Sinoniminis žodžių reikšmių aiškinimas „Lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, V LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA SINONIMINIS ŽODŽIŲ REIKŠMIŲ AIŠKINIMAS „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ A. LYBERIS Akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ yra pirmas platus, vienakalbis, aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas. Į jį dedama ne tik šių dienų leksika, bet taip pat žodžiai, paimti iš seniausių lietuvių kalbos rašto paminklų, iš svarbiausių žodynų, tautosakos rinkinių ir kitų šaltinių. Ypač daug „Lietuvių kalbos žodyne“ liaudies kalbos leksikos, įvairių tarminių, sritinių žodžių ir plačiau žinomų skolinių. Aiškinamojo žodyno uždavinys — apibrėžti žodžių reikšmes, iškelti įvairius prasminius bei stilistinius jų atspalvius ir vartoseną kalboje. Pirmieji „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai, pradėti ruošti dar buržuazijos valdymo metais, neturėjo tikslo smulkiai aprašyti žodžių reikšmes, išnagrinėti visus jų niuansus. Buvo stengiamasi iškelti tik svarbiausias reikšmes ir jas aiškinti kiek galint trumpiau, glaustčiau, gausiai tam reikalui vartojant sinonimus ir iliustruojamuosius pavyzdžius. Daugybė žodžių, pvz., aklas, atviras, atbulas, badyti, baimė, baisus, dauba, dumdėti ir kt., buvo aiškinami vien tik sinonimais. Užtat buvo stengiamasi pateikti kiek galint daugiau iliustruojamųjų pavyzdžių iš literatūros ir liaudies šnekamosios kalbos, paliekant pačiam skaitytojui susivokti iš jų įvairius reikšmės atspalvius. Tuo atžvilgiu pirmieji „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai daug kuo mums primena garsaus rusų leksikografo V. Dalio žodyną1. Vis dėlto ir V. Dalio rusų kalbos žodyne, ir pirmuosiuose „Lietuvių kalbos žodyno“ tomuose vartojamas ne tik sinoniminis, bet ir aprašomasis žodžių reikšmių aiškinimo būdas. Viena, ne visi žodžiai turi sinonimų, antra, ne visada galima sinonimais tiksliai paaiškinti žodžius. Dėl to minėtuose žodynuose daug kur žodžio reikšmės aiškinamos aprašomai. Tolimesni „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai (III—VI), paruošti jau tarybinės santvarkos metais, žodžių reikšmių aiškinimu nemaža skiriasi nuo pirmųjų tomų. 1 Plg. paties V. Dalio pažiūrą į žodžių reikšmių aiškinimą: «При объяснении и толковании слова вообще избегались сухия, безплодныя определения, порождения школярства, потѣха зазнавшейся учености, не придающая дѣлу никакого смысла... Передача и объяснение одного слова другимъ, а тѣмъ паче десяткомъ другихъ, конечно вразумительнѣе всякого определения, а примѣры еще болѣе поясняютъ дѣло. Толковый словарь живого великорусскаго языка, Владимира Даля, томъ первый, С.-Петербургъ, Москва, 1880, р. XXII. 199 Juose stengiamasi praplėsti žodžių aiškinimo ribas, smulkiau ir detaliau išnagrinėti žodžių reikšmes bei jų niuansus, skyrimų iškelti frazeologinius žodžių junginius, pavartojant tam reikalui tarybinės leksikografijos žodžių aiškinimo metodus. Į pirmą vietą iškeliamas aprašomasis žodžių aiškinimas, įgalinantis plačiau ir tiksliau atskleisti žodžių semantiką. Bet dalis žodžių ir toliau aiškinama atitinkamais sinonimais, plačiai žinomais ir vartojamais literatūrinėje kalboje. Tad ir kyla klausimas, kada vartotinas „Lietuvių kalbos žodyne“ sinoniminis žodžiu reikšmių aiškinimo būdas. Pirmiausia reikia pažymėti, kad tuo tarpu mums rūpės leksiniai sinonimai ir nebus liečiama gramatinė sinonimika, t. y. įvairūs darbiniai ir kitokie žodžių variantai, pvz.: kuoka ir kuokas, gedulas ir gedulys, brolybė ir brolystė, gyvulys ir gyvolis ir kt., nes ji beveik nieko nauja neduoda minties patikslinimo reikalui ir „Lietuvių kalbos žodyne“ dažniausiai yra aiškinama nurodomuoju būdu, pvz.: gyvolis, pažymėjus dial. (dialektinis), siunčiamas pažyma žr. (žiūrėk) į žodį gyvulys. Jei abu variantai vienodai plačiai vartojami ir neturi pirmenybės vienas prieš kitą literatūrinėje kalboje, tai vienas (pirmesnis pagal alfabetą) apibrėžiamas, o antrasis tik paaiškinamas pirmuoju, pvz., gaiveliosis, -iojasi, -iojosi gaivelėtis. Kas kita yra leksinė sinonimika. Tai ne dubletinės žodžių formos, besiskiriančios tam tikrais darybiniais elementais, o skirtingos garsinės sudėties, bet vienodos ar artimos reikšmės žodžiai, vartojami tam tikriems reikšmės atspalviams žymėti arba stilistiniais sumetimais. Leksiniai sinonimai „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžiams aiškinti vartojami dviem atvejais: 1) kaip pagalbinė priemonė aprašomajam apibrėžimui ir 2) kaip savarankiška aiškinamoji priemonė. Daugiausia sinonimai eina pagalbine priemone aprašomajam apibrėžimui. Šiuo atveju pirmiausia žodžio reikšmė apibrėžiama aprašomai, po to (po taško kablelio) duodama daugiau ar mažiau sinonimų, pvz., žodis gabalas pirma apibrėžiamas aprašomuoju būdu „atskira daikto dalis“, o po to pridedami sinonimai — luitas, lustas, grumulas. Panašiu būdu apibrėžiamas ir žodis kampas — „vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai“, po to dar pridedamas sinonimas kertė. Čia sinonimai papildo aprašomą reikšmės apibrėžimą, kartais gana trumpą bei glaustą, ir parodo, kad tam pačiam reikalui vartojama ir daugiau žodžių, kurių reikšmių paaiškinimą skaitytojas susiras ir savo vietoje. Galimas daiktas, kad pateikiamų sinonimų reikšmė skaitytojui bus geriau žinoma, ne kaip aiškinamasis žodis, o tai padės jam geriau suprasti ir aiškinamąjį žodį. Savaime aišku, kad vieno žodžio aiškinimas kitu ne visada gali būti tikslus ir teisingas, nes tokių žodžių, kurių reikšmės absoliučiai sutaptų, kalboje yra nedaug. Bet šiuo atveju sinoniminis aiškinimas yra tik pagalbinis, nes aiškinimo pagrindu čia eina aprašomasis žodžio reikšmės apibrėžimas. Naudojantis sinonimais kaip savarankiška aiškinamąja priemone, žodžio reikšmė aprašomai nebeapibrėžiama, o aiškinamasis žodis tiesiog sugretinamas su kitais žodžiais, artimais ar vienodais savo reikšme. Leksiniai -sinonimai savarankiška aiškinamąja priemone „Lietuvių kalbos žodyne“ eina šiais atvejais: 1) aiškinant terminus, sritinius žodžius, pvz., terminis žodis kėltuva aiškinamas plačiai žinomais literatūriniais žodžiais galvijas, gyvulys; gorūs — kartus, aitrus, gaižus; dagà — derlius, branda; kaikinti — erzinti, pykinti, tyčiotis ir kt.; 200 2) aiškinant pasenusius arba archaizmais virtusius žodžius, pvz., atakia aiškinamas sinonimu kerštas; ašmas — aštuntas; godonė — pagarba; 3) aiškinant svetimybes, žargonizmus ir kitus literatūrinėje kalboje nevartojamus žodžius, pvz., glūšas (lenk. głuszy) — 1. kurčias... 2. paikas, kvaišas, žioplas, negudrus; kačėrga (brus. кацапра) — žarsteklis, maišiklis. Išimti sudaro tie literatūrinėje kalboje nevartojami žodžiai, kurie neturi lietuviškų atitikmenų. Tuo atveju jų reikšmė aprašoma, pvz., karabelė (lenk. karabela) — trumpas, platus, truputį lenktas kardas; 4) aiškinant neprigijusius ar nevykusiai sudarytus naujadarus ar vertinius, pvz., apystova (rus. обстановка) — aplinkybė; ainis (nevykusiai išvestas iš žodžio atainis) — papedininkas, palikuonis, sūnaitis; gintuvė (K. Širvydo darinys) — tvirtovė; gerbūvis (lenk. dobrobyt, vok. Wohlsein) — gerovė; išguldyti (lenk. wykładać) — išaiškinti, išdėstyti; dangūtyra (neprigijęs darinys) — astronomija ir kt.; 5) aiškinant kai kurias perkeltines žodžių reikšmes, pvz., žodis karštas „Lietuvių kalbos žodyne“ turi ir perkeltinių reikšmių: 2. nuoširdus, uolus, stiprus (karštas noras, pritarimas, karšta meilė, širdis); 3. staigus, ūmus, greitas (karštas žmogus, karštas kraujas, karštas žirgas); 4. skubus neatidėliotinas (karštas darbas). Šias žodžių reikšmes sunku būtų tiksliau apibrėžti: jos kalboje nėra pakankamai ryškios, išsiskyrusios, savarankiškos ir išaiškėja tik iš frazės, kurioje vartojamos. Tad joms paaiškinti pakanka sinonimų. Taigi sinonimai kaip savarankiška aiškinamoji priemonė „Lietuvių kalbos žodyne“ vartojami tik stilistiškai nuspalvintiems arba literatūrinėje kalboje nevartojamiems žodžiams aiškinti. Visi kiti žodžiai aiškinami aprašomuoju, nurodomuoju ar kitokiu būdu. Kai šios taisyklės nepaisoma, daroma klaida, kuri logikoje vadinama „ratu apibrėžime“ (pvz., žodį gražus paaiškinus sinonimu puikus, o pastarąjį — vėl žodžiu gražus). Iš tokio aiškinimo nė kiek nepaaiškės, ką reiškia vienas ir kitas žodis, ir ar yra tarp jų koks nors reikšmės skirtumas. Vieną žodį aiškinti kitu galima tik tuo atveju, kai pastarasis „Lietuvių kalbos žodyne“ turi aprašomąjį apibrėžimą. Reikia paminėti ir kitus atvejus, kai sinoniminiai aiškinimai „Lietuvių kalbos žodyne“ nevartojami: 1) literatūrinės kalbos žodžiai neaiškinami tarminiais, pasenusiais, skolintais arba literatūrinėje kalboje nevartojamais žodžiais, pvz., žodis gaisas „Lietuvių kalbos žodyne“ pirma aprašomai apibrėžiamas — „dangaus raudonumas nuo tekančios ar besileidžiančios saulės, šviesos ruožas nuo tolimo gaisro“, o po to (po taško kablelio) kaip papildoma aiškinimo priemonė, pridedamas sinonimas pašvaistė, bet ne tarminiai žodžiai žiora, pažiora, kaisra arba svetimybė pazaras; žodis kovą nėra aiškinamas nevykusiu S. Daukanto naujadaru karmuša, arba kaliošai — purvabridžiais ir t. t.; 2) tiesioginės reikšmės žodžiai neaiškinami perkeltinės reikšmės žodžiais — sinonimais, pvz., žodis bijoti neaiškinamas metaforiniu sinonimu drebėti; žodis daugybė — perkeltinės reikšmės žodžiais baisybė, galybė, kalnai, marios arba idiomomis gyva bala, gyvas kelmas (galas, velnias); 3) neutralūs stilistiniu atžvilgiu žodžiai neaiškinami ekspresyvinio, emocinio ar kitokio stilistinio atspalvio žodžiais, pvz., žodis gerti neaiškinamas tokiais sinonimais, kaip maukti, kli aukti, riaukti, sriaubti, vempti, bizyti ir pan., turinčiais 201 ryškų menkinamąjį atspalvį; žodis arklys neaiškinamas žodžiu žirgas, nes pastarasis reiškia gerą, paprastai jojamą arklį, dažnai minimą liaudies dainose. Žodžiai, turį kokį nors ekspresyvinį-emocinį atspalvį, gali būti aiškinami stilistiniu požiūriu neutraliais žodžiais – sinonimais. Bet to ne visada pakanka – kartais dar reikia nurodyti ir tą ekspresyvinį-emocinį aiškinamojo žodžio atspalvį, reikia sinoniminį aiškinimą išplėsti į aprašomąjį. Pvz., žodis milžiniškas aiškinamas žodžiais labai didelis – prie sinonimo didelis pridedamas pažymėjimas labai. Panašiai aiškinami žodžiai geisti – labai norėti; kimšti – godžiai ir daug valgyti ir kt. Tokį aiškinimo būdą būtų galima pavadinti sinoniminiu-aprašomuoju, nes čia vienas žodis aiškinamas kitu, paprastai turinčiu platesnę reikšmę, pridėjus dar ir aiškinamojo žodžio prasminį ar stilistinį atspalvį nurodantį žodį. Sinonimų reikšmės atspalviai ne visada lengvai apibrėžiami, nors iš konteksto ir jaučiami. Jie gali reikštis įvairiais būdais: 1) kokios nors ypatybės gradacija, pvz.: baisus, išgąstingas, siaubingas; 2) reikšmės platumu, pvz.: žodis artimas yra platesnės reikšmės, negu jo sinonimas gretimas; 3) konkretumo ar abstraktumo laipsniu, pvz.: daiktas yra konkretesnės reikšmės žodis kaip dalykas; 4) kokiais nors prasminiais ypatumais, pvz.: daina žymi bet kokį nedidelį vokalinį-muzikinį meno kūrinį, atliekamą choro ar vieno asmens, o jos sinonimas giesmė žymi iškilmingą panašios rūšies meno kūrinį. Tokie ir panašūs sinonimai „Lietuvių kalbos žodyne“ aiškinami sinoniminiu-aprašomuoju būdu. Žodžių reikšmės artimumo bei panašumo sąvoka yra gana reliatyvi: kas vienam atrodo artima ar panašu, kitam gali atrodyti net skirtinga. Sinonimų reikšmės artimumas kartais suprantamas labai plačia prasme. Pavyzdžiui, ne vietoje rodoma drąsa, susijusi su pavojumi gyvybei, gali būti kieno pavadinta beprotybe, arba tėvų lepinimas savo vaikų gali būti vadinamas jų gadinimu. Aišku, kad tarp šių žodžių nėra jokio sinonimiškumo. Tai tik potencialus, priklausas nuo situacijos žodžių reikšmės panašumas. Sinonimai apima ne individualius ar atsitiktinius reikšmės panašumo atvejus, o pastovius žodžių reikšmės santykius, susidariusius kalboje per ilgesnį jos vystymosi laikotarpį. Žodžių sinonimiškumą nustatyti padeda tam tikras kriterijus – žodžių pakeičiamumas, t. y. galimumas vieną žodį vartoti vietoje kito tame pačiame kontekste, per daug nepakeičiant pačios minties. Kur toks pakeitimas negalimas, paprastai nėra nė sinonimų, o tik skirtingos reikšmės žodžiai. Nors šis kriterijus nėra absoliučiai tvirtas, daug kieno ginčijamas, bet leksikografiniame darbe jis būtinas. Leksikografui reikia būtinai patikrinti aiškinimuose duodamus sinonimus, ar jie gali kontekste pakeisti aiškinamąjį žodį. Jei negali, tai nuo jų reikia atsisakyti, nes jie ne tik nepadės geriau suprasti aiškinamąjį žodį, bet tam tikrais atvejais net klaidins skaitytoją. „Lietuvių kalbos žodyne“, parenkant sinonimus, kaip tik šiuo kriterijumi ir vadovaujamasi, pvz., žodis kaimenė aiškinamas taip: „būrys gyvulių; banda“ (pridedamas sinonimas banda gali visiškai pakeisti žodį kaimenė). Lygi reikšmių sinonimų, t. y. tokių, kurie savo reikšme visiškai sutaptų, kalboje yra nedaug. Tai daugiausia terminiai dubletai bei artimi jiems žodžiai, pvz., lėktuvas – aeroplanas, trūkumas – defektas, kepenys – jaknos ir pan. Kalba nemėgsta betikslių žodžių, nieko naujo neduodančių minties patikslinimo reikalui. Ilgesnis vienareikšmių paralelinių žodžių egzistavimas kalboje yra nepatogus dalykas. Ilgainiui vienas kuris iš paralelizų gali išnykti arba įgauti kitą kurią pras- 202 minį ar stilistinį atspalvį, pvz., aeroplanas turi jau pasenusio žodžio atspalvį ir ne kiekviename stiliuje vartojamas. Kadangi lietuvių literatūrinė kalba, palyginti su kitomis kalbomis, yra dar gana jauna, tai joje žymiai daugiau paralelinių žodžių negu kitose kalbose. Pavyzdžiui, paraleliškai vartojami žodžiai drebule – epušė, kadagys – eglis, gandras – gužutis, vieversys – vyturys, kiškis – zuikis, antinas – gaigalas, banga – vilnis, klojimas – kluonas, baslys – kuolas – mietas ir kt. Šios rūšies sinonimai visais atvejais gali vienas kitą pakeisti. „Lietuvių kalbos žodyne“ jie plačiai vartojami kitiems žodžiams aiškinti, pvz., žodis kiškis taip apibrėžiamas: „graužikų šeimos laukinis gyvulėlis; zuikis“ (pridedamas gale lygiavertis sinonimas zuikis). Bet didžioji dalis sinonimų nėra lygiaverčiai žodžiai – jie skiriasi nors ir nežymiais reikšmės ar stiliaus atspalviais. Dėl to, aiškinant žodžius, sinonimais reikia naudotis atsargiai, nes visada yra pavojus suklysti – suteikti žodžiui tokią reikšmę ar atspalvį, kurio jis neturi. O sinonimų lietuvių kalboje yra labai daug. Mūsų kalbos sinonimikos turtingumą ir įvairumą yra iškėlęs dar Pilypas Ruigys. Jis rašė: „Mūsų kalbai netrūksta nei sinonimų, nei mažybinių žodžių, nei dalyvių, nei kaitomų priešagų skirtingiems dalykams pavadinti… Jeigu vokiečiai, apie vyrą, arklį, švarką, žirnius kalbėdami, vartoja tą patį žodį grau, tai lietuviai pilkumui pažymėti panaudoja skirtingus žodžius: vyras – žilas, arklys – širmas, žirniai – raini arba būri. Wie viel? pasakoma žodžiais: keli? kiek? kaip daug? keletas? (pastarasis kalbant apie gyvus padarus). Grob, kalbant apie šieną – stambus, apie malkas – storos, apie drobę – kieta. Waschen verčiamas mazgoti rankas, prausti veidą, skalbti drabužius“2. Panagrinėjus lietuvių kalbos žodyninę sudėtį, galima pastebėti, kad ne visos žodžių kategorijos vienodai gausios sinonimų. Todėl, aiškinant žodžių reikšmes, ne visada vienodai dažnai galima panaudoti sinoniminius aiškinimus. Ypač dažnai sinonimai vartojami, aiškinant veiksmažodžius, nes ši kalbos dalis ypatingai gausi sinonimų, pvz., žodis lyti lietuvių kalboje turi apie 20 sinonimų, žodis valgyti – apie 25 sinonimus, o veiksmažodis eiti su visais reikšmės atspalviais – daugiau kaip pusšimtį sinonimų. Labai daug sinonimų turi ir būdvardžiai. Pvz., sąvoka bjaurūs lietuvių kalboje reiškiama tokiais sinonimais: darkus, dar gus, grasus, koktus, atšižžus, šlykštus. Paskutinis žodis žymi aukščiausią bjaurumo ypatybės laipsnį. „Lietuvių kalbos žodyne“ būdvardžiai ypač linkstama aiškinti vienais sinonimais. Tačiau kai kur tie aiškinimai netikslūs, pvz., žodis geras aiškinamas žodžiais meilus, malonus; gailestingas; nepiktas. Kaip matome, tai labai skirtingos reikšmės žodžiai, jie ne sinonimai (geras nebūtinai turi būti gailestingas ar nepiktas). Šie žodžiai, gal būt, tiktų aiškinti atskiriems tos reikšmės niuansams, bet ne bendrai reikšmei. Daiktavardžiai, palyginus su veiksmažodžiais ir būdvardžiais, turi daug mažiau sinonimų. Tokie konkrečių daiktų pavadinimai, kaip žemė, vanduo, oras, saulė, medis, žolė ir kt., iš viso neturi sinonimų. Daugiau sinonimų turi kai kurie abstraktūs daiktavardžiai, pvz., baimė, džiaugsmas, noras, ginčas, daugybė ir pan. Skaitvardžiai ir įvardžiai iš viso beveik neturi sinonimų. Jei pasitaiko kartais šios kategorijos žodžiams koks sinonimas, tai tik stilistinis, pvz., vietoje septintas 2 Ph. Ruhig, Betrachtungen der Littauischen Sprache, Königsberg, 1745, p. 70. 203 kartais pavartojamas archainis sinonimas sekmas; vietoje įvardžio jis kai kada vietos koloritui sudaryti pavartojamas tarminis sinonimas ãnas. Apskritai, sinonimai žodžių reikšmėms aiškinti turi būti vartojami gana saikingai. Dviejų, trijų sinonimų visiškai pakanka vienai žodžio reikšmei paaiškinti. Per gausus jų vartojimas ne tik nepadeda geriau suprasti žodžio reikšmę, bet kartais net aptemdo ją. Mat, sinonimai šalia bendros reikšmės turi, kaip minėta, ir tam tikrų, nors ir nežymių, reikšmės skirtumų, atspalvių, kurie gali kliudyti tiksliai suprasti žodžio reikšmę. „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžių reikšmei aiškinti atrenkami patys tiksliausi, artimiausi savo reikšme sinonimai. Sugebėjimas skirti sinonimų reikšmės atspalvius, mokamai jais naudotis, aiškinant žodžius, yra svarbi sėkmingo leksikografinio darbo sąlyga. СИНОНИМИЧЕСКОЕ ТОЛКОВАНИЕ ЗНАЧЕНИЙ СЛОВ В «СЛОВАРЕ ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА» А. ЛИБЕРИС Резюме 1. В многотомном «Словаре литовского языка», который по своему объему и характеру близок к словарям thesaurus типа и включает диалектизмы, архаизмы, заимствования и другие в современном литературном языке не встречающиеся слова, чаще чем в других современных словарях используется синонимический способ толкования значений слов. 2. В первых двух томах «Словаря литовского языка», подготовленных в буржуазное время, к синонимическому толкованию часто прибегали и в тех случаях, когда более уместно было описательное определение значений слов. При этом руководствовались тем, что описательные определения будто бы часто трудно формулируются, бывают путаными и не являются совершенно точными и исчерпывающими. Ввиду того, что объяснение одного слова другим редко бывает точным, при объяснении приводилось довольно много синонимов, которые лучше выявляли те или иные оттенки значения. Этим первые два тома «Словаря литовского языка» во многом напоминают словарь русского языка В. И. Даля, в котором синонимический способ толкования значений слов используется очень широко. При разъяснении значений слов в последующих томах Словаря (3, 4, 5, 6) ориентировались больше на способы толкования значений, применяемых в советской лексикографии. Все основные слова литературного языка объясняются описательным способом. И лишь слова со стилистической экспрессивной окраской или не употребляемые в литературном языке объясняются синонимами (см. ниже). Используется и указательный способ толкования значений слов. 204 3. Лексические синонимы в Словаре в настоящее время употребляются в двух случаях: 1) в качестве вспомогательного средства в описательном определении и 2) как самостоятельное средство толкования слов. Чаще всего синонимы в Словаре используются как вспомогательное средство в описательном определении. В этом случае сначала описательно определяется значение слова, а потом (после точки с запятой) приводится большее или меньшее количество синонимов, если они есть в языке. 4. При использовании синонимов в качестве самостоятельного средства толкования значений слов описательного определения не дается, а объясняемое слово просто сопоставляется с другими словами, близкими или идентичными по значению с синонимами. Синонимы для самостоятельного толкования в «Словаре литовского языка» используются в следующих случаях: а) при объяснении диалектизмов и областных слов, напр., gorus (горький) kartus, aitrūs, gaižus; б) при объяснении устаревших или ставших архаизмами слов, напр., ataka (месть) kerštas; в) при объяснении варваризмов, жаргонных и других не употребительных в литературном языке слов, напр., glūšas (польск. gluszy) 1. kurčias (глухой)... 2. paikas, kvaišas, žioplas (глупый); г) при объяснении неудачных и не вошедших в употребление новообразований, напр., apvstova (русск. обстановка) aplinkybė; gerbūvis (польск. dobrobyt, немецк. Wohlsein) gerovė; д) при объяснении некоторых переносных значений слов или таких значений, которые недостаточно ясны и самостоятельны, напр., karštas (горячий) имеет ещё такие переносные значения: 1. nuoširdus, uolus (усердный); 2. staigus, ūmus (вспыльчивый, запальчивый); 3. skubus, neatidėliotinas (спешный, неотложный). 5. Синонимами не объясняются: а) синонимические слова, различающиеся особыми смысловыми оттенками, напр., слово daina (песня) не объясняется словом giesmė, так как daina обозначает «небольшое словесно-музыкальное произведение для исполнения одним лицом или хором» вообще, а giesmė — «торжественное вокальное произведение подобного рода»; б) синонимические слова, различающиеся яркими стилистическими или экспрессивными оттенками, напр., pluožmus (жестокий, свирепый) не объясняется словом žvėriškas (зверский); в) слова прямого значения — словами переносного значения, напр., bijoti (бояться) не объясняется переносным значением слова drebėti (дрожать); г) литературные слова — диалектными, устаревшими, жаргонными или словами, заимствованными из других языков, напр. слово kamuoti (мучить) в Словаре объясняется словом литературного языка varginti, но не диалектным stekenti или заимствованием tėsyti. 205 6. Синонимы, являющиеся словообразовательными вариантами и идентичны по значению, толкуются отсылочным способом, напр., диалектальный словообразовательный вариант guvulis ссылается на литературное слово guvulys. 7. Синонимические толкования чаще всего употребляются при определении значений глаголов и имён прилагательных, реже они применяются к существительным и совсем редко — к именам числительным и местоимениям. 8. В Словаре применяется и промежуточный способ толкования значений слов, который можно условно назвать синонимико-описательным. Иногда одно слово объясняется другим синонимом с дополнительными словами, указывающими на смысловые и стилистические оттенки объясняемого слова, напр., слово geisti (сильно желать; жаждать) объясняется словами labai norėti (очень желать; к синониму norėti прибавляется уточняющее слово labai).