Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos

į I ETUVIY KALBOTYROS KLAUSIMA L IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KALBOS BALSINĖS IR DVIBALSINĖS FONEMOS V. VAITKEVIČIŪTĖ I FONEMA Kadangi bet kurios kalbos fonemų sistemos nustatymas ir fonemų apibūdinimas remiasi fonemos teorija, todėl, nagrinėjant lietuvių literatūrinės kalbos balsinių ir dvibalsinių fonemų sudėtį, pirmiausia, nors trumpai, reikia nurodyti bendruosius fonemos ir jos atspalvių supratimo pagrindus, kuriais čia vadovaujamasi. Kiekvienos kalbos pagrindą sudaro jos gramatinė sandara ir žodyninė sudėtis, kuriomis naudojamės, reikšdami savo mintis sakiniais. Dažniausiai sakinį sudaro žodžių grupės arba atskiri žodžiai, bet kartais jį gali sudaryti ir vienas garsas, pvz.: A? Lakti užsimanei. Maža tau dar, kad vakar prisilakei mūsų ašarų! Krėv ŠP 102. O! — nedavė jam baigti įsiaudrinęs mokytojas, — ir nepalyginsi! Cvir R II 132. Žodžiai susideda iš morfemų — šaknies, priešdėlio, priesagos, galūnės. Morfema yra mažiausia sudedamoji žodžio dalis, turinti reikšmę. Morfemas sudaro atskiri kalbos garsai — fonemos. Fonemomis vadinami istoriškai: susiformavę garsiniai tipai, kurie skiria žodžius, jų formas arba morfemas ir kurių + tarimas nepriklauso nūo jų užimamos fonetinės pozicijos žodyje. Pavyzdžiui, balsiai 7 : O, i : air kt. yra savarankiškos fonemos, nes jie skiria žodžius /yzas : Iūtas (plg. ldti), ritū : rat ir kt., 0 jų tarimo skirtumai šiuose žodžiuose nepriklauso nuo juos supančių garsų įtakos, nes kiekvienos žodžių poros abudu balsiai esti tarp tų pačių priebalsių. Tačiau, nors fonema skiria žodžius, jų formas ir morfemas, bet paprastai pati reikšmės neturi, išskyrus tuos atvejus, kai ji viena sudaro visą sakinį, žodį ar morfemą (plg. lietuvių kalbos jaustukus O!, A! ir kt.). Tačiau šitokie atvejai kalboje palyginti reti. Ta pati fonema įvairiuose žodžiuose dėl greta esančių garsų įtakos, užimamos vietos žodyje, žodžio kirčio, priegaidės ir t.t. tariama nevienodai ir turi kelias garsines išraiškas. Skirtingos garsinės išraiškos, priklausančios nuo garso prisitaikymo prie pozicinių aplinkybių, bet sudarančios vieną garsinį tipą — fonemą, vadinamos fonemos atspalviais. Pavyzdžiui, užpakalinės eilės balsis 6 žodyje sailso ir kt. ir užpakalinės eilės labai supriešakėjęs balsis o žodyje safisio ir kt. yra du fonemos 6 atspalviai, bet ne dvi savarankiškos fonemos, nes nėra žo19 džių, kurių skirtumas priklausytų vien tik nuo šių balsių. Vadinasi, fonemos atspalviai — tai konkretūs kalbos garsai, kurie kiek skiriasi vienas nuo kito, bet neskiria_ tos kalbos "Žodžių, jų formų ar_ ‘morfemy, Kalbos garsas — tai bet kurios fonemos atspalvis, o fonema — tai visi atspalviai kartu ir kiekvienas atspalvis atskirai, nes kiekviename iš jų atpažįstame kurią nors fonema. Taigi atspalvis nėra atskiras fonemos elementas, egzistuojantis už fonemos ribų — jis yra tik viena fonemos egzistavimo formų, o fonema yra ne atskiras izoliuotas kalbos garsas, bet kompleksinė sąvoka, garsų grupė, visų fonemos atspalvių visuma, nesutampanti su kuriuo nors vienu atspalviu. Fonema ir jos atspalviai sudaro dialektinę vienybę. Fonemų skirtybės nepriklauso nuo didesnio ar mažesnio fonetinio skirtumo: fonetinis vienos fonemos atspalvių diapazonas gali būti nepaprastai didelis ir, atvirkščiai, skirtumas tarp dviejų savarankiškų fonemų atspalvių — nepaprastai mažas. Esant tam tikroms sąlygoms, vienodi garsai gali būti skirtingų fonemų atspalviais, o skirtingi garsai — vienos fonemos atspalviais?. Foneminė bet kurios kalbos sudėtis nėra pastovi, ji kinta visą laiką, nors ir labai lėtai. Dėl šios priežasties atspalvis gali virsti savarankiška fonema ir, atvirkščiai, — savarankiška fonema gali netekti savo funkcijų ir išnykti. Bet kurio garso fonemiškumas geriausiai išryškėja tada, kai kalboje yra skirtingų reikšmių žodžių poros, kurios skiriasi tik vienu garsu (plg. šuo : šiud ir kt.). Kai tokių žodžių porų kalboje nėra, garsai savarankiškomis fonemomis laikomi tik tuo atveju; jei jų tarimas nepriklauso nuo fonetinės pozicijos. Fonemų atspalviai esti trejopi: a) Atspalviai, priklausantys nuo žodžio kirčio ir kirčiuotojo bei nekirčiuotųjų žodžio skiemenų priegaidės, vadinami poziciniais, pvz.: d žodyje vištd ir a žodyje vista (vns. šauksm.) yra du fonemos a atspalviai; 7 žodyje dyge (būt. k. 1. dalyvis) ir { žodyje dyige “pelkių samanų rūšis* (vns. gal.) yra du fonemos 7 atspalviai (plačiau žr. ,,Balsiniy fonemų ir jų klasifikacijos skyrių“). b) Atspalviai, priklausantys nuo gretimų fonemų įtakos, vadinami kombinaciniais. Jų pavyzdžiu gali būti du fonemos 6 atspalviai: užpakalinės eilės O po kietųjų priebalsių p, s Žodžiuose kuinpo, saūso ir kt. ir užpakalinės eilės supriešakėjęs 0 po minkštųjų piebalsių p, $ žodžiuose kufnfipio, saiisio ir Kt. c) Atspalviai, priklausantys nuo kalbėjimo būdo, kurį nulemia pokalbio tikslas, pasikalbėjimo aplinkybės ir emocinis kalbos turinys. Skiriami du pagrindiniai kalbėjimo būdai: aiškusis ir pasikalbėjimo būdas. Aiškiuoju būdu vadinamas kiek sulėtintas, tikslus visų garsų kalbos sraute ištarimas, laikantis nustatytų tarimo normų. Pasikalbėjimo būdu vadinamas garsų ištarimas kalbos sraute pagreitintu tempu be ypatingo emocionalaus atspalvio. Kalbant šiuo būdu, nekirčiuotieji lietuvių kalbos balsiai ir dvibalsiai labiau trumpėja, negu kalbant aiškiuoju būdu, Nustatant lietuvių literatūrinės kalbos fonemų sudėtį, remiamasi aiškiuoju kalbėjimo būdu. 1 Žr. A. A, Pedopuarekniti, K npoGreme ouemsl H doHojiorux. — «H3Becrhs AH CCCP, Orjesiekne antepatypsl H si3biKa>, 9, Bein. 5, 472, 1952. . 20 II BALSINĖS FONEMOS IR JŲ KLASIFIKACIJA Dabartinė lietuvių literatūrinė kalba turi 12 balsiniy fonemų: 7, 7, ė, e, ¢, č, i, u, 0, 9, a, d, kurios skirstomos į savarankiškas ilgąsias £, é, é, ff, 6, d ir trumpąsias 1, 6, €, u, 2, a. Fonemos f: isč:e;iė:u50 :054 : asudaroilgųjų ir trumpųjų fonemų poras. Ilgumas yra pagrindinis foneminis lietuvių kalbos balsių požymis, nes ilgosios ir atitinkamos trumposios fonemos skiria žodžius, jų formas ir morfemas, pvz.: fonemos 7 : 7 skiria žodžius js : lis, tyko : tiko; é : e — žodžius més : més; @ i a — žodžius kgs : kas, mano : mano; ū : u— žodžius biitas : būtas, jūs : jūs; 6 : o — žodžius jdtas (plg. joti) : jotas (raidės pavadinimas); dėl priegaidės vaidmens fonemai žr. žemiau. Fonema ė yra ilgoji ir trumposios poros neturi. Fonemą e, pasitaikančią tik tarptautiniuose žodžiuose, kokybiškai galima gretinti su lietuvių kalbos fonema č: abi jos uždaros, tariamos labai įtemptais kalbos padargais, tik é už e daug ilgesnė ir šiek tiek daugiau pasistūmėjusi į priekį. Kiekybiškai e mažai skiriasi nuo lietuvių kalbos žodžių trumposios atvirosios fonemos €*, už kurią ji yra uždaresnė ir nuo jos skiriasi iš prigimties: e žodžiuose fakultétas : fakultetė ir antroji e žodžiuose universitėtas : universitetė ir kt. kirčiuota ir nekirčiuota yra trumpa, o lietuvių kalbos žodžių nekirčiuota trumpoji e dažnai kaitaliojasi su kirčiuota ilgąja é, pvz.: metū : mėta, lesū : lėsa. Be to, lietuviškų žodžių fo- 'Tnemos € atvirumas labai priklauso nuo kitų to žodžio skiemenų sudaromųjų garsy (žr. Fonema €), o tarptautinių žodžių fonemos e — nuo jų nepriklauso, ir jos atspalviai apskritai labai neryškūs (žr. Fonema e). Dėl šių priežasčių tarptautinių žodžių e lietuvių kalboje laikoma savarankiška fonema.) a.) 2) Sprendžiant lietuvių kalbos fonemų sudėtį, labai svarbu nustatyti kirčio | \ ir priegaidės santykį su fonema: ar kirtis ir priegaidé yra atskiros fonemos ary | skiemens žymė, ar viso žodžio ypatybė. Lietuvių literatūrinėje kalboje, kaip ir kitose kalbose, kirčiuotas paprastai būna vienas žodžio skiemuo, o visi kiti jo skiemenys esti nekirčiuoti. Kirčiuotasis žodžio skiemuo yra intensyviausias (stipriausias), o visi kiti jo skiemenys ne taip intensyvūs. Lietuvių kalbos kirtis, kaip žinoma, pastovios vietos žodyje dažniausiai neturi, ir vien nuo kirčio vietos pasikeitimo (čia turimi galvoje tik tie atvejai, kai priegaidė yra ta pati) gali priklausyti žodžio arba jo formos reikšmė (plg. žodžius svėrė (būt. k. 1. 3 asm.): svėrė “tokia dirvų piktžolė", višra (vns. šauksm.): "višta (vns. vard.) ir kt.). Taigi kirtis vaidina aiškų fonologinį vaidmenį. Tačiau du žodžiai, kurie skiriasi tik kirčio vieta, k. a. višta : višta ir kt., vienas nuo kito skiriasi dviem požymiais: ne tik tuo, kad pirmojo žodžio i kirčiuota, o antrojo ne, bet ir tuo, kad pirmojo žodžio a yra nekirčiuota, o antrojo kirčiuota. Vadinasi, kirčiuota 2 yra priešpastatyta nekirčiuotai ¢ ne toje pačioje fonetinėje pozicijoje, o vienodose pozicijose jos būti ir negali, nes žodžio vista kirčiuota i būtinai yra susijusi su to paties žodžio sekančio skiemens nekirčiuota a, o žodžio vista kirčiuota ¢ būtinai yra susijusi su to paties žodžio priešeinančio skiemens nekirčiuota 7. Vadinasi, kirčiuoti ir nekirčiuoti žodžių garsai priklauso nuo fonetinės pozicijos. Laikydami fonemomis garsinius tipus, kurie skiria žodžius, jų formas arba morfemas ir kurių tarimas nepriklauso nuo jų užimamos fonetinės pozicijos žodyje, ? Plg, V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai", 3, 210, Vilnius, 1960. 21 ~~ kirčiuoto ir nekirčiuoto garso negalime laikyti savarankiškomis fonemomis; o kirčio — fonemos žyme. Kad kirtis nėra atskiros fonemos žymė, rodo dar ir tai, jog bet kurį kalbos garsą galima ištarti izoliuotai nuo kitų garsų, išlaikant visus jo kokybinius ir kiekybinius požymius, bet kirčiuoto ir nekirčiuoto garso ištarti atskirai negalima, nes kirtis priklauso nuo santykinio viso žodžio intensyvumo. Atskiro izoliuoto balsio ar dvibalsio intensyvumo su nieku palyginti negalima. Vadinasi, kirtis yra fonologinė priemonė, kuri prašoka garso ribas ir siejasi su visu žodžiu, jungdama atskirus jo elementus į vieną visumą. Priegaidės santykis su fonema yra daug sudėtingesnis už fonemos santykį su kirčiu“. Lietuvių literatūrinėje kalboje priegaidę turi kiekvienas žodžio skiemuo. Aiškiausiai girdimą priegaidę turi kirčiuotasis žodžio skiemuo, ištariamas intensyviausiai. Nekirčiuotų skiemenų priegaidės, nors ir yra kiek niveliuotos, bet prieškirtinių jos yra artimos tvirtagalei kirčiuotųjų skiemenų priegaidei, o pokirtinių — tvirtapradei®. Kadangi priegaidė, būdinga kiekvienam lietuvių kalbos žodžio skiemeniui, apima visą nuo pradžios ligi galo skiemens sudaromąjį garsą, tai ją galima būtų laikyti skiemens sudaromojo garso žyme. Pavyzdžiui, priešpastatę žodžius apklotas (plg. kloti) : apklotas ‘antklodé’; Idpo (es. 1. 3 asm.) : lėpo (vns. kilm.); dukštas : aūkštas; kietis “tokia piktžolė *: kiéris ‘kietumas’ ir kt., galėtume tvirtapradę ir tvirtagalę priegaidę laikyti balsio 6 ir dvibalsių au, ie ir kt. žymėmis, o balsius O : ¢ ir dvibalsius du: ai ir kt. — savarankiškomis fonemomis. Tačiau, turint galvoje tai, kad lietuvių kalboje galima priešpastatyti tik kirčiuotųjų skiemenų tvirtapradę ir tvirtagalę priegaidę, ir tai, kad kirčiuotasis žodžio skiemuo gali būti nustatytas tik visame žodyje, į priegaidę reikia žiūrėti kaip į fonologinę priemonę, susijusią su skiemeniu ir su skiemens sudaromuoju garsu, bet iškylančią viršum foneminės žodžio sudėties ir priklausančią visam žodžiui. Todėl balsiai ir dvibalsiai su skirtingomis priegaidémis lietuvių kalboje, k. a.: d : G, 7 :I, du : aii ir kt., nelaikomi savarankiškomis fonemomis, o tik dviem tos pačios fonemos atspalviais. Dėl kirčio ir priegaidės įtakos kiek keičiasi skiemens sudaromojo garso intensyvumas, tono aukštumas, kirčiuotųjų ir nekirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų 3 Bendrojoje fonetikoje į priegaidės vaidmenį fonemai, apskritai, vienodos pažiūros nėra: vieni kalbininkai garsūs su skirtingomis priegaidėmis laiko vienos fonemos atspalviais, o kiti — savarankiškomis fonemomis. Garsūs su skirtingomis priegaidėmis vienos fonemos atspalviais laiko latviai (plg. A. I. JI a y, Eoxernuecku-Odonxojiornuecka1 CHCTEMa COBpeMeHHOTO JaTHILICKOrO JHTEpPaTypHOro si3bika, aBTOpeddeparT, 9, Pura, 1954 ir Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika, 1, 20—26, Riga, 1959). Tarybinėje kalbotyroje taip pat žiūrima i serby-chorvaty kalbų priegaidės santykį su fonema (plg. II. C. Kysueuos, O gonomoTHUeCKOJi cHCTeMe cepGo-xopBartckoro si3bika. — «HaBecrus ArajneMun Hayk CCCP, OtneneHHe JiKTEpaTYyDpki H S3bIKAa», VII, sun. 2, 130, 1948 ir II. C. Ky3nenoBs, K Bonpocy 0 OdoxonornH yaapeHns. — «JlokKJiaJibi H COOGOInEHHA OHJIOJIOTrHUecKOTO ¢axyasrera Mockosceroro opjieHa JlenHuna rocyjtapcTBeHHOro YyHHBepcHTeTa HMeKHH M. B. JloMoHocoBa», Buin. 6, 17, 1948). Priešinga pažiūra vadovaujasi A. Isačenka (žr. A, Isačenko, Zur phonologischen Deutung der Akzentverschiebungen in den slavischen Sprachen. — „Travaux du Cercle linguistigue de Prague", 8, 178—179) ir kt. Lietuvių kalbos srityje, visiškai neargumentuodama, J. Dambrauskaitė (žr. J. Dambrauskaitė, Lietuvių kalbos foneminés balsių sistemos nustatymas. — „Vilniaus Valst. ped. in-to Mokslo darbai (istorija ir filologija)", 3, 221— 240, Vilnius, 1957) garsus su skirtingomis priegaidėmis laiko savarankiškomis fonemomis, * Apskritai, nekirčiuotųjų prieškirtinių ir pokirtinių skiemenų priegaides reikėtų patyrinėti šiam tikslui skirtame eksperimentiniame darbe. * 22 2 garsų tono aukštumo santykis, garso ilgumas*, tarimo energingumas, kalbos padargų įtampa ir kt. Tačiau šie pakitimai palyginti yra nežymūs (plg. 7:14, 0 : 6 ir kt.). Kiek daugiau į save dėmesį patraukia a, d, e, &. Kadangi nekirčiuoti balsiai a, e dažniausiai yra trumpi, o kirčiuoti — ilgi, k. a. žodžiuose kasū : kdsa, nešū : nėša ir kt., tai gali atrodyti, kad balsių a, e kiekybę ir kokybę iš esmės keičia tik kirtis ir priegaidė, dėl kurių įtakos atsiranda ilgosios fonemos a, ė, sudarančios poras su trumposiomis a, e. Tačiau, turint galvoje tai, kad yra nemaža pavyzdžių, kur kirčiuotas trumpąsias balsines fonemas a, e galime priešpastatyti tokioje pačioje fonetinėje pozicijoje kirčiuotoms ilgosioms, pvz.: kdsti : kūstas, kasiu : kūsa, mano : mano, tavo : tūvo (plg. tūvas); nėšti : nėša, nėšti : nėštas, mest: : mėstas, més: més, rasti : rastas, trėšti : trėšti ir kt., ir tai, kad nekirčiuotos ilgosios fonemos a, ė < an, en kokybiškai nuo kirčiuotų ilgųjų 4, é skiriasi tik tiek, kiek bet kuri kita nekirčiuota fonema nuo tos pačios kirčiuotos (plg. a, é žodžiuose žąsis, kęstė (būdinys) su a, č žodžiuose £dstas “rankos dalis nuo alkūnės iki peties’, kėstės “kartelės šienui, šiaudams nesti’),— ir fonemoms a, a, e, čkirčio ir priegaidės poveikio negalima laikyti išimtimi. \ Dėl kirčio ir priegaidės sukeliamų aukščiau nurodytų pakitimų kiekvienos lietuvių kalbos ilgosios balsinės fonemos skiriami 4 poziciniai atspalviai: a) kirčiuotas, turintis tvirtapradę priegaidę, tariamas labai intensyviai ir energingai, stipriai įtempiant burnos sienelių raumenis; b) kirčiuotas, turintis tvirtagalę priegaidę, tariamas ne taip intensyviai ir - energingai, kaip pirmasis, ir kiek mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis; c) nekirčiuotas prieškirtinis, tariamas visai neintensyviai ir neįtempiant burnos sienelių raumenų; jo priegaidė artima kirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų garsų tvirtagalei priegaidei; d) nekirčiuotas pokirtinis, kuris nuo nekirčiuoto prieškirtinio skiriasi tik priegaide, artima kirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų garsų tvirtapradei priegaidei. Kiekviena trumpoji balsinė fonema turi 3 pozicinius atspalvius: a) kirčiuotą, tariamą labai intensyviai, energingai, stipriai įtempiant burnos sienelių raumenis, su trumpine priegaide; b) nekirčiuotą prieškirtinį, tariamą ne taip intensyviai ir energingai, kaip pirmasis atspalvis, mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis, su priegaide, artima kirčiuotųjų skiemenų tvirtagalei priegaidei; ¢) nekirčiuotą pokirtinį, intensyvumu ir burnos sienelių raumenų įtempimu panašų į nekirčiuotą prieškirtinį, tik jo priegaidė yra artima kirčiuotųjų skiemenų tvirtapradei priegaidei. Kiekvienos balsinės fonemos, einančios mišriojo dvigarsio pirmuoju komponentu, tarimo energingumas ir intensyvumas yra panašūs į aukščiau nurodytus ilgųjų ir trumpųjų balsinių fonemų atspalvius, bet skirtinga priegaidė įgalina skirti 4 pozicinius kiekvienos mišriojo dvigarsio balsinės fonemos atspalvius®: a) su tvirtaprade priegaide, tariamą labai intensyviai ir energingai, stipriai įtempiant burnos sienelių raumenis; 5 Žr. V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, 209—216, Vilnius, 1960. 23 b) su tvirtagale priegaide, tariamą ne taip intensyviai ir energingai, kaip pirmasis, mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis; c) nekirčiuotą prieškirtinį, kurio priegaidė artima kirčiuotųjų skiemenų tvirtagalei priegaidei, tariamą neintensyviai ir neįtempiant burnos sienelių raumenų; d) nekirčiuotą pokirtinį, kurio priegaidė artima kirčiuotų skiemenų tvirtapradei priegaidei, tariamą neintensyviai ir neįtempiant burnos sienelių raumenų. Lietuvių kalbos balsinės fonemos klasifikuojamos pagal dviejų pagrindinių aktyviųjų kalbos padargų — liežuvio ir lūpų — veiklą, tariant balsius. Pagal liežuvio judėjimą horizontaliai balsinės fonemos esti priešakinės eilės ir užpakalinės eilės: a) Tariant priešakinės eilės fonemas, liežuvis pasistumia į priekį, priešakinėje burnos ertmės dalyje susidaro nedidelis rezonatorius, o už liežuvio pašaknio — gana didelis. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio, liežuvio šonai liečia gomurio pakraščius. Lietuvių kalboje yra šios priešakinės eilės fonemos: £, 7, ė, e, e, č. b) Tariant užpakalinės eilės fonemas, liežuvis atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų. Prie liežuvio pašaknio susidaro nedidelis, o priešakinėje burnos ertmės dalyje — gana didelis rezonatorius. Užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis kiek pakyla prie minkštojo gomurio. Lietuvių kalboje yra šios užpakalinės eilės fonemos: #, u, O, 9, a, @. Tariant fonemas a, 4d, liežuvis «labiausiai pasistumia į priekį iš visų užpakalinės eilės fonemų. Dėl to jos anksčiau dar buvo vadinamos vidurinės eilės fonemomis. Tačiau a, 4 reikia skirti prie užpakalinės eilės fonemų, nes, jas tariant, liežuvio galiukas kiek atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų (dėl atsitraukimo laipsnio Zr. Fonema a ir Fonema 4), kaip ir tariant užpakalinės eilės fonemas, o užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis kiek pakyla prie kietojo gomurio užpakalinio krašto (plg. 20 ir 22 pav. su 13 ir 15 pav.). Be to, prieš a, a, kaip ir prieš kitas užpakalinės eilės fonemas, kietieji priebalsiai neminkštėja. Liežuvis, užimdamas vieną iš šių dviejų horizontalių padėčių, kartu kyla vertikaliai prie kietojo gomurio. ; Pagal liežuvio judėjimą vertikaliai balsinės fonemos esti: a) Aukštutinio pakilimo, arba uždarosios (siaurosios), fonemos. Jas tariant, burna mažai atsidaro, o liežuvis labai aukštai pakyla prie kietojo gomurio. Lietuvių kalboje yra šios aukštutinio pakilimo fonemos: 7, 7, f£, «. Iš jų ilgosios 7, # yra kiek uždaresnės už trumpąsias z, wu. b) Vidutinio pakilimo fonemos. Jas tariant, burna vidutiniškai atidaroma, o liežuvio kraštai Siek tiek liečia kietojo gomurio pakraščius. Lietuvių kalboje vidutinio pakilimo fonemos yra ė, €, ¢, é, 0, 0. Iš priešakinės eilės vidutinio 6 Dėl sklandžiųjų priebalsių I, m, n, r, einančių mišriųjų dvigarsiy antruoju komponentu, pozicinių atspalvių žr. V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1, 44, 45, 46, 62, 64, Vilnius, 1957, 24 pakilimo fonemų uždariausia yra ė, atviriausiaé, o fonemos e, e užima tarpinę padėtį tarp jų. Užpakalinės eilės ilgoji 6 yra uždaresnė už o. c) Žemutinio pakilimo fonemos. Jas tariant, burna plačiai atidaroma, o liežuvis visiškai neliečia kietojo gomurio. Joms priklauso fonemos a, a. Pagal lūpų artikuliaciją, nuo kurios priklauso priešburninio rezonatoriaus didumas, balsinės fonemos skirstomos į dvi grupes: a) Lūpines (labialines) fonemas. Jas tariant, į priekį atkištos suapvalintos lūpos padidina priešburninį rezonatorių. Lietuvių kalboje yra šios lūpinės fonemos: #, u, 0, O. b) Neliipines (nelabialines) fonemas. Jas tariant, lūpos nesuapvalinamos, neatkišamos į priekį ir nepadidinamas prieSburninis rezonatorius. Lietuvių kalboje yra šios nelūpinės fonemos: 7, 7, é, e, e, é, a, d. Pastaba. Nelūpinės balsinės fonemos taip pat tariamos prisidedant lūpoms, bet jų prisidėjimas yra pasyvus: aukštutinio pakilimo nelūpinės balsinės fonemos tariamos neįtempiant lūpų, o vidutinio ir žemutinio pakilimo — labai nežymiai patempiant lūpas į ilgumą (plg. lūpų artikuliaciją tariant 7 ir 4 žodžiuose tyrė ir tūrė, i ir é žodžiuose girą ir gėrą). Balsinių fonemų klasifikaciją vaizduoja 1 lentelė (žr. 25 psl.). III PRIEŠAKINĖS EILĖS BALSINĖS FONEMOS 1. Aukštutinio pakilimo fonemos Fonema i. Dabartinėje rašyboje ji Zymima dvejopai: iš prigimties ilga — ženklu y, o pailgėjusi f, iškritus po jos ėjusiam n, — ženklu į, išskyrus veiksmažodžius, turėjusius šaknyje intarpinį nosinį priebalsį x, pvz.: byra < bifira, dyla < diūila, gdja < gifja, gra < inra, ja < linija, kyla < kifila, rija < rifja, svyla < sviila, šyla < šiūla ir kt., kurie etimologiškai taip pat turėtų būti rašomi su į. Fonema 7 yra iš visų priešakinės eilės aukštutinio pakilimo fonemų uždariausia. Ją tariant, liežuvio galiukas liečia apatinius dantis, o priešakinė ir vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio. Liežuvio šonai kietojo gomurio pakraščius liečia daugiau, negu tariant bet kurią kitą balsinę fonemą (zr. 1 pav.ir plg. ji su 3, 5 pav.). Priešakinėje burnos ertmės dalyje tarp liežuvio ir kietojo gomurio susidaro siauras pailgas rezonatorius, o užpakalinėje dalyje prie liežuvio pašaknio — kiek didesnis (žr. 2 pav.). | © Būdingiausi fonemos 7 kombinaciniai atspalviai yra šie: i win a) truputį suužpakalėjęs uždaras 7 po liežuvio užpakalinių priebalsių g, 4, pvz.: gvré, kyla, tokį ir kt.; b) kiek supriešakėjęs uždaras 7 po liežuvio o priešakinių priebalsių /, n, J, ¢, s, Šš, 2, £ irkt.,po jirlūpinių m, b, p, v, pvz.: tyli, lydéti, ji, myliir kt.; 1 pav. if 26 c) šiek tiek sulūpintas 7 tarp lūpinių priebalsių m, 5, p, v, pvz.: pypkė, pypė ir kt. Žemaičių tarmėse pasitaiko sulūpintas 7 prieš lūpinį balsį # pvz.: apyūšris ‘apyausris’, apyūšriais ‘austant’ Grg, Slnt ir kt. "aa 2 pav. i į Fonema 1. Ji yra priešakinės eilės aukštutinio, bet kiek žemesnio pakilimo fonema, negu 7. Tariama panašiai kaip 7: liežuvio galiukas liečia apatinius dantis, liežuvio nugarėlės priešakinės ir vidurinės dalies šonai pakyla prie kietojo gomurio ir jo pakraščius liečia daug mažiau, negu tariant £ (žr. 3 pav.), o pati nugarėlė išilgai gerokai įlinksta. Dėl to priešakinėje ir užpakalinėje burnos ertmės dalyje tarp liežuvio ir kietojo gomurio susidaro daug platesni už fonemos 7 priešakinis ir užpakalinis rezonatoriai, ko5 ) kybiškai skiriantys fonemą i nuo fonemos 7 (žr. 4 pav. tr plg. 8 pav. su | pav.). sai | e EEA Būdingiausi fonemos i kombinaciniai atE=— spalviai yra šie: a) kiek suužpakalėjęs 7 po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: giria, kitas, kitas o ir kt.; „b) šiek tiek supriešakėjęs : po liežuvio priešakinių priebalsių /, r, d, t, s, §, 2, £ ir kt., lūpinių m, 5, p, vir po j, pvz.: lipa, tikras, tyli, ji ir kt.; c) nelabai uždaras ¢ žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, 4, 2, O, u, # bei dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: kita, suriko, kitą, lip, laid}, lauki, milui, piliosi ir kt.; 3 pav. i ima 27 + Fonema o. Trumpoji užpakalinės eilės vidutinio pakilimo lūpinė fonema, kiek atviresnė už d. Ją tariant, liežuvio galiukas atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų kiek mažiau, negu tariant 4. Liežuvio šonai kietojo gomurio pakraščius liečia irgi mažiau (žr. 18 pav. ir plg. jį su 16 pav.). Priešakinėje burnos ertmės 18 pav. 3 dalyje susidariusį rezonatorių lūpos padidina labai nedaug, todėl jis yra mažesnis už fonemos 6 priešakinį rezonatorių. Užpakalinėje burnos ertmės dalyje susidaręs rezonatorius yra didesnis už fonemos d užpakalinį rezonatorių (žr. 19 pav. ir plg. jį su 17 pav.). 19 pav. 3 Būdingiausi fonemos 2 kombinaciniai atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs 2 po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: lidsas “lengvas priemolis’, regiondlinis (sk. regijondlinis), jodas, impresūrio (sk. impresarijo) ir kt.; 35 b) kiek supriešakėjęs o po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių /, m, d, ts, § 2, £ir kt. ir lūpinių m, &, p, v, pvz.: lėtas “svorio matas’, moto, tona, toponimika, ir iStiktukuose opa, 0p; c) nedaug suuzpakaléjes o po liežuvio užpakalinių kietųjų priebalsių g, Kk, pvz.: golas, gondola, kodas, kodeksas ir kt. 3. Žemutinio pakilimo fonemos Fonema a. Trumpoji nelūpinė užpakalinės eilės žemutinio pakilimo fonema; ją tariant, mažai įtemptas liežuvis pasistumia į priekį labiau, negu tariant bet kurį kitą užpakalinės eilės balsį, o liežuvio galiukas šiek tiek atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų. Liežuvio nugarėlė guli plokščia ir visiškai neliečia kietojo gomurio, tik užpakalinė jos dalis kiek pakyla prie kietojo gomurio užpakalinio krašto. Priešakinis ir užpakalinis rezonatorius sudaro vieną visumą (žr. 20 pav.). 20 pav. d dkn Būdingiausi kombinaciniai fonemos a atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs a po visy minkštųjų priebalsių, tariamas liežuvio galiukui visai neatsitraukiant nuo apatinių dantų, pvz.: /ėmiamas, néria, kaiikia, aukščiausias, vėjas, vėja ir kt.; vietoje šio a atspalvio pietvakarių aukštaičiai taria atvirą e, pvz.: Sale, lauke ~ šalia, ldukia Brt, Kbr, Vlkv, Všt ir kt., tačiau literatūrinės lietuvių kalbos norma nuo seno laikomas ne e, bet labai supriešakėjęs a, kuris nuo e skiriasi kokybiškai (žr. 21 pav. ir plg. jį su 9 pav.), tariamas daugelyje tarmių ir rašomas literatūrinėje kalboje; | b) truputj supriesakéjes a po kietųjų liežuvio prieSakiniy priebalsių /, x, d, ts, Šš, z, £ir kt, lūpinių m, b, p, vir žodžio pradžioje; ji tariant, liežuvis labai 36 nedaug atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų, pvz.: mama, sala, tas, Zala, ana, akis ir kt.; c) šiek tiek suužpakalėjęs a po kietųjų liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, tariamas labai atitraukiant liežuvio galiuką nuo apatinių dantų, pvz.: garai, gana, kaklai, kas ir kt.; = d) labai atviras a, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, a, 9, 0, u, # arba dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: mataii, paskui, šakdrų, Sokas, pasūko, rasiūį (dgs. kilm.) ir kt.; e) kiek uždaresnis už aukščiau nurodytąjį, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra priešakinės eilės balsiai 4, 7, e, e, &, ė ir dvibalsiai ei, ie, pvz.: kali, palyti, bėta, neateis, nėša, niekas ir kt.; ė) labai sulūpintas g prieš lūpinius balsius 6, u, # ir kt., su kuriais jis nesudaro dvibalsio, ir kiek mažiau — tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: paupys, pasts, paildré, padsti, mama, pabūti ir kt. Fonema Aš. Dabartinėje rašyboje ji žymima dviem ženklais: kirčiuota ilga — ženklu a, pailgėjusi, iškritus po jos ėjusiam x, — ženklu 4 (tartis jų nesiskiria). Tai ilgoji nelūpinė liežuvio užpakalinė žemiausio pakilimo iš visų lietuvių kalbos balsių atviriausia fonema. Ją tariant, tik užpakalinė neįtempto liežuvio nugarėlės dalis kiek pasikelia prie kietojo gomurio užpakalinio krašto. Liežuvio galiukas truputį atsitraukia nuo apatinių dantų. Priešakinis ir užpakalinis rezonatorius sudaro vieną visumą, kaip ir tariant fonemą a (žr. 22 pav.). Fonema 4 kokybiškai yra labai panaši į fonemą a, tik kiek atviresnė už šią (plg. 22 pav. su 20 pav.). Būdingiausi fonemos @ kombinaciniai atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs 4 po visų minkštųjų priebalsių; jį tariant, liežuvio 21 pav. d šlapid 37 galiukas visai neatsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų (žr. 23 pav.), pvz.: kilniąsias, niūriąją, ją, saują ir kt. (pietvakarių aukštaičiai vietoje šio lietuvių 22 pav. d = 23 pav. i rupidja literatūrinės kalbos suprie$akéjusio 4 taria é be a atspalvio, pvz.: važėvo ~ važiavo Brt, Kbr, Vlkv, Vit ir kt.); 38 b) truputį supriešakėjęs 4 po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių /,. wd 1,852 # ir kt. bei po lūpinių m, b, p, v, tariamas labai nedaug atsitraukus liežuvio galiukui nuo prieSakiniy apatinių dantų, pvz.: ddro, sūko, mato ir kt.; c) šiek tiek suuZpakaléjes 4 po užpakalinių kietųjų priebalsių .g, k, tariamas gerokai atsitraukus liežuvio galiukui nuo priešakinių apatinių dantų, pvz.: gdras, ga, kaklas, kate, kūsa ir kt.; d) labai atviras d, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, @, 9, 0, w, # arba dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: galas, mūto, gėlą, rūdąją, lapai, plduką, lapuose ir kt; e) kiek uždaresnis č už aukščiau nurodytąjį, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra priešakinės eilės balsiai 7, 7, e, e, č, € ir dvibalsiai ei, ie, pvz.: gali, kita, tla, pėrą (vns. gal.), sūkę, male, léistg, miélg ir kt.; ė) labai sulūpintas 4 prieš lūpinį balsį w ir kt. ir kiek mažiau tarp lūpinių priebalsių m, b, p, V, pvz.: pdupiu, mama (vns. šauksm.), vapa (es. 1. 3 asm. ) ir kt. V DVIBALSINES FONEMOS IR JU KLASIFIKACIJA ai Lietuvių literatūrinė kalba turi 9 dvibalsius: ai, au, ei, eu, oi, oi, ui, ie, uo, visada einančius prieš priebalsius ir atvirame žodžio gale. Groti Dvibalsiai yra ypatinga garsų kategorija, pasižyminti sudėtinga artikuliacija: jie prasideda vienu balsiniu elementu ir baigiasi kitu, sudarydami neperskiriamą jų junginį, būtinai tariamą viename skiemenyje. Dvibalsių fonemiškumo klausimas yra viena iš sudėtingiausių ir sunkiausių bendrosios fonetikos problemų, nes vienose kalbose jie gali būti savarankiškos fonemos, o kitose— dviejų fonemų junginys. Dvibalsiai savarankiškomis fonemomis laikomi tik tada: a) kai abu jų komponentai priklauso tai pačiai morfemai, ir vienas bet kurio dvibalsio komponentas nėra savarankiškas morfologinis vienetas; b) kai skiemens atžvilgiu jis yra nedalomas, t. y. kai tarp abiejų dvibalsio komponentų negalima išvesti skiemens ribos; c) kai dvibalsis yra maždaug tokio ilgumo, kaip ilgasis balsis (jei dvibalsio ilgumas prilygsta dviejų balsių ilgumo sumai, tai jis yra dviejų fonemų junginys); d) kai dvibalsio sudaromųjų elementų ilgumas nesutampa nei su ilgaisiais, nei su trumpaisiais balsiais; e) kai balsių kaitoje kokiu nors balsiu pasikeičia visas dvibalsis, t. y. abu jo komponentai, kaip vienas vienetas, o ne vienas kuris“. Kadangi dvibalsis oi pasitaiko tik viename žodyje — jaustuke di, tai jo negalima laikyti savarankiška fonema, Dvibalsių ai, ei, eu, oi, ie, uo, visada esančių tik prieš priebalsį arba atvirame žodžio gale, abu komponentai priklauso tai pačiai morfemai arba tam pačiam skiemeniui, ir vienas bet kurio dvibalsio komponentas niekada negali būti savarankiškas morfologinis vienetas. Juo paprastai esti visas dvibalsis, t. y. abu jo komponentai, k. a. žodžiuose vaikas, vaikįį, vaikdms ir t.t. ai yra šaknies dvibalsis, žodžiuose šukdoti, šukūosiu, šukiosi uo yra priesagos dvibalsis, o žodžių eilé, eiti, eiga šaknį sudaro vien tik dvibalsis ei ir t. t.5 7 Žr. JI. P. 3uunep, O6mas pouernka, 217—222, Jlennurpas, 1960. * Plg. rusų kalbos dvibalsius aš, eff, of žodžiuose Mai, jaf, rem, mo ir kt., kur jie laikomi ne savarankiškomis fonemomis, o tik dviejų fonemų (a ir d, e ir 4, 39 „Mišrieji dvigarsiai al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur, kaip ir aukščiau nurodyti dvibalsiai, esti tik prieš priebalsius.ir atvirame žodžio gale. Tais atvejais, kai a, e, 7, u esti greta su /, m, n, r prieš balsius ar dvibalsius, tarp jų visada eina skiemens riba, priskirianti balsį a, e, 7, 4 vienam skiemeniui, o priebalsį /, m, n, r — kitam, pvz.: kal-ti: kū-la; bdr-ti: bū-ra; kél-ti: ké-lia; lém-ti: lé-mia; gyvėn-ti: gyvė-na; pefF-ti: pé-ria; per; pil-ti: pi-la; kim-ti: ki-mo; pin-ti: pi-na; ir-ti: i-ro; kūl-ti: ku-lia; stum-ti: stū-mia; buii-ka (un čia atsirado dėl šaknies intarpo n) : būk-ti; kūr-ti : kū-ria ir t. t. Tarp dvigarsių am, an sudaromųjų komponentų niekada neina skiemens riba, nes po jų visada išlieka priebalsis, pvz.: kami-So: kam-$yti; dn-tis: dn-ties, išskyrus veiksmažodžius, turinčius intarpa n arba prieš lūpinius priebalsius b, p — intarpą m, pvz.: afi-ka: a-kail; $lafi-pa: $la-pail, tami-pa: ta-pail; ir kt. Dvibalsio au antrasis komponentas prieš balsius ir dvibalsius dėl hiato yra virtęs priebalsiu v ir perėjęs į kitą skiemenį, pvz.: šdu-ti : š0-vė <*$au-é, gau-ti: ga-vo; dvibalsis au čia kaitaliojasi su balsiais a ir 0. Vietoj dvibalsio uz, atsiradusio iš ū, prieš balsius ir dvibalsius randame balsį u, pvz.: gii-ti < *giį-ti?, gu-ja. Kadangi šiais atvejais dvibalsių au ir ui kaitymasis su balsiais yra atsiradęs dėl istorinės raidos dėsnių, o ne dėl paprasto skilimo, kaip mišriųjų dvigarsių aukščiau nurodytuose pavyzdžiuose, ir kadangi visais kitais atžvilgiais aw, wi niekuo nesiskiria nuo likusių dvibalsių (žr. žemiau), tai juos reikia gretinti su pastaraisiais. Pastaba. Dvibalsių morfologinio ir skiemeninio nedalomumo negalima. painioti su visada skirtingose morfemose ir skirtinguose skiemenyse esančiais balsiais air 7, air u ir kt., kurie niekada nesudaro dvibalsių, k. a. žodžiuose oiteik, pa-imk, pa-upys, sū-ošė ir kt. Dvibalsiai ai, au, ei, feu, of, ui ie, uo yra maždaug tokio pat ilgumo, kaip ilgieji balsiail®, o dvibalsio sudaromyjy elementų ilgumas skiriasi ir nuo ilgųjų, ir nuo trumpųjų balsių (žr. žemiau), Tuo tarpu bet kurio mišriojo dvigarsio vidutinis ilgumas yra lygus jo sudaromojo balsio ir priebalsio ilgumo sumai, 0 šių vidutinis ilgumas yra lygus atitinkamų balsinių ir priebalsinių fonemų ilgumui, pvz.: mišriojo dvigarsio u# vidutinis ilgumas žodyje ufikščia yra 32" (iš jų 15, 5" tenka balsiui g, o 16, 5'"— fi), mišriojo dvigarsio An vidutinis ilgumas yra 31, 57) (iš jų 19” tenka balsiui d, o 12, 5" — m)ir t. t.12 — > Giminiškų žodžių šaknyse bet kuris dvibalsis gali keistis su kuriuo nors. vienu balsiu ar dvibalsiu, ir atvirkščiai, pvz.: suolas : sėsti; šviėsti, Sveisti, švaistyti : švisti, švystelėti ir kt. Dvibalsio wo kaita su av žodžiuose duoti : daviaū ir kt. bei o ir #4) junginiais, nes kitose šių žodžių formose minėtų dvibalsių abu komponentai yra visiškai savarankiški, vienas su kitu nesusiję; kiekvienas iš jų turi savo morfologines funkcijas ir įeina į skirtingų morfemų sudėtį: a yra žodžio Maf šaknies balsis, d — galūnė; a, €, o yra žodžių pail, neš, no#t šaknies balsiai, o # — liepiamosios nuosakos: priesaga. Kitose šių žodžių formose dvibalsių antrasis komponentas pereina į kitą skiemeni, pvz.: Ma-1A, fa-o, noo ir t. t. (plačiau žr. Bojiburas CoBerckas DuuukJiorejnus, 14, 496; JI. P. 3unnep, O6mas goneruxa, 219, Jlenuurpan, 1960; M. H. Marycenuuų, Beesenne B obmyio donernky, 79—80, Mocksa, 1959). ® Zr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 19, Vilnius, 1957. 10 Žr, V, Vaitkevičiūtė, Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, 213, Vilnius, 1960. 11 Plg, V. Vaitkevičiūtė, min. veik., 211. 40 = dvibalsio au kaita su dv žodžiuose šduti : š0vė nėra išimtis, nes av<au, ir dv<aūv <au, o v abiem atvejais atsirado, kaip minėta, prieš balsį ar dvibalsį hiatui i; iš-- \ mf dvigarsių — priešingai — kaitosi tik vienas komponentas — balis, o antrasis nesikaito, pvz.: rimti : ramus, rūmų, remiū, rémia, rėmė, romus; tamsa : tdmsinti, temai, témti, timsras “tamsiai sartas’ ir kt. Vadinasi, literatiirinės lietuvių kalbos dvibalsiai ai, au, ei, eu, oi, ui, ie, uo yra savarankiškos fonemos, kurios skiria žodžius, jy formas, arba morfemas, o jų tarimas nepriklauso nuo fonetinės „pozicijos“ žodyje. Visas jas galima priešpastatyti kitiems balsiams ir dvibalsiams, pvz.: kas, kis : kais : kais : keis : kuis; lįs, lės : leis : lids; mūsto = mėsto : mosto : maisto : mdusto : miėsto : muisto; siėks : suoks; Boilį : bailį!? 7 ir t. t. Mišrieji dvigarsiai — priešingai — nesudaro vieno savarankiško foneminio vieneto ir yra dviejų fonemų j junginiai. Tas pat dvibalsis, kaip ir balsis, su skirtingomis priegaidėmis laikomas ne savarankiškomis fonemomis, o tik vienos fonemos poziciniais atspalviais (plačiau žr. skyrių ,,Balsinés fonemos ir jų klasifikacija“). Kiekvienai dvibalsinei fonemai būdingi šie poziciniai atspalviail3: a) Tvirtapradis, labai intensyvus, tariamas su įtemptais burnos sienelių raumenimis. Fonemos «i atspalvio di pirmasis komponentas yra labai atviras balsinis elementas a (maždaug 22''—23"' ilgumo), o antrasis — uždaras trumpas i (maždaug 6''—7" ilgumo). Fonemos av atspalvio du pirmasis komponentas yra labai atviras balsinis elementas a (maždaug 14''—16"' ilgumo), o antrasis — nelabai uždaras balsinis elementas x (maždaug 10''—11" ilgumo). Fonemos * etatspalvio či pirmasis komponentas yra labai atviras balsinis elementas e (maždaug 16” —18" ilgumo), antrasis — uždaras 7 (maždaug 13''—16"' ilgumo). Fonemos wi atspalvio ži pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas vu (maždaug 18'—20" ilgumo), o antrasis — uždaras i (maždaug 10''—12"' ilgumo). Fonemos eu atspalvio éu pirmasis komponentas yra trumpas uždaras balsinis elementas e (maždaug 12 —13" ilgumo), o antrasis — atviras ų« (maždaug 10''— 11” ilgumo). Fonemos »2i atspalvio Ji pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas 2 (maždaug 20''—22" ilgumo), o antrasis — uždaras 7 (maždaug 18 —20" ilgumo). Fonemos ze atspalvio fe pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas 7 (maždaug 13''—15" ilgumo), o antrasis — atviras e (maždaug 15" —16" ilgumo). Fonemos wo atspalvio #o pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas # (maždaug 20''—21" ilgumo), o antrasis — kiek delabiali- -zuotas atviras 2 (maždaug 14" —15" ilgumo). b) Tvirtagalis, tariamas ne taip intensyviai, kaip tvirtapradis, mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis. Fonemos ai atspalvio ai pirmasis komponentas yra atviras trumpas balsinis elementas a (maždaug 15" —17" ilgumo), o antrasis — uždaras 7 (maždaug 19” —21" ilgumo). Fonemos au atspalvio ail pirmasis komponentas yraatviras balsinis elementas a (maždaug 12" —14" ilgumo), o antra12 Antrinės kilmės dvibalsis ui, kilęs sutrumpėjus kurioms-ne-kurioms vardažodžių formoms, pvz.: dangūj (sk. dangūi) dangu-jė ir kt., nėra savarankiška fonema. 13 Pagrindiniai dvibalsių komponentai ir pereinamieji balsiniai elementai (žr. žemiau) buvo nustatyti aparatu, vadinamu separatoriumi, kuris dvibalsį suskaido į sudėtines dalis ir nustato kiekvienos iš jų ilgumą, Dvibalsiai ir ju sudaromieji elementai buvo matuojami dviskiemenių žodžių pirmajame atvirame skiemenyje. 41 sis — gana uždaras u (maždaug 19—20" ilgumo). Fonemos ei atspalvio ei pirmasis komponentas yra trumpas uždaras balsinis elementas e (maždaug 10” — 13” ilgumo), o antrasis — į (maždaug 20'*—23" ilgumo). Fonemos uz atspalvio ui pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas » (maždaug 15''—18"' ilgumo), o antrasis — uždaras i (maždaug 16''—19" ilgumo). Fonemos ie atspalvio #¢ pirmasis komponentas yra uždaras balsinis elementas i (maždaug 24''—26"' ilgumo), o antrasis — atviras e (maždaug 10” —12” ilgumo). Fonemos eu ir 27 šio atspalvio neturi. ¢) Nekiréiuotas prieskirtinis, tariamas su dar mažesniu intensyvumu, negu tvirtagaliai atspalviai, nejtemptais burnos sieneliy raumenimis. Jo priegaidé yra artima kir¢iuotyjy skiemenų sudaromyjy garsų tvirtagalei priegaidei. d) Nekirčiuotas pokirtinis, kuris nuo nekirčiuoto prieškirtinio skiriasi tik priegaide, artima kirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų garsų tvirtapradei priegaidei. Lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsinės fonemos klasifikuojamos pagal sudaromųjų komponentų sąlydį, komponentų kokybę ir pagal lūpų veiklą. Pagal komponentų sąlydį jos skirstomos į: a) grynąsias sudėtines, kurių abu komponentai tariami aiškiai, tuoj vienas po kito, be pauzės, nesulietai, tame pačiame skiemenyje; grynosios sudėtinės literatūrinės lietuvių kalbos dvibalsinės fonemos yra ai, au, ei, eu, ui, ot; b) grynąsias sutaptines, kurių abu komponentai tariami tame pačiame skiemenyje kartu, neatskiriamai, sulietai; grynosios sutaptinės fonemos yra ze ir wo. Pagal komponentų kokybę literatūrinės lietuvių kalbos dvibalsinės fonemos skirstomos į fonemas, kurių: a) pirmasis komponentas daugiau ar mažiau atviras balsinis elementas, o antrasis uždaras; šiai grupei priklauso ai, au; : b) pirmasis komponentas vidutinio atvirumo, o antrasis — uždaras; šiai grupei priklauso ei, eu, 21; c) abu komponentai daugiau ar mažiau uždari; šiai grupei priklauso wis d) pirmasis komponentas uždaras, o antrasis — vidutinio atvirumo; šiai grupei priklauso ze, uo. Pagal lūpų veiklą jos skirstomos į fonemas, kurių: a) abu komponentai lūpiniai; šiai grupei priklauso uo; b) pirmasis komponentas nelūpinis, o antrasis — lūpinis; šiai grupei priklauso au, eu; c) pirmasis komponentas lūpinis, o antrasis — nelūpinis; šiai grupei priklauso 21, wi; d) abu komponentai nellipiniai; šiai grupei priklauso az, ei, ie. 1. Grynosios sudėtinės dvibalsinės fonemos Fonema ai. Ji prasideda užpakalinės eilės žemutinio pakilimo balsiniu elementu a ir baigiasi priešakinės eilės aukštutinio pakilimo balsiniu elementu 7. Tarp air i yra du trumpi pereinamieji balsiniai elementai: atviras e (maždaug 4''— 6"'ilgumo) ir labai atviras 7 (maždaug 5" —7" ilgumo). Fonema ai esti žodžio pradžioje, pvz.: dikčioti, aigara “šapas, šiaudelis*, aikštė; žodžio viduryje po kietųjų priebalsių, pvz.: kdilis, kaista, gaidys, mergditė, 42 - aukštaitis, našlaičiduti; atvirame ir uždarame žodžio gale po kietųjų priebalsių ir po minkštųjų afrikatų č', dž''4, pvz.: visdi, vaikai, jdučiai, gaidžiai, vaikais, pirštais, ūsais, kaičiais, gaidžiais; vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: gaiš, kais, žais ir kt. Būdingiausi kombinaciniai fonemos a: atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs ai po minkštųjų afrikatų &', dž', pvz.: jdučiai, mafčiai, mėdžiai, valdžiai ir kt.; b) nedaug supriešakėjęs ai po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių d, ¢, n, I, 8, §, 2, žir kt., lūpinių m, b, p, v, pvz.: namais, tais, vaikas ir kt.; c) šiek tiek suužpakalėjęs ai po liežuvio užpakalinių priebalsių g, 4, pvz.: gaila, vargai, kaišo, kai ir kt. Fonema au. Jos artikuliacija prasideda užpakalinės eilės žemutinio pakilimo atviru balsiniu elementu a ir baigiasi užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo uždaru balsiniu elementu x. Tarp šių dviejų komponentų yra trys labai trumpi pereinamieji balsiniai elementai: atviras delabializuotas 2 (maždaug 4''—6" ilgumo), uždaras lūpinis 0 (maždaug 3''—5" ilgumo) ir atviras # (maždaug 6“ — 7" ilgumo). Jie tariami tuo metu, kai liežuvis iš a tarimo padėties atsitraukia atgal ir kyla prie kietojo gomurio užpakalinės dalies, kol pasiekia uždaro w balsinio elemento tarimo padėtį, o lūpos tuo pačiu metu suapvalinamos ir atkišamos į priekį. Būdingiausi kombinaciniai fonemos au atspalviai yra šie: — a) labai supriešakėjęs au po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: kniaūkė, lidutis, šiauštis, jaiūsmas ir kt.; šio atspalvio artikuliacija prasideda labai supriešakėjusiu balsiniu elementu a ir baigiasi kiek supriešakėjusiu u; b) kiek supriešakėjęs au po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių d, £, x, Ls, š, z, žir kt. ir lūpinių m, b, p, v, pvz.: bailsti, nauda, tdu ir kt.; c) nedaug suuzpakaléjes au po kietųjų liežuvio užpakalinių priebalsių g, &, pvz.: gaurai, kaūkė, kdulas ir kt. Fonema ei. Dabartinėje rašyboje ji žymima dviem ženklais: po kietųjų priebalsinių fonemų suminkštėjusių atspalvių ženklu e:, pvz.: lakei (būt. k. L 2 asm.), o po priebalsinių fonemų, kilusių iš priebalsio junginio su j, ir po j — ženklu ar, išskyrus jungtukus jėr, jéigu, pvz.: lakiai (sk. lakei), broliai (sk. brolei), viržiai (sk. viržei), jai (sk. jėi) ir kt. Ir lietuvių literatūrinėje kalboje, ir tarmėse etimologiškai rašomas ai šiuo atveju yra tariamas ez, nes ai pirmasis komponentas balsinis elementas a, veikiamas prieš jį einančio minkštojo priebalsio arba j (progresyvinis supanašėjimas) ir po jo einančio — antrojo savo komponento — priešakinės eilės balsinio elemento : (regresyvinis supanašėjimas), visiškai supriešakėja ir virsta priešakinės eilės vidutinio pakilimo balsiniu elementu e. Išimtis yra ai po minkštųjų afrikatų č“, dž' (žr. Fopema ai), Tarp pagrindinių fonemos ei komponentų yra du trumpi pereinamieji balsiniai elementai: labai uždaras e (5"—7" ilgumo) ir atviras trumpas i (6 —8" ilgumo), tariami tuo metu, kai liežuvis iš atviro balsinio elemento e padėties kyla prie kietojo gomurio, kol pasiekia uždaro 7 tarimo padėtį. Būdingiausi kombinaciniai fonemos e: atspalviai yra šie: 14 Po minkštųjų priebalsiy ir po j, išskyrus minkštąsias afrikatas č', dz’, lietuvių literatūrinėje kalboje ai tariamas ei, rašomojoje kalboje žymimas ženklu ai. 43