Daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių semantikos bruožai

LEP EST -ŲUValų. KAT L BOTY ROS 'KL AUS PTMAL VI LEAF EST UV OO SS T'S R MO K-S'L Ų AKAD EMITA » DAUGISKAITOS INAGININKO KILMES PRIEVEIKSMIU | SEMANTIKOS BRUOŽAI K. ULVYDAS Iš visų daugiskaitos linksnių daugiausia vardažodinių prieveiksmių turime įnagininko kilmės. Tatai visų pirma paaiškinama savotiška įnagininko padėtimi kitų linksnių tarpe. Įnagininkas pasižymi dideliu reikšmių turtingumu ir įvairumu. J. Jablonskis savo „Linksniuose ir prielinksniuose", visiškai nepretenduodamas į išsamų įnagininko funkcijų nagrinėjimą, o tik norėdamas parodyti pačius svarbiuosius įnagininko vartosenos atvejus dabartinėje lietuvių kalboje, yra iškėlęs ir gausiai, ypač liaudies šnekamosios kalbos faktais, pailiustravęs bent 10 įnagininko reikšmių (eventualiai šio linksnio rūšių), būtent: įnagio, kelio, laiko (arba meto), priežasties, būdo, skirtumo (skirto), nederinamojo pažyminio, tarinio (paskirstyto trimis porūšiais: a) su veiksmažodžiais laikyti, versti, pavirsti, išvirsti, tapti, rinkti, skirti ir kitais panašios reikšmės, b) su jungtim, išreikšta įvairiomis veiksmažodžio būti — lytimis, ir c) palyginimui, vaizdui, pavidalui, rezultatui reikšti), atzvilgio (arba nusakomasis), draugés'. E. Frenkelis, remdamasis daugiau raštų (ypač senųjų), o ne liaudies šnekamąja kalba ir laikydamasis indoeuropiečių kalbų lyginamosios-istorinės gramatikos sudarytosios abstrakčios linksnių schemos, sumini nepalyginamai daugiau įnagininko reikšmių ir vartosenos atvejų?. Tačiau reikia pastebėti, jog nė vienas minėtųjų autorių neduoda įnagininko reikšmių ir vartosenos atvejų pilnutinio vaizdo: pirmasis todėl, kad beveik išimtinai remiasi dabartinės (daugiausia liaudies šnekamosios) kalbos faktais, antrasis todėl, kad kaip tik nepakankamai :pasinaudoja dabartinės bendratautinės kalbos duomenimis, ribodamasis daugiausia senaisiais raštais. Visą įnagininko reikšmių ir jo vartosenos įvairybę galėtų atskleisti tiktai speciali studija, paremta tiek liaudies šnekamosios, tiek raštų (senųjų ir naujųjų, o ypač grožinės literatūros kūrinių) kalbos medžiaga. Tik tokia studija galėtų parodyti, kad įnagininkas šalia kitų linksnių yra stipriai įsišaknijęs linksniavimo sistemoje, labai plačiai 1 Žr, Rygiškių Jonas, Linksniai ir prielinksniai, Kaunas, 1928, p. 78—95, 2 Žr. E. Fraenkel, Syntax der litauischen Kasus, „Tauta ir žodis“, Kaunas, 1928, p. 102—144, 71 ir įvairiai vartojamas ir nerodo jokių silpnumo žymių, palyginus su kitais linksniais. Jei vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininkas yra davęs ir tebeduoda neprielinksninių prieveiksmių daugiau, nei kiti linksniai, tai tatai pareina ne nuo įnagininko silpnumo, kaip kad kartais yra manoma, o nuo pačios jo reikšmės ir vartosenos, nuo jo glaudaus santykio su prieveiksmiais. Savo reikšme ir funkcijomis prieveiksmiai glaudžiausiai yra susiję su tokiais vardažodžių linksniais, su tokiomis tų linksnių reikšmėmis ir vartosenos atvejais, kuriais reiškiami įvairūs aplinkybiniai santykiai. O labiausiai į aplinkybinių santykių reiškimą yra linkęs įnagininkas su įvairiomis savo reikšmėmis ir vartosenos atvejais. Todėl nenuostabu, kad įnagininkas yra buvęs ir tebelieka svarbiausias šaltinis neprielinksniniams prieveiksmiams sudaryti. Joks kitas linksnis savo reikšme ir funkcija nėra taip glaudžiai susijęs su prieveiksmiais, kaip įnagininkas. Imkime, pavyzdžiui, daiktavardį. Jo vardininkas su ryškia nominatyvine reikšme ir funkcija, o taip pat kiti linksniai, kaip, sakysime, kilmininkas, vartojamas prie vardažodžių, ar galininkas ir kilmininkas, reiškiantys tiesioginę objekto priklausomybę nuo veiksmažodžiu pasakomo veiksme, ar pagaliau naudininkas, žymintis netiesioginį veiksmažodžio poveikį objektui, krypimą į objektą, — nerodo ryškios tendencijos prieveiksmėti. Savotišką rusų kalbos įnagininko padėtį kitų linksnių tarpe su nepaprastu ryškumu yra apibūdinęs akad. A. A. Šachmatovas: „Apskritai, įnagininkinis papildinys, išskyrus negausias išimtis, reiškia ne priklausomą nuo veiksmažodžio vaizdinį, ne objektą, savimi patiriantį veiksmažodinio požymio veikimą, įtaką, o, priešingai, vaizdinį, padedantį šiam požymiui išsiplėtoti, pakeičiantį arba nulemiantį jo pasireiškimą; čia yra esminis įnagininko linksnio skirtumas nuo kilmininko, galininko ir naudininko". Ši A. A. Šachmatovo pastaba, rodanti esminį įnagininkinio papildinio skirtumą nuo kilmininkinių, galininkinių ir naudininkinių papildinių, yra būdinga ir lietuvių kalbai, kur įnagininku išreikštas papildinys taip pat dažnai ne tiek pats patiria jį valdančiojo veiksmažodžio poveikį, kiek padeda išryškėti veiksmažodiniam požymiui. Tačiau ir įnagininko linksnis ne visomis savo funkcijomis vienodai yra linkes prieveiksmėti. Pagal santykį su prieveiksmiais įnagininko reiksmes bei funkcijas galima paskirstyti trimis būriais: a) sakinio aplinkybių (būdo su papildomomis vaizdo, pavidalo, kiekio, palyginimo reikšmėmis, vietos-erdvės, kelio, laiko, priežasties, tikslo); b) tarinio (arba, tiksliau sakant, vardinės tarinio dalies); c) nederinamojo pažyminio ir papildinio (įnagio, skirtumo, atžvilgio, arba nusakomasis, draugės, turinio) įnagininkai. Daugiskaitos įnagininkinių prieveiksmių daugiausia turime tokių, kurie susiję su pirmojo čia minėto būrio įnagininkais, ypač su būdo įnagininku. Ši aplinkybė pareina, be abejo, nuo to, kad būdo įnagininkas yra 3 A, A. llaxmaToB, Cunrakcuc PYCCKOTO s3bIiKa; H3paHWe 2-oe, AeHuHrpap, 1941, p. 340. 72 artimiausias adverbialinei reikšmei. Jam būdingas kilmės jvairiopumas; į jį suteka įvairūs įnagininkai, išlaikydami kartais ryškesnius, kartais labai nežymius pirmykštės reikšmės atspalvius. Todėl ne atsitiktinė pasirodo ši J. Jablonskio pastaba:.,,Būdo in-ko vartojimas ir reikšmė, visas jo skirtumas, dažnai sunku esti ir išskirti tiksliai iš kitų įn-kų tarpo"“*. Jo išskyrimą iš kitų įnagininkų tarpo sunkina dar ir toji aplinkybė, kad, pavyzdžiui, daiktavardžio būdo įnagininkas, atsakydamas į klausimus kaip? kuriuo būdu? ir šiaip ar taip žymėdamas, kaip kas atsitinka, darosi, kartu dažnai netenka tam tikru (kad ir nežymiu) laipsniu savo substancionalumo, plg. tokias lytis, kaip pakaitomis (su kuo eiti), būriais (lakstyti), eilėmis (stovėti), krūvomis (krauti), gaujoms (susibėgti), kūliais (virsti), kelmais kelmais (želti), želmenais (išplūsti), pakopomis (kirpti plaukus), lašais (varvėti), būreliukais, gūsiais (lyti), lapais (lapoti), šakoms (šakoti), žaroms (garuoti, t. y. lėkti), perkūnais, velniais (keikti), ašaromis (prapliupti, paplūsti) ir t. t. Įdomu tai, kad būdo įnagininko reikalui vartojami būdvardžiai dažnai dar didesniu laipsniu, negu daiktavardžiai, atitrūksta nuo savo pirmykštės kategorijos ir visiškai pereina į prieveiksmi, pvz.: baltomis, skersomis, šnairomis, Žnairomis ir t.t. (žiūrėti), tuščiais, tuščiomis (važiuoti), plg. dar įvardžiuotines formas: geruoju, piktuoju, bloguoju, doruoju ir kt. Išimties nesudaro ir kitų kalbos dalių (pavyzdžiui, skaitvardžio) įnagininkai, jei tik savo reikšme kiek priartėja prie būdo įnagininko, plg.: abejais „abiem poromis arklių“ (važiuoti), vienais, penkiais, šešiais (važiuoti), visomis keturiomis „labai“ (veržtis) ir t.t. Ir čia justi tam tikras pagrindinės (skaitvardinės). reikšmės bluktelėjimas, nežymus jos sudrumstimas. O tai, savo ruožtu, jau yra įnagininko prieveiksmėjimo, jo stabarėjimo prielaida. Dėl šių savo ypatybių būdo įnagininkas yra buvęs ir tebėra pagrindinis šaltinis, iš kurio kyla didžioji neprielinksniniy daugiskaitos įnagininkinių prieveiksmių dalis (ypač daiktavardiniai šio tipo dariniai) tiek liaudies šnekamojoje, tiek raštų kalboje. Iš tikrųjų pats produktyviausias daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių būrys kaip tik yra tas, kuris savo reikšme glaudžiausiai susijęs su būdo įnagininku. Kitų semantinių būrių įnagininkiniai prieveiksmiai, pavyzdžiui, tie iš jų, kurie susiję su vietos-erdvės, kelio ir laiko įnagininkais, jau yra žymiai mažesnio produktyvumo. Labai negausiai teturime prieveiksmių, savo reikšme ir kilme susijusių su priežasties įnagininku, ir vos pastebimos žymės tėra daugiskaitos įnagininkinių prieveiksmių, turinčių tikslo reikšmę. Šios pastarosios reikšmės daugiskaitos įnagininkiniai prieveiksmiai, galima sakyti, nė nesudaro kiek glaudesnio ir ryškesnio būrio. Jų tikslo reikšmė dažnai tėra papildomoji, šiaipjau jie linksta į kitus prieveiksmių būrius, ypač į būdo prieveiksmius. Tatai nėra atsitiktinis reiškinys: juk ir paties tikslo įnagininko, galima sakyti, kalboje neturime susiformavusio, todėl jo neskiria minėtuose darbuose nei J. Jablonskis, nei E. Frenkelis. Tikslo reikšmė įnagininkui lietuvių kalboje nebūdinga. * Rygiškių Jonas, Linksniai ir prielinksniai, Kaunas, 1928, p. 86. ir) 73 Pagal santykį su prieveiksmiais (tikriau sakant, pagal to santykio glaudumą) tarinio įnagininką esame nukėlę į antrą vietą. Tarinio įnagininkas lietuvių kalbai yra būdingiausias iš visų baltų kalbų. Apskritai, baltų (ypač lietuvių) ir slavų (ypač lenkų, rusų ir ukrainiečių) kalbos tarinio įnagininko vartosenos intensyvumu išsiskiria iš visų indoeuropiečių kalbų. Tarinio įnagininko vartosena dažnai kalbininkų iškeliama kaip viena būdingiausiųjų baltų ir slavų kalbų sintaksinių bendrybių. Tačiau predi- „katyviškai vartojamų daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių negausiai teturime, nes predikatyvinė prieveiksmio vartosena iš viso nėra dažnas reiškinys lietuvių kalboje. | Visiškai nelinkę prieveiksméti nederinamojo pažyminio ir papildiniu inagininkai. Inagininkinis nederinamasis pažyminys lietuvių kalboje paprastai reiškiamas daiktavardžiu, turinčiu dar ir savo derinamuyju ar nederinamujy pazyminiy, pvz.: Nusipirkau peiliukq baltomis Kriaunomis. Apysakq ta antrašte daug kas skaito. Keletas vaikų $varutéliais chalatais žaidė sanatorijos verandoje. Paduok man nuo lentynos tq storą knygą « odos apdarais. Čia įnagininkai kriaunomis, antrašte, chalatais, apdarais negali prieveiksmėti dėl tos paprasčiausios priežasties, kad turi savo pažyminių, kurie stiprina pačią linksnio reikšmę. Tokie įnagininkai be pažyminių iš viso negali būti nė vartojami. Vadinasi, nederinamasis pažyminys, išreikštas vien daiktavardžio įnagininku, neįmanomas, tad nėra sąlygų tokiam įnagininkui ir stabarėti, prieveiksmėti. Tokiu būdu nederinamojo pažyminio daiktavardiniai įnagininkai nėra joks šaltinis įnagininkiniams prieveiksmiams kilti. Skyrium paimtas (be pažyminių vartojamas) vardažodžio įnagininkas gali eiti nederinamojo pažyminio funkciją prie daiktavardžio (ypač veiksmažodinio ar savo reikšmė su veiksmažodžiu glaudžiai susijųsio) tik tada, kai jis (vardažodžio įnagininkas) perėjęs į prieveiksmį arba bent atsidūręs tarpinėje stadijoje tarp vardažodžio ir prieveiksmio, pvz.: vaiko nešiojimas gaideliais (užsisodinus ant pečių), kelionė pėsčiomis, darbas priešokiais, plaukimas naromis (panirus) ir t.t. Tačiau lytys gaideliais, pėsčiomis, priešokiais, naromis yra sustabarėję ar ėmę stabarėti ne nederinamojo pažyminio, o kitą — šiuo atveju būdo įnagininko funkciją eidamos ir ne prie daiktavardžio, o prie veiksmažodžio vartojamos (plg.: nešioti vaiką gaideliais, keliauti pėsčiomis, dirbti ką priešokiais, plaukti naromis), nes ir pačių prieveiksmių vartosena prie daiktavardžių yra labai retas reiškinys. Šiaipjau, jeigu ir vartojami nesuprieveiksmėję įnagininkai patys vieni (be savo pažyminių) prie daiktavardžių, tai ne nederinamojo pažyminio, o kitomis funkcijomis: aplinkybių ir papildinio, ir todėl jie laikytini ne nederinamojo pažyminio, o aplinkybių ir papildinio įnagininkais. ! Taip pat nelinkę prieveiksmėti ir papildinio funkcija vartojami įnagininkai. Čia įnagininką nuo stabarėjimo sulaiko jo objektinė reikšmė. Ypač tvirtai laikosi savo pirmykštėje kategorijoje daiktavardiniai papildinio įnagininkai. Jeigu kitų linksniuojamų kalbos dalių (skaitvardžio, įvardžio) papildinio įnagininkai kartais ir rodo tam tikras stabarėjimoprieveiksmėjimo žymes, tai tik tais atvejais, kai papildinio reikšmė silp74 nėja, krypdama į veiksmo būdo reikšmę, pvz.: važiuoti abejais (abiem porom arklių), penkiais, šešiais (sc. arkliais), savém trąšas veža (savo jėgomis, savo arkliais). Taigi būdo įnagininkas pasirodo ne tik kaip linksnis, į kurį suteka įvairūs kiti įnagininkai, bet ir kaip pereiginė stadija, kur lengviausiai išsidiferencijuoja aplinkybinė reikšmė ir prasideda stabarėjimo-prieveiksmėjimo procesas, kur įnagininkinis papildinys gali pereiti į aplinkybę ir pati įnagininko forma — į prieveiksmį. Todėl neatsitiktinai daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių tarpe žymiausią vietą užima veiksmo būdo prieveiksmiai — visų gausiausias šios kilmės ir darybos prieveiksmių semantinis būrys. Tatai galima paremti ir statistiniais duomenimis. Šiam darbui tiek iš raštų (daugiausia grožinės literatūros kūrinių), tiek iš liaudies šnekamosios kalbos surinkta 1016 atskirų nagrinėjamojo tipo prieveiksmių lyčių. Iš jų veiksmo būdo reikšme vartojama 713 lyčių (70%), vietos-erdvės — 145 (14%), laiko — 110 (119%), tarinio 28 (3%), kitomis prieveiksminémis reikšmėmis (tikslo, priežasties), o taip pat dalelyčių, modalinių žodžių ir prielinksnių reikšme — 20 (2%). Daugiskaitos įnagininko kilmės veiksmo būdo prieveiksmiai išsiskiria iš kitų šios darybos prieveiksmių semantinių būrių ne tik vartojamų lyčių gausumu, bet ir papildomų reikšmių įvairumu ir turtingumu. Pati dominuojanti veiksmo būdo reikšmė, mažiau susijusi su papildomais reikšminiais atspalviais, paprastai būdinga tik tam tikrai nedidelei šios kilmės ir darybos veiksmo būdo prieveiksmių daliai — daugiausia tokioms lytims, kurios žymi abstraktesnio ir bendresnio pobūdžio aplinkybinius santykius, pvz.: vargais negalais, antlaužais (frazeologiniame junginyje širdies antlaužais ,labai nenoromis, purtantis, prisiver¢iant"), aplamais „aplamai, apskritai“, nenoromais „nenoromis“, nuodėmais ,nuo daikto, nuolat, ištisai“, paieškais „ieškodamas“, paklausais ,klausinédamas”, pakriksmais ,padrikai, netvarkingai“, skaudžiais „skaudžiai, labai, didžiai“, aumeniais „atmintinai“, aklomis „aklai“, aplomis „nieko nežiūrint, neskiriant, vienodai", bergždomis, „senu pienu, apie karvę“, dovanomis, ,,dovanai, dykai, veltui“, melomis „melagingai“, néromis ,noriai, su noru", noromis nenoromis, slaptomis „slapta, slaptai", dfsparomis „nenoromis, atsispyrus, užsispyrus", atviromis „atvirai, aiškiai, raiškiai“, atūdūromis įvadom „viliojimu, masinimu“, nedrąsomis „nedrąsiai“, négirdomis ,negirda, negirdint", nenoromis, nesviltomis (<nesiviltomis) „netikėtai“, nežiūromis „nežiūrint, nežiūrėdamas“, paklausomis „klausinėjant“, pasalomis „iš pasalų“, paselomis „t. p.", paslaptomis „slapta, slaptai“, patykom „patykojant, pasalomis“, patylomis „t. p.“, paviršomis „paviršutiniškai, bet kaip“, glundžiomis „pasalomis, tyliai“, glūsčiomis , vog¢iomis, slapta", imčiomis ,į skolą, i barga", jučiomis , juntamai, kitiems žinant“, jusčiomis „t.p.", lygiomis „lygiai, vienodai", maciém „matomai, regimai, matant, regint", slap¢iém nemaciom „labai slaptai“, ūmaniom „neapgalvotai, neapsižiūrėjus“, vogčiomis „slaptai“, žiniomis „viešai, atvirai, regimai“, apiviršiomis „paviršutiniškai, šiaip taip“, atvirkščiomis „atvirkščiai“, aume75 niomis „sergant, negaluojant“, aūmoniomis , be sąmonės, be nuomonės, apgraibomis”, nejučiomis „nepastebimai, savaime“, nejusčiomis „t. p.“, nemačiomis „nematant, slapta“, nežiniomis „nežinant, nežinodamas“, nuotariomis ;įtariamai, įtartinai", paslapčiomis „slaptai“, pavir§iém „nerūpestingai, paviršutiniškai", slaptėmis „slaptai“, ūmonėm „neapgalvotai, neapsižiūrėjus", aūmonėmis „be sąmonės, be nuomonės, apgraibomis“, paviršiumis „paviršutiniškai“, aūmenimis „neapgalvotai, neapsižiūrėjus" rts : Siaipjau dazniausiais atvejais kalbamojo tipo prieveiksmiai pasizymi dideliu ekspresyvumu ir vaizdingumu. Reik3dami veiksmo. būdą, jie paprastai tą veiksmą palydi ir statiniu ar dinaminiu vaizdu, kartais nuspalvina jį palyginimu, ir tuo būdu pati veiksmo aplinkybė iškyla tarsi regima, tiesiog akimis suvokiama. Nors šiuos prieveiksmius pagal bendrąjį klausimą kaip? (kuriuo būdu?) priskiriame veiksmo būdo prieveiksmių būriui, tačiau iš tikrųjų jais dažnai ne tiek pats abstraktus veiksmo būdas žymimas, kiek konkreti veiksmo pasireiškimo forma nusakoma. Daugelis šių prieveiksmių savo šaknimis, o kartu ir leksikine reikšme, yra susiję su veiksmažodžiais, todėl sakinyje, šliedamiesi prie pagrindinį veiksmą rodančio veiksmažodžio, jie dažnai sukelia ir šalutinio veiksmo vaizdinį ir eina savotiškais atitinkamos šaknies dalyvių, padalyvių ar pusdalyvių sinonimais. Kai kurių nagrinėjamojo tipo prieveiksmių reikšmė nepaprastai kondensuota: čia dažnai šalia įprastinės veiksmo būdo reikšmės susiduriame kartu ir su statinio ar dinaminio vaizdo, su konkrečios veiksmo pasireiškimo formos, o taip pat su šalutinio veiksmo reikšmėmis. Ypač tas reikšmės kondensuotumas būdingas šnekamojoje liaudies kalboje pasitaikantiems dvikamieniams dariniams, kurių antrieji dėmenys savo šaknimis susiję su veiksmažodžiais. Šie prieveiksmiai pačios kalbos kūrėjos — liaudies sukurti su tokiu nuostabiu taiklumu ir pasižymi tokia ekspresija, kad, norėdami sinonimiškai nusakyti jais reiškiamus aplinkybinius santykius, dažnai turėtume griebtis aprašomojo būdo ir tai, |kas prieveiksmine konstrukcija pasakoma sintetiškai ir kondensuotai viena lytimi, tegalėtume išreikšti žodžių junginiu ar ištisa fraze. Čia iškeltojo tipo prieveiksmius tiksliausia būtų pavadinti vaizdiniais veiksmo būdo prieveiksmiais. Kad toks pavadinimas geriausiai atskleidžia jų semantinę prigimtį, rodo patys pavyzdžiai: almais „galvatrūkčiais, būriu, sriautu" (plg.: Visi vaikai nualmėjo (būriu nubėgo) lapės pažiūrėti), piestais „piestu, ant užpakalinių kojų“, plėšais „veržiantis plėšiantis, verždamasis plėšdamasis" (plg. čia hibridines daiktavardines-prieveiksmines artimos reikšmės lytis: pliupsais „visu būriu", rumulais „,strūkliu, sriautu, srove“, uldurais ,stkuriais, verpetais“, ūrmais „visu būriu, galvotrūkčiais“, urmulais „srove, sriautu, šniokšdamas putodamas", ūrstais „sūkuriais“, ūrtais (< le. hurtem, ru. ryprom) „krūvomis, ‘gabanomis; labai smarkiai, sparčiai, greitai" ir kt.), apglobais ,apglobus, apglobdamas, keliais eidamas“, apgrabais ,,apgraibomis, bet kaip, greitai", apgraibais „t. p.“, apgraibstais „apčiupomis, graibantis, graibydamasis”, apgramais paviršutiniškai“, apgrobais „t. p.“, apkandais „lyg dantyse 76 įsikandus", apžargais „aplamai, paviršutiniškai“, apigrabais ,apgraibomis", apyc€iupais ,ap¢iupomis, apy¢iupai, maždaug, apytikriai", atroplais „roplomis, réplomis”, atsiūbais „siūbuojant“, atžvilgais „žvilgčiojant atgal, atsisukant, pasižiūrint“, įbrukais „grūdžiantis, verziantis", išplastais „išplėtus sparnus, skvernus; smarkiai“, išsprogtais (išlipo, išvirto o iš nuostabos), išvirtais „kūlio verčiantis", paglemžais „grobte, stver- ‘, palaipais ,plavenant, pliupciojant (apie žvakės liepsną)“, paplazdais a pasigavais ,pagaudomis, vieną po kito", pralinddis, grudziantis, verziantis, liste lendant”, prisédais „pasėdint, pasilsint", priséstais ,t.p.", proverksmais „verkiant, pro verksma", sudiaupais ,susi¢iaupus; vos-ne-vos", užbloškais (nutadiau rasta, t. y. uzbloskes, pasižymėjęs su virve), užčiaupais „susičiaupus; vos-ne-vos“, užgrobais „grobte, uzgrobiant, stengiantis užgrobti", uZgulais ,,uzgulus, neatsitraukiant”, užgužais (paaugau be motinos prie giminių, t. y. ujamas, skaudziamas), aukštšūkais „aukštyn pasišokėjant", basnirtais „basomis įsinėrus į batus“, dvikibais (dvikybais) „sukibus po du", dvikinkais ,sukinkius į vežimą pora arklių“, dvily-pais „dviem sėdint ant vieno arklio, dvisėda“, dvisėdais, „t. p." kaktomušais „kaktotikiu, susiduriant kaktomis“, kūlvirstais „galvotrūkčiais“, vienvarais „be perstogės (varinéjant)", žemėvilkais , velkant žeme (ištirpus sniegui)", gaidéliais (nešioti vaiką, t.y. uZsisodinus ant pečių), kromėliais „užsidėjus ant nugaros", trinkuliais ,„galvotrūkčiais“, tuščiais „dykom, be nieko", atšūkiais „labai greitai, šokinėjant", atžvilgiais "atgal ėjimą, bėgimą, .)“, pasklindžiais „paskliundromis, slystant į šoną (paprastai apie važiavimą rogėmis)“, pašliūkščiais ,slidinéjant”, aukštšūkiais „aukštyn pasisokejant", ditkūliais ,kuliais, strimagalviais, per galvą“, dūdkūliais „kūliavirsčiais", dūdkūliais „t. p.“, dūtkūliais „t. p.“, dūtkūliais „t. p.“, dvikybiais „dviem sėdint ant vieno arklio, dvisėda“, dvikinkiais „porą sukinkius“, dvikužiais ,sukibus po du, dvisėda“, dvilipiais , dviem sėdint ant vieno arklio, dvisėda", dviraičiais ,t.p.", galtrūkčiais „labai smarkiai, galvatrūkčiais", galtrūkiais „t.p.“, galvaduriais „t. p.“, galvatrūkčiais „t.p.“, galvatrūkiais „t.p.", galvatrūksčiais „t. p.", galvotrūkčiais „t. p.", galvotrūkiais „t. p.", galvétrikséiais „t. p.", kaktomūšiais „kone susiniušant kaktomis, labai arti", kryzikryziais „kryžiškai, kryžmai“. kūliavirsčiais „verčiantis kūlio, strimagalviais", kūlverčiais „t.p.“, kūilvertiniais „t. p.", skefskryžiais „skersai kryžiuojant" (Batus riša skerškryžiais), stūčiagalviais „stačia galva“, strimgalviais „galvotrūkčiais“, strimgalviais „t. p.“, šalipančiais (pančioti, supančioti arklius [vieno arklio deSing, kito kairę koją]), šunrajais (ėsti, ryti [kaip šuo]), trim kūliais „verčiantis, vartantis“, trūkčiagalviais „galvotrūkčiais, strimagalviais, stačia galva“, trūkstangalviais „t. p.“, akėlpomis , be nuovokos, apgraibomis”, baltomis (sc. akimis) ,Zvairai, žvairomis“, basomis „su basomis kojomis“, čiulpom „čiulpiant“, čiurkšlomis „čiurkšle“, Ciupinomis „čiupinėjant“, dykém „tuščiomis, dykai, veltui, be nieko“, dribsém „risčia, ristele", grįžom „grįžtant, paeinant ir vėl grįžtant“, gujom „pasilenkus, susitraukus, įsigaužus", kreivomis „skersomis, šnairomis“, lengvém „lengvai, nepakro77 vus (vežimo)“, naromis ,pasinérus po vandeniu", niūromis „iš paniūrų", repečkomis „ropojant, repeckojant”, rėplomis „rėplojant“, roplomis „t. p.“, ropomis „t. p.", sausomis „sausai, be nieko", šokinomis ,Sokinéjant", žaroms „išsisklaidžius“, žnairomis „šnairuojant, žnairuojant, žvairuojant", žvairomis „t. p.", apčiūopomis ,apsigraibinéjant; paviršutiniškai, nerūpestingai“, apčiupomis „t. p.“, apgrabomis „t. p.", apgraibomis „paviršium, nerūpestingai; šiaip taip“, apgraibstomis „t. p.", apgrébomis ,,apsigraibant”, apgreibomis „paviršutiniškai“ apsisukém ,apsisukant, nuolatos“, apZabém „leidžiant ratus iš abiejų kelio pusių, abipusiai; godžiai; paviršutiniškai, nerūpestingai“, apZargém, ,apzarga, be balno“, apičiupom ,graibantis, čiupinėjantis, paviršutiniškai“, apigraizdom ,paskubomis“, apyčiupomis „paviršium, paviršutiniškai“, apygraibomis „apgraibomis, šiaip taip, paviršutiniškai“, atbulomis „atžagariomis, užpakaliu", atlapém ,atlapai”, atžvilgomis ,atzvilgais, atsižiūrint atgal“, atūdairom „pasižvalgant; tingiai", iSdrdikom , nesusisagscius, nesusitvarkius“, istraukém (marškinius nešioti [ant virSaus]), išžargomis ,iSZzargai, iSZirgai”, paddlbém „iš padalby, iš padilby”, padilbém „Št. p.", pagraibomis napgraibomis"”, pagubrém „pasilenkus“, pagurém ,t.p.", paguzém ,pasiguzus, pasilenkus, pasikuprinus”, paklupstém ,klumpant”, pakniopstom ngalvotrukciais, griuvinéjant ant nosies į priekį“, pakniupstém ,t.p.", paknopstomis „t. p.", pandrdomis „t. p.", panarém ,,pasinérus po vandeniu; panarinus žemyn galvą“, panitaromis „iš paniury", paplastém ,plasnojant skvernais, sparnais pazemiu", paplavém ,t. p.", paplazdém „t. p.", pasiautom ,slystant, virstant į šoną“, paskliundromis „t. p.", paskliundomis „t. p.", paskridém „paskrendant“, pastriūokomis ,striuoksint, pasišokėjant", pasverdomis ,sverdint, sverdinéjant”, patarūndom ,strimagalviais, galvatrūkčiais“, prakeršom „prakeršai“, probégom ,prabégant, paviršutiniškai, probėgšmais“, basnirtomis ,įsinėrus basomis kojomis į batus“, dvisėdoms „dviem sėdint ant vieno arklio“, kūlvartomis ,kuliais verčiantis“, kūlvertomis ,t.p.", nésiarikom „,strimagalviais, nosimi rakant žemę“, pusidumirkom „pusiau prisimerkus“, pūsmirkomis „t. p.“, bridžiomis ,braidant”, (visomis) keturiomis ,,kojomis ir rankomis, labai stengiantis, iš visų jėgų“, plačiomis (sc. akimis) „išplėtus akis“, rangčiomis „rangantis, raivantis", rungčioėm „rungiantis“, tuščiomis ,dykomis, be nieko“, ugniém „ugnimi, smarkiai“, Znairibms „šnairai, žnairai“, apgraibailiom ,apgraibom", atbūsnyčiomis ,basnirčia, basaminčia“, basnirčiomis „t. p.“, galvatrūkčiom „labai greitai, smarkiai, paknopstomis“, kūlverčiom „kūliais, kūlvertiniais“, kūlvirsčiom „t. p.“, kepurstėm „ropomis, keturiomis“, būsiautėmis ,basomis (be kojinių) apsiavus“, kulvertémis ,kuliais, kūlvertiniais“, strimagalvėmis „stačia galva, kūliais“, šunakimis ,Sunies akimis“, kršžiumis ,kryžiškai, kryžmai“, skliundziumis ,galvatrukciais”, KkryZkryZiumis ,Kryziskai, kryžmai“. Reikia pastebėti, kad šalia čia duotųjų prieveiksmiy (ir hibridinių darinių: pliupsais, rumulais, uldurais, ūrmais, urmulais, urstais, ūrtais...) būtų galima iškelti daugybę daugiskaitos įnagininko lyčių (apšalais [lyja, 78 t.y. lyja, ir viskas apšąla, apledija], būriais „tarpais, perdebesiais“, gūsiais ,,šoriais, tarpais“, kūliais „verčiantis kūlio“, urduliais , kunkuliuojančiai, bangomis", ūrtuliais ,„,galvotrūkčiais, labai greit", ūruliais ,,bangomis, sūkuriais, verpetais“, vėjais „kaip vėjas“ ir t.t.), kurios, kad ir rodo nežymų linkimą į prieveiksmėjimą, tačiau neatskirtinos nuo. „daiktavardžių, nes tebeturi išlaikiusios pilnas linksniavimo paradigmas. Jei aukščiau suminėtieji prieveiksmiai, reikšdami veiksmo būdą, dažniausiai iškelia ir tam tikrą regimąjį (optinį) vaizdą, tai kitiems veiksmo būdo prieveiksmiams būdingas girdimasis (akustinis) vai zdas, pvz.: pašnibždais „pašnabžda“, patyliūkais ,(labai) tyliai“, patylukais „t. p.“, prorėksmais „pusiau rėkdamas, garsiai“, patylėliais „(labai) „tyliai“, patyliais „tyliai“, balsomis „balsu, balsiai, garsiai“, kuštomis „pašnabžda“, kuždomis „t. p.“, šnabždomis „t. p.“, šnibždomis „t. p.“, šnypš- „tomis „šnypščiamai“, tylomis „tyliai“, paklegomis ,klegant, balsu“, pakugždomis „pašnabžda“, pakuštomis „t. p.“, pakuždomis „t. p.“, papliupom „garsiai, balsiai“, pastūgomis ,,staugiant”, patėrškomis ,terškant“, pašnabždomis „pašnabžda“, pašnibždomis „t. p.“, pusiaugiedom „pusiau giedant“, tylemis „tylomis“, tylutėlėmis „(labai) tyliai“, tylūtėmis „t. p.“ ir t.t. Ir kitų veiksmo būdo prieveiksmių pati bendroji ir pagrindinė veiksmo būdo reikšmė dažnai nėra vienintelė: kartu su ja iškyla ir įvairios .papildomos reikšmės, kartais nustelbiančios net veiksmo būdo reikšmę, būtent: 1% a) tempo: zovadais „šuoliais, zovada", zovedais „t. p.", palengviukais ,palengvéle, palengva“, pamažiūkais ,pamazeli, pamažu“, šūoliais „šokuojant, šūksniais", apyžingsniais „žingine“, palengvdiciais „palengvėle, palengva“, pamažėliais „pamažėli, pamažu“, greitomis „greitai“, skubinomis „skubiai“, skubomis „skubiai“, tekinomis ,tekinas, bėgte“, apytekomis „apytekiniu“, pabėgomis ,tarpais bėgant“, paliuokomis „šuoliais", paskubomis „iš paskubų, skubiai, greitai“, pastrdipomis „šuoliais“, pašokomis „šuoliais“, paSokédamas", pašuokomis „t. p.“, patekomis ,bégomis“, pétekomis „beveik risčia“, šuoliom „šuoliais“; b) laiko: apėntais „vėl, iš naujo“, grįžalais „grįžtant, grįždamas“, grįžulais „t.p.“, priešais „ateityje, prieš akis", ūpais „kartais, tarpais“, atminais „kartais, atsiminus, kai kada“, ūtmyniais „t. p.“, atvalkais „antrąkart“, apėntaičiais „vėl, iš naujo“, atotrūkčiais .,,atsitraukiant nuo darbo, kai kada“, atétrakiais „t.p.“, įgeidžiais „retkarčiais, kai esti noras“, įnioriais „t.p.“, įšokiais „retkarčiais, priešokiais“, inšokiais „t. p.", pripulCiais ,pripuolant, priSokant, kada-ne-kada", priepuoliais ,t.p.", prieSokiais ,t. p.", atétrikomis „atsitraukiant nuo darbo, kai kada“, jgeidém „retkarčiais, kai esti noras“, plg. čia dar hibridine daiktavardine-prieveiksmine lytį perdebesiais „tarpais, Sorais" (Šiandien perdebesiais lyja); c) vietos-erdveés ar erdvinės orientacijos: priešais ,priesakyje“, priešų priešais „t. p. (sustiprintai)”, aplankais ,,aplinkui, aplenkiant, vingiu, ratu, apsukai“, aplankstais „t. p.", aplanktais „t. p.", įdūrmais „tučtuojau iš paskos, įkandin“, įkantinais „paskui, iš paskos, įkandin“, padūrmais „t. p.", patikimais „tik pas patikimus, ne visur“, pridūrmais „iš 79 2. He Bo Bcex 3HaueHMsiX H DyKHKUKSAX TBODHTEJIbHbIH Mae MHOXKeCTBeHHOTO M4HCJ/IAa B OAMHAKOBOH cCTerieHH AanBepOnHuaJiH3yeTca. Han6osjiee OJIH3KHM K HapeuHIO SIBJISETCSi TBOpHTEJIbHbIė cnoco6a H o6Gpasa J eH CTBHS, 3HaueHHe KOTOPOTO uacTO TPYAHO OTTrpaHHUHBAtTCS OT APYTHX 3HAYEHHH TBODpHTeJIbHOTO Majexa MHOXKECTBEHHOrO UKHCJIa. TBOpHTEJIbHbINH obpasa H cnocoba AefCTBHS siBJsieTCsi Kak Obl NepexopHoil craaueil, B KOTOpoil Jierue Bcero Aud depeHunpyercs 06CTOATENLCTBEHHOE 3HAYEHHE H HauHHaeTCS mpouecc agsepbuanusaunuu. B 3Toil cTaguu nae AOMNOJNHEHHE, BbIDAXKEHHOE TBODHTEJIbHbIM I1a[€KOM, MOXET NepeiiTH B OGCTOSTEJIbCTBO, a (OpMa TBOpHTEJIbHOTO Majeka — B Hapeuue. 3. Cpeau napeumii, NPOH3LIEAIMX OT TBOPHUTENLHOTO NagexXa MHOXKeCTBEHHOT'O YHCJ/Ia, CaMblii MHOTOUKHCJIEHHbIH CeMAHTHUEeCKHĖ paspsifi COCTaBJISII0T Hapeuusi crioco6a H ob6pasa aeiictBus. Hapeuns crnoco6a um o6pasa NEACTBHSl BBIAE/SIOTCS CPeAH APYTHX CEMaHTHUYECKHX pa3psfloB HapeuHi He TOJbKO HaHOOJbIIefi MHOTOUKHCJIEHHOCTbIO, HO H MHOrooGpas3uem Hu 60FaTCTBOM AĄĮONMOJIHHTEJIbHbIX OTTEHKOB 3HaueHHs. [JoMHHHpyIOllee 3HaueHHe cnoco6a H o6pasa meficTBHSI OGBIUHO SIBJISIETCS XapaKTEpPHOH He BCeM HapeuHsAM 3TOro THIIa; a JIKINb ONpejeseHHONH HX uacTH, obo3Hayaroueid o06CTOSITe/IbCTBA Gojiee OTBJIEUEHHOIO XapakTepa. B OCHOBHOM Ke NO/IaBJISfoliee GOJbLUIMHCTBO HapeuHii 3TOro THma, 0603Hauas cnoco6 H o6pas HenCTBHA, OOBIYHO elle HMEIOT H JONOJHHTEJIbHble CEMaHTHYECKHE OTTEHKH: CONPOBOXKAAIOT [EHCTBHE CTATHYECKHM HJIH JIHHAMHYECKHM MpEACTaBJeHHeM, AeJaloT [JEHCTBHE HEOTHEJHMBIM OT ONTHYECKOro HJIH (B GoJee pesKHX C/lyyasiX) aKyCTHYecKoro ripejicTaBJIeHH;. OCHOBHOe 3HAYEHHE OCTAJIbHbIX HapeuHĖ, NPOHM3LIEAIIHX OT TBODHTEJIbHOTO Najera MHOMKECTBEHHOTO uHCJIA H BBIpAXalOWHX crnoco6 H OOpa3 AeHCTBHA, TaKXe 4acTo MepernJeTaeTCA C KaKHM-JIHOO OHHMM H3 CJAEAYIOUIHX JIONOJIHHTEJIbHbIX 3HAUCHHĖ: TeMNa, BpeMeHH, MeCTa-lPOCTPAHCTBA JH MPOCTPAHCTBEHHOH OpPHEHTAIHH, CMEHBI, MOJIOXKeHHsI (MO3WIMH), KOJHYECTBA WJM CTENeHH, HANpaBJICHHS, NPHYHHBI HJIH LEJH, OuYepefH-Nopsiika, COBMECTHOCTH, MepepbiBa, OTAeJeHHSA H Jp. 4. CpaBHHTe/IbHO HEMHOTOYHC/IEHHBIMH — SB/ISIOTCH TE. HAPeuMsi, MpoH3LIe[IHe OT TBODpHTeJIbHOTO Majexka MHOKECTBEHHOrO YHCJA, KOTOphie HMEIOT 3HaueHHe MecTa-NPOCTPAHCTBA, BPEMEHH, a Takke Te, KOTOpbIe ynorpeGasitorcsi B (QyHKIHMH noajexauiero. TOJNbKO H3pejįka BCTPEYaloTcs 30eCh 3HAYEHHA LeJH H NpHUKHHĖEI. 5. B HCKJIOUHTEJIbHO PeKHX CJyuasiX 3TH Hapeuhsi NepexofsiT B pasPSNbl YaCTHI, MOJAAJIbHBIX CJIOB HJIH TNPEIJIOTOB.