Du rumunų kalbininko darbai baltoslavikos klausimais

vgipsas” (plg. lie. siid-6klis vgipsiné pustyklé”), lie. saud-Glis wsmiltyninis Slamutis — Helichrysum arenarium" (Varéna) ir, gal bat, sfidé ,,toks grybas, panasus j rudmése” (Simkaiéiai). Fiziografinis terminas sid-uva vklampyné" yra vienodos darybos su kitais lietuviy gios rigies terminais: siet-uvd_,,gili upés vieta", rag-uvd wVandens i8neStas griovys ar giliai iSvazinéta kelio vieta”, kil-iava yupés slenkstis", kriok-uva_,,srautas, krioklys", Tiek balty toponimai, tiek bendriné leksika rodyty probaltiska *si-d-, reiskusj grei¢ciausiai vpazliiges vandeniu, Slapias, klampus”, ir, tur but, neatskirtina nuo ide. *siiro-s3. plg. lie. surus, ssl. syrs ,naB, feucht", sen, skand. siirr ,,sauer, scharf, beiBend". Balty si-dir si-ryra bendraSakniai tik turi skirtingus Saknies determinatyvus. Tai rodo ir lie, su-d-yti, kuris yra darinys i§ Saknies sisu iteratyviniu determinatyvu -d-. Vadinasi, Siduva — klampyniy, raistu, pelkiy kraStas. Sitokia vardo reikémé visai atitinka kraSto tarp Mozary ezery ir Nemuno, kur ir buvo suduviy etninio arealo centras, fiziografine charakteristika. M. Rudnickio veikale yra dar ir daugiau interpretaciju, kurioms priestarauja baltistikos duomenys, pvz., baltu senujy slavizmy, kai kuriy migracijy chronologijos, balty priesistorinés teritorijos klausimai, ta¢iau tai reikalauja daug platesnio straipsnio. Cia mums rupéjo patikslinti tik dalykus, susijusius su balty onomastika, ir parodyti, kaip neatsargu daryti apibendrinamas iSvadas, remiantis atsitiktiniais kalbos duomenimis, Vilnius B. Savukynas DU RUMUNY KALBININKO DARBAI BALTOSLAVIKOS KLAUSIMAIS 1, A. Vraciu, Problema comunitatii lingvistice balto-slave, »Romanoslavica”, IV, Bucuresti, 1960, p. 87—106. 2. A. Vraciu, Stadiul actual al cercetarilor in domeniul raporturilor lingvistice dintre balto-slavé gi germanicd, ,,Romanoslavica", VI, Bucuresti, 1962, p. 41—47. Rumunijos liaudies respublikos filologiniame zurnale ,,Romanoslavica” patraukia démesj du rumuny kalbininko Aritono Vraéiu straipsniai balty kalby genezés klausimais. Straipsniuose nagrinéjamos problemos yra itin aktualios. Nuo pat lyginamosios-istorinés kalbotyros atsiradimo i&kilo balty kalby kilmés, vietos kity ide. kalby tarpe ir santykiy su kitomis ide. kalbomis klausimai. Ypaé domino ir tebedomina kalbininkus didelis balty ir slavy kalby panaSumas. Sios problemos tebeegzistuoja ir Siandien. RyZtingos pastangos sioms, ypac balty ir slavy kalby santykiy, problemoms i&spresti yra dedamos siuo metu, rySium su organizuojamais *™ Alois Walde, Vergleichendes Wérterbuch der indogermanischen Sprachen, B. II, Berlin und Leipzig, 1927, p. 513. 325 tarptautiniais slavisty kongresais. Siy problemy aktualuma rodo ir kalbamieji straipsniai.' Pirmajame straipsnyje A. Vraciu liecia balty ir slavy kalby seniausiy santykiy klausima. IS pradziy autorius iSdesto ir aptaria jvairias kalbininku paziiiras Siuo klausimu. A. Vraciu nurodo, kad uz balty-slavy prokalbe buvo daugumas XIX ir XX a. kalbininky — A. Sleicheris, A. Potebnia, F, Fortunatovas, V. Porzezinskis, A. Sachmatovas, A. Pogodinas, A. Uljanovas, V. Bogorodickis, J. Karlovicius, J. Rozvadovskis, O. Hujeris, T. LerSplavinskis, J. Otrembskis, J. Safareviéius, O. Semerenis, V1. Georgijevas, J. Kurilovicius, A. Vajanas, P. Aruma, M. Loimanas, V. Kiparskis ir kt. Toliau A. Vraciu aptaria A. Mejés koncepcija, pagal kuriq balty ir slavy kalbos, paveldéjusios is ide. prokalbés kai kuriy bendry raidos tendencijy, plétojosi paraleliai. Tuo ir paaiskinamas didelis ty kalby panagumas. Siai teorijai A. Vraciu priskiria A. Zeno, V. Metjuso, V. MaiZiulio ir kt. pazitras. Konvergencijos teorijos atstovais straipsnio autorius laiko J. Endzelyna, S. Bern8teina, B. Gornunga, T. Ler-Splavinski, archeologus bei antropologus V. Henseli, J. Cekanovski, K. MoSinskj. Pagal Siq teorija baltu ir slavy kalbos kilusios i§ skirtingy ide. dialekty ir suartéjusios tik véliau. Rumuny kalbininkas mano, kad teisinga yra ta koncepcija, pagal kuriq balty ir slavy kalbos priklauso: vieningai ide. dialektinei sri¢iai. Tos koncepcijos laikosi, kaip teigia A. Vra¢éiu, kalbininkai J. Otrembskis, V1. Georgijevas, V. Ivanovas, V. Toporovas ir archeologas P. Tretjakovas. - Atskiry kalbininky koncepcijy balty ir slavy kalbu santykiy klausimu grupavimas A. Vraéiu straipsnyje kelia tam tikry abejoniy. Atrodo, kad V. Maiiulis praktiniame tyrinéjime linkes vadovautis J. Endzelyno iskeltais lingvistinés diferenciacijos ir integracijos principais.* Tikslinga bitu skirti V. Ivanovo ir V. Toporovo paziuiras, i$ vienos pusés, ir J. Otrembskio ir V1. Georgijevo, is kitos. Mat, J. Otrembskis, pakeites savo ankstesnes pazitiras®, ir V1. Georgijevas nepasitenkina baltu ir slavy kalby kildinimu is vieno ide. dialekto ir laiko balty ir slavy kalbas kilusias i8 kalbinés vienybés, savo ruozZtu iisiskyrusios i8 ide. prokalbés.* Priskirti J. Otrembskio ir V1. Georgijevo pazitiras koncepcijai, tvirtinanéiai balty ir slavy kalby kilme is ide. vieningos dialektinés srities, reiSkia ! Reikia pasakyti, kad Sie straipsniai-yra ne vieninteliai Sios risies A. Vratiu darbai. Balty kalbos jj domina jau senokai; tai rodo Sie jo straipsniai: Problema vechilor relatii lingvistice balto-slave in discutia celui de—al IV-lea congres international al slavistilor, Studi $i cercetiri stiintifice”, IX, 1-2, 1958, p. 151-164; De la indo —europeana la baltoslava — inova{ii morfologige, ,,Analele stiintifice ale Universita fii Al J .Cuza“ din Jasi", V, 1959, p. 115-123; Caractere generale ale limbilor baltice, ,Studii si cercetari stiintifice* X, 1-2, 1959, p, 109-138. 2 Zr. jo praned’imo IV-ame slavisty kongrese lietuviskajj varianta ,,Pastabos balty ir slavy kalby seniausiy santykiy klausimu", ,,Lietuviy kalbotyros klausimai", t. 2, 1959, p. 15. 2 2r. , Slavia Occidentalis”, t. 16, 1939—1947, p. 448. 49. C. Otpem6ckuh, Caapnno-Gaatuiickoe asbiKoBoe eauuctso, «Bonpoctt Astxosnauna», 1954, Ne 6, p. 43, B. Teoprues, Hccaenonanna no cpaBHiTeabHo-ncTOpH- “eckomy s3tiKosHaHHiO, Mocksa, 1958, p. 220. 326 sutapatinti su A. Mejés, nekarta teigusio ide. dialektu, i8 kuriy kilo balty ir slavy kalbos, identiskuma, pazitromis. k V. Ivanovas ir V. Toporovas priéjo iSvada, kad balty ir slavy atskiri fonologiniai ir morfologiniai miodeliai sutampa ir kad slaviskasis modelis yra baltiskojo pakeitimo rezultatas, t. y. slavy kalbos yra palyginti jaunesnés.° Paremti koncepcijai, kad balty ir slavy kalbos priklauso vieningai ide. dialektinei srigiai, A. Vraciy nurodo balty ir slavy kalby inovacijas i$ fonetikos, gramatikos ir leksikos. Kai kuriy reiskiniy traktavimas ¢ia taip pat kelia abejoniy. 1. Kalbédamas apie ide. a, 6 refleksus slavy kalbose, A. Vra¢iu pakartoja, atmesdamas tradicinj aiskinima, J. Otrembskio teiginj, kad slavy kalbose, kaip ir balty, ide. 4, dvirto a ir tik paskui.o’. Sis J. Otrembskio ~ teiginys buvo pagristai kritikuotas®, Buty buve papras¢iau ir suprantamiau, jei A. Vraciu, norédamas rasti nauja argumenta balty-slavy prokalbei, bity teiges, kad ide. 4, 6 balty prokalbéje, kaip ir slavy, davé o ir tik paskui a. Rimty argumenty Paremti 6 egzistavima balty prokalbéje pastaraisiais metais yra iskéle E. Nieminenas ir J. Kazlauskas®. 2. Ide., sonanty y, /, ™, panaSy refleksa, be balty ir slavy kalby, attodo, turi pelazgy (ur [ru], ul [lul, un, um [on, om] arba ir, il, in, im)'° ir traky kalbos (ur, ul, un, um)", 3. Dauginiams skaitvardziams sudaryti priesaga -r-, be balty (ketveri) ir slavy (s. sl. Getvoro), turi ir tochary kalba (Swerar ,,ketveri")!2, 4. Balty ir slavy kalby inovacija laikoma bendratis -ti (neSti ir necru). Sis faktas netenka irodomosios galios, nes tokia pat galine turi tochary kalbos (plg. toch. A kdrs-nd-tsi, toch. B karsa-tsi ,,zinoti", kur — tsi ig senesnio — ti)'°, * A.Meillet, Les dialectes indo-européens, Paris, 1922, p. 40—48., *B. B. Hpanos u B. H. Tonopos, K noctanopKe Bonpoca 0 ppeBHeliumx otHOWCHHAX GaaTHAcKHX W CAaBAHCKHX ABEIKOB, Mocxsa, 1958, p. 39. 7A. C. Orpem6ckna, Caapsano-Gaatuiickoe sa3iiKoBoe eauncTBo, BH, 1954, Ne 5, p. 28. * J. Otrembskio kritika dél ide. 4, 6 a. C. B. Bepxmrein, Baaro-caaBHHCKaA = ASKOBAA § coobuHOcTh, «CaaBaHcKaa uaonorna», I, 1958, p. 51—52; C. B. Bepuwrein, Ouepx cpasuuteabHoi rpamMaTHKH caaBaHcKHx a3b1KOB, Mocksa, 1961, p. 145—146. *E. Nieminen, Uber einige Eigenschaften der baltischen Sprache, die sich in den ltesten baltischen Lehnwértern der ostseefinnischen Sprachen abspiegelt (Sonderabdruck aus den Sitzungsberichten der Finnischen Akadiemie der Wissenschaften, 1956, Helsinki, 1957), p. 199—200; H. Kasa ayckac, K passuTHio o6me6antuiicKoli cuctem " Taacnux, BA, 1962, Ne 4, p. 23—24. ”B. Feoprues, Hecaegosanua no CPABHHTeAbHO-HCTOPHYECKOMY S3BIKO3HAHMO, Mockpa, 1958, p. 92. " B. Teoprues, Op. cit, p. 136. BE Fraenkel, Tochary kalbos gramatika ir balty kalbos, ,Archivum Philologicum”, t. 3, 1932, p. 12—13, ') B. Kpayse, Toxapcxnit a3blk, «Toxapckue a3uKku (cOopHHK ctateii)», Mocxsa, 1959, p. 69, 77. 327 5. Balty ir slavy kalbu kilmininko vartojimas po neigiamuju veiksmazodiziy (plg. Dvarininkas nedavé kaimié¢iams ganyklos né zifigsnio (Zemaité) ir 4 He 3HaA gpyrou 2xu3sHU (M. Gorkis), predikatyvinis instrumentalis (plg. Jis bavo mano gélbétoju ir On 6b1A nucareaem) greiciausiai yra ne ty kalby inovacijos, 0 ugrofiniskojo substrafto elementai. 6. | A. Vraciu pateikta bendrosios balty ir slavy kalby leksikos sqrasq pakliuvo ir tu kalby skoliniai: a) slavu rqaka greiciausiai laikytinas skoliniu i8 balty kalby"*, kaip tokie baltiski, pateke j slavy kalbas Zodziai, pateikiami autoriaus: rusy gerorb, KOBUL, KpeCAO, NAKAR, surapb (i8 liet. degutas, lat. deguts; liet. KduSas, lat. kauss; liet. kréslas, lat. krésls, pr. creslan; liet. pakulos, lat. pakulas; liet. gifitaras, pr. gentars)'*. Mat, slavy kalbose Zodis rqnka yra izoliuotas, tuo tarpu balty kalbose jis lengvai etimologizuojamas, plg. liet. ranka, lat. raoka, pr. ranco, rancko ir veiksmazodi rifikti, refika; dél balsiy kaitos refika : rafikq plg. kélti: kdlnas, pagélbeti : pagdlba, sémti : sdmlis. b) Lat. nazis, liet. nordgas (kurj A. VraGiu neteisingai laiko senu lietuvisku terminu), lat. ndrags, lat. klanit paprastai yra laikomi slaviskos kilmés Zodziais'®. 7. Lietuviy kratis ir rusu rpygb (plg. sen. lenk. gredzi) neleidzia sieti fonetinis neatitikimas. Rusy rpygb sietinas su gr. Bpévdos » Stolz", lot. grandis ,,gro8, erhaben, bedeutend", o liet. kritis neatskirtina nuo krdauti, krduja, kréveé. ; Rumuny kalbininkas pasinaudojo ne vienu tarybinio lietuviy kalbininko (V. Maiiulio, Z. Zinkeviciaus, A. Valeckienés) darbu ir operuoja gana gausia balty, ypaé lietuviu, kalbu mediiaga. Tik vietoj kdusas (89), Kaimeéiams (102), jés (102), mano (102), kritine (103) reikia raSyti ir kir- - Giuoti kduSas, kaimiéciams, jis, mano, kritiné. Aprioriskai pripazines genetine baltu ir slavy kalby vienybe, antrajame straipsnyje A. Vraéiu kalba apie ,,balty-slavy” kalby vieta kity ide. kalby tarpe. A. Vraciu, sekdamas Vl. Georgijevu, teigia, kad balty ir slavy kalboms i8 kity ide. kalby artimiausios yra germany. Tam tikslui duodamos septynios balty-slavu-germanu izoglosés (daugiskaitos naudininkas su -m-, moteriskos giminés veikiamyjy dalyviy linksniavimas, ,,1000" daryba ir kt.) Sios izoglosés gal bit ir leidzia balty, slavy, germany (ir tochary) kalbas laikyti ide. dialekty grupe, bet su ne mazesniu pagrindu galima kalbéti ir apie germany bei italiky dialektine grupe. Taciau prie Siy izoglosiy nereikéty skirti niekatrosios giminés daugiskaitos vardininko-galininko galiinés *-d, nes ja turi ir indy-iranény kalbos (plg. skr. yugd. Taéiau, antra vertus, negalima uzmirsti, kad balty ir germany kalbas jungia izoglosés, rodos, svetimos slavy kalboms. 18 jy tarpo galima paminéti Sias: “4 Pilg. C. B. Bepumtein, Ouepk cpaBnuteabHoh rpaMMaTHkH CAQBAHCKHX A3bIkos, Mocksa, 1961, p. 92. . “48 Kitus baltiékos kilmés slavy Zoddius pateikia A. Sabaliauska§, Naujas etimologinis rusy kalbos zodynas, ,,Lietuviy kalbotyros klaysimai’, t. 4, 1961, p. 319 tt. 16K, Millenbacha Latviedu valodas vardnica. Redigéjis, papildinajis, turpinajis J. Endzelins, Riga, I—IV, 1923—1932. 328 1) ide. d, 6 balty ir germany kalbose virto a, plg., got. ahtdu ,,aStuoni", liet. aStuoni: lot. octo; sen. vok. auk&t. ahsa, liet. aSis: lot. axis, skr. aksa-h'"; 2) skaitvardziy daryba: got. ainlif: lie. vientiolika, got. bajops ,,abu": liet. dvéjetas, got. fruma, sen. ang]. forma, sen. saks. formo:'® liet. pirmas (slavu kalbos Cia turi kita priesaga, plg. sen. sl. prbv'‘s); : 3) ivardziy dviskaitos 1 asmuo got. wit (<*we-dwd): liet. védu (< *ve-dyuo), 2 asmuo sen. skand. it: liet. judu'®; , 4) dazni sutapimai zodziy daryboje, plg.sen. isl. briin ,,Rand, Kante, Braue": liet. briaund (sen. sl. brb-v-»), got. fairns ,,vorjahrig": liet. pérnai (formantas -n-) ir kt.;° 5) gausios Zodyno bendrybés pavadinti gamtos reiSkiniams (konstrukcija liet. sniégas drimba, lat. sniégs drébj=sen. isl. drifr snaer), kino dalims (liet. blauzdd: sen. isl. blaudr ,,weich, zart, furchtsam“, vid. vok. zem. blot ,,bloB, nackt, arm"; liet. kenklé, kinka: sen. angl. hoh (<*hank) »Ferse, Kniekehle”, sen. isl. haél] ,,Ferse"), giminystés santykiams (liet. svdinis: sen vok. aukst. swein ,,Diener, Hirt") ir kt.?! Pro Sias balty-germany izogloses tyrinétojams nereikéty praeiti. Jos rodo, kad galima kalbéti net apie balty ir germany kalby bendrystés epocha” ide. Siaurés dialekty grupés rémuose, egzistavusia dar iki guturaliniy priebalsiy palatalizacijos ir asibiliacijos. Negausios slavy-germanu kalby paralelés yra, matyti, daug vélesnés. Antra vertus, yra pagrindo kalbéti apie slavy kalby artimuma indy-iranény kalboms.”’ Junginiy us, is, ks, rs virtimas u&, i§, k§, r3 (§>sl. ch) yra bendras slavy ir indy-iranénu kalby reiskinys, ir jis aiSkiai byloja apie glaudzius rySius, buvusius tarp ty kalby. Dalinis Sio reiSkinio atspindys balty kalbose (§ po k, r) kalba apie balty kalby autonomija to désnio veikimo metu. Zinoma, neatmestinos ir balty bei indy-iranény kalby paralelés, bet jos, matyti, yra vélesniu kontakty rezultatas. A. Vraéiu straipsniy pasirodymas rumuny filologiniame zurnale rodo, kokios svarbios kalbos mokslui yra balty kalbos ir kaip svarbu yra isspresti su jomis susijusias problemas. Viena i8 tokiy problemy ir yra balty ir slavy kalby genezés problema. Teisingai iSspresti Siq problema 73. Tipoxow, Cpasuuteabyas rpamMaTHka repMaHcKHx «3bIKoB, Mocksa, 1954, p. 98. 1% 9. Tlpoxow, Op. cit, p. 315, 319. 9. Tpoxow, Op. cit. p. 311. * & Fraenkel, Litauisches etymologisches Wérterbuch, Heidelberg-Géottingen, 1955 tt. 21 Fraenkel, op. cit. Pig. H. C. YWemoaanos, K sonpocy o repmano-6aaTHMICKHX A3KIKOBHIX cBsa8x, «Bonpoch! repMatcKoro s3biKOsHaHUA» (MaTepHanbt BTOpoit * WaysHoh ceccHu# nO BOompocaM repMaHcKoro sa3pikosHanusa), Mocksa—Jlexuurpag, 1961, p. 75 tt. 2H. C. Yemonanos,, Op. cit, p. 74. 23 Slavy-indy-iranény izogloses Zr. T. Burrow, The Sanskrit Language, London, 1955, p. 18—23. 22. Kalbotyros klausimal VI. 329 galima tik giliai ir visapusiskai iStyrus balty kalbas, isnagrinéjus baltu ir slavy kalby skirtumus ir neigleidus i8 galvos baltyu-germany paraleliy. A. Vraéiu straipsniai, be abejo, prisideda prie tu svarbiy problemy sprendimo. Vilnius S. Karaliinas DEL KAI KURIY LIETUVOS MIESTY VARDU ETIMOLOGIJU Raymond Schmittle in, Quatre toponymes germaniques en Lituanie, Revue International d’Onomastique”, Paris, 1949, p. 15—20. Sis straipsnis yra vienas iS daugelio R. Smitleino darby apie lietuviu vietovardzius. Savo metodu, nagrinéjimo tendencijomis, lingvistinés analizés pobiidziu jis yra budingas, apskritai imant, daugumai R. Smitleino lietuviy toponimikos ir patronimikos tyrinejimu. Straipsnyje R. Smitleinas be didesniy jrodinéjimy ir aiSkinimy teigia, kad keturi Lietuvos gyvenamuju viety vardai — Alsédziai, Kéddiniai, Raséiniai ir Siauliai — esa germani8kos kilmés. 1. Miestelio varda Alsédziai R. Smitleinas sieja su germanisku avd.' Elisaidis. Si paralelé i8 pirmo Zvilgsnio atrodo lyg ir galima, nes miestelio vardas Alsédziai, kurio tarminé lytis yra alsiedé, istoriniuose dokumentuose raSomas Aliseiden, Alizeyde, Alizeide? 1253 m. Tatiau Sis iSorinis panasumas dar nieko nesako apie Alsédziy kilme. Visy pirma, senuju dokumenty dvibalsis ei po s(z), rodosi, yra ne gyvosios kalbos faktas, 0 rasty padaras, galéjes, be kita ko, atsirasti ir liaudies etimologijos keliu pagal R. Smitleino minima asmenvardj Elisaidis. Antra, kad cia nera buve ei, rodo to paties amziaus sulenkintas %io vardo variantas Olsiady*, plg. 1421 m. lotynisko teksto Olsedy* ez, XVI a. rusisko teksto Oabcagni. Tretia, ta patj rodo ir Siy dieny tarmine forma alsfedé: zemaiciy (dounininky) ie, atitinkantis literatirines kalbos é, tegali buti kiles i baltiskojo é (Alsédziai, tarm. alsiedé<*alsédjai). Vadinasi, Alsédziy kildinimas is Elisaidis dél -sed-, -saidjau yra abejotinas. Kad miestelio vardas is tikryjy neturi nieko bendra su germ. asmenvardziu Elisaidis, rodo visas lietuvisky gyvenamy viety vardy, savo struk1 Santrumpos vartojamos tokios pat, kaip ir kituose ,Lietuviy kalbotyros klausimy” tomuose spausdintuose toponiminiuose straipsniuose. 2 Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert... von Dr. A. Bielenstein. St. Petersburg, 1892, p. 241. * Ten pat. 4 Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioceseos Vilnensis, Krakow, 1948, p. 741. 5. A. Cuporne, Feorpadpuyecknit cnopapb apesuell *KomolitcKoh 3emaK XVI ctoaerus, Buapwa, 1888, p. 212. 330