neturi tiek variantų, kiek optatyvas. Dabar lietuvių kalbos tarmėse plačiau vartojamos šios optatyvo formos: vns. | asm. būčiau, būčia, būčio, būč, būčiu, būtau (būtau), būčiobe, būčiap (būtiap), būčiobi, būtum, būčium; vns. 2 asm. būrum, būtumei, būrumi, būrai (būtai), būtumbe, būtumbei; dgs. 1 asm. būtum(e), būtumėm(e), būtrumim, būtumiam, būtūm (būtūmė), būtūm, būtumbe, suktumbėmės; dgs. 2 asm. būtur(e), būtumėr(e), būrumit, būtūr (būtūrė), būtūr, būrūrbe, suktumbėtės; 3 asm. bari, būtų, butu, bir, būtum, būtun, būrųbe, būtybi. Pridėjus XVI— XVII a. lietuviškuose raštuose randamas optatyvo formas, vaizdas dar pamargėja: vns. | asm. būčiau, būčia, būčio, būtumbiau; 2 asm. būtumbei, būrumbi, būrtumei, būtum, būtumb; dgs. | asm. būrumbim(e), būtum(e), būtumim(e), būtumb; 2 asm. būrumbit(e), būtumit(e), būtumb, būtumbet; 3 asm. būrų (biitun). $ 2. Toks optatyvo formų įvairumas seniai domina tyrinėtojus. Baltų optatyvu buvo pradėta domėtis, galima sakyti, nuo pat lyginamojo istorinio metodo atsiradimo. Apie jį rašė A. Sleicheris?, F. Bopas?, A. Becenbergeris®, J. Smitas*, O. Vydemanas®, V. Poržezinskis? (jo analizė paremta turtinga tarmine ir senųjų 1 Žr. A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, 228 tt., Prag, 1856; Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, 841, Weimar, 1866. | 2 7r.F. Bopp, Vergleichende Grammatik..., 3*, § 685 tt., 1861. 3 Žr, A. Bezzenberger, Beitrage zur Geschichte der litauiscKen Sprache..., 214 tt., Gottingen, 1877; Lettische Dialekt-Studien, 72 tt., Gottingen, 1885; Litauische Forschungen, 16 tt., 39, Gottingen, 1882; Uber die Sprache der preussischen Letten, 97 tt., Gottingen, 1888; BB 26, 175 tt. 4 Žr. KZ, 24, 305, 1879. 8 Zr. O. Wiedemann, Das litauische Préteritum, 184 tt., StraBburg, 1891; Handbuch der litauischen Sprache, 111, StraBburg, 1897. $ Žr. B. K. lMopxesanuckuil, Kb HeTopun dopM cnpsikeHusi Bb GanTHHACKHX® A3biKaxb, 56 tt., Mocksa, 1901. 73 rašto paminklų medžiaga), E. Bernekeris", J. Zubatis8, K. Brugmanas?, F. Spechtas??, J. Endzelynas!!, H. Pedersenas!?, Ch. Stangas!?, V. Pizanis!4, J. Otrembskis?®, Atskirų optatyvo formų susidarymas neretai įvairiai aiškinamas. Skirtingų nuomonių šiuo klausimu beveik tiek pat, kiek pačių formų. Kai kurias jų pasendė laikas, yra nepakankamai pagrįstų lietuvių kalbos faktais. Beveik visi autoriai turėjo per maža lietuvių kalbos dialektologinės medžiagos, maža žinojo apie šių formų paplitimą tarmėse. . § 3. Visi minėti mokslininkai, išskyrus F. Bopa ir V. Pizanj, neabejoja dėl to, kad lietuvių optatyvas sudarytas iš supino ir pagalbinio veiksmažodžio -bime. Tik E. Bernekeris, visai pagrįstai netikédamas V. PorZezinskio iškelta mintimi, kad vienas supinas galėjęs būti vartojamas optatyvo reikšme visiems trims asmenims, spėja, kad baltų kalbose į optatyvo sistemą buvo įtraukta imperatyvo su *-tod (s. ind. -tad, gr. -tw, lot. -zod, -to) forma, kurios liekana esanti lat. 3 asm. suktuo-s, liet. suktu (su trumpuoju -wu)!*. F. Bopas!" ir V. Pizanis!® mano, jog lietuvių-latvių optatyvo pirmoji sudedamoji dalis buvusi ide. imperatyvas su -zu (plg. indų-iraniečių -zų, het. -du), kuris sen. indų kalboje galėjo būti vartojamas potencialia reikšme. Dėl optatyvo antrosios sudedamosios dalies (-bime ir kt.) irgi yra pareikšta skirtingų nuomonių. Daugumas (F. Bopas, A. Šleicheris, J. Šmitas, V. Poržezinskis, E. Bernekeris, A. Becenbergeris, O. Vydemanas, J. Zubatis) laiko ją veiksmažodžio būti optatyvu. K. Brugmanas neabejodamas teigia, kad ši forma — preteritas. Ch. Stangas irgi linkęs laikyti ją preteritu. J. Endzelynas į jos kilmę žiūri alternatyviai, nelaikydamas antrosios nuomonės negalima, nors ši nuomonė ir nepaaiškinanti dviejų kamienų (-bei ir -bime) buvimo vienoje paradigmojel®. Ypač daug sunkumų tyrinėtojams sudaro vienaskaitos | asm. formų būčia, -Ččio, -čiau kilmė. Nors buvo nemaža stengtasi, šių formų kilmė iki šiol nėra išaiškinta. Nėra iškelta hipotezės, kurią būtų galima laikyti tikra. $ 4. Liepiamoji nuosaka ar supinas? Šio klausimo galima būtų ir nekelti, eigu jo pastaruoju metu nebūtų iškėlęs V. Pizanis. Jis palaiko F. Bopo iškeltą 7 Žr. E. Berneker, AfslPh, 25, 485, 1903 (6 išnašoje minimo V. Poržezinskio veikalo recenzija). 8 Žr, J. Zubaty, IFA, 16, 55 tt, 1904. (6 išnašoje minimo V. Poržezinskio veikalo recenzija). ? Zr. K. Brugmann, IF, 30, 348 tt., 1912; Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, 2%, 3, 513 tt. Strassburg, 1916 (toliau: Grundriss). 10 Žr. F. Specht, Litauische Mundarten, 2, Leipzig, 1922 (žr. rodyklėje Optativ). i Žr, J. Endzelin, Lettische Grammatik, § 695 tt., Riga, 1922; FBR, 15, 11, 1935; FBR, 17, 166, 1937; Latviešu valodas gramatika, § 695 tt., Riga, 1951 (toliau: Gramatika). 12 Zr. H. Pedersen, Etudes lituaniennes, 56, Kgbenhavn, 1933. 18 Zr. Ch. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 249 tt., Oslo, 1942 (toliau: Verbum); Die litauische Konjunktion jeib und der lit.-lett. Optativ (Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap, 18, 348 tt.). 14 Zr. V. Pisani, L'ottativo (congiunctivo) baltico e il trattamento di Od in sillaba finale in gotico e baltico. — „Studi Baltici”, 9, 34 tt., 1952. 5 Zr. J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, 3, 230 tt, Warszawa, 1956. 16 Žr, AfslPh, 25, 486. 17 Zr. F. Bopp, min. veik., § 685. iš Zr. V. Pisani, min. str, 40. 19 Žr, J. Endzelins, Gramatika, § 695. 74 idėją ir visame savo straipsnyje ją stengiasi pagrįsti lietuvių bei latvių kalbos faktais. Šios idėjos pamatas — neteisingas lietuvių ir latvių vns. 3 asmens formos su -f4 (trumpuoju -#) interpretavimas. Be to, daugelio lietuvių ir latvių tarminių optatyvo formų susidarymas yra neaiškus. Jo esmės neužčiuopiantys teiginiai keliauja iš knygos į knygą, iš straipsnio į straipsnį iki mūsų dienų. Trumpas -zu Čia atsiradęs dėl optatyvo formų ypatingo trumpėjimo. Dėl to neatitinka tikrovės ir E. Bernekerio spėjimas, kad liet. -zwų, lat. -tuos kilę iš imperatyvo *-z0d. Ir liet. -tuos (turiėtėus ~ turėtuos Viekšniai, suktuos Šakyna), ir lat. -tuos atsiradę dėl analogijos su kitomis sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis, nes greta paprastųjų su -x sangrąžinės formos visada baigiasi -405 (plg. liet. suku : sukuos, lat. velku : velkuos)®. Kai tik supino galūnė -ty sutrumpėjo į -tų, analogiškai pagal kitų asmenų sangrąžines formas čia irgi lengvai galėjo rastis sangrąžinė forma su -zuos. Abi šios teorijos jau a priori nepatikimos vien todėl, kad imperatyvų su *-tu ar *-t0d neturime išlikusių nei baltų, nei joms artimose slavų bei germanų kalbose. Be to, nėra tokios lietuvių kalbos tarmės, kuri verstų nors šiek tiek suabejoti, ar tikrai jos optatyvo formos sudarytos supino pagrindu. Teisingai suvokti optatyvo darybą trukdo nuo V. Poržezinskio laikų paplitusi mintis, kad supinas iš pat pradžių galėjo būti vartojamas kaip visų skaičių ir asmenų optatyvo forma. Visiškai pagrįstai tuo suabejojo E. Bernekeris, nes tokią padėtį sunku net įsivaizduoti. Ch. Stangas irgi mano, kad iš pradžių visų optatyvo asmenų ir skaičių forma ėjo grynas supinas??. J. Endzelynas taip pat palaiko V. Poržezinskio mintį??. Nėra jokio reikalo šia mintimi remtis toliau. § 5. Beveik visuose XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose turime optatyvą su -b-. Latvių kalbos senuosiuose rašto paminkluose ir tarmėse irgi yra išlikusių formų su -b5-. Vadinasi, galima manyti, kad lietuvių-latvių bendrosios epochos metu optatyvas formavosi iš supino ir pagalbinio veiksmažodžio, kurio šaknis prasidėjo priebalsiu 5-. Šitas pagalbinis veiksmažodis, laikui bėgant, priaugo prie priešais einančio supino, ir susidarė sintetinės optatyvo formos. Ilgainiui tas pagalbinis veiksmažodis, kaip atskira asmenuojama veiksmažodžio forma, išnyko ir, suaugęs su supinu, tapo postpozicija, kuri neteko morfologinės optatyvo reikšmės ir buvo pasmerkta iSnykti2. Šios postpozicijos morfologinės reikšmės niveliaciją spartino ir 3 asm. forma (suktų), iš seno neturėjusi postpozicijos (žr. $ 16). Postpozicijos išnykimą stimulavo ir optatyvo asmenavimo sistema, jo Žymiai trumpesnė 3 asm. forma. 3 asm. forma baltų kalbose yra veiksmažodžio centras. Jos pagrindu ir prūsai, ir lietuviai, ir latviai turi susikūrę nemaža naujadarų. Optatyvo postpozicija greičiau nyko ilgose daugiaskiemenių veiksmažodžių formose (pasivaikščiotumbime ir kt.). Rytiniuose dzūkuose, kur vartojamas optatyvas su b-, antrasis jo komponentas ypač retai yra išlikęs daugiaskiemeniuose veiksmažodžiuose. *0 Dėl lat. suktuos plg. J. Endzelins, Gramatika, $ 705. *1 Ch. Stang, Verbum, 251. 2 Žr. J. Endzelins, Gramatika, § 696. *3 Apie elementų, netekusių morfologinés reikšmės, nykimą žr. K. Bi ga, Rinktiniai raštai, 1, 578 tt., sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius, 1958, Panašią išvadą tikriausiai būtų priėjęs ir K. Būga, jeigu būtų pabaigęs čia nurodomą straipsnį. 75 Nykstant optatyvo postpozicijai, atskirose lietuvių ir latvių tarmėse turėjo susidaryti tokia optatyvo asmenavimo sistema: Pirmasis tipas Antrasis tipas vns. | asm. suktumbiau (ten, kur suktum, jis buvo susiformavęs), 2 asm. suktumbei, suktum, 3 asm. suktų, dgs. 1 asm. suktumbime, suktum, 2 asm. suktumbite. suktum. Greta naujųjų trumpų formų, be abejo, kurį laiką dar galėjo būti vartojamos ir senosios ilgos. Antrojo tipo pėdsakų yra išlikusių lietuvių kalboje, plg.: vns. | asm. suktum (Biržai), būčium (Viekšniai, kontaminuota iš būčiu ir būtum), : 2 asm. sukrum (plačiai paplitusi), 3 asm. suktų, dgs. | asm. suktum (plačiai paplitusi), 2 asm. suktum®, nebutum-te ChB 16,. gynotum-te ChB 26,,. „Latvių kalbos tarmėse antrasis optatyvo tipas gana paplitęs**, tik čia ir 3 asm. įvesta forma su -tum dėl to, kad -tum pasidarė indiferenti asmenims. Tai visai suprantama. Toks tipas turėjo būti paplitęs ir žemaičių bei Rytprūsių aukštaičių tarmėse, plg. 3 asm. formas mnėštūm < neštum ir nėštom < neštumi*?, vartojamas beveik visame žemaičių gyvenamajame plote, ir Rytprūsių aukštaičių paskubintum, darytum*". Latvių kalbos tarmėse greta suktum vartojama ir suktų visiems trims asmenims. Visų optatyvo asmenų vienoda forma suktu atsirado dėl suktum vartojimo visų trijų asmenų reikšme. Mat, greta naujosios vns. 3 asmens formos suktum vns. 3 asm. galėjo būti vartojama ir senoji suktu, plg. Rytprūsių aukštaičių darytum || daryru || daryt?*8, žemaičių nėšto << neštu < neštų ir nėštūm < neštum. Dėl analogijos su suktum vns. 3 asm. forma suktu irgi buvo pradėta vartoti visų asmenų reikšme; tai lengvino dar ta aplinkybė, kad forma sukru labai gerai tiko vns. | asm., koresponduodama su visų veiksmažodžių vns. 1 asmeniu??. Latvių kalbos tarmėse greta vns. | asmens su -:ų vartojamas ir vns. 2 asmuo su -ti, naujai sudarytas pagal oir a-kamienių veiksmažodžių vns. 2 asmenį*?. $ 6. Antrasis optatyvo tipas (žr. $ 5) galėjo būti vartotas visų lietuvių ir latvių kalbos tarmių: vienų — anksčiau, kitų — vėliau. Tik latvių kalba buvo *4 Žr. A. Schleicher, Handbuch, 229. 2% Žr. J. Endzelins, Gramatika, § 697. #0 neštumi atsirado prie neštum pridėjus i-kamieniy veiksmažodžių galūnę -i (analogiškai kitiems asmenims, kurių formos sutapo su i-kamienėmis), plg. dėl to dar sangrąžinę formą neštumis>nėštomes, perėjusią į iakamieną neštumias. *" A.Bezzenberger, Litauische Forschungen, 39 ir 1 išnaša. ?*8 Ten pat. #0 Be reikalo J. Endzelynas suktu aiškina kitaip, remdamasis anksčiau minėta V. Poržezinskio mintimi, žr, J. Endzelins, Gramatika, $ 698. 30 J. Endzelynas be reikalo šitą -ti mėgintų sieti su vėlyvu lietuvių -tai. Vertinga yra antroji J. Endzelyno prielaida, žr. Gramatika, 896. Latvių vns. 2 asm. -tib gali būti -tub ir -ti kontaminacija, kaip mano J. Endzelynas (896), bet greičiau sudaryta iš -ti ir vėliau pridėto -b-, plg. rytinių dzūkų dgs. 2 asm. būtūtbe ir šio str. 82 psl. 76 ir yra pakantesnė skirtingų asmenų formų vienodumui. Lietuvių kalbos tarmės, atvirkščiai, formų indiferentumo asmenims pakęsti negalėjo (išskyrus vns. 2 asmenį su -zum). Todėl antrasis tipas buvo performuotas: vns. 2 asm. suktum, 3 asm. suktų, dgs. 1 asm. suktum, 2 asm. suktut. Senosios postpozicinės optatyvo formos, atsiradus naujoms trumposioms, suprantama, ne iš karto išnyko. Tokią padėtį, kai greta naujųjų optatyvo formų buvo vartojamos dar ir senosios, labai gražiai atspindi 1653 m. Kėdainių leidiniai, plg. ,,Knigos Nobažnistės“ vns. 2 asm. -tumbei (Nepažiev/tumbey 80) ir -tum (noretum 68), „Sumos“ dgs. 1 asm. -tum(e)?! (apturetume 13) ir -tumbim(e) (garbintumbim 8). Panaši padėtis išlikusi ir rytinių dzūkų tarmėse, plg.: ; vns. 2 asm. sūktum || suktum ir sūktumbeis, dgs. 1 asm. sūktum || suktum ir sūktumbėmės, 2 asm. sūktūt ||suktūt (naujai sudarytos) ir sūktumbėrtės**?. Kadangi, nykstant postpozicijai, radosi naujos formos, neturinčios asmens charakteristikos, o tokios padėties lietuvių' kalba pakęsti negalėjo, tai iš greta vartojamų naujųjų ir senųjų ilgųjų formų kryžiavimosi būdu kūrėsi dar vienas naujas optatyvo tipas. 1653 m. ,,Maldose Krikščioniškose“ ir ,,Sumoje® turime jau ir vns. 2 asm. -tumei (būtumey 2), sudarytą kryžiavimosi būdu iš -zum ir -tumbei, „„Sumoje“ vartojama ir naujoji dgs. 1 asm. forma — tumim(e) (galetumime 9), kuri pasitaiko nė kiek nerečiau, kaip -zwnm(e) ar -tumbim(e). K. Širvydo raštuose vartojama vns. 2 asm. tik su -tume:, dgs. 1 asm. tik su -zum(e) ir — tumim(e), dgs. 2 asm. -tumit(e), bet iš šių formų aiškiai matyti, kad jeigu ne Širvydo gyvenamuoju metu (Širvydas galėjo vengti formų su -bime, -bite norminimo sumetimais), tai kiek anksčiau Širvydo tarmėje buvo vartojamas optatyvas su -bei, -bime, -bite. Minėtose rytinių dzūkų tarmėse irgi vartojamos kryžiavimosi būdu atsiradusios formos, plg: vns. 2 asm. suktumés greta suktum ir sūktumbės, dgs. 1 asm. sūktumėmės greta sūktum ir sūktumbėmės, 2 asm. sūktumėmės greta sūktumbėtrės. Kryžiavimosi būdu atsirado ir žemaičių dounininkų tarmėse sutinkama dgs. 1 asm. forma su -tumim bei tose pačiose tarmėse gana paplitusi dgs. 2 asm. forma su -tumit. Žemaičių dounininkų tarmėse dgs. 1 asm. su -tumiam paplitęs daug labiau negu su -zumim ir turi ia-kamieną, kaip ir i-kamieniai veiksmažodžiai, kurie ten yra perėję į :a-kamienius (plg. tyliam). Žemaičių tarmėje i-kamieniy veiksmažodžių pavyzdžiu gali susiformuoti ir optatyvo vns. | asm., plg. būčiu (Viekšniai ir kt.). 3 .e dgs. 1 asm. gavo pagal einame, nešėme ir t. t. 3 Nemaža rytinių dzūkų tarmių. faktų autoriui pateikė J. Kardelytė. Dalis paimta iš Vilniaus universiteto studentų diplominių darbų, dalį pats autorius surinko Palūšės apylinkėse. 77 Dėl suktum ir suktumbei kryžiavimosi atsiradusi vns. 2 asm. forma suktumei greta suktum plačiai vartojama žemaičių dūnininkų ir beveik visų aukštaičių, išskyrus dzūkus. Kryžiuojantis suktum ir suktumbi, radosi vns. 2 asm. suktumi® (sangr. suktumis), paplitęs žemaičių dounininkų tarmėse. $ 7. Jeigu dgs. | asmuo su -tumime yra atsiradęs kryžiavimosi būdu, tai visai pagrįstai galima paklausti, ar negalėtų ir forma -rumėm(e) rastis kryžiuojantis -tumbéme ir -tum. Dgs. 1 asm. su -tumėm(e) plačiai paplitęs beveik visoje Lietuvos TSR teritorijoje, išskyrus didelę dalį Žemaičių dounininkų, dzūkus ir priedzūkį. Kai kur ji viena tevartojama, kitur greta jos vartojama forma su -tum (pazanavykio kapsai®®, Dotnuva, Palomenė, Baisogala, Alunta, Kupiškis, Lyduokiai, Raguva, Skapiškis, Svėdasai, Troškūnai, Gerviniai ir kt.). Galėtų -tumém(e) būti ir naujadaras, sudarytas é-kamienio būtojo kartinio laiko dgs. 1 asm. pavyzdžiu dėl vns. 2 asm. -tumei, kurio forma galūne -e7 sutapo su būtojo laiko 2 asm. forma® (plg. § 10). Bet yra lietuvių tarmių, kur vns. 2 asm. turi -tum, o dgs. 1 asm. -tumėm(e) (Alunta, Dusetos, Pašvitinys, Pandėlys, Palomenė, Biržai ir kt.). Žinoma, forma su -tumei jose galėjo išnykti, kaip kai kuriose tarmėse yra išnykusi dgs. 1 asm. forma su -zum, bet galėjo ji ir nebūti sudaryta. Čia, greičiausiai, forma -tumėme yra atsiradusi dėl formų -tum ir -tumbėme kryžiavimosi. Kad -bébuvo paplitęs ir daugiskaitoje, rodo latvių kalboje sutinkamas dgs. 1 asm. celtubem, celtubemes, dgs. 2 asm. butuber®®. Rytinių dzūkų tarmėse vartojamos panašios optatyvo formos: vns. 1 asm. sukédbe, sukédbés, 2 asm. sūktumibeis, 3 asm. suki], dgs. 1 asm. suktumbémes, 2 asm. suktumbétés. J. Endzelynas puikiai nujautė, kad liet. būrumėm gali būti kilęs iš būrumbėm, lat. byutumem iš *būtumbėm ar būtubėm*", tik jų atsiradimą aiškino neįtikėtina disimiliacija. Iš tikrųjų mūsų formos su -tumėm, kaip ir su -tumim, gali būti kilusios kryžiavimosi būdu iš greta egzistuojančių -zum ir -tumbéme. Žinoma, būtų klaidinga manyti, kad visur, kur tik vartojamos, formos su -tumėm taip ir 8 suktumi tose tarmėse turi siaurą -i, kilusį iš -I; matyti, įtaką padarė kitų veiksm. (air i-kamienių) vns. 2 asm. formos su -i <-iL 3 Zr. J. Senkus, Lietuvos TSR MA Darbai, Serija A, 2 (5), 133, 1958. 35 Ch, Stangas mano, kad daugelyje tarmių -tum buvęs suvoktas kaip optatyvo kamienas, prie kurio pradėta dėlioti esamojo arba būtojo laiko galūnes. Taip atsiradusios formos su -tumei, -tumi, -tuméme, -tumime, žr. Ch. Stang, Verbum, 250. Bet kaip parodė ankstesnė -tumime atsiradimo analizė, toks reiškinys vargu ar galėjo įvykti, žr. $ 6. Kitaip -tuméme atsiradimą aiškina J. Otrembskis, žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 233. % Vėliau šitos formos kartu su é-kamieniais veiksmazodZziais galėjo virsti a-kamienémis, plg. sarrgathubam, žr, J. Endzelins, Gramatika, $ 696. Trumpas -u-(celtubem) galėjo rastis dėl 3 asm. celtu įtakos, žr. J. Endzelins, ten pat. Panašiu keliu, t. y. 3 asm. pagrindu, gali būti atsiradusios labai retos, Daukšos Postilėje randamos formos: daritųbit 49927, estybit 499ss, giartųbit 49938 ir kt. Kai kuriose latvių tarmėse iš celtubem tipo formų, išnykus postpozicijai dėl morfologinės reikšmės nętekimo, galėjo rastis ir optatyvas celtu (zr. dar $ 5). : 37 Zr. J. Endzelins, FBR, 15 11, 78 atsiradusios. Nereikia pamiršti ir to, kad forma su -rumém daug kur gali būti atsiradusi ir vietoj formos -tumim(e), kilusios kontaminuojant formas su -tum ir -tumbime. Išlyginant optatyvo asmenavimą, -tumim galėjo būti perdirbta é&- kamieno būtojo laiko formų pavyzdžiu dėl to, kad vns. 2 asm. -tumei (atsiradęs kontaminuojant -zum ir -tumbei) sutapo su čkamieno vns. 2 asm. -ei. Be to, kai kur -rumėm gali būti ir atkeliavusi iš gretimų tarmių, plg. dzūkiškų formų su -zau, -tai paplitimą padzūkio kapsų tarmėje, kur jos vartojamos greta formų su -čiau, -tum, -tumei’s. § 8. Mažvydas paliudija dar kitokį optatyvo tipą, su -bine tik daugiskaitoje, bet ir vienaskaitoje: vns. 2 asm. burumbi, 3 asm. butu, dgs. 1 asm. butumbim, 2 asm. butumbit. Žemaičių dounininkų vns. 2 asm. suktumi atsiradęs dėl suktumbi ir suktum kryžiavimosi (žr. § 6). Kad Mažvydo vns. 2 asm. yra turėjęs -bez, rodytų vns. 1 asm. issakitumbiau Mz 521. § 9. Senuosiuose lietuviy kalbos paminkluose (B. Vilento, J. Bretkiino, M. Daukšos, S. VaiSnoro, M. Petkevičiaus raštuose, 1605 m. katekizme, 1653 m. Kėdainių leidiniuose) turime trečią optatyvo tipą: vns. 2 asm. būtumbei, 3 asm. būrų, dgs. | asm. būzumbime; 2 asm. būtumbite. $ 10. Iš pastarųjų trijų tipų seniausias yra paskutinysis, nes jis išlaikęs senojo ide. atematinio optatyvo balsių kaitą: vienaskaitoje *-(7)jé laipsnj, daugiskaitoje -7laipsnį, plg. s. lot. siém, siés, siét, stmus, sitis, sint. *-bime, *-bite sutrumpéjo į -bime, -bite arba dėl enklitinés padėties, arba dėl i~kamieniy veiksmažodžių įtakos*?, Ch. Stango mintis, kad būtumbe:, būtumbiau susiformavo é-kamienių veiksmažodžių pavyzdžiu*?, visiškai nepatikima jau vien dėl to, kad forma būtumbei paplitusi beveik visuose senuosiuose paminkluose, o su é-kamieniais veiksmažodžiais optatyvo asmenavimas negalėjo turėti ką bendra (greičiau jį veiktų - kamieno veiksmažodžių es. laikas), jeigu laikytumės Ch. Stango pažiūros, jog -bime yra senas preteritas. Be to, taip manant, lieka neaišku, kodėl é-kamienes galūnes perėmė tik vns. 2 ir 1 asm., o daugiskaita liko nepaliesta jų įtakos. Daugiausia abejonių, ar -bime optatyvinės kilmės, kyla dėl to, kad lietuvių kalba, pašalinusi balsių kaitą atematinių veiksmažodžių asmenavime, vargu ar galėjusi išlaikyti seną indoeuropietišką balsių kaitą ir veiksmažodžio -bioptatyvo asmenavime. Bet naujojo mūsų optatyvo formavimosi pradžia siekia senus laikus, dar lietuvių-latvių bendrosios epochos laikus. Reikėtų manyti drauge su J. Endzelynu, kad optatyvas formavosi tada, kai žodžio galo *-m dar nebuvo išvirtęs 38 Žr. J. Senkus, min. veik, 133. 389 Žr. J. Endzelins, Gramatika, § 683; Ch. Stang, Verbum, 198. 40 Zr. Ch. Stang, Verbum, 250. 79 i -n, nes, priešingai, -unbūtų virtęs į @- (plg. top < *tanpa), ir neturėtume latvių tarmių formų suktum (žr. $ 5). Ir prūsų, ir lietuvių kalbos paminklai yra užfiksavę tik XVI a. — gana vėlyvų laikų kalbą, ir tai juose dar sutinkame senosios kaitos pėdsakų, plg. esti ir dalyvį santyji, eiti ‘eina’ ir dalyvio dgs. vard. entis, padalyvi ent < *jent (plg. s. indų yanr)?!. Žr. dar § 14. Žinoma, varguar galima būtų galvoti, kad kai kuriose lietuvių ir latvių tarmėse optatyve buvo išlyginta balsių kaita tuo metu, kai bnebuvo suaugęs su supinu (plg. s. ind. dgs. syama, dadhyama, gr. einpey vietoj sipev, lot. sim vietoj siém). Tam prieštarautų ir XVI a. lietuvių kalbos tarmių faktų palyginimas su šių dienų tarmių faktais (senuosiuose paminkluose turime formas su -zumbim(e), -tumbir(e); -tumim(e), -tumir(e), o šiandien lietuvių kalbos tarmėse plačiausiai paplitę formos su -zumém, -tumét). Taigi optatyvo asmens galūnių sistemos išlyginimas, jos pritaikymas prie veiksmažodžių asmenavimo sistemos vyko gana vėlai. Vienose tarmėse tai įvyko dar neišnykus postpozicijai, plg. Mažvydo vns. 2 asm. būtumbi, rytinių dzūkų dgs 1 asm. suktumbėmės (ir lat. celtubem), kitose — jau po postpozicijos išnykimo ir kontaminacinių formų susidarymo. Optatyvo asmenavimo išlyginimo procesas tarmėse vyko dviem kryptim: vienur jo pagrindą sudarė daugiskaitos formos, sutapusios su :-kamieno veiksmažodžio es. laiko atitinkamomis formomis (būtumb-ime=—tyl-ime), kitur — vns. 2 asm. forma, sutapusi su é-kamieno būtojo laiko atitinkama forma (būrumb-ei ar būtum-ei==kėl-ei). Vienose tarmėse i-kamienių veiksmažodžių esamojo laiko asmenavimo pavyzdžiu radosi ir vns. 2asm. būrumbi, kitose tarmėse č-kamieno būtojo laiko asmenavimo pavyzdžiu atsirado dgs. 1asm. suktumbėmės, 2 asm. suktumbėtės, dgs. | asm. būtumėm, 2 asm. būtumėt. Taigi optatyvo postpozicija turėjo virsti sĖnosios kamieno bhfūfoptatyvo formos: *5h(v)iyč-> *bjė->*b8: ir *bh(v)i->*bi-. Tie, kurie mano čia esant preteritą, o ne optatyvą, remiasi senųjų liet. kalbų paminklų ir tarmių bi(i) “buvo? ir lat. bijų ‘buvau’, nes reikšmės kitimas optatyvas—>preteritas esąs sunkiau paaiškinti, negu preteritas —> optatyvas. Bet lietuvių-latvių optatyvo bivirtimas preteritu nesunkiai suvokiamas dalykas. Mat, optatyvo *bhūvienaskaitos asmenavimas turėjo sutapti su preterito bé-, plg. 4abė (Lit. Mundarten I 154), pr. be, bei (išplėstą -1), s. sl. bė (aoristą, vartojamą imperfekto reikšme), asmenavimu. Dėl to, nykstant senajam optatyvui, ir kamienas bigalėjo nesunkiai įgyti preteritinę reikšmę. Vėliau šito veiksmažodžio vns. 3 asm. forma galėjo gauti iš atematinių veiksmažodžių es. laiko 3 asm. galūnę -::**, kadangi reikėjo išvengti vienaskiemenės formos, o baltų kalbose buvo išnykęs „pirminių“ ir „antrinių“ asmens galūnių skirtumas. Latvių kalboje bibuvo išplėstas sekundariniu -jč. $ 11. Greičiausiai, preteritinis *béyra išlikęs jungtuke bet ir įvardyje bet kas, ryt. liet. bėt kas (K. Būga Aist. stud. 56). Vns. 3 asm. *bč, kaip ir *bi, galėjo būti išplėstas esamojo laiko galūne -zi. Kad čia turim *bėti liekaną, rodo tokie sakiniai: Buvo kam čia lankstytis! “nereikėjo jam lankstytis; kam čia bet kam lankstytis!*; 4 Žr, E. Fraenkel, Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katekismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, 28, Gėttingen,1947, 42 Žr. Ch. Stang, Verbum, 198; E, Fraenkel, ZfslPh, 20, § 61, 1950. 80 Buvo ko čia prašyt! “nereikėjo jo prašyt, kam čia bet ko prašyt!" (Birštonas, Palūšė). Junginiai buvo kam, buvo ko minėtuose sakiniuose yra tartum pakeliui į įvardžio bet kas reikšmę. Jungtukas nes kai kuriose tarmėse vartojamas bet reikšme?, plg.: būdamis isztižusis lapumusi netiktay kitū, nes nie sawes nebgalieię paglemžti nu géslibes DB 237. Apskritai, nes ir bet reikšmių niuansai yra artimi. Jungtuko nes etimologiją išaiškino J. Endzelynas®: nes kilęs iš *neest(i) (plg. sl. je greta jesto), vartojamo kaip klausimo, į kurį lauktume patvirtinančio atsakymo, plg. pranc. n’est-ce pas? Jeigu nes <*neest(i), tai ber gali būti kilęs iš *bėrt:. Būdamas proklitinėje padėtyje, *béri sutrumpėjo į ber, o rytiniuose aukštaičiuose ilgas ė įvardyje bėr kas išliko dėl to, kad bér yra išlaikęs kirtį“. Taigi mes irgi turėjom aoristą *bégreta aoristo b#*S, plg. s. ind. abhūt, gr. Zu, s. sl. by, kaip ir slavai greta aoristo bė turi aoristą by. Jeigu bėr kas yra atsiradęs tik ką aprašytu būdu, tai galima labai suabejoti, ar įvardžio by kas pirmasis komponentas by yra skolintas iš lenkų kalbos??. Jis galėtų būti susidaręs panašiu būdu, kaip ir dé kas, iš šaknies *bhūoptatyvo (gal vartojamo jau ir preterito reikšme) dar tada, kai *b7 nebuvo virtęs bi. Kad ir optatyvas galėtų eiti minėto įvardžio pirmuoju komponentu, rodytų tokie sakiniai: « Būt kam čia pamačyt! “nereikia padėti, kam bet kam padėti! ; Būt ko čia prašyt! “nereikia prašyt, kam bet ko prašyt' (Birštonas). Tik ba: čia yra dviprasmiškas: šioje tarmėje jis gali būti kilęs ir iš būtrų, ir iš būra, plg. Būta ko čia prašyt! (Palūšė). Šis klausimas reikalauja specialaus tyrinėjimo. § 12. Ilgiausiai išliko kamieno *5hūoptatyvo 3 asm. formos be ir bi. be < *b8 (plg. rytinių dzūkų vns. 2 asm. praustumbe ir praustumbės) yra kamieno *bhūoptatyvo vns. 3 asm. forma, 0 bigali būti jo dgs. 3asm. forma: bi <<*bi<bint (plg. greta tam pačiam reikalui vartojamas -be ir -bi Apse, žr. žemiau). Kaip modalinės dalelytės jos galėjo būti vartojamos dar gana ilgai. Su modaline dalelyte be, suteikiančia veiksmui nerealumo atspalvį, mes esam susidarę ir vadinamąjį sudurtinį pradėtinį esamąjį laiką: buvau beeinąs iš namų, bet artėjo svečių, ir pasilikau namie; ir aš buvau beeinąs iš namų, bet pradėjo smarkiai lyti, ir turėjau pasilikti namie; buvo beimąs tą peilį, bet žiūri — kirmėlė ir nuėjo*8. Vėliau dalelytė be neteko tokio modalinio atspalvio, ir virto paprastu priešdėliu be-, plg. Buvom besėją, ber ėmė lyti — ir metėm sėję*?. Su tokia modaline dalelyte be ar bi rytiniai dzūkai turi susidarę ir optatyva, vartojamą greta senosios darybos optatyvo, plg.: 48 Žr. E. Fraenkel, KZ, 60, 237 tt., 1933. 4 Žr. J. Endzelins, IMM, 2, 122, 1927. Jam pritarė F. Špechtas, žr. KZ, 57, 281 ir E. Frenkelis, žr. KZ, 60, 237, 1933. 45 E, Frenkelis be reikalo mano, kad bėt turi ilgą ė dėl by įtakos, žr. ZfslPh, 20, $ 60. 46 Dėl bū žr. F. Specht, KZ, 59, 58; 62, 142. 4 Taip mano E. Frenkelis, žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wėrterbuch, 42, Gėttingen, 1955 tt, 48 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 311, 316, sudarė J. Palionis, Vilnius, 1957. 49 Žr. ten pat, 316. 6. Kalbotyros klausimai, IV : 81 ~ Supinas reikšme turėjo glaudžiau sietis su optatyvu negu bendratis. Kaj kuriuose šalutiniuose tikslo aplinkybės sakiniuose, kur pagrindinis sakinys turėjo verbum movendi, iš seno galėjo būti vartojamas supinas, plg.: Nuvejo turgun, kad širnių nuspirkt (nusipirktų). Išejo, kad arklį parvest (parvestų). Nuvejo pas kaimyną, kad pieno parsneštų (Palūšė). Kituose panašaus tipo sakiniuose, kur pagrindiniame sakinyje nebuvo verbum movendi, galėjo būti vartojamas optatyvas, pvz., *pirksim duonos, kad jie valgai. Silpnėjant senajai optatyvo reikšmei, čia optatyvą dėl analogijos su pirminiais sakiniais lengvai galėjo pakeisti supinas. Panašaus tipo sakiniuose supinas ir galėjo įgyti optatyvinės reikšmės atspalvį. Gal todėl naujojo optatyvo 3 asm. forma iš seno yra grynas supinas. Tiesa, Ch. Stangas mano, kad ir -supino 3 asm. yra turėjęs bi, tik jis buvęs vartojamas prie jungtuko, ilgainiui dėl savo trumpos formos tapo enklitiku, suaugo su jungtuku, vadinasi, kurį laiką buvę sakoma: jeib žinotų: jei žinotumbime, kol pagaliau jeib virtęs jungtuku?. Taip galėtų biti. Bet, visų pirma, anksčiau minėtoje tarmėje, kur vartojamas jungtukas jép= jėib, nieks nepasakys *jep žinotų, ateitų, o tik jei žinotų, ateitų. Ši konstrukcija archaiška. Antra, lieka neaišku, kodėl kituose asmenyse -bime, -bite atsidūrė enklitinėje padėtyje. Juk veiksmažodžio *bh#ioptatyvas turėjo turėti laisvą vietą sakinyje, panašiai kaip jis turėjo ją slavų kalbose. Matyti, senovėje 3 asm. ėjo grynas supinas. Vėliau kai kur kitų asmenų pavyzdžiu ir 3 asm. supinas pradėjo būti vartojamas su optatyvu bi ar be. Bet kadangi jis čia nebuvo reikalingas, greit galėjo suaugti su jungtuku. Vadinasi, greičiausiai, iš pradžių turėjome: * jei bime žinotum, ir * jei žinotum bime, * jei bite žinotum, ir * jei žinotum bite. * jei žinotum. Vėliau kai kur galėjo rastis: * jei bime žinotum, ir * jei žinotum bime, * jei bite žinotum, ir *jei žinotum bite, * jei bi žinotum. * jeibi žinotum. Dar vėliau *bime optatyvinė reikšmė silpnėjo ir vis didesnę ir didesnę jos krūvio dalį turėjo perimti supinas. Trečiajam asmeniui galūnė nebuvo reikalinga, nes ir kitos veiksmažodžių 3 asm. formos neturėjo galūnės. Dėl kalbos reikalavimo skirti asmens galūnes kitiems asmenims buvo apibėndrinta enklitinė bhūoptatyvo padėtis, ir supinas suaugo su juo į vieną formą. Trečiojo asmens. forma be, bi suaugo su jungtuku. Sutrumpinimai AfslPh — Archiv fiir slavische Philologie, Berlin, 1876 tt. BB — Beitrdge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, Gottingen, 1877— 1906. 70 Zr. Ch. Stang, min. str, 353, 88 | EEE ET — si ——— BGLS — A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache..., Gėttingen, 1885. ChB — Biblia litewska Chylinskiego, Nowy Testament. Tom II, wydali Czestaw Kudzinowski—Jan Otrebski, Poznan, 1958. DP — Postilla Catholica... Per Kuniga Mikaloiv Davksza. Wilniui 1599. Naudotasi 1926 m. fotografuotiniu leidimu. FBR — Filologu biedribas raksti, Riga, 1921 tt. IF — Indogermanische Forschungen, StraBburg, 1892 tt. IFA — Anzeiger fiir indogermanische Sprachund Altertumskunde, Beiblatt zu den Indogermanischen Forschungen, Straflburg, 1892 tt. IMM — Izglitibas ministrijas meéneSraksts. KIM — D, Klein, Naujos Labbay priwalingos... Maldu knygeles...,, Karalauczuie, 1704. KZ — Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gehiete der indogermanischen Sprachen, 1852 tt. Mz — M. Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, Kaunas, 1922. ZfslPh — Zeitschrift fūr slavische Philologie. H3 MCTOPHH ONTATUBA H. H. KA3JIAYCKAC Pearome O6pasoBanHne JIHTOBCKO-JIATbINICKOTO ONTAaTHBA JO CHX IIOp He BHIsICHeHO. CnopHkIM SIBJIS1eTCH1 BOMpPOC, YTO TpeAcTaB/iser COGORH BTOpofA KOMMOHEHT (OopM OnTAaTHBA — ONTATHB HJIH NpPEeTepUT OCHOBH *bhii-, He Bnosne SICHO, 4TO MNpe/CTaBisier €000# NepBLIH KOMIOHEHT — CYNHH HJIH UMOepaTHB (mocsie mosiBiienus CTaTbH B. Ilusanm). He scHo, kak H nouemy cynus Mor OBITh BTAHYT B CHCTEMy oONTaTHBAa. Pasgensiorcsi MHEHHS YUYEHBIX H HacueT MPOMCXOXKJEHHs OTHAeJNbHBIX AHaJIeKTHhIX (opm onratuBa. OcobeHHO He CHO NpoucxoxaeHne ¢opMmel l-ro Ji. en. u. (Ha -Giau, -¢ig). THM BONIpOCAM H TOCBfllleHA HacTosllast CTATbS. B crarbe J0KasaHO, YTO HET OCHOBAHHSI COMHEeBATbCS B TOM, YTO TepBbIM KOMIIOHEHTOM OriTaTHBA SABJISEeTCS CyrIHH. BTOpHIM KoMmoHeHTOM ¢opM ONTaTHBA SIBJSIETCS ONTATHB, a He NPETEPUT OCHOBH *bhiiMOTOMY, YTO 1) Ha 3TO yKasbiBaeT 3HAUueHHe NOCTIO3HLUHU ONTATHBA H YepeloBaHHe IjacHBX (-bei : -bime), 0ObscHHTb KOTOPOe HHaye Ge3 HATSIKKHU He BO3MOXKHO H HeT HyX/IBbl, TaK Kak B CBOeOOpa3HOM CIpSKEHHH ONTATHBA 3TO YepenoBaHHe MOIVIO OCTaThCsl AO IO3JHEro BpeMeHH; 2) onraTHBHas OCHOBA *bi- (<*bt-) MorJia Jierko npHoOpecTH 3HaueHHe nperepura, u60 (DOpMEI el. 4. aToKh OcHOBH (*bé<*bjé) coBmanu c TeMH Ke ¢dopmMaMu nperepura be-, Cp. JIUT. AuaJ. niabé 'HeObI1', NnpycceK. be, bei, cT.-ca. bė. MopanbHylo uacTHLY -be<-*bé, npH NMOMOIIM KOTOPOH B BOCTOUHOA3YKCKHX TOBOpaX Mo89 Ker OhiThb 06pa30BaH ONTATUB, CJlejltyeT CUHTATb OCTAaTKOM (opMbl 3-TO JI. ell. ų. ONTaTHBa OCHOBkhI *bhii-, a wyacTHUy -bi, B HeKOTOpbIX roBopax HCNOJIb30BAHHYIO [JI TOK Ke IeJH Hapsaay €C -be, — HaBepHOe, OCTaTKOM ¢opMBI 3-TO JI. MHOX. 4. (-bi<*-bi<*-bint). OnrarHB OcHOBbI *bhiiN0JKeH Obl CPAaCTH C CYMHHOM B OJIHO CJIOBO He M03Xe yeM B JIHTOBCKO-JATHIIICKOH 3noxe. Bce aBTropy H3BecTHbIe AHaJeKTHble GopMbl 2-r0 Ji. 060HX uucesa H 1-ro Ji. MHOXK. Y. OnTATHBA JIHTOBCKOTO sI3bIKa BOCXOASAAT K 3TOH CJIOXKHOH (opmMme. Ilox Bausuuem ¢opmel 3-ro Ji. (būtų), HUKOTAA He HMEBINeH MOCTNO3HIHH, TOCTMO3HLUSA, B KOTOPYIO NPEBpPATHJICS ONTAaTHB OCHOBbI *bhi-, moTepssia MopgoJiorHyeckoe 3HaueHHe H CTajla Hcue3aTh. Tak Hapsiay € JIOJITHMH MNOCTNO3HIMOHHBIMH (OpMaMH NMOSIBHJIHCb H KpaTKHe (cp. Anand. 2-e Ji. ex. 4. suktum || sūktumbeis, 1-e Ji. MHOXK. 4. sūktum || siktumbémeés). DTOT HOBhHIH THIN ONTAaTHBA Ha -tum ynortpebJsercs B AHaJEKTaX JIATbILICKOro 3bIKa (3gech H 3-e Ji. HMeeT GopMy Ha -fum, Tak Kak OHA crajia HHAHGD- ¢epeHTHO# MO OTHONIEHHIO K JHUaM). S1icHbie OCTaTKH H CJelbl ero coxpaHHJIHCb B JIMTOBCKHX rosopax (cp. xorsa l-e J. en. yu. suktum, 2-e Ji. ell. Uu. suktum, l-e Ji. MHOX. 4. suktum, 2-e Ji. MHOXK. 4. suktum win suktut (HoBooOpa3oBaHue BMecTo suktum, nox BJIKAHHeM ApPYrux ¢opm 2-oro Ji. riarosa), 3-e Ji. suktų, suktum)., B JiaTbiuicKOM JHTepaTypHOM s3biKe YMOTpebasiemas dopMa suktu 04s BceX JIHŲ IIO CBOEMY NMPOHCXOXKAEHHIO MOXKeT OkITb dOopMoH 3-ro J., HauaTOH YnoTpeOJISTb AJ BCeX JIHL MO aHaJIOTHH ¢ suktum (unu BO3HHKJA OT suktubem... B CBS3H C H3Ue3HOBEHHEM IO MODGĖoJIOTHUECKHM MNpPHYHHAM TMOCTHOO3HHUKHH -bem...). Ilon BO3neficTBHEM CHCTEMbI OKOHUYaHHH CNpPSKEHHS IMNIaroJia BO MHOIHX JIMTOBCKHX TOBOpaX MyTeM CKpelleHHs COKpallleHHBIX H AOJITHX MOCTIO3HLHOHHBIX ¢opM chopMHpOBaJICA elle ONHH THN ONTATHBA, Hanp. 2-e Ji. ell. u. -tumei (oT psaoM ynorpebssieMblX -tumbei H -tum), -tumi (oT -tumbi H -tum), 1-e Ji. MHOXK. 4. -ftumim (oT -tumbim Hu -tum), -tumém (oT -tumbém H -tum) x T. A. Ha Tako#i nyTb ckpelieHusi SCHO YyKa3biBaioT KepnafiHckue u3nanua 1653 r., cp. 3gece ofgHOBpeMeHHO ynorpebJjsieMble (opMmbl 1-ro JI. MHOX. 4. Ha -fum(e), -tumbim(e) u -tumim(e). BripaBHHBaHHEe CHCTeMbi OKOHUAHHA ONTATHBA B JIHTOBCKHX TOBOpax TIOLIJIO IO JABYM HANpaBJIeHHAM: B OJHHX OHA BbipaBHHBAJIaCb Ha OCHOBe 2-ro J. ef. 4. Mo NPHMepPY CHPSKEHHs IJIaroJbHBIX OCHOB Ha -ė, B ApYTHX — Ha OCHOBe (OPM MHOMKECTBEHHOrO YHCJa MO NPHMepy CHpsKeHHA OCHOB Ha -i. IOxHoa3ykcKuit ontatuB būtdu, bitdi... 06pa3oBaH HOBO. AKYTHPOBAHHOe OKOHYaHHe OOBACHSETCS TeM, YTO yAapeHHe MOA BJIHAKHHeM bitd OTTATHBAJIOCb Ha KOHEI[ CJIOBA TOT/la, KOrja sICHO BbITOBADpHBAJIaCb aKyTHpOBaHHafi HHTOHAIHA TOCJEeyAapHbIX CJIOTOB. : Bapunautel OopMEI 1-ro Ji. en. Uu. Ha -Č, -Čio, -Čiau OGBACHSAIOTCH Kak HOBOOGpasoBaHHs, BOCXOAfAlIMe K -Čia, -Čia MOIJIO NPOU3OHTH OT *-tjdu, KOTOpOe MOIJIO COKpaTHTbC; B *-tja BMecTe C JIpyTHMH aKyTHPOBAHHBIMH ĮOJITHMH 3BYKaMH BBHAY TOro, 4ro (dOpMaM ONTAaTHBA CBOHCTBEHO He3a- -— ss KOHHOe cokpallenne (cp. bat<biity, būč<būčia nu np.). Popma Ha *-tjdu 90 o6+bacHseTCA KaK INpeo6pasoBanHas dopMa aTeMaTHYeCKOro OnTATHBA (cp. Ap.-MHA. iyam, Ap.-JIaT. siém u Ap.), T. e. *likjem>*likjėo (*likjėuo) > >*likjau 'octancsi Ghki'. Kak XOpOLIO COOTBETCTBYIOILIAS CHCTEMY CIpsiKeHHS HOBOTO ONTAaTHBA, OHA pacnpocTpaHHJIaCb Ha Bce rJIaroJIbi. [log BJIHAHHeM (opMbl APYruX Jiuų (liktumbei u T. 1.) OHa moJyuuaa -t-, T. e. *likjau>*liktjau. Uro ¢opma Ha -¢- MOXKeT GkITb ONTATHBHOTO NPOHCXOMKJEHHS, CBHIETE/ILCTBYET H TO, YTO K Hell He NPHCOENMHHJICS ONTATHB OCHOBHI *bhii-. INosiBnienne cynuHa B CHCTEMe ONTATHBA TeCHO CBA3aHO C H3MeHeHHEM 3HaveHHs JApeBHero OnTATHBA. Ūyjįs mo JLAHHbIM JPEBHHUX MaMSTHHKOB H HEKOTOPHIX TOBOpOB JIHTOBCKOrO $I3blKa, B JIHTOBCKO-JIATbINICKOM, KaK H B HEKOTOPBIX APYTHX HHAOEBPOINEHCKHX 53bIKAX, MOT CYyLIECTBOBATH CJIOXKHEIH nperepHT ornraTHBA, 06pa30BaHHBLIN H3 NMPHYACTHS H ONTATHBA OCHOBHI *bhil-. Ilpn u3MeHeHWHM 3HaueHHS JDEBHEr0 ONTATHBA, 3TH MpPETEPUTHBIE (OPMEI BBHJy CBOEro MPETEePUTHOrO 3HaueHHS He MOIJIM 3aMeHHTb ero. IlosTomy npHuacTHe B 3THX (popMax MOT 3aMeHHTb CYNHH, Kak HHAubdepeHTHAS TO OTHOLLEHHI0 KO BpeMeHH rIuiarosibHass ¢opma. OnraTuBHOE 3HAUEHHE CYITHH MOT NpHOOpecTH B HEKOTOPHIX NMPHAATOUHBIX NPEJIOKEHUSX.