Lietuvių kalbos įvardžiai ir jų reikšmės

LeL:EST-SU VET YU sR EAT LBO OS TY R. OS Kk La UST MO APL VI LF BT 9 Vir0Q.:.§ T SR M OK S .L*Ų AK'A°'DEMI1J A LIETUVIŲ KALBOS IVARDZIAI IR JU REIKSMES A. VALECKIENE § 1. Įvardžiai turi labai bendras, atitrauktas reikšmes. Jie nurodo daiktus arba ypatybes tam tikru santykiu, neišreikšdami nurodomųjų daiktų arba ypatybių konkretaus turinio. Priklausomai nuo konteksto, nurodomas daiktas arba ypatybė gali būti vis kitokie. Įvardžiais nurodomų daiktų arba ypatybių skaičius neapibrėžtas. Keičiantis nurodomam daiktui arba ypatybei (priklausomai nuo konteksto), santykis, kuriuo tam tikras įvardis nurodo daiktą arba ypatybę, išlieka pastovus. Įvardžiai skirstomi į semantines grupes pagal tuos santykius, kuriais jie nurodo daiktus arba ypatybes. Šiame straipsnyje semantinė įvardžių klasifikacija bus kiek kitokia, negu dabartiniuose lietuvių kalbos vadovėliuose. Be to, čia bus stengiamasi iškelti lietuvių kalbos įvardžių darybinę-semantinę stratifikaciją, t. y. parodyti, kurie įvardžiai ir jų reikšmės yra seni ir kurie naujai susidarę. 1. Asmeniniai įvardžiai § 2. Asmeniniams priklauso a8, tū, més, jūs, jis, ji, tūmsta. Kartais asmeninių reikšmę dar turi įvardis pats, -i. Grynais asmeniniais (ir tai su išlygomis) galima laikyti tik įvardžius as, tu, més, jūs, tdmsta. Jie nurodo asmenis kalbančiojo asmens atžvilgiu. $ 3. Įvardis aš nurodo patį kalbantiji asmenį, tad — asmenį, į kurį kreipiasi kalbantysis. — Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvensiu! — dejuoja motutė... BilR I 164. — Jonai, ir tu marš į darbą, — galybės nerodyk, yra ir už tave galingesnių CvR IX 64. Mės ir jūs pagal savo reikšmę laikytini savarankiškais įvardžiais, o ne as ir ta įvardžių daugiskaitos formomis (taip sąlyginiai daroma linksniavimo sistemoje). Mės nurodo ne kelis kalbančiuosius asmenis (t. y. du ir daugiau „aš“), bet kalbantįjį asmenį kartu su kitais asmenimis („aš“ ir „tu“ arba „jis“). Jūs nurodo du ir daugiau asmenų, į kuriuos kreipiasi kalbantysis (,,tu” ir „tu“ arba ,tu" ir ,jis"). Mes kareiviai. Šaltas riistis suledéjo mūs veiduos SNėrP I 205. O jūs, bobos, netrukdykit, virkit grybus ir maišykit (d.) Skp. Meninėje kalboje įvardžiais as, ti, més, jūs gali būti nurodyti ir daiktai. Šiais atvejais nurodomieji daiktai lyg suasmeninami. 31 Įvardžiai as, tu, més, jūs yra senos formos, kai kurios jų kiek pakitusios. Šalia aš lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose pasitaiko forma ėš su trumpu pradiniu e (plg.: ėš Nmč, Zt, jėš (su pridėtiniu j) Plm, Lzd, esch BP I 28, 33, 5, 6), kuri yra senesnė už lk. dš ir sutinka su lat. es, pr. es (šalia as). Lietuvių kalboje forma ėš virto aš veikiausiai dėl to, kad ji dažnai esti proklitinėje padėtyje: lietuvių kalboje iš senovės kaitaliojasi nekirčiuoti žodžio pradžios balsiai a ir et (plg. akmué lk., ekmu6 Giš, Erž, alksnis lk., elksnis Gs, Nm, Erž, erėlis 1k., arėlis Ds, erškėtis 1k., arškėtis Ds)? Formų dš, ėš priebalsis §<Z yra pakitęs dar baltų kalbų prokalbéje (plg. lat. es, pr. es, as, bet s. sl. az)“. Tarmėse vietoje įvardžio formos mės (su pailgintu e, tur būt, pagal jūs*) pasitaiko formų su trumpu šakniniu e (plg. mės Lp, Vs, Krtn, Kal, Dglš, Skdv, Vdk), kurios yra senesnės ir sutinka su pr. mes? lat. tarm. mes. Atskirais atvejais pagal mės vartojamas ir jūs (su trumpuoju u) Kal. Mūsų įvardžius aš, ta, més, jūs atitinkantys kitų ide. kalbų kamienai turi tokias pat asmeninių įvardžių reikšmes. $ 4. Įvardis tamsta lietuvių kalboje yra naujai susidaręs greičiausiai iš junginio tavo mylista, plg. pereigines formas tūmista Slnt, Gs, Krok, Vrn, Švnč, Eiš, tūmysta Lp, Kv. Šis įvardis nenurodo naujų asmenų santykių. Jis vartojamas vietoje tū, mandagiai, su pagarba kreipiantis į kitą (dažnai mažai pažįstamą ar vyresnį, gerbiamą) asmenį. Įvardžio tamsta daugiskaitos formos pasitaiko, mandagiai kreipiantis į du ar keletą asmenų, vietoje įprastinio jūs. ; — Nežinau, — atsakė liūdnai Antanas, — gal tamsta patarsi? Juk dėdė esi... BilR I 79. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo. — Tai tamstos gal rarotų einat? — paklausė ji. — Rarotų, — atsakė sesuo atsidususi, — bet kad t a msta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! BilR I 171. Senuosiuose raštuose vietoje tūmsta vartojami junginiai jūsų sveikata, tamstos sveikata. Pasitaiko tokių junginių ir dabar grožinės literatūros kūriniuose. Daiktavardis sveikata čia nebeturi savo tiesioginės reikšmės. Bet idant tis daiktus kurius iūmus priminiau iusy sweikatos gereus galėtų atmint: trumpdi tatai ką pasakiau ąntrū kartū sakau DP 34. ! Žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1 sąs., Kaunas, 1924, p. 9. * J. Endzelynas (žr. jo Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 147) abejoja, ar visose lietuvių kalbos tarmėse ėūš<ėš, ir nurodo dar trečią formą tarm. 65<<as (iš Anykščių), gretindamas ją pirmojo garso atžvilgiu su s. sl. az», kur a žodžio pradžioje galėjo būti iš ilgojo balsio (žr. A. Mei e, ObmiecraBsAHCKHHA 5351K, Mocrsa, 1951, p. 363). Mūsų supratimu, lietuvių kalbos formoje O6š<ūš greičiausiai yra antrinis balsio pailgėjimas. Tarmėse įvardžio aš balsis dažnai pailgėja, kai jis atsiduria atvirajame skiemenyje, prisidėjus prie šio įvardžio pabrėžiamosioms, dalelytėms (plg.: ąšai BaranLM 179 (Jnš), ąšianai Sv. Dbk., Žsl, Pnd, ūšian An, Sv, ūšiano BūgAS 172 (Dsn), ūšiainos Lkm, PIS, ūšianos Rgv, ūšianajos Brz), nors kai kur jis išlieka ir nepailgėjęs (plg.: ašai Mit, ašianai Ukm, asian Pš, Sd, Ukm, Všk, asano Str, ūšiainos Dglš), Pagal santykį asian : aš galėjo susidaryti šalia ūšian ir as. 3 Dėl formų ėš, as priebalsio §<Z virtimo žr. J. Endzelynas, min. veik., p. 147. 4 Žr. J. Endzelynas, ten pat, p. 148, : 5 Žr, J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, Riga, 1944, p. 133. 32 Kuri gs wissūs daiktus iūs ų sweikdtomus pirmieus trumpdi parodissime DP 144. ..primjssime iūsų sweikd tomus szeszis ne abei6tinus artikulus DP 257. Reikalaudamys ko nuo ko norint ar paguodos sau ieSkodamys, visados nuo ty žodžių pradėję kalbėti, galvą savą lenkdamys: Tamistos sveikatos atėjom pasiteirauti... DaukB 64. — Bet ir drąsumas jūsų sveikatos neregėtas! — stebėjos Jonušas LzPR II 46. Ta pačia reikšme kaip tdmsta, -os lietuvių kalboje vartojamas įvardis pats, -i, patys, -čios, tik jis nėra toks oficialus, pasitaiko intymesnėje kalboje. Ar pats atmeni japonų karą? Up. Man rodos, kad p ats nečiabūvis, nes patį aš pirmą kartq matau Srv. Pats, -i pagrindine reikšme Zr. § 35. : Panašiai kaip pats, -1 vartojamas dar būdvardis sveikas, -ū su isblukusia tiesiogine reikšme. : Būti milZinu, žinoma, nedidelis daiktas, bet tokiu žmogum, kaip sv e ikas, tai jau visai kas kita BalčHP 125. Aš klausiu, kas sveikas per vienas, kad taip kalbi? PaukštAA 37. Be minėtųjų, mandagiai kreipiantis į kitą asmenį, lietuvių kalboje gana įprastas vietoje tū ir įvardis jūs. Už visus kitus mandagumo reikalu vartojamus įvardžius jis labiausiai neutralus. O kodėl jums nesutikus direktoriauti mūsų vidurinėje mokykloje? — nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo Norkūno veido, paklausė Kuliešius BaltrTK II 37. $ 5. Iš visų asmeninių įvardžių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu nurodo asmenis, išsiskiria įvardis jis, ji. Jis vartojamas tiek asmeniui, tiek daiktui nurodyti. Įvardis jis, ji nurodo asmenį arba daiktą, apie kurį kalbama. Mažieji broliai pavydėjo Mikučiui, matydami, kaip vikriai jis kinko arklį, kaip pusto dalgį CvR III 137. Dešimtis kartų Deveika su Krizu pakyla iš užstalio, bet vėl juos sodina CvR IX 18. Petras nešė balną į klėtį, rado ją užrakintą ZemR 1 167. Dėl to ji Jūžo, kad laiba buvo alyvužės šakelė JV 450. . | Įvardis jis yra kilęs iš parodomojo įvardžio *is su pridėtiniu j (kai kurie linksniai turi * jo-, iū formas). Todėl ir jo reikšmė išliko artima parodomiesiems. Asmuo arba daiktas, apie kuriuos kalbama, yra tas, kurį žinome iš anksčiau arba kuris tuojau bus nurodytas (plg. parodomųjų įvardžių bendrąją reikšmę $ 13). Kitose ide. kalbose šios šaknies įvardžiai taip pat vartojami trečiojo asmens reikšme, plg. got. is „jis“, lot. is „jis“ ir „tas“. Manoma, kad įvardžio jis, ji šaknies reikšmė iš senovės buvo artimesnė tas, ta šaknies reikšmei, tiktai jis, ji buvo labiau vartojamas anaforiškai, nurodant tai, kas jau minėta (be pabrėžto išskyrimo)?. Anaforiškai vartojami parodomieji įvardžiai sakinyje paprastai turi daiktavardišką funkciją, t. y. eina veiksniu, papildiniu, kaip asmeniniai įvardžiai (zr. §§ 15, 2; 16, 2). Įvardžiui jis, ji gauti asmeninių reikšmę kaip tik galėjo padėti jo silpna nurodomoji (anaforinė) reikšmė ir daiktavardiška vartosena. 6 Zr. K. Brugmann, Die Demonstrativpronomina der idg. Sprachen, Leipzig, 1904; „Abhandlungen der Philologisch-historischen Klasse der Kėniglich Sūchsischen Gesellschaft der Wissenschaften”, XXII Bd. Nr. VI, p. 37—38. 3, Kalbotyros klausimai VI, 33 Daugelyje ide. kalbų trečiojo asmens įvardžiai turi skirtingas šaknis. Iš baltų įvardis jis trečiojo asmens reikšme pažįstamas dar latvių aukštaičių tarmėje. Kitose latvių tarmėse ir literatūrinėje kalboje vietoje jis, ji vartojamas įvardis ving. Prūsų kalboje šią reikšmę turi tans (šalia enklitinio *dis), atsiradęs greičiausiai kontaminacijos būdu iš *tas ir *anas’. § 6. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse vartojamas įvardis anas, aris, -ū vietoje jis, ji. Žemaičių tarmėje ažfis, -ū trečiojo asmens įvardžių reikšme turi visą paradigmą: afis, and, andm ir t. t., and, anos, andi ir t. t., aniė, anū, anims ir t. t., anos, ani, anéms ir t.t. Lkv; Mžk, Vvr, Grg, Užv, Sint. Šiose tarmėse ažfis, -a išlaiko ir parodomųjų įvardžių reikšmę. Rytinių aukštaičių tarmėse trečiojo asmens įvardis turi supletyvinę paradigmą: vardininkai dnas, -a, dnys® (dnies), ūnos; kiti linksniai *jo-, įūformos: jo, jam ir t. t., jos, jdi ir t. t., jų, jiems, joms ir t. t. Sv, Dbk, Dgls, Tvr, Aln, PIS, Ut; parodomųjų reikšme visos formos čia tos pačios šaknies: ands, ano, andm ir t. t., anié, anū, aniems ir t. t. Senuosiuose raštuose panaši padėtis. K. Širvydo raštuose galima atstatyti trečiojo asmens reikšme supletyvinė paradigma, kaip rytinių aukštaičių tarmėse: vardininkai anas SP I 20, ana 174, anis 32, anos 21; kiti linksniai: kilm. io 17, ios 76, iu 18, naud. iam 23, iey 170, ilemus 31, gal. ii 23, iu 72, iuos 31, ias 80, in. iuo 58, ieys 128 ir t. t. Tačiau čia dar pasitaiko ir * jošaknies vardininku, plg.: Ir tare iop motina io [...] Sitay tewas tawo, ir asz gayledami ieszkoiome tawis. Ir tare iump. Kodrin manis ieszkoiot, nezinoiot iog tuose (dayktuose) kurie ira Tewo mano, reykia man' but? O iie nesuprato zodžio, kuri bitoio iump SP I 195 (plg. lenkišką tekstą... A oni nie zrozumieli... SP I 196). Parodomųjų reikšme K. Širvydo raštuose vartojamos visu linksnių anas, -a formos, plg. ...a na krauiu tekunti žmona SP I101. Anie Arionay, Eutichionay, Monothelitay, ir kiti paklideley SP I 205. ..iaunikayčio ano SP I 88. ...ape anu Baltazaru SP I 134 ir kt. M. Daukšos ir J. Bretkūno raštuose anas, -a trečiojo asmens reikšme vartojamas nenuosekliai šalia jis, ji formų. Panašiai kaip žemaičių tarmėje, čia pasitaiko ne tik vardininkų, bet ir kitų linksnių anas, -a formos vietoje jis, ji formų plg.: vns. vard. ghis BP I 39, 45, 46, iiš DP 3, 4, anas BP I 39, Anas DP 5, dgs. vard. ghie BP I 43, 50, iié DP 3, 15, anis BP I 41, 33, aniš DP 16, dgs. gal. ios BP I 2, anus BP I 33, 35 ir kt. Iš to galima padaryti išvadą, kad anas, afis, -ū vartosena trečiojo asmens reikšme lietuvių kalboje išsirutuliojo daug vėliau, negu įvardžio jis, ji vartosena ta pačia reikšme. Istoriniu laikotarpiu ūnas, afis, -ū trečiojo asmens reikšme lietuvių kalboje dar nebuvo visai įsigalėjęs. Lietuvių kalbos tarmėse įvardžio ūnas, afis, -ū raida trečiojo asmens reikšme atitinka įvardžio on» raidą slavų kalbose. Senojoje slavų kalboje " Žr.K.Brugmann, ten pat, p. 92; J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, p. 121. 8 Anys šalia aniė (kuris vartojamas parodomųjų reikšme) greičiausiai bus atsiradęs pagal pūtys (žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 150; kitaip E. Fraenkel, Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, Gottingen, 1947, p. 23), nes pats, pūtys, kaip ir dnas, afis, dnys, taip pat vartojamas trečiojo asmens reikšme. 34 ond turėjo dar visą paradigmą ir parodomųjų reikšmę. Dabartinése slavų kalbose, išskyrus bulgarų literatūrinę kalbą, jau susiformavusios supletyvinės paradigmos trečiojo asmens reikšme iš įvardžio ons ir *js formų, plg. rus. on, ero, emy ir t.t., lenk. on, jego, niego, go, jemu, niemu, mu ir t.t., ček. on, jeho, od ného jemu, mu, (k) nému ir t.t. Senojoje rusų kalboje ons šalia trečiojo asmens reikšmės dar turėjo ir parodomųjų įvardžių reikšmę?*, o dabartinėje rusų kalboje on vartojamas tik trečiojo asmens reikšme (pilnoji šio įvardžio forma oHbktū tam tikrais atvejais dar pasitaiko parodomųjų reikšme). Vadinasi, slavų kalbose ons trečiojo asmens reikšme taip pat nėra praindoeuropietiško senumo. Tiek lietuvių kalboje anas, afis, -a, tiek slavų kalbose on» bendra vartosena trečiojo asmens reikšme atsirado greičiausiai savarankiškai, bet dėl tos pačios priežasties, Yra pagrindo manyti, kad ūnas, afis, -ū trečiojo asmens reikšme bus išsirutuliojęs panašiai kaip jis, ji, iš anaforinės parodomojo įvardžio anas, -a vartosenos (tolesnį aiškinimą zr. § 17). $ 7. Asmeninių įvardžių trijų asmenų sistema išreiškia pagrindines kalbos akto puses: kalbantiji, klausantiji ir asmenį arba daiktą, apie kurį - kalbama, Atskirose kalbose asmeniniai įvardžiai padeda išreikšti veiksmažodžių asmens kategoriją, plg. angl. I go, you go, he, she, it goes, we go, you go, they go. Lietuvių kalboje asmeniniai įvardžiai šia funkcija nebūtini, nes veiksmažodžių asmeninių formų galūnės gerai išreiškia asmens kategoriją. Lietuvių kalboje įvardžiai aš ir ta bei més ir jūs dažnai išleidžiami. Jie vartojami tada, kai sakinyje norima pabrėžti kalbantįjį asmenį arba jo pašnekovą, taip pat būtini tada, kai asmeninis įvardis yra vienas iš vienarūšių veiksnių arba turi prisijungusį draugės įnagininką, plg.: mano brolis ir aš, més su broliu. 2. Sangrąžinis įvardis $ 8. Sangrąžinis įvardis yra vienas — savės. Tai sena forma (tarmėse pasitaiko ir su senesniu šaknies balsiu e: vns. kilm. sėvęs Rt, sėvęs Sg, Rsn, vns. gal. sevė StngŽ 43, sėvę Mit I 73). To pat kamieno sangrąžinį įvardi turi ir kitos ide. kalbos. Įvardis savės nurodo asmens, kuris sakinyje suvokiamas kaip veiksmo ar būsenos subjektas, santykį su pačiu savimi. Tuo būdu sangrąžiniu įvardžiu nurodomas asmuo ir asmuo, einantis sakinyje veiksmo subjektu, yra tas pats. Sangrąžinis įvardis sakinyje visada rodo veiksmo objektą. Dėl tokios savo funkcijos sangrąžinis įvardis iš senovės neturi vardininko linksnio, t. y. subjekto linksnio. Taip pat iš senovės sangrąžinis įvardis neturi daugiskaitos formų. Lietuvių kalboje sangrąžinis įvardis savės yra išlaikęs labai seną vartoseną. Jis čia nurodo tiek kalbančiojo, tiek pašnekovo, tiek asmens, apie kurį kalbama, santykį su pačiu savimi. 9 Žr. A. II. ikyOnunckuž, Heropaus ApeBHepyccKoro s3bika, Mocksa, 1953, p. 193. 35 — Aš duosiu dešimtį! — sušuko vyresnysis. — Ir aš tiek pat, — tarė antrasis. — Tik dabar neturime prie savęs ŽemR I 181. Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas MairRR I 69. Senelė irgi atsisėdo ant kulbelės, pataisė verpstoką ir pasitraukė arčiau į save ratelį KrėvAP 126. Stepukas sugaužė pečius, patraukė rankų alkūnes po savimi ir iš karto pasidarė dar panašesnis į nuvelėtą autą, negu į gyvą sutvėrimą BaltPV I 110. Tris dienas sau galėjo jie dirbti, tris dienas eit į dvarą Vikv. Senobinė sangrąžinio įvardžio vartosena, be lietuvių, yra išlikusi ir kitų baltų, taip pat slavų kalbose, plg.: lat. es aizstūvu sevi, tu aizmirsti sevi, ving nepiederėja sev; rus. a Kynua ce be KHUry, Tbi gymaeulb O cebe onB3aac cobolii mau. Daugelyje dabartinių ide. kalbų, pavyzdžiui, vokiečių, anglų, prancūzų, sangrazinis įvardis tinka tik asmeniui, apie kurį kalbama. Kai veiksmo subjektu eina pirmasis arba antrasis asmuo, vartojamos asmeninių įvardžių formos, plg.: vok. ich kleide mich an, du kleidest dic h an, er kleidet sich anir t.t. Lietuvių kalbos senuosiuose raštuose šalia įprastinės savės vartosenos (plg.: Dik mums ing sawe tijkietij Mz 421, Miliek artima [...] kaipo patis sawi Mz 38. ..preg saw es mani laikikiet Mz 9) pasitaiko ir tokių. atvejų: ..pro anksta pagatawissu mane tawespi Mz 511. Prieg tawes tu mus turék Mz 260. Jeib mes mus stiprei gintumbim Mz 52. Tokios konstrukcijos su asmeninių įvardžių formomis vietoje įvardžio savés mūsų senuosiuose raštuose bus vertiniai iš kitų kalbų. 3. Savybiniai įvardžiai § 9. Savybiniams įvardžiams priklauso: mano, tavo, savo, manas, -a, tūvas, -a, savas, -a, manasis, -Oji, tavasis, -0ji, savasis, -Oji, musasis, -0ji, jusasis, -6ji, maniškis, -é, taviskis, -ė, savi$kis, -é, musiskis, -é, jusiSKis, -é. Savybiniu įvardžių reikšmę taip pat turi asmeninių įvardžių (išskyrus aš ir tū) kilmininkai: jé, jos, jū, mūsų, jūsų, tdmstos, tamsty, patiės, pačios, pačių. Visi lietuvių kalbos savybiniai įvardžiai turi asmeninių arba sangrąžinio įvardžio šaknis. Seniausios yra a/o kamienų formos. Liet. tūvas, -q, sūvas, -a atitinkančius įvardžius su ide. *o/@ kamienų galūnėmis turi ir kitos giminingos kalbos, plg. lot. tuos, suos (šalia naujesnių tuus, suus) iš *tovos, *sovos"?, Manas, -a lietuvių kalboje bus atsiradęs analogiškai pagal asmeninių įvardžių sistemą (kaip mane, tavė, save, taip ir mdnas, -a šalia tūvas, -a, savas, -a)". Tokios pat latvių literatūrinės kalbos formos mans, tavs, savs. Prūsų kalbos savybiniai įvardžiai mais, twais, swais darybos atžvilgiu sutinka su s. sl. mojs, tvojb, SVOjb. Kilmininkinés formos mano, tavo, savo, taip pat ivardziuotinés manasis, -0ji, tavasis, -6ji, savasis, -6ji, masdasis, -6ji, jusasis, -0ji lietuvių kal10 Žr, StolzSchmalgz, Lateinische Grammatik, Miinchen, MCM XXVIII, p. 284. 1 Zr. K. Brugmann und Delbriik, Grundriss der vergleichenden Grammatik der idg. Sprachen, 2 Bd., 2 T., 1 Lief., Strassburg, 1909, p. 405. 36 boje yra naujesnės. Įvardžiai su vardažodžių priesaga -iškis, -ė (maniškis, -ė, taviškis, -ė ir t. t.) yra būdingi tik lietuvių kalbai. Be minėtųjų, tarmėse ir senuosiuose raštuose vartojama daugiau įvairesniy savybiniy įvardžių. Iš dgs. kilm. mūsų yra sudarytas pagal mūnas, -a, tūvas, -a, sūvas, -a su a/o kamienų galūnėmis įvardis mūsas, -a ,,musy" (imūsas liežuvis (=mūsų kalba) Lz, Ponuy musuy MP 200, mūsa n kolchoze Lz). Dar daugiau paplitę kilmininkiniai vediniai su ia/io kamienų galūnėmis, kurios būdvardžių daryboje neretai turi priklausomumo reiksme, pvz.: mūsis, -i „mūsų“ (:dėdė mūsis Dv, mūsis Suva Lz, mūsi žemė Lz, ašarėlės mūsios mergužėlės (d.) Dv, mūsį brolį Dv, per m ūsią pirkią Dv, mūsian kieme Dv, mūsion rankon Lz, mūsios pievos Lz, mūsiai vyrai Lz); jūsis, -i „jūsų“ (:jasis brolelis (d.) Dv, jūsion rankon (ps.) Lz); jOsis,-i jos" (:j6sis tėvas Lz, jOsis vyras Lz, jOsiai dukteriai Lz). Taip pat pažįstami savybiniai įvardžiai iš tų pačių kamienų su priklausomumą reiškiančiu jis, -ė (i), pvz.: tavajis, -ė Ns 1839, 2, mūsujis, -i, jūsujis, -i SchG 218, pačiūjai StngZ 45. Šalia manūsis, -ėji, tavasis, -6ji ir t. t. tarmėse vartojamas dar tamistasis, -oji Sts. $ 10. Savybiniai įvardžiai paprastai nurodo daikto priklausomumą (pagal kamienų reikšmę) pirmajam, antrajam arba trečiajam asmeniui, t. y. kalbančiajam, pašnekovui arba asmeniui, apie kurį kalbama. Savybinių įvardžių reikšmė būdvardiška. Pagrindinė jų funkcija sakinyje — eiti pažyminiais. Savybiniai įvardžiai, turintys sakinyje daiktavardžių funkciją, yra antriniai. Dabartinėje literatūrinėje kalboje labiausiai paplitę savybiniai įvar-' džiai mano, tavo, savo ir asmeninių įvardžių kilmininkai jo, jos, ją, mūsų, jūsų priklausomumo reikšme. Įvardžiai mano, mūsų nurodo daikto priklausomumą pirmiesiems asmenims, tavo, jūsų — daikto priklausomumą antriesiems asmenims ir kilmininkų formos jo, jos, jū — daikto priklausomumą tretiesiems asmenims. — Krizai, šiandien tau turgus! Matau, kad aš nereikalingas, — liūdnai sako meisteris: — nereik joms nei mano skrynių, nei kubilėlių. Paseno mano rankos... CvR IX 89. Kur Nemunas bėga, pražydo už sniegą balčiau mūsų sodai sodeliai žali MiezML 320. Na, Jonai, ir mes atėjome pašokti tavo vestuvėse VaičiūnD 111. Ūkininkai. — Mes dėl tos pačios žemės. Viktoras. — Žinote, suta jūsų žeme vienas vargas. Ja dideli ponai apsėdę laiko VaičiūnD 325. Jurgis niekuomet neateina tuščiom. Jo švarko kišenės amžinai nukarusios nuo spalvotų akmenukų, įvairiausių vinių, švino gabalėlių, senų kulkų... BaltPV; I 11. Moteriškė būgštavo, kad tik nebūtų jos vyrui įvykusi nelaimė CvR III 105. Bet ir kerplėšos, ir ju kelmai nusigąsta, kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint DonR 91. Specialių savybinių įvardžių reikšti priklausomumą trečiajam asmeniui lietuvių kalboje nėra. Įvardis savo, turėdamas priklausomumo reikšmę, kartu išlaiko ir ,,sangrąžinę" funkciją. Jis gali nurodyti daikto priklausomumą visiems trims asmenims, einantiems sakinyje veiksmo arba būsenos subjektais. Dėl to šį įvardį tiktų vadinti sangrąžiniu savybiniu įvardžiu. 37 Tada aš rašydavau ir jausdavau, kad surandu naujų žodžių savo ilgesiui, ir aš pirmą kartą pajutau, kad noriu ir galiu būti poetas VenclGD 520. Savo širdį, dainas ir jaunystę atiduosim gyvenimui mes MarcinkDP 69. Eini, tarytum ne savo kojomis! PaukštAA 30. Juk paukštis taip pat už savo giesmes lašinių negauna, o niekas nėklausia, kodėl jis ulba CvR IX 37. Katrė atnešė stuomenis muzikantams, patiesė savo staltieses ant stalų ŽemR I 77. Broliai dar pastovėjo kiek, o paskui nuskubėjo prie savo reikalų BaltPV; I 269. Įvardžiai mano, tavo, mūsų, jūsų, jo, jos, ją nurodo daikto priklausomumą kitam asmeniui, ne veiksmo ar būsenos subjektui. Plg.: Jis paėmė mano pieštuką; veiksmo subjektas yra jis (trečiasis asmuo), o asmuo, kuriam priklauso pieštukas, yra kitas (pirmasis). Sakinyje Jis paėmė s avo pieštuką asmuo, kuriam priklauso pieštukas, yra kartu ir veiksmo subjektas. Konstrukcijose su neveikiamosios rūšies dalyviais savybiniai įvardžiai mano, tūvo, savo lietuvių kalboje nurodo iš veiksmo kilusios ypatybės priklausomumą atitinkamam asmeniui (mano — pirmajam, favo — antrajam, sūvo — bet kuriam iš trijų asmenų), plg.: Na, ką, mama, ar aš ne tiesą sakiau, kad tavo išpirštas man jaunikis mus apgaudinėja? VaičiūnD 114. § 11. Įvardžiai mdnas, -ū, tūvas, -ū dabartinėje literatūrinėje kalboje nyksta, pasitaiko dar poezijoje, dainose; buitinėje kalboje vartojami tik tarmėse. Ryto saulės nužerta nuostabi mana karta MarcinkDP 69. Bėk, bėk, žirgeli, mans. juodbėrėli, iki žalios lankelės LB 25. Mani akiniai tamsiau rodo Ut. Brolis Vilniuj mūnas yra Dv. Jei tavas buvo, galėjai nebeduoti JablG 46. Savas, -a gryna priklausomumo reikšme taip pat dabar nėra dažnas, .plg.: Aš netikiu sav om ausim. Negali bajorai taip kalbėt SruogR III 377. Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų BaranAS 20. Įvardis sūvas, -a dabartinėje literatūrinėje kalboje įsigali artima savybiniams įvardžiams, bet kokybine būdvardžių reikšme „nesvetimas“, pvz.: Draugiškai ranką man tiesia minios, — aš liaudžiai sav a! SNėrP I 243. Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies... KrėvAP 107. Aš sav a, ne viešnia! And. Ar man savas, ar nesavas, kap gražus, tai gražus (vaikas) Užg. Malkos tai sav és turim Svné. Kaip gali kąsti šuva savam žmogui! Er. Tas lazda gavo, kas nežino sava Ad. Su neiginiu ne įvardis savas turi tokią pat kokybinę būdvardžio reikšmę, diferencijuotą žodelio ne, būtent „svetimas, ne toks, koks turi būti, keistas, baisus“, bet vartojamas perkeltine prasme, pvz.: Parėjęs pietų, nudžioviau aš žiauberę duonos, atnešiau Stepukui. Jis kramtė lyg nesavais žandais, o paskui atkišo atgal: — Nebenoriu... BaltPV I 109. Širdis ėmė blaškytis kaipnesava ŠimkA 15. Tų kalnų 38 aukštis buvęs nesavas (labai didelis), urvai be dugno LT II 473. Suriko nesavu balsu Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulas, ir apalpęs pargriuvo BilR I 66. 8 Senuosiuose raštuose mūnas, -ūė, tūvas, -d, savas, -a (šalia formų mano, tūvo, savo) priklausomumo reikšme dar labai dažni, pvz.: ..tu mans essi Karalijus Mz 402. ...sugrinschk wel tawospi Poniospi BB I Moz 16,9. ...pertaidZia iiémus wést' artimas saw ds DP 470. § 12. Įvardžiuotinės savybiniy įvardžių formos mandsis, -6ji, tavasis, -ėji, savasis, -6ji, musasis, -6ji, jasasis, -6ji ir ypač priesagos -iškis, -ė ivardžiai maniškis, -é, taviskis, -é, saviskis, -ė, misiskis, -é, jusiskis, -é dabartinéje literatūrinėje kalboje dažniausiai vartojami kaip daiktavardžiai vadinamojo artimo priklausomumo reikšme, t. y. vienaskaitos formomis jie reiškia „kas iš namiškių (vyras, žmona) giminė, mylimasis, mylimoji“ ir pan., daugiskaitos formomis — „namiškiai ar šiaip artimi, to krašto, sluoksnio žmonės". Ką bedaro tavoji (tavo pati), ar pasveiko Skd. Matyti, ji dar nebuvo suradusi savojo, ir visi jai buvo vienodai geri, lygūs, patrauklūs DovPK 184. Nesitikėtai dar atžvangėjo atbarškėjo jaunosios pasekėjai: broliai, gentys ir svočia su vyru. Prasidžiugo Katrė, sulaukusi savųjų ŽemR I 78. O jūsasis (jūsų šeimos galva, vyras) ar jau parvažiavo iš turgaus? Als. Maniškis visados siunčia pirmiau laišką, paskui pinigus. Gal ir tavasis taip daro KrėvAP 236. Taviškis tai nei į dangų, nei į žemę (tavo vyras niekam tikęs) Ds. Vis bėda, vis reikia gelbėti, o dėl niekų dirbti kokius raštus — nepridera su saviškiais ŽemR I 155. Kumečiai išsirinko saviškių delegaciją, kuri kalbėjo visų vardu CvR VIII 34. Ir dabar aš pamačiau, kad guliu ne vienas. Guli mūsiškiai visi: tėvas, motina, Marė, Levukas... BaltPV, I 146. Įvardžiuotinės savybinių įvardžių formos šalia kilmininkinių mūno, tavo, savo, be to, dar vartojamos, nors ir ne taip gausiai, kaip pastarosios, įprasta savybiniams priklausomumo reikšme. Vėl drumstelėjo senutis, ir po valandėlės strugt su sidabro kirviu: ,, Ar tai tavasis?“ „Ne mano. Manasis kitoks!" Jrk 22. Meisteriui galutinai įsipiauja tuščia šneka, ir jis užsimoja šaukštu, bet sūnus kaktą užsidengia savuoju šaukštu CvR IX 58. Mūsūasis bernas dar nevalgė J. Priesagos -iškis, -ė savybiniai įvardžiai šia reikšme vartojami retai, dažniau tik tarmėse, pasitaiko ir senuosiuose raštuose. Kaip bekalbėsim, tau visada liks artimesnis savas kraštas, kaip ir man maniškis BaltrTK II 257. Taviškės bitės man neina rankon Ds. S aviškė karvė išstipo, ar kur pirkai? Ds. Mūsiškis (gaidys) visų gaidžius nukapojo Sdk. Regis, kad jūsiškės pievos lyg geriau prižėlę Ds. „musiszkiey Heretikay SP I 206. : 4. Parodomieji įvardžiai $ 13. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje parodomiesiems įvardžiams priklauso: tas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -ū, toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia. Taip pat prie parodomųjų reikia priskirti samplaikinius tas 39 KY tassila liezuwis DP 7, tosia (mot. g. vns. kilm.) KL 42; tasiag, lojag, tajag „tas, tas pats": Tasiag métas DP 27, tiesiag patis sąnariči DP 8, tosidg dienos DP 609, tyiag kraszty DP 59, tomisiag nidememis DP 161, tamegiag kune DP 584, tusiqiag nusideiimisia DP 510; tokiaiag iszeiga DP 33; tasieg, tojieg, tatieg „tas, tas pats": toieg moteriszke DP 369; tdieg Diéwo warddn DP 252, tanie g paszen dieną BB 1 Moz 7, 13, t#iég wardu DP 253, tdisieg zédzeis DP 149, tatiegDP 176; tasiau, tojau, tajau „tas pats": tasiau Cipribnas DP 205, tosidu negédzios ūkis DP 7, ik taiiéu diénai DP 109, per tajau tawa Sunu Mz 298, tdgisiau zédzeis DP 361; tasiaug, tojaug, tatiaug „tas pats": tasieug Péwilas DP 187, tqiaug diėną DP 190, t#iaug metū DP 193; toksjai „toks pat" K, tokiusiéu zb6dzius DP 141. 5. Klausiamieji-santykiniai įvardžiai § 24. Klausiamiesiems-santykiniams jvardziams galima priskirti: kas, koks, -ia, kuris, -1, katras, -a, keli, kélios (ir keleri, kélerios), kelifitas, -d, kieno. Tie patys įvardžiai, priklausomai nuo sakinio rūšies ir įvardžio uzimamos vietos sakinyje, atlieka dvejopą funkciją: klausimo ir santykišką (jungiamąją). 1) Klausimo funkciją minėtieji įvardžiai turi klausiamuosiuose sakiniuose. Jais klausiama apie daiktą arba ypatybę. Kas yra konkretūs daiktai ir ypatybės, apie kuriuos klausiama, paaiški tik iš atsakymo (jeigu toks yra). Kas ten šlama? — ė vėjo papūstas lapelis, ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis. Kas ten treška? — ė vilkas: dieną, mat, užuodžia, iš naktinės medžioklės per pakrūmes skuodžia. BaranAS 24. Motynėlė, širdužėlė, k okioms sėkloms sėti? JV 468. Kurie vėjai tave atpūtė? Būg. Močiute mano, širdele mano, katrą man duosi šitų margų skrynelių? JablRR I 579. Sarkele, varnele, keli tavo vaikeliai? NS 208. Kelerius metus ištar- . navai mieste? JablRR I 224. Kelintus ans čia metus yr, trečius ar ketvirtus? Krt. Kieno rankomis kraičiai mergiotėms sukrauti? Jo rankomis, ne tavo VaižgRR I 129. 2) Santykišką (jungiamąją) funkciją minėtieji įvardžiai turi sudėtiniame prijungiamajame sakinyje. Jais jungiamas šalutinis sakinys prie pagrindinio, ir šalutinio sakinio turinys nukreipiamas į pagrindinio sakinio centrą — veiksmažodžio formą arba į pagrindiniame sakinyje esantį parodomąjį įvardį ir juo nurodomą daiktą bei ypatybę. Parodomasis įvardis pagrindiniame sakinyje eina atliepiamuoju žodžiu, kartais jis numanomas. Šimtai žino, kas ant meisterio liežuvio užsėdo: aviną Anundžiu, o Anundį avinu vadina CvR IX 23. Kas nori laimę darbu pasiimti, tam musų žemėj gera ir gražu MontvRn 17. Aš pakilau suglumęs, mažai tenutuokdamas, kur esu ir koks dabar laikas BaltPV I 67. Su kokiu sutapsi, toks pats patapsi Nm. Vėlgi ražienos riogso neskustos, bulvės neatrinktos sėklai, nebeįmanau, kurio galo griebtis BaltPV I 17. Padainuosim tan dainelę, kurios vakar nedainavom JD 958. Kalba vienas — gražu, pasi46 klausai kito — tartum medum tepa. Nebežinai, katro ir teisybė VaičiūnD 25. Katruos anksčiau sodinau (burokus), tie geresni Vlkv. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldu PP 261. Lietuvių kalboje klausiamųjų-santykinių įvardžių abi funkcijos nėra galutinai atsiskyrusios viena nuo kitos'?. Netiesioginio klausimo sakiniuose įvardžiai kas, koks, -ia, katras, -a, kelintas, -a ir kt., be jungiamosios funkcijos, gali išlaikyti dar ir klausiamąją. Šalutiniai sakiniai, prasidedantys klausiamaisiais-santykiniais įvardžiais, turi klausiamąją intonaciją. Mara. Pasakykite, kas mano motina? Algaudas. Aš tau sakiau, kad tavo motina, tave pagimdžiusi, mirė VaičiūnD 386. O naktie šaltoji! O naktie ledine! Pasakyk, koks kelias veda į tėvynę? SNėrR I 40. Eičiau klausčiau paukštužių, eičiau klausčiau raibųjų, katra šalia parjoja brolelis? JD 716. Ar nežinai kartais,« keliomis (kelintą valandą) ketino jis atvažiuoti? JablS 53. Klausiamieji-santykiniai įvardžiai klausimo funkcija yra senesni. Jų santykiška funkcija antrinė. § 25. Kiekvienas klausiamasis-santykinis įvardis, atlikdamas vieną ar kitą funkciją, turi savo skirtingas reikšmes. a) Kas dabartinėje literatūrinėje kalboje paprastai nurodo daiktus. — Iš kur atėjai, kas esiir ką čia veiki? — paklausė medininkas. — Iš kur aš atėjau ir ką veikiu, tamstai nerūpi, o kas esmi, ko beklausi? Juk matai, esmi moteriškė, ne be pono žinios apsigyvenau čionai ir nebijau nė vieno LzPR I 275. Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapstot, bėkit skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint DonR 65. Senuosiuose raštuose ir tarmėse užtinkame įvardį kas ir ypatybės nurodymo reikšme, pvz.: Kuo budu Adwėnta apwaikszciot DP 4. ..o kuo metu seia, nekurie puofe pds kiatą MP 97*. Atsibudęs klausia: K a s stotis? Tt. Po langu sėdėjau, per langą žiūrėjau, kas veidas bernelio, kas plaukas žirgelio Dglš. , Dabartinėje literatūrinėje kalboje kas tokia reikšme pasitaiko sustingusiuose pasakymuose, dažnai su pabrėžiamąja dalelyte per, pvz.: Kuo vardu žaltys, ten jei kas paminės, — nebepamatysit niekados manęs SNėrR I 427. Kas jis per žmogus? VenclGD 123. Kas yra senas įvardis, turintis atitikmenų ir kitose ide. kalbose. b) Koks, -iū nurodo kokybines daiktų ypatybes. Koks ten kalas žiedelis iš po šalmo žolėsė MiežML 98. Vidury stalo garavo dubuo baltutėliai užlietų kukulių, kokių aš niekad nebuvau valgęs namie BaltPV I 37. Koks, -ia daryba kaip įvardžio toks, -ia, atitinkamai lat. kūds, kaip tūds. : : : c) Kuris, -i ir katras, -a, skirtingai nuo įvardžio koks, -id, nurodo skiriamąsias daiktų ypatybes. Paprastai kuris, -i nurodo vieno iš daugelio daiktų skiriamąsias ypatybes, katrdas, -ū — vieno iš dviejų daiktų. Tokia 19 Tai vienas iš argumentų, kad klausiamųjų-santykinių įvardžių nereikia skirti į du atskirus skyrius. 47 katras, -ū reikšmė susijusi su jo daryba. Priesaga -t(a)ras, su kuria išvestas katrūs, iš senovės turėjo dviejų sąvokų priešpastatymo reikšmę??. Kuriai kalbai artimiausia lietuvių kalba? Aš jūsų klausau, ir ji atrodo man labai skambi ir graži VenclGD 273. Tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių biauriausios šmėklos BilR I 146. Katras judu kaltesnis: tu ar Jonas? JablRR I 224. Bepigu, kad dabar galėčiau parodyti, katras vertesnis meilės, krosnis ar ta žmogysta? ŽemR I 88. Įvardis kuris, -i, eidamas jungiamuoju žodžiu, kai pagrindiniame sakinyje nėra atliepiamojo žodžio, įgyja artimą anaforinės reikšmės parodomiesiems įvardžiams reikšmę. Sugrumėjo perkūnas, ir, pakėlę galvas, juodu pamatė didžiulį juodą debesį, kuris jau buvo užgožęs pietinę dangaus pusę VenclGD 530. Meisterienė nešasi puodą, ku ri Jonas atima. iš jos, pastato ant mūriuko CvR IX 61. Tarmėse (pvz., Skapiškio, Alantos, Palūšės, Kuktiškių ir kt. apylinkėse) kuris, -1 beveik visai nevartojamas, išsiverčiama su įvardžiu katras, -a. Vietoje kuris, -i lietuvių kalboje dažnai pavartojamas prieveiksmis kur. Mes esam tie patys varniukai, kur tu iSgelbéjai nuo bado BalcGP 44. Ei, eisiu, eisiu į tq Zemele, kur yra be vargeliy JD 756. Įvardis kuris, -i (plg. lat. kurš) greičiausiai yra sudarytas iš prieveiksmio kuf ir įvardžio jis, ji*'. Dar pasitaiko nesuaugusio šio prieveiksmio su įvardžiu junginių, plg.: Paėmė tą lempą, kur ji labai gera buvo JablRR I 494, d) Kieno nurodo daikto priklausomumą. Kas gi užuolaidą judina lango, kieno balta rankelė? SNerR 1 285. Kieno skylė, tas ir lopo Jnš. : Įvardis kieno yra sustabaréjes vns. kilm. linksnis, panašiai kaip mano, tavo, savo. Tarmėse pasitaiko ir linksniuojama šio įvardžio forma kiends, -ū, plg.: Klausia bobop, kieni vaikai Lz. Kiena toj karvė? Zt. e) Įvardis keli, kėlios ir iš jo išvesti su skaitvardžių priesagomis keeri, kėlerios, kelifitas, -ū nurodo daikto kiekį. Keli jūs čia būsit rytoj? JablRR I 224. Keleri tavo marškiniai? JablRR I 224. Kelintu teliu karvė? Ds. | Tarmėse ir senuosiuose raštuose daikto kiekiui nurodyti vartojamas dar įvardis kiekas, -a (-a) (abi formos dažnai yra savarankiškos, vartojamos |, kaip negimininės)., Kieku arklių važiavo? Dkšt. Kiekdai žmonių šiandei pusrytis virtas? J. Itgumas jo tieksay ira, kieksay ir ptatumas Bt Apr 21,16. $ 26. Kai kurie klausiamieji-santykiniai įvardžiai sakiniuose be klausiamosios intonacijos arba retoriniuose klausimuose nebeturi savo tiesioginės reikšmės. 20 Zr. A. Meite, BBepeHNe B cpaBBuTeAbHOe H3y4eHHe HMHAOEBPONEHCKHAX S3LIKOB, Mocksa-Aenunrpap, 1938, p. 282. *! Zr. J. Schmidt, Die griechischen ortsadverbia auf vt, vig und der interrogativstamm ku, KZ, 32, p. 401. 48 a) Su įvardžiu kas teigiamuosiuose sakiniuose reiškiamas neigimas, o neigiamuosiuose — teigimas to, apie ką turėtų būti klausiama. Gal dainą kokią moki, teta? — Kas ten mokės (nemoku)! Grv. Ko čia tik nebuvo?! Puodžiai, skardininkai, kepėjai su savo margintais teslainiais ir kurpiai, molinių švilpukų, žaislų pardavėjai, kiaury indy nituotojai, kubiliai, ra¢iai CvR III 54—355, b) Įvardžiai kas (budvardiska funkcija), koks, -ia, kuris, -i ir kt. pabrėžia, kad jy nurodomas daiktas yra didelis, gausus, puikus, kartais, priešingai, niekingai mažas, prastas, menkas. + Kas jo pečiai (platūs)! Ln. Kas to vaiko įstabumas, gabumas! Grž. Kas tų rūtų žalumas JD 748. O pati ir dukterys kokios audėjos! Per kelias mylias tokių nerasi Myk-PutS I 275. Razaliot, kelkis, žiūrėk, jau kuris metas (jau vėlu) VienIMA 20. c) Įvardis koks, -iū pabrėžia kokybinės ypatybės kiekį. Žiūrėk, iškrito pirmas sniegas. Koks baltas jis, koks jis švelnus! KorsRn 108. Ko ks gražus mažytis mūsų kraštas, — kaip lašelis tyro gintaro SNėrR I 476. Lietuvių kalboje pastebima specifinė įvardžio kas vartosena su veiksmažodžio (ne)būti (kartais ir kitų veiksmažodžių) asmeninėmis formomis. Tokios konstrukcijos eina viename sakinyje su kitų veiksmažodžių formomišs. Maža žmonių buvo — nebuvo kas dirba (nebuvo dirbėjų) Lnkv. Nueinu šieno — nėr kas ima (nėra šieno) Svné. Isbuéiavo jaunas mergas (kariai), kad būtų kas grįžtant laukia SruogD 14. Juk moteriškos darbo nėra ko parodyti ŽemR I 173. Galima spėti, kad tokios konstrukcijos su įvardžiu kas išsirutuliojo iš prijungiamųjų sakinių, kuriuose kas, be abejo, atliko jungiamąją funkciją, plg.: Ar yra tenai, kas darbą dirba (ar yra tam žmogus)? Jabl. 6. Neapibrėžiamieji įvardžiai $ 27. Neapibrėžiamieji įvardžiai apytikriai, apskritai arba labai bendru santykiu nurodo daiktus arba jų ypatybes ir palieka juos konkrečiai neapibrėžtus ir nežinomus. Neapibrėžiamieji pagal daiktų ar ypatybių nurodymo santykį yra priešpastatyti parodomiesiems. Pirmieji nurodo nežinomus, neapibrėžtus, o antrieji — žinomus, apibrėžtus daiktus??. ** Pagal bendrą neapibrėžiamųjų reikšmės pobūdį į šį skyrių įeina mūsų gramatikose išskiriami ne tik nežymimieji, bet ir vadinamieji pažymimieji (visas, -ū, kitas, -a ir t. t.). Is tikryju tiek nezymimieji, tiek vadinamieji pazymimieji galutinai neapibrézia nurodomo daikto ar ypatybės, plg.: Kazkas sakė. Visi sako. Kitą kartą pasakysiu. Mums neaisku; kas yra tie visi, taip pat nežinoma, kada bus kitas kartas. Jie išsiskiria savo siauresnėmis reikšmėmis, Išskyrus pažymimuosius įvardžius, neįmanoma išvesti bendro santykio, kuriuo jie, skirtingai nuo kitų įvardžių, nurodo daiktus ar ypatybes. Todėl gramatikose vadinamieji pažymimieji įvardžiai iš viso neapibrėžiami, išskaičiuojamos tik jų atskiros leksinės reikšmės. Čia duodamoje klasifikacijoje pažymimasis yra vienas įvardis pdts, -i, kuris lietuvių kalboje griežtai skiriasi nuo kitų įvardžių ir savo kilmė, ir reikšmės pobūdžiu. Jau A. Ba4, Kalbotyros klausimai VI. 49 Neapibrėžiamųjų įvardžių lietuvių kalboje yra gana daug. Visi jie nėra vieno galo ir skirstytini į keturias grupes. -A.Neapibrėžiamieji-nežymimieji įvardžiai. $ 28. Šie įvardžiai apytikriai, apskritai nurodo neapibrėžtą daiktą arba ypatybę, neiškeldami jų santykio su kitais daiktais ar ypatybėmis. Čia priklauso įvardžiai kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kėlios, kieno, kurie iš seno kartu su klausiamąja turėjo ir neapibrėžiamąją reikšmę. Su šiais įvardžiais lietuvių kalboje yra daug naujai sudarytų tos pačios reikšmės sudurtinių ir samplaikinių įvardžių: kaZkas (iš junginio kas žino kas), kažin kas, kažkoks, -ia, kažin koks, -ia, kažkuris, -i, kažin kuris, -i, kažin katras, -ū, kažkieno, kažin kieno, kas nors (su antrąja dalimi iš veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio norįs), koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a nors, kieno nérs, bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a, bet kieno, kai kas, kai kuris, -i, kai katras, -a, kai koks, -id, kdas-ne-kas, kuris-ne-kuris, kuri-ne-kuri. Neapibrėžiamųjų-nežymimųjų reikšmę taip pat turi iš įvardžio keli, kėlios išvesti su skaitvardinėmis priesagomis kėletas, keleri, kélerios, kelifitas, -ū. Neapibrėžiamųjų-nežymimųjų reikšmę dar gali gauti kai kurie parodomieji, netekę apibrėžiamojo elemento, pvz., įvardis toks, -iū „vienas (vok. ein), kažkoks". Iš parodomųjų yra samplaikinių neapibrėžiamosios-nežymimosios reikšmės įvardžių: šis, tas, šioks toks, Siokia tokia. Šios grupės įvardžių reikšmę dar gali gauti įvardžiai vienas, -a, kitas, -ū ir samplaikinis vienas kitas, viena kita (jų pagrindines reikšmes žr. toliau). , Svetimose parapijose, jeigu nori kas pasigirti nauju rūbu, madiškais kailiniais, pušnimis, ratais, — mėgsta sakyti: pagramantiškio darbas! CvR IX 8. Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi, druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia DonR 49. Taip artojai ir jaučiai dirbo be sustojimo, nebent kuriam žuobris sugedo Myk-PutS I 68. Mažai katrą žodį gerai pasako Jrb. Karvių čia buvo aštuonetas melžiamų, dvi mituliukės, keli veršeliai BaltPV, I 197. Kas prileis prie karaliaus?! Kuriam pasiskusi, kam ten rūpi kieno vargas? ŽemR II 186. Antanukui baisu vienam gulėti lovoj. Jam vaidenasi, kad pirkios vidury stovi kažkas kaip arklys ir linguoja galva KrėvAP 123. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip sruvena vanduo: man rodos, kad vandeniu plaukia kažin kokie gyvi daiktai ir tarp savęs taip maloniai šnekasi BilR I 120. Kažkuris dirbančių pasakė keletą žodžių, kiti pritariamai nusi juokė BaltRn 18. Kažin ranauskas (zr. jo Kalbomokslis lėtuviszkos kalbos, Tilžėje, 1896, p. 35) įvardį pats, -i skiria į atskirą grupę ir vadina jį netikrąja įvarde. Ankstesnėse mūsų gramatikose pažymimųjų įvardžių nebuvo. Tik J. Jablonskis savo 1919 m. gramatikoje (žr. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1919, p. 50—51) pirmasis išskyrė lietuvių kalboje pažymimųjų įvardžių skyrių. Pažymėtina, kad jo 1901 m. gramatikoje tie patys pažymimieji priskiriami dar prie parodomųjų. Kitose to meto ir vėlesnėse lietuvių kalbos gramatikose ne visada išskiriami pažymimieji įvardžiai. Pažymimųjų įvardžių skyriaus savo gramatikose neduoda A. Leskinas ir J. Otrembskis (žr. Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Wėrterbuch von A. Leskien, Heidelberg, 1919, p. 159—161; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, tom III, Warszawa, 1956, p. 134— 161). 50 kieno čia būta, valgyta Slm. Prakapas jau turėjo tokį paprotį: gerdavo tik tada, kai kas nors jam pastatydavo CvR III 60. Antano jis neišpasakytai gailėjo, norėjo kokiu nors būdu padėti BilR I 81. — Pašaukit man kurį nors mužiką! — suriko iš vežimo supykęs ponas BilR I 174. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės VaičiūnD 138. Dabar aš sugrįšiu namo, parsivešiu uždirbtą alga ir kalbėsiu storu balsu, kaip Jurgio brolis Petras. Ir nebežaisiu aš daugiau su bet kuo BaltPV I 115. Kam, girdi, prastam žmogui graži žmona, prastas, girdi, paims bet kokią — ne šilkais gi jam žmoną pustyt, ne milais rėdyt! BaltPV I 50. Niekas nebūtu „galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo būtų nesutikęs, nesugyvenęs ir išsipravardžiavęs VaižgRR I 38. Katro tau reikia? — Duok bet katrą Kp. Šeši vyrai sparčiai žingsniavo, stengdamiesi eiti taip, kad pakelės medžių kamienai ir krūmai pridengtų juos nuo bet kieno mesto į kelią žvilgsnio Myk-PutS I 164. Kai ką sužinojau iš vežėjo Pranciškaus, o kai ką ir pats prievaizdas Pšemickis išsišnekėjo Myk-PutS I 74. Kai kurių namų balkonuose jau suplevėsavo raudonos vėliavėlės VenclGD 189. Vaikai, bėkit kai katras, aineškit vandenio Slm. Pasiprašykit į talką kai kokį žmogų Prn. Norėjo eiti pas Pakšį ir mano tėvas, bet jį sudraudė motina: — tik tu jau nesikišk: kam-ne-kam, o mums tai bus bėda — dar padegs paskiau VienIMA 74. Šiandien kaimas tūnojo tylus, mieguistas, atsargus, nusigandęs. Kuriam-ne-kuriam kieme sugirgžda durys, pasirodo kas nors iš senesniųjų — vėl dingsta daržinėj ar pašiūrėj Myk-PutS I 234. Vokiečiai gana greitai ištuštino butelį degtinės. Po jo ėjo antras, paskui dar keletas VencIR III 229. Kel erios girnos jau sudilo, malūne besisukdamos VenclR III 13. O rytojaus dieną šeimininkas pasiskundė. — Nesuprantu, kas su tuo sarčiu darosi. Kelintą dieną vaikšto kaip žebenkščių nujodytas BaltPV 97—98. Labai seniai gyveno toks pirklys, jis turėjo daug žemės, prekių ir pinigų Balči VN 69. Nors daugiausia visų tų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo BilR I 107. Kol troba gali pastovėti, vis šiokia tokia nauda ŽemR II 329. Vieną sekmadienį pasiekė Užuožerius žinia, kad Pečiūra jau esąs Ukmergėje VienIMA 47. Nerasi pas jį . beržo ar obels, kur nekabėtų mažučiai nameliai. Kiti net spalvingai nudažyti CvR IX 31. Nuolat pasakodamas tas pačias ligoninės istorijas, Dievulis kaskart vienu, kitu žodeliu, vienu kitu išmislu jas pagražindavo ir ilgainiui jau ir pats nežinojo, ar taip iš tikrųjų buvę, ar tik jo sugalvoia CvR III 98. Tarmése ir senuosiuose raštuose yra dar daug neapibréziamujuy nezymimųjų reikšmės samplaikiniy ir sudurtiniy įvardžių, pvz.: bi kas Lkv, Krtn, Sauk, Všk, Rdm, bi kéks Sauk, bi kokis Rdm, koks toks „šioks toks“ Sint, kas kuris „kai kuris“ KoG 71, kiekas tiekas „šioks toks" J, kana kas „kažkas“ Jz, J, kana kas Uzv, kana koks M, kap kas „kai kas" Sauk, Lp, kai kitas „kai kuris, kuris nors“ Vdzg, jeib kas „bet kas" JnG 108, jeib koks „bet koks" Sint, tykokis ,.kazkoks" Vik, kajikas ,kazi kas" Als, Varn, kajakas , kazkas" SD 121. 51 Tarmines formas padidina įvairūs variantai iš klausiamųjų įvardžių su veiksmažodžio žinoti šaknimi ir sutrumpintais jos formantais, taip pat su veiksmažodžio norėti formomis norįs, norinti bei iš jų išsirutuliojusiais žodžiais, pvz.: kazino kas Krt, kažino koks Plt, kaži kas Jrb, DKS, kaži koks PgrT 60, kaZinc kas Arm, kaZinec kas Arm, kaznec kas Vlk, Rod, kazne kas Alv, kazno kas Ds, Skp, Dbk, Ktk, kazno koks (kažno kokio BaranLM 37), kažno katras Ds, kažnai kas Dbk, kažnoc kas Lp, kas norįs LC 1883, 4; SD 31, koksai norįs I, kas nor Dbk, Kš, kas nor Lp, kas néns Sauk, Sl, Rm, Pc, koks nons Grk, kas norint Všk, kas norint Lkv, kas norints Grdz, kas nérints Kš, Sauk, kas nérintais Sauk. | B) Neapibrėžiamieji-atskiriamieji įvardžiai. $ 29. Šie įvardžiai nurodo neapibrėžtą nuo kitų atskirtą ar bent šiek tiek atribotą daiktą arba ypatybę. Ryškiausi šios grupės atstovai yra kitas, -a ir iš jo išvesti ar su juo sudaryti įvardžiai kitoks, -ia, kitkas, kas kita. Įvardis kitas, -ū yra bendras baltų kalbų darinys (plg. lat. cits, pr. dgs. gal. kittans). Jį galima sieti su veiksmažodžiu kisti. įvardžiai kitas, -a, kitoks, -ia, kitkas, kas kita nurodo daiktus arba ypatybes, neįeinančius į apibrėžtų, žinomų daiktų ar ypatybių skaičių. Tuo būdu daiktas atribojamas, neigiant, kad jis — ne tas, ne toks, bet kas jis, koks, taip ir lieka tiksliai neapibrėžta. Tu karo vaikas. Širdį drąsią ir ginklą rankoj išlaikyk! Ateis kiti — gal būt, supras jie, kokia mūs valanda klaiki SNėrP I 193. Kito darbo negalėjo dirbti ir pasakojo Smn. Kiek kartų poetai akis lygino su dangaus mėlyne, o vis dėlto ju mėlynumas kitoks VenclGD 519. Apsigyvenęs pas dėdę, Petras Katrytės nepamiršo. Ji neišeidavo jam iš galvos nei dirbant, nei ilsintis. Ką ji veikia, ar jį prisimena, ar Skrodskis į ją nesikėsina, ar prievaizdas su tijūnu nevaro jos į lažą, ar tėvas jos nebaudžia — tokie ir kitokie klausimai nuolatos kvaršino jam galvą Myk-PutS 373. Mano tėvai jau buvo numatę jam ir ūkį dirbti iš pusės, ir pasižadėję padėti sėklomis, padargais ir kit kuo VienIMA 147. — Atrodo, oras taisosi, — tarė vaitas, pažvelgęs į dangų. Bet prievaizdui, matyt, rūpėjo kas kita. — Šakyk, vaite, kuri čia Kedulio sodyba? Šita? — pirštu parodė ties liepa, šiapus kelio Myk-PutS I 183. Tam tikrame kontekste įvardis kitas, -ū nurodo'antrąjį iš dviejų priespastatytų ar vienas po kito einančių daiktų. Šiuo atveju įvardžiu kitas, -a kiek tiksliau nurodomas daiktas, nes, priešpastatant arba sugretinant du daiktus, netiesiogiai yra nusakoma antrojo daikto vieta bei eilė, pvz.: Tiktai toli toli, kažkur kitame miško krašte, šūkavo Stepukas, nesurodamas, kur aš esu ir kurion pusėn bandą pavaryti BaltPV I 72. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergele, aš tave parvesiu kitą rudenėlį StanD 12. $ 30. Tam tikru santykiu atriboja nuo kitų nurodomus daiktus ar ypatybes, bet jų neapibrėžia taip pat įvardžiai tam tikras, -a, vienas, -a, vienoks, -ia. Samplaikinis įvardis tam tikras, -a (iš įvardinės dalelės tam ir būdvardžio tikras, -ū) — lietuvių kalbos produktas. Įvardis vienas, -ū yra 52 senas (plg. lat. viens). Manoma, kad jo šakninis ie<ei (:vi¢veinelis)® ir sietinas su parodomųjų „jis“ reikšmės šaknimi?**?. Įvardis tam tikras, -a turi reikšmę „nustatytas, specialus“, pvz.: Mes — biznio žmonės, ir suprantama, kad už patarnavimą duosiu tam tikrą procentą VenclGD 41. Visi kaimai nederlingų metų atsargai dar iš rudens supildavo į tam tikras klėtis, vadinamas „magazinais“, visų rūšių grūdų nustatytą kiekį VienIMA 35. Įvardis vienas, -ū nurodo atribotą neapibrėžtą daiktą dvejopo pobūdžio reikšmėmis: vienas, -a „tas pats", pvz.: Antanukas ritasi žemėn. Jam jau įkyrėjo sėdėti vienoj vietoj KrėvAP 141. Jis per daug su tuo... Sauliūnu... pučia, sako, vieną dūdą... MiežBP 88. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis BilR I 172. Tuokart visi pasirašė, kad akys vieno didumo ir spalvos MPs. vienas, -a „tik tas, be kitų“, pvz.: Šeimininkas buvo vienais apatiniais, ir, matyt, dėl to jo veidas atrodė daug baltesnis, negu visuomet BaltPV I 120. Juk negali maitintis vis vienais riebumynais; ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus DonR 36. Aš viends duonos nenoriu Dkš. Įvardis vienas, -a dažnai eina su dalelyte tik, kuri dar daugiau sustiprina šio įvardžio atskiriamąjį reikšmės momentą, pvz.: Prie velionio karsto [...] giedojo tik vieni vyrai — moterys atsisakė VienIMA 190. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje BilR I 141. Tam tikruose pasakymuose įvardis vienas, -a turi nusilpusią ir taip jau bendrą neapibrėžiamąją atskiriamąją reikšmę. Jis tik pabrėžia, kad nurodomas daiktas yra tikros, grynos sudėties. Priėję arčiau, vaikai pamatė, kad visa trobelė pastatyta iš duonos, o apdengta meduoliais; langai buvo vieno cukraus BalčGP 36. Padarysiv' marškinėlius vieno lino žiedo BsO 121. Kad užtvino pieva — vienas vanduo Lnkv. Viens malonums lauke būti Kal. Įvardis vienoks, -ia reiškia „toks pat", pvz.: „Nebijok“, tarė meška (arkliui), „nieks pikto nerasis, tėvai mūsų nu amžių sandaroj gyveno, drauge gimė ir augo ir drauge paseno. Šiai ir dabar vienokia mus laima sutiko: man lIenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko“ StanP 30. Trys mylios girelės vienokių eglelių Tvr. Ne visų vienokios akys Vlkį. / Tam tikrame kontekste įvardis vienoks, -ia vartojamas būdvardžio reikšme „lygus, vienodas“, pvz.: Ar audimas bus viené ks, ar ir drūžių įmaišysi? Up. : Šalia viendks, -ia dar vartojamas vienddas, -a įvardžio ir būdvardžio reikšme, plg.: Uz stalo ji vienodu malonumu (tokiu pat) rūpinosi vaišinti svečius VienR IV 63. Staiga pasigirsta vienodas (tolygus) beldimas į duris PaukštAA 96. ?3 Žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 481. # J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wėrterbuch, Bern, p. 286. 53 Vienodas, -a įvardžio reikšme gali būti senesnis, plg. lat. įvardžius su atitinkama priesaga tūds, šūds, kads. § 31. Įvardžiai vienas, -a, kitas, -ū sakinyje dažnai turi tarp saves susijusias reikšmes ir sudaro tam tikrą porą. Panašiai gretinami ir kiti tarp savęs susijusios reikšmės arba pakartojami tie patys įvardžiai: vienas, -ū... afitras, -a*°, kit(a)s, -ū... kitas, -a, vienoks, -ia... kitoks, -ia, kas... kas, šis, ši ... tas, ta, tas, ta... tas, ta, tas, ta ... kitas, -a, šioks, -ia ... tėks, -id, toks, -ia ... toks, -ia. Sugretintų įvardžių leksinés reikšmės tiek yra susijusios, kad tie įvardžiai, nors ir nesudaro vienos leksemos, bet, savotiškai santykiaudami sakinyje ir turėdami, kaip įvardžiui būdinga, labai apibendrintas reikšmes, įgyja naują bendrą funkciją, drauge išreiškia panašius santykius, kaip kiti įvardžiai. Jie nurodo neapibrėžtų daiktų ar ypatybių savitarpio santykius, atskirdami vieną neapibrėžtą daiktą nuo kito tos pat rūšies ar skirtingo neapibrėžto daikto, taip pat vieną ypatybę nuo kitos. Parodomieji įvardžiai, sudarydami poras, taip pat neturi apibrėžiamojo elemento (atskirai vartojami parodomieji įvardžiai išlaiko apibrėžiamąjį elementą). Tokias įvardžių poras sąlyginai galima vadinti gretinamaisiais ivardziais®® ir pagal ju reiškiamus santykius skirti prie neapibrėžiamųjų atskiriamųjų įvardžių. Tarp savęs susiję įvardžiai gali eiti atskiruose vienarūšiuose sintaksiniuose vienetuose. Tada jie dažniausiai reiškiami tuo pačiu linksniu. Moterys vienos dar dairėsi aplink krosnį, kitos jau sėdėjo ant suolo ties žibintu ir verpė KrėvAP 124. Ir čia aš staiga prisiminiau motinos pasakojimą apie du draugus, sutikusius miške lokį. Vienas jų šovė į medį ir pasislėpė, o antrasis apsimetė negyvas, ir lokys nesudraskė nei vieno, nei kito BaltPV I 86. Kits negalė(jo), kits tingė(jo) mokytis Brt. Netur klumpių: vieną vienokį, kitą kitokį KlvržŽ. Kalvėje tai gera. Nuolat pilna žmonių. Kas su reikalais, kas su tauškalais, vienas išėjo, kitas atėjo: naujienų pasiklausyt, kitiems pasakyt BaltPV, I 213. Rūbai šio ir to didžiai jau buvo nudilę (vieno ir kito paukščio) DonR 22. Ne kartą, nusibodus dainoms ar žaidimams, vieni kitų - klausdavo. — Na, ką dabar? Ką dabar?... Tas siūlydavo tą, tas kita, siūlymai nepatikdavo, visi imdavo ginčytis ir apgailestaudavo: — Ak, nėra Adomėlio... Myk-PutS I 370. Vienur šiokia, kitur tokia bėda Žal. Pavasarį tai diena toki, diena to kia Pc. Šitokios įvardžių poros tam tikrame kontekste gali būti pratęstos tais pačiais žodžiais, o po įvardžių vienas, -a ... afitras, -a, vienas, -ū ... kitas, -a dar gali eiti kelintiniai skaitvardžiai trėčias, -ia, ketviftas, -a ir t. t., pvz.: Visi pradėjo skirstytis, kas karvių melžtų, kas galvijų laukan varytu, kas mėšlo vežtų VienIMA 20—21. O ir patys žmonės atrodė labai nevie- * Afitras, -ū dabar lietuvių kalboje turi kelintinio skaitvardžio reikšmę, tačiau kilmes jis yra įvardinės:, parodomosios reikšmės šaknis anir priesaga -t(a)ras, plg. A. Wa1lde, Vergleichendes Wėrterbuch der indogermanischen Sprachen, herausg. und bearb. von J. Pokorny, II B., Berlin und Leipzig, 1927, p. 337. * Du sugretinti įvardžiai, kaip savarankiški vienetai, jau seniai išskiriami mūsų gramatikose, žr. P. Kriaušaitis, Lietuviškos kalbos gramatika, Tilžėje, 1901, p. 24. 54 nodai. Vieni jų buvo apsivilkę darbininkiškai (..) Kiti dėvėjo inteligentų įprastą apdarą su atdarais švarkais ir kaklaraiščiais. Dar kiti nešiojo ne mūsų kraštų drabužius VenclGD 457. Vienas sako lėkim, Kitas sako stovėkim, trečias sako linguokim (vanduo, akmuo ir žolė) An. Kai kurių įvardžių porų susiję žodžiai gali turėti skirtingų linksnių formas ir eiti šalia vienas kito arba gali būti vartojami su prielinksniais. Tokiais atvejais šie įvardžiai, be neapibrėžiamosios atskiriamosios reikšmės, dar gauna papildomas reikšmes, išplaukiančias iš tų linksnių bei prielinksnių funkcijų, pvz., įvardžiai, einantys su prielinksniais po, už, be ko - kita, dar nurodo tam tikrą daiktų eilę (vienas už kito, vienas po kito). Tu nesakyk, nėra piktesnio padaro pasaulyje už žmogų. Kodėl nepiauna bitė viena kitos, skruzdėlė skruzdėlės?... BaltrTK I 234. Tie šuliniai, nedideliais tarpais kasti vienas nuo kito visa pylimo žemuma, buvo toki gilūs, kad, metus akmenį, tik po geros valandėlės atsiliepdavo CvR III 19. Jie abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito BilR I 152. Tolydžio vienas po kito ir kartu artojai, tarsi lenktyniaudami, rėkė ir šaukė: palši, juodi, margi, dvyli, šėmi, lauki, baltakakti — šio-0-o!.. vo-o!... ėl.. atleisk! užeik! vaga, vaga!.. tiesiau!.. Myk-PutS I 68. Visoki dienos balsai po vienas kito vis tilo, rimo JablS 48 (Vs). Kiek atminimų atsitikimų, gyvų kitados, vienas už kito brėško ir švito anapus ribos! MairRR I 129. Grėbėjai, sušilę, išraudonavę, skuba pluša už vienas kito ŽemR II 328. Miško gilumoje, jauname ir tankiame eglyne, iš kur buvo matomas kelio vingis, gulėjo keletas vyrų. Jie gulėjo netoli vienas kito, ir ginklai, atremti į medį, stovėjo čia pat. Protarpiais vienas antram jie tarstelėdavo žodį, praskleisdavo atsargiai medžių šakas, įdėmiai apsidairydavo CvR III 217. O bernai visi, naujas vyžas nusipyne ir autus naujus iš drobės sau pasidarę, vis tekini, kits kitą neigi pranokdami, šoko DonR 45. Jiedu nė vienas ilgus metus nežinojo apie kits kitą BilR I 152. Anos pusės vestuvininkai išbruzdėjo atgal, taip pat ir kaimynai po kits kito spūdino laukan ŽemR I 78. Lakštingalų gaujos čiauškėjo, pleškėjo garsiai už kita kitą, tarytum eidamos lenktynių su piemenėlių vamzdeliais ŽemR I 133. Kilo iš šiaudų vestuvininkai, rinkosi kaimynai, juokėsi, tyčiojosi iš kits kito nakvynės ŽemR I 77. Girtuokliai, prisisprogę degtinės, ant gatvės pykšt! pakšt! vienas Kitam į ausį, už čiupros, į kuprą! tas tam už gerklės smaugti... ŽemR II 182. Kai sus(ij)jmuša su vaikais tai tas už tą (vienas kitą gelbsti) Trak. Tarmėse dar kartais pakartojami įvardžiai vienas, -a ... vienas, -a, pvz.: Sako žmonės, kad Mataušis su žmonele sugyveno, o tu dabar pažiūtėk— viens ten, viens čia išvažiavo Varn. Sudėjau visas vištas į eilę viena prie vienos Mis. ; Senuosiuose raštuose randame ir tokių sugretinimų: ...schi du sunkei sirga, kits raupais, antras kaulu ligga BP I 189. C) Neapibrėžiamieji apibendrinamieji įvardžiai. $ 32. Šie įvardžiai nurodo apibendrintą neapibrėžtą daiktą arba ypatybe. Pagal savo reikšmės pobūdį jie gali būti teigiamieji ir neigiamieji. 55 aukšt. BalčGP BalčHP BalčTVN BaltPV I BaltPVi I BaltrTK BaranAŠ BaranLM BB BielDG BilR I BP Brsl Brt Brž BsO Bt DaukRR Dbk dg. Dglš Dkš Dkšt 62 aukštaičių. Broliai Grimai, Pasakos, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). V. Haufas, Pasakos, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Tūkstantis ir viena naktis, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). ; J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). J. Baltušis, Rinktinė, Vilnius, 1952 (skaitmens-rodo puslapius). A. Baltrūnas, Tolimi keliai, I, II, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). ! Antanas Baranauskas, Anykščių šilelis, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949 (skaitmens rodo puslapius). Litauische Mundarten, ges. von A. Baranowski, Band I, Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von F. Specht [...], - Leipzig, 1920 (skaitmens rodo puslapius). (su biblijos teksto nurodymais) Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną Lietuwos Pleboną Karaliacziuie (1590). (Cituojama rankraščio fotokopija, 1950, Vilniaus Valst. V. Kapsuko v. universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių sk., sign. D 519). Alfonsas Bieliauskas, Darbo gatvė, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Jonas Biliūnas, Raštai, I, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Evangeliu [...] Per J ana Bretkuna [...] Karaliaucziuie [...] 1591, I, II (skaitmens rodo dalis ir puslapius). : į Breslauja (Braslavas), Baltarusijos TSR, Polocko s. Baftininkai, Vilkaviškio r. Biržai. Ožkabalių dainos, Surinko J, Basanavičius, Shenandoah, Pa. 1902, du tomai (skaitmens rodo dainos numerį). (su biblijos teksto nurodymais) S, Bythne r, Naujas Testamentas L...] Pirmą kartą ant Svieto Lietuwiszkoj kalboj [.] Su didziu dabojimu pėrgulditas [...] Lietuvos žmonėms ant iszganitingos naudds Iszspaustas. Drukawėjo arba iszspaude Spaustuwoj Reusnéro Karaliaučiuj', Mėtu MDCCI. K. Būgos (1879—1924) lapeliai. Kazimiero Būgos Aistiški studijai, I dalis, Peterburgas, 1908 (skaitmens rodo puslapius). Petras Cvirka, Raštai, I—XII, Vilnius, 1949—1956 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). čekų kalba. daina. ; Buda Senowes — Létuwifi Kalnienfi ir Zamajtili iszraszze Pagal Senowes Raszti Jokyb's Laukys, Petropilie, 1845 (skaitmens rodo puslapius). S. Daukantas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo pus- „lapius). . Debeikiai, Anykščių r. daugiskaita. Daugėliškis, Ignalinos r. Daukšiai, Kapsuko r. Dūkštas, Ignalinos r. DonR — Kristijonas Donelaitis, Raštai, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950 (skaitmens rodo puslapius). DovPK — J. Dovydaitis, Pavojingi keliai, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). DP — Postilla Catholicka, Tai est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwetes per wissūs metūs. Per Kūnigą Mikaloiv Davkszą Kanoniką Mėdnikų, iz lėkiszko pergūldita [...] Wilniui [...] 1599 (skaitmens rodo puslapius). Ds — Dusetos, Zarasų r. Dsn — Dysna, Ignalinos r. Dv — Dievéniskés, Šalčininkų r. DvD — Dainos, Jurgio Dovydaičio surinktos [..] Kaunas, 1931 (skaitmens rodo dainos numerį). Eiš — Eišiškės (Eisiškės). Ėr — Ėriškiai, Ramygalos r. Erž — Efžvilkas, Skaudvilės r. gal. — galininkas. Ggr — Gegrėnai, Plungės r. Glv — Gėlvonai, Širvintų r. got. — gotų kalba. Grdž — Girdžiai, Jurbarko r. Grg — Gargždai, Klaipėdos r. GricKV — A. Gricius, Karšta vasara, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo puslapius). Grk — Gifkalnis, Raseinių r. Grš — Griškabūdis, Šakių r. Grsl — Grūšlaukis, Kretingos r. Grv — Gervėčiai, Baltarusijos TSR, Molodečno s., Astravo r. Grz — Gruzdžiai, Šiaulių r. Gs — Geistarai (Didvyžiai), Vilkaviškio r. I — Laurynas Ivinskis (1811—1881), jo raštai. ide. — indoeuropiečių. Ign — Ignalina. in. — įnagininkas. J — AuroBckužū cAoBapb A. IO mmx e BH 9a Ch TOAKOBaHHeMb CAOBb Ha pyCCKOM H IOABCKOME $3BIKaXbh, BEInycKtb TrepBbiū, Canxrrrierepčyprt, 1897, BernycKb Bropo#, CanrrireTrepoyprs 1904, Bermycks Tperuž, IleTporpaAs, 1922. (Tuo pačiu ženklu žymimi žodžiai iš nespausdintos žodyno dalies. J su puslapio skaitmenimi reiškia žodžius, paimtus ne iš alfabetinės spausdinto žodyno eilės). Jabl — Jono Jablonskio (1860—1930) lapeliai. JablG — Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika, Kaunas — Vilnius, 1922 (skaitmens rodo puslapius). JabIRR I — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I tomas, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). JablS — Rygiškių Jono Lietuvju kalbos sintaksė, Seinai, 1911 (skaitmens rodo puslapius). JD — Lietuviskos ddjnos užrašytos par Antaną Juskevice, Kaszamp, I — 1880, IT — 1881, III — 1882 (skaitmens rodo dainos numerį). JnG — K. Jaunius, Lietuvju kalbos gramatika, Petrapilis, 1908 — 1916 (skaitmens rodo puslapius). Jnš . — Jėniškis. Jrb — Jurbarkas. 63 Jrk — Litauische Mūrchen und Erzédhlungen. Aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt mitgeteilt von C. Jurkschat, Pl. Gedruckt im Auftrage der litauisch — litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898 (skaitmens rodo puslapius). JV — Lietūviškos svotbinės ddjnos, užrašytos par Antana Juškėvičę ir išspaudintos par Joną Juškėvičę, Peropylė, 1883 (skaitmens rodo dainos numerį). Jž — Jūžintai, Rokiškio r. Kis — Worterbuch der littauischen Sprache von Friedrich Kurschat, Erster Theil: Deutsch — littauisches Worterbuch, Halle, B. 1 — 1870, B. II — 1874 (skaitmens rodo dalis ir puslapius), Zweiter Theil: Litauisch-deutsches Worterbuch, Halle, a. S, 1883 (žymimas tik K). Kal — Kalnalis, Kretingos r. kilm. — kilmininkas. KL — Katechizm Ledesmy w przekladzie wschodnio—litewskim, W Krakowie, 1890 (skaitmens rodo puslapius). KipD — Klaipédiskiu dainos, Surinko Jons Pakalniškis, Išleido A. Bruožis, Vilnius, 1908 (skaitmens rodo dainos numerį). KlvrŽ — Žemaičių Kalvarija, Plungės r. KoG — Grammatyka jezyka žmudzkiego uloZona przez X. Kalixta Kossakavskiego [..] Kalbrieda lezuwio ziamaytiszko, Wilno [...], 1832 (skaitmens . rodo puslapius). ! KorsRn — Kostas Korsakas, Rinktinė, Vilnius, 1950 (skaitmens rodo puslapius). Kp — Kūpiškis. KrėvAP — Vincas Krėvė, Apsakymai ir padavimai, Vilnius, 1955 (skaitmens ro- . do puslapius). Krok — Krokialaukis, Alytaus r. Krt — Kaftena, Kretingos r. Krtn — Kretinga. Kš — Kaišiadorys. Kik i — Kuktiskés, Utenos r. Kv — Kvėdarna, Šilalės r. lat. — latvių kalba. LB — Litauische Volkslieder und Mūrchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammelt von A. Leskien und K. Brugmann, Strassburg, 1882 (skaitmens rodo puslapius). LC — Lietuviszka Ceitunga, Iszeinanti kas Utarninką, Klaipėda (1877—1889) | (skaitmens rodo metus ir numerius). lenk. — lenkų kalba. ji Ik. — literatūrinė kalba. Lkm — Linkmenys, Švenčionių r. Lkv — Latkuva, Rietavo r. Ln — Lėnas, Anykščių r. Irkv — Linkuva, Pakruojo r. lot, — lotynų kalba. Lp — Léipalingis, Lazdijų r. LT — Lietuvių Tauta, Lietuvių mokslo draugijos raštai, I— V kn., Vilnius, 1907— 1936 (skaitmens rodo knygas ir puslapius). Lz — Laz(d)tnai, Baltarusijos TSR, Molodečno s., Jurotiškių r. Lzd — Lazdijai. LzPR — Lazdynų Pelėda, Raštai, I—VII, Vilnius, 1954—1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). M — Lietuwiszkai — Latvischkai — Lenkiszkai — Rusiszkas žodynas M. Miežinio, Tilžėje, 1894, ; MairRR I — Maironis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). 64 MarcinkDP MiežBP MiežML Myk-PutS I Mit Mit MontvRn mot. g. Moz MP MPs Mrs OG PaukstAA Pc Pg PgrT Plm Pls Pls Plt Pn Pnd PP pr. Prn ps. Pš RD Rdm Rgv 5. Kalbotyros klausimai VI. — Just, Marcinkėvičius, Dvidešimtas pavasaris, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Eduardas Mieželaitis, Broliška poema, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). E, Mieželaitis, Mano lakštingala, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, Bd. I—VI, Heidelberg, 1883—1912 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). Molėtai. Vytautas Montvila, Rinktinė, Vilnius, 1950 (skaitmens rodo puslapius). moteriškoji giminė. Mozės knygos (1, 2, 3, 4, 5) (biblija). Postilla Lietuwiszka Tatai est Ižguldimas prastas Ewangeliu ant kožnos Nedelios ir Szwentes per wisus metus, kurios pagal buda sena Bažnicžioy Diewa est skaitomos. Nu isz nauia su didžiu perweizdeghimu est ižduota [...] Wilniuj per Jokuba Morkuna [...] Metuose [...] 1600 (skaitmens rodo puslapius). 4 Pasakų rinkinys, Rankraštis, K. Būgos gautas iš J. Murkos. Marijampolis, Vilniaus r. Mirosiavas, Alytaus r. i Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams [...] Kaunas, 1922 (skaitmens rodo puslapius). Mažeikiai. Kudirkos Naūmiestis, Šakių r. Nemenčinė. : ; Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje A, R, Niemi ir A. Sabaliausko surinktos, Annales Academiae scientiarum Fennicae, Ser. B. Tom. VI (1911) (skaitmens rodo dainos numerį). Nusidawimai apie Ewangélijos Prasiplatinimą tarp Žydū ir Pagonū. (Pirmasis lietuvių laikraštis, ėjęs 1832—1914 m. Prūsuose; skaitmens rodo metūs ir numerius). Jan Otrębski, Wschodnio-litewskie narzecze twereckie, Czes'¢ I, Gramatyka, Krakow, 1934 (skaitmens rodo puslapius). J. Paukštelis, Audra ateina, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Pociūnėliai, Radviliškio r. Pagiriai, Ramygalos r. Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939 (skaitmens rodo puslapius), Palomenė, Kaišiadorių r. Pelesa, Baltarusijos TSR, Gardino s., Rodūnės r. Palūšė, Ignalinos r. Plateliai, Plungės r. Panevežys, Pandėlys, Rokiškio r. Patarles ir priežodžiai, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). prūsų kalba. Prienai. pasaka. , "Pašvitinys, Pakruojo r. Liudo Rėzos Dainos pirmojo lietuviško dainyno III leidimas, I ir II dalis, Kaunas, 1935, 1937 (kaitmeris rodo dainos numerį), — Rudamina, Lazdijų r. žų — Raguva, Panevėžio r. 65 Rod Rt SchG SD Sdk Sg SimonR SimonVK s. ind. Skd Skdv Skp Sim Sint Smn SNeérP I SNėrR I Srj SruogD SruogDM SruogR III 8. SL StanD StanP StngZ Str Sv Sauk Sd Simk A Skn Si Sin Šiu Šts Švnč tarm. Trak Trgn Tvr Up Ut 66 — Ramygala. — Rodūnė, Baltarusijos TSR, Gardino s. — Rusné, Šilutės r. — Rietavas. — rusy kalba. * — Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher, I, Grammatik, Prag, 1856 (skaitmens rodo puslapius). — Dictionarium trium lingvarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore R. P. Constantino Szyrwid [.] Quinta editio [...] Vilnae [..] MDCCXIII (skaitmens rodo puslapius). — Sudeikiai, Utenos r. — Saūgos, Šilutės r. — I. Simonaitytė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1958 (skaitmėns rodo tomus ir puslapius). — leva Simonaitytė, Vilius Karalius, I—II, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). — senovės indų kalba. — Skuūdas. — Skaudvilė. — Skapiskis, Rokiškio r. — Salamiestis, Kupiškio r. — Salantai; Kretingos r. — Simnas, Alytaus r. — Salomėja Nėris, Poezija, I, Kaunas, 1946 (skaitmens rodo puslapius). — Salomėja Nėris, Raštai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). — Seirijai, Lazdijų r. — Balys Sruoga, Deivė iš ežero, Vilnius, 1919 (skaitmens rodo puslapius). — Balys Sruoga, Dievų miškas, Vilnius, 1960 (skaitmens rodo puslapius). — B, Sruoga, Raštai, III, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). — senovės slavų kalba. — Daynas Žemaycziu surinktas yr ysz'dutas par Symona SŠtanewicyė [...J] Wylniuje [...] 1829 (skaitmens rodo dainos numerį). — Simonas Stanevyčia, Pasakėčios, Paruošė Jurgis Lebedys, Kaunas, 1948 (skaitmens rado puslapius). — Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933 (skaitmens rodo puslapį). — Strūnžitis, Švenčionių r. — Svėdasai, Anykščių r. — Šaukėnai, Užvenčio r. — Šeduva, Radviliškio r. — Jonas Šimkus, Apsakymai, Vilnius, 1953 (skaitmens rodo puslapius). — Šakyna, Šiaulių r. — Šiauliai. ; — Šiaulėnai, Radviliškio r. — Šilūte. — Sates, Skuodo r. — Švenčionys ir Švenčionėliai. — tarminis, — Trakai. — Tauragnai, Utenos r. — Tytuvėnai, Kelmės r. — Tverėčius, Ignalinos r. — Ukmergė. — Upyna, Skaudvilės r. — Utena. Uzg — Uzuguostis, Jiezno r. Uzp — Užpaliai, Utenos r. Užv — Uzventis. ; Vai¢ianD — Petras Vaičiūnas, Dramos, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). VaizgRR I — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). vard. — vardininkas, Varn — Varniai. Vdk — Viduklé, Raseinių r. „Vdžg — Vadžgirys, Raseinių r. Vencl GD — A. Venclova, Gimimo diena, Vilnius, 1959 (skaitmens rodo puslapius). VenclR — Antanas Venclova, Raštai, Trys tomai, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). VenclTB — A. Venclova, Taikos balandžiai, Vilnius, 1952 (skaitmens rodo puslapius). VienIMA — A. Vienuolis, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius), VienR — A. Vienuolis, Raštai, 7 tomai, Vilnius, 1953—1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). vyr. g. — vyriškoji giminė. Vij — Vajasiskis, Zarasų r. Vik — Valkinifikai, Eišiškių r. Vikj — Vilkija, Vikv — Vilkaviskis. vn. — vienaskaita. vok. — vokiečių kalba, Vrn — Varéna. Vrnv — Varendvas (Balatna), Baltarusijos TSR, Gardino s. Vs — Veisiejai, Lazdijų r. Všk — Vaškai, Pasvalio r.. Vvr — Veivirzénai, Klaipédos r. Zt — Zietela (Diatlovo), Baltarusijos TSR, Gardino s. Zal " — Žaliėji, Vilkaviškio r. ŽemR — Žemaitė, Raštai, Šeši tomai, Vilnius, 1956—1957 (skaitmens rodo to- ; mus ir puslapius). Žsl — Žasliai, Kaišiadorių T. MECTOHMEHHS H UX 3HAUEHHS B JIATOBCKOM S3bIKE A. BAJTALIKEHE Peswome 1. Ilo cBoeMy 3HaueHHIO MECTOMMEHHSI B JIMTOBCKOM S3bIKE JeJISTCS Ha ceMb paspsanoB: 1) auunbie (Aš, ta, jis, ji, més, jūs, jie, jos, tamsta), 2) BosBparHoe (savés), 3) mpHTAKaTeNbHble (mano, tėvo, savo, manas, -a, tGuas, -a, savas, -a, manasis, -6ji, tavdsis, -6ji mu T. x. maniškis, -ė, taviškis, -ė u T. 1), 4) ykasarenbHble (fas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -a, t6ks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, andks, -ia, tas pats, ta pati, pats tas, pati tq, 67 toks, -ia pat), 5) BONIPOCHTEJNbHO-OTHOCHTeJbHbIE (kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, kieno, keli, -ios, kelintas, -a, keleri, -ios), 6) neonpejemJieHHbIe: a) coOGcTBeHHO-HeonpeaeaeHHble (Ras, koks, -ia, kažkas, kažkoks, -ia nu np.), 6) orimuurenbHbie (kitas, -a, vienas, -a u Jp.), B) o6o6maiomne: yTBepauresbHble (visas, -a, kiekvienas, -a nu ap.), orpuunaTeJibHbIe (niékas, joks, -i@ un Ap.), 7) onpeneautenbHoe (pats, -i). 2. Jluunbie MecTOMMeHMsi aS, més, ti, jūs, jis, ji o6pasyioT cHCTeMy Tpex JIL, KOTOpasi BbIpaKaeT OCHOBHble 3JE€MEHThl aKTa peuH: roBopsilero, cobecelHHKa H JIHIO HJIH TMpPEIMET, O KOTOPOM HAET peub. JIHuHble MECTOMMEHHSI B JHUTOBCKOM S3bIKE [JI BbIpasK€HHsI KaTeropHH JIHIla rIJaTOJIOB He OOs13aTeJIbHbi. PopMbl as, més, fd, jūs ykasbBalOT OGBIYHO HA guna. Mecroumenue jis, ji ynorpe6JsilOTCS B HCTOPHYECKOM MEPHOAE JIHTOBCKOTO $I3blKa TOJIbKO KakK JIHUHOE, HO CBOHM MPOUCXOMXKAEHHEM SIBJISETCS yKasaresbHbIM. BBHAY Toro OHO yKasbiBaeT He TOJIbKO Ha'JIHILa, HO H HA npeaMeTHl. 3. HoBooGpasoBantoe MecroHMeHHe fūmsta B JUTOBCKOM $I3bIKe He BbIpaXKaeT HOBBLIX OTHONIEeHHH MEXAY JHLaMH, OH SIBJISIETCHA OOpMOH BeXkJiHBocTH BTOpOro Juua. Ilpu BexauBoMm oOpallleHHH KO BTOPOMY JIHIly TakKxe YynoTpeOJISIOTCA MecTOHMeHHe pats, -i, HMS npHJIaraTeJIbHOe sveikas, -Q, COYETAHHS HMEHH CYIIeCTBHTEJNbHOTO sveikata (6e3 KoHKpeTHOTO BemMmecTBeHHOTO 3HAYeHHsl) C MEeCTOMMEHMSIMH: fdmstos sveikata, jūsų sveikata, MecronuMeHHe [dS B 3HAUCHHH «Thi». 4. BosBpaTHoe MecTOHMeHHe SAUES HMEeT CTapPyi0 OCHOBY H COXPaHHII B JINTOBCKOM sI3blK€, TaK Ke KAK B JIATbINICKOM H CJIABSHCKHX S3bIKAX, CTapoe 3HaueHHe: OHO yKa3bIBaeT Ha OTHOLUEeHHe Ka:xKJIOTO H3 Tpex JIHŲ K camoMy ceGe. Ilpursare/ibHbie. MecTOHMeHHSA SAVO, S@vas, -a, uMEIOLIIHe OCHOBY BO3BPATHOI'O MeCcCTOHMEHHSA, TaKXXe MOryT yKa3biBAaTb Ha IIpHHAJJIEXKHOCTb IpejitMeTa BCeM TpeM JHLAM, CAyXKalUlUM B MNPEeAJIOXKEeHHH JŲIS BBIDAXKEHHSI CyObeKTa HKEKCTBHS HJIH COCTOSIHHA. 5. OcHoBHble (DOpMbIi TIPUTSIKATENBHBIX MECTOMMEHHH B COBPEMEHHOM JIUTOBCKOM $I3BIKE mano, tavo, savo. Crapble NpuUTsKaTelbHble manas, -d, tūvas, -a@ HAXOHATCS Ha CTajJMU HCUe3HOBeHHS, a sdvas, -a npuobperaer HOBOE KaueCcTBeHHOe 3HaueHHe HMeHH NpPHJaraTesibHOTO «HeuyxoH>». MecTOHMeHHble GopMbl manasis, -6ji, tavasis, -6ji u T. A., a Takke HOBooGpa30BaHHBle MecTOHMeHHs ¢ cypdukcom -iskis, -ė (maniškis, -ė Hi T. Ji), B OTJIKUHH OT APYTHX INIpHTS2KATEJIbHbIX MECTOHMEHHH, YINOTpeOJISIOTCS UaAIIle Bcero Kak HMeHa CYLIeCTBHTE/IbHbie B 3HAUEHHH TaK Ha3biBaeMOH «OJIH3KOMH MPUHAAJEKHOCTHY. 6. Crapkie ykasarte/bHble MecTouMeHus fas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -d COXpaHHJIH B JIMTOBCKOM S$I3BIKE€ CTApyI0 TpexXujleHHYI0 cHcTeMy: Šis, Ši H šitas, -a yKasblBalOT Ha OJiuxaHhunHĖ HM3BeCTHBIH TNpeaMeT, ands, -Ū — Ha HaHGoJIee OTHAJIEHHBIH H fas, td — Ha GoJiee HJIH MeHee OT)LLAJIEHHbIĖ OT rOBOPSILIETO JHA B OTHOLIEHHH TPOCTPAHCTBA H BPEMEHH H3BeCTHbIH NpejMer. Tpexu/ieHHas cHcTeMa yKas3aTeJbHbIX MECTOMMEHHUH lORSs, -id, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia B JIATOBCKOM #3blKe pasJ/iaraercsi B TIOJIb3y MeCtToumenus toks, -ia. 68 7. Mecroumenus tas, ta, šis, ši, šitas, -a ynorpe6asiorcs npH yKasaHHH Ha H3BeCTHbIė MPEAMET C MOJYEpKHYTHIM BhbiJeJeHHEM, a TaKKe aHa- (popuuecKH, T. €. TOJIbKO yKasbiBasg Ha paHee ynoMsHyToe. Hapsany c ykaBaTeJIbHbIM 3HAUCHHEM MeCTOHMEHHS tas, ta wu tėks, -ia npuoGpenn dynKkLHIO noAuepkuBanuss. MecronMenne fds, ta BcTpeuaercsi Kak CYGBHEKTHBHbIH NOJUYEPKHBAIOUINI ApTHKJIb, MECTOUMEHHE ŽORS, -id NoJAYEepKUBaAeT caM MPEAMET HJIH NPH3HAK NpeAMEeTa, VCHJIHBAS CTENeHb ero TpOSBJIEHHA. 8. Mecroumenue dnas, afis, -4 B 3HaueHHH Tperbero Jidlla B roBopax JIHITOBCKOTO $I3bIKa MOIVIO pa3BHTbCS OT yKa3aTeNbHOIO MECTOHMEHHS ands, -Ū B aHadopuueckoM ynorpe6nenun. PopMb HMeHHTEJIbHOTO NaLeXKa anas, -a, dnys, anos, npHoOpeBImuHue 3HaueHHe Tperbero Juua, ¢ (GopMaMu KOCBEHHbIX Majiexel OT jis, ji 06pa30BaJIH CyMJIETHBHYIO MapaiMrMy B BOCTOYHBIX rOBOpAax JIHTOBCKOTO sI3blKa, KaK B COBPEMEHHBbIX CJIABSIHCKHX $3bIKax, KpoMe 00JIrapcKoro JINTePATypHOro s3bIKa. JIuTOoBCKui dnas, afis, -Ū u C/ABSHCKHI On B 3HAYCHHH Tperbero Julia, BepPOSITHO, SIBJISIIOTCHA OOLIHM, HO CaMOCTOSITEJIbHBIM SIBJI€HHEM OOOHX SI3BIKOB. 9. 3HaueHHs HOBOOGPA30BAHHBIX COCTABHBIX MecTOHMeHHĖ fas pats, ta pati, toks pat, tokia pat koneGnioTCa B 3aBHCHMOCTH OT 3HAYECHHSI 06PA3yIOIHX CJIOB MEXJY YyKAa3aTeJIbHbIMH H HEONpeAeJeHHBIMH OTJIHUHTEJILHBIMH. B ofHOM cilyuae OHH yKa3blBalOT Ha H3BECTHbIĖ NPEIMET WJM npHSHAK NnpejiMeTa, NOAYEPKHBAS, UTO 3TOT IIpejįMeT HJIH INpH3HAaK SIBJISIOTCHA HMEHHO TeMH, a He ĮpyrHMH. B pyroM ciyuae OHH He HMEIOT OnpejleJIeHHOTO 3JIeMeHTA, CBOHCTBEHHOTO YKa3aTe/JbHBIM MECTOMMEHHSM, VKA3bIBAIOT TOJIbKO Ha TOXKJECTBO NpeAMeTa WJM NMPU3HAKA. 10. BonpocHTe/bHO-0THOCHTEILHbIE MECTOHMEHHSI IO CBOHM ODVHKIKAM OKOHUATEJIbHO He O60co0OHJIHCcb. MecronMenus Ras, kéks, -ia, kuris, -i, katras, -a u 1p. B KauecTBe COIO3HBIX CJIOB, KpoMe COEIMHHUTE/IbHOH, HHOTAa COXPaHSIOT H BONpoOCHTeJIbHYIO QYHKUHIO. Bojiee npeBHeii sBasercs BonpocHTeJbHas (QyHKOus. B mpeasoxeHusx Ges BONPOCHTEJBHOH HHTOHAIME BOMPOCHTE/ILHO-OTHOCHTE/IbHbIE MECTOHMEHHSA MOAUEPKHBAIOT MNpeaMeT HJIH npH3HaK NpeaMeTa. 11. Bce neonpeneJieHHbie MecTOHMEHHS (K HHM OTHOCATCH HE TOJIBKO kas, koks, -ia, kažkoks, -ia u T. n., HO nu. kitas, -a, visas, -ū u Ap.) no CBOeMy oOGlleMy 3HaueHHIO NPOTHBONOCTABJEHB YKA3aTEJbHBIM: IIOCJIejįHHE „yKa3biBaiOT: Ha H3BecTHbIe Onpej/teJieHHbIe TPeAMETH HJIH KauecTBA, nepBble — Ha KHeonpejeJieHHbIe. Hekoropbie ykasartesbHble MeCTOMMEHHS, MOTEPsAB ONpeJleJIeHHOCTb, YNOTPEOJMSAIOTCS B KauecTBe HEeONpeeseHHBIX (toks, -id). | 12. Jlekcnuueckne 3sHaueHHs CONOCTABJSEMBIX B NpPeJIOKEHHH HeonpeĮEJIEHHbIX HJIH yKasaTeJbHBIX MecTOHMeHHė (vienas, -a... kitas, -a, vienas, -ū... antras nu T. J.) OTHOCATCS JAPYr K JAPYry Tak, UTO 3TH MEeCTOHMEHHS, XOTS H HE COCTABJIAIOT OAHOH JIEKCEMBI, IPH CBOCOGPAa3HOM OTHOLIEHHH B MPEAJIOKEHHH NPHOGPETAIOT HOBYIO (YHKUHIO, T. €. BHIpa)KalOT B3aHMOOT69