Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KALBOS BALSINĖS IR DVIBALSINĖS FONEMOS V. VAITKEVIČIŪTĖ I FONEMA Kadangi bet kurios kalbos fonemų sistemos nustatymas ir fonemų apibūdinimas remiasi fonemos teorija, todėl, nagrinėjant lietuvių literatūrinės kalbos balsinių ir dvibalsinių fonemų sudėtį, pirmiausia, nors trumpai, reikia nurodyti bendruosius fonemos ir jos atspalvių supratimo pagrindus, kuriais čia vadovaujamasi. Kiekvienos kalbos pagrindą sudaro jos gramatinė sandara ir žodyninė sudėtis, kuriomis naudojamės, reikšdami savo mintis sakiniais. Dažniausiai sakinį sudaro žodžių grupės arba atskiri žodžiai, bet kartais jį gali sudaryti ir vienas garsas, pvz.: A? Lakti užsimanei. Maža tau dar, kad vakar prisilaikei mūsų ašarų! Krėv ŠP 102. O! — nedavė jam baigti įsiaudrinęs mokytojas, — ir nepalyginsi! Cvir R II 132. Žodžiai susideda iš morfemų — šaknies, priešdėlio, priesagos, galūnės. Morfema yra mažiausia sudedamoji žodžio dalis, turinti reikšmę. Morfemas sudaro atskiri kalbos garsai — fonemos. Fonemomis vadinami istoriškai susiformavę garsiniai tipai, kurie skiria žodžius, jų formas arba morfemas ir kurių tarimas nepriklauso nuo jų užimamos fonetinės pozicijos žodyje. Pavyzdžiui, balsiai ž : ō, i : a ir kt. yra savarankiškos fonemos, nes jie skiria žodžius lýtas : lótas (plg. lótį), ritù : ratù ir kt., o jų tarimo skirtumai šiuose žodžiuose nepriklauso nuo juos supančių garsų įtakos, nes kiekvienos žodžių poros abudu balsiai esti tarp tų pačių priebalsių. Tačiau, nors fonema skiria žodžius, jų formas ir morfemas, bet paprastai pati reikšmės neturi, išskyrus tuos atvejus, kai ji viena sudaro visą sakinį, žodį ar morfemą (plg. lietuvių kalbos jaustukus O!, A! ir kt.). Tačiau šitokie atvejai kalboje palyginti reti. Ta pati fonema įvairiuose žodžiuose dėl greta esančių garsų įtakos, užimamos vietos žodyje, žodžio kirčio, priegaidės ir t.t. tariama nevienodai ir turi kelias garsines išraiškas. Skirtingos garsinės išraiškos, priklausančios nuo garso prisitaikymo prie pozicinių aplinkybių, bet sudarančios vieną garsinį tipą — fonemą, vadinamos fonemos atspalviais. Pavyzdžiui, užpakalinės eilės balsis ō žodyje saũso ir kt. ir užpakalinės eilės labai supriešakėjęs balsis ō žodyje saũsio ir kt. yra du fonemos ō atspalviai, bet ne dvi savarankiškos fonemos, nes nėra žo- 19 džių, kurių skirtumas priklausytų vien tik nuo šių balsių. Vadinasi, fonemos atspalviai — tai konkretūs kalbos garsai, kurie kiek skiriasi vienas nuo kito, bet neskiria tos kalbos žodžių, jų formų ar morfemų. Kalbos garsas — tai bet kurios fonemos atspalvis, o fonema — tai visi atspalviai kartu ir kiekvienas atspalvis atskirai, nes kiekviename iš jų atpažįstame kurią nors fonemą. Taigi atspalvis nėra atskiras fonemos elementas, egzistuojantis už fonemos ribų — jis yra tik viena fonemos egzistavimo formų, o fonema yra ne atskiras izoliuotas kalbos garsas, bet kompleksinė sąvoka, garsų grupė, visų fonemos atspalvių visuma, nesutampanti su kuriuo nors vienu atspalviu. Fonema ir jos atspalviai sudaro dialektinę vienybę. Fonemų skirtybės nepriklauso nuo didesnio ar mažesnio fonetinio skirtumo: fonetinis vienos fonemos atspalvių diapazonas gali būti nepaprastai didelis ir, atvirkščiai, skirtumas tarp dviejų savarankiškų fonemų atspalvių — nepaprastai mažas. Esant tam tikroms sąlygoms, vienodi garsai gali būti skirtingų fonemų atspalviais, o skirtingi garsai — vienos fonemos atspalviais1. Foneminė bet kurios kalbos sudėtis nėra pastovi, ji kinta visą laiką, nors ir labai lėtai. Dėl šios priežasties atspalvis gali virsti savarankiška fonema ir, atvirkščiai, — savarankiška fonema gali netekti savo funkcijų ir išnykti. Bet kurio garso fonemiškumas geriausiai išryškėja tada, kai kalboje yra skirtingų reikšmių žodžių poros, kurios skiriasi tik vienu garsu (plg. šuo : šiuo ir kt.). Kai tokių žodžių porų kalboje nėra, garsai savarankiškomis fonemomis laikomi tik tuo atveju, jei jų tarimas nepriklauso nuo fonetinės pozicijos. Fonemų atspalviai esti trejopi: a) Atspalviai, priklausantys nuo žodžio kirčio ir kirčiuotojo bei nekirčiuotųjų žodžio skiemenų priegaidės, vadinami poziciniais, pvz.: a žodyje višta ir a žodyje višta (vns. šauksm.) yra du fonemos a atspalviai; ž žodyje dýgę (būt. k. l. dalyvis) ir ž žodyje dýgę ‘pelkių samanų rūšis’ (vns. gal.) yra du fonemos ž atspalviai (plačiau žr. „Balsinių fonemų ir jų klasifikacijos skyrių“). b) Atspalviai, priklausantys nuo gretimų fonemų įtakos, vadinami kombinaciniais. Jų pavyzdžiu gali būti du fonemos ō atspalviai: užpakalinės eilės ō po kietųjų priebalsių p, s žodžiuose kùmpo, saĩso ir kt. ir užpakalinės eilės su priešakėjusi ō po minkštųjų priebalsių p, s žodžiuose kùmpio, saĩsio ir kt. c) Atspalviai, priklausantys nuo kalbėjimo būdo, kurį nulemia pokalbio tikslas, pasikalbėjimo aplinkybės ir emocinis kalbos turinys. Skiriami du pagrindiniai kalbėjimo būdai: aiškusis ir pasikalbėjimo būdas. Aiškiuoju būdu vadinamas kiek sulėtintas, tikslus visų garsų kalbos sraute ištarimas, laikantis nustatytų tarimo normų. Pasikalbėjimo būdu vadinamas garsų ištarimas kalbos sraute pagreitintu tempu be ypatingo emocionalaus atspalvio. Kalbant šiuo būdu, nekirčiuotieji lietuvių kalbos balsiai ir dvibalsiai labiau trumpėja, negu kalbant aiškiuoju būdu. Nustatant lietuvių literatūrinės kalbos fonemų sudėtį, remiamasi aiškiuoju kalbėjimo būdu. 1 Žr. А. А. Реформатский, К проблеме фонемы и фонологии. — «Известия АН СССР, Отделение литературы и языка», 9, вып. 5, 472, 1952. 20 II BALSINĖS FONEMOS IR JŲ KLASIFIKACIJA Dabartinė lietuvių literatūrinė kalba turi 12 balsinių fonemų: ī, i, ē, e, ė, ō, ū, u, ō, ɔ, a, ā, kurios skirstomos į savarankiškas ilgąsias ī, ē, ē̇, ū, ō, ā ir trumpąsias i, e, ė, u, ɔ, a. Fonemos ī : i; ē : e; ē̇ : ė; ū : u; ō : ɔ; ā : a sudaro ilgųjų ir trumpųjų fonemų poras. Ilgumas yra pagrindinis foneminis lietuvių kalbos balsių požymis, nes ilgosios ir atitinkamos trumposios fonemos skiria žodžius, jų formas ir morfemas, pvz.: fonemos ī : i skiria žodžius līs : lis, tīko : tiko; ē : e — žodžius mēs : mes; ā : a — žodžius kās : kās, māno : māno; ū : u — žodžius būtas : būtas, jūs : jūs; ō : ɔ — žodžius jōtas (plg. jōti) : jōtas (raidės pavadinimas); dėl priegaidės vaidmens fonemai žr. žemiau. Fonema ē̇ yra ilgoji ir trumposios poros neturi. Fonemą ė, pasitaikančią tik tarptautiniuose žodžiuose, kokybiškai galima gretinti su lietuvių kalbos fonema ē: abi jos uždaros, tariamos labai įtemptais kalbos padargais, tik ē̇ už ė daug ilgesnė ir šiek tiek daugiau pasistūmėjusi į priekį. Kiekybiškai ė mažai skiriasi nuo lietuvių kalbos žodžių trumposios atvirosios fonemos e², už kurią ji yra uždaresnė ir nuo jos skiriasi iš prigimties: ė žodžiuose fakultētas : fakultetē ir antroji ė žodžiuose universitētas : universitētē ir kt. Kirčiuota ir nekirčiuota yra trumpa, o lietuvių kalbos žodžių nekirčiuota trumpoji e dažnai kaitaliojasi su kirčiuota ilgąja ē, pvz.: metù : mēta, lesù : lēsa. Be to, lietuviškų žodžių fonemos e atvirumas labai priklauso nuo kitų to žodžio skiemenų sudaromųjų garsų (žr. Fonema ė), o tarptautinių žodžių fonemos e — nuo jų nepriklauso, ir jos atspalviai apskritai labai neryškūs (žr. Fonema ė). Dėl šių priežasčių tarptautinių žodžių e lietuvių kalboje laikoma savarankiška fonema. Sprendžiant lietuvių kalbos fonemų sudėtį, labai svarbu nustatyti kirčio ir priegaidės santykį su fonema: ar kirtis ir priegaidė yra atskiros fonemos ar skiemens žymė, ar viso žodžio ypatybė. Lietuvių literatūrinėje kalboje, kaip ir kitose kalbose, kirčiuotas paprastai būna vienas žodžio skiemuo, o visi kiti jo skiemenys esti nekirčiuoti. Kirčiuotasis žodžio skiemuo yra intensyviausias (stipriausias), o visi kiti jo skiemenys ne taip intensyvūs. Lietuvių kalbos kirtis, kaip žinoma, pastovios vietos žodyje dažniausiai neturi, ir vien nuo kirčio vietos pasikeitimo (čia turimi galvoje tik tie atvejai, kai priegaidė yra ta pati) gali priklausyti žodžio arba jo formos reikšmė (plg. žodžius svērė (būt. k. l. 3 asm.): svērė ‘tokia dirvų piktžolė’, višta (vns. šauksm.): vištà (vns. vard.) ir kt.). Taigi kirtis vaidina aiškų fonologinį vaidmenį. Tačiau du žodžiai, kurie skiriasi tik kirčio vieta, k. a. višta : vištà ir kt., vienas nuo kito skiriasi dviem požymiais: ne tik tuo, kad pirmojo žodžio i kirčiuota, o antrojo ne, bet ir tuo, kad pirmojo žodžio a yra nekirčiuota, o antrojo kirčiuota. Vadinasi, kirčiuota i yra priešpastatyta nekirčiuotai i ne toje pačioje fonetinėje pozicijoje, o vienodose pozicijose jos būti ir negali, nes žodžio višta kirčiuota i būtinai yra susijusi su to paties žodžio sekančio skiemens nekirčiuota a, o žodžio vištà kirčiuota à būtinai yra susijusi su to paties žodžio priešinančio skiemens nekirčiuota i. Vadinasi, kirčiuoti ir nekirčiuoti žodžių garsai priklauso nuo fonetinės pozicijos. Laikydami fonemomis garsinius tipus, kurie skiria žodžius, jų formas arba morfemas ir kurių tarimas nepriklauso nuo jų užimamos fonetinės pozicijos žodyje, 2 Plg. V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, 210, Vilnius, 1960. 21 kirčiuoto ir nekirčiuoto garso negalime laikyti savarankiškomis fonemomis; o kirčio — fonemos žymė. Kad kirtis nėra atskiros fonemos žymė, rodo dar ir tai, jog bet kurį kalbos garsą galima ištarti izoliuotai nuo kitų garsų, išlaikant visus jo kokybinius ir kiekybinius požymius, bet kirčiuoto ir nekirčiuoto garso ištarti atskirai negalima, nes kirtis priklauso nuo santykinio viso žodžio intensyvumo. Atskiro izoliuoto balsio ar dvibalsio intensyvumo su nieku palyginti negalima. Vadinasi, kirtis yra fonologinė priemonė, kuri prašoka garso ribas ir siejasi su visu žodžiu, jungdama atskirus jo elementus į vieną visumą. Priegaidės santykis su fonema yra daug sudėtingesnis už fonemos santykį su kirčiu3. Lietuvių literatūrinėje kalboje priegaidę turi kiekvienas žodžio skiemuo. Aiškiausiai girdimą priegaidę turi kirčiuotasis žodžio skiemuo, ištariamas intensyviausiai. Nekirčiuotų skiemenų priegaidės, nors ir yra kiek niveliuotos, bet prieškirčinių jos yra artimos tvirtagalei kirčiuotųjų skiemenų priegaidei, o pokirtinių — tvirtapradei4. Kadangi priegaidė, būdinga kiekvienam lietuvių kalbos žodžio skiemeniui, apima visą nuo pradžios ligi galo skiemens sudaromąjį garsą, tai ją galima būtų laikyti skiemens sudaromojo garso žyme. Pavyzdžiui, priešpastatę žodžius apklótas (plg. klótą) : apklõtas ‘antklodė’; lópo (es. 1. 3 asm.) : lõpo (vns. kilm.); áukštas : aũkštas; kiẽtis ‘tokia piktžolė’: kiẽtis ‘kietumas’ ir kt., galėtume tvirtapradę ir tvirtagalę priegaidę laikyti balsio ō ir dvibalsių au, ie ir kt. žymėmis, o balsius ō : õ ir dvibalsius áu : aũ ir kt. — savarankiškomis fonemomis. Tačiau, turint galvoje tai, kad lietuvių kalboje galima priešpastatyti tik kirčiuotųjų skiemenų tvirtapradę ir tvirtagalę priegaidę, ir tai, kad kirčiuotasis žodžio skiemuo gali būti nustatytas tik visame žodyje, į priegaidę reikia žiūrėti kaip į fonologinę priemonę, susijusią su skiemeniu ir su skiemens sudaromuoju garsu, bet iškylančią viršum foneminės žodžio sudėties ir priklausančią visam žodžiui. Todėl balsiai ir dvibalsiai su skirtingomis priegaidėmis lietuvių kalboje, k. a.: á : ã, ė : ẽ, áu : aũ ir kt., nelaikomi savarankiškomis fonemomis, o tik dviem tos pačios fonemos atspalviais. Dėl kirčio ir priegaidės įtakos kiek keičiasi skiemens sudaromojo garso intensyvumas, tono aukštumas, kirčiuotųjų ir nekirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų 3 Bendrojoje fonetikoje į priegaidės vaidmenį fonemai, apskritai, vienodos pažiūros nėra: vieni kalbininkai garsus su skirtingomis priegaidėmis laiko vienos fonemos atspalviais, o kiti — savarankiškomis fonemomis. Garsus su skirtingomis priegaidėmis vienos fonemos atspalviais laiko latviai (plg. А. Г. Л а у, Фонетически-фонологическая система современного латышского литературного языка, автореферат, 9, Рига, 1954 ir Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, 1, 20—26, Rīgā, 1959). Tarybinėje kalbotyroje taip pat žiūrima į serbų-chorvatų kalbų priegaidės santykį su fonema (plg. П. С. К у з н е ц о в, О фонологической системе сербо-хорватского языка. — «Известия Академии Наук СССР, Отделение литературы и языка», VII, вып. 2, 130, 1948 ir П. С. К у з н е ц о в, К вопросу о фонологии ударения. — «Доклады и сообщения филологического факультета Московского ордена Ленина государственного университета имени М. В. Ломоносова», вып. 6, 17, 1948). Priešingą pažiūrą vadovaujasi A. Isačenka (žr. A. I s a č e n k o, Zur phonologischen Deutung der Akzentverschiebungen in den slavischen Sprachen. — „Travaux du Cercle linguistique de Prague“, 8, 178—179) ir kt. Lietuvių kalbos srityje, visiškai neargumentuodama, J. Dambrauskaitė (žr. J. D a m b r a u s k a i t ė, Lietuvių kalbos foneminės balsių sistemos nustatymas. — „Vilniaus Valst. ped. in-to Mokslo darbai (istorija ir filologija)“, 3, 221—240, Vilnius, 1957) garsus su skirtingomis priegaidėmis laiko savarankiškomis fonemomis. 4 Apskritai, nekirčiuotųjų prieškirčinių ir pokirtinių skiemenų priegaides reikėtų patyrinėti šiam tikslui skirtame eksperimentiniame darbe. 22 garsų tono aukštumo santykis, garso ilgumas5, tarimo energingumas, kalbos padargų įtampa ir kt. Tačiau šie pakitimai palyginti yra nežymūs (plg. į : i, ō : ō ir kt.). Kiek daugiau į save dėmesį patraukia a, ā, ę, ē. Kadangi nekirčiuoti balsiai a, e dažniausiai yra trumpi, o kirčiuoti — ilgi, k. a. žodžiuose kasà : kãsà, nešù : nèša ir kt., tai gali atrodyti, kad balsių a, e kiekybę ir kokybę iš esmės keičia tik kirtis ir priegaidė, dėl kurių įtakos atsiranda ilgosios fonemos ā, ē, sudarančios poras su trumposiomis a, e. Tačiau, turint galvoje tai, kad yra nemaža pavyzdžių, kur kirčiuotas trumpąsias balsines fonemas a, e galime priešpastatyti tokioje pačioje fonetinėje pozicijoje kirčiuotoms ilgosioms fonemoms ā, ē, (plg.: kãšti : kãstas, kãšiu : kãsą, mãno : mãno, távo : távo (plg. tãvas); nèšti : nèša, nèšti : nèštas, mèsti : mèstas, mès : mẽs, rãšti : rãštas, trẽšti : trẽšti ir kt., ir tai, kad nekirčiuotos ilgosios fonemos ā, ē < an, en kokybiškai nuo tų pačios kirčiuotos ilgųjų ā, ē skiriasi tik tiek, kiek bet kuri kita nekirčiuota fonema nuo tos pačios kirčiuotos (plg. ā, ē žodžiuose žąsìs, kẽstė (būdinys) su ā, ē žodžiuose žãstas ‘rankos dalis nuo alkūnės iki peties’, kẽstės ‘kartelės sienui, siaudams nešti’), — ir fonemoms a, ā, e, ē kirčio ir priegaidės poveikio negalima laikyti išimtimi. Dėl kirčio ir priegaidės sukeliamų aukščiau nurodytų pakitimų kiekvienos lietuvių kalbos ilgosios balsinės fonemos skiriami 4 poziciniai atspalviai: a) kirčiuotas, turintis tvirtapradę priegaidę, tariamas labai intensyviai ir energingai, stipriai įtempiant burnos sienelių raumenis; b) kirčiuotas, turintis tvirtagalę priegaidę, tariamas ne taip intensyviai ir energingai, kaip pirmasis, ir kiek mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis; c) nekirčiuotas prieškir­tinis, tariamas visai neintensyviai ir neįtempiant burnos sienelių raumenų; jo priegaidė artima kirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų garsų tvirtagalei priegaidei; d) nekirčiuotas pokirtinis, kuris nuo nekirčiuoto prieškirčio skiriasi tik priegaide, artima kirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų garsų tvirtapradei priegaidei. Kiekviena trumpoji balsinė fonema turi 3 pozicinius atspalvius: a) kirčiuotą, tariamą labai intensyviai, energingai, stipriai įtempiant burnos sienelių raumenis, su trumpine priegaide; b) nekirčiuotą prieškir­tinį, tariamą ne taip intensyviai ir energingai, kaip pirmasis atspalvis, mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis, su priegaide, artima kirčiuotųjų skiemenų tvirtagalei priegaidei; c) nekirčiuotą pokirtinį, intensyvumu ir burnos sienelių raumenų įtempimu panašų į nekirčiuotą prieškir­tinį, tik jo priegaidė yra artima kirčiuotųjų skiemenų tvirtapradei priegaidei. Kiekvienos balsinės fonemos, einančios mišriojo dvigarsio pirmuoju komponentu, tarimo energingumas ir intensyvumas yra panašūs į aukščiau nurodytus ilgųjų ir trumpųjų balsinių fonemų atspalvius, bet skirtinga priegaidė įgalina skirti 4 pozicinius kiekvienos mišriojo dvigarsio balsinės fonemos atspalvius6: a) su tvirtaprade priegaide, tariama labai intensyviai ir energingai, stipriai įtempiant burnos sienelių raumenis; 5 Žr. V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, 209—216, Vilnius, 1960. 23 b) su tvirtagale priegaide, tariama ne taip intensyviai ir energingai, kaip pirmasis, mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis; c) nekirčiuotą prieškirtinį, kurio priegaidė artima kirčiuotųjų skiemenų tvirtagalei priegaidei, tariamą neintensyviai ir neįtempiant burnos sienelių raumenų; d) nekirčiuotą pokirtinį, kurio priegaidė artima kirčiuotų skiemenų tvirtapradei priegaidei, tariamą neintensyviai ir neįtempiant burnos sienelių raumenų. Lietuvių kalbos balsinės fonemos klasifikuojamos pagal dviejų pagrindinių aktyviųjų kalbos padargų — liežuvio ir lūpų — veiklą, tariant balsius. Pagal liežuvio judėjimą horizontaliai balsinės fonemos esti priešakinės eilės ir užpakalinės eilės: a) Tariant priešakinės eilės fonemas, liežuvis pasistumia į priekį, priešakinėje burnos ertmės dalyje susidaro nedidelis rezonatorius, o už liežuvio pašaknio — gana didelis. Liežuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio, liežuvio šonai liečia gomurio pakraščius. Lietuvių kalboje yra šios priešakinės eilės fonemos: ī, i, ē, e, ę, ē̇. b) Tariant užpakalinės eilės fonemas, liežuvis atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų. Prie liežuvio pašaknio susidaro nedidelis, o priešakinėje burnos ertmės dalyje — gana didelis rezonatorius. Užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis kiek pakyla prie minkštojo gomurio. Lietuvių kalboje yra šios užpakalinės eilės fonemos: ū, u, ō, ɔ, a, ā. Tariant fonemas a, ā, liežuvis labiausiai pasistumia į priekį iš visų užpakalinės eilės fonemų. Dėl to jos anksčiau dar buvo vadinamos vidurinės eilės fonemomis. Tačiau a, ā reikia skirti prie užpakalinės eilės fonemų, nes, jas tariant, liežuvio galiukas kiek atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų (dėl atsitraukimo laipsnio žr. Fonema a ir Fonema ā), kaip ir tariant užpakalinės eilės fonemas, o užpakalinė liežuvio nugarėlės dalis kiek pakyla prie kietojo gomurio užpakalinio krašto (plg. 20 ir 22 pav. su 13 ir 15 pav.). Be to, prieš a, ā, kaip ir prieš kitas užpakalinės eilės fonemas, kietieji priebalsiai neminkštėja. Liežuvis, užimdamas vieną iš šių dviejų horizontalių padėčių, kartu kyla vertikaliai prie kietojo gomurio. Pagal liežuvio judėjimą vertikaliai balsinės fonemos esti: a) Aukštutinio pakilimo, arba uždarosios (siaur osios), fonemos. Jas tariant, burna mažai atsidaro, o liežuvis labai aukštai pakyla prie kietojo gomurio. Lietuvių kalboje yra šios aukštutinio pakilimo fonemos: ī, i, ū, u. Iš jų ilgosios ī, ū yra kiek uždaresnės už trumpąsias i, u. b) Vidutinio pakilimo fonemos. Jas tariant, burna vidutiniškai atidaroma, o liežuvio kraštai šiek tiek liečia kietojo gomurio pakraščius. Lietuvių kalboje vidutinio pakilimo fonemos yra ē, e, ę, ē̇, ō, ɔ. Iš priešakinės eilės vidutinio 6 Dėl sklandžiųjų priebalsių l, m, n, r, einančių mišriųjų dvigarsių antruoju komponentu, pozicinių atspalvių žr. V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 1, 44, 45, 46, 62, 64, Vilnius, 1957. 24 PakilimasEilėPriešakinės eilės fonemosUžpakalinės eilės fonemosilgosiostrumposiosilgosiostrumposiosnelūpinėslūpinėsnelūpinėslūpinėsAukštutinio pakilimo fonemosiīūVidutinio pakilimo fonemoseėocŽemutinio pakilimo fonemosaā 25 pakilimo fonemų uždariausia yra ė, atviriausia ę, o fonemos e, ė užima tarpinę padėtį tarp jų. Užpakalinės eilės ilgoji ō yra uždaresnė už ɔ. c) Žemutinio pakilimo fonemos. Jas tariant, burna plačiai atidaroma, o liežuvis visiškai neliečia kietojo gomurio. Joms priklauso fonemos a, ā. Pagal lūpų artikuliaciją, nuo kurios priklauso priešburninio rezonatoriaus didumas, balsinės fonemos skirstomos į dvi grupes: a) Lūpinės (labialinės) fonemas. Jas tariant, į priekį atkištos suapvalintos lūpos padidina priešburninį rezonatorių. Lietuvių kalboje yra šios lūpinės fonemos: ū, u, ō, o. b) Nelūpinės (nelabialinės) fonemas. Jas tariant, lūpos nesuapvalinamos, neatkišamos į priekį ir nepadidinamas priešburninis rezonatorius. Lietuvių kalboje yra šios nelūpinės fonemos: ī, i, ė, e, ę, ē, a, ā. Pastaba. Nelūpinės balsinės fonemos taip pat tariamos prisidedant lūpoms, bet jų prisidėjimas yra pasyvus: aukštutinio pakilimo nelūpinės balsinės fonemos tariamos neįtempiant lūpų, o vidutinio ir žemutinio pakilimo — labai nežymiai patempiant lūpas į ilgumą (plg. lūpų artikuliaciją tariant ī ir ā žodžiuose tỹrė ir tārė, ī ir ė žodžiuose gīrą ir gērą). Balsinių fonemų klasifikaciją vaizduoja 1 lentelė (žr. 25 psl.). III PRIEŠAKINĖS EILĖS BALSINĖS FONEMOS 1. Aukštutinio pakilimo fonemos Fonema ī. Dabartinėje rašyboje ji žymima dvejopai: iš prigimties ilga — ženklu y, o pailgėjusi ī, iškritus po jos ėjusiam n, — ženklu į, išskyrus veiksmažodžius, turėjusius šaknyje intarpinį nosinį priebalsį n, pvz.: bỹra < bīra, dỹla < dīla, gỹja < gīnja, ỹra < īra, lỹja < līnja, kỹla < kīla, rỹja < rīnja, sỹla < sūīla, šỹla < šīla ir kt., kurie etimologiškai taip pat turėtų būti rašomi su ī. Fonema ī yra iš visų priešakinės eilės aukštutinio pakilimo fonemų uždariausia. Ją tariant, liežuvio galiukas liečia apatinius dantis, o priešakinė ir vidurinė liežuvio nugarėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio. Liežuvio šonai kietojo gomurio pakraščius liečia daugiau, negu tariant bet kurią kitą balsinę fonemą (žr. 1 pav. ir plg. jį su 3, 5 pav.). Priešakinėje burnos ertmės dalyje tarp liežuvio ir kietojo gomurio susidaro siauras pailgas rezonatorius, o užpakalinėje dalyje prie liežuvio pašaknio — kiek didesnis (žr. 2 pav.). Būdingiausi fonemos ī kombinaciniai atspalviai yra šie: a) truputį suužpakalėjęs uždaras ī po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: gỹrė, kȳla, tōki ir kt.; b) kiek suprešakėjęs uždaras ī po liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt., po j ir lūpinių m, b, p, v, pvz.: tỹli, lydėti, įž, mylėti ir kt.; 1 pav. ī ē 26 c) šiek tiek sulūpintas ī tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: pỹpke, pỹ-pė ir kt. Žemaičių tarmėse pasitaiko sulūpintas ī prieš lūpinį balsį ū, pvz.: apyūš- ris ‘apyaušris’, apyūšriais ‘auštant’ Grg, SInt ir kt. 2 pav. ī ē Fonema i. Ji yra priešakinės eilės aukštutinio, bet kiek žemesnio pakilimo fonema, negu ī. Tariama panašiai kaip ī: liežuvio galiukas liečia apatinius dantis, liežuvio nugarėlės priešakinės ir vidurinės dalies šonai pakyla prie kietojo gomurio ir jo pakraščius liečia daug mažiau, negu tariant ī (žr. 3 pav.), o pati nugarėlė išilgai gerokai įlinksta. Dėl to priešakinėje ir užpakalinėje burnos ertmės dalyje tarp liežuvio ir kietojo gomurio susidaro daug platesni už fonemos ī priešakinis ir užpakalinis rezonatoriai, kokybiškai skiriantys fonemą i nuo fonemos ī (žr. 4 pav. ir plg. 3 pav. su 1 pav.). 3 pav. i ima Būdingiausi fonemos i kombinaciniai atspalviai yra šie: a) kiek suužpakalėjęs i po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: giria, kitas, kitas ir kt.; b) šiek tiek supriešakėjęs i po liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir po j, pvz.: lūpa, tikras, tyli, ji ir kt.; c) nelabai uždaras i žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, ā, o, ō, u, ū bei dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: kitą, surūko, kitą, lipu, laidū, laukį, milui, pilūosi ir kt.; 27 d) labai uždaras į žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra priešakinės eilės balsiai ī, į, ė ir kt. bei dvibalsiai ei, ie, pvz.: kitį, žylį, brė, pėkti, plėkti ir kt. 4 pav. į ima e) labai sulūpintas į prieš lūpinius balsius ō, ū, u ir tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: prašė, priurzgė, priūžė, pipiras ir kt. 2. Vidutinio pakilimo fonemos Fonema ė. Ji yra iš visų priešakinės eilės vidutinio pakilimo fonemų pati uždariausia ilgoji fonema. Ją tariant, liežuvio nugarėlės priešakinės ir vidurinės dalies šonai kietojo gomurio pakraščius liečia mažiau, negu tariant ī, į (žr. 5 pav.), todėl priešakinėje ir užpakalinėje burnos ertmės dalyje susidaro palyginti rezonatoriai, kiek platesni už fonemų ī, į rezonatorius (žr. 6 pav. ir plg. 5 pav. su 1, 3 pav.). 5 pav. ė Būdingiausi kombinaciniai fonemos ė atspalviai yra šie: a) šiek tiek suužpakalėjęs ė po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: gėrė, sėgė, kėlė ir kt.; b) nedaug supriešakėjęs po liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir po j, pvz.: lėlė, nėrė, vėdė, pylė, grėbėjėlė ir kt.; c) labai uždaras ė žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra aukštutinio arba vidutinio pakilimo uždaros balsinės fonemos ī, į, ū, u arba ė ir kt., pvz.: gėlė, mėtė, mušė ir kt.; 28 d) kiek atviresnis ė už aukščiau nurodytąjį žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra atviros balsinės fonemos a, ā arba ē, pvz.: kalė, kėlės ir kt.; c) nedaug sulūpintas ė tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: vėpso, vėmė ir kt. 6 pav. ė Fonema ė. Trumpoji priešakinės eilės vidutinio pakilimo fonema, pasitaikanti tik tarptautiniuose žodžiuose. Ją tariant, liežuvio galiukas liečia apatinius dantis, priešakinės ir vidurinės liežuvio dalies šonai pakyla prie kietojo gomurio ir liečia jo pakraščius kiek mažiau, negu tariant lietuvių kalbos žodžių ė (žr. 7 pav. ir plg. jį su 5 pav.). Priešakinėje burnos ertmės dalyje tarp liežuvio ir kietojo gomurio susidaro mažas, bet platus rezonatorius, o užpakalinėje dalyje prie liežuvio pašaknio kiek didesnis ir šiek tiek platesnis už fonemos ė rezonatorių. Tarptautinių žodžių atvirame ir uždarame gale, o kartais priešsagoje ir šaknyje, ė keičiama lietuvių kalbos priešakinės eilės vidutinio pakilimo fonema e, pvz.: ateljė, reziumė, idėja, helėnas, orchidėja, saracėnai, perigėjus, rėja ‘laivo stiebo skersinis’ ir kt. (jos tarimą žr. aukščiau). Fonema ė turi du neryškius kombinacinius atspalvius: 7 pav. ė poetas a) labai nedaug suužpakalėjusi ė prieš liežuvio užpakalinius priebalsius g, k, prieš balsį i ir kt., pvz.: egzamìnas, ekonòminis, kėksas, geodėzinis ir kt.; b) kiek sulūpinta ė tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: hemòlis, membra-nà, memuārai ir kt. 29 Fonema e. Trumpoji priešakinės eilės vidutinio pakilimo kiek atviresnė fonema, negu ė. Ją tariant, liežuvio galiukas guli prie apatinių dantų, priešakinės ir vidurinės liežuvio dalies šonai pakyla prie kietojo gomurio ir truputį liečia kietojo gomurio pakraščius (žr. 8 pav.). Priešakinėje burnos ertmės dalyje tarp liežuvio ir kietojo gomurio susidaro mažas, bet platus rezonatorius, o užpakalinėje dalyje prie liežuvio pašaknio — didesnis ir platesnis rezonatorius, negu fonemos ė (žr. 9 pav. ir plg. 8 pav. su 5 pav.). Būdingiausi kombinaciniai fonemos e atspalviai yra šie: 8 pav. e ėr a) šiek tiek suužpakalėjęs e po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: gęsti, kęsti ir kt.; b) nedaug supriešakėjęs e po liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir po j, pvz.: dedį, ledai, mesti, bėt, joję ir kt.; c) labai atviras e atvirame žodžio gale, pvz.: kiemė, manė, katė (vns. šauksm.), ir žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, ā, o, ō, u, ū ir dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: dedų, nešų, medauš, retoję, garai, meluoti ir kt.; 9 pav. e ėt d) kiek uždaresnis e, negu aukščiau nurodytas, žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra priešakinės eilės balsiai i, į, e, ė ir kt. bei dvibalsiai ei, ie, pvz.: neši, kepšnys, metį, pelė, mėilė, mielės ir kt.; e) kiek sulūpintas e tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: memė, vemti ir kt. Skirtingai nuo lietuvių literatūrinės kalbos daugelyje tarmių fonema e tariama su labai žymiu a atspalviu, pvz.: mēt Krš, Lkv ir kt. 30 Fonema ē. Dabartinėje rašyboje ji žymima dviem ženklais: kirčiuota ilga — ženklu e, o pailgėjusi, iškritus po jos ėjusiam n, — ženklu ę (tartis jų nesiskiria). Iš visų priešakinės eilės vidutinio pakilimo fonemų ē yra žemiausio pakilimo atviriausia fonema su nežymiu a atspalviu, kiek uždaresnė už labai atvirą kapsų ė, pvz.: ėžeras, neša Brt, Vilkv ir kt. Tariant fonemą ē, liežuvio galiukas laikosi prie priešakinių apatinių dantų, o liežuvio nugarėlės užpakalinė dalis truputį pakyla prie kietojo gomurio užpakalinio krašto, ir jos šonai liečia tik pačius gomurio pakraščius (žr. 10 pav.). Priešakinis ir užpakalinis rezonatorius sudaro vieną visumą (žr. 11 pav.). 10 pav. ē retas Skirtingai nuo lietuvių literatūrinės kalbos kuriose-ne-kuriose tarmėse ē tariama su labai žymiu a atspalviu, pvz.: mē̇t Škn ir kt. Būdingiausi kombinaciniai fonemos ē atspalviai yra šie: a) šiek tiek suužpakalėjęs ē po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: gęsta, kękę, kėlila ir kt.; b) kiek supriešakėjęs ē po liežuvio priešakinių priebalsių d, t, n, l, s, š z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir po j, pvz.: bėria, kątę, tęsia, jóję ir kt.; 11 pav. ē retas c) labai uždaras ē žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra priešakinės eilės balsiai i, ī, e, ē, ė, ir dvibalsiai ei, ie, pvz.: kęsti, lęšę (≈ lęsti), kėli, kėpė, mėtė ir kt.; d) labai atviras ē žodžiuose, kurių kitų skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, ā, ɔ, ō, u, ū ir dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: neša, mėtą, mėtų, mėtai, šėniui, mėtuos ir kt.; e) šiek tiek sulūpintas ē tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: vėmia ir kt. 31 IV UŽPAKALINĖS EILĖS BALSINĖS FONEMOS 1. Aukštutinio pakilimo fonemos Fonema ū. Dabartinėje rašyboje ji žymima dviem ženklais: iš prigimties ilga — ženklu ū, o pailgėjusi, iškritus po jos ėjusiom n, — ženklu u, išskyrus veiksmažodžius dūžta < dunžta, griūva < griunva, kiūra < kiunra, pūva < punva, spūra < spunra, žūva < žunva ir kt., kurie etimologiškai taip pat turėtų būti rašomi su u. Fonema ū yra lūpinė iš visų užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo fonemų pati uždariausia. Ją tariant, liežuvio galiukas kiek atsitraukia nuo apatinių dantų. Liežuvio nugarėlės vidurinės dalies šonai labai nedaug liečia kietojo gomurio užpakalinės dalies pakraščius (žr. 12 pav.). Priešakinėje burnos ertmės dalyje susidaro gana didelis rezonatorius, susiliejantis su priešburniniu rezonatoriumi, kurį sudaro suapvalintos ir į priekį atkištos lūpos. Užpakalinėje burnos ertmės dalyje yra mažas rezonatorius (žr. 13 pav.). 12 pav. ū Būdingiausi kombinaciniai fonemos ū atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs ū po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: siūti, siūsti, niūrus, pjūtis ir kt.; 13 pav. ū b) šiek tiek supriešakėjęs ū po liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt. bei lūpinių m, b, p, v, pvz.: dūmė, lūpa, šūkis, būti ir kt.; c) nedaug suužpakalėjęs ū po liežuvio užpakalinių kietųjų priebalsių g, k, pvz.: gūšis, kūlė ir kt. 32 Fonema u. Ji yra lūpinė užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo fonema. Ją tariant, liežuvio galiukas atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų. Liežuvio nugarėlės vidurinės dalies šonai kietojo gomurio pakraščius liečia dar mažiau, negu tariant ū (žr. 14 pav. ir plg. jį su 12 pav.). Priešakinėje burnos ertmės dalyje susidaro gana didelis ir platus rezonatorius, kurį padidina ir pratęsia kiek mažiau suapvalintos ir į priekį atkištos, negu tariant ū, lūpos, sudarančios priešburninį rezonatorių. Fonema u yra kiek atviresnė už ū. Užpakalinėje burnos ertmės dalyje susidaro mažas rezonatorius, kiek siauresnis už priešakinį (žr. 15 pav.). Būdingiausi fonemos u kombinaciniai atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs u po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: kiūro, valgiū, siūs, geriū, jūs ir kt.; b) nedaug supriešakėjęs u po liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt. ir lūpinių m, b, p, v, pvz.: lūpa, tū, pūšė, šūka, šūntį, mūsė, būvo, pūpā, laivū ir kt.; c) kiek suužpakalėjęs u po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: gūsti, kūpeta, kūrts ir kt. 14 pav. u ūpė 15 pav. ū ūpė 2. Vidutinio pakilimo fonemos Fonema ō. Tai ilgoji užpakalinės eilės vidutinio pakilimo lūpinė fonema, kiek atviresnė už ū. Ją tariant, liežuvio galiukas atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų daugiau, negu tariant ū, o liežuvio šonai kietojo gomurio pakraščius 3. Kalbotyros klausimai, IV 33 liečia labai nedaug (žr. 16 pav.). Priešakinėje burnos ertmės dalyje susidaro labai didelis rezonatorius, kurį dar padidina ir pratęsia kiek mažiau suapvalintos, negu tariant ū, ir į priekį atkištos lūpos, sudarančios priešburninį rezonatorių. Užpakalinėje burnos ertmės dalyje susidaro mažas rezonatorius (žr. 17 pav.). 16 pav. ō Fonemos ō būdingiausi kombinaciniai atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs ō po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: šios, grįos, kirmio, kūmpio, jója, jó ir kt.; 17 pav. ō b) nedaug supriešakėjęs ō po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt. ir po lūpinių m, b, p, v, pvz.: dovana, šōris, mōka, vōkas ir kt.; c) kiek suužpakalėjęs ō po kietųjų liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: godūs, kōks, kō ir kt. 34 Fonema ɔ. Trumpoji užpakalinės eilės vidutinio pakilimo lūpinė fonema, kiek atviresnė už ō. Ją tariant, liežuvio galiukas atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų kiek mažiau, negu tariant ō. Liežuvio šonai kietojo gomurio pakraščius liečia irgi mažiau (žr. 18 pav. ir plg. jį su 16 pav.). Priešakinėje burnos ertmės 18 pav. ɔ dalyje susidariusį rezonatorių lūpos padidina labai nedaug, todėl jis yra mažesnis už fonemos ō priešakinį rezonatorių. Užpakalinėje burnos ertmės dalyje susidaręs rezonatorius yra didesnis už fonemos ō užpakalinį rezonatorių (žr. 19 pav. ir plg. jį su 17 pav.). 19 pav. ɔ Būdingiausi fonemos ɔ kombinaciniai atspalviai yra šie: a) labai supriešėjęs ɔ po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: liòdas ‘lengvas priemolis’, regionãlinis (sk. regijonãlinis), jòdas, impresãrio (sk. impreṣãrijo) ir kt.; 35 b) kiek supriešakėjęs ə po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt. ir lūpinių m, b, p, v, pvz.: lótas ‘svorio matas’, móto, tonà, toponìmika, ir ištiktukuose ópa, óp; c) nedaug suužpakalėjęs ə po liežuvio užpakalinių kietųjų priebalsių g, k, pvz.: gòlas, gondolà, kėdas, kėdeksas ir kt. 3. Žemutinio pakilimo fonemos Fonema a. Trumpoji nelūpinė užpakalinės eilės žemutinio pakilimo fonema; ją tariant, mažai įtemptas liežuvis pasistumia į priekį labiau, negu tariant bet kurį kitą užpakalinės eilės balsį, o liežuvio galiukas šiek tiek atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų. Liežuvio nugarėlė guli plokščia ir visiškai neliečia kietojo gomurio, tik užpakalinė jos dalis kiek pakyla prie kietojo gomurio užpakalinio krašto. Priešakinis ir užpakalinis rezonatorius sudaro vieną visumą (žr. 20 pav.). 20 pav. a àkti Būdingiausi kombinaciniai fonemos a atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs a po visų minkštųjų priebalsių, tariamas liežuvio galiukui visai neatsitraukiant nuo apatinių dantų, pvz.: lėmiamas, nèria, kaũkia, aukščiausias, vėjas, vėja ir kt.; vietoje šio a atspalvio pietvakarių aukštaičiai taria atvirą ę, pvz.: šalè, láuke ~ šalià, láuhia Brt, Kbr, Vlkv, Všt ir kt., tačiau literatūrinės lietuvių kalbos norma nuo seno laikomas ne e, bet labai supriešakėjęs a, kuris nuo e skiriasi kokybiškai (žr. 21 pav. ir plg. jį su 9 pav.), tariamas daugelyje tarmių ir rašomas literatūrinėje kalboje; b) truputį supriešakėjęs a po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir žodžio pradžioje; jį tariant, liežuvis labai 36 nedaug atsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų, pvz.: mamà, salà, tas, žalà, amà, akìs ir kt.; c) šiek tiek suužpakalėjęs a po kietųjų liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, tariamas labai atitraukiant liežuvio galiuką nuo apatinių dantų, pvz.: garai, ganà, raklai, kas ir kt.; 21 pav. d įlapid d) labai atviras a, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, ā, ɔ, o, u, ū arba dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: matù, pasrūn, šakòtų, šòras, pasùko, rašų (dgs. kilm.) ir kt.; e) kiek uždaresnis už aukščiau nurodytąjį, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra priešakinės eilės balsiai i, ī, e, ę, ē, ė ir dvibalsiai ei, ie, pvz.: kalì, palýti, bėta, neatėjęs, neša, nėras ir kt.; ė) labai sulūpintas a prieš lūpinius balsius o, u, ū ir kt., su kuriais jis nesudaro dvibalsio, ir kiek mažiau — tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: paupýs, paužti, paūdrė, paõšti, mamà, pabūti ir kt. Fonema ā. Dabartinėje rašyboje ji žymima dviem ženklais: kirčiuota ilga — ženklu a, pailgėjusi, iškritus po jos ėjusiam n, — ženklu ą (tartis jų nesiskiria). Tai ilgoji nelūpinė liežuvio užpakalinė žemiausio pakilimo iš visų lietuvių kalbos balsių atviriausia fonema. Ją tariant, tik užpakalinė neįtempto liežuvio nugarėlės dalis kiek pasikelia prie kietojo gomurio užpakalinio krašto. Liežuvio galiukas truputį atsitraukia nuo apatinių dantų. Priešakinis ir užpakalinis rezonatorius sudaro vieną visumą, kaip ir tariant fonemą a (žr. 22 pav.). Fonema ā kokybiškai yra labai panaši į fonemą a, tik kiek atviresnė už šią (plg. 22 pav. su 20 pav.). Būdingiausi fonemos ā kombinaciniai atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs ā po visų minkštųjų priebalsių; jį tariant, liežuvio 37 galiukas visai neatsitraukia nuo priešakinių apatinių dantų (žr. 23 pav.), pvz.: kilniąsias, niūriąją, ją, sąją ir kt. (pietvakarių aukštaičiai vietoje šio lietuvių 22 pav. ā 23 pav. ā rupūja literatūrinės kalbos supriešakėjusio ā taria ē be a atspalvio, pvz.: važėvo ~ važ(i)avo Brt, Kbr, Vlk, Všt ir kt.); 38 b) truputį supriešakėjęs ā po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt. bei po lūpinių m, b, p, v, tariamas labai nedaug atsitraukus liežuvio galiukui nuo priešakinių apatinių dantų, pvz.: dāro, sāko, māto ir kt.; c) šiek tiek suužpakalėjęs ā po užpakalinių kietųjų priebalsių g, k, tariamas gerokai atsitraukus liežuvio galiukui nuo priešakinių apatinių dantų, pvz.: gāras, ālgā, kāhlas, kātė, kāsa ir kt.; d) labai atviras ā, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra užpakalinės eilės balsiai a, ā, o, ō, u, ū arba dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: gālas, mālo, gōlę, rūdāja, lāpai, plāukę, lāpuose ir kt; e) kiek uždaresnis ā už aukščiau nurodytąjį, kai kitų to žodžio skiemenų sudaromieji garsai yra priešakinės eilės balsiai i, ī, e, ē, ė, ė ir dvibalsiai ei, ie, pvz.: gāli, kīta, tīla, pēra (vns. gal.), sākė, mālė, lēisą, mėlė ir kt.; ė) labai sulūpintas ā prieš lūpinį balsį u ir kt. ir kiek mažiau tarp lūpinių priebalsių m, b, p, v, pvz.: pāupiu, māma (vns. šauksm.), vāpa (es. l. 3 asm.) ir kt. V DVIBALSINĖS FONEMOS IR JŲ KLASIFIKACIJA Lietuvių literatūrinė kalba turi 9 dvibalsius: ai, au, ei, eu, oi, oi, ui, ie, uo, visada einančius prieš priebalsius ir atvirame žodžio gale. Dvibalsiai yra ypatinga garsų kategorija, pasižyminti sudėtinga artikuliacija: jie prasideda vienu balsiniu elementu ir baigiasi kitu, sudarydami neperskiriamą jų junginį, būtinai tariamą viename skiemenyje. Dvibalsių fonemiškumo klausimas yra viena iš sudėtingiausių ir sunkiausiai bendrosios fonetikos problemų, nes vienose kalbose jie gali būti savarankiškos fonemos, o kitose—dviejų fonemų junginys. Dvibalsiai savarankiškomis fonemomis laikomi tik tada: a) kai abu jų komponentai priklauso tai pačiai morfemai, ir vienas bet kurio dvibalsio komponentas nėra savarankiškas morfologinis vienetas; b) kai skiemens atžvilgiu jis yra nedalomas, t. y. kai tarp abiejų dvibalsio komponentų negalima išvesti skiemens ribos; c) kai dvibalsis yra maždaug tokio ilgumo, kaip ilgasis balsis (jei dvibalsio ilgumas prilygsta dviejų balsių ilgumo sumai, tai jis yra dviejų fonemų junginys); d) kai dvibalsio sudaromųjų elementų ilgumas nesutampa nei su ilgaisiais, nei su trumpaisiais balsiais; e) kai balsių kaitoje kokiu nors balsiu pasikeičia visas dvibalsis, t. y. abu jo komponentai, kaip vienas vienetas, o ne vienas kuris? Kadangi dvibalsis oi pasitaiko tik viename žodyje — jaustuke ói, tai jo negalima laikyti savarankiška fonema. Dvibalsių ai, ei, eu, oi, ie, uo, visada esančių tik prieš priebalsį arba atvirame žodžio gale, abu komponentai priklauso tai pačiai morfemai arba tam pačiam skiemeniui, ir vienas bet kurio dvibalsio komponentas niekada negali būti savarankiškas morfologinis vienetas. Juo paprastai esti visas dvibalsis, t. y. abu jo komponentai, k. a. žodžiuose vaikas, vaikų, vaikams ir t. t. ai yra šaknies dvibalsis, žodžiuose šukuoti, šukuosiu, šukuosis uo yra prie-sagos dvibalsis, o žodžių eilė, eiti, eiga šaknį sudaro vien tik dvibalsis ei ir t. t. 7 Žr. Л. Р. Зиндер, Общая фонетика, 217—222, Ленинград, 1960. 8 Plg. rusų kalbos dvibalsis ai, ei, oi žodžiuose mai, dai, pei, poi ir kt., kur jie laikomi ne savarankiškomis fonemomis, o tik dviejų fonemų (a ir i, e ir i, 39 Mišrieji dvigarsiai al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur, kaip ir aukščiau nurodyti dvibalsiai, esti tik prieš priebalsius ir atvirame žodžio gale. Tais atvejais, kai a, e, i, u esti greta su l, m, n, r prieš balsius ar dvibalsius, tarp jų visada eina skiemens riba, priskirianti balsį a, e, i, u vienam skiemeniui, o priebalsį l, m, n, r – kitam, pvz.: kėl-ti: kā-la; bār-ti: bā-ra; kėl-ti: kē-lia; lēm-ti: lē-mia; gyvėn-ti: gyvė-na; per-ti: pē-ria; pėl-ti: pi-la; kim-ti: ki-mo; pin-ti: pi-na; ėr-ti: i-ro; kūl-ti: kū-lia; stum-ti: stū-mia; būn-ka (un čia atsirado dėl saknies intarpo n) bùk-ti; kùr-ti: kù-ria ir t. t. Tarp dvigarsių am, an sudaromųjų komponentų niekada neina skiemens riba, nes po jų visada išlieka priebalsis, pvz.: kam-šo: kam-šỹti; án-tis: án-ties, išskyrus veiksmažodžius, turinčius intarpą n arba prieš lūpinius priebalsius b, p – intarpą m, pvz.: añ-ka: a-kaũ; slān-pa: šla-paũ, tam-pa: ta-paũ; ir kt. Dvibalsio au antrasis komponentas prieš balsius ir dvibalsius dėl hiato yra virtęs priebalsiu v ir perėjęs į kitą skiemenį, pvz.: šáu-ti: šó-ve < *šau-e, gáu-ti: gā-vo; dvibalsis au čia kaitaliojasi su balsiais a ir o. Vietoj dvibalsio ui, atsiradusio iš ū, prieš balsius ir dvibalsius randame balsį u, pvz.: gū-ti < *gū-ti, gu-ja. Kadangi šiais atvejais dvibalsių au ir ui kaitamasis su balsiais yra atsiradęs dėl istorinės raidos dėsnių, o ne dėl paprasto skilimo, kaip mišriųjų dvigarsių aukščiau nurodytuose pavyzdžiuose, ir kadangi visais kitais atžvilgiais au, ui niekuo nesiskiria nuo likusių dvibalsių (žr. žemiau), tai juos reikia gretinti su pastaraisiais. Pastaba. Dvibalsių morfologinio ir skiemeninio nedalomumo negalima painioti su visada skirtingose morfemose ir skirtinguose skiemenyse esančiais balsiais a ir i, a ir u ir kt., kurie niekada nesudaro dvibalsių, k. a. žodžiuose ne-išeĩh, pa-im̃k, pa-upỹs, sù-ošė ir kt. Dvibalsiai ai, au, ei, eu, oi, ui, ie, uo yra maždaug tokio pat ilgumo, kaip ilgieji balsiai¹⁰, o dvibalsio sudaromųjų elementų ilgumas skiriasi ir nuo ilgųjų, ir nuo trumpųjų balsių (žr. žemiau). Tuo tarpu bet kurio mišriojo dvigarsio vidutinis ilgumas yra lygus jo sudaromojo balsio ir priebalsio ilgumo sumai, o šių vidutinis ilgumas yra lygus atitinkamų balsinių ir priebalsinių fonemų ilgumui, pvz.: mišriojo dvigarsio uñ vidutinis ilgumas žodyje uñkščia yra 32″ (iš jų 15, 5″ tenka balsiui u, o 16, 5″ — ñ), mišriojo dvigarsio ùn vidutinis ilgumas yra 31, 5″ (iš jų 19″ tenka balsiui ù, o 12, 5″ — n) ir t. t.¹¹ Giminiškų žodžių šaknyse bet kuris dvibalsis gali keistis su kuriuo nors vienu balsiu ar dvibalsiu, ir atvirkščiai, pvz.: šuolas : šėsti; šviesti, švẽsti, švaistyti : švįsti, švystelėti ir kt. Dvibalsio uo kaita su au žodžiuose duóti : daviaũ ir kt. bei o ir ū) junginiais, nes kitose šių žodžių formose minėtų dvibalsių abu komponentai yra visiškai savarankiški, vienas su kitu nesusiję; kiekvienas iš jų turi savo morfologines funkcijas ir įeina į skirtingų morfemų sudėtį: a yra žodžio mai šaknis balsis, ū – galūnė; a, e, o yra žodžių дай, пей, пой šaknies balsiai, o ū — liepiamosios nuosakos priesaga. Kitose šių žodžių formose dvibalsių antrasis komponentas pereina į kitą skiemenį, pvz.: ма-я, да-ю, по-ю ir t. t. (plačiau žr. Большая Советская Энциклопедия, 14, 496; Л. Р. Зиндер, Общая фонетика, 219, Ленинград, 1960; М. И. Матусевич, Введение в общую фонетику, 79—80, Москва, 1959). 9 Žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 19, Vilnius, 1957. ¹⁰ Žr. V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. — „Lietuvių kalbotyros klausimai“, 3, 213, Vilnius, 1960. ¹¹ Plg. V. Vaitkevičiūtė, min. veik., 211. 40 dvibalsio au kaita su ōu žodžiuose šauti : šovė nėra išimtis, nes av<au, ir ōv<ōv<au, o v abiem atvejais atsirado, kaip minėta, prieš balsį ar dvibalsį hiatus išvengti. Mišriųjų dvigarsių — priešingai — kaitosi tik vienas komponentas — balsis, o antrasis nes kaito, pvz.: rimti : ramūs, rāmų, remių, rėmia, rėmė, romūs; tamša : támšinti, temau, témti, tímšras ‘tamsiai sertas’ ir kt. Vadinasi, literatūrinės lietuvių kalbos dvibalsiai ai, au, ei, eu, oi, ui, ie, uo yra savarankiškos fonemos, kurios skiria žodžius, jų formas, arba morfemas, o jų tarimas nepriklauso nuo fonetinės pozicijos žodyje. Visas jas galima priešpastatyti kitiems balsiams ir dvibalsiams, pvz.: kaš, kis : kais : kaūs : keš : kuis; lės, lès : leš : liės; másto : město : mòsto : máisto : máusto : miėsto : mùisto; sieks : suoks; Bōli : bāili ir t. t. Mišrieji dvigarsiai — priešingai — nesudaro vieno savarankiško foneminio vieneto ir yra dviejų fonemų junginiai. Tas pat dvibalsis, kaip ir balsis, su skirtingomis priegaidėmis laikomas ne savarankiškomis fonemomis, o tik vienos fonemos poziciniais atspalviais (plačiau žr. skyrių „Balsinės fonemos ir jų klasifikacija“). Kiekvienai dvibalsinei fonemai būdingi šie poziciniai atspalviai¹³: a) Tvirtapradis, labai intensyvus, tariamas su įtemptais burnos sienelių raumenimis. Fonemos ai atspalvio ãi pirmasis komponentas yra labai atviras balsinis elementas a (maždaug 22″—23″ ilgumo), o antrasis — uždaras trumpas i (maždaug 6″—7″ ilgumo). Fonemos au atspalvio ãu pirmasis komponentas yra labai atviras balsinis elementas a (maždaug 14″—16″ ilgumo), o antrasis — nelabai uždaras balsinis elementas u (maždaug 10″—11″ ilgumo). Fonemos ei atspalvio éi pirmasis komponentas yra labai atviras balsinis elementas e (maždaug 16″—18″ ilgumo), antrasis — uždaras i (maždaug 13″—16″ ilgumo). Fonemos ui atspalvio ùi pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas u (maždaug 18″—20″ ilgumo), o antrasis — uždaras i (maždaug 10″—12″ ilgumo). Fonemos eu atspalvio ėu pirmasis komponentas yra trumpas uždaras balsinis elementas e (maždaug 12″—13″ ilgumo), o antrasis — atviras u (maždaug 10″—11″ ilgumo). Fonemos oi atspalvio òi pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas o (maždaug 20″—22″ ilgumo), o antrasis — uždaras i (maždaug 18″—20″ ilgumo). Fonemos ie atspalvio ie pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas i (maždaug 13″—15″ ilgumo), o antrasis — atviras e (maždaug 15″—16″ ilgumo). Fonemos uo atspalvio úo pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas u (maždaug 20″—21″ ilgumo), o antrasis — kiek delabializuotas atviras ǝ (maždaug 14″—15″ ilgumo). b) Tvirtagalis, tariamas ne taip intensyviai, kaip tvirtapradis, mažiau įtempiant burnos sienelių raumenis. Fonemos ai atspalvio aĩ pirmasis komponentas yra atviras trumpas balsinis elementas a (maždaug 15″—17″ ilgumo), o antrasis — uždaras i (maždaug 19″—21″ ilgumo). Fonemos au atspalvio aũ pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas a (maždaug 12″—14″ ilgumo), o antra- 12 Antrinės kilmės dvibalsis ui, kilęs sutrumpėjus kurioms-ne-kurioms vardažodžių formoms, pvz.: dangųi (sk. dangui) dangu-i ir kt., nėra savarankiška fonema. 13 Pagrindiniai dvibalsių komponentai ir pereinamieji balsiniai elementai (žr. žemiau) buvo nustatyti aparatu, vadinamu separatoriumi, kuris dvibalsį suskaido į sudėtines dalis ir nustato kiekvienos iš jų ilgumą. Dvibalsiai ir jų sudaromieji elementai buvo matuojami dviskiemenių žodžių pirmajame atvirame skiemenyje. 41 sis — gana uždaras u (maždaug 19″—20″ ilgumo). Fonemos ei atspalvio ėi pirmasis komponentas yra trumpas uždaras balsinis elementas e (maždaug 10″—13″ ilgumo), o antrasis — i (maždaug 20″—23″ ilgumo). Fonemos ui atspalvio ūi pirmasis komponentas yra atviras balsinis elementas u (maždaug 15″—18″ ilgumo), o antrasis — uždaras i (maždaug 16″—19″ ilgumo). Fonemos ie atspalvio iė pirmasis komponentas yra uždaras balsinis elementas i (maždaug 24″—26″ ilgumo), o antrasis — atviras e (maždaug 10″—12″ ilgumo). Fonemos eu ir ơi šio atspalvio neturi. c) Nekirčiuotas prieškirtinis, tariamas su dar mažesniu intensyvumu, negu tvirtagaliai atspalviai, neįtemptais burnos sienelių raumenimis. Jo priegaidė yra artima kirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų garsų tvirtagalei priegaidei. d) Nekirčiuotas pokirtinis, kuris nuo nekirčiuoto prieškirtinio skiriasi tik priegaide, artima kirčiuotųjų skiemenų sudaromųjų garsų tvirtapradei priegaidei. Lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsinės fonemos klasifikuojamos pagal sudaromųjų komponentų šalydį, komponentų kokybę ir pagal lūpų veiklą. Pagal komponentų šalydį jos skirstomos į: a) grynąsias sudėtines, kurių abu komponentai tariami aiškiai, tuoj vienas po kito, be pauzės, nesulietai, tame pačiame skiemenyje; grynosios sudėtinės literatūrinės lietuvių kalbos dvibalsinės fonemos yra ai, au, ei, eu, ui, oi; b) grynąsias sutaptines, kurių abu komponentai tariami tame pačiame skiemenyje kartu, neatskiriamai, sulietai; grynosios sutaptinės fonemos yra ie ir uo. Pagal komponentų kokybę literatūrinės lietuvių kalbos dvibalsinės fonemos skirstomos į fonemas, kurių: a) pirmasis komponentas daugiau ar mažiau atviras balsinis elementas, o antrasis uždaras; šiai grupei priklauso ai, au; b) pirmasis komponentas vidutinio atvirumo, o antrasis — uždaras; šiai grupei priklauso ei, eu, oi; c) abu komponentai daugiau ar mažiau uždari; šiai grupei priklauso ui; d) pirmasis komponentas uždaras, o antrasis — vidutinio atvirumo; šiai grupei priklauso ie, uo. Pagal lūpų veiklą jos skirstomos į fonemas, kurių: a) abu komponentai lūpiniai; šiai grupei priklauso uo; b) pirmasis komponentas nelūpinis, o antrasis — lūpinis; šiai grupei priklauso au, eu; c) pirmasis komponentas lūpinis, o antrasis — nelūpinis; šiai grupei priklauso oi, ui; d) abu komponentai nelūpiniai; šiai grupei priklauso ai, ei, ie. 1. Grynosios sudėtinės dvibalsinės fonemos Fonema ai. Ji prasideda užpakalinės eilės žemutinio pakilimo balsiniu elementu a ir baigiasi priešakinės eilės aukštutinio pakilimo balsiniu elementu i. Tarp a ir i yra du trumpi pereinamieji balsiniai elementai: atviras e (maždaug 4″—6″ ilgumo) ir labai atviras i (maždaug 5″—7″ ilgumo). Fonema ai esti žodžio pradžioje, pvz.: aikčioti, aigara ‘šapas, šiaudelis’, aikštė; žodžio viduryje po kietųjų priebalsių, pvz.: kailis, kaista, gaidys, mergaitė, 42 aukštaitis, našlaičiauti; atvirame ir uždarame žodžio gale po kietųjų priebalsių ir po minkštųjų afrikatų č’, dž’14, pvz.: visai, vaikai, jaučiai, gaidžiai, vaikais, pirštais, ūsais, karčiais, gaidžiais; vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: gaš, kaiš, žais ir kt. Būdingiausi kombinaciniai fonemos ai atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs ai po minkštųjų afrikatų č’, dž’, pvz.: jaučiai, marčiai, medžiai, valdžiai ir kt.; b) nedaug supriešakėjęs ai po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių d, t, n, l, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v, pvz.: namais, tais, vaikas ir kt.; c) šiek tiek suužpakalėjęs ai po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: gaila, vargai, kaišo, kai ir kt. Fonema au. Jos artikuliacija prasideda užpakalinės eilės žemutinio pakilimo atviru balsiniu elementu a ir baigiasi užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo uždaru balsiniu elementu u. Tarp šių dviejų komponentų yra trys labai trumpi pereinamieji balsiniai elementai: atviras delabializuotas ɔ (maždaug 4″—6″ ilgumo), uždaras lūpinis o (maždaug 3″—5″ ilgumo) ir atviras u (maždaug 6″—7″ ilgumo). Jie tariami tuo metu, kai liežuvis iš a tarimo padėties atsitraukia atgal ir kyla prie kietojo gomurio užpakalinės dalies, kol pasiekia uždaro u balsinio elemento tarimo padėtį, o lūpos tuo pačiu metu suapvalinamos ir atkišamos į priekį. Būdingiausi kombinaciniai fonemos au atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs au po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: kniaukė, liautis, šiaustis, jausmas ir kt.; šio atspalvio artikuliacija prasideda labai supriešakėjusiu balsiniu elementu a ir baigiasi kiek supriešakėjusiu u; b) kiek supriešakėjęs au po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių d, t, n, l, s, š, z, ž ir kt. ir lūpinių m, b, p, v, pvz.: bausti, nauda, táu ir kt.; c) nedaug suužpakalėjęs au po kietųjų liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: gaurai, kaukė, kaulas ir kt. Fonema ei. Dabartinėje rašyboje ji žymima dviem ženklais: po kietųjų priebalsinių fonemų suminkštėjusiu atspalvių ženklu ei, pvz.: lakė (būt. k. l. 2 asm.), o po priebalsinių fonemų, kilusių iš priebalsio junginio su j, ir po j — ženklu ai, išskyrus jungtukus jei, jeigu, pvz.: lakiai (sk. lakė), broliai (sk. brólė), vyžiai (sk. vyžė), jai (sk. jei) ir kt. Ir lietuvių literatūrinėje kalboje, ir tarmėse etimologiškai rašomas ai šiuo atveju yra tariamas ei, nes ai pirmasis komponentas balsinis elementas a, veikiamas prieš jį einančio minkštojo priebalsio arba j (progresyvinis supanašėjimas) ir po jo einančio — antrojo savo komponento — priešakinės eilės balsinio elemento i (regresyvinis supanašėjimas), visiškai supriešakėja ir virsta priešakinės eilės vidutinio pakilimo balsiniu elementu e. Išimtis yra ai po minkštųjų afrikatų č’, dž’ (žr. Fonema ai). Tarp pagrindinių fonemos ei komponentų yra du trumpi pereinamieji balsiniai elementai: labai uždaras e (5″—7″ ilgumo) ir atviras trumpas i (6″—8″ ilgumo), tariami tuo metu, kai liežuvis iš atviro balsinio elemento e padėties kyla prie kietojo gomurio, kol pasiekia uždaro i tarimo padėtį. Būdingiausi kombinaciniai fonemos ei atspalviai yra šie: 14 Po minkštųjų priebalsių ir po j, išskyrus minkštąsias afrikatas č’, dž’, lietuvių literatūrinėje kalboje ai tariamas ei, rašomojoje kalboje žymimas ženklu ai. 43 a) nedaug supriešakėjęs ai po liežuvio priešakinių d, t, n, l, r, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir po j, pvz.: ateis, leis, mėilė, mėil iai (sk. mėilei), jeigu ir kt.; b) šiek tiek suužpakalėjęs ei po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: geisti, valgėi, valgiai (sk. valgei), kešta, sakėi ir kt. Fonema eu. Jos pirmasis komponentas yra priešakinės eilės vidutinio pakilimo labai uždaras trumpas balsinis elementas e (todėl kirčiuotas dvibalsis žymimas èu), o antrasis — užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo atviras balsinis elementas u. Tarp pagrindinių komponentų yra vienas pereinamasis balsinis elementas — trumpas delabializuotas atviras ɔ (maždaug 6″—7″ iligumo); jis tariamas tuo metu, kai liežuvis iš e padėties kyla prie balsinio elemento u tarimo padėties. Lūpos tuo pačiu laiku suapvalinamos ir atkišamos į priekį. Fonema eu esti tarptautinių žodžių pradžioje, pvz.: Europa, eufemizmas, eukaliptas, ir viduryje, pvz.: pleurà, leukocitai, pneumotoraksas, terapeutas. Žodžio gale ji nepasitaiko. Pietvakarių aukštaičių tarmėse dvibalsis eu tariamas vietoje lietuvių literatūrinės kalbos supriešakėjusio dvibalsio au po visų minkštųjų priebalsių ir po j, pvz.: gaudžėu, jėu, kėulė ~ gaudžiau, jau, kiaulė Brt, Ig, VIkv. Galimas daiktas, kad senuosiuose raštuose vietoje lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsio au po minkštųjų priebalsių rašomas eu taip ir buvo tariamas, pvz.: džeugtiš DP 211, labieus DP 89 ir kt. Dalis rytinių dzūkų dvibalsį eu turi būt. k. l. vns. 1 asm., pvz.: padėu, indėu ~ padėjau, indėjau ir kt. Tačiau lietuvių kalbos tarmių dvibalsis eu skiriasi nuo literatūrinės kalbos tarptautinių žodžių dvibalsio eu sudaromųjų balsinių elementų kokybe: tarminio eu balsinis elementas e yra atviras, o literatūrinės lietuvių kalbos — labai uždaras. Fonema oi. Jos pirmasis komponentas yra užpakalinės eilės vidutinio pakilimo labai atviras delabializuotas balsinis elementas ɔ, o antrasis — priešakinės eilės aukštutinio pakilimo trumpas uždaras balsinis elementas i. Pereinamųjų balsinių elementų tarp abiejų komponentų nėra. Būdingiausi kombinaciniai fonemos oi atspalviai yra šie: a) kiek supriešakėjęs oi po kietųjų lūpinių priebalsių b, p ir kt., pvz.: bōileris, poikiloterinai ir kt.; b) labai nedaug suužpakalėjęs oi po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: koinė ‘bendrinė sen. graikų kalba’ ir kt. Fonema ui. Jos pirmasis komponentas yra užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo atviras lūpinis balsinis elementas u, o antrasis — priešakinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras balsinis elementas i. Tarp pagrindinių fonemos ui komponentų yra vienas pereinamasis balsinis elementas — trumpas atviras i (maždaug 7″—8″ iligumo); jis tariamas tada, kai liežuvio galiukas iš u padėties stumiasi į priekį, o jo nugarėlė keliasi prie kietojo gomurio, kad užimtų balsinio elemento i tarimo padėtį. Pereinant nuo u prie i tarimo, atkištos ir suapvalintos lūpos grįžta į neutralią padėtį. Būdingiausi kombinaciniai fonemos ui atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs ui po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: akmeniu, vėršiu, vėžiu ir kt.; b) šiek tiek supriešakėjęs ui po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių 44 d, t, l, n, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir žodžio pradžioje prieš šiuos priebalsius, pvz.: vėltui, tėvui, ūžti ir kt.; c) nedaug suužpakalėję ui po kietųjų liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: vargui, sargui, vaikui, kūtei ir kt. 2. Grynosios sutaptinės dvibalsinės fonemos15 Fonema ie. Jos pirmasis komponentas yra priešakinės eilės aukštutinio pakilimo atviras balsinis elementas i, o antrasis komponentas — priešakinės eilės vidutinio pakilimo atviras balsinis elementas e. Kadangi elementai i ir e abu yra priešakinės eilės, liežuvis labai mažai keičia savo padėtį (pereidamas nuo i prie e tarimo, jis ir vertikaliai, ir horizontaliai juda labai nedaug), todėl dvibalsio ie abu komponentai neatskiriamai susilieja, ir tarp fonemos ie komponentų nėra pereinamųjų balsinių elementų. Fonema ie būna žodžio viduryje, pvz.: bulvėna, kiek, kietis, bulviẽnė, bulvienójas; atvirame ir uždarame žodžio gale, pvz.: ariẽ, jiẽ, kuriẽ, svĩrtie, vagĩẽs, vinĩẽs, svĩrties, juokĩes, prausies; vienskiemeniuose žodžiuose, pvz.: šie, tie, jie, ties ir kt. Lietuvių literatūrinėje kalboje, kaip ir vakarų aukštaičių tarmėse, žodžio pradžioje fonema ie nepasisako: rašomojoje kalboje žodžiai, prasidedantieji dvibalsiu ie, tariami su j, pvz.: iešlaktis (sk. jiešlaktis), iena (sk. jiena), ieškóti (sk. jieškóti), iešmas (sk. jiešmas), ietis (sk. jietis), ieva (sk. jieva) ir kt., o priešdėliniai žodžiai, kurių šaknis rašomojoje kalboje prasideda dvibalsiu ie, lietuvių literatūrinėje kalboje tariami su j tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: pājėškos (sk. pājiėškos), pajiėškāis (sk. pajiėškāis) ir kt. Dalis rytų aukštaičių taria jiẽško, jiẽva Ppl, Slm ir kt., bet jiẽna. Mažybinių šių žodžių formų tarimas taip pat skiriasi: jievėlė ~ ievėlė Ppl, Slm, bet ienėlė ~ ienėlė Ppl, Slm. Žemaičių dūnininkų tarmėje žodžio pradžioje prieš ž, atliepiantį lietuvių literatūrinės kalbos ie, j taip pat netariamas, pvz.: ėnas ~ ienos Lkv, ėva ~ ievā Lkv, bet prieš ie, atliepiantį literatūrinės kalbos ė, žodžio pradžioje tariamas j, pvz.: jiẽme ~ ėme Lkv, jiẽroks ~ erūkas Lkv ir kt. Būdingiausi kombinaciniai fonemos ie atspalviai yra šie: a) šiek tiek supriešakėjęs ie po liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir po j, pvz.: dieną, šienas, pienas, miega, vienas, jie ir kt.; b) nedaug suužpakalėjęs ie po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: vagĩės, lenkies ir kt. Fonema uo. Jos pirmasis komponentas yra užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo uždaras balsinis elementas u, o antrasis — užpakalinės eilės vidutinio pakilimo gana atviras delabializuotas balsinis elementas ɔ. Kadangi, tariant fonemą uo, liežuvis ir vertikaliai, ir horizontaliai labai nedaug keičia savo padėtį, tai uo komponentai neatskiriamai susilieja, ir tarp jų nėra pereinamųjų balsinių elementų. 15 Lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsius ie, uo anksčiau kalbininkai vadino tribalsiais, arba trifongais, iea, uoa. Separatoriumi atlikti eksperimentai rodo, kad balsinio elemento a nė vienas iš šių lietuvių literatūrinės kalbos dvibalsių neturi, o yra tik dvibalsiu ie, uo rekursija — trumpas kalbos padargų perėjimas nuo šių dvibalsių tarimo į neutralią padėtį, kurią taip pat turi kiti dvibalsiai. Tarmėse, be abejonės, ie, uo gali turėti gale balsinį elementą a. 45 Būdingiausi kombinaciniai fonemos uo atspalviai yra šie: a) labai supriešakėjęs uo po visų minkštųjų priebalsių, pvz.: žiliūoti, šiuose, paupiuose, jūodis ir kt.; b) kiek supriešakėjęs uo po kietųjų liežuvio priešakinių priebalsių l, n, d, t, s, š, z, ž ir kt., lūpinių m, b, p, v ir žodžio pradžioje prieš šiuos priebalsius, pvz.: duoti, šūo, pūodas, uostė ir kt.; c) nedaug suužpakalėjęs uo po liežuvio užpakalinių priebalsių g, k, pvz.: parguosė, kuoša, kuõlas ir kt. Sutrumpinimai Brt — Bartininkai, Vilkaviškio r. Grg — Gargždai. Ig — Ignalina. Kbr — Kybartai. Krš — Kuršėnai. Lkv — Laukuva. Cvir R II — P. Cvirka, Raštai, II, 1949. Ppl — Papilys, Pandėlio r. Slm — Salamiestis. Slnt — Salantai. Škn — Šakyna. Tvr — Tverečius. Krèv ŠP — V. Krėvė, Šiaudinėj pastogėj, 1940. Vlkv — Vilkaviškis. Všt — Vištytis. ГЛАСНЫЕ И ДВУГЛАСНЫЕ ФОНЕМЫ ЛИТОВСКОГО ЛИТЕРАТУРНОГО ЯЗЫКА В. А. ВАЙТКЯВИЧЮТЕ Резюме Руководствуясь кратко в статье изложенными основами теории фонемы, в разделе «Гласные фонемы и их классификация» установлено, что в литовском литературном языке имеется 12 гласных фонем: i, į, ē, e, ę, ē, ū, u, ō, ə, a, ā, которые разделяются на долгие i, ē, ė, ū, ō, ā и краткие i, e, e, u, ə, a. Длительность считается основным фонематическим признаком гласных литовского литературного языка. 46 Поскольку ударный и безударный звук отдельно в слове произнести нельзя, ударение, играющее фонематическую роль в литовском языке, не может быть признаком отдельной фонемы, а принадлежит целому слову. Интонацию можно было бы считать свойством отдельного звука, поскольку её в литовском языке имеет каждый слог и поскольку она охватывает целый слогообразующий звук. Однако, имея в виду то, что противопоставить можно только интонацию ударных слов и что ударный слог может быть установлен лишь в слове, интонация ударных и безударных гласных и двугласных считается признаком, выходящим за пределы слога, принадлежащим целому слову. Далее, в разделе «Гласные фонемы и их классификация» указываются позиционные оттенки каждой гласной фонемы, зависящие от ударения и интонации, дается классификация гласных по движению языка горизонтально и вертикально и по действию губ. После этого на основе экспериментальных данных (рентгенограмм, палатограмм и др.) и слухового анализа дается характеристика каждой гласной фонемы и указываются их комбинаторные оттенки. В разделе «Двугласные фонемы и их классификация» указываются общие признаки фонематичности двугласных и устанавливается, что в литовском литературном языке имеется 8 двугласных фонем: ai, au, ei, eu, oi, ui, ie, uo. Там же указываются их позиционные оттенки, дается характеристика каждой двугласной фонемы и выявляются комбинаторные их оттенки.