Apie sudurtines pradėtines veiksmažodžių formas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA APIE SUDURTINES PRADĖTINES VEIKSMAŽODŽIŲ FORMAS N. ŠLIŽIENĖ Lietuvių kalbos sudurtinės pradinės veiksmažodžio formas sudaro pagalbinio veiksmažodžio būti asmenuojamos formos ir savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte be-, pvz.: buvau beeinąs, būsiu beeinąs, būčiau beeinąs, būk beeinęs1. Sudurtinių pradėtinių formų reikšmė nėra vienalytė. Pradėtinių formų terminas sako, kad jos turėtų žymėti veiksmą pradžią, tačiau šią reikšmę turi tik būtojo kartinio laiko pradinės formos. Jos reiškia tokį būtąjį veiksmą, kuris, vos prasidėjęs, buvo nutrauktas kito veiksmo ar reiškinio, pvz.: „Kai ponas tai vasarą ir pėstiems neleidį per savo lauką pereiti...“ — buvo beužmetęs Puodžiūnui Smalinis, bet jam vėl niuktelėjo pašonėn Giedraitis, ir tas, nepabaigęs sakinio, nutilo Vien V 217. Susirado suolelį, ir jau Monika buvo beišdedanti kiaušinius, kai policininkas priėjo ir mandagiai pasakė, kad čia neleidžiama užkandžiauti Cv VIII 71. Martynas buvo beištiesęs jai ranką, bet, pamatęs atkištą vieną pirštą, lyg nepastebėjęs Gaidienės, nuėjo toliau Simon VK II 279. Be veiksmo pradžios reikšmės, pradinės būtojo kartinio laiko formos kartais reiškia praeities veiksmo santykinę trukmę. Ši trukmė paaiškėja tada, kai iš konteksto matyti, kad pradėtinių formų reiškiamas veiksmas tęsėsi ilgiau už kitą kurį vienalaikį veiksmą, reiškinį ar momentą, nors objektyvi jo trukmė galėjo būti visiškai neilga. Pvz.: Pats ponas Tadas Kirla su vaikais jau buvo užstalėje besėdįs. K irlos sesuo Marcelė pylstė arbatą į stiklus, stovėdama pasienyje prie antro staliuko, ant kurio garavo virtuv as Pt I 197. Jau seniai buvo būnęs kunigu, kad gavo kleboniją Šts. Pirmoji mintis, kuri kilo jo atkalioj galvoj, buvo kuo greičiausiai paslėpti arklius. Žigo broliai arklius jau buvo bekinką iš dar neiškrauto vežimo Vencl III 231. Santykinės trukmės reikšmę turi ir kitos pradinės formos. Pvz.: Matysi, aš būsiu jau bemiegąs, kai ateisi manęs guldyti Jb I 318. Pasigailau širdyje, kad nesu šv. Jurgis, būčiau bekremtąs sūrį nuo galo Žem II 240. Kai ateisim jūsų raginti, būkit jau bedirbą, tai nė raginti nereikės Jb I 314. 1 Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai su pagalbiniu veiksmažodžiu būti sudurtinių pradėtinių formų nesudaro. 67 Tačiau būsimojo pradėtinio laiko formos dažniausiai reiškia numanomą, spėjamą ateities veiksmą. Pvz.: Pradės gruoduoti, bus ir besąs gruodas iš nakties Dr. Kamine kažin kas vaitoja. „Užsižiebk tik žiburi, bus beisigriūnaus į vidų“, — mąsto sau vaikai LzP I 367. Rytoj bus belvjanti, tuomet išsiluosi Žem I 184. Ištisinėmis formomis pasakytume: Rytoj, žiūrėk, lis, tuomet išsiluosi ir pan. Nors veiksmo pradžios reikšmę teturi tik būtojo kartinio laiko formos, tačiau iš tradicijos pradėtinėmis vadinamos visos sudurtinės formos su esamojo laiko veikiamuoju dalyviu, turinčiu dalelytę be-. Šias formas pirmasis ėmė vadinti pradėtinėmis K. Jaunius, įvedęs į lietuvių kalbos gramatiką būtojo kartinio pradėtinio laiko paradigmą, pavadintą bandymo arba pradėjimo praeginiu laiku (imperfectum de conatu)2. Ši tradicija tęsiama J. Jablonskio 1901 m. gramatikoje, kur, be paradigmos, duodamas ir reikšmės apibūdinimas: „pereitas mėgintasis laikas (t. praeteritum de conatu) reiškia tokį perėjusį veiksmą, kuris neįvyko, tik buvo bevykstas kitam veiksmui ištikus“3. 1919 m. gramatikoje J. Jablonskio sudaryta jau ištisa sistema, pavadinta sudurtiniais pradėtiniais laikais4. Nuo to laiko ji duodama visose lietuvių kalbos gramatikose. Pradėtinių laikų termino sąvoką J. Jablonskis praplėtė, įtraukdamas į sistemą vienodos darybos, bet nevienodos reikšmės formas ir pavadindamas jas „pradėtojo, įsigalėjusiojo veiksmo laikais“5. 1922 m. gramatikoje, aptardamas atskirus pradėtinius laikus, veiksmo pradžios reikšmę jis teisingai priskyrė tik būtajam kartiniam pradėtiniam laikui6. Tuo būdu pradėtinių laikų terminu imta vadinti formas, reiškiančias ne tik veiksmo pradžią, bet ir trunkantį veiksmą, priešingai atliktinių laikų terminui, kuriuo vadinamos formos, reiškiančios atliktą, užbaigtą veiksmą. Pradėtinių laikų ir nuosakų sistema nėra tokia pilna, kokią ją yra pateikęs J. Jablonskis. Būtojo dažninio laiko ir geidžiamosios nuosakos formos kalboje, atrodo, yra nevartojamos. Geidžiamosios nuosakos formų nedavė nė J. Jablonskis, o jo pateikti būtojo dažninio laiko pavyzdžiai yra kartojami ir visose vėlesnėse lietuvių kalbos gramatikose. Nei šnekamojoje, nei raštų kalboje šių formų iki šiol nepavyko rasti. Beveik nevartojamos ir liepiamosios nuosakos formos. Daugiausia paplitusios yra būtojo kartinio pradėtinio laiko formos, be to, pažymėtina, kad jas vartoja ir žemaičiai, ir aukštaičiai, tuo tarpu kai būsimojo laiko ir tariamosios nuosakos formos, nors ir prigijusios literatūrinėje kalboje, yra mažai vartojamos ir būdingos beveik vien tik žemaičių tarmės atstovams. Štai kodėl kaip tik būtojo kartinio pradėtinio laiko formos pirmosios pateko į gramatiką. 2 Žr. K. Явнисъ, Грамматика литовскаго языка, литовский оригиналъ, 201, Петроградъ, 1908—1916. 3 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 103. Vilnius, 1957. 4 Žr. P. Kriaušaitis ir Rygiškių Jonas, Lietuvių kalbos gramatika,131, Vilnius, 1919. 5 Žr. ten pat, 131. 6 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 426. 68 Pradėtinių laikų sistema neturi ir esamojo laiko. J. Jablonskis jo vieton įtraukė esamojo laiko veikiamąjį dalyvį su dalelyte be-, kuris niekada nėra vartojamas su pagalbinio veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis, ir kurį pats J. Jablonskis, kaip ir K. Jaunius, anksčiau yra kitaip interpretavęs. K. Jaunius šį dalyvį laikė dalyviniu tariniu, vartojamu netiesioginei kalbai reikšti, pvz.: sūnus beskaitąs, tėvas berašąs, dukte besiuvanti (vidi filium legere, patrem scribere, filiam suere)7. Tokios nuomonės 1901 m. gramatikoje ir 1911 m. sintaksėje laikėsi ir J. Jablonskis8. Sintaksėje jis rašė: „Dalyvių kalba naudojamės dažnai ir netikėtiems, kartais lyg pavėlintiems pastebėjimams, patyrimams ir šiaip jau pažymėjimams. Pvz.: 1. Tik girdi (Saulytė) — kaž kas į duris beklabenąs Ps. 2. Veizdžiu — vaikėlis basas bestovis, kažin-ko belaukiąs Als. 3. Po trijų dienų tėvai žiūri — visas žalčių pulkas bešliaužiąs į jų kiemą Ps.“ ir t. t.9 J. Jablonskis teisingai pastebėjo, kad šitokiais atvejais vartojamas esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte be- yra būdingas žemaičių tarmei. Rytų aukštaičiai čia mėgsta vartoti beasmenius sakinius su bevardės giminės esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu, kuriuo žmogus „tarytum nori pranešti, kad toji žinia, kurią jis dabar mums pasako, esanti jam pačiam tiktai vieno-kito nuošalės mažmožio, jo paties dabar tepastebėto, arba kito kurio žmogaus — jam suteikta“10. Žemaičių pasakymas „Kyburienės žinomas liežuvis, bet ir Rimšienė dantinga beesanti“ (Žem) vietomis tinka ir aukštaičiams, bet šie jį gali ir taip išreikšti: „Kyburienės žinomas liežuvis, bet ir Rimšienės dantingos besama11. Šį reiškinį J. Jablonskis apibūdino kaip vieną iš daugelio mūsų „pasakojamosios kalbos“ savotiškumų. Tik 1919 m. gramatikoje, matyt, norėdamas sudaryti pilną pradėtinių formų sistemą, J. Jablonskis esamojo laiko veikiamąjį dalyvį su dalelyte be- pavadino sudurtiniu esamuoju laiku, pažymėjęs, kad jis visada sakomas be pagalbinio veiksmažodžio. Nuo to laiko visose lietuvių kalbos gramatikose buvo duodamos esamojo pradėtinio laiko paradigmos, kartais net su pagalbiniu veiksmažodžiu būti12. Kadangi dalyvis su dalelyte be- niekada nėra sakomas su pagalbinio veiksmažodžio būti esamojo laiko formomis, nėra pagrindo manyti jas čia esant praleistas. Tai patvirtina ir minėtos atitinkamos rytų aukštaičių bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių formos, taip pat niekada nevartojamos su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formomis ir einančios tam tikra netiesioginės kalbos dalyvinės raiškos priemone13. 7 Žr. K. Jaunius, min. veik., 19. 8 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 169, 465, 466, 527, 528. 9 Žr. ten pat, 527, 528. 10 Žr. ten pat, 465. 11 Žr. ten pat, 466 (plg. 528). 12 Žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 278, Warszawa, 1956; J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, 186, Kaunas, 1960 (pagalbinis veiksmažodis rašomas skliausteliuose). 13 Šias formas 1919 m. ir 1922 m. gramatikose J. Jablonskis taip pat jau laiko sudurtinėmis. 69 Su sudurtinėmis pradinėmis formomis esamojo laiko veikiamąjį dalyvį, turintį dalelytę be-14, sieja santykinės veiksmo trukmės reikšmė: veiksmas yra ilgai trunkantis kito vienalaikio veiksmo ar momento atžvilgiu. Esamojo laiko dalyviu su dalelyte be- išryškinama santykinė trukmė tokio veiksmo ar reiškinio, kuris staiga pamato­mas, išgirstamas, sužinomas ar kaip kitaip paaiškėja ir sukelia nusistebėjimą ar kitas emocijas. Kalbantysis pasako tarsi kokių nors pašalinių aplinkybių jam įteigtas mintis. Reiškiant čia nurodytus ekspresinius atspalvius, kalbamuoju dalyviu pasakomi konkretūs arba apibendrinti dabarties veiksmai ar reiškiniai. Pvz.: Kietą kuloką beturinti, našlį vyrą gausi Škn. O! tie baibokai bepūriją silkę... Žem II 401. Gardus pyragas, kūma bemokanti kepti... Žem II 448. Aha! Tai Barbė ir jaunikį beturinti Simon VK II 173. Ak, žiūrėk, ir tamsta jau besuprantąs lietuviškai... Simon VK II 67. Aš maniau, kad tu jau miegi, o tu apie Ilžę begalvojąs Simon VK II 213. Vienam skolą atiduodi, kitas jau beprašąs Vvr. Kai tik šiltesnis vakaras, veizėk, jau grambuolės ir belakstančios Slnt. Kartais jis nekelia ar apserga, tuojau ir besiunčianti mergą pasiūlyti valgyti Žem I 345. Kaip tu be galo dabojį tas žąsis! Mama pati kaip belekianti, taip belekianti žąsų žiūrėti... Žem II 459. Būtojo laiko kontekste esamojo laiko dalyviu su dalelyte be- pasakomi konkretūs arba apibendrinti praeities veiksmai ar reiškiniai. Šiuo atveju jis vartojamas žymiai dažniau, negu pirmuoju. Pvz.: Išgir­dau tik gilgžt gilgžt kalvaratas [ratelis], paveiziu — jau besnaudžianti Užv. O aš dingojau, kad tai daržo gegelė, o ten beesanti mano jauna mergelė JD 1173. Atsigręžė ant vyro, tas iš tiesų besnaudžias! Žem I 73. Vilius vėl piktas atsisuko ir jau buvo beatrežęs kązką, bet už jo nugaros bestovįs Trumpjonis Simon VK II 307. Nespėjau dar aš kaip reikiant ir pradėt, krantu ir beateinąs su rankšluosčiu per petį plaukus šukuodamasis, jaunasis Zuikos sūnus, karininkas Cv III 116. Mes pilnas kertes privertėme, o čia ryto metą praušus, tik mamytė kyšt beįeinanti su ryšeliu, karštais vėdrais nešina LzP I 370. Iki aš pasiuvau tam anguliniui [neduodančiam ramybės], tai beveik kantrybės netekau — kaip beateinąs, taip beateinąs Brs. Rožikė buvo linksmo būdo: tik, būdavo, pavakarė, žiūrėk, jau ir besišukinėja „restorane“ LzP I 405. Taigi tas Cinokas žmogus, kai prisikabino prie manęs — rytas vakaras kaip beateinąs, taip beateinąs prašyti Žem II 108. Tik labai retais atvejais esamojo laiko dalyvis su dalelyte be- reiškia veiksmą be jokių ekspresijos atspalvių. Pvz.: Ir išaušo aušrelė, patekėjo saulė, dabar motušė, dabar baltoji svirnelį beilsinti JD 1502. Klausinėjo motušelės: „O kur yra dukterėlė?“ — 14 Čia turima galvoje tik tas šio dalyvio vartojimo atvejis, kai prie jo prisijungusi dalelytė be- suteikia veiksmo trukmės reikšmę. 70 „Pakajėly besėdinti, pirštinėlės benerianti“ JD 1530. Diena belyjanti, naktį besninganti, gale lauko mergužėlė man’s belaukianti Grk. Jau bus keturios dešimtys metų su viršum, berneli mielasis, kaip aš čionai nuo svetimų kampų dulkes besluostąs ir svetimų turtų skaičiais knygų popierius bemarginąs LzP II 60. Ten sienauja pievas,— ganosi avis. Žilagalvis tėvas vartuos bestovis Nėr. Poez 456. Visais atvejais esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte be- yra vartojamas tik be pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formų. Su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formomis yra sakomas esamojo laiko veikiamasis dalyvis be dalelytės be-, tačiau sudurtinių veiksmažodžio formų jis nesudaro. Šis dalyvis reiškia daiktui arba asmeniui būdingą veiksmą ar būseną kaip jo ypatybę ir beveik prilygsta vardine tarinio dalimi einančiam būdvardžiui. Pvz.: Aš esu galįs velnią išvaryti iš dvaro Šts. Ans yra daug iškelėjęs kalbų, o vis melagingų Šts. Šitas ežeras yra nubėgąs (iš jo išteka upė) Brs. Ta višta yra dedanti — karka Prk. Mitrus vaikas, tik apsigraibęs yr Pl. Merga ar koks pusbernis — suslėpęs, visi drabužiai varvą iš viršaus — ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik raižo pavargusias kumeles Žem II 159. Grėtės žvilgsnis toks maldaująs, toks kupinas sielvarto, toks nusižeminęs Simon VK II 123. Iš viso to, kas buvo pasakyta, matyti, kad: 1) sudurtinių pradėtinių formų terminu vadinamos formos, žyminčios ne tik veiksmo pradžią, bet ir jo trukmę; 2) sudurtinės pradėtinės formos nesudaro pilnos laikų ir nuosakų sistemos: nėra esamojo ir būtojo dažninio laiko bei geidžiamosios nuosakos formų, beveik nevartojamos liepiamosios nuosakos formos; 3) esamojo laiko veikiamasis dalyvis su dalelyte be-, kuris nuo 1919 m. J. Jablonskio gramatikos buvo laikomas esamuoju pradėtiniu laiku, niekada nėra vartojamas su pagalbinio veiksmažodžio esamojo laiko formomis ir yra ne sudurtinė pradėtinė forma, o tam tikra netiesioginės kalbos dalyvinės raiškos priemonė. Sutrumpinimai Brs — Barstyčiai, Sedos r. Cv — P. Cvirka, Raštai, III, VIII, Vilnius, 1949. Dr — Darbėnai, Kretingos r. Grk — Girkalnis, Raseinių r. Jb — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957. JD — Lietuviškos dainos užrašytos par Antaną Juškevičę. 3 tomai. Kazanė, 1880, 1881, 1882. (Skaitmenys prie santrumpos rodo dainų numerius). LzP — Lazdynų Pelėda, Raštai, I, II, Vilnius, 1954. Nėr. Poez — Salomėja Nėris, Poezija, Vilnius, 1954. Pl — Palėvenė, Kupiškio r. Prk — Priekulė. 71 Pt — G. Petkevičaitė-Bitė, Raštai, I, Kaunas, 1947. Simon VK — I. Simonaitytė, Vilius Karalius, II, Vilnius, 1956. Slnt — Salantai. Skn — Šakyna, Žagarės r. Šts — Šatės, Skuodo r. Užv — Užventis. Vencl — A. Venclova, Raštai, III, Vilnius, 1955. Vien — A. Vienuolis, Raštai, V, Vilnius, 1954. Vvr — Veiviržėnai, Priekulės r. Žem — Žemaitė, Raštai, I, II, Vilnius, 1956. О СЛОЖНЫХ НАЧИНАТЕЛЬНЫХ ВРЕМЕННЫХ ФОРМАХ Н. К. СЛИЖЕНЕ Резюме Сложные начинательные временные формы литовского языка образуются из спрягаемых форм вспомогательного глагола būti ’быть’ и самостоятельное лексическое значение имеющего действительного причастия настоящего времени с частицей be-, напр.: buvau bedirbąs, būsiu bedirbąs, būčiau bedirbąs, būk bedirbąs. В русском языке соответствующих форм глагола нет. Значение начинающегося действия имеют только формы прошедшего однократного времени. Они обозначают такое прошедшее действие, которое чуть начавшись, было прервано другим действием или явлением. От этого значения произошло название всех начинательных форм, несмотря на то, что формы будущего времени, сослагательного и повелительного наклонения, а иногда и формы прошедшего однократного времени, выражают относительную длительность действия по сравнению с меньшей длительностью другого одновременного действия, явления, момента, а формы будущего времени обозначают еще и предполагаемое будущее действие. Сложные начинательные формы не образуют полной системы времен и наклонений. В языке нет форм настоящего и прошедшего многократного времени и форм желательного наклонения. Формы повелительного наклонения почти не употребляются. Сложной начинательной формой настоящего времени, начиная с грамматики И. Яблонскиса, вышедшей в 1919 году, считалось одно только действительное причастие настоящего времени с частицей be-. Однако это причастие никогда не употребляется с формами настоящего времени вспомогательного глагола būti, и потому нет основания считать его сложной формой. Это только один из случаев причастного выражения косвенной речи в литовском языке. 72