Apie sudurtines pradėtines veiksmažodžių formas

LEE TSUN Li KAU LI BIOT YR O/S'K L'AUYSTMATL IV LIETUVOS "T'S RRM OK SY: "AK ADIE-M IJ A APIE SUDURTINES PRADETINES VEIKSMAZODZIU FORMAS N. SLIZIENE Lietuvių kalbos sudurtines pradétines veiksmažodžio formas sudaro pagalbinio veiksmažodžio būti asmenuojamos formos ir savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte be-, pvz.: buvau beeings, būsiu beeings, būčiau beeings, būk beeings?. : Sudurtinių pradėtinių formų reikšmė nėra vienalytė. Pradėtinių formų terminas sako, kad jos turėtų žymėti veiksmo pradžią, tačiau šią reikšmę turi tik būtojo kartinio laiko pradėtinės formos. Jos reiškia tokį būtąjį veiksmą, kuris, vos prasidėjęs, buvo nutrauktas kito veiksmo ar reiškinio, pvz.: „Kai ponas tai vasarą ir pėstiems neleidi per savo lauką pereiti...“ — buvo beužmetąs Puodžiūnui Smalinis, bet jam vėl niuktelėjo pašonėn Giedraitis, ir tas, nepabaigęs sakinio, nutilo Vien V 217. Susirado suolelį, ir jau Monika buvo beišdedanti kiaušinius, kai policininkas priėjo ir mandagiai pasakė, kad čia neleidžiama užkandžiauti Cv VIII 71. Martynas buvo beištiesiąs jai ranką, bet, pamatęs atkištą vieną pirštą, lyg nepastebėjęs Gaidienės, nuėjo toliau Simon VK II 279. Be veiksmo pradžios reikšmės, pradėtinės būtojo kartinio laiko formos kartais reiškia praeities veiksmo santykinę trukmę. Ši trukmė paaiškėja tada, kai iš konteksto matyti, kad pradėtinių formų reiškiamas veiksmas tęsėsi ilgiau už kitą kurį vienalaikį veiksmą, reiškinį ar. momentą, nors objektyvi jo trukmė galėjo būti visiškai neilga. Pvz.: Pats ponas Tadas Kirla su vaikais jau buvo užstalėje besėdįs. Kirlos sesuo Marcelė pilstė arbatą į stiklus, stovėdama pasienyje prie antro staliuko, ant kurio garavo virtuvas Pt I 197. Jau seniai buvo būnąs kunigu, kad gavo kleboniją Šts. Pirmoji mintis, kuri kilo jo atkaklioj galvoj, buvo kuo 'greičiausiai paslėpti arklius. Žigo broliai arklius jau buvo bekinką iš dar neiškrauto vežimo Vencl III 231. Santykinės trukmės reikšmę turi ir kitos pradėtinės formos. Pvz.: | Matysi, aš būsiu jau bemiegąs, kai ateisi manęs guldyti Jb I 318. Pasigailau širdyje, kad nesu šv. Jurgis, būčiau bekremtąs sūrį nuo galo Žem II 240. Kai ateisim jūsų raginti, būkit jau bedirbą, tai nė raginti nereikės Jb I 314. ! Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu būti sudurtinių pradėtinių formų nesudaro. 67 Tačiau būsimojo pradėtinio laiko formos dažniausiai reiškia numanomą, spėjamą ateities veiksmą. Pvz.: Pradės gruoduoti, bus ir besąs gruodas iš nakties Dr. Kamine kažin kas vaitoja. „Užsižiebk tik žiburį, bus bejsigriaungs į vidų“, — mąsto sau vaikai LzP I 367. Rytoj bus belyjanti, tuomet išsišluosi Žem I 184. Ištisinėmis formomis pasakytume: Rytoj, žiūrėk, lis, tuomet išsišluosi ir pan. A Nors veiksmo pradžios reikšmę teturi tik būtojo kartinio laiko formos, tačiau iš tradicijos pradėtinėmis vadinamos visos sudurtinės formos su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu, turinčiū dalelytę be-. Šias formas pirmasis ėmė vadinti pradėtinėmis K. Jaunius, įvedęs į lietuvių kalbos gramatiką būtojo kartinio pradėtinio laiko paradigmą, pavadintą bandymo arba pradėjimo praeiginiu laiku (imperfectum de conatu)?. Ši tradicija tęsiama J. Jablonskio 1901 m. gramatikoje, kur, be paradigmos, duodamas ir reikšmės apibūdinimas: „p e Ieitas mėgintasis laikas (t. praeteritum de conatu) reiškia tokį pereitąjį veiksmą, kuris neįvyko, tik buvo beįvykstąs kitam veiksmui istikus”3. 1919 m. gramatikoje J. Jablonskio sudaryta jau ištisa sistema, pavadinta sudurtiniais pradėtiniais laikais?., Nuo to laiko ji duodama visose lietuvių kalbos gramatikose. Pradėtinių laikų termino sąvoką J. Jablonskis praplėtė, įtraukdamas į sistemą vienodos darybos, bet nevienodos reikšmės formas ir pavadindamas jas „pradėtojo, įsigalėjusiojo veiksmo laikais"®. 1922 m. gramatikoje, aptardamas atskirus pradėtinius laikus, veiksmo pradžios reikšmę jis teisingai priskyrė tik būtajam kartiniam pradėtiniam laikui?. Tuo būdu pradėtinių laikų terminu imta vadinti formas, reiškiančias ne tik veiksmo pradžią, bet ir trunkantį veiksmą, priešingai atliktinių laikų terminui, kuriuo vadinamos formos, reiškiančios atliktą, užbaigtą veiksmą. Pradėtinių laikų ir nuosakų sistema nėra tokia pilna, kokią ją yra pateikęs J. Jablonskis. Būtojo dažninio laiko ir geidžiamosios nuosakos formos kalboje, atrodo, yra nevartojamos. Geidžiamosios nuosakos formų nedavė nė J. Jablonskis, o jo pateikti būtojo dažninio laiko pavyzdžiai yra kartojami ir visose vėlesnėse lietuvių kalbos gramatikose. Nei šnekamojoje, nei raštų kalboje šių formų iki šiol nepavyko rasti. Beveik nevartojamos ir liepiamosios nuosakos formos. Daugiausia paplitusios yra būtojo kartinio pradėtinio laiko formos, be to, pažymėtina, kad jas vartoja ir žemaičiai, ir aukštaičiai, tuo tarpu kai būsimojo laiko ir tariamosios nuosakos formos, nors ir prigijusios literatūrinėje kalboje, yra mažai vartojamos ir būdingos beveik vien tik žemaičių tarmės atstovams. Štai kodėl kaip tik būtojo kartinio pradėtinio laiko formos pirmosios pateko į gramatiką. | 2 Žr, K. AgBnncens, TpaMMarHka JUTOBCKAro S3EIKA, JIHTOBCKHA OpuruKHaJrb, 201, Ilerporpaas, 1908—1916. 3 Žr, J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 103, Vilnius, 1957. 4 Žr. P. Kriausaitis ir Rygiškių Jonas, Lietuvių kalbos gramatika,131, Vilnius, 1919. 5 Zr. ten pat, 131. 6 Žr, J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 426. 68 Pradėtinių laikų sistema neturi ir esamojo laiko. J. Jablonskis jo vieton įtraukė esamojo laiko veikiamąjį dalyvį su dalelyte be-, kuris niekada nėra vartojamas su pagalbinio veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis, ir kurį pats J. Jablonskis, kaip ir K. Jaunius, anksčiau yra kitaip interpretavęs. K. Jaunius šį dalyvį laikė dalyviniu tariniu, vartojamu netiesioginei kalbai reikšti, pvz.: sūnus beskaitąs, tėvas berašąs, duktė besiuvanti (vidi fikum legere, patrem scribere, filiam suere)". Tokios nuomonės 1901 m. gramatikoje ir 1911 m. sintaksėje laikėsi ir J. Jablonskis®. Sintaksėje jis rašė: „Dalyvjų kalba naudojamės dažnai ir netikėtiems, kartais lyg pavėlintiems pastebėjimams, patyrimams ir šiaip jau pažymėjimams. Pvz.: 1. Tik girdi (Saulytė) — kaži kas į duris beklabenąs Ps. 2. Veizdžiu — vaikelis basas bestovįs, kažin-ko belaukigs Als. 3. Po trijų dienų tėvai žiūri — visas žalčių pulkas bešliuožiąs į jų kiemą Ps." ir t. t.? J. Jablonskis teisingai pastebėjo, kad šitokiais atvejais vartojamas esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte beyra būdingas žemaičių tarmei. Rytų aukštaičiai čia mėgsta vartoti beasmenius sakinius su bevardės giminės esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu, kuriuo žmogus ,tarytum nori pranešti, kad toji žinia, kurią jis dabar mums pasako, esanti jam pačiam tiktai vieno-kito nuošalės mažmožio, jo paties dabar tepastebėto, arba kito kurio žmogaus — jam suteikta“!?*. Žemaičių pasakymas „Kyburienės žinomas liežuvis, bet ir Rimšienė dantinga beesanti“ (Žem) vietomis tinkąs ir aukštaičiams, bet šie jį galį ir taip išreikšti: ,„Kyburienės žinomas liežuvis, bet ir Rimšienės dantingos bėsama"“*?. Šį reiškinį J. Jablonskis apibūdino kaip vieną iš daugelio mūsų ,,pasakojamosios kalbos“ savotiškumų. Tik 1919 m. gramatikoje, matyt, norėdamas sudaryti pilną pradėtinių formų sistemą, J. Jablonskis esamojo laiko veikiamąjį dalyvį su dalelyte bepavadino sudurtiniu esamuoju laiku, pažymėjęs, kad jis visada sako- - mas be pagalbinio veiksmažodžio. Nuo to laiko visose lietuvių kalbos gramatikose buvo duodamos esamojo pradėtinio laiko paradigmos, kartais net su pagalbiniu veiksmažodžiu būti!?, Kadangi dalyvis su dalelyte beniekada nėra sakomas su pagalbinio veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis, nėra pagrindo manyti jas čia esant praleistas. Tai patvirtina ir minėtos atitinkamos rytų aukštaičių bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių formos, taip pat niekada nevartojamos su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formomis ir einančios tam tikra netiesioginės kalbos dalyvinės raiškos priemone!s, 7 Žr. K. Jaunius, min. veik., 19. 8 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 169, 465, 466, 527, 528. 9 Žr. ten pat, 527, 528. 10 Žr. ten pat, 465. 1 Žr. ten pat, 466 (plg. *528). 12 Žr, J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, 3, 278, Warszawa, 1956; J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, 186, Kaunas, 1960 (pagalbinis veiksmažodis rašomas skliausteliuose). 13 Sias formas 1919 m. ir 1922 m. gramatikose J. Jablonskis taip pat jau laiko sudurtinémis. 69 Su sudurtinėmis pradėtinėmis formomis esamojo laiko veikiamąjį dalyvį, turintį dalelytę be-'4, sieja santykinės veiksmo trukmės reikšmė: veiksmas yra ilgai trunkantis. kito vienalaikio veiksmo ar momento atžvilgiu. — Esamojo laiko dalyviu su dalelyte beišryškinama santykinė trukmė tokio veiksmo ar reiškinio, kuris staiga pamatomas, išgirstamas, sužinomas ar kaip kitaip paaiškėja ir sukelia nusistebėjimą ar kitas emocijas. Kalbantysis pasako tarsi kokių nors pašalinių aplinkybių jam įteigtas mintis. : | Reiškiant čia nurodytus ekspresinius atspalvius, kalbamuoju dalyviu pasakomi konkretūs arba apibendrinti dabarties veiksmai ar reiškiniai. Kietą kuloką beturinti, našlį vyrą gausi Škn. O! tie baibokai bepūriją silkę... Žem II 401. Gardus pyragas, kūma bemokanti kepti... Žem II 448. Aha! Tai Barbė ir jaunikį beturinti Simon VK II 173. Ak, žiūrėk, ir tamsta jau besuprantąs lietuviškai... Simon VK II 67. Aš maniau, kad tu jau miegi, o tu apie Ilžę begalvojąs Simon VK II 213. Vienam skolą atiduodi, kitas jau beprašąs Vvr. Kai tik šiltesnis vakaras, veizėk, jau grambuolės ir belakstančios Slnt. Kartais jis nekelia ar apserga, tuojau ir besiunčianti mergą pasiūlyti valgyti Žem I 345. Kaip tu be galo daboji tas žąsis! Mama pati kaip belekianti, taip belekianti žąsų žiūrėti... Žem II 459. Būtojo laiko kontekste, esamojo laiko dalyviu su dalelyte bepasakomi konkretūs arba apibendrinti praeities veiksmai ar reiškiniai. Šiuo atveju jis vartojamas žymiai dažniau, negu pirmuoju. Pvz.: Išgirdau tik gilgžt gilgžt kalvaratas [ratelis], paveiziu — jau besnaudžianti Uzv. O aš dingojau, kad tai daržo gegelė, o ten beesanti mano jauna mergelė JD 1173. Atsigręžė ant vyro, tas iš tiesų besnaudžiąs! Žem I 73. Vilius vėl piktas atsisuko ir jau buvo beatrėžiąs kažką, bet už jo nugaros bestovįs Trumpjonis Simon VK II 307. Nespėjau dar aš kaip reikiant ir "pradėt; krantu ir beateinąs su rankšluosčiu per petį, plaukus šukuodamasis, jaunasis Zuikos sūnus, karininkas Cv III 116. Mes pilnas kertes priverkėme, o čia ryto meta, praaušus, tik mamytė kyšt bejeinanti su ryšeliu, karstais vėdarais nešina LzP I 370. Iki aš pasiuvau tam,anguliniui [neduodančiam ramybės], tai beveik kantrybės netekau — kaip beateings, taip beateings Brs. Rožikė buvo linksmo būdo: tik, būdavo, pavakarė, žiūrėk, jau ir besisukinėjanti ,restorane“ LzP I 405. Taigi tas Cinokas žmogus, kai prisikabino prie manęs — rytas vakaras kaip beateinąs, taip beateinąs prašyti Žem II 108. Tik labai retais atvejais esamojo laiko dalyvis su dalelyte bereiskia veiksmą be jokių ekspresijos atspalvių. Pvz.: Ir išaušo aušrelė, patekėjo saulelė, dabar motušė, dabar baltoji svirnely beilsinti JD 1502. Klausinėjo motušėlės: „O kur yra dukterėlė?" — 14 Čia turima galvoje tik tas šio dalyvio vartojimo atvejis, kai prie jo prisijungusi dalelytė besuteikia veiksmo trukmės reikšmę. 70 „Pakajėly besėdinti, pirštinėles benerianti“ JD 1530. Dieną belyjanti, naktį besninganti, gale lauko mergužėlė man's belaukianti Grk. Jau bus keturios dešimtys metų su viršum, berneli mielasis, kaip aš čionai nuo svetimų kampų dulkes bešluostąs ir svetimų turtų skaičiais knygų popierius bemarginąs LzP II 60. Ten šienauja pievas, — ganosi avis. Žilagalvis tėvas vartuos bestovįs Nėr Poez 456. Visais atvejais esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte beyra vartojamas tik be pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formų. Su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formomis yra sakomas esamojo laiko veikiamasis dalyvis be dalelytės be-, tačiau sudurtinių veiksmažodžio formų jis nesudaro. Šis dalyvis reiškia daiktui arba asmeniui būdingą veiksmą ar būseną kaip jo ypatybę ir beveik prilygsta vardine tarinio dalimi einančiam būdvardžiui. Pvz.: Aš esu galįs velnią išvaryti iš dvaro Šts. Ans yra daug iškeliąs kalbų, o vis melagingų Sts. Šitas ežeras yra nubėgąas (iš jo išteka upė) Brs. Ta višta yra dedanti — karka Prk. Mitrus vaikas, tik apsigraibąs yr Pl. Merga ar koks pusbernis — sušlapęs, visi drabužiai varvą iš viršaus — ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik raižo pavargusias kumeles Žem II 159. Grėtės žvilgsnis toks maldaująs, toks kupinas sielvarto, toks nusižeminęs Simon VK II 123. Is viso to, kas buvo pasakyta, matyti, kad: 1) sudurtiniy pradétiniy formų terminu vadinamos formos, žyminčios ne tik veiksmo pradžią, bet ir jo trukmę; 2) sudurtinės pradėtinės formos nesudaro pilnos laikų ir nuosakų sistemos: nėra esamojo ir būtojo dažninio laiko bei geidžiamosios nuosakos formų, beveik nevartojamos liepiamosios nuosakos formos; 3) esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte be-, kuris nuo 1919 m. J. Jablonskio gramatikos buvo laikomas esamuoju pradėtiniu laiku, niekada nėra vartojamas su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formomis ir yra ne sudurtinė pradėtinė forma, o tam tikra netiesioginės kalbos dalyvinės raiškos priemonė. Sutrumpinimai Brs — Barstyčiai, Sedos r. Cv — P. Cvirka, Raštai, III, VIII, Vilnius, 1949. Dr — Darbėnai, Kretingos r. Grk — Girkalnis, Raseinių r. Jb — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957. JD — Lietūviškos dajnos užrašytos par Antaną Juškėvičę. 3 tomai. Kazanė, 1880, 1881, 1882. (Skaitmenys prie santrumpos rodo dainų numerius). LzP — Lazdynų Pelėda, Raštai, I, II, Vilnius, 1954, Nėr. Poez — Salomėja Nėris, Poezija, Vilnius, 1954. PI — Palėvenė, Kupiškio r. Prk — Priekulė. 71 Pt — G. Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I, Kaunas, 1947. Simon VK — I. Simonaitytė, Vilius Karalius, II, Vilnius, 1956. Slnt — Salantai. Skn — Šakyna, Žagarės r. Šts — Šatės, Skuodo r. Užv — Užventis. Vencl — A, Venclova, Raštai, III, Vilnius, 1955. Vien — A, Vienuolis, Raštai, V, Vilnius, 1954. Vvr — Veiviržėnai, Priekulės r. Žem — Žemaitė, Raštai, I, II, Vilnius, 1956. O CJIOXXHbIX HAYHHATEJIbHBIX BPEMEHHbIX ®OPMAX H. K. CJIMXKEHE Pesrome CnoxHbie HauMHaTeJlbHbie BpeMeHHbIe (DOpMbI JIHTOBCKOTO s3biKa 06pa3yroTCA M3 CnparaeMbIX (dopM BecnoMoraTeJIbHOTo TrJIaroJia būti 'OkITb' H CaMOCTOATENbHOe JIEKCHUECKOe 3HaueHHe HMeIONIeTO ĮeKHCTBHTeJIbHOTO NpHYaCTHsl HACTOSILIErO BpeMeHH C uacTHHeH be-, Hanp.: buvau bedirbąs, būsiu bedirbąs, būčiau bedirbąs, būk bedirbgs. B pycckoM si3bike COOTBETCTBYIOmux ¢GopMm TraroJia Her. 3HaueHHe HAUMHAIOLIEroCs NeHCTBHS HMEIOT TOJIbKO (OpMEI MpOLIemero ofHOKpaTHoro BpeMeHH. OHH 0603HAuYalOT Takoe Mpollejliee HAeHCTBHE, KOTOpOe 4yThb HauaBIUHCh, OBLIO npepBaHO APYTHM JeHCTBHEM HJIH sBJIeHHeM. OT 3TOro 3HaueHHs NIpOH3ONLIJIO Ha3BaHHE BCeX HauHHATeJIbHbIX ¢opM, HeCMOTpPs Ha TO, UTO (OOpMkI Gyjymiero BpeMeHH, COCJaraTeJbHOro H TIOBEJHTEJbHOI0 HAKJIOHEHHS, a KHHOT/Ia H (opMbl MpolleAllero oAHOKparHOTO BPEMEHH, BBIPAXKAIOT OTHOCHTEBHYIO ĮŲIHTEJIbHOCTb JAeHCTBHSA MO CPasHEHHIO C MeHbllell JJIMTeJbHOCTbIO APYroro OJHOBPEMEHHOTO AEHCTBHS, 5BneHHS, MOMeHTa, a GopMbl Gyayliero BpeMeHH 0003HAUaIOT €llle H MpeanoJaraemMoe Gyjymee JeHCTBHe. CJI0)XHble HaUKHHATEeJIbHbIe DOpMBbI He 06pa3yloT NOJHOH CHCTEMbl BpeMeH H HakJoHeHH#, B s3bIKe HeT (GOpM HACTOSAILIEro H NpolUeAlIero MHOTOKparHOTO BpeMeHH H (OPM KelaTeJbHOr0 HakJOHeHHS. OOpMEI MOBEJHTENBHOIO HAKJOHEHHSI MOUTH He YVyNOTpeOJISIOTCSI. Cox H0oKh HauHHATeJIbHOKH (OpPMOH HACTOSILIEro BpeMeHH, HauHHAas C rpaMMaTHKH V1. fI6nonckica, Buimeamei B 1919 roay, cuntanoch OHO TOJbKO JeHCTBHTeJNbHOe NMPHYACTHE HACTOsIIEro BpeMeHH c uacTHuel be-. OnnaKO 3TO MPUYACTHe HHKOTAA He ynorpebusercs ¢ GOpMaMH HACTOSIUEro BpeMEHH BCIIOMOraTeJbHOro rviaroja būti, H MOTOMY Her OCHOBAHHS CUHTAaTh ero CJIOxXHOH (HopMOi. ITO TOJIbKO OJIMH H3 CJIyuaeB NMPHYACTHOrO BHpaxeHHS KOCBEHHOH peuH B JIMTOBCKOM SfI3bIKe. 72