Dėl M. Rudnickio „Galindos“, „Priegliaus“ ir „Sūduvos“ etimologinių aiškinimų

Antroje monografijos dalyje nemaza vietos skiriama ir balty kalby lokatyvui. Baltu kalby medziaga panaudojama, tiek sprendZiant bendruosius indoeuropieciy lokatyvo istorijos klausimus, tiek kaip pagalbiné atskiriems slavy kalby lokatyvo raidos procesams nuéviesti. V. Toporovas pabrézia, kad balty duomenys ypaé reiksmingi ne tik dél artimumo slavy kalby faktams, bet ir dél jy archaiskumo. Didele dali medziagos autorius surinko i§ raSytiniy paminkly ir tarminiy teksty. Knygoje pateikiami baltu kalby duomenys nuo prisy katekizmy, Mazvydo ratu, Adolfi gramatikos iki latviy ir lietuviy tautosakos rinkiniy, J. Endzelyno ir J. Jablonskio darby. Veikale minima gausiq baltistine literatira galétume papildyti nebent viena kita lietuviy ar latviy dialektologijos studija, paskelbta pastaraisiais metais. Taciau Siy studijy teiginiai neprieStaraus bendroms veikalo i8vadoms. Baigdami nurodysime tik keleta smulkiy netikslumy, kurie jokiu btdu negali sumenkinti bendros veikalo vertés. P. 295 ne visai teisingai isverstas Mazvydo sakinys: ,,ateidamij angelai giedaia...". : P. 322 neteisingai isversti latviy kalbos pavyzdziai su prielinksniu ap. Negalima*teigti, kad p. 319 pateikti pavyzdziai, kuriuose vieta reiskiama galininku su prielinksniu apie, buty svetimi literatirinei lietuviu kalbai. V. Toporovas teisingai nurodo, kad prisy kalboje apskritai lokatyvo néra, i8naSoje paaiskindamas: ,Jeigu neskai¢iuosime vieno jvardinio pavyzdzio i8 Enchiridijono: bhe stalleti pérdin en schisman ackewijstin Krixtianiskan astin, p. 77, 15, kuris vienok nieko nejrodo, kadangi neturi atitikmeny (formaliniu atzvilgiu) kitose kalbose" (plg. p. 283). I5 savo pusés pridursime, kad ir forma schisman J. Endzelynas buvo linkes taisyti i datyva *schismau<*sisma?. Be to, J. Endzelynas o-kamieniu vienaskaitos | lokatyvu abejodamas laiké ne tik V. Toporovo minima prieveiksmj bitai, bet ir sudurtiniy Zodziy sallubai busennis, salaibaigannan, sallibaiwirins pirmaja dalj®. Vilnius E A. Sabaliduskas DEL M. RUDNICKIO GALINDOS, PRIEGLIAUS IR SUDUVOS . ETIMOLOGINIY AISKINIMU Mikotaj Rudnicki, Prasfowiariszczyzna Lechia-Polska, II, Wspdlnota slowianska. ‘Wspdlnota lechicka-polska, Poznafi, 1961. Siame lenky kalbininko veikale, remiantis kalbiniais ir archeologiniais duomenimis, pla¢iai nagrinéjama slavy genciy, jy tarpe ir lenky tautos, etnogenezés, prieSistorijo teritorijos ir migracijos klausimai. Taip pat aptariama slavy prieSistorijo dialektologijos, materialinés kultiros ir ? Pig. J. Endzelins, Senprigu valoda, Riga, 1943, p. 80—81. 3 Plg. Ten pat, p. 58—S59. 320 religijos klausimai, daugiau démesio skiriant vakariniy slavy gentims. Nagrinéjama ir slavy santykiai su kaimynais (baltais, germanais ir kt.). Daugeliu klausimy M. Rudnickis turi savas originalias pazitiras, gerokai nutolstan¢ias nuo tradiciniy indoeuropeistikos bei slavistikos koncepcijy. Nesigilinant i grynai slaviskus dalykus, Gia bus sustota ties vienu kitu M. Rudnickio lieéiamu baltistikos klausimu. Balty prieSistorijo klausimus M. Rudnickis uzkliudo keliais atvejais: kalbédamas apie slavy kaimynus, apie balty kalby senuosius slavizmus ir dar daug kur, nagrinédamas atskiry slavy gen¢iy teritorijos klausima. M. Rudnickis, kaip ir kiti lenky kalbininkai: T. Ler-Splavinskis, J. Safarevicius, J. Kurilovicius, pastaruoju metu ir J. Otrembskis, laikosi balty-slavy prokalbés hipotezés, Si autoriaus koncepcija veikale atsispindi labai kategoriSkais formulavimais: nod praczaséw batto-stowianskich” (p. 36), ,,jako catosé jeszcze batto-stowianska, ale sie juz rozpadajaca na Battow i Stowian" (p. 82) ir pan. Toks apriorinis isitikinimas dél balty ir slavy kalbinés vienybés veréia autoriy vietomis gana dirbtinai interpretuoti balty kalby duomenis. Nesiimsime polemizuoti su autoriumi dél balty-slavy prokalbés buvimo, apsistosime tik ties atskirais M. Rudnickio teiginiais apie baltus, paremtais gia baltoslavistine teze, ypaé ties tais, kuriuos, mums atrodo, paneigia balti8ka medziaga. Apskritai, autoriui galima priki8sti baltiskos medziagos skurduma ir duomeny apie baltus 8ykStuma. Susidaro ispudis, kad autoriaus naudotasi gerokai pasenusiais baltistikos duomenimis. Maziausiai itikinami Siame veikale yra etimologiniai samprotavimai apie galindus, Priegliy ir Saduva. Galindai. Ignoruodamas Zinomus istorinius duomenis apie galindus', autorius linkes juos laikyti slavy gentimi vien dél to, kad slaviska galindy vardo etimologijos interpretacija jam esanti jtikinamesné uz baltiskaja. Istoriniy Saltiniy minimi baltiski Galindos vietovardziai2 nutylimi, 0 galindas etimologizuojamas, atskirtas nuo balty onomastinés sistemos. Tuo tarpu galindas jtikinamai paaiskinamas, tik susietas su baltu analoginés semantikos ir struktiiros dariniais. Semantiskai itikinama galindo etimologija yra daves K. Biga®, siedamas &j etnonima su lie. galas ir jo reiksme aiskindamas esant sinonimiska su yxpauxey, ,,gale gyvenas". IS tikruju Galindos teritorija tarp Bebro (I. Biebrza), Luko (1. Etk), Alnos ir Geldapés upiy buvo pieciausia vakariniy balty ploto dalis. Tokia Sio etnonimo semantika dar patvirtina ir kraStinés rytuose balty genties apie Mozaiska toks pats vardas (rus. foasgs=balty Galind —). M. Rudnickio nuomoné, kad ,,primityvi" tauta prisai negaléjusi turéti savo geografinés padéties supratimo’, yra nepagrista, nes toks santykinis geografinés padéties su1 2r. K. Bd ga, Rinktiniai rastai, III, Vilnius, 1961, p. 124 ir tt. * Tbid., p; 126. 9 Ibid:, p. 117. ‘ Wywod ze maczeniem wkoncowi" jest i tak nadar watpliwy, boé okreslenie to suponuje znajomosé rozciqglosci geograficznej Staropruséw, co u prymitywnego ludu byloby dziwne (p. 18). 21, Kalbotyros klausimai V1. 321 pratimas néra tiek sudétingas, kad biity nejmanomas net ir ,,primityviai" tautai. AtvirkS¢iai, kaimyny vadinimas pagal orientavima j save yra pats paprasCiausias jvardijimo bidas. K. Bugos galindo etimologija daugiausia priekaiSty susilauké todél, kad nebuvo itikinamai paai&kinta Sio etnonimo daryba. Priisy galindas ir semantika, ir i8 dalies daryba atitinka lie. galinis. Si leksema placiai atstovaujama lietuviy toponimijoje (Galinis up.* 1. Birzai, 2. Dieveni8kés, 3. Joniskis, 4. Kapsukas, 5. Seredzius; Galinupé Birzai; Galiniai k. ir vs. — apie 15 jvairiose Lietuvos vietose), ir antroponimijoje (pavardé Galinis — 140 Seimy). Pavardé Galinis yra kilusi i pravardés (Galinis ,,gale, kraSte gyvenas"). Si pravardé Lietuvoje labai populiari ir dabar: daug kur kaimuose Galiniais vadinami pakraS¢io gyventojai. Vienos Saknies ir darybos su galindu yra prisy vietovardziai: Galynde ,miskas Semboje ties Kampainiu”, Galinden ,,vietové Mohrungeno aps.". Galindien ,,vietové Eilavos aps."®, Priesaga -inddar randame vietovardziuose: pr. Karw-inden, Stab- -ynden’; lie. Gel-ind-énai k. (Plungé), Ner-ind-ai¢iai k. (Tel8iai). Priesaga -indturi lie. pvd. Dal-inda, Dubr-ind¥s, Til-indis it Gal-indzius. J. Otrembskio teigimas, kad Galindzius<Galinéius® yra nepagristas. Sitokio afrikatu kaitaliojimosi balty kalbose néra, ir jo negalima paaiSkinti baltiSkaja kaita media + tenuis (dempti-—- tempti, griatinos — kriaiinos). Sia priesaga randame ir apeliatyvuose: klib-indd ,,iskleres daiktas, isklypes zmogus", Jask-inda ,,driskius, nuogalis". Lietuviy kalboje Salia priesagos -injasutinkama ir -inta-: paskut-inis ir paskut-intas (Giedrai¢iai); -intalaikytina iSpléstiniu determinatyviniu -injavariantu. Galima manyti, kad ir priesaga -indyra iSpléstinis determinatyvinis -injavariantas. Kad tokia kamiengalio priesaga gali eiti ir -d-, ir -t-, rodo Sie pavyzdziai: Kur6nas ez. (Smalvos) <*Kurdnas ir Kurantas || Kirandas up. (Betygala); Karandas<*Kurdan-as+ -d-; Samdndis ez. (Smalvos) ir SamdGnis ez. (1. Rimsé, 2. Smalvos, 3. Svencionys); baldnda ,,Chenopodium"<*baldnas (bal-as+ -Gn-, plg. raidas || raud-6nas) + -d; skil-dn-d-is ir kt. Lietuviy pvd. Galindzius yra vedinys (derivatas) is Galindis ar Galindas, o pastarasis — vedinys su priesaga -di§ Galinis, Vadinasi, ir etnonimas galindas, tur bit, yra vedinys su priesaga -di§ galinis. Ir semantiskai galindas yra, gal bit, ne kas kita, kaip galinis ,,kraStinis, gale gyvenantis”. KraStovardis Galinda santykiuoja su etnonimu galindas, taip kaip Lietuva su lietuviu, KurSas su kurSiu. Prieglius. M. Rudnickio veikale teigiama, kad Priegliaus baseinas vienu priegistorijo laikotarpiu priklauses slavy arealui, o pats upés vardas ® Santrumpos vartojamos tokios pat, kaip ir kituose ,,Lietuviy kalbotyros klausimy" tomuose spausdintuose toponiminiuose straipsniuose. ® Georg Gerul lis, Die altpreugischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 35. 7 Ibid. p. 223. * Zr. J. Otrebski, Zagadnienie Galindéw. Studia historica w 35-lecie pracy naukowej Henryka Lowmianskiego, p. 77. 322 taip pat esas slaviskos kilmés’. Baltisto nejtikina nei viena, nei antra. Nei archeologijos, nei toponimikos duomenys nerodo éia kada nors gyvenus slavus. Ptoloméjaus zemélapis, lokalizaves venedus (Odeveda) j Siaure nuo Vyslos, yra per silpnas argumentas tam irodyti. Taip pat ir upés vardas jtikinamiau paaigkinamas tik balty hidronimijos sistemoje. Seniausia Sio upévardiio forma, fiksuota 1273 m., yra Pregora. Lenky Kalboje Sis upévardis turi forma Pregola, vokieciy — Pregel. Ir lenky, ir vokie¢iy formos yra tik fonetiskai pakite Pregoros variantai, adaptuoti ty kalby fonetikai (r pakeitimas | siuo atveju visai jimanomas deél disimiliacijos). Lietuviy Prieglius yra adaptuotas vok. Pregel. Pregora pagal savo struktura laikytina prieSdéliniu dariniu is balty Saknies g4z\-\garir prieSdélio prei- (lie. prie-), kuris viduramziy vokie¢iy transkripcijos pateikiamas keliais variantais: prei-, prey-, pre-, pri-. Tuo bidu Pregora priklauso prieSdéliniam baltu hidronimy tipui, turin¢iam gausiai atitikmeny visose balty kalbose: pr. Prei-tekynne (plg. lie. tekéti), Pre-sluge (plg. lie. zliagas Sumpf, Schlamm, verfaulter Baum im Wasser")!°; lie. Prie-bidis up. (RumSiskés), Prie-godas ez.; su pra-: Pra-méigis up. (Deltuva), Pra-galvys up. (Akmené); la. Ie-sala up.!!, Antraji Pre-goros komponenta g4@r-\garrandame daugelyje balty hidronimu: lie. [Ipa-ropa'? up. (Kraiiai), Gor-ija up. (Kazly Rida), Gor-iné up. (Laukuva), Gor-upys (Subaéius), Gar-iava up. (Panevézys); pr. Gor-in ez., Gor-ow-yten's, Saknj g@r-|garrandame lietuviy apeliatyvuose pra-goré _,,praraja, bedugné", prd-garas ,,grundloser Weg, Abgrund”, pra-garmé ,,bedugné, gelmé, kiaurymé", gar-m-éti ,,grimsti, skesti, marméti, smegti", gor-tioti »eiti palengva, vos krutéti". Kiti du Priegliaus vardai Lipz'* ir Skara!® taip pat pritampa prie balty hidronimijos sistemos, plg.: 1) lie. Lyp-arté up. (Ragainé), Lip-ka up. (Jonava), Lip-kus up. (Rietavas), Lip-8¥s ez. (Debeikiai); la. Lipsa up. Lipst- -upe up.'®; pr. Lyps-aden'’; 2) lie. Skar-yéia up. (Varniai), Skar-6kla ez. (PuSalotas), Skar-upé (Geldapé). Saduva. RySkiausias nepagristo, tendencingo ir vulgaraus etimologizavimo pavyzdys yra Siduvos .,etimologija" (: lie. Sa@das ,,excrementum"), kurioje kraStovardizio ir etnonimo semantika isvedama i8 atsitiktinio * © ile Pregola ma nazwe Brae nie jest wykluczone, ze ten kraj by! zajety przez pewien czas przez Stowian, ktorych wiasnie usuneli Goci przede wszystkim z Sambii i z okolic sasiednich... p. 87. Georg Gerullis, Die altpreuBischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 134—S. " J. Endzelins, Latvijas PSR vietvardi, I dala, 1. séjums, Riga, 1956, p. 374, V1. A. Cnporuc, Peorpacuueckiii caosaph Apesueit >xoMoiircuIoi seman XVI croAbiris, Buasna, 1888, p. 261. 8 Georg Gerullis, Die altpreugischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 44. Georg Gerullis, Die altpreuBischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 90. * W. Kalwaitis, Lietuwiszky Wardy Klétele, Tilzéje, 1910, p. 70. * J. Endzeélins, Latvijas PSR vietvardi, I dala, 2. séjums, Riga, 1961, p. 311. v Georg Gerullis, Die altpreugischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 89. 323 fonetinio panasumo su apeliatyvu, nekreipiant démesio j tos pat Saknies balty toponimus. Nejtikinamas yra ir Sios etimologijos semantinis motyvavimas: patikrinus visa turima balty leksikos medziaga (akademinio Lietuviy kalbos zodyno kartoteka, visus senesniuosius lietuviy ir latviy kalbos zodynus ir kt.), M. Rudnickio etimono reikSmés ,,btoto” nerasta. Abejotina yra ir K. Bagos Suiduvos etimologija'’, kildinanti §j kraStovardj i§ ide. *sidhos ,,savas", nes ji nemotyvuota toponimine medZiaga ir kazin, ar jmanoma semantiskai. R. Smitleino '° aliuzija dél Siduvos panaSumo j Sudeta Silva (priesistorijo kelty areale) vargu gali biti prielaida etimologijai. i Saduva, pr. Suidavé (Saltiniuose: gr. ovd-1vor — etnonimas; lot. Suduvia, Sudovia, terra Sudorum; vok. Zudua, Sudowin, Sudowen, Sudouwin, Suderland, Sudland) neatskirtinas nuo balty vietovardziy su Saknimi Saud-/Sud-/Sid-. Normalyjj Sios Saknies laipsni randame Siuose vietovardziuose: lie. Saud6-gala up. (Salo¢iai), Saud-ininkai k. (Siluva); pr. Saud-en ir Saud- -iten”, Nykstamaji ir pailginta nykstamaji Sios Saknies laipsnij turi tokie vietovardziai: lie. Sud-eikiai mstl. (Utena), Sud-énai k. (Kretinga), Saida-laukis (Linkmenys), Sud-6kiai k. (SaSuoliai), Sud-uikiai k. (Molétai), Sud-vajai k. (Alytus), Sud-ota ez. (Svenionéliai), Sad-uonia up. (Kalvarija), Sddupis up. (1. Kelmé; 2. Papilé), Siid-piaunis pv. (Tverai, Kaupy k.), Siid-élis mS. (Adutiskis, Mo¢iskés k.), Sida-raistis (VieSintos, Maldeikiy k.), Sddi8ké Ik. (Z. Naumiestis, Brokuriy k.), Sid-laukis 1k. (Akmené, Munéeliu k.), Sad-dlés pv. (Kartena, Dauginciy k.) Lyk-stidé k. (Mosédis), Kap-sudziai k. (Plungé); Spruogio: Cyga lk. (Berzény vls.), Cyg-aiime Ik. (Pavandenés vls.) krimai (Kraziy vls.), Cygpt Cygocrs ynuc®. pv. (Kraziy vls.); la. Sude up., Sud-al-ipa up., Sud-urga up. (urga ,,upelis")*!; pr. Sud-owe| Sud-au (gyvenvieté buv. Karaliauciaus aps.), Sud-el-ow (XIV a. vietové Semboje), Zud-aynen (vietovardis i XV a.), Sud-en-iten (gyvenvieté buv. Karaliau¢iaus aps.); Sud-rin/Sud-ere/Sod-ere (miskas Semboje XIX a.)”. Saduvg sieti su M. Rudnickio nurodytu etimonu neleidzia ir toponimy su sudbuvimas autochtoninéje lietuviy teritorijoje, kur balt. 3s. Vietovardiziai su Saud-/Sud-/Saidsietini su. tos Saknies apeliatyvu: siduvad ,klampyné raiste, akis, garmala": le kaip par siduvas praeisi, da nekelia, lauksma pagqlant (Tauragnai, Paakmenio k.; Lietuviy kalbos zodyno kartoteka, LKLI). Savo ruoztu su siiduva dar sietina la.sud-eksis 8 K. Baga, Rinktiniai rastai, II, Vilnius, 1961, p. 127. Raymond Schmittlein, Btudes sur la nationalité der Aestii, I, Toponymie lituanienne, Bade, MCMXLVIIL, p, 60. *® Georg Gerullis, Die altpreugischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 153. , 1 J. Endzelin, Die lettlandischen Gewdssernamen, ,,Zeitschrift fiir slavische Philologie”, B. XI, Leipzig, 1934, p. 135 ir 149. 2 Georg Gerullis, Die altpreuSischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922, p. 175—9. 324 vgipsas” (plg. lie. siid-6klis vgipsiné pustyklé”), lie. saud-Glis wsmiltyninis Slamutis — Helichrysum arenarium" (Varéna) ir, gal bat, sfidé ,,toks grybas, panasus j rudmése” (Simkaiéiai). Fiziografinis terminas sid-uva vklampyné" yra vienodos darybos su kitais lietuviy gios rigies terminais: siet-uvd_,,gili upés vieta", rag-uvd wVandens i8neStas griovys ar giliai iSvazinéta kelio vieta”, kil-iava yupés slenkstis", kriok-uva_,,srautas, krioklys", Tiek balty toponimai, tiek bendriné leksika rodyty probaltiska *si-d-, reiskusj grei¢ciausiai vpazliiges vandeniu, Slapias, klampus”, ir, tur but, neatskirtina nuo ide. *siiro-s3. plg. lie. surus, ssl. syrs ,naB, feucht", sen, skand. siirr ,,sauer, scharf, beiBend". Balty si-dir si-ryra bendraSakniai tik turi skirtingus Saknies determinatyvus. Tai rodo ir lie, su-d-yti, kuris yra darinys i§ Saknies sisu iteratyviniu determinatyvu -d-. Vadinasi, Siduva — klampyniy, raistu, pelkiy kraStas. Sitokia vardo reikémé visai atitinka kraSto tarp Mozary ezery ir Nemuno, kur ir buvo suduviy etninio arealo centras, fiziografine charakteristika. M. Rudnickio veikale yra dar ir daugiau interpretaciju, kurioms priestarauja baltistikos duomenys, pvz., baltu senujy slavizmy, kai kuriy migracijy chronologijos, balty priesistorinés teritorijos klausimai, ta¢iau tai reikalauja daug platesnio straipsnio. Cia mums rupéjo patikslinti tik dalykus, susijusius su balty onomastika, ir parodyti, kaip neatsargu daryti apibendrinamas iSvadas, remiantis atsitiktiniais kalbos duomenimis, Vilnius B. Savukynas DU RUMUNY KALBININKO DARBAI BALTOSLAVIKOS KLAUSIMAIS 1, A. Vraciu, Problema comunitatii lingvistice balto-slave, »Romanoslavica”, IV, Bucuresti, 1960, p. 87—106. 2. A. Vraciu, Stadiul actual al cercetarilor in domeniul raporturilor lingvistice dintre balto-slavé gi germanicd, ,,Romanoslavica", VI, Bucuresti, 1962, p. 41—47. Rumunijos liaudies respublikos filologiniame zurnale ,,Romanoslavica” patraukia démesj du rumuny kalbininko Aritono Vraéiu straipsniai balty kalby genezés klausimais. Straipsniuose nagrinéjamos problemos yra itin aktualios. Nuo pat lyginamosios-istorinés kalbotyros atsiradimo i&kilo balty kalby kilmés, vietos kity ide. kalby tarpe ir santykiy su kitomis ide. kalbomis klausimai. Ypaé domino ir tebedomina kalbininkus didelis balty ir slavy kalby panaSumas. Sios problemos tebeegzistuoja ir Siandien. RyZtingos pastangos sioms, ypac balty ir slavy kalby santykiy, problemoms i&spresti yra dedamos siuo metu, rySium su organizuojamais *™ Alois Walde, Vergleichendes Wérterbuch der indogermanischen Sprachen, B. II, Berlin und Leipzig, 1927, p. 513. 325