K. Širvydo žodyno „Dictionarium trium linguarum“ leksiniai dialektizmai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VLIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA K. ŠIRVYDO ŽODYNO „DICTIONARIUM TRIUM LINGUARUM“ LEKSINIAI DIALEKTIZMAI K. PAKALKA Senuosiuose lietuvių kalbos raštuose ryškiai atsispindi įvairių vietinių dialektų elementai. Daug rytų aukštaičių tarmės fonetinių ir morfologinių elementų galima aptikti K. Širvydo „Punktuose sakymų“ ir žodyne. K. Širvydo raštuose rytų aukštaičių tarmiu elementus sąlygojo autoriaus gimtoji tarmė, jo daugelio metų veikla rytų Lietuvos kultūriniame centre — Vilniuje. Čia gyvendamas, jis dėstė akademijoje lietuvių kalbą, lietuviškai sakė bažnyčiose pamokslus, parašė „Punktus sakymų“ ir „Dictionarium trium linguarum“, kuris susilaukė penkių leidimų: I—1629, II—1631, III—1642, IV—1677, V—1713. K. Širvydo raštų tarminės ypatybės dar nėra tiksliai lokalizuotos. Šiuo klausimu yra keletas įvairių nuomonių. E. Volteris K. Širvydo raštų tarminiu ypatybių mėgino ieškoti Vilniaus krašte, Švenčionių apylinkėse, kur išlaikytas senasis baltiškas a1. Kai kas K. Širvydo raštų kalbą siejo su Ukmergės apylinkių tarmėmis. F. Spechtas teigė, kad neįmanoma visiškai tiksliai nustatyti, kuri rytų aukštaičių tarmė imta K. Širvydo raštų kalbos pagrindu, bet irgi buvo linkęs manyti, kad K. Širvydo gimtinė buvusi į rytus nuo linijos Ukmergė—Šešuoliai—Kunigiškiai2. Dėl K. Širvydo raštų tarmės lokalizavimo E. Frenkelis su E. Volterio, F. Spechto nuomone sutiko tik iš dalies. E. Frenkelis priėjo išvadą, kad K. Širvydo raštų tarmė visiškai nesutampa nei su Vilniaus krašto, nei su Ukmergės apylinkių tarmėmis. E. Frenkelio nuomone, K. Širvydas vengęs lokalino kolorito ir rašęs aukštaičių tarmės pagrindu aplygin­ta kalba (tam tikra rytų aukštaičių koinė)3. J. Otrębs­kis K. Širvydo gimtąją tarmę mėgino lokalizuoti į šiaurę nuo Vilniaus. Jis yra pabrėžęs, kad negalima pamiršti, jog K. Širvydo raštų tarmė jau nėra gryna. K. Širvydo raštų kalba esanti literatūrinė, sudaryta remiantis atitinkama tarme, kruopščiai parenkant jai leksiką ir rūpestingai tobulinant jos rašybą. Galimas daiktas, kad K. Širvydas atrinko daugelį fonetinių ir morfologinių ypatybių ir neįtraukė tam tikrų ypatybių, kurios jam atrodė per daug sritinės (tarminės). Vadinasi, dėl to dabar mums sunku tiksliai išspręsti jo gimtosios tarmės klausimą4. 1 Žr. Э. Вольтер. К. Ширвида, kn.: Энциклопедический словарь, XXXIX A, С.-Петербург, изд. А. Ф. Брокгауз, И. А. Ефрон, 1903, p. 590. 2 Žr. F. Specht, Syrwids Leben und Schriften, kn.: Syrwids Punktay sakimu (Punkty Kazań), Göttingen, 1929, p. 47. 3 Žr. E. Fraenkel, Syrwids Punktay sakimu (Punkty Kazań), hrsg. von Franz Specht, (rec.), „Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung“, 58, p. 84—85. 4 Žr. J. Otrębski, Teksty litewskie, Warszawa, 1957, p. 75. 221 B. Larinas teigia, jog K. Širvydas rašęs bendratutinės kalbos pagrindu. Tačiau ir B. Larinas neneigė K. Širvydo kalbos rytietiškų elementų5. Kad K. Širvydas neapsiribojo rytų aukštaičių tarme, o rėmėsi visos lietuvių kalbos leksika, tai iš dalies liudija ir jo žodyno trečiojo leidimo pratartis, kurioje sakoma, jog žodynas turėsiąs būti jėzuitų akademijos auklėtiniams studijų vadovu, iš kurio jie galėsią imti „lotynų kalbos žodžius, patogiai versdami juos į savo šalies šnektas“ (ad vernaculas veſfras dictiones)6. K. Širvydo žodynas buvo sudarytas literatūrinei kalbai ugdyti bei norminti7. Jame įvairiais sumetimais pateikta daug leksinių sinonimų, paimtų iš rytų aukštaičių šnekamosios kalbos. Juos šiame straipsnyje ir stengsimės panagrinėti. Prie „Dictionarium trium linguarum“8 leksinių ir semantinių dialektizmų priskiriami tokie žodžiai, kuriuos, remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“ I—V t. ir šio žodyno kartoteka, pagal jų geografinį paplitimą galima priskirti rytų aukštaičių (taip pat rytų ir pietų dzūkų) tarmėms. Žinoma, nuo K. Širvydo laikų kai kurių žodžių geografija galėjo pakisti ir, gal būt, tie pakitimai „Lietuvių kalbos žodyno“ išspausdintuose tomuose bei kartotekoje nepilnai atsispindi. Vis dėlto, remiantis gausia šių šaltinių medžiaga, galima bent provizoriškai kai kuriuos K. Širvydo žodyne vartojamus žodžius lokalizuoti, priskirti juos rytų aukštaičių tarmėms9. Iš mūsų spėjamų SzDi dialektizmų, dabar išplitusių tik įvairiose rytų aukštaičių ir dzūkų tarmių vietovėse, galima paminėti keliasdešimt, būtent: anas „jis“ D¹114, D³265: Ant, Rk, Lz, Zt, Pbs, Ds, Dgl; Aru, DK, BB, DP, VoL. apilauda „aplaidžia, apleidimas“ D³269: Dglš; brš. apipenay „kenksmingas valgis, nuodai“ D¹182, D³83: SP, DP, MP, T. apįkutos „skutenos“ D³272: Dglš. apbwayta „švara, apkuopa“ D³44: Pg. atgaunu „atkeršiju“ D¹84: Pai, Sml; SP. atwiromis „atvirai“ D³277: Grž; T. bayfa „baimė, pasibaisėjimas“ D¹175, D³424: Ds, Dkk, Rod. drutas „storas“ D¹39, D³77: Pn, Žž, Č, Rk, Krsn, Grnk, Zr, Ds, Pnd, Krs; J, Jb, Ba, NS, B, MPs. dienelė „aušra“ D²9: Dglš. dungtis „stogas, lubos“ D³135: Kp, Žb, Rk; GE, SG, MP. dyvaylis „prie vienkininko vežimo kinkau iš šalies kitą arklį, gretinu“ D¹11: Ds, Šmn, Dgl, Vb, Pbs, Krs, Ant, Dbk, Kp, Mlt; T. dwinapufis „dvynas, vienas iš dvynų“ D³18: Dglš. gardibe „gardumas, skanumas“ D³411: Pc, Sdk; Š, K. glaudelis „pribrendęs riešutas, kuris pats glaudosi iš taurelės“ D³500: Vs, Švn, Dglš, Alv, Trgn, NČ. iek nos „kepenys“ D¹190, D³471: Ds, Sv, Kp, Šmn; (K), Š, LsB, rš. 5 Žr. Б. А. Ларян, Краткий исторический обзор литовской лексикографии, kn.: Лексикографический сборник, вып. II, Москва, 1957, p. 123. 6 Constantino Szyrwid, Ad Studiosam Iuuentutem, kn.: „Dictionarium trium linguarum“, Tertia editio, Vilnae, MDCXLII. 7 Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija /Feodalizmo epocha/, red. K. Korsakas ir J. Lebedys, Vilnius, 1957, p. 54. 8 K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ toliau žymėsime santrumpa SzDi. 9 SzDi pavyzdžiai cituojami originalo rašyba. Prie žodžių, vartojamų tik pirmajame K. Širvydo žodyno leidime, rašoma santrumpa D¹, trečiajame — D³, abiejuose — D¹, D³. Po SzDi pirmojo leidimo santrumpos skaičius žymi originalo lapą, po trečiojo — puslapį. Kitos pavartotos santrumpos, imtos iš „Lietuvių kalbos žodyno“ I—V t., žymi žodžių paplitimą šnekamojoje kalboje, senuosiuose raštuose ir naujojoje literatūroje. Po cituojamo pavyzdžio pirmiausia rašomos santrumpos, rodančios žodžio paplitimą šnekamojoje kalboje, o po to santrumpos, rodančios žodžio vartojimą įvairiuose raštuose. 222 karštinė „karštligė, šiltinė, drugys“ D373: Kp, Ds, Trgn, Ktk, Alv, Ut, Drsk, Nč, Prng; (K), J, Š, BŽ, rš, J. Jabl., SP, Bt, Vaižg, OG. kieltuwa „galvijas, gyvulys“ D326: Vlk, Lb, Asv, Prl, Ad, Aps, Gdr, Zt, Trgn, Vrn, Dg, Rod, Trak, Brsl; NdŽ, BŽ, (K), M, PK, PS, SG II. kliwas „klišas, kleivas“ D3124: Kp, Rk, Užp, Sdk, Paj, Ds, Krs; N, (K), J. Jabl., I. kraubas „aukšta uola, skardis“ D3404: Lzd, Ls, Lp, Kb; LsB, N. krusinis „obuolių vynas, gira“ D43, D83: Sn, Žl, Krkn, Srv; R, C. kuginis „tvartas, kūtė“ D1102: Alz, Kp, Dkk, Pnd, Pkp, Sl; BM, DP, J. Jabl., G. taydau „melžiu“ D348: Dv, Al, Vrn, Lz, Zr, Sv, Pls, Sld, Brsl, Eiš, Vj, Lkm, Drsk, Psn, Rod, Ml, Mt, Trgn, Tvr, Prng, Dglš. tapauiu „išdykauju“ D127, D3371: Kp, Krk, Brž, Paj, Ds, Ob, Krs; DP, PS, KN, (K), N, J. Jabl. tobas „upės vaga“ D3157: Lz; K, Bz. tuftas „gabalas, kampas, luitas“ D3405: Mrc, Mrk, Dglš, Srj, Lz, Ktk, Ad, Tvr, Alv, Kp, Vb, An, Op, Jon, Trgn, Ūd, Lp, Pl, Rod, Lzd, Krs; N, Vl, Krv, J. Jabl, rš. migu „spaudžiu“ D336: Mlt, Ut, Švnč, Zr, Slk, Ds, Ob, Gg, Mžš, Sb, Mrk, Ad, Dv, Ml, Kp, Ktk, Sld, Lkm, Sdk, Plš, Gdr, PnmP; A. Gud.-Guz., J, N, Kos, Ba, Š, L. miltiene „košė, senovinis valgis iš šutintų avižinių miltų“ D399: Dglš, Aln, Rk, Dbk; VŽ, Vaižg, Ba, N, Sut, K. muntus „patogus“ D330: Ant, Vdš, Ktk, Slk, Ign, Švnč; Sut, K, Jzm, N, LsB. pakirdu „pabundu“ D1104, pakirdžiu „prikeliu“ D3347: Vaižg. paktouke „matracas, paklodė“ D3166, D3484: Dkšt, Dglš, Rš; B, Sut, srš. papaußkas „guzas, gumbas, spuogas“ D1120, D79: Šsn, Pns, Sn, Al, Ktk; Bg. Ks, LzP, J, B. papietuwes „vidudienis“ D3254: Sv, Dglš; Vaižg, Sut. pramეტalas „riebalai“ D1112, D3262: Sld, Žm, Vrn, Skdt, Vad, Slk, Rdm, Pns, Mrs, Švnč, Trgn, Ds, Lš, Lp, Stk, Krk, Al, Nmn, Mrk, Rš, Pun, Mrs, Zr, Vlk, Slk, Dglš, Lkm; Š. putekblis „spuogas“ D3346: Ml, Ldk, Sdk, Ds, Dgl, Žmt, Kvr, Trgn, Ut, Kkl, Svn, Tvr; M, B, J, D, Pošk, Db. ragutes „rogės“ D3397: Sdk, Sld, Ut, Užp, Dglš, Dkšt, Ds, Ob, Tvr, Slk, Trgn, Rš, Lz, Zt; N, Mit. šautopuolis „saulėlydis“ D314: Tvr, Rš. štidenu „drebu“ D53: Ut, Pb, Sb, Jž, Km, Rk, Ds, Šmn, Kvr, Pg, Tj, Sdk, Dgl, Klt; Vaižg, K, N. funki „neščia“ D323: Rš, Tvr, Slk; BB, BPs, MŽ, Mž, BŽ. bakatu „runtau, skaldau“ D3372: Rš, Ml. barwas „kraitis“ D330: Al, Jnš, Nmj, Mrc, Vlk, Vrn, Dg, Smn, Rud, Vs. tupawimas „nusilenkimas, sveikinimas“ D3455: Tvr. unk/ne „šešėlis“ D114, unk/fna D334: Lš, Nč; Ba, KrvP, Db, PS. wasaris „pietinis“ D192: Rš, Ds, Trgn, Vj, Pnd, Vb, Švnč, Krsk; Vaižg, Kos, Vr, Bs. waywouiu „vaitoju, dejuoju“ D146: Dglš, Prng, Ds, Rmš, Lkm, Jž, Mlt, Tvr, Slk, Pšl, Grv, Klt, Užp, Ktk, Ad, Ant, Sdk, Vdš, Rm, Upt, Trgn, Ut, Slk, Jž, Km, Srv, Klv, Švnč, Ign, Dsn, Sug, Sdb, Pc, Ml, Krsk; Vol, Ev, J, Jd, Š, Ak, Jn, JD, Jabl, N. witulas „karnų, šiaudų ryšelis“ D3129: Ssk, Tršk, Ds, Dsn, Ml, Prng, Ob, Rk, Trgn, Jž, Tvr; Gmž, Kos, Niem, N, K, J. wokas „didelė pintinė dėžė“ D1152: Trs, Tj, Grv, Krns, Pg, Rk, Km, Jsv. Prie SzDi dialektizmų priskirtini ir kai kurie skoliniai, vartojami siauresniame rytų aukštaičių tarmių plote. Išsamus šio klausimo nušvietimas reikalauja atskiro nagrinėjimo. Čia tenkinamės paminėję vieną kitą tik rytų aukštaičių tarmėms būdingą skolinį. četude „teta“ D35: Tvr, Dglš. 223 karbiia „tokia pintinė su antvožu kam nors supilti“ D³370: Mrk, Krsn, Nč, Ūd, Lš, Dg, Al, Mrs, Kb, Vrn, Srj, Mrk; K. Būg, (K), J. kižė „sena trobelė, pirkėlė, landynė“ D¹10, D³28: Ds, Kp; Sut, (K), M, J DP, VoK. punė „tvartas“ D³29: Žmt, Ssk, Kkl, Grv, M. Valanč, Šš, Ldk, Ukm, Bgs, Gg. Glv, Žl, Krk, Jon, Gdr, Mlt, Šry, Vb, Žr, Žsl, Št; S. Dauk, K, N. starkus „gandras“ D³19: Kp, Skd, Sik, Ds, Dkk, An, Sb, Slm, Pn, Antš, Alks, Pnd, Jš; Baran, Š, K, N. Kaip matome, visi pacituotieji dialektizmai yra užfiksuoti dažniausiai keliolikoje ar keliose rytų aukštaičių ir dzūkų tarmių ploto vietose. Tik retais atvejais vienas kitas SzDi dialektizmas yra išplitęs už rytų aukštaičių tarmės ribų. Didžioji dalis SzDi dialektizmų aptinkami ir aukštaičių, ir dzūkų tarmėse: anas „jis“, bayla, drutas, storkas, glaudelis, karbtinė, kiettuwa, krušinis, taydau, tuſtas, migu, miltiene, muntus, papaußkas, papietuwes, pramietatas, pune, putekßlis, ragutes, witulas, wokas „didelė pintinė dėžė“. Kiek mažiau dialektizmų, užrašytų vien rytų aukštaičių teritorijoje — apβwayta, atwiromis, dungtis, dwayliū, gardibe, ieknos, kižė, kliwas, tapauiu, ſtakus, ſtidenu; vien rytinių ir pietinių dzūkų teritorijoje — apilayda, apifkutos, cetlite, dienete „aušra“, dwinapusius, karbiia, krauβas, paktotuwe, fautopuolis, funki „neščia“, βakatu „runtau, skaldau“, βarwas „kraitis“, tupawimas, unkſne. Iš visų pateiktų dialektizmų iki šiol sukauptoje „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje daugiausia užrašyta iš Dusetų, Daugėliškio, Tauragnų, Kupiškio, Tverečiaus, Rokiškio, Utenos, Sudeikių ir kitų apylinkių. Siaurais SzDi dialektizmais pagal dabartinius duomenis galima laikyti šiuos žodžius: apilayda, apifkutos, apβwayta, dienete, dwinapusius, paktotuwe, pakirddi, fautopuolis, tupawimas, βakatu. Charakteringa, kad dalis šiame skyriuje minėtų dialektizmų užfiksuoti iš Vilniaus krašto rytinių dzūkų tarmių, kurios, kalbininkų manymu, turi daug archaiškų savybių. Iš pacituotų dialektizmų K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ (1629—1644) pasitaiko tik kai kurie, būtent: apipenay, karbtine, tapauiu. Žymi dalis SzDi dialektizmų buvo vartojami įvairiais laikotarpiais pasirodžiusiuose rašytiniuose paminkluose, į kuriuos jie pateko arba tiesiog iš K. Sirvydo žodyno, arba iš rytų aukštaičių tarmių. Žinodami, kad kai kurie leksikografai ir vertėjai K. Sirvydo žodynu daug naudojosi, turime pagrindo manyti, kad į jų darbus žemiau minimi dialektizmai pateko iš K. Sirvydo žodyno. S. M. Slavočinskio „Giesmėse“ (1646) vartojamas tik vienas SzDi dialektizmas kiettuwa; D. Poškos „Słownik języka litewskiego, polskiego i łacinskiego“ (1824) — putekßlis; D. Sutkevičiaus „Słownik Litewsko-Żmudżko-Polski“ (1835) — muntus, paktotuwe, papietuwes; F. Neselmano „Wörterbuch der Littauischen Sprache“ (1851) — kliwas, krauβas, tapauiu, pune, ſtarkus, ſtidenu, wuzwouin, witulas; A. Koszaževskio „Litwanica czyli wiadomości o Litwie“ — migu, waſaris, witulas; F. Kuršaičio „Deutsch-littauisches Wörterbuch“ (1870—1874), „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ (1883) — ieknos, karbiia, kliwas, pune, ſtarkus, ſtidenu, witulas. K. Sirvydo žodyne vartotų dialektizmų yra ir kituose raštuose. Keletas SzDi dialektizmų yra M. Daukšos (apipenay, kižė, kuginis, tapauiu, funki „neščia“), vienas kitas J. Bretkūno (funki „neščia“), M. Petkevičiaus (kiettuwa), J. Morkūno (apipenay) ir kitų autorių raštuose. Į juos minėti dialektizmai galėjo patekti ir tiesiog iš šnekamosios kalbos. Kai kurie SzDi esantys dialektizmai pavartoti ir XX a. rašytojų rytiečių literatūriniuose veikal(u)ose (pvz., J. Tumo-Vaižganto — atwiromis, dwayliū, karbtine, miltiene, pakirddi, papietuwes, ſtidenu, wasaris „pietinis“) ir leksikografiniuose darbuose (M. Miežinio žodyne — kiettuwa, putekßlis; J. Šlapelio — ieknos, gardibe, migu). Be abejo, tokios tarmybės buvo paimtos tiesiog iš pačių autorių gimtosios tarmės. Iš liaudies kalbos galėjo būti surinkti ir J. ir A. Juškų žodyne užtinkami SzDi dialektizmai (drutas, karbtinė, papaußkas, putekßlis, wawiowin, karbiia, kižė). 224 Sprendžiant iš „Lietuvių kalbos žodyno“ I—V t. ir jo kartotekos, jokiuose rašytiniuose paminkluose nerandame pavartotų šių SzDi dialektizmų: apßwayta, bayfa, dienele, dwinapuisis, taydau, prieblindinis, fautopuolis, Bakatu „run-tau, skaldau“, tupawimas. Iš SzDi žodžių, mūsų laikomų dialektizmais, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (1954) randama apie dvidešimt. Vieni jų pateikiami be jokių pažymų ir nuorodų, pvz.: karštinė, lapauju, mygu, miltinė, prametal as, vasaris, kiti su pažymomis ryt., dz., tarm., reiškiančiomis, kad žodis plačiau vartojamas tik rytiečių aukštaičių, dzūkų arba jo tarme sunku nustatyti, pvz.: dvailiju, laidau, klivas, pakirdu, stidenu, vaivoju, vytulas, vokas. SzDi dialektizmai rodo, kaip plačiai K. Širvydas, sudarinėdamas savo žodyną, panaudojo šnekamosios kalbos, vietinių dialektų leksiką. Stengdamasis įtikti daugeliui skaitytojų, K. Širvydas kai kada dialektizmus pateikdavo kartu su kitais plačiau žinomais artimos reikšmės žodžiais, pvz.: pabundu, pakirdu D¹104; muntus, potagus D³330; vytulas, jarunga D¹29; waytoiu, waywowiu D¹46; runtau, Bakatu D³372; neščia, Junki D³23; migu, Jpaudžiu, Jpaudau D³36; melžiu, taydau karves D³48, aukšta uota, kraubas D³04; kuginis, namas D¹102; kliwas, klibas D¹124; dienele, aubra D¹29; šwiefeý, atwiromis, rayßkiey, ayßkiey D⁸5; apßwayta, apkuopa D³44; nuoday, apipenay D¹182, D³447. Kai kurie pacituotų dialektizmų sinonimai, kaip antai: waytoiu, neščia, Jpaudžiu, melžiu, rytų aukštaičiams nebūdingi. Retkarčiais tas pats dialektizmas skirtinguose SzDi leidimuose arba atskirose šių leidimų vietose pateikiamas ir be paralelinių atitikmenų, ir su paraleliniais atitikmenimis, pvz.: ažutrinimas, prametal as D¹12, D³262; prametal as D³365; lapauiu D¹19, D³71; tapauiu, šiaučiu D¹27; tapauiu, taksau, šiaubiu D³24; gurbas D¹11, D²33; pune, gurbas D³29; drutas, šforas D³169; drutas D³77. Iš mūsų pacituotų leksinių dialektizmų pavyzdžių matome, kad pasikartojančių dialektizmų pirmajame ir trečiajame leidime nedaug: anas D¹114, D³265; apipenay D¹182; D³447, bayfa D¹175, D³424; gurbas D¹11, D³233; tapauiu D¹19, D³371; pakirdu D¹104, pakirdžiu D³347; papaußkai D¹120, papaußkas D³79; unkfna D³34. Daugelis SzDi dialektizmų įsiliejo į literatūrinę kalbą, ir tik paplitimo ribos rodo jų rytietišką kilmę. Terminų žodžių įvedimas į SzDi aiškinamas įvairiais motyvais: geru savo gimtosios tarmės mokėjimu, noru parodyti to meto lietuvių kalbos turtus ir prisidėti prie besiformuojančios literatūrinės kalbos ugdymo; pastangomis tiksliai ir stilingai išversti lenkų ir lotynų kalbų žodžius; nebuvimu nusistovėjusios literatūrinės kalbos ir kt. K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ panaudotieji dialektizmai rodo, kad žodyno autorius ir jo darbo tęsėjai svarbiu žodyno šaltiniu laikė liaudies šnekamąją kalbą. ЛЕКСИЧЕСКИЕ ДИАЛЕКТИЗМЫ СЛОВАРЯ К. ШИРВИДАСА „DICTIONARIUM TRIUM LINGUARUM“ К. ПАКАЛКА Резюме В статье рассматриваются свыше пятидесяти наиболее характерных лексических диалектизмов, встречающихся в первом (1629) и в третьем (1642) изданиях „Dictionarium trium linguarum“. Отсутствие в литовской письменности XVII в. окончательно сложившегося литературного языка и глубокое знание разговорного языка (точнее диалектов восточных аукш- 15. Lietuvių kalbotyros klausimai, V 225 тайтов) автором словаря явились основной предпосылкой для проникновения диалектизмов в „Dictionarium trium linguarum“. Некоторые языковеды (Ф. Шпехт, Э. Френкель, Я. Отрембский), пытаясь точно установить диалект К. Ширвидаса по его трудам, пришли к выводу, что К. Ширвидас писал свои труды в какой-то степени выравненным (упорядоченным) языком и избегал узких, специфически местных лексических элементов. Значительную часть диалектизмов, разбираемых в данной статье, использовали литовские лексикографы XIX в. Д. Суткявичюс, Ф. Несельман, Ф. Куршайтис и другие, напр.: ieknos „печень“, kliwas „кривоногий“, lapauju „балуюсь, шалю“, muntus „удобный“, papietuwes „полдень“, starkus „аист“, stidenu „дрожу, трепещу“ и др. Среди в статье приводимых слов сугубо диалектных сравнительно мало, напр.: apilayda „запущенность“, dienele „заря“, dwinapuis „один из близнецов“, pakirdu „пробуждаюсь, просыпаюсь“, saulopulis „закат, заход солнца“, bakalu „колю, раскалываю“. Стараясь угодить многим читателям, К. Ширвидас в литовской части словарной статьи иногда давал диалектизмы наряду с более известными, близкими по значению словами: dienele, außra „заря“, melžiu, laydau „дою (корову)“, muntus, patogus „удобный“, pabundu, pakirdu „просыпаюсь, пробуждаюсь“. Употребляемые К. Ширвидасом диалектизмы в „Dictionarium trium linguarum“ показывают, что автор, а также продолжатели его труда, очень важным источником для составления словаря считали разговорный язык.