Studija apie slavų kalbų lokatyvą

STUDIJA APIE SLAVU KALBU LOKATYVA B. H. Tonopos, Jloxarue @ caaeaxckux aseixax, Usnateapctso AKajemHn Hayk CCCP, Mocxsa, 1961, 380 p. : Nesuklysime pasakydami, kad nuo XIX a. pabaigos, kai F, Fortunatovas 1886 m. Maskvos universitete pradéjo skaityti lietuviy kalbos kursa, Maskva tapo vienu i8 reik3mingiausiy lietuviy kalbos tyrinéjimo centry. Su Maskva susijusi gerai mums Zinomy F. Fortunatovo mokiniy G. Uljanovo, V. Porzezinskio moksliné veikla. F. Fortunatovo mokinys buvo ir J. Jablonskis. Ilga laika Maskvos universitete dirbo geras lietuviy kalbos zinovas, knygos ,,OvepK AMTOBCKOrO s3BbIKa" (Maskva, 1955) autorius tarybinis kalbininkas prof. M. Petersonas. Taciau niekada Maskvoje nebuvo tiek daug lietuviy kalba mokan¢iy ir lituanistikos bei baltistikos klausimus nagrinéjan¢iy kalbininky kaip Siandien. Ypaé gausus tokiy kalbininky burys dirba TSRS Moksly akademijos Slavistikos institute. Kai kurie Sio instituto darby tomai beveik i8tisai skiriami balty kalby problemoms. Paéiose pirmosiose siy problemy tyrinétojy gretose, be abejo, eina Viadimirds Toporovas. Per pastaruosius kelerius metus jis paskelbé keliolika puikiy darby balty toponimikos, balty ir slavu kalbiniu santykiy, istorineslyginamosios balty kalby gramatikos, etimologijos klausimais. Kai kurie V. Toporovo darbai iSspausdinti ir lietuviy kalbotyros leidiniuose'. Neseniai Sis kalbininkas iSleido didele monografija apie slavy kalby lokatyva. Pirmoji io veikalo dalis skirta grynai slavistikos klausimams, taciau antrojoje, naudojantis labai gausia medziaga, sprendziami ir baltistikos bei apskritai indoeuropeistikos dalykai, daromos isvados, kurios jidomios tiek slavu, tiek ir balty kalby istorijos tyrinétojams. Pirmojoje dalyje is eilés apzvelgiamos lokatyvo riSys rusu, baltarusiy, ukrainieciy, lenky, kaSuby, polabu, luzicu, éeky ir slovaky, senojoje slavu, bulgary, serby-chorvatuy, slovény kalbose, didziausiq démesi kreipiant j senuosiuose Siu kalby paminkluose vartojamus lokatyvus, parodant atskiry lokatyvo riSiy nykimo ir naujy risiy susidarymo procesus. Reziumuojant ios dalies tyrinéjimo rezultatus, galima konstatuoti, kad tam tikri lokatyvo be prielinksnio pédsakai aptinkami nemaizos slavy kalbu dalies raSto paminkluose. Ypaé¢ gerai lokatyvas be prielinksnio iSsilaikes XI—XIII a. rusy kalbos ra8tuose. Taéiau jau ir Siuo laikotarpiu prielinksninis lokatyvas rusy kalbos paminkluose turéjes visas lokatyvu perteikiamas reiksmes, o XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradzioje prielinksninis lokatyvas visiskai iSstumia lokatyva be prielinksnio. Baltarusiy ir ukrainie¢iy kalbose lokatyvo be prielinksnio sustabaréjusios formos iglikusios ! 2p. B. H. Tonopos, O Gaanrufickux caenax B TONOHHMHKe pyccKHx TeppHTopHil, »Lietuviy kalbotyros klausimai“, t. 2; Vilnius, 1959, p. 55—63; B. H. Tonopos, O. H. Tpy6auea, Baatuiickan ruapounmun Bepxuero Tloanenposes, ,,Lietuviy kalbotyros klausimai", t. 4, Vilnius, 1961, p. 195—217; _B. H. Tonopos, Ha o6nactn 6antocaasaucKHx (poabkzopubrx caaseli, ,Lietuviy kalbotyros klausimai*, t. 6, Vilnius, 1963, p. 149—175. “fi 318 tik prieveiksmiuose. Tiesa, kai kuriose ukrainieciy Karpaty tarmése, daugiausia dainose, aptinkama ir neprieveiksminiy Sio lokatyvo formy, bet tai, V. Toporovo nuomone, veikiausiai néra senojo lokatyvo be prielinksnio reliktai. Senosios lenky kalbos paminkluose patikimy lokatyvo be prielinksnio pavyzdziy neaptikta. Nerandama Sio lokatyvo pédsaky kaSuby, polaby kalbose. Luzicy kalbos paminkluose pasitaiko nemaza lokatyvo be prielinksnio Pavyzdziy. Taéiau Sie lokatyvai veikiausiai yra naujesniy laiky padarinys ir hesusije genetiniais rysiais su senuoju slavy lokatyvu be prielinksnio. Nagrinéjant slavy lokatyvo istorija, labai vertingi senujy ¢eku kalbos Paminkly duomenys. Senuosiuose éeky kalbos tekstuose aptinkama tokiy archainiy lokatyvo ypatybiy, kuriy visigkai neiSlaiké kitos slavy kalbos, Lokatyvas be prielinksnio ceky kalbos paminkluose gausiai paliudytas. Daug ivairios reikimés Sio lokatyvo pavyzdziy pasitaiko ir senojoje slavy kalboje. Piety slavy kalbose patikimu lokatyvo be prielinksnio Pavyzdziu, galima sakyti, visiskai néra. . Kaip minéta, lituanistikai svarbiausia yra antroji veikalo dalis. Sioje dalyje autorius sprendzia Klausima, kuris dar XX a. pradzioje buty atrodes visai absurdiskas. Cia méginama iSaiskinti, kada atsirado lokatyvo linksnis, paliudytas daugelio indoeuropieciy kalby, ypaé r¥tiniy, paminkluose. Ankséiau buvo teigiama, kad lokatyvas susiformavo indoeuropietiu prokalbéje. Remiantis avestos, baltu, slavu, i8 dalies armény kalby duomenimis, o ypaé veikiant sanskrito fakty hipnozei, indoeuropie¢iy prokalbei buvo priskirta aStuoniy linksniy sistema, j kuria kaip savarankiskas linksnis iéjo ir lokatyvas. Taéiau i8Sifravus Pacius seniausius indoeuropieciy kalby tekstus — ig antrojo tukstantmeCio pr. m. e. hetity dantiraS¢ius, pasirodé, kad juose ta linksnio forma, kuria atitinka rytiniy indoeuropieciy kalby lokatyvas, vienodai reigkiami ir datyviniai, ir lokatyviniai santy- . kiai. Sunku jsivaizduoti, teigia veikalo autorius; kad kada nors egzistave atskiri su skirtingomis galiinémis datyvo ir lokatyvo linksniai biatu susilieje j viena. Veikiau reikia galvoti apie pirminj datyvo ir lokatyvo neskyrima (plg. p. 277). Kai kuriy kity (pvz., germany, italiky) indoeuropieciy kalby faktai taip pat nerodo, jog seniausiais laikais datyvas ir lokatyvas bity buve aiskiai skiriami, Siy formy aiski diferenciacija dalyje indoeuropieciy kalby prasideda palyginti vélesniais laikais. Apzvelges atskiry indoeuropieciy kalby lokatyva, V. Toporovas daro tokias iSvadas: 1) lokatyvu jvairiose indoeuropieciy kalbose daznai laikomi skirtingy formy dariniai, tarp saves susije tik reik&imés panasumu; 2) visose indoeuropieciy kalbose randami aigkis dar nesusiformavusio lokatyvo pédsakai (ypaé bidinga, kad Sie pédsakai pastebimi priebalsinio kamieno ir kartais i, u kamieno zodziuose; produktyviuosiuose a, o kamienuose tokie atvejai labai reti); 3) prieveiksminé lokatyvo kilimo prielaida patvirtinama didesniu fakty skai¢iumi, negu prieSingas spéjimas (taikant vakarinéms indoeuropieciy kalboms); 4) vargu galima laikyti lokatyva_bendraindoeuropietisku linksniu; 5) nemaza aplinkybiu rodo Pirminj lokatyvo ir datyvo sutapima (plg. p. 285). 319 Antroje monografijos dalyje nemaza vietos skiriama ir balty kalby lokatyvui. Baltu kalby medziaga panaudojama, tiek sprendZiant bendruosius indoeuropieciy lokatyvo istorijos klausimus, tiek kaip pagalbiné atskiriems slavy kalby lokatyvo raidos procesams nuéviesti. V. Toporovas pabrézia, kad balty duomenys ypaé reiksmingi ne tik dél artimumo slavy kalby faktams, bet ir dél jy archaiskumo. Didele dali medziagos autorius surinko i§ raSytiniy paminkly ir tarminiy teksty. Knygoje pateikiami baltu kalby duomenys nuo prisy katekizmy, Mazvydo ratu, Adolfi gramatikos iki latviy ir lietuviy tautosakos rinkiniy, J. Endzelyno ir J. Jablonskio darby. Veikale minima gausiq baltistine literatira galétume papildyti nebent viena kita lietuviy ar latviy dialektologijos studija, paskelbta pastaraisiais metais. Taciau Siy studijy teiginiai neprieStaraus bendroms veikalo i8vadoms. Baigdami nurodysime tik keleta smulkiy netikslumy, kurie jokiu btdu negali sumenkinti bendros veikalo vertés. P. 295 ne visai teisingai isverstas Mazvydo sakinys: ,,ateidamij angelai giedaia...". : P. 322 neteisingai isversti latviy kalbos pavyzdziai su prielinksniu ap. Negalima*teigti, kad p. 319 pateikti pavyzdziai, kuriuose vieta reiskiama galininku su prielinksniu apie, buty svetimi literatirinei lietuviu kalbai. V. Toporovas teisingai nurodo, kad prisy kalboje apskritai lokatyvo néra, i8naSoje paaiskindamas: ,Jeigu neskai¢iuosime vieno jvardinio pavyzdzio i8 Enchiridijono: bhe stalleti pérdin en schisman ackewijstin Krixtianiskan astin, p. 77, 15, kuris vienok nieko nejrodo, kadangi neturi atitikmeny (formaliniu atzvilgiu) kitose kalbose" (plg. p. 283). I5 savo pusés pridursime, kad ir forma schisman J. Endzelynas buvo linkes taisyti i datyva *schismau<*sisma?. Be to, J. Endzelynas o-kamieniu vienaskaitos | lokatyvu abejodamas laiké ne tik V. Toporovo minima prieveiksmj bitai, bet ir sudurtiniy Zodziy sallubai busennis, salaibaigannan, sallibaiwirins pirmaja dalj®. Vilnius E A. Sabaliduskas DEL M. RUDNICKIO GALINDOS, PRIEGLIAUS IR SUDUVOS . ETIMOLOGINIY AISKINIMU Mikotaj Rudnicki, Prasfowiariszczyzna Lechia-Polska, II, Wspdlnota slowianska. ‘Wspdlnota lechicka-polska, Poznafi, 1961. Siame lenky kalbininko veikale, remiantis kalbiniais ir archeologiniais duomenimis, pla¢iai nagrinéjama slavy genciy, jy tarpe ir lenky tautos, etnogenezés, prieSistorijo teritorijos ir migracijos klausimai. Taip pat aptariama slavy prieSistorijo dialektologijos, materialinés kultiros ir ? Pig. J. Endzelins, Senprigu valoda, Riga, 1943, p. 80—81. 3 Plg. Ten pat, p. 58—S59. 320