Lietuvių kalbos įvardžiai ir jų reikšmės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALBOS ĮVARDŽIAI IR JŲ REIKŠMĖS A. VALECKIENĖ § 1. Įvardžiai turi labai bendras, atitrauktas reikšmes. Jie nurodo daiktus arba ypatybes tam tikru santykiu, neišreikšdami nurodomųjų daiktų arba ypatybių konkretaus turinio. Priklausomai nuo konteksto, nurodomas daiktas arba ypatybė gali būti vis kitokie. Įvardžiais nurodomų daiktų arba ypatybių skaičius neapibrėžtas. Keičiantis nurodomam daiktui arba ypatybei (priklausomai nuo konteksto), santykis, kuriuo tam tikras įvardis nurodo daiktą arba ypatybę, išlieka pastovus. Įvardžiai skirstomi į semantines grupes pagal tuos santykius, kuriais jie nurodo daiktus arba ypatybes. Šiame straipsnyje semantinė įvardžių klasifikacija bus kiek kitokia, negu dabartiniuose lietuvių kalbos vadovėliuose. Be to, čia bus stengiamasi iškelti lietuvių kalbos įvardžių darybinę-semantinę stratifikaciją, t. y. parodyti, kurie įvardžiai ir jų reikšmės yra seni ir kurie naujai susidarę. 1. Asmeniniai įvardžiai § 2. Asmeniniams priklauso aš, tu, mes, jūs, jis, ji, tamsta. Kartais asmeninių reikšmę dar turi įvardis pats, -i. Grynais asmeniniais (ir tai su išlygomis) galima laikyti tik įvardžius aš, tu, mes, jūs, tamsta. Jie nurodo asmens kalbančiojo asmens atžvilgiu. § 3. Įvardis aš nurodo patį kalbantįjį asmenį, tu — asmenį, į kurį kreipiasi kalbantysis. — Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvensiu! — dejuoja motutė... BilR I 164. — Jonai, ir tu marš į darbą, — galybės nerodyk, yra ir už tave galingesnių CvR IX 64. Mės ir jūs pagal savo reikšmę laikytini savarankiškais įvardžiais, o ne aš ir tu įvardžių daugiskaitos formomis (taip sąlyginiai daroma linksniavimo sistemoje). Mės nurodo ne kelis kalbančiuosius asmenis (t. y. du ir daugiau „aš“), bet kalbantįjį asmenį kartu su kitais asmenimis („aš“ ir „tu“ arba „jis“). Jūs nurodo du ir daugiau asmenų, į kuriuos kreipiasi kalbantysis („tu“ ir „tu“ arba „tu“ ir „jis“). Mes kareiviai. Šaltas rūstis suledėjo mūs veiduos SNėrP I 205. O jūs, bobos, netrukdykit, virkit grybus ir maišykit (d.) Skp. Meninėje kalboje įvardžiais aš, tu, mes, jūs gali būti nurodyti ir daiktai. Šiais atvejais nurodomieji daiktai lyg suasmeninami. 31 Įvardžiai aš, tū, mės, jūs yra senos formos, kai kurios jų kiek pakitusios. Šalia aš lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose pasitaiko forma ėš su trumpu pradiniu e (plg.: ėš Nmč, Zt, jėš (su pridėtiniu j) Plm, Lzd, esch BP I 28, 33, 5, 6), kuri yra senesnė už lk. aš ir sutinka su lat. es, pr. es (šalia as). Lietuvių kalboje forma ėš virto aš veikiausiai dėl to, kad ji dažnai esti proklitinėje padėtyje: lietuvių kalboje iš senovės kaitaliojasi nekirčiuoti žodžio pradžios balsiai a ir e (plg. akmuõ lk., ekmuõ Grš, Erž, álksnis lk., élksnis Gs, Nm, Erž, erėlis lk., arėlis Ds, erškėtis lk., arškėtis Ds)². Formų aš, ėš priebalsis š<ž yra pakitęs dar baltų kalbų prokalbėje (plg. lat. es, pr. es, as, bet s. sl. azъ)³. Tarmėse vietoje įvardžio formos mės (su pailgintu e, turbūt, pagal jūs⁴) pasitaiko formų su trumpu šakniniu e (plg. mės Lp, Vs, Krtn, Kal, Dglš, Skdv, Vdk), kurios yra senesnės ir sutinka su pr. mes⁵, lat. tarm. mes. Atskirais atvejais pagal mės vartojamas ir jūs (su trumpuoju u) Kal. Mūsų įvardžius aš, tū, mės, jūs atitinkantys kitų ide. kalbų kamienai turi tokias pat asmeninių įvardžių reikšmes. § 4. Įvardis tămsta lietuvių kalboje yra naujai susidaręs greičiausiai iš junginio tavo mylista, plg. pereigines formas tămista Slnt, Gs, Krok, Vrn, Švenč, Eiš, tămyšta Lp, Kv. Šis įvardis nenurodo naujų asmenų santykių. Jis vartojamas vietoje tū, mandagiai, su pagarba kreipiantis į kitą (dažnai mažai pažįstamą ar vyresnį, gerbiamą) asmenį. Įvardžio tămsta daugiskaitos formos pasitaiko, mandagiai kreipiantis į du ar keletą asmenų, vietoje įprastinio jūs. — Nežinau, — atsakė liūdnai Antanas, — gal t a m s t a patarsi? Juk dėdė esi... BilR I 79. Čia pat stovėjo nebejau­na moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo. — Tai t a m s t o s gal įrotų einat? — paklausė ji. — Rarotų, — atsakė sesuo atsidususi, — bet kad t a m s t a žinotum, kaip mudu išgąsdinai! BilR I 171. Senuosiuose raštuose vietoje tămsta vartojami junginiai jūsų sveikata, tamstos sveikata. Pasitaiko tokių junginių ir dabar grožinės literatūros kūriniuose. Daiktavardis sveikata čia nebeturi savo tiesioginės reikšmės. Bet įdant tūs dāiktus kuriūs iūmus priminiau iūsu sveikātos gerēus galētu atminti: trumpāi tatāi ką pasakiau antū kartu sakau DP 34. 1 Žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1 sąs., Kaunas, 1924, p. 9. 2 J. Endzelynas (žr. jo Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 147) abejoja, ar visose lietuvių kalbos tarmėse aš<šė, ir nurodo dar trečią formą tarm. ōš<āš (iš Anykščių), gretindamas ją pirmojo garso atžvilgiu su s. sl. azъ, kur a žodžio pradžioje galėjo būti iš ilgojo balsio (žr. A. Mẽĩe, Общеславянский язык, Москва, 1951, p. 363). Mūsų supratimu, lietuvių kalbos formoje ōš<āš greičiausiai yra antrinis balsio pailgėjimas. Tarmėse įvardžio aš balsis dažnai pailgėja, kai jis atsiduria atvirajame skiemenyje, prisidėjus prie šio įvardžio pabrėžiamosioms, dalelytėms (plg.: ãšai BaranLM 179 (Jnš), ãšianai Sv. Dbk., Zsl, Pnd, ãšian An, Sv, ãšiano BūgAS 172 (Dsn), ãšianos Lkm, Plš, ãšianos Rgv, ãšianajos Brž), nors kai kur jis išlieka ir nepailgėjęs (plg.: ãšai Mlt, ãšianai Ukm, ãšian Pš, Sd, Ukm, Všk, ãšano Str, ãšianos Dglš). Pagal santykį ãšian : aš galėjo susidaryti šalia ãšian ir aš. 3 Dėl formų ėš, aš priebalsio š<ž virtimo žr. J. Endzelynas, min. veik., p. 147. 4 Žr. J. Endzelynas, ten pat, p. 148. 5 Žr. J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, Riga, 1944, p. 133. 32 Kurį iš visūs daiktus iūsų sveikātomus pirmieus trumpai paró-dissime DP 144. ...primissime iūsų sveikātomus szeszis ne abeiō-tinus artikulus DP 257. Reikalaudamys ko nuo ko norint ar paguodos sau ieškodamys, visados nuo tų žodžių pradėję kalbėti, galvą savą lenkdamys: Tamistos sveikatos atėjom pasiteirauti... DaukB 64. — Bet ir, drasumas iūsų sveikatos neregėtas! — stebėjos Jonušas LzPR II 46. Ta pačia reikšme kaip támsta, -os lietuvių kalboje vartojamas įvardis pats, -i, patys, -čios, tik jis nėra toks oficialus, pasitaiko intymesnėje kalboje. Ar pats atmeni japonų karą? Up. Man rodos, kad pats nečiabūvis, nes pati aš pirmą kartą mačiau Srv. Pats, -i pagrindine reikšme žr. § 35. Panašiai kaip pats, -i vartojamas dar būdvardis sveikas, -à su išblukusia tiesiogine reikšme. Būti milžinu, žinoma, nedidelis daiktas, bet tokiu žmogum, kaip sveikas, tai jau visai kas kita BalčHP 125. Aš klausiu, kas sveikas per vienas, kad taip kalbi? PaukštAA 37. Be minėtųjų, mandagiai kreipiantis į kitą asmenį, lietuvių kalboje gana įprastas vietoje tų ir įvardis jūs. Už visus kitus mandagumo reikalų vartojamus įvardžius jis labiausiai neutralus. O kodėl jums nesutikus direktoriauti mūsų vidurinėje mokykloje? — nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo Norkūno veido, paklausė Kuliešius BaltrTK II 37. § 5. Iš visų asmeninių įvardžių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu nurodo asmenis, išsiskiria įvardis jis, ji. Jis vartojamas tiek asmeniui, tiek daiktui nurodyti. Įvardis jis, ji nurodo asmenį arba daiktą, apie kurį kalbama. Mažieji broliai pavydėjo Mikučiui, matydami, kaip vikriai jis kinkė arklį, kaip pusto dalgį CvR III 137. Dešimtis kartų Deveika su Krizu pakyla iš užstolio, bet vėl juos sodina CvR IX 18. Petras nešė balną į klėtį, rado ją užrakintą ŽemR I 167. Dėl to ji lūžo, kad laiba buvo alyvužės šakelė JV 450. Įvardis jis yra kilęs iš parodomojo įvardžio *is su pridėtiniu j (kai kurie linksniai turi *io-, iā formas). Todėl ir jo reikšmė išliko artima parodomiesiems. Asmuo arba daiktas, apie kuriuos kalbama, yra tas, kurį žinome iš anksčiau arba kuris tuojau bus nurodytas (plg. parodomųjų įvardžių bendrąją reikšmę § 13). Kitose ide. kalbose šios šaknies įvardžiai taip pat vartojami trečiojo asmens reikšme, plg. got. is „jis“, lot. is „jis“ ir „tas“. Manoma, kad įvardžio jis, ji šaknies reikšmė iš senovės buvo artimesnė tàs, tà šaknies reikšmei, tiktai jis, ji buvo labiau vartojamas anaforiškai, nurodant tai, kas jau minėta (be pabrėžto išskyrimo)⁶. Anaforiškai vartojami parodomieji įvardžiai sakinyje paprastai turi daiktavardišką funkciją, t. y. eina veiksniu, papildiniu, kaip asmeniniai įvardžiai (žr. §§ 15, 2; 16, 2). Įvardžiui jis, ji gauti asmeninių reikšmę kaip tik galėjo padėti jo silpna nurodomoji (anaforinė) reikšmė ir daiktavardiška vartosena. ⁶ Žr. K. Brugmann, Die Demonstrativpronomina der idg. Sprachen, Leipzig, 1904; „Abhandlungen der Philologisch-historischen Klasse der Königlich Sächsischen Gesellschaft der Wissenschaften“, XXII Bd. Nr. VI, p. 37—38. 3. Kalbotyros klausimai VI. 33 Daugelyje ide. kalbų trečiojo asmens įvardžiai turi skirtingas šaknis. Iš baltų įvardis jis trečiojo asmens reikšme pažįstamas dar latvių aukštaičių tarmėje. Kitose latvių tarmėse ir literatūrinėje kalboje vietoje jis, ji vartojamas įvardis vinš. Prūsų kalboje šią reikšmę turi tãns (šalia enklitinio *dis), atsiradęs greičiausiai kontaminacijos būdu iš *tas ir *anas7. § 6. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse vartojamas įvardis anas, ãns, -à vietoje jis, ji. Žemaičių tarmėje ãns, -à trečiojo asmens įvardžiu reikšme turi visą paradigmą: ãns, anõ, anám ir t. t., anà, anõs, anái ir t. t., aniẽ, anų, anìms ir t. t., anõs, anų, anóms ir t.t. Lkv, Mžk, Vvr, Grg, Užv, Slnt. Šiose tarmėse ãns, -à išlaiko ir parodomųjų įvardžių reikšmę. Rytiniu aukštaičių tarmėse trečiojo asmens įvardis turi supletyvinę paradigmą: vardininkai ãns, -à, ãnys⁸ (ãnies), ãnos; kiti linksniai *jo-, jã- formos: jõ, jãm ir t. t., jõs, jái ir t. t., jų̃, jáms, jóms ir t. t. Sv, Dbk, Dglš, Tvr, Aln, Plš, Uti: parodomųjų reikšme visos formos čia tos pačios šaknies: anàs, anõ, anám ir t. t., aniẽ, anų, aniẽms ir t. t. Senuosiuose raštuose panaši padėtis. K. Širvydo raštuose galima atstatyti trečiojo asmens reikšme supletyvinę paradigmą, kaip rytinių aukštaičių tarmėse: vardininkai anas SP I 20, ana 174, anis 32, anos 21; kiti linksniai: kilm. jo 17, jos 76, ju 18, naud. jam 23, jey 170, jiemus 31, gal. ii 23, iu 72, juos 31, jas 80, in. juo 58, jews 128 ir t. t. Tačiau čia dar pasitaiko ir *jo- šaknies vardininkų, plg.: Ir tare iop motiną io [...] Sitay tewas tawo, ir asz gayledami ieszkoime tawis. Ir tare iump. Kodrin manis ieszkoiot, nežinoiot jog tuose (davktuose) kurie ira Tewo mano, reykia man’ būt? O i e nesuprato žodžio, kuri biloio iump SP I 195 (plg. lenkišką tekstą... A o ni nie zrozumieli... SP I 196). Parodomųjų reikšme K. Širvydo raštuose vartojamos visų linksnių anas, -a formos, plg. ...a n a krauiu tekunti žmona SP I 101. A n i e Arionay, Eutichionay, Monothelitay, ir kiti paklideley SP I 205, ...iaunikayčio a n o SP I 88. ...ape a n u Baltzaru SP I 134 ir kt. M. Daukšos ir J. Bretkūno raštuose anas, -a trečiojo asmens reikšme vartojamas nenuosekliai šalia jis, ji formų. Panašiai kaip žemaičių tarmėje, čia pasitaiko ne tik vardininkų, bet ir kitų linksnių anas, -a formos vietoje jis, ji formų plg.: vns. vard. ghis BP I 39, 45, 46, ĩis DP 3, 4, anas BP I 39, ánas DP 5, dgs. vard. ghie BP I 43, 50, iiẽ DP 3, 15, anis BP I 41, 33, ániš DP 16, dgs. gal. ios BP I 2, anus BP I 33, 35 ir kt. Iš to galima padaryti išvadą, kad anas, ãns, -à vartosena trečiojo asmens reikšme lietuvių kalboje išsirutuliojo daug vėliau, negu įvardžio jis, ji vartosena ta pačia reikšme. Istoriniu laikotarpiu anas, ãns, -à trečiojo asmens reikšme lietuvių kalboje dar nebuvo visai įsigalėjęs. Lietuvių kalbos tarmėse įvardžio ãns, ãns, -à raida trečiojo asmens reikšme atitinka įvardžio onъ raidą slavų kalbose. Senojoje slavų kalboje 7 Žr. K. B r u g m a n n, ten pat, p. 92; J. E n d z e l i n, Altpreussische Grammatik, p. 121. 8 Ãnys šalia aniẽ (kuris vartojamas parodomųjų reikšme) greičiausiai atsiradęs pagal pâtvs (žr. J. E n d z e l y n a s, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 150; kitaip E. F r a e n k e l, Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, Göttingen, 1947, p. 23), nes pâtvs, pâtvys, kaip ir anas, ãns, ãnys, taip pat vartojamas trečiojo asmens reikšme. 34 onb turėjo dar visą paradigmą ir parodomųjų reikšmę. Dabartinėse slavų kalbose, išskyrus bulgarų literatūrinę kalbą, jau susiformavusios supletyvinės paradigmos trečiojo asmens reikšmę iš įvardžio онъ ir *ъ formų, plg. rus. он, его, ему ir t. t., lenk. on, jego, niego, go, jemu, niemu, mu ir t. t., ček. on, jeho, od něho jemu, mu, (k) němu ir t. t. Senojoje rusų kalboje онъ šalia trečiojo asmens reikšmės dar turėjo ir parodomųjų įvardžių reikšmę⁹, o dabartinėje rusų kalboje он vartojamas tik trečiojo asmens reikšme (pilnoji šio įvardžio forma оный tam tikrais atvejais dar pasitaiko parodomųjų reikšme). Vadinasi, slavų kalbose onъ trečiojo asmens reikšmė taip pat nėra praindoeuropietiško senumo. Tiek lietuvių kalboje anas, anš, -à, tiek slavų kalbose онъ bendra vartosena trečiojo asmens reikšme atsirado greičiausiai savarankiškai, bet dėl tos pačios priežasties. Yra pagrindo manyti, kad ànas, anš, -à trečiojo asmens reikšmė bus išsirutuliojęs panašiai kaip jis, ji, iš anaforinės parodomojo įvardžio ànas, -à vartosenos (tolesnį aiškinimą žr. § 17). § 7. Asmeninių įvardžių trijų asmenų sistema išreiškia pagrindines kalbos akto puses: kalbantįjį, klausantįjį ir asmenį arba daiktą, apie kurį kalbama. Atskirose kalbose asmeniniai įvardžiai padeda išreikšti veiksmažodžių asmens kategoriją, plg. angl. I go, you go, he, she, it goes, we go, you go, they go. Lietuvių kalboje asmeniniai įvardžiai šią funkciją nebūtini, nes veiksmažodžių asmeninių formų galūnės gerai išreiškia asmens kategoriją. Lietuvių kalboje įvardžiai aš ir tu bei mes ir jūs dažnai išleidžiami. Jie vartojami tada, kai sakinyje norima pabrėžti kalbantįjį asmenį arba jo pašnekovą, taip pat būtini tada, kai asmeninis įvardis yra vienas iš vienarūšių veiksnių arba turi prisijungusį draugės įnagininką, plg.: mano brolis ir aš, mes su broliu. 2. Sangrąžinis įvardis § 8. Sangrąžinis įvardis yra vienas — savęs. Tai sena forma (tarmėse pasitaiko ir su senesniu šaknies balsiu e: vns. kilm. sévęs Rt, sévęs Sg, Rsn, vns. gal. sevė StngŽ 43, sevę Mit I 73). To pat kamieno sangrąžinį įvardį turi ir kitos ide. kalbos. Įvardis savęs nurodo asmens, kuris sakinyje suvokiamas kaip veiksmo ar būsenos subjektas, santykį su pačiu savimi. Tuo būdu sangrąžiniu įvardžiu nurodomas asmuo ir asmuo, einantis sakinyje veiksmo subjektu, yra tas pats. Sangrąžinis įvardis sakinyje visada rodo veiksmo objektą. Dėl tokios savo funkcijos sangrąžinis įvardis iš senovės neturi vardininko linksnio, t. y. subjekto linksnio. Taip pat iš senovės sangrąžinis įvardis neturi daugiskaitos formų. Lietuvių kalboje sangrąžinis įvardis savęs yra išlaikęs labai seną vartoseną. Jis čia nurodo tiek kalbančiojo, tiek pašnekovo, tiek asmens, apie kurį kalbama, santykį su pačiu savimi. ⁹ Žr. А. П. Якубинский, История древнерусского языка, Москва, 1953, p. 193. 35 — Aš dosiu dešimtį! — sušuko vyresnysis. — Ir aš tiek pat, — tarė antrasis. — Tik dabar neturime prie s a v ę s ŽemR I 181. Taip nelaužyk s a u rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrištintas vėjas MairRR I 69. Senele igi atsisėdo ant kulbelės, pataisė verpstoką ir pasitraukė arčiau į s a v ę ratelį KrèvAP 126. Slepukas sugaudė pečius, patraukė rankų alkūnes po s a v i m ir iš karto pasidarė dar panašesnis į nuvelėtą autą, negu į gyvą sutvėrimą BaltPV I 110. Tris dienas s a u galėjo jie dirbti, tris dienas eit į dvarą VIkv. Senobinė sangrąžinio įvardžio vartosena, be lietuvių, yra išlikusi ir kitų baltų, taip pat slavų kalbose, plg.: lat. es aizstāvu s e v i, tu aizmiršti s e v i, viņš nepiederēja s e v; rus. я купил с е б е книгу, ты думаешь о с е б е, он взял с с о б о й мяч. Daugelyje dabartinių ide. kalbų, pavyzdžiui, vokiečių, anglų, prancūzų, sangrąžinis įvardis tinka tik asmeniui, apie kurį kalbama. Kai veiksmo subjektu eina pirmasis arba antrasis asmuo, vartojamos asmeninių įvardžių formos, plg.: vok. ich kleide m i c h an, du kleidest d i c h an, er kleidet s i c h an ir t. t. Lietuvių kalbos senuosiuose raštuose šalia įprastinės savęs vartosenos (plg.: Dūk mums ing s a w e tijikietiji Mž 421, Miliek artima [...] kaipo patis s a w i Mž 38. ...preg s a w e s mani laikikiet Mž 9) pasitaiko ir tokių atvejų: ...pro anksta pagatawissu m a n e tawęspi Mž 511. Prieg t a w ę s tu mus turėk Mž 260. Jeib mes m u s stiprei gintumbim Mž 52. Tokios konstrukcijos su asmeninių įvardžių formomis vietoje įvardžio savęs mūsų senuosiuose raštuose bus vertiniai iš kitų kalbų. 3. Savybiniai įvardžiai § 9. Savybiniams įvardžiams priklauso: mãno, tãvo, sãvo, mãnas, -à, tãvas, -à, sãvas, -à, manãsis, -óji, tavàsis, -óji, savàsis, -óji, mūsàsis, -óji, jūsàsis, -óji, maniškis, -ė, taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė. Savybinių įvardžių reikšmę taip pat turi asmeninių įvardžių (išskyrus aš ir tu) kilmininkai: jõ, jõs, jų, mūsų, jūsų, tàmstos, tàmstų, paties, pačios, pačių. Visi lietuvių kalbos savybiniai įvardžiai turi asmeninių arba sangrąžinio įvardžio šaknis. Seniausios yra d/o kamienų formos. Liet. tãvas, -à, sãvas, -à atitinkančius įvardžius su ide. *o/ā kamienų galūnėmis turi ir kitos giminingos kalbos, plg. lot. tuos, suos (šalia naujesnių tuus, suus) iš *tovos, *sovos¹⁰. Mãnas, -à lietuvių kalboje bus atsiradęs analogiškai pagal asmeninių įvardžių sistemą (kaip manè, tavè, savè, taip ir mãnas, -à šalia tãvas, -à, sãvas, -à)¹¹. Tokios pat latvių literatūrinės kalbos formos mans, tavs, savs. Prūsų kalbos savybiniai įvardžiai mais, twais, swais darybos atžvilgiu sutinka su s. sl. mojb, tvöjb, svojb. Kilmininkinės formos mãno, tãvo, sãvo, taip pat įvardžiuotinės manãsis, -óji, tavàsis, -óji, savàsis, -óji, mūsàsis, -óji, jūsàsis, -óji lietuvių kal- 10 Žr. Stolz-Sch m a l z, Lateinische Grammatik, München, MCM XXVIII, p. 284. 11 Žr. K. Brugmann und Delbrück, Grundriss der vergleichenden Grammatik der idg. Sprachen, 2 Bd., 2 Tl., 1 Lief., Strassburg, 1909, p. 405. 36 boje yra naujesnės. Įvardžiai su vardažodžių priesaga -iškis, -ė (maniškis, -ė, taviškis, -ė ir t. t.) yra būdingi tik lietuvių kalbai. Be minėtųjų, tarmėse ir senuosiuose raštuose vartojama daugiau įvairesnių savybinių įvardžių. Iš dgs. kilm. mūsų yra sudarytas pagal mãnas, -à, tãvas, -à, sãvas, -à su a/o kamienų galūnėmis įvardis mūsas, -a „mūsų“ (:mūsas liežuvis (= mūsų kalba) Lz, Ponų musuy MP 200, mūsan kolchoze Lz). Dar daugiau paplitę kilmininkiniai vediniai su ia/io kamienų galūnėmis, kurios būdvardžių daryboje neretai turi priklausomumo reikšmę, pvz.: mūsis, -i „mūsų“ (:dėdė mūsis Dv, mūsis šuva Lz, mūsi žẽnelė Lz, ašarėlės mūsios mergužėlės (d.) Dv, mūsi brolį Dv, per mūsį ã pirkia Dv, mūsian kieme Dv, mūsion rankon Lz, mūsios pievos Lz, mūsiai vyrai Lz); jūsis, -i „jūsų“ (:jūsis brolelis (d.) Dv, jūsion rankon (ps.) Lz); jōsis, -i „jos“ (:jōsis tėvas Lz, jōsis vyras Lz, jōsiai dukteriai Lz). Taip pat pažįstami savybiniai įvardžiai iš tų pačių kamienų su priklausomumą reiškiančiu jis, -ė (i), pvz.: tavajis, -ė Ns 1839, 2, mūsujis, -i, jūsujis, -i SchG 218, pačiųjai StngŽ 45. Šalia manãsis, -oji, tavàsis, -oji ir t. t. tarmėse vartojamas dar tamistasis, -oji Šts. § 10. Savybiniai įvardžiai paprastai nurodo daikto priklausomumą (pagal kamienų reikšmę) pirmajam, antrajam arba trečiajam asmeniui, t. y. kalbančiajam, pašnekovui arba asmeniui, apie kurį kalbama. Savybinių įvardžių reikšmė būdvardžiška. Pagrindinė jų funkcija sakinyje — eiti pažyminiais. Savybiniai įvardžiai, turintys sakinyje daiktavardžių funkciją, yra antriniai. Dabartinėje literatūrinėje kalboje labiausiai paplitę savybiniai įvardžiai mãno, tãvo, sãvo ir asmeninių įvardžių kilmininkai jõ, jõs, jų, mūsų, jūsų priklausomumo reikšme. Įvardžiai mãno, mūsų nurodo daikto priklausomumą pirmiesiems asmenims, tãvo, jūsų — daikto priklausomumą antriesiems asmenims ir kilmininkų formos jõ, jõs, jų — daikto priklausomumą tretiesiems asmenims. — Krizai, šiandien tau turgus! Matau, kad aš nereikalingas, — liūdnai sako meisteris: — nereik joms nei mano skrynių, nei kubilėlių. Paseno mano rankos... CvR IX 89. Kur Nemunas bėga, pražydo už sniegą balčiau mūsų sodai sodeliai žali MiežML 320. Na, Jonai, ir mes atėjome pašokti tavo vestuvėse VaičiūnD 111. Ūkininkai. — Mes dėl tos pačios žemės. Viktoras: — Žinote, su ta jūsų žeme vienas vargas. Ją dideli ponai apsėdę laiko VaičiūnD 325. Jurgis niekuomet neateina tuščiom. Jo švarko kišenės amžinai nukarusios nuo spalvotų akmenukų, įvairiausių vinių, švino gabalėlių, senų kulkų... BaltPV₁ I 11. Moteriškė būgštavo, kad tik nebūtų jos vyrui įvykusi nelaimė CvR III 105. Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta, kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint DonR 91. Specialių savybinių įvardžių reikšti priklausomumą trečiajam asmeniui lietuvių kalboje nėra. Įvardis sãvo, turėdamas priklausomumo reikšmę, kartu išlaiko ir „sangrąžinę“ funkciją. Jis gali nurodyti daikto priklausomumą visiems trims asmenims, einantiems sakinyje veiksmo arba būsenos subjektais. Dėl to šį įvardį tiktų vadinti sangrąžiniu savybiniu įvardžiu. 37 Tada aš rašydavau ir jausdavaau, kad surandu naujų žodžių savo ilgesiui, ir aš pirmą kartą pajutau, kad noriu ir galiu būti poetas VenciGD 520. Savo širdį, dainas ir jaunystę atiduosim gyvenimui mes MarcinkDP 69. Eini, tarytum ne savo kojomis! Paukštis taip pat už savo giesmes lašinių negauna, o niekas neklausia, kodėl jis ulba CvR IX 37. Katrė atnešė stuomenis muzikantams, patiesė savo staltieses ant stalų ŽemR I 77. Broliai dar pastovėjo kiek, o paskui nuskuėjo prie savo reikalų BaltPV I 269. Įvardžiai mano, tavo, mūsų, jūsų, jo, jos, jų nurodo daikto priklausomumą kitam asmeniui, ne veiksmo ar būsenos subjektui. Plg.: Jis paėmė mano pieštuką; veiksmo subjektas yra jis (trečiasis asmuo), o asmuo, kuriam priklauso pieštukas, yra kitas (pirmasis). Sakinyje Jis paėmė savo pieštuką asmuo, kuriam priklauso pieštukas, yra kartu ir veiksmo subjektas. Konstrukcijose su neveikiamosios rūšies dalyviais savybiniai įvardžiai mano, tavo, savo lietuvių kalboje nurodo iš veiksmo kilusios ypatybės priklausomumą atitinkamam asmeniui (mano — pirmajam, tavo — antrajam, savo — bet kuriam iš trijų asmenų), plg.: Na, ką, mama, ar aš ne tiesą sakiau, kad tavo išpirtas man jaunikis mus apgaudinėja? VaičiūnD 114. § 11. Įvardžiai mãnas, -à, tàvas, -à dabartinėje literatūrinėje kalboje nyksta, pasitaiko dar poezijoje, dainose; buitinėje kalboje vartojami tik tarmėse. Ryto saulės nužerta nuostabi mana karta MarcinkDP 69. Bėk, bėk, žirgeli, mans juodberėli, iki žalios lankelės LB 25. Mani akiniai tam-siau rodo Ut. Brolis Vilniuj manas yra Dv. Jei tavas buvo, galėjai nebeduoti JabIG 46. Sãvas, -à gryna priklausomumo reikšme taip pat dabar nėra dažnas, plg.: Aš netikiu savom ausim. Negali bajorai taip kalbėt SruogR III 377. Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų BaranAŠ 20. Įvardis sãvas, -à dabartinėje literatūrinėje kalboje įsigali artima savybiniams įvardžiams, bet kokybinė būdvardžių reikšmė „nesvetimas“, pvz.: Draugiškai ranką man tiesia minios, — aš liaudžiai sava! SĖrP I 243. Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies... KrėvAP 107. Aš savà, ne viešnia! And. Ar man šãvas, ar ne-šãvas, kap gražus, tai gražus (vaikas) Užg. Malkos tai savõs turim Švnč. Kaip gali kąsti šuva savám žmogui! Er. Tas lazda gavo, kas nežino sava Ad. Su neiginiu ne įvardis savas turi tokią pat kokybinę būdvardžio reikšmę, diferencijuotą žodelio ne, būtent „svetimas, ne toks, koks turi būti, keistas, baisus“, bet vartojamas perkeltine prasme, pvz.: Parėjęs pietų, nudžioviau aš žiauberę duonos, atnešiau Stepukui. Jis kramtė lyg nesavais žandais, o paskui atkišo atgal: — Nebenoriu... BaltPV I 109. Širdis ėmė blaškytis kaip nesava ŠimkA 15. Tų kalnų 38 aukštis buvęs nesavas (labai didelis), urvai be dugno LT II 473. Suriko nesavu balsu Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulas, ir apalpęs pargriuvo BilR I 66. Senuosiuose raštuose mānas, -ā, tāvas, -ā, sāvas, -ā (šalia formų māno, tāvo, sāvo) priklausomumo reikšme dar labai dažni, pvz.: ...tu mans essi Karalijus Mž 402. ...sugrinschk wel tawospi Poniospi BB I Moz 16,9. ...pertaidžia iėmus wést ārtimas sawās DP 470. § 12. Įvardžiuotinės savybinių įvardžių formos manāsis, -ōji, tavāsis, -ōji, savāsis, -ōji, mūsāsis, -ōji, jūsāsis, -ōji ir ypač priesagos -iškis, -ė įvardžiai maniškis, -ė, taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė dabartinėje literatūrinėje kalboje dažniausiai vartojami kaip daiktavardžiai vadinamojo artimo priklausomumo reikšme, t. y. vienaskaitos formomis jie reiškia „kas iš namiškių (vyras, žmona) giminė, mylimasis, mylimoji“ ir pan., daugiskaitos formomis — „namiškiai ar šiaip artimi, to krašto, sluoksnio žmonės“. Ką bedaro tavoji (tavo pati), ar pasveiko Skd. Matyti, ji dar nebuvo suradusi savojo, ir visi jai buvo vienodai geri, lygūs, patrauklūs DovPK 184. Nesitikėtai dar atžvangėjo atbėškėjo jaunosios pasekėjai: broliai, gentys ir svočia su vyru. Prasidžiugo Katrė, sulaukusi savųjų ŽemR I 78. O jūsasis (jūsų šeimos galva, vyras) ar jau parvažiavo iš turgaus? Als. Maniškis visados siunčia pirmiau laišką, paskui pinigus. Gal ir tavasis taip daro KrėvAP 236. Taviškis tai nei į dangų, nei į žemę (tavo vyras niekam tikęs) Ds. Vis bėda, vis reikia gelbėti, o dėl niekų dirbti kokius raštus — nepridera su saviškiais ŽemR I 155. Kumečiai išsirinko saviškių delegaciją, kuri kalbėjo visų vardu CvR VIII 34. Ir dabar aš pamačiau, kad guliu ne vienas. Guli mūsiškiai visi: tėvas, motina, Marė, Levukas... BaltPV₁ I 146. Įvardžiuotinės savybinių įvardžių formos šalia kilmininkinių māno, tāvo, sāvo, be to, dar vartojamos, nors ir ne taip gausiai, kaip pastarosios, įprasta savybiniams priklausomumo reikšme. Vėl drumstelėjo senutis, ir po valandėlės strugt su sidabro kirviu: „Ar tai tavasis?“ „Ne mano. Manasis kitoks!“ Jrk 22. Meisteriui galutinai įsipuoja tuščia šneka, ir jis užsimoja šaukštu, bet sūnus kaktą užsidengia savuoju šaukštu CvR IX 58. Mūsasis bernas dar nevalgė J. Priesagos -iškis, -ė savybiniai įvardžiai šia reikšme vartojami retai, dažniau tik tarmėse, pasitaiko ir senuosiuose raštuose. Kaip bekalbėsim, tau visada liks artimesnis savas kraštas, kaip ir man maniškis BaltrTK II 257. Taviškės bitės man neina rankon Ds. Saviškė karvė išstipo, ar kur pirkai? Ds. Mūsiškis (gaidys) visų gaidžius nukapojo Sdk. Regis, kad jūsiškės pievos lyg geriau prižėlę Ds. ... musiszkiey Heretikay SP I 206. 4. Parodomieji įvardžiai § 13. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje parodomiesiems įvardžiams priklauso: tās, tā, šis, ši, šitas, -a, anās, -ā, toks, -iā, šioks, -iā, šitoks, -ia, anōks, -ia. Taip pat prie parodomųjų reikia priskirti samplaikinius tas 39 pàts, ta pati, pàts tàs, pati tà, toks pàt, tokia pàt, kurie savo bendruoju reikšmės pobūdžiu dažnai nedaug skiriasi nuo įvardžių tàs, tà, tóks, -ià, su kuriais yra sudaryti. Parodomieji įvardžiai paprastai nurodo iš konteksto bei kalbos situacijos žinomą daiktą arba ypatybę. Įvardžiai tàs, tà, šis, ši, šitas, -a, anàs, -à, tas pàts, ta pati nurodo daiktus, o tóks, -ià, šioks, -ià, ši toks, -ia, anóks, -ia, toks pàt, tokia pàt, pàts tàs, pati tà nurodo ypatybes. A) Daiktus nurodantys parodomieji įvardžiai. § 14. Įvardžiai, tàs, tà, šis, ši, anàs, -à yra seni. Kiekvienas jų iš senovės turi išlaikęs skirtingą parodomosios reikšmės atspalvį. Įvardis tàs, tà, be vyriškosios ir moteriškosios giminės, turi ir bevardės giminės formas: tai (tur būt, kontrakcijos būdu iš *ta-ai12), tät (iš ide. *tod), tarm. ta Slnt, Mit II 31 (iš ide. *to(d)), tatai. Kaip žinoma, vyr. ir mot. g. vns. vard. tàs, tà yra apibendrinę t- iš kitų linksnių bei bevardės giminės formų. Senesnės vyr. ir mot. g. vns. vardininkų formos ide. kalbose su s- (pvz. s. ind. sa ir saḥ, sā). Formų tàs, tà kamieno išlyginimas yra labai senas. Latvių kalboje taip pat vartojamos formos su t- (tas, tā), plg. dar s. sl. tb, ta, to. Manoma, kad prūsų stas yra kamienų *sa(s) ir tas kontaminacija13. Lietuvių kalbos įvardis šitas, -a galėjo išsirutuliuoti iš šis ir tàs; jo reikšmė dabar vienoda su įvardžio šis, ši reikšme. Senuosiuose mūsų raštuose šalia šis, ši lygiagrečiai vartojamas ir šitas, -a plg.: schi Mž 281, szitu (vyr. g. vns. įn.) Mž 29. Lietuvių kalbos įvardžiai tàs, tà, šis, ši, šitas, -a, anàs, -à yra išlaikę trijų deiksių sistemą. Šis, ši ir šitas, -a nurodo žinomą daiktą, visai artimą erdvės ir laiko atžvilgiu kalbančiajam asmeniui, t. y. netoli esantį, tik ką minėtą, jam priklausantį, neišeinantį iš jo interesų ribų. Anàs, -à nurodo žinomą daiktą, labiausiai nuo kalbančiojo nutolusį erdvės ir laiko atžvilgiu. Šis, ši, šitas, -a ir anàs, -à įvardžiais nurodomi daiktai vienas kitam priešpastatomi. Tàs, tà nurodo žinomą daiktą, daugiau ar mažiau nutolusį nuo kalbančiojo asmens laiko ir erdvės atžvilgiais. Šis, ši, šitas, -a simbolizuoja artumo deiksę, anàs, -à — tolumo deiksę. Įvardžiu tàs, tà nurodomo daikto nutolimas nuo kalbančiojo asmens nėra taip apibrėžtas. Jo nurodomi daiktai dažniausiai priešpastatomi įvardžių šis, ši, šitas, -a nurodomiems daiktams; gali būti jie ir niekam nepriešpastatyti. Nesunku mums savo laimę rasti šiuo laiku MiežBP 102. Sėdom vakarieniauti. Senoji Rozalija atrinko iš krūvos kreivai nuvalgytų šonų medinį šaukštą, atkišo man: — Šitas bus tavo. Užantyk ant koto žymę, kad nepaimtum svetimo! BaltPV I 36. Vyriausi Šilėnų žmonės sakydavo, kad nė jų tėvai neatmindavę tų laikų, kada jų kaimas įsikūręs šioje vietoje Myk-PutS I 22. Dar siuvėjui gyvam esant, draugai susitarė, kad vieną pakasus, kitas ateis pasiklausti apie aną šalį CvR IX 233. O paskui čia jau pasistatė daugiau ūkininkų: šioje pusėje Vilkas, Vanagas, Putrius; ten, anoje pusėje, — Lapė, Stagaras, Jurjonas, Žiobrė SimonR IV 17 Duok man aną, šito nenoriu JablG 46. 12 Žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 152. 13 Žr. J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, p. 110. 40 § 15. Įvardis tàs, tà dabartinėje literatūrinėje kalboje pasižymi turtingiausia vartosena. 1) Įvardis tàs, tà nurodo žinomą daiktą, išskirdamas jį iš kitų. Šiuo atveju įvardis tàs, tà sakinyje akcentuojamas ir paprastai turi pažyminio funkciją. Dažniausiai tai, kas šiuo įvardžiu nurodoma, atskleidžiama po pagrindinio sakinio einančiu šalutiniu sakiniu. Vienais metais sumaniau aplankyti savo gimtinį kaimą, kuriame prabėgo mano kūdikystės gražiausios dienelės, ir pasivaikščioti po tuos laukus, po tas pievas, miškelį, kuriuose tiek daug pasiliko brangių jaunų dienų atsiminimų VienIMA 160. Tie grūdai, kuriuos tėvas uždirbo vasarą kasdamas griovius, pasibaigė BaltPV I 7. O tas ąžuolo kelmas, po kuriuo slėpdavome lietuviškas knygas, ar dar tebėra? VaičiūnD 246. Kluono sienų lentos tarpais taip pat buvo atsilupinėjusios, ir pro tas vietas juodavo vidaus tamsa VencGD 88. Ėjo sunkiausias metų darbas — mėšlavežis. Visas kaimas tą, kaip ir kitus lauko darbus, dirbo vienu metu Myk-PutS I 368. Kieno ta yra mergaitė? Gršl. (Toks sakinys gali būti palydėtas nurodomuoju gestu). 2) Įvardis tàs, tà nurodo anksčiau minėtą, žinomą daiktą, tarsi pakartodamas jį, be pabrėžto išskyrimo. Tai vadinamoji anaforinė parodomųjų įvardžių vartosena. Šiuo atveju įvardis tàs, tà sakinyje turi daiktavardžio funkciją (eina veiksniu, papildiniu). Tėvas mūsų labai aržus, neiškentė, susikirto su Tekoniu, o tas ir įsiuto, kasdien dabar šaukia, kad išsikraustytumėm BaltPV I 75. Juozapota nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo... BilR I 221. Jis (Pranaitis) nieko neatsakė, tik perliejo botagu kumelį, kad ta net šuoliais leidosi keliu Myk-PutS I 19. Rukinas su vaikiukais ir Palapys išėjo susitaisyti vežimus ir kinkytis, nes jau žara rodėsi. Tiems besitaisant, prisirinko daugiau luidotuvininkų ŽemR II 155. Įvardžio tàs, tà anaforinė vartosena, tur būt, naujesnė. 3) Įvardis tàs, tà dar vartojamas, panašiai kaip kitose kalbose artikeliai, tik jis čia nėra būtinas (ne obligatus), daugiau subjektyvaus pabrėžiamojo pobūdžio, t. y. neapibrėžia nurodomo daikto. Šiais atvejais įvardis tàs, tà sakinyje eina pažyminiu. Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti VaižgRR I 89. Cinokienė, palaidomis kudlomis, išraudonavusi, net mėlyna, atpūtavusi nebeturėjo kam skelti į galvą. Iš to apmaudo ėmė dvaro gaspadorių keikti ŽemR II 68. Sunku, kad tie arkliai vis užimti. Tie dažiai vis nebaigti VIkv. Ko ta jaunystė kvaila nesapnuoja! MairRR I 110. Tokio įvardžio tàs, tà vartosena nauja. § 16. Įvardžiai šis, ši ir šitas, -a dabartinėje literatūrinėje kalboje vartojami tokiais atvejais: 1) Įvardžiai šis, ši, šitas, -a nurodo žinomą, kalbančiajam asmeniui visai artimą laiko ir erdvės atžvilgiais daiktą, išskirdami jį iš kitų, ir paprastai eina pažyminiais (pažymimasis žodis kartais gali būti numanomas). 41 — Phe! — pasisąipė Vilius, — toks mūsų mokytojas, toks tu. — Bet šiuos žodžius pasakė jis beveik šnibžda SimonR IV 54. Vilko vėl nupylė raudonis. Bet Martynaitis nė šį kartą to nepastebėjo SimonR IV 314. — A, tai šitas mano sūnus, — sako meisteris, ilgai ieškojęs toje kaimynėje, ir kelia rankomis už ausų pūdėm mažulį CvR IX 82—83. — Nemokam mes orės dainų, — atsikalbinėjo Katrytė. — Kai linus sėsite, tada padainuosim. — O šitos ar nemoki, Katrytė? — paklausė Petras ir pradėjo: „Oi, tėtuši, tėtuši, oi, tėtuši, senasai, ko lymiai lauke ant žambrelio?“ Myk-PutS I 70—71. Su laiko sąvokomis dažniau vartojamas šis, ši, o ne šitas, -a. Atrodė, šiais metais visur turi būti geras derlius VencIGD 257. Šį pavasarį ūmai įsigalėjo šiluma, staigiai pradėjo žaliuoti CvR IX 31. Atsitraukis, bernužėli, nebraudik širdelę, aš ne tavo, tu ne mano nuo šio vakarėlio KlpD 2. 2) Įvardžiai šis, ši ir šitas, -a (rečiau) nurodo anksčiau minėtą, žinomą daiktą anaforiškai, tiktai pakartodami jį. Sakinyje šie įvardžiai turi daiktavardžio funkciją. Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsigręždamas, tik kojos mirgėjo BaltPV I 199. Atsisukau į Petrą. Šis stovėjo lyg niekur nieko BaltPV I 90. Milkė smaigstė Povilą rudom akutėm, kol šis nusisuko į šalį BielDG 254. Didžiausias greitesnis, mažuosius paliko; šie vejasi verkdami ŽemR II 323. Gaidys, pašokęs ant stalo, kutnojo vištas prie trupinių; šios mušėsi su katėmis apie puodelius ŽemR I 75. Visi svečiai sužiuro į Tautimą. Bet šio veidas atrodė toks rimtas ir nekaltas, kad beveik nieko nebeliko jam prikišti SimonR IV 38. Paskui gimė Anskis, tada Marikė, visi pamėčiu. O po keliolikos metų pertraukos — Martynukas. Prie šito ji beveik galvą padėjo SimonR IV 149. Anaforiškai vartojami įvardžiai šis, ši, šitas, -a mažai skiriasi nuo tos pat vartosenos įvardžio tas, ta. Plg. beveik lygiagrečiai vartojamus įvardžius šis ir tas: E, bet ko ten ir norėti iš Levuko! Mažas jis visiškai, painiojasi marškiniuose [...] Pikčiau sesers. Ši nors žliumbia dažnai, bet jau kai įsirėms kada akimis į tėvą, tas nemitęs nusisuka šalin ir tik murma pro ūsus, kad, matyt, pats velnias išgalvojo pasaulyje tokius sutvėrimus kaip bobos! BaltPV I 8. 3) Įvardis šitas, -a kartais dar vartojamas kaip pabrėžiamasis (neapibrėžiantis nurodomo daikto) artikelis pažyminio funkcija. Beveik apyverkšnis šlepsena jis (Levukas) basom kojom suolu atgal, užkliudo sėdintį tėvą. Šis tuojau šaukia: — Vėl tu čia, a kad tave bala! Nebėra gyvenimo nuo šitų vaikų. Nei prisėst, nei kur galvą atšliet... Taip ir eina kaip aitvarai! BaltPV I 13. § 17. Įvardis anas, -à dabartinėje literatūrinėje kalboje paprastai nurodo žinomą, labiausiai nuo kalbančiojo asmens laiko ir erdvės atžvilgiu nutolusį daiktą, išskirdamas jį iš kitų. — Nu, tai apie ką gi, vaikeliai, jums šiandien papasakoti? — atsisėdęs prie ugniakuro, kaip ir visados, paklausdavo Smukštaras: — Apie tą patį, dėde, kaip ir aną vakarą — apie saulę ir mėnulį Vien IMA 182. Tikrai, 42 ana dieną, kada senelis paskutinį kartą buvo lauke, jam taip aiškiai tebėra atminty, lyg tai būtų buvę vakar SimonR II 16. Jų vidury ir meisterio Jonas, petingiausias už visus, linksmiausias, ilgarankis, kuris lengvai pasiekia aną galą stalo ir aprūpina kiekvieną mėsą, gėrimais CvR IX 125. Senuosiuose raštuose pasitaiko atvejų, kur įvardis anàs, -à vartojamas daiktavardiškai (eidamas veiksniu, papildiniu), atrodo, turi labiau anaforinę parodomųjų, negu trečiojo asmens įvardžių reikšmę. Pvz.: Leisket Bernėlus manespi eiti ir nedrauskėt a n u [...] II pamielawa a n u s, ir rankas sawa vschdeia ant t u, bet szegnoia a n u s Mž 96—97 (šalia tas formos ta pačia reikšme)¹⁴. Kristus ne tūiaus išch pradžios swieto [...] ant szemes [...] ateia, nei wel toiaus pa sugriestschijimo Adamo, a n a m dabar beesant Rauie BP I 7. Janas ne toksai linkstans makitias ira, ghis nessibaida ir pacziam Karaliu apie io niewieschliba giwenima sakiti ir a n a apbarti BP I 37. ... jei kuris negali [...] įsitėpti, kas per girios tenai senovėje yra buvusios, tas tepaklausia savo senųjų, a n i e jam papasakos DaukRR 166. Bet nors pačios giminės išgaišta, vienok jų raštai palikta, o a n u o s e jų amžina garbė užrašyta DaukRR 42. Žinoma, tarp šių įvardžio anàs, -à vartojimo atvejų ir jo vartosenos trečiojo asmens reikšme labai mažas skirtumas. Šie atvejai atspindi paskutinę anàs, -à perėjimo iš parodomųjų į asmeninius grąndį. Reikia pasakyti, kad anaforiškai, sprendžiant pagal įvardžių tàs, tà, šis, ši atitinkamą vartoseną, dažniausiai pasakomi vardininkai, kiti linksniai šia reikšme retesni (žr. pavyzdžius §§ 15,2; 16,2). Gal būt, tai buvo viena iš prielaidų susidaryti rytinių aukštaičių tarmėse supletyvinei trečiojo asmens įvardžio paradigmai. Šalia jau iš seno vartojamų jis, ji formų trečiojo asmens reikšme imta vartoti ir anàs, -à vardininkai ta pačia reikšme. Senieji mūsų raštai labai gražiai atspindi šią anàs, -à ir jis, ji formų trečiojo asmens reikšme nenuoseklaus vartojimo fazę¹⁵. § 18. Įvardis tas pàts, ta pàti turi panašią reikšmę, kaip įvardis tàs, tà, tik ji šiek tiek diferencijuota įvardžio pàts, -i reikšmės. Vienais atvejais įvardis tas pàts, ta pàti yra tikras parodomasis. Jis nurodo žinomą daiktą, pabrėždamas, kad tas daiktas yra ne kitas, o tas. Šiuo įvardžiu nurodomas daiktas paprastai lyginamas ar gretinamas su kitu daiktu, kita to paties daikto būsena, tuo būdu jis lyg išskiriamas iš kitų tos pat rūšies daiktų. Taip pat įvardis tas pàts, ta pàti gali būti vartojamas anaforiškai, nukreipiant klausytojo dėmesį į anksčiau minėtą daiktą. Menininko kelias socialistinėje visuomenėje, be abejo, bus t a s p a t s, kaip ir visos pažangiosios inteligentijos... VencIGD 333. Gal tik balsas priminė tą p a t į Tadą, su kuriuo Povilas visai netikėtai susipažino saloje BielDG 93. 14 M. Mažvydo raštuose anas, -a formos šalia jis, ji formų trečiojo asmens reikšme (ir tai nelabai aiškia) vartojamos retai, žr. dgs. vard. anis Mž 510, dgs. gal. anus 36, 99, 302, 512, 581, 588, dgs. al. anumpi 96. 15 Slavų kalbose susidaryti supletyvinei paradigmai trečiojo asmens reikšme buvo ir kai kurių morfologinių priežasčių, žr. П. Я. Черных, Историческая грамматика русского языка, Москва, 1954, p. 207. 43 Langeliai seni, maži; tie patys apkerpėję, muselių numarginti: matyti, niekados nešluostomi ŽemR I 172. Šunsnukis, sukčius, skūralupys! Visą vasarą plūkiuosi jo laukuose, o ką turiu? Puspūrę bulvių atkaso, ir tos pačios vėjo nupūstos, žaliuonin paėjusios... BaltPV I 17. Kitais atvejais įvardis tas pats, ta pati neturi parodomiesiems būdingo apibrėžiamojo elemento. Jis nurodo ne žinomą daiktą, o tik daikto tapatumą, neapibrėždamas jo kitų daiktų tarpe. Šiais atvejais įvardžio tas pats, ta pati reikšmė yra artima neapibrėžiamojo įvardžio vienas, -a reikšmei (žr. § 30). Žiūri ir žiūri vis į tą pačią vietą, tik vargu bau kas būtų atspėjęs, ar jis ką mato VaižgRR I 44. Savo kūno nelepino, drabužiai visuomet tie patys, juodi apdilę... ŽemR II 390. B) Ypatybės nurodantys parodomieji įvardžiai. § 19. Įvardžiai toks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia yra išvesti iš tas, tą, šis, ši, šitas, -a, anas, -a su priesaga -oks, -ia, kaip slavų (plg. s. sl. такъ, рус. такой, lenk. taki). Latvių kalboje šios reikšmės būdvardžiai sudaryti su priesaga -āds, -a: šāds, -a, tāds, -a, plg. liet. vienodas, -a. Įvardžiai toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia nurodo iš konteksto iškylančią žinomą daikto ypatybę kitos ypatybės atžvilgiu. Tarp toks, -ia, šitoks, -ia ir anoks, -ia panašus reikšmės skirtumas, kaip tarp įvardžių tas, tą, šitas, -a, anas, -a. Tačiau dabartinėje literatūrinėje kalboje jau galima pastebėti apibendrinimo tendencijų. Toks, -ia dažnai vartojamas vietoje kitų įvardžių. Šitoks, -ia ir anoks, -ia retesni. Įvardis šioks, -ia parodomųjų reikšme pasitaiko dabar tik žemaičių tarmėje ir iš tos tarmės kilusių rašytojų raštuose. — Bobule, pasek man pasaką! — prašė jisai (Antanukas) senelę. — Sekų, seku pasaką, kremta vilkas ašaką, kremta, ryja, nepraryja ir užspringsta, — erzina jį Alena. — Ne tą, aš tokios nenoriu, — pyksta Antanukas KrėvAP 134. Ne, Petras vis dėlto buvo ne toks, kaip Jonas, ir ne toks, kaip visi kiti BaltPV 194. Manau sau: jeigu jau aš šitoks patinku mokytai poniai, tai dar labiau patiksiu su gurgždančiais batais CvR III 100. Anokį (tokį, kaip anas) prisiaugink bent vieną (arklį), ir nebereikės nuolat dejuoti Jrb. Atsiminė Katriukė motulės pamokymą, kad tai vėlės, vietos negavusios, šiokiais vakarais (tokiais, kaip šis, — vėjuotais, darganotais) taip žmonėms prisimenančios maldos reikalingos LzPR I 367. Nagines po kelių pasirišęs, surinkau 16 pūrų gilių, šioks bebūdamas (81 m. eidamas) Ggr. § 20. Įvardžiai toks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia, be minėtosios pagrindinės savo funkcijos, gali tik pabrėžti ypatybę arba daiktą. Kai sakinyje nurodomas pabrėžiamų ypatybių arba daiktų santykis su kitomis ypatybėmis, daiktais ar tam tikromis aplinkybėmis, kartu su pabrėžiamąja funkcija įvardžiai išlaiko ir apibrėžiamosios funkcijos elementus. Pabrėžiamąja funkcija taip pat dažniausiai pasitaiko įvardis toks, -ia. O Elena jautėsi tokia bejėgė jam ką nors padėti! VencIGD 5. Bet jam toks juokas, toks juokas, kad bėgdamas beveik su visa velėna pargriuvo SimonVK I 15. Ir jau dabar mane toksai šviesus, kaip saulė, 44 džiaugsmas ima KorsRn 74. Pastogė, kurioje pragėbo pirmieji Tomo vaikystės metai, įruošta iš seno vagono, sulopyto skarda, buvo tokia maža, kad ir iš menko nuotolio atrodė panaši į avilį ČvR III 13. Kaipgi aš pareisiu nakčia? Šitoks ilgas kelias. Mane dar vilkai sudraskys BaltPV I 169. Ar čia seniai anoks vaikis (puikus) nuskendo! Grg. Šie įvardžiai (kartu su pabrėžiamosiomis dalelytėmis, dažniausiai šaukiamajame sakinyje) gali suteikti pabrėžiamam daiktui neigiamos kokybės atspalvį. — Anokia ten ne patalynė! — šokosi Rukinėnė: — dvi pagalvėlės kaip silkės ir patalai dvaknelės... vieni įpilai! ŽemR II 143. Toks ir paukštis, kad savo lizdą teršia Pn. Šitoks čia turtas (menkas turtas) Skp. § 21. Naujai sudarytas samplaikinis įvardis toks, -ia pat, (panašiai kaip įvardis tas pats, ta pati) nurodo žinomą daikto ypatybę kitos ypatybės santykiu arba tik ypatybės tapatumą, neapibrėždamas jos. Pastaruoju atveju įvardžio toks, -ia pat reikšmė priartėja prie neapibrėžiamojo įvardžio vienoks, -ia reikšmės (žr. § 30). Šiaip jau lušis tokia pat baili, kaip ir kiaunė VaižgRR I 67. Šitai tokia pat banda po krūmus landžio; paupiais rėkauja tokie pat žąsų pulkai, kokius ir aš kadaise Šventosios pakraščiais ganydavau BilR I 132. O darbas visur toks pat ŽemR I 227. § 22. Naujai sudarytas samplaikinis įvardis pats tas, pati ta nurodo, kad daiktas yra toks, kokio reikia. Vanduo pats tas: nei šiltas, nei šaltas Ktk. Ana skarelė per maža, o šita tai pati ta Krok. Patys tie vaikai obuoliam krėsti Er. Pati toj atnešt — argi tu pakelsi Rdm. § 23. Tarmėse pagal įvardžių kas: tas santykį yra susidarę kaip atliepiamieji žodžiai parodomieji įvardžiai tat(r)as, -à (šalia katràs, -à), turis, -i (šalia kuris, -i), telì, tėlìos (šalia kelì, kėlìos), tiekas, -a (šalia kiekas, -a), pvz.: Katran duosi, tatran imsiu Als. Kuriuo išeis, turiuo ir pareis Kal. Keli buvo, teliùs ir paėmiau Kal. Kiekas dangųj žvaigždelių, tie-kas žemėj skylėlių (rugiena) Rod. Daugelis jų dabar pakeičiami įvardžiu tas, ta. Be to, tarmėse vartojami parodomųjų įvardžių reikšme kompozitai: įtas, -à „šitas“ Tvr, Lz, Švnč, VrnV, Dv, Pls, Dglš, Grv, Brsl, Šlu (plg. lat. aukšt. itis)¹⁶, itokis, -ia „šitoks“ OG 272, titoks, -ia¹⁷ „šitoks“ Als, Slnt, tytoks, -ia Kv, Gršl, šišioks, -ia „šitoks“ Slnt, Als. Tarmėse ir senuosiuose raštuose dar pasitaiko įvairių formų iš įvardžių tas, ta, toks, -ia ir kt. su sustingusiomis postpozicijomis, pvz.: tasià, tojà, tajà¹⁸ „tas pats“ Užp, Jž, Kp, Skp, Sv, Ds, Pnd, Ut, Vj, Slm, Ign, ¹⁶ Pirmojo dėmens aiškinimas gali būti dvejopas: 1) i— yra kilęs iš parodomųjų įvardžių šaknies *i- (žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951, p. 537). 2) i- yra išsirutuliojęs iš pabrėžiamosios dalelytės it (*iti) (žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen, p. 189). ¹⁷ Dėl šio įvardžio pirmojo dėmens žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 219—220. ¹⁸ Postpozicija -ja gali būti kilusi iš ide. *jo- šaknies įvardžio (žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I, p. 78). 45 tassila liežuvis DP 7, tõsia (mot. g. vns. kilm.) KL 42; tasiag, lojag, tajag „tas, tas pats“: Tasiag métas DP 27, tiesiag pâtis sąnarei DP 8, tosiag dienos DP 609, tųiag krasztų DP 59, tomisiag nūdememis DP 161, tameiag kune DP 584, tūsiiag nusideimūsia DP 510; tokiaig išzeiga DP 33; tasieg, tojie, tatieg „tas, tas pats“: tóieg motęriszke DP 369; tóieg Diewo wardàn DP 252, tanieg paszen dieną BB 1 Moz 7, 13, tũieg wardu DP 253, táisieg žodžeis DP 149, tatiėg DP 176; tasiau, to jau, tajau „tas pats“: tasiau Cipriõnas DP 205, tosiũu nęgėdžios akis DP 7, ik taiieu dienai DP 109, per tąjau tawa Sunu Mž 298, táisiau žodžeis DP 361; tasi aug, to jau, tati aug „tas pats“: tasieug Põwitas DP 187, tąi aug dieną DP 190, tūi aug metų DP 193; toksjaut „toks pat“ K, tokiūsieu žodžius DP 141. 5. Klausiameji-santykiniai įvardžiai § 24. Klausiami esiems-santykiniams įvardžiams galima priskirti: kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kelios (ir keleri, kelerios), kelintas, -a, kieno. Tie patys įvardžiai, priklausomai nuo sakinio rūšies ir įvardžio užimamos vietos sakinyje, atlieka dvejopą funkciją: klausimo ir santykišką (jungiamąją). 1) K l a u s i m o f u n k c i j ą minėtieji įvardžiai turi klausiamuosiuose sakiniuose. Jais klausiama apie daiktą arba ypatybę. Kas yra konkretūs daiktai ir ypatybės, apie kuriuos klausiama, paaiški tik iš atsakymo (jeigu toks yra). Kas ten šlama? — ė vėjo papūstas lapelis, ėgi gužtoji nubudęs sujuda paukštelis. Kas ten treška? — ė vilkas: dieną, mat, užuodžia, iš naktinės medžioklės per pakrūmes skuodžia. BaranaŠ 24. Motynėlė, širdužėlė, kokioms sėkloms sėti? JV 468. Kurie vėjai tave atpūtė? Būg. Močiute mano, širdele mano, katrą man duosi šitų margų skrynelijų? JablRR I 579. Sarkele, varnele, keli tavo vaikeliai? NS 208. Kelerius metus ištarnavai mieste? JablRR I 224. Kelintus ans čia metus yr, trečius ar ketvirtus? Kieno rankomis kraičiai mergiotėms sukrauti? Jo rankomis, ne tavo VaižgRR I 129. 2) Santykišką (jungiamąją) funkciją minėtieji įvardžiai turi sudėtiniame prijungiamajame sakinyje. Jais jungiamas šalutinis sakinys prie pagrindinio, ir šalutinio sakinio turinys nukreipiamas į pagrindinio sakinio centrą — veiksmažodžio formą arba į pagrindiniame sakinyje esantį parodomąjį įvardį ir juo nurodomą daiktą bei ypatybę. Parodomasis įvardis pagrindiniame sakinyje eina atliepiamuoju žodžiu, kartais jis numanomas. Šimtai žino, kas ant meisterio liežuvio užsėdo: avina Anundžių, o Anundį avinu vadina CvR IX 23. Kas nori laimę darbu pasiimti, tam mūsų žemėj gera ir gražu MontvRn 17. Aš pakilau suglumęs, mažai tenutuokdamas, kur esu ir koks dabar laikas BaltPV I 67. Su kokiu sutapsi, toks pats patapsi Nm. Vėlgi ražienos nigesos neskustos, bulvės neatirinktos sėklai, nebeįmanau, kurio galo griebtis BaltPV I 17. Padainuosim tą dainelę, kurios vaką nedainavom JD 958. Kalba vienas — gražu, pasi- 46 klausai kito — tartum medum tepa. Nebežinai, katro ir teisybė VaičiūnD 25. Katruos anksčiau sodinau (burokus), tie geresni VIkv. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldu PP 261. Lietuvių kalboje klausiamųjų-santykinių įvardžių abi funkcijos nėra galutinai atsiskyrusios viena nuo kitos19. Netiesioginio klausimo sakiniuose įvardžiai kàs, kóks, -ià, katràs, -à, keliñtas, -à ir kt., be jungiamosios funkcijos, gali išlaikyti dar ir klausiamąją. Šalutiniai sakiniai, prasidedantys klausiamaisiais-santykiniais įvardžiais, turi klausiamąją intonaciją. Mara. Pasakykite, kas mano motina? Algaudas. Aš tau sakiau, kad tavo motina, tave pagimdžiusi, mirė VaičiūnD 386. O naktie šaltoji! O naktie ledine! Pasakyk, koks kelias veda į tėvynę? SNėrR I 40. Eičiau klausčiau paukštužinių, eičiau klausčiau raibųjų, katra šalia parjoja brolelis? JD 716. Ar nežinai kartais, keliomis (kelintą valandą) ketino jis atvažiuoti? JablS 53. Klausiamieji-santykiniai įvardžiai klausimo funkcija yra senesni. Jų santykiška funkcija antrinė. § 25. Kiekvienas klausiamasis-santykinis įvardis, atlikdamas vieną ar kitą funkciją, turi savo skirtingas reikšmes. a) Kàs dabartinėje literatūrinėje kalboje paprastai nurodo daiktus. — Iš kur atėjai, kas esi ir ką čia veiki? — paklausė medininkas. — Iš kur aš atėjau ir ką veikiu, tamstai nerūpi, o kas esmi, ko beklausi? Juk matai, esmi moteriškė, ne be pono žinios apsigyvenau čionai ir nebijau nė vieno LzPR I 275. Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot, bėkit skubinkitės ben kartą dar pasilinksminit DonR 65. Senuosiuose raštuose ir tarmėse užtinkame įvardį kàs ir ypatybės nurodymo reikšmę, pvz.: Kuo budu Adwėnta apwaikszciot DP 4. ...o kuo metu seia, nekuriė puote pàs kìtą MP 97a. Atsibudęs klausdi: Kas stotis? Tt. Po langu sėdėjau, per langą žiūrėjau, kas veidas bernelio, kas plaukas žirgelio Dglš. Dabartinėje literatūrinėje kalboje kàs tokia reikšme pasitaiko sustingusiuose pasakymuose, dažnai su pabrėžiamąja dalelyte per, pvz.: Kuo vardu žaltys, ten jei kas paminės, — nebepamatysit niekados manęs SNėrR I 427. Kas jis per žmogus? VenclGD 123. Kàs yra senas įvardis, turintis atitikmenų ir kitose ide. kalbose. b) Kóks, -ià nurodo kokybines daiktų ypatybes. Koks ten kalas žiedelis iš po šalmo žolės? MiežML 98. Vidury stalo garavo dubuo baltutėliai užlietų kukulių, kokių aš niekad nebuvau valgęs namie BaltPV I 37. Kóks, -ià daryba kaip įvardžio tóks, -ià, atitinkamai lat. kāds, tāds. c) Kuris, -i ir katràs, -à, skirtingai nuo įvardžio kóks, -ià, nurodo skiriamąsias daiktų ypatybes. Paprastai kuris, -i nurodo vieno iš daugelio daiktų skiriamąsias ypatybes, katras, -à — vieno iš dviejų daiktų. Tokia 19 Tai vienas iš argumentų, kad klausiamųjų-santykinių įvardžių nereikia skirti į du atskirus skyrius. 47 katras, -ą reikšmė susijusi su jo daryba. Priesaga -t(a)ras, su kuria išvestas katras, iš senovės turėjo dviejų sąvokų priešpastatymo reikšmę20. Kuriai kalbai artimiausia lietuvių kalba? Aš jūsų klausau, ir ji atrodo man labai skambi ir graži VenclGD 273. Tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių biauriausios šmeklos BilR I 146. Katras judu kaltensis: tu ar Jonas? JablRR I 224. Bepigu, kad dabar galėčiau parodyti, katras vertesnis meilės, krosnis ar ta žmogystė? ŽemR I 88. Įvardis kuris, -i, eidamas jungiamuoju žodžiu, kai pagrindiniame sakinyje nėra atliepiamojo žodžio, įgyja artimą anaforinės reikšmės parodomiesiems įvardžiams reikšmę. Sugrumėjo perkūnas, ir, pakėlę galvas, juodu pamatė didžiulį juodą debesį, kuris jau buvo užgožęs pietinę dangaus pusę VenclGD 530. Meisterienė nešasi puodą, kurį Jonas atima iš jos, pastato ant mūriuko CvR IX 61. Tarmėse (pvz., Skapiškio, Alantos, Palušės, Kuktiškių ir kt. apylinkėse) kuris, -i beveik visai nevartojamas, išsiverčiama su įvardžiu katras, -ą. Vietoje kuris, -i lietuvių kalboje dažnai pavartojamas prieveiksmis kur. Mes esam tie patys varniukai, kur tu išgelbėjai nuo bado BalčGP 44. Ei, eisiu, eisiu į tą žemelę, kur yra be vargelių JD 756. Įvardis kuris, -i (plg. lat. kurs) greičiausiai yra sudarytas iš prieveiksmio kur ir įvardžio jis, ji21. Dar pasitaiko nesuaugusio šio prieveiksmio su įvardžiu junginių, plg.: Paėmė tą lempą, kur ji labai gera buvo JablRR I 494. d) Kieno nurodo daikto priklausomumą. Kas gi užuolaidą judina lango, kieno balta rankelė? SNėrR I 285. Kieno skylė, tas ir lopo Jnš. Įvardis kieno yra sustabarėjęs vns. kilm. linksnis, panašiai kaip màno, tàvo, sàvo. Tarmėse pasitaiko ir linksniuojama šio įvardžio forma kienas, -a, plg.: Klausia bobop, k i e n i vaikai Lz. K i e n ã toj karvė? Zt. e) Įvardis kelì, kẽlios ir iš jo išvesti su skaitvardžių priesagomis keleri, kẽlerios, kelintas, -à nurodo daikto kiekį. Keli jūs čia būsit rytoj? JablRR I 224. Keleri tavo marškiniai? JablRR I 224. Kelintù telìu karvė? Ds. Tarmėse ir senuosiuose raštuose daikto kiekiui nurodyti vartojamas dar įvardis kiekas, -a (-à) (abi formos dažnai yra savarankiškos, vartojamos kaip negimininės). Kieku arklių važiavo? Dkšt. Kiekái žmonių šiandei pusrytis virtas? J. Ilgumas jo tieksay ira, kiek say ir platumas Bt Apr 21,16. § 26. Kai kurie klausiamieji-santykiniai įvardžiai sakiniuose be klausiamo­sios intonacijos arba retoriniuose klausimuose nebeturi savo tiesioginės reikšmės. 20 Žr. A. Meže, Введение в сравнительное изучение индоевропейских языков, Москва-Ленинград, 1938, p. 282. 21 Žr. J. Schmidt, Die griechischen ortsadverbia auf νν, νς und der interrogativstamm k u, KZ, 32, p. 401. 48 a) Su įvardžiu kas teigiamuosiuose sakiniuose reiškiamas neigimas, o neigiamuosiuose — teigimas to, apie ką turėtų būti klausiama. Gal dainą kokią moki, tetą? — Kas ten mokės (nemoku)! Grv. Ko čia tik nebuvo?! Puodžiai, skardininkai, kepėjai su savo margintais tešlainiais ir kurpiai, molinių švilpukų, žaislų pardavėjai, kiaurų indų nituotojai, kubiliai, račiai CvR III 54—55. b) Įvardžiai kas (būdvardiska funkcija), koks, -ia, kuris, -i ir kt. pabrėžia, kad jų nurodomas daiktas yra didelis, gausus, puikus, kartais, priešingai, niekingai mažas, prastas, menkas. Kas jo pečiai (platūs)! Ln. Kas to vaiko įstabumas, gabumas! Grž. Kas tu rūtų žalumas JD 748. O pati ir dukterys kokios audėjos! Per kelias mylias tokių nerasi Myk-PutS I 275. Razaliot, kelkis, žiūrėk, jau kuris metas (jau vėlu) VienIMA 20. c) Įvardis koks, -ia pabrėžia kokybinės ypatybės kiekį. Žiūrėk, iškrito pirmas sniegas. Koks baltas jis, koks jis švelnus! KorsRn 108. Koks gražus mažytis mūsų kraštas, — kaip lašelis tyro gintaro SNėrR I 476. Lietuvių kalboje pastebima specifinė įvardžio kas vartosena su veiksmažodžio (ne)būti (kartais ir kitų veiksmažodžių) asmeninėmis formomis. Tokios konstrukcijos eina viename sakinyje su kitų veiksmažodžių formomis. Mažą žmonių buvo — nebuvo kas dirba (nebuvo dirbėjų) LnkV. Nueinu šieno — nėr kas ima (nėra šieno) Švnč. Išbučiavo jaunas mergas (kariai), kad būtų kas grįžtant laukia SruogD 14. Juk moteriškos darbo nėra ko parodyti ŽemR I 173. Galima spėti, kad tokios konstrukcijos su įvardžiu kas išsirutuliojo iš prijungiamųjų sakinių, kuriuose kas, be abejo, atliko jungiamąją funkciją, plg.: Ar yra tenai, kas darbą dirba (ar yra tam žmogus)? Jabl. 6. Neapibrėžiamieji įvardžiai § 27. Neapibrėžiamieji įvardžiai apytikriai, apskritai arba labai bendru santykiu nurodo daiktus arba jų ypatybes ir palieka juos konkrečiai neapibrėžtus ir nežinomus. Neapibrėžiamieji pagal daiktų ar ypatybių nurodymo santykį yra priešpastatyti parodomiesiems. Pirmieji nurodo nežinomus, neapibrėžtus, o antrieji — žinomus, apibrėžtus daiktus22. 22 Pagal bendrą neapibrėžiamųjų reikšmės pobūdį į šį skyrių įeina mūsų gramatikose išskiriami ne tik nežymimieji, bet ir vadinamieji pažymimieji (visas, -a, kitas, -a ir t. t.). Iš tikrųjų tiek nežymimieji, tiek vadinamieji pažymimieji galutinai neapibrėžia nurodomo daikto ar ypatybės, plg.: Kažkàs sakė. Visi sako. Kitą kartą pasakysiu. Mums neaišku, kas yra tie visi, taip pat nežinoma, kada bus kitas kartas. Jie išsiskiria savo siauresnėmis reikšmėmis. Išskyrus pažymimuosius įvardžius, neįmanoma išvesti bendro santykio, kuriuo jie, skirtingai nuo kitų įvardžių, nurodo daiktus ar ypatybes. Todėl gramatikose vadinamieji pažymimieji įvardžiai iš viso neapibrėžiami, išskaičiuojamos tik jų atskiros leksinės reikšmės. Čia duodamoje klasifikacijoje pažymimasis yra vienas įvardis pats, -i, kuris lietuvių kalboje griežtai skiriasi nuo kitų įvardžių ir savo kilme, ir reikšmės pobūdžiu. Jau A. Ba- 4. Kalbotyros klausimai VI. 49 Neapibrėžiamųjų įvardžių lietuvių kalboje yra gana daug. Visi jie nėra vieno galo ir skirstytini į keturias grupes. A. Neapibrėžiamieji-nežymimieji įvardžiai. § 23. Šie įvardžiai apytikriai, apskritai nurodo neapibrėžtą daiktą arba ypatybę, neškel­dami jų santykio su kitais daiktais ar ypatybėmis. Čia priklauso įvardžiai kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kelios, kieno, kurie iš seno kartu su klausiamąja turėjo ir neapibrėžiamąją reikšmę. Su šiais įvardžiais lietuvių kalboje yra daug naujai sudarytų tos pačios reikšmės sudurtinių ir samplaikinių įvardžių: kažkas (iš junginio kas žino kas), kažin kas, kažkoks, -ia, kažin koks, -ia, kažkuris, -i, kažin kuris, -i, kažin katras, -a, kažkieno, kažin kieno, kas nors (su antrąja dalimi iš veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio nõris), koks, -ia nõrs, kuris, -i nõrs, katras, -a nõrs, kieno nõrs, bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a, bet kieno, kai kas, kai kuris, -i, kai katras, -a, kai koks, -ia, kas-ne-kas, kuris-ne-kuris, kuri-ne-kuri. Neapibrėžiamųjų-nežymimųjų reikšmę taip pat turi iš įvardžio keli, kelios išvesti su skaitvardinėmis priesagomis keletas, keleri, kelerios, kelintas, -a. Neapibrėžiamųjų-nežymimųjų reikšmę dar gali gauti kai kurie parodomieji, netekę apibrėžiamojo elemento, pvz., įvardis toks, -ia „vienas (vok. ein), kažkoks“. Iš parodomųjų yra samplaikinių neapibrėžiamosios-nežymimosios reikšmės įvardžių: šis, tas, šioks toks, šiokia tokia. Šios grupės įvardžių reikšmę dar gali gauti įvardžiai vienas, -a, kitas, -a ir samplaikinis vienas kitas, viena kita (jų pagrindinės reikšmės žr. toliau). Svetimose parapijose, jeigu nori kas pasigirti nauju rūbu, madiškais kailiniais, pušnimis, ratais, — mėgsta sakyti: pagramantiškio darbas! CvR IX 8. Puodui juk kasdien, kad kokį į viralą verdi, druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia DonR 49. Taip artojai ir jaučiai dirbo be sustojimo, nebent kuriam žuobris sugedo Myk-PutS I 68. Mažai katrą žodį gerai pasako Jrb. Karvių čia buvo aštuonetas melžiamų, dvi mituliukės, keli veršeliai BaltPV I 197. Kas prileis prie karaliaus?! Kuriam pasiskųsi, kam ten rūpi kieno vargas? ŽemR II 186. Antanukui baisu vienam gulėti lovoj. Jam vaidenasi, kad pirkios vidury stovi kažkas kaip arklys ir linguoja galva KrėvAP 123. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip sruvena vanduo: man rodos, kad vandenį plaukia kažin kokie gyvi daiktai ir tarp savęs taip maloniai šnekasi B1lR I 120. Kažkuris dibančių pasakė keletą žodžių, kiti pritarimai nusijuokė BaltRrn 18. Kažin ranauskas (žr. jo Kalbomokslis lietuviškos kalbos, Tilžėje, 1896, p. 35) įvardį pats, -i skiria į atskirą grupę ir vadina jį netikrąja įvarde. Ankstesnėse mūsų gramatikose pažymimųjų įvardžių nebuvo. Tik J. Jablonskis savo 1919 m. gramatikoje (žr. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1919, p. 50—51) pirmasis išskyrė lietuvių kalboje pažymimųjų įvardžių skyrių. Pažymėtina, kad jo 1901 m. gramatikoje tie patys pažymimieji priskiriami dar prie parodomųjų. Kitose to meto ir vėlesnėse lietuvių kalbos gramatikose ne visada išskiriami pažymimieji įvardžiai. Pažymimųjų įvardžių skyriaus savo gramatikose neduoda A. Leskinas ir J. Otrembskis (žr. Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Wörterbuch von A. Leskien, Heidelberg, 1919, p. 159—161; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, tom III, Warszawa, 1956, p. 134—161). 50 kieno čia būta, valgyta Slm. Prakapus jau turėjo tokį paprotį: gerdavo tik tada, kai kas nors jam pastatydavo CvR III 60. Antano jis neišpasakytai gailėjo, norėjo kokiu nors būdu padėti BiIR I 81. — Pašauk man kurį nors mužiką! — suriko iš vežimo supykęs ponas BiIR I 174. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės VaičiūnD 138. Dabar aš sugrįšiu namo, parsivešiu uždirbtą algą ir kalbėsiu storu balsu, kaip Jurgio brolis Petras. Ir nebeždisiu aš daugiau su bet kuo BaltPV I 115. Kam, girdi, prastam žmogui graži žmona, prastas, girdi, paims bet kokią — ne šilkais gi jam žmoną puštyt, ne milais rėdyt! BaltPV I 50. Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo būtų nesutikęs, nesugyvenęs ir išsipravardžiavęs VaižgRR I 38. Katro tau reikia? — Duok bet katrą Kp. Šeši vyrai sparčiai žingsniavo, stengdamiesi eiti taip, kad pakelės medžių kamienai ir krūmai pridengtų juos nuo bet kieno miesto į kelią žvilgsnio Myk-PutS I 164. Kai ką sužinojau iš vežėjo Pranciškaus, o kai ką ir pats prievaizdas Pšemickis išsišnekejo Myk-PutS I 74. Kai kurių namų balkonuose jau suplevėsavo raudonos vėliavėlės VenclGD 189. Vaikai, bėkit kai katras, atneškit vandens Slm. Pasiprašykit į talką kai kokį žmogų Prn. Norėjo eiti pas Pakšį ir mano tėvas, bet jį sudraudė motina: — tik tu jau nesikišk: kam-ne-kam, o mums tai bus bėda — dar padėgs paskiau VienlMA 74. Šiandien kaimas tūnojo tylus, mieguistas, atsargus, nusigandęs. Kuriam-ne-kuriam kieme sugirgždėjo durys, pasirodo kas nors iš senesniųjų — vėl dingsta daržinėj ar pasiūrė Myk-PutS I 234. Vokiečiai gana greitai ištuštino butelį degtinės. Po jo ėjo antras, paskui dar keletas VenclR III 229. Kelerios girnos jau sudilo, malūne besisukdamos VenclR III 13. O rytojaus dieną šeimininkas pasiskundė. — Nesuprantu, kas su tuo sarčiu darosi. Kelintą dieną vaikšto kaip žebenkščių nujodytas BaltPV 97—98. Labai seniai gyveno toks pirklys, jis turėjo daug žemės, prekių ir pinigų BaltTVN 69. Nors daugiausia visų tų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo BilR I 107. Kol troba gali pastovėti, vis šiokia tokia nauda ŽemR II 329. Vieną sekmadienį pasiekė Užuožerius žinia, kad Pečiūra jau esąs Ukmergėje VienlMA 47. Nerasi pas jį beržo ar obels, kur nekabėtų mažučiai nameliai. Kiti net spalvingai nudažyti CvR IX 31. Nuolat pasakodamas tas pačias ligoninės istorijas, Dievulis kaskart vienu kitu žodeliu, vienu kitu išmislu jas pagražindavo ir ilgainiui jau ir pats nežinojo, ar taip iš tikrųjų buvę, ar tik jo sugalvota CvR III 98. Tarmėse ir senuosiuose raštuose yra dar daug neapibrėžiamųjų nežymimųjų reikšmės samplaikinių ir sudurtinių įvardžių, pvz.: bi kas Lkv, Krtn, Šauk, Všk, Rdm, bi kóks Šauk, bi kokis Rdm, koks toks „šioks toks“ Slnt, kas kuris „kai kuris“ KoG 71, kiekas tiekas „šioks toks“ J, kana kas „kažkas“ Jž, J, kana kas Užv, kana koks M, kap kas „kai kas“ Šauk, Lp, kai kitas „kai kuris, kuris nors“ Vdžg, jeib kas „bet kas“ JnG 108, jeib koks „bet koks“ Slnt, tykokis „kažkoks“ Vik, kajikas „kaži kas“ Als, Varn, kajakas „kažkas“ SD 121. 51 Tarmines formas padidina įvairūs variantai iš klausiamųjų įvardžių su veiksmažodžio žinoti šaknimi ir sutrumpintais jos formantais, taip pat su veiksmažodžio norėti formomis noris, norinti bei iš jų išsirutuliojusiais žodžiais, pvz.: kažino kas Krt, kažino koks Plt, kaži kas Jrb, Dkš, kaži kóks PgrT 60, kažinc kas Arm, kažinec kas Arm, kažnec kas Vlk, Rod, kažne kas Alv, kažno kas Ds, Skp, Dbk, Ktk, kažno koks (kažno kokió BaranLM 37), kažno katrós Ds, kažnai kas Dbk, kažnoc kàs Lp, kas noris LC 1883, 4; SD 31. koksai noris I, kas nór Dbk, Kš, kas nór Lp, kas nóns Šauk, Šl, Rm, Pc, koks nons Grk, kas nórint Všk, kas nórint Lkv, kas nórints Grdž, kas nórints Kš, Šauk, kas nórintais Šauk. B) Neapibrėžiamieji-atskiriamieji įvardžiai. § 29. Šie įvardžiai nurodo neapibrėžtą nuo kitų atskirtą ar bent šiek tiek atribotą daiktą arba ypatybę. Ryškiausi šios grupės atstovai yra kitas, -à ir iš jo išvesti ar su juo sudaryti įvardžiai kitóks, -ia, kìtkas, kas kìta. Įvardis kitas, -à yra bendras baltų kalbų darinys (plg. lat. cits, pr. dgs. gal. kittans). Jį galima sieti su veiksmažodžiu kìsti. Įvardžiai kìtas, -à, kitóks, -ia, kìtkas, kas kìta nurodo daiktus arba ypatybes, neįeinančius į apibrėžtų, žinomų daiktų ar ypatybių skaičių. Tuo būdu daiktas atribojamas, neigiant, kad jis — ne tas, ne toks, bet kas jis, koks, taip ir lieka tiksliai neapibrėžta. Tu karo vaike. Širdi drąsia ir ginklą rankoj išlaikyk! Ateìs k i t i — gal būt, supras jie, kokia mūs valanda klaiki SNėrP I 193. K i t o darbo negalėjo dirbti ir pasakojo Smn. Kiek kartų poetai akis lygino su dangaus mėlyne, o vis dėlto jų mėlynumas k i t o k s VenclGD 519. Apsigyvenęs pas dėdę, Petras Katrytės nepamiršo. Ji neišeidavo jam iš galvos nei dirbant, nei ilsintis. Ką ji veikia, ar ji prisimena, ar Skrodski į ją nesikėsina, ar prievizdas su tijūnu nevago jos į lažą, ar tėvas jos nebaudžia — tokie ir k i t o k i e klausimai nuolatos kvaršino jam galvą Myk-PutS 373. Mano tėvai jau buvo numatę jam ir ūkį dirbti iš pusės, ir pasižadėję padėti sėklomis, padargais ir k i t k u o VienIMA 147. — Atrodo, oras taisosi, — tarė vaikas, pažvelgęs į dangų. Bet prievizdui, matyt, rūpėjo k a s k i t a. Sakyki, vaite, kuri čia Kedulio sodyba? Šitą? — pirštu parodė ties liepa, šiapus kelio Myk-PutS I 183. Tam tikrame kontekste įvardis kìtas, -à nurodo antrąjį iš dviejų priešpastatytų ar vienas po kito einančių daiktų. Šiuo atveju įvardžiu kìtas, -à kiek tiksliau nurodomas daiktas, nes, priešpastatant arba sugretinant du daiktus, netiesiogiai yra nusakoma antrojo daikto vieta bei eilė, pvz.: Tik tai toli toli, kažkur k i t a m e miško krašte, šūkavo Stepukas, nesurodamas, kur aš esu ir kurion pusėn bandą pavaryti BaltPV I f2. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tave parvešiu k i t ą rudenėlį StanD 12. § 30. Tam tikru santykiu atriboja nuo kitų nurodomus daiktus ar ypatybes, bet jų neapibrėžia taip pat įvardžiai tam tikras, -à, vienas, -à, vienóks, -ia. Samplaikinis įvardis tam tikras, -à (iš įvardinės dalelės tam ir būdvardžio tìkras, -à) — lietuvių kalbos produktas. Įvardis vienas, -à yra 52 senas (plg. lat. viens). Manoma, kad jo šaknis ie<ei (:vičveinėlis)23 ir sietinas su parodomųjų „jis“ reikšmės šaknimi24. Įvardis tam tikras, -à turi reikšmę „nustatytas, specialus“, pvz.: Mes — biznio žmonės, ir suprantama, kad už patarnavimą duosiu tam tikrą procentą VenclGD 41. Visi kaimai nederlingų metų atsargai dar iš rudens supildavo į tam tikras klėtis, vadinamas „magazinais“, visų rūšių grūdų nustatytą kiekį VienIMA 35. Įvardis vienas, -à nurodo atribotą neapibrėžtą daiktą dvejopo pobūdžio reikšmėmis: vienas, -à „tas pats“, pvz.: Antanukas ritasi žemėn. Jam jau įkyrėjo sėdėti vienoj vietoj KrèvAP 141. Jis per daug su tuo... Sauliūnu... pučia, sako, vieną dūdą... MiežBP 88. Paskui vienu kartu pradėjo su sesele juoktis BilR I 172. Tuokart visi pasirašė, kad akys vieno didumo ir spalvos MPs. vienas, -à „tik tas, be kitų“, pvz.: Šeimininkas buvo vienais apatiniais, ir, matyt, dėl to jo veidas atrodė daug baltesnis, negu visuomet BaltPV I 120. Juk negali maitintis vis vienais riebumynais; ir dailių riešutėlių reik, kad spigini spigus DonR 36. Aš vienos duonos nenoriu Dks. Įvardis vienas, -à dažnai eina su dalelyte tik, kuri dar daugiau sustiprina šio įvardžio atskiriamąją reikšmės momentą, pvz.: Prie velionio karsto [...] giedojo tik vieni vyrai — moterys atsisakė VienIMA 190. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje BilR I 141. Tam tikruose pasakymuose įvardis vienas, -à turi nusilpusią ir taip jau bendrą neapibrėžiamąją atskiriamąją reikšmę. Jis tik pabrėžia, kad nurodomas daiktas yra tikros, grynos sudėties. Priėję arčiau, vaikai pamatė, kad visa trobelė pastatyta iš duonos, o apdengta meduoliais; langai buvo vieno cukraus BalčGP 36. Padarysiu maiškinius vieno lino žiedo BsO 121. Kad užtvino pieva — vienas vanduo Lnkv. Viens malonums lauke būti Kal. Įvardis vienóks, -ia reiškia „toks pat“, pvz.: „Nebijok“, tarė meška (arkliui), „nieks pikto nerasįs, tėvai mūsų nu amžių sandaroj gyveno, drauge gimė ir augo ir drauge paseno. Štai ir dabar vienokia mus laima sutiko: man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko“ StanP 30. Trys mylios girelės vienokių egelių Tvr. Ne visų vienokios akys Vlkj. Tam tikrame kontekste įvardis vienóks, -ia vartojamas būdvardžio reikšme „lygus, vienodas“, pvz.: Ar audimas bus vienóks, ar ir drūžių įmaišysi? Up. Šalia vienóks, -ia dar vartojamas vienódas, -a įvardžio ir būdvardžio reikšme, plg.: Už stalo ji vienodu malonumu (tokiu pat) rūpinosi vaišinti svečius VienR IV 63. Staiga pasigirsta vienodas (tolygus) beldimas į duris PaukštAA 96. 23 Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 481. 24 J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern, p. 286. 53 Vienodas, -a įvardžio reikšme gali būti senesnis, plg. lat. įvardžius su atitinkama priesaga tāds, šāds, kāds. § 31. Įvardžiai vienas, -à, kitas, -à sakinyje dažnai turi tarp savęs susijusias reikšmes ir sudaro tam tikrą porą. Panašiai gretinami ir kiti tarp savęs susijusios reikšmės arba pakartojami tie patys įvardžiai: vienas, -à, añtras, -à25, kit(a)s, -à ... kitas, -à, vienóks, -ia ... kitóks, -ia, kàs ... kàs, šis, ši ... tas, tà, tàs, tà ... tàs, tà, tàs, tà ... kitas, -à, šiòks, -ià ... tók(i)s, -ià, tóks, -ià ... tóks, -ià. Sugretintų įvardžių leksinės reikšmės tiek yra susijusios, kad tie įvardžiai, nors ir nesudaro vienos leksemos, bet, savotiškai santykiaudami sakinyje ir turėdami, kaip įvardžiui būdinga, labai apibendrintas reikšmes, įgyja naują bendrą funkciją, drauge išreiškia panašius santykius, kaip kiti įvardžiai. Jie nurodo neapibrėžtą daiktų ar ypatybių savitarpio santykius, atskirdami vieną neapibrėžtą daiktą nuo kito tos pat rūšies ar skirtingo neapibrėžto daikto, taip pat vieną ypatybę nuo kitos. Parodomieji įvardžiai, sudarydami poras, taip pat neturi apibrėžiamojo elemento (atskirai vartojami parodomieji įvardžiai išlaiko apibrėžiamąjį elementą). Tokias įvardžių poras sąlyginai galima vadinti gretinamaisiais įvardžiais26 ir pagal jų reiškiamus santykius skirti prie neapibrėžiamųjų atskiriamųjų įvardžių. Tarp savęs susiję įvardžiai gali eiti atskiruose vienarūšiuose sintaksiniuose vienetuose. Tada jie dažniausiai reiškiami tuo pačiu linksniu. Mo-terys vienos dar dairėsi aplink krosnį, kitos jau sėdėjo ant suolo ties žibintu ir verpė KrėvAP 124. Ir čia aš staiga prisiminiau motinos pasakojimą apie du draugus, sutikusius miške lokį. Vienas jų šovė į medį ir pasislėpė, o antrasis apsimetė negyvas, ir lokys nesudraskė nei vieno, nei kito BaltPV I 86. Kits negalė(jo), kits tingė(jo) mokytis Brt. Netur klumpių: vieną vienokį, kitą kitokį KlivŽ. Kalvėje tai gera. Nuolat pilna žmonių. Kas su reikalais, kas su tauškalais, vienus išėjo, kitas atėjo: naujienų pasiklausyti, kitiems pasakyt BaltPV₁ I 213. Rūbai šio ir to didžiai jau buvo nudilę (vieno ir kito paukščio) DonR 22. Ne kartą, nusibodus dainoms ar žaidimams, vieni kitų klausdavo. — Na, ką dabar? Ką dabar?... Tas siūlydavo tą, tas kitą, siūlymai nepatikdavo, visi imdavo ginčytis ir apgailestaudavo: — Ak, nėra Adomėlio... Myk-PutS I 370. Vienur šiokia, kitur tokia bėda Žal. Pavasarį tai dieną tokią, dieną tokią Pc. Šitokios įvardžių poros tam tikrame kontekste gali būti pratęstos tais pačiais žodžiais, o po įvardžių vienas, -à ... añtras, -à, vienas, -à ... kitas, -à dar gali eiti kelintiniai skaitvardžiai trêčias, -ià, ketvirtas, -à ir t. t., pvz.: Visi pradėjo skirstytis, kas karvių melžtų, kas galvijų laukan varytų, kas mėšlo vežtų VienIMA 20—21. O ir patys žmonės atrodė labai nevie- 25 Antras, -à dabar lietuvių kalboje turi kelintinio skaitvardžio reikšmę, tačiau kilmės jis yra įvardinės: parodomosios reikšmės šaknis an- ir priesaga -t(a)ras, plg. A. Walde, Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, herausg. und bearb. von J. Pokorny, II B., Berlin und Leipzig, 1927, p. 337. 26 Du sugretinti įvardžiai, kaip savarankiški vienetai, jau seniai išskiriami mūsų gramatikose, žr. P. Kriaušaitis, Lietuviškos kalbos gramatika, Tilžėje, 1901, p. 24. 54 nodai. Vieni jų buvo apsivilkę darbininkiškai (...) Kiti dėvėjo inteligentų įprastą aprėdą su atdarais švarkais ir kaklaraiščiais. Dar kiti nešiojo ne mūsų kraštų drabužius VencIGD 457. Vienas sako lėkim, kitas sako stovėkim, trečias sako linguokim (vanduo, akmuo ir žolė) An. Kai kurių įvardžių porų susiję žodžiai gali turėti skirtingų linksnių formas ir eiti šalia vienas kito arba gali būti vartojami su prielinksniais. Tokiais atvejais šie įvardžiai, be neapibrėžiamosios atskiriamosios reikšmės, dar gauna papildomas reikšmes, išplaukiančias iš tų linksnių bei prielinksnių funkcijų, pvz., įvardžiai, einantys su prielinksniais po, už, be ko kita, dar nurodo tam tikrą daiktų eilę (vienas už kito, vienas po kito). Tu nesakyk, nėra piktesnio padaro pasaulyje už žmogų. Kodėl nepiauna bitė viena kitos, skruzdėlė skruzdėlės?.. BaltrTK I 234. Tie šuliniai, nedideliais tarpais kasti vienas nuo kito visa pylimo žemuma, buvo toki gilūs, kad, metus akmenį, tik po geros valandelės atsiliepdavo CvR III 19. Jie abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito BilR I 152. Tolydžio vienas po kito ir kartu artoja(i), tarsi lenktyniaudami, rėkė ir šaukė: palši, juodi, margi, dvyli, šėmi, lauki, baltakakčiai — šio-o-o!.. vo-o!.. ei!.. atleisk! užeik! vaga, vaga!.. tiesiau!.. Myk-PutS I 68. Visoki dienos balsai po vienas kito vis tilo, rimo Jabls 48 (Vs). Kiek atminimų atsitikimų, gyvų kitados, vienas už kito brėško ir švito anapus ribos! MairRR I 129. Grėbėjai, susilę, išraudonavę, skuba plūša už vienas kito ŽemR II 328. Miško gilumoje, jauname ir tankiame eglyne, iš kur buvo matomas kelio vingis, gulėjo keletas vyrų. Jie gulėjo netoli vienas kito, ir ginklai, atremti į medį, stovėjo čia pat. Protarpiais vienas antram jie tarsteldavo žodį, praskleisdavo atsargiai medžių šakas, įdėmiai apsidairydavo CvR III 217. O bernai visi, naujas vyžas nusipynę ir autus naujus iš drobės sau pasidarę, vis tekini, kits kitą neigi pranokdami, šoko DonR 45. Jiedu nė vienas ilgus metus nežinojo apie kits kitą BilR I 152. Anos pusės vestuvininkai išbruzdėjo atgal, taip pat ir kaimynai po kits kito spūdino laukan ŽemR I 78. Lakštingalų gaujos čiauškėjo, plėšėjo garsiai už kita kitą, tarytum eidamos lenktynių su piemenėlių vamzdeliais ŽemR I 133. Kilo iš šiaudų vestuvininkai, rinkosi kaimynai, juokėsi, tyčiojosi iš kits kito nakvynės ŽemR I 77. Girtuokliai, prisisporgę degtinės, ant galvės pyškė! pakšt! vienas kitam į ausį, už čiupros, į kuprą! tas tam už gerklės smaugti... ŽemR II 182. Kai sus(i)muša su vaikais tai tas už tą (vienas kitą gelbsti) Trak. Tarmėse dar kartais pakartojami įvardžiai vienas, -à ... vienas, -à, pvz.: Sako žmonės, kad Mataušis su žmonele sugyveno, o tu dabar pažiūrėk — viens ten, viens čia išvažavo Varn. Sudėjau visas vištas į eilę viena prie vienos Mrs. Senuosiuose raštuose randame ir tokių sugretinimų: ...schū du sunkei sirga, kits raupais, antras kaulu ligga BP I 189. C) Neapibrėžiamieji apibendrinamieji įvardžiai. § 32. Šie įvardžiai nurodo apibendrintą neapibrėžtą daiktą arba ypatybę. Pagal savo reikšmės pobūdį jie gali būti teigiamieji ir neigiamieji. 55 1) Teigiamieji apibendrinamieji įvardžiai. § 33. Teigiamieji apibendrinamieji įvardžiai išreiškia teigiamus santykius su visuma, t. y. nurodo neapibrėžtus daiktus ar ypatybes, vienokiu ar kitokiu būdu apimančius ar beveik apimančius visumą. Čia priklauso visas, -ą, viskas, visóks, -ia, kiekvienas, -ą, kas „kiekvienas“, aliai vienas, -ą, tūlas, -ą, daug kas (daug kas). Atskirų įvardžių reiškiamus santykius su visuma parodo jų leksinės reikšmės. a) visas, -ą (plg. lat. viss, pr. wissa-) „susidedąs iš daugelio, kiek yra, drauge paėmus“ (vyriškosios ir moteriškosios giminės formos nurodo asmenį arba daiktą, bevardės giminės formos — tik bendrą reiškinį). — O iš kur tu žinai? — staiga nutraukė jis mane. — Kaip iš kur? — sutrikau aš. — Visi žino, visi kalba. — Kas tie visi? — Na... visi! Daug žmonių kalba... Ir Rozalija sakė! — Rozalija, tai dar ne visi BaltPV I 118. Tylus tylus buvo Mykoliukas, o visiems matės, jog jis šneka VaižgRR I 37. Daug mergaičių pakrančiais Dubysos, kaip lelijų, baltų ir aukštų, žydi veidu kaip putinas visos; gražesnių neišgirsi balsų MairrRR I 79. O kodėl aš neisu, o kad visos eina? JD 484. Aš išdainavau visas dainužėles, tik vienos nedainavau DvD 300. Visa prapuolė; tik ant lauko pliko kelios puselės apykrevės liko!.. BaranAŠ 19. Tam tikruose pasakymuose įvardis visas, -ą pabrėžia, kad nurodomas daiktas yra pilnas, iki galo kuo nors apimtas, ištisas, tikras. Kai kurie tokių pasakymų yra artimi sustabarėjusiems junginiams. O revoliucinis judėjimas tuomet ne tik Tiflisė, bet ir visame Kaukaze virte virė VienIMA 58. O kad griežia! Girdi? Visas raistas jam tarė VaižgRR I 60. Buvo čia ir avių visas pulkas, ir keli arkliai, ir išvažiuojamasis eržilas BaltPV I 197. O „Mykoliukas“ — jau visas Mykolas. Jam arti trijų dešimtų VaižgRR I 37. b) viskas (susidaręs iš junginio visa kas) „susidedąs iš daugelio; ir tas, ir tas, kiek yra, drauge paėmus“ (apie bendrą reiškinį, kaip įvardžio visas, -ą bevardės giminės forma visa). Teatrai, muziejai, literatūra — viskas mūsų šalyje tarnauja liaudžiai VencITB 13. — Vaikas dar tu, vaikeli, mažai teišmanai. O kai ne viską išmanai, neskubėk teisti žmonių, patylėk geriau BaltPV I 74. Viską tu žinai, viskas tau rūpi... Visur nosį kaišioji, visur liežuviu plaki GričKV 137. Vietoje viskas labai dažnai dar pasakoma ir visa kas. Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada buvo: kaip ponai sukilo, kaip prastesniuosius žmones kvietė eiti prieš carą ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė BilR I 233. Jei kaimynai laukė tik pramogos savo smalsumui patenkinti, tai Augustinai buvo pasiruošę visam kam VienIMA 46. c) visóks, -ia „susidedąs iš daugelio; ir toks, ir toks, įvairus“. Klounas ir daržinės erdvios, iki pat šelmens primuštos pašarų, o į švirną tai ir įeiti buvo nelengva: lūžo ten aruodai nuo visokio javo BaltPV I 36. Krūmus ir girias visokios ošino dainos DonR 23. Šalia visóks, -ia panašia reikšme vartojamas dar įvairus, -i, plg.: Įvairių sapnus sapnavau, t. y. visokių J. Jo pagrindinė reikšmė yra 56 būdvardžio, plg.: įvairūs medis (įvijas, įsukas) Sr. Įvairūs audeklas (ištrizas) Rdm. Būdvardinę šio žodžio kilmę rodo ir jo daryba. d) kiekvienas, -à „bet kuris vienas iš bendros visumos; visi, atskirai paėmus“. Į kiekvieną naujai atvykusį žmogų kaimiečiai daug kreipia dėmesio, kol prie jo pripranta VienIMA 10. Ėjau ir jaučiau, kaip su kiekvienu žingsniu vis labiau dreba pakinkliai BaltPV₁ I 172. Kiekvienas, -à yra sudarytas iš įvardinio prieveiksmio kiek ir įvardžio vienas, -à, plg. senųjų raštų junginius: kiek daiktą (kiekvieną daiktą) Mž 70, kiek dienos (kiekvieną dieną) DP 12. Kai kuriose tarmėse vietoje kiekvienas, -à vartojamas katràs viẽnas, katrà viẽnà Škn, kas vienas, -à Mrp, katràs, -à Skd, KlvrŽ, Škn, Šts, Šln. e) kàs „kiekvienas“ (tik vardininko linksnis su laiko sąvokomis arba nurodant savotišką daiktų eilę, taip pat sustabarėjusiuose pasakymuose). Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi LzPR I 367. Saulėlė kas rytą vėliau tešikėlia, kas vakarą anksčiau gulasi ŽemR I 182. Kas keturiem vyrum išduodama viena antklodžiukė, sudriskusi tokia SruogDM 90. Nespėjau nė apsidairyti, o visa banda išsisklaidė laukuose, nulėkė kas kur BaltPV I 52. f) alìči vienas, -à „visi iki paskutinio“. Anagaliečiai tai alìdi viẽnas išvažiavo į Pagirius Pg. Paršai surinko visas bulves alìdi viẽną Ds. g) tūlas, -à „dažnas iš daugelio“. Toks ėmė klaikumas, kad tūlas, tik per slenkstį oran iš trobos išėjęs, greitai spruko atgal, stipriai duris užstumdamas BilR I 214. Ak, kaip tūla mūsų žolėlių taip nusirėdė, kad nei boba jau didžiai sukruošusi kumpso DonR 42. Pakolei buvau pas motynėlę, tūlas tai sakė: graži mergelė JV 793. Tūlas, -à yra senas lietuvių kalbos darinys, jis vartojamas jau mūsų senuosiuose raštuose. Tam tikrame kontekste artimą įvardžiui tūlas, -à reikšmę gauna būdvardis dažnas, -à, pvz.: Obuoliai čia bematant parausta, o dažnas sunkiai krinta žemyn tarsi virtęs švinu MiežML 162. Dažnas, -à būdvardžio reikšme plg.: dažnas svečias (kuris dažnai ateina), dažni atsitikimai (kurie dažnai atsitinka). h) daug kàs „dažnas iš daugelio; ir tas, ir tas“: Daug kas Užuožerių valstiečių norėjo ir savo sodybose turėti gandrus VienIMA 186. Iki trečiadienio daug kas tikėjosi pabaigti mėšlą vežti VienIMA 22. 2) Neigiamieji apibendrinamieji įvardžiai. § 34. Neigiamieji apibendrinamieji įvardžiai išreiškia neigiamus santykius su visuma, t. y. nurodo, kad nėra daiktų, kurie apimtų vienokiu ar kitokiu būdu visumą. Čia priklauso: niekas, niekieno, joks, -ià, nė vienas, -à, nė koks, -ià. Savo reikšme jie priešpastatyti įvardžiams visas, -à, kiekvienas, -à, viskas. Neigiamieji apibendrinamieji įvardžiai vartojami su neigiamaisiais veiksmažodžiais. Visi jie, išskyrus joks, -ià, yra sudaryti 57 su neigiamosiomis dalelytėmis. Tokia įvardžių daryba yra žinoma ir kitose ide. kalbose. a) niekas „nei tas, nei tas (iš bendros visumos)“. Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas; niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti, kaip jisai KrėvAP 61. Čia rausvos, melsvos, pilkos umėdės sutūpę, linksmutės, gražiai auga, niekas jom nerūpi BaranAŠ 20. Sustabareję pasakymai: nieku būdu, nieku gyvu rodo, kad seniau niekas buvo vartojamas ir būdvardiškai, t. y. nurodė ypatybę. Žemaičių tarmėje vietoje niekas vartojamas su neiginiu nė sudarytas įvardis nėkas Slnt, Kal, Lkv Klvrž, Plt, Vvr. b) niekieno „nei to, nei to“ (su asmens priklausomumo atspalviu). Mackevičius sakė, kad ponas negali dabar niekieno žemės atimti Myk-PutS I 92. Niekieno neraginamas, jau rankiojau dainas Būg. Tarmėse pasitaiko ir nėkienas Trgn. c) jōks, -ià „nei vienoks, nei kitoks; nei toks, nei toks (iš bendros visumos)“. Praeina vasara, bet apie Andrių jokios žinios CvR IX 150. Dangus buvo giedras, be jokio debesėlio Myk-PutS I 234. Vartojamas taip pat jōks, -ià ir su dviem neiginiais: neigiamu veiksmažodžiu ir neigiamosiomis dalelytėmis nei, nė, pvz.: Niekas iš Pempienės jokių prievolių nei lažo nereikalavo, nei vaitas, nei tijūnas, nei joks kitas dvariškis pas ją nelandžiojo, jokie pono įsakymai jos nelietė Myk-PutS I 24. Aš nė jokių būdu čia nebegaliu būti Pš. d) nė vienas, -à „nei tas, nei tas (iš bendros visumos)“. Nemėgo Šmukštaras ir medžioklės ir niekindavo visus medžiotojus. — Nė vienas gyvulėlis mums nieko pikto nedaro, o gyvent ir valgyt kiekvienas nori, — sakydavo Šmukštaras VienIMA 176. Kaime yra ir daugiau liepų, bet nė viena iš jų negali prilygti Galinio liepai Myk-Put I 23. Šalia nė vienas, -à vartojamas lietuvių kalboje ir nei vienas, -à: Dar nei viens iškišol n'užaugo, vis besijuokdams, ir iš lopšio dar nei viens n'iškopo neverkęs DonR 30. Visi mane barė, nei viens neužtarė RD 44. e) nė kóks, -ià „nei toks, nei toks, joks“. Nė kokios žymės nėr, kad perėjau per rugius Ds. Ji sakė, kad pas juos nė kokių svečių nebuvo Trgn. Nė kokio šalčio nebijo Lz. 7. Pažymimasis įvardis § 35. Pažymimasis įvardis yra vienas — pats, -i. Jis yra atėjęs iš daiktavardžių. Ir dabar dar lietuvių kalboje pats vartojamas reikšme „vyras (šeimos galva)“, pati „žmona“. Įvardis pats, -i nurodo, kad veiksmas yra atliekamas veiksmo subjekto jėgomis, be kitų pagalbos. Tegul sūnelis pats tėvui nusilenkia CvR IX 160. Nieko tu nematei, tegu šeimininkas pats sužino, jeigu nori, supranti? BaltPV I 98. Atsitin- 58 ka, kad senis apsirinka: šiandien pati močiutė vakarienę gamino, o tėvas apsilaižydamas duoklę teikia martelei CvR IX 140—141. Įvardis pats, -i taip pat vartojamas daiktui pabrėžti, atkreipiant į jį dėmesį, suteikiant jam tam tikro svarbumo. Tuo visi pulkai to garso taip nusigando, kad ir pats erelis jau kribždėti nedrįso DonR 27. Iš antro aukšto balkono buvo matyti ir pati jūra — ošianti ir spindinti, tartum skystas, bet vėsus metalas VencIGD 466. Su pastarąja įvardžio pats, -i reikšme — daikto pabrėžimu, atkreipiant į jį dėmesį, iškeliant jo svarbą, — yra susiję dar du šio įvardžio vartojimo atvejai: 1) Įvardis pats, -i, pabrėždamas daiktą, nurodo būdingą jam ribą. Retas kas beatmena, kada Aužbikų paraistėje pačiame slėnio skardyje, pačioje patenkančioje saulėje pradėjo atsirasti vienas, vis tas pats intapas VaižgRR I 96. Visi trys trobos langai užburbėjo nuo šalčio šerkšnu ir ledu, tik pačiais pakraštėliais, kur stiklas neugluotniai prigula prie rėmų, vėjas pragalando siauras properšas BaltPV I 12. 2) Įvardis pats, -i su aukščiausiuoju laipsniu arba įvardžiuotine forma parodo daikto ypatybės visų aukščiausiąjį laipsnį. Strypčioju po ražienas kuo atsargiausiai, lyg žąsinas tarp akmenų, minu ant kulno, statau koją šonu, kietai suspaudęs pirštus, ir visuomet pastatau taip, kad pats aštriausias ražienojus susmenga į žaizdotą tarpupirštį BaltPV I 103. Kaimas tebemiegojo pačiu tvirtuoju įmygiu VaižgRR I 77. Tarmėse pasitaiko pats, -i reikšme „vienas“. Ši reikšmė taip pat šliejasi prie pabrėžiamosios funkcijos. Plg.: Kas alutį patį (= vieną) geria, gražiai šokinėja LT III 447. Išvados 1. Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiai pagal reikšmę skirstytini į 7 grupes: 1) asmeniniai (aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos, támsta); 2) sangražinis (savęs); 3) savybiniai (mano, tavo, savo, manas, -à, tavas, -à, savas, -à, manàsis, -óji, tavàsis, -óji, savàsis, -óji, mūsàsis, -óji, jūsàsis, -óji, maniškis, -ė; taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė, jūsiškis, -ė); 4) parodomieji (tas, tà, šis, ši, šitas, -a, anàs, -à, tóks, -ià, šioks, -ià, šitoks, -ia, anóks, -ia, tas pats, ta pati, pats tas, pati tà, toks, -ia pàt); 5) klausiamieji-santykiniai (kas, kóks, -ià, kuris, -i, katràs, -à, kienó, kelì, -ios, kelintas, -à, keleri, -ios); 6) neapibrėžiamieji: a) nežymimieji (kas, kóks, -ià, kuris, -i, katràs, -à, kažkàs, kažkóks, -ià ir kt.) b) atskiriamieji (kìtas, -à, víenas, -à ir kt.), c) apibendrinamieji (teigiamieji: visas, -à, kiekvienas, -à ir kt., neigiamieji: niekas, jóks, -ià ir kt.); 7) pažymimasis (pats, -i). 2. Asmeniniai įvardžiai aš, mes, tu, jūs, jis, ji sudaro trijų asmenų sistemą, išreiškiančią pagrindines kalbos akto puses: kalbantįjį, klausantįjį ir asmenį arba daiktą, apie kuriuos kalbama. Lietuvių kalboje asmeniniai įvardžiai nėra būtini veiksmažodžio asmens kategorijai reikšti. Formos aš, mes, tu, jūs eina iš indoeuropiečių prokalbės su gryna asmeninių reikš- 59 me. Įvardis jis, ji lietuvių kalboje istoriniu laikotarpiu vartojamas tik kaip asmeninis, bet iš kilmės jis yra parodomasis, todėl nurodo ne tik asmenis, bet ir daiktus. 3. Naujai susidaręs lietuvių kalboje įvardis támsta neišreiškia naujų asmenų santykių, jis yra antrojo asmens mandagumo forma. Mandagumo reikalų antrojo asmens reikšme su įvairiais niuansais dar vartojama: įvardis pàts, -ì, suįvardėjęs būdvardis sveikas, -à, daiktavardžio sveikatà su įvardžiais junginiai: támstos sveikatà, jūsų sveikatà, įvardis jūs „tu“ reikšme. 4. Sangrąžinis įvardis savęs turi seną formą ir yra išlaikęs, kaip latvių ir slavų kalbose, seną vartoseną: jis nurodo ne tik asmens, apie kurį kalbama, bet ir kalbančiojo, taip pat pašnekovo santykį su pačiu savimi. Sangrąžinio įvardžio šaknį turintys savybiniai sāvo, sāvas, -à taip pat gali nurodyti daikto priklausomumą visiems trims asmenims, einantiems sakinyje veiksmo arba būsenos subjektais. 5. Lietuvių kalboje pagrindinės savybinių įvardžių formos dabar yra màno, tàvo, sāvo. Senieji savybiniai mànas, -à, tàvas, -à iš viso nyksta, o sāvas, -à įgauna naują kokybinę būdvardžio reikšmę „nesvetimas“. Įvardžiuotinės formos manàsis, -óji, tavàsis, -óji ir t. t., taip pat naujai susidarę priesagos -iškis, -ė vediniai maniškis, -ė, taviškis, -ė ir t. t., skirtingai nuo kitų savybinių, dažniausiai vartojami kaip daiktavardžiai vadinamojo artimo priklausomumo reikšme. 6. Senieji parodomieji įvardžiai tàs, tà, šìs, šì, šìtas, -à, anàs, -à yra išlaikę senovinę trijų deiksų sistemą: šis, ši ir šitas, -a nurodo kalbančiajam asmeniui artimiausią laiko ir erdvės atžvilgiu žinomą daiktą, anàs, -à — labiausiai nuo kalbančiojo asmens nutolusį žinomą daiktą, tàs, tà — daugiau ar mažiau nuo kalbančiojo asmens nutolusį žinomą daiktą (nuotolio atžvilgiu jo deiksė nėra taip apibrėžta, kaip šis, ši, šitas, -a arba anàs, -à deiksės). Ypatybes nurodančių parodomųjų įvardžių tóks, -ià, šiòks, -ià, šitòks, -ia, anòks, -ia trijų deiksų sistema iširsta, vietoj kitų vis daugiau įsigali įvardis tóks, -ià. 7. Įvardžiai tàs, tà, šìs, šì, šìtas, -a vartojami, nurodant žinomus daiktus su pabrėžtu išskyrimu ir anaforiškai, t. y. pakartojant tai, kas buvo minėta be pabrėžto išskyrimo. Šalia deiksinių reikšmių įvardžiai tàs, tà ir tóks, -ià jau yra išrutulioję pabrėžiamąją funkciją. Įvardis tàs, tà pasitaiko kaip subjektyvaus pobūdžio pabrėžiamasis (ne obligatus) artikelis, tóks, -ià pabrėžia patį daiktą arba daikto ypatybę, sustiprindamas jos kiekį. 8. Įvardis ànas, anõs, -à trečiojo asmens reikšme lietuvių kalbos tarmėse galėjo išsirutulioti iš to paties parodomosios reikšmės įvardžio anaforinės vartosenos. Ànas, -à, anys, anos vardininkų formos, gavusios trečiojo asmens reikšmę su jis, ji kitų linksnių formomis sudarė supletyvinę paradigmą tam tikrame rytų aukštaičių tarmės plote, kaip dabartinėse slavų kalbose. Liet. ànas, anõs, -à ir sl. onъ vartosena trečiojo asmens reikšme yra bendras, bet greičiausiai savarankiškas abiejų kalbų grupių reiškinys. 60 9. Naujai susidariusių samplaikinių įvardžių tas pàts, ta pati, toks, -ià pàt reikšmės svyruoja, priklausomai nuo sudaromųjų žodžių reikšmės, tarp parodomųjų ir neapibrėžiamųjų atskiriamųjų. Vienu atveju šie įvardžiai nurodo žinomą daiktą arba ypatybę. Kitu atveju jie neturi parodomiesiems būdingo apibrėžiamojo elemento — nurodo tik daikto arba ypatybės tapatumą. 10. Klausiamieji — santykiniai įvardžiai pagal savo funkciją nėra galutinai atsiriboję. Netiesioginio klausimo sakiniuose įvardžiai kàs, kòks, -ià, kuris, -i, katràs, -à ir kt., be santykinės (jungiamosios) funkcijos, kartais išlaiko ir klausiamąją (įvardžiu prasidedantis šalutinis sakinys turi klausiamąją intonaciją). Senesnė šių įvardžių klausimo funkcija. Sakiniuose be klausimosios intonacijos klausiamieji įvardžiai pabrėžia daiktą bei ypatybę. 11. Visi neapibrėžiamieji įvardžiai (tiek kàs, kòks, -ià, katràs, -à ir kt., tiek kitas, -à, visas, -à ir pan.) savo bendruoju reikšmės pobūdžiu priešpastatyti parodomiesiems: pastarieji nurodo žinomus, apibrėžtus daiktus bei ypatybes, pirmieji — nežinomus, neapibrėžtus. Kai kurie parodomieji (pvz., toks, -ià), praradę apibrėžiamąjį momentą, yra vartojami neapibrėžiamųjų reikšme. 12. Sakinyje gretinamų neapibrėžiamųjų arba parodomųjų įvardžių (viénas, -à... kìtas, -à, víenas, -à... antras, -à (atskirai įvardžio reikšmės pastarasis neturi), kìt(a)s, -à... kìtas, -à, vienóks, -ia... kitóks, -ia, kàs... kàs, šis, ši... tàs, tà, tàs, tà... tàs, tà, tàs, tà... kìtas, -à, šiòks, -ià... tóks, -ià tóks, -ià... tóks, -ià) leksinės reikšmės tiek yra susijusios, kad tie įvardžiai, nors ir nesudaro vienos leksemos, bet, savotiškai santykiaudami sakinyje ir turėdami, kaip įvardžiui būdinga, labai apibendrintas reikšmes, drauge išreiškia panašius santykius, kaip kiti įvardžiai. Jie nurodo neapibrėžtų daiktų ar ypatybių savitarpio santykius, atskirdami vieną neapibrėžtą daiktą ar ypatybę nuo kito, tos pat rūšies ar skirtingo daikto bei ypatybės. Parodomieji įvardžiai, sudarydami poras, nebeturi apibrėžiamojo elemento, nors, atskirai eidami, paprastai visada išlaiko apibrėžiamąją funkciją. 13. Pažymimasis įvardis pàts, -i lietuvių kalboje yra atėjęs iš daiktavardžių ir savo reikšmės pobūdžiu skiriasi nuo kitų įvardžių. Vilnius SANTRUMPŲ SĄRAŠAS27 Ad — Adūtiškis, Švenčionių r. al. — aliatyvas. Aln — Alanta (Aluntà), Molėtų r. Als — Alsėdžiai, Plungės r. Alv — Alovė, Alytaus r. An — Anykščiai. And — Andriõniškis, Anykščių r. angl. — anglų kalba. Apr — apaštalo Jono apreiškimas (biblija). Arm — Armõniškės, Baltarusijos TSR, Gardino s., Varenavo r. 27 Rajonų pavadinimai pažymėti pagal ankstesnį (iki 1962 m.) administracinį padalinimą. 61 aukšt. — aukštaičių. BalčGP — Broliai Grim ai, Pasakos, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). BalčHP — V. Haufus, Pasakos, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). BalčTVN — Tūkstantis ir viena naktis, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). BaltPV I — J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). BaltPV₁ I — J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). BaltRn — J. Baltušis, Rinktinė, Vilnius, 1952 (skaitmens rodo puslapius). BaltŪK — A. Baltūnas, Tolimi keliai, I, II, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). BaranAŠ — Antanas Baranauskas, Anykščių šilelis, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949 (skaitmens rodo puslapius). BaranLM — Litauische Mundarten, ges. von A. Baranowski, Band I, Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von F. Specht [...]. Leipzig, 1920 (skaitmens rodo puslapius). BB — (su biblijos teksto nurodymais) Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną Lietuvos Pleboną Karaliaucziuie (1590). (Cituojama rankraščio fotokopija, 1950, Vilniaus Valst. V. Kapsuko v. universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių sk., sign. D 519). BielDG — Alfonsas Bieliauskas, Darbo gatvė, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956 (skaitmens rodo puslapius). BilR I — Jonas Biliūnas, Raštai, I, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). BP — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Ewangelijų [...] Per Janą Bretkuną [...] Karaliaucziuie [...] 1591, I, II (skaitmens rodo dalis ir puslapius). Brsl — Breslauja (Braslavas), Baltarusijos TSR, Polocko s. Brt — Bartininkai, Vilkaviškio r. Brž — Biržai. BsO — Ožkabalių dainos, Surinko J. Basanavičius, Shenandoah, Pa. 1902, du tomai (skaitmens rodo dainos numerį). Bt — (su biblijos teksto nurodymais) S. Bythner, Naujasis Testamentas [...] Pirmą kartą ant Svieto Lietuwiszkoj kalboj [...] Su didžiu dabojimu pergulditas [...] Lietuvos žmonėms ant įszganitingos naudôs Išspaustas. Drukawójo arba išspaudė Spáustuwuoj Reusnéro Karaliaučiu[j], Métu MDCCI. Būg — K. Būgos (1879—1924) lapeliai. BūgAS — Kazimiero Būgos Aistiški studijai, I dalis, Peterburgas, 1908 (skaitmens rodo puslapius). CvR — Petras Cvirka, Raštai, I—XII, Vilnius, 1949—1956 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). ček. — čekų kalba. d. — daina. DaukB — Budą Senowęs — Lëtuwių Kalnienų ir Žamajtių iszraszę Pagal Senowęs Rasztų Jokyb's Laukys, Petropilie, 1845 (skaitmens rodo puslapius). DaukRR — S. Daukantas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo puslapius). Dbk — Debeikiai, Anykščių r. dg. — daugiskaita. Dglš — Daugėliškis, Ignalinos r. Dkš — Daukšiai, Kapsuko r. Dkšt — Dūkštas, Ignalinos r. 62 DonR — Kristijonas Donelaitis, Raštai, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950 (skaitmens rodo puslapius). DovPK — J. Dovydaitis, Pavojingi keliai, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). DP — Postilla Catholicka, Tai est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissus metus. Per Kunigą Mikalojų Daukšą Kanoniką Mędnikų, iš lėkiszko pergūldita [...] Wilniui [...] 1599 (skaitmens rodo puslapius). Ds — Dusėtos, Zarasų r. Dsn — Dysna, Ignalinos r. Dv — Dieveniškės, Šalčininkų r. DvD — Dainos, Jurgio Dovydaičio surinktos [...] Kaunas, 1931 (skaitmens rodo dainos numerį). Eiš — Eišiškės (Eišiškės). Er — Eriskiai, Ramygalos r. Erž — Eržvilkas, Skaudvilės r. gal. — galininkas. Ggr — Gegrėnai, Plungės r. Glv — Gelvonai, Širvintų r. got. — gotų kalba. Grdž — Girdžiai, Jurbarko r. Grg — Gargždai, Klaipėdos r. GricKV — A. Gricius, Karšta vasara, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo puslapius). Grk — Girkalnis, Raseinių r. Grš — Gríškabūdis, Šakių r. Gršl — Grūšlaukis, Kretingos r. Grv — Gervėčiai, Baltarusijos TSR, Molodečno s., Astravo r. Grz — Gruzdžiai, Šiaulių r. Gs — Geistarei (Didvyžiai), Vilkaviškio r. I — Laurynas Ivinskis (1811—1881), jo raštai. ide. — indoeuropiečių. Ign — Ignalina. įn. — įnagininkas. J — Литовский словарь А. Юшкевича съ толкованіемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ, Выпускъ первый, Санктпетербургъ, 1897, выпускъ второй, Санктпетербургъ 1904, Выпускъ третий, Петроградъ, 1922. (Tuo pačiu ženklu žymimi žodžiai iš nespausdintos žodyno dalies. J su puslapio skaitmenimi reiškia žodžius, paimtus ne iš alfabetinės spausdintos žodyno dalies). Jabl — Jono Jablonskio (1860—1930) lapeliai. JablG — Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika, Kaunas—Vilnius, 1922 (skaitmens rodo puslapius). JablRR I — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I tomas, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). JablS — Rygiškių Jono Lietuvių kalbos sintaksė, Seinai, 1911 (skaitmens rodo puslapius). JD — Lietuviškos dainos užrašytos par Antaną Juškevičę, Казань, I — 1880, II — 1881, III — 1882 (skaitmens rodo dainos numerį). JnG — K. Jaunius, Lietuvių kalbos gramatika, Petrapilis, 1908 — 1916 (skaitmens rodo puslapius). Jnš — Joniškis. Jrb — Jurbarkas. 63 Jrk — Litauische Märchen und Erzählungen. Aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt mitgeteilt von C. Jurkschat, Pl. Gedruckt im Auftrage der litauisch — literarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898 (skaitmens rodo puslapius). JV — Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par Antāną Juškēvičę ir išspāudintos par Jōną Juškēvičę, Peropyle, 1883 (skaitmens rodo dainos numerį). Jž — Jūžintai, Rokiškio r. K — Wörterbuch der littauischen Sprache von Friedrich Kurschat, Erster Theil: Deutsch — littauisches Wörterbuch, Halle, B. I — 1870, B. II — 1874 (skaitmens rodo dalis ir puslapius), Zweiter Theil: Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle, a. S, 1883 (žymimas tik K). Kal — Kalnãlis, Kretingos r. kilm. — kilmininkas. KL — Katechizm Ledesmy w przekładzie wschodnio—litewskim, W Krakowie, 1890 (skaitmens rodo puslapius). KlpD — Klaipėdiškių dainos, Surinko Jonas Pakanlškis. Išleido A. Bruožis. Vilnius, 1908 (skaitmens rodo dainos numerį). KlvrZ — Žemaičių Kalvarija, Plungės r. KoG — Grammatyka języka żmudzkiego ułożona przez X. Kalixta Kossakawskiego [...] Kalbrieda ležuvio žiamaytiszko, Wilno [...], 1832 (skaitmens rodo puslapius). KorsRn — Kostas Korsakas, Rinktinė, Vilnius, 1950 (skaitmens rodo puslapius). Kp — Kupiškis. KrevAP — Vincas Krėvė, Apsakymai ir padavimai, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo puslapius). Krok — Krokialaukis, Alytaus r. Krt — Kartenà, Kretingos r. Krtn — Kretingà. Kš — Kaišiadõrys. Ktk — Kuktiškės, Utenos r. Kv — Kvėdarna, Šilalės r. lat. — latvių kalba. LB — Litauische Volkslieder und Märchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammelt von A. Leskien und K. Brugmann, Strassburg, 1882 (skaitmens rodo puslapius). LC — Lietuviška Ceitunga, Išzeinanti kas Utarninką, Klaipėda (1877—1889) (skaitmens rodo metus ir numerius). lenk. — lenkų kalba. lk. — literatūrinė kalba. Lkm — Linkmenys, Švenčionių r. Lkv — Laukuva, Rietavo r. Ln — Lėnas, Anykščių r. Lrkv — Linkuvà, Pakruojo r. lot. — lotynų kalba. Lp — Lėipalingis, Lazdijų r. LT — Lietuvių Tauta, Lietuvių mokslo draugijos raštai, I—V kn., Vilnius, 1907—1936 (skaitmens rodo knygas ir puslapius). Lz — Laz(d)ėnai, Baltarusijos TSR, Molodėčno s., Jurotiškių r. Lzd — Lazdijai. LzPR — Lazdynų Pelėda, Raštai, I—VII, Vilnius, 1954—1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). M — Lietuwiszkai — Latviszkai — Lenkiškai — Rusiszka žodynas M. Mieżinio, Tilžėje, 1894. MairRR I — Maironis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). 64 MarcinkDP — Just. Marcinkevičius, Dvidešimtas pavasaris, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). MiežBP — Eduardas Mieželaitis, Broliška poema, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). MiežML — E. Mieželaitis, Mano lakštingala, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Myk-PutS I — V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). Mit — Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, Bd. I—VI, Heidelberg, 1883—1912 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). Mlt — Molėtai. MontvRn — Vytautas Montvila, Rinktinė, Vilnius, 1950 (skaitmens rodo puslapius). mot. g. — moteriškoji giminė. Moz — Mozės knygos (1, 2, 3, 4, 5) (biblija). MP — Postilla Lietuwiszka tatai est Ižguldimas prastas Ewangeliu ant kožnos Nedelios ir Szwentes per wisus metus, kurios pagal buda sena Bažnicžioy Diewa est skaitomos. Nu iš nauja su didžiu perweizdeghimu est išduota [...] Wilniuj per Jokubą Morkuną [...] Metuose [...] 1600 (skaitmens rodo puslapius). MPs — Pasakų rinkinys, Rankraštis. K. Būgos gautas iš J. Murkos. Mrp — Marijampolis, Vilniaus r. Mrs — Miroslavas, Alytaus r. Mž — Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams [...] Kaunas, 1922 (skaitmens rodo puslapius). Mžk — Mažeikiai. Nm — Kudirkos Naumiestis, Šakių r. Nmč — Nemenčinė. NS — Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje A. R. Niemi ir A. Sabaliausko surinktos, Annales Academiae scientiarum Fennicae, Ser. B. Tom. VI (1911) (skaitmens rodo dainos numerį). Ns — Nusidavimai apie Ewangelijos Prasiplatinimą tarp Žydų ir Pagonų. (Pirmasis lietuvių laikraštis, ėjęs 1832—1914 m. Prūsuose; skaitmens rodo metus ir numerius). OG — Jan Otrębski, Wschodnio-litewskie narzecze twereckie, Cześć I, Gramatyka, Kraków, 1934 (skaitmens rodo puslapius). PaukštAA — J. Paukštelis, Audra ateina, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Pc — Pociūnėliai, Radviliškio r. Pg — Pagiriai, Ramygalos r. PgrT — Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939 (skaitmens rodo puslapius). Plm — Palomenė, Kaišiadorių r. Pls — Pelesà, Baltarusijos TSR, Gardino s., Rodūnės r. Plš — Palūšė, Ignalinos r. Plt — Plateliai, Plungės r. Pn — Panevėžys. Pnd — Pandėlys, Rokiškio r. PP — Patalės ir priežodžiai, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). pr. — prūsų kalba. Prn — Prienai. ps. — pasaka. Pš — Pašvitinys, Pakruojo r. RD — Liudo Rėzos Dainos pirmojo lietuviško dainyno III leidimas, I ir II dalis, Kaunas, 1935, 1937 (skaitmens rodo dainos numerį). Rdm — Rudaminà, Lazdijų r. Rgv — Raguvà, Panevėžio r. 5. Kalbotyros klausimai VI. 65 Rm — Ramýgala. Rod — Ródūnė, Baltarusijos TSR, Gardino s. Rsn — Rūsnė, Šilutės r. Rt — Rietāvas. rus. — rusų kalba. SchG — Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher, I, Grammatik, Prag, 1856 (skaitmens rodo puslapius). SD — Dictionarium trium linguarum, In usum Studiosae Iuventutis, Auctore R. P. Constantino Szyrwid [...] Quinta editio [...] Vilnae [...] MDCCXIII (skaitmens rodo puslapius). Sdk — Sudeikiai, Utenos r. Sg — Saugos, Šilutės r. SimonR — I. Simonaitýtė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1958 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). SimonVK — Ieva Simonaitýtė, Vilius Karalius, I—II, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). s. ind. — senovės indų kalba. Skd — Skuõdas. Skdv — Skaudvilė. Skp — Skāpiškis, Rokiškio r. Slm — Salāmiestis, Kupiškio r. Slnt — Salantai, Kretingos r. Smn — Simnas, Alytaus r. SNėrP I — Salomėja Nėris, Poezija, I, Kaunas, 1946 (skaitmens rodo puslapius). SNėrR I — Salomėja Nėris, Raštai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). Srj — Seirijai, Lazdijų r. SruogD — Balys Sruoga, Dievė iš ežero, Vilnius, 1919 (skaitmens rodo puslapius). SruogDM — Balys Sruoga, Dievų miškas, Vilnius, 1960 (skaitmens rodo puslapius). SruogR III — B. Sruoga, Raštai, III, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). s. sl. — senovės slavų kalba. StanD — Dāynas Žemaycziu surinktas yr ysz’dutas par Symona Stanewicze [...] Wylniuje [...] 1829 (skaitmens rodo dainos numerį). StanP — Simonas Stanevyčia, Paskėčios, Paruošė Jurgis Lebedys, Kaunas, 1948 (skaitmens rodo puslapius). StngŽ — Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933 (skaitmens rodo puslapį). Str — Strūnaitis, Švenčionių r. Sv — Svėdasai, Anykščių r. Šauk — Šaukėnai, Užvenčio r. Šd — Šeduva, Radviliškio r. ŠimkA — Jonas Šimkus, Apsakymai, Vilnius, 1953 (skaitmens rodo puslapius). Škn — Šakyna, Šiaulių r. Šl — Šiauliai. Šln — Šiaulėnai, Radviliškio r. Šlu — Šilutė. Šts — Šatės, Skuodo r. Švnč — Švenčionys ir Švenčionėliai. tarm. — tarminis. Trak — Trakai. Trgn — Taurāgnai, Utenos r. Tt — Týtuvėnai, Kelmės r. Tvr — Tverėčius, Ignalinos r. Ukm — Ukmergė. Up — Upyna, Skaudvilės r. Ut — Utena. 66 Užg — Užūguostis, Jiezno r. Užp — Užpaliai, Utenos r. Užv — Užventis. VaičiūnD — Petras Vaičiūnas, Dramos, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). VaižgRR I — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). vard. — vardininkas. Varn — Varėnai. Vdk — Viduklė, Raseinių r. Vdžg — Vadži girys, Raseinių r. Vencl GD — A. Venclova, Gimimo diena, Vilnius, 1959 (skaitmens rodo puslapius). VenclR — Antanas Venclova, Raštai, Trys tomai, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). VenclTB — A. Venclova, Taikos balandžiai, Vilnius, 1952 (skaitmens rodo puslapius). VienIMA — A. Vienuolis, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). VienR — A. Vienuolis, Raštai, 7 tomai, Vilnius, 1953—1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). vyr. g. — vyriškoji giminė. Vj — Vajašiškis, Zarasų r. Vlk — Valkininkai, Eišiškių r. Vlkj — Vilkija. Vlkv — Vilkaviškis. vn. — vienaskaita. vok. — vokiečių kalba. Vrn — Varėna. Vrnv — Varėnavas (Balatna), Baltarusijos TSR, Gardino s. Vs — Veisiejai, Lazdijų r. Všk — Vaškai, Pasvalio r. Vvr — Veiviržėnai, Klaipėdos r. Zt — Zietela (Diatlovo), Baltarusijos TSR, Gardino s. Žal — Žalioji, Vilkaviškio r. ŽemR — Žemaitė, Raštai, Šeši tomai, Vilnius, 1956—1957 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). Žsl — Žasliai, Kaišiadorių r. МЕСТОИМЕНИЯ И ИХ ЗНАЧЕНИЯ В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ А. ВАЛЯЦКЕНЕ Резюме 1. По своему значению местоимения в литовском языке делятся на семь разрядов: 1) личные (aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos, tāmsta), 2) возвратное (savęs), 3) притяжательные (mano, tavo, savo, mānas, -ā, tāvas, -ā, sāvas, -ā, manasis, -oji, tavasis, -oji и т. д. maniškis, -ė, taviškis, -ė и т. д.), 4) указательные (tas, tā, šis, ši, šitas, -a, anas, -à, tóks, -ià, šioks, -ià, šitoks, -ia, anóks, -ia, tas pats, ta pati, pats tas, pati ta, 67 toks, -ia pat), 5) вопросительно-относительные (kãs, kõks, -ià, kuris, -i, kẽtras, -à, kienõ, keli, -ios, kelintas, -à, kelerti, -ios), 6) неопределенные: а) собственно-неопределенные (kãs, kõks, -ià, kažkãs, kažkõks, -ià и др.), б) отличительные (kitas, -à, vienas, -à и др.), в) обобщающие: утвердительные (visas, -à, kiekvienas, -à и др.), отрицательные (niekas, jõks, -ià и др.), 7) определительное (pats, -i). 2. Личные местоимения ãs, mẽs, tù, jūs, jis, ji образуют систему трех лиц, которая выражает основные элементы акта речи: говоряще-го, собеседника и лицо или предмет, о котором идет речь. Личные местоимения в литовском языке для выражения категории лица гла-голов не обязательны. Формы ãs, mẽs, tù, jūs указывают обычно на лица. Местоимение jis, ji употребляются в историческом периоде литовского языка только как личное, но своим происхождением является указательным. Ввиду того оно указывает не только на лица, но и на предметы. 3. Новообразованное местоимение támsta в литовском языке не выражает новых отношений между лицами, он является формой вежли-вости второго лица. При вежливом обращении ко второму лицу также употребляются местоимение pats, -i, имя прилагательное sveikas, -à, сочетания имени существительного sveikatà (без конкретного ве-щественного значения) с местоимениями: támstos sveikatà, jūsụ svei-katà, местоимение jūs в значении «ты». 4. Возвратное местоимение savẽs имеет старую основу и сохранил в литовском языке, так же как в латышском и славянских языках, старое значение: оно указывает на отношение каждого из трех лиц к самому себе. Притяжательные местоимения sãvo, sãvas, -à, имеющие основу возвратного местоимения, также могут указывать на принадлеж-ность предмета всем трем лицам, служащим в предложении для выражения субъекта действия или состояния. 5. Основные формы притяжательных местоимений в современном литовском языке mãno, tãvo, sãvo. Старые притяжательные mãnas, -à, tãvas, -à находятся на стадии исчезновения, а sãvas, -à приобретает новое качественное значение имени прилагательного «нечужой». Местоименные формы manãsis, -õji, tavãsis, -õji и т. д., а также новообразованные местоимения с суффиксом -iškis, -ė (maniškis, -ė и т. д.), в отличии от других притяжательных местоимений, употребляются чаще всего как имена существительные в значении так называемой «близкой принадлежности». 6. Старые указательные местоимения tàs, tà, šìs, šì, šìtas, -a, anàs, -à сохранили в литовском языке старую трехчленную систему: šìs, šì и šìtas, -a указывают на ближайший известный предмет, anàs, -à — на наиболее отдаленный и tàs, tà — на более или менее отдаленный от говорящего лица в отношении пространства и времени известный предмет. Трехчленная система указательных местоимений tóks, -ià, šiõks, -ià, šitoks, -ia, anóks, -ia в литовском языке разлагается в пользу местоимения tóks, -ià. 68 7. Местоимения tàs, tà, šìs, ši, šìtas, -a употребляются при указании на известный предмет с подчеркнутым выделением, а также анафорически, т. е. только указывая на ранее упомянутое. Наряду с указательным значением местоимения tàs, tà и tóks, -ià приобрели функцию подчеркивания. Местоимение tàs, tà встречается как субъективный подчеркивающий артикль, местоимение tóks, -ià подчеркивает сам предмет или признак предмета, усиливая степень его проявления. 8. Местоимение ānas, āns, -à в значении третьего лица в говорах литовского языка могло развиться от указательного местоимения anàs, -à в анафорическом употреблении. Формы именительного падежа ānas, -à, ānys, ānos, приобретшие значение третьего лица, с формами косвенных падежей от jīs, jì образовали суплетивную парадигму в восточных говорах литовского языка, как в современных славянских языках, кроме болгарского литературного языка. Литовский ānas, āns, -à и славянский онъ в значении третьего лица, вероятно, являются общим, но самостоятельным явлением обоих языков. 9. Значения новообразованных составных местоимений tas pàts, ta pati, toks pàt, tokia pàt колеблются в зависимости от значения образующих слов между указательными и неопределенными отличительными. В одном случае они указывают на известный предмет или признак предмета, подчеркивая, что этот предмет или признак являются именно теми, а не другими. В другом случае они не имеют определенного элемента, свойственного указательным местоимениям, указывают только на тождество предмета или признака. 10. Вопросительно-относительные местоимения по своим функциям окончательно не обособились. Местоимения kàs, kóks, -ià, kuris, -ì, katràs, -à и др. в качестве союзных слов, кроме соединительной, иногда сохраняют и вопросительную функцию. Более древней является вопросительная функция. В предложениях без вопросительной интонации вопросительно-относительные местоимения подчеркивают предмет или признак предмета. 11. Все неопределенные местоимения (к ним относятся не только kàs, kóks, -ià, kažkóks, -ià и т. д., но и kitas, -à, vìsas, -à и др.) по своему общему значению противопоставлены указательным: последние указывают на известные определенные предметы или качества, первые — на неопределенные. Некоторые указательные местоимения, потеряв определенность, употребляются в качестве неопределенных (tóks, -ià). 12. Лексические значения сопоставляемых в предложении неопределенных или указательных местоимений (vìenas, -à... kitas, -à, vìenas, -à... āntras и т. д.) относятся друг к другу так, что эти местоимения, хотя и не составляют одной лексемы, при своеобразном отношении в предложении приобретают новую функцию, т. е. выражают взаимоот- 69 ношение предметов или признаков. Так происходит потому, что местоимения имеют весьма отвлеченные значения. Указательные местоимения, употребляющиеся парами, теряют элемент определенности, хотя в самостоятельном употреблении эти местоимения сохраняют функцию определенности. 13. Определительное местоимение pàts, -i в литовском языке произошло от имени существительного и отличается от других местоимений по характеру своего значения.