Dabartinės lietuvių kalbos vystymosi tyrinėjimas

LL ESTEU VE LŲ KA LBO TY ROS KL AU: SE MALL VI LLiES TU Vi O08 TSR ME O (KOS LY AX NDEBEMIYA DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS VYSTYMOSI TYRINĖJIMAS J. KRUOPAS Kaip ir daugelio kitų tautų, taip ir lietuvių literatūrinė kalba, dabar vartojama spaudoje, mokykloje, teatre, saviveikloje, įvairiuose susirinkimuose ir kasdieniniame tarpusavio bendravime, yra ilgo istorinio vystymosi rezultatas. Ji išaugo ir susiformavo iš liaudies kalbos, pradėjus pastarąją vartoti grožinės literatūros, švietimo, mokslo ir kitiems kultūros reikalams, rašytojams ir kalbininkams apdorojus ją gramatiškai bei stilistiškai ir tuo būdu sukūrus bendrą visai tautai literatūrinę kalbą. Dabartinė lietuvių literatūrinė kalba savo šaknimis siekia pirmuosius lietuviškus raštus, pasirodžiusius XVI a. ryšium su reformacijos judėjimu. Iki jų pasirodymo ir kurį laiką net vėliau lietuvių raštijoje (valstybiniuose dokumentuose, metraščiuose ir kt.) buvo vartojamos kitos kalbos — senovės rusų, lotynų ir lenkų. Nors šiomis kalbomis sukurta raštija tarnavo feodalų bei dvasininkų interesams ir jos vartojimo sfera buvo siaura, vis dėlto ji teigiamai veikė krašto kultūrinį vystymąsi, švietimo bei raštingumo plitimą. ; Baudžiavos prislėgtai Lietuvos liaudžiai, išlaikiusiai lietuvių kalbą ir papročius, reformacijos šalininkai, o paskui ir katalikų dvasininkija, kovodama su reformacija, pradėjo leisti lietuviškas religines knygas (katekizmus, postiles, giesmynus ir kt.). Nors toji religinė raštija savo turiniu buvo reakcinga ir tarnavo liaudies dvasiniam pavergimui bei baudžiavos palaikymui, vis dėlto ano meto sąlygomis, kai bažnyčia viešpatavo visose žmogaus dvasinės veiklos sferose, ji suvaidino didelį vaidmenį, įvesdama lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, padėdama formuotis bei vystytis literatūrinei kalbai. Lietuvių literatūrinės kalbos vystymasis XVI—XVIII a. buvo lėtas ir jos vartojimo sfera labai ribota. Ja buvo skelbiami valdžios įsakymai, liaudžiai leidžiamos religinės knygos, žodynai ir negausūs grožinės literatūros bandymai. Ryškiausias ir žymiausias to meto literatūrinės kalbos pavyzdys yra K. Donelaičio , Metai", parašyti Rytų Prūsijoje, remiantis bendratautinės kalbos ir rašytinės tradicijos pagrindu. XIX a. pradžioje, įėjus Lietuvai į Rusijos sudėtį ir pasireiškus progresyviai rusų kultūros įtakai, prasidėjo lietuvių kultūrinis bei literatūrinis 21 sąjūdis, skatinęs ir literatūrinės kalbos vystymąsi. Tačiau sunkios ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos, žiauri feodalinė ir carinė priespauda trukdė XIX a. pirmojoje pusėje susidaryti vieningai lietuvių literatūrinei kalbai. Tik po baudžiavos panaikinimo, prasidėjus spartesniam kapitalistinių santykių vystymuisi, kylant nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, XIX a. paskutiniaisiais ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais vyko intensyvus nacionalinės lietuvių kalbos formavimasis, ir aukštaičių vakariečių pietiečių tarmėmis pagrįsta vieninga literatūrinė kalba vis labiau įsigalėjo spaudoje, literatūroje ir visuomeniniame gyvenime. Didelį vaidmenį lietuvių literatūrinės kalbos vystymesi ir normalizacijoje suvaidino mūsų žymieji kalbininkai J. Jablonskis ir K. Būga, o taip pat literatūros klasikai Žemaitė, Maironis, V. Kudirka, V. Krėvė-Mickevičius ir kt. Buržuazijos valdymo laikotarpyje literatūrinės kalbos vartojimas išsiplėtė, sustiprėjo rašybos, gramatikos ir leksikos normų poveikis, tačiau bendras ekonominis ir kultūrinis krašto atsilikimas, plačiųjų darbo masių skurdas ir kitos nepalankios fašistinio režimo aplinkybės kliudė bendrai literatūrinei kalbai tvirtai įsigalėti masėse, kurios ir toliau buvo priverstos naudotis tarmine šnekamąja kalba. Tuo metu literatūrinės kalbos normalizacijoje bei ugdyme reiškėsi ir dvi prieštaringos tendencijos: progresyvi ir reakcinė. Pažangios linijos laikėsi mūsų kalbininkai J. Jablonskis ir K. Būga, turtinę literatūrinę kalbą liaudies kalbos lobiais (leksika ir frazeologija), nustatinėję pagrįstas, tvirtas kalbines normas, valę kalbą nuo svetimų feodalinio-bažnytinio žargono skolinių bei vergiškų verstiniy konstrukcijų, kovoję su nepamatuotais kalbos taisymais, nereikalingais naujadarais, purizmo reiškiniais ir kitomis literatūrinės kalbos negerovėmis, kurios buvo giliai įleidusios šaknis į buržuazinės visuomenės kalbinę praktiką. Ypač jos buvo įsigalėjusios bulvarinėje, kriminalinėje ir kitokioje miesčioniškoje spaudoje, leidžiamoje darkyta, netaisyklinga kalba. Ne mažiau literatūrinės kalbos raidai kenkė ir kraštutiniai Vakarų modernistinių literatūros srovių mėgdžiotojai, beprasmiškai sudarinėję, kraipę ir junge lietuviškus žodžius. Žalingos ir juokingos buvo taip pat kalbos „lietuvintoju" puristinės pastangos išuiti iš lietuvių literatūrinės kalbos tarptautinius žodžius (pvz., elektra, telefonas, psichologas, geografija) ir pakeisti juos „išradingais“ naujadarais (gintra, tolkalbis, sielotyrys, žemėtyra ir pan.). Lietuviškoji buržuazija, dėdamasi lietuvių kultūros gynėja, iš tikrųjų buvo abejinga gimtosios kalbos reikalams ir maža tekreipė dėmesio į literatūrinės kalbos reikalus. Kalbos kultūra rūpinosi daugiausia atskiri kalbininkai, rašytojai ir kiti kultūros darbuotojai, stengdamiesi lietuvių literatūrinę kalbą padaryti turtingą, išraiškią ir visiems suprantamą. Naujas etapas lietuvių literatūrinės kalbos raidoje prasideda, atkūrus Lietuvoje tarybinę santvarką. Kartu su socialine ir kultūrine revoliucija, didžiulėmis permainomis visose gyvenimo srityse prasideda ir intensyvus lietuvių literatūrinės kalbos vystymasis, turtėjimas ir apsivalymas nuo pasenusių žodžių bei posakių. 22 Tarybiniame laikotarpyje labai išsiplėtė visuomeninės literatūrinės kalbos funkcijos. Privalomo pradinio mokslo įvedimas ir neraštingumo likvidavimas, visiems prieinamas ir nemokamas vidurinis ir aukštasis mokslas, didžiuliais tiražais leidžiama politinė, grožinė, mokslinė ir kitokia literatūra, nepaprastai paplitusi meno saviveikla, teatrai, radijas, televizija, įvairūs susirinkimai ir kitos kolektyvinio bendravimo priemonės praskynė kelią literatūrinei kalbai į plačias darbo žmonių mases, į visos tautos kalbinę praktiką. Tarybiniais metais daugiausia pakito lietuvių literatūrinės kalbos leksika. Joje pasirodė daug naujų žodžių, atspindinčių socialistinę ideologiją, visuomeninę santvarką ir kultūrą!. Remiantis rusų ir kitų tautų leksika, sukurta tūkstančiai vertinių, gerai išreiškiančių atitinkamų sąvokų turinį ir nepažeidžiančių lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnių. Ypač daug sudaryta mokslo, technikos, ūkio, gamybos ir kitų sričių terminų (pvz., antstatas, komjaunimas, penkmetis, darbadienis, ūkiskaita, išdirbis, kolūkis, sankloda, savikritika). Kadangi lietuvių ir rusų kalbose yra daug tapačių arba analogiškų žodžių darybos modelių, tai tikslių ir taisyklingų vertinių iš rusų kalbos darymasis yra vienas iš produktyviausių literatūrinės kalbos leksikos turtinimo būdų. Pavyzdžiui, sparčiais tempais besivystantis gyvenimas, o taip pat rusų kalbos poveikis labai aktyvizavo kūrimą naujų žodžių su šiomis priesagomis: -ininkas (grandininkas, paukštininkas, cementininkas, autotransportininkas, kombainininkas... ), -y s tė (narystė, visavaldystė, grudininkyste, Iinininkysté...), -umas (užimtumas, kryptingumas, kolektyviškumas, lygiateisiškumas, tamsuoliškumas), -ietis (kolūkietis, šešupietis, pergalietis, inkarietis...), -tuvas (maišytuvas, skaldytuvas, nukreiptuvas, ribotuvas, rūšiuotuvas...), -iklis, -e klis (skutiklis, leidiklis, sriegiklis, žymeklis...) ir kt. Tai daugiausia naujų profesijų, verslų, gamybos įrankių, įvairių kolektyvų narių, naujų abstrakčių sąvokų ir kitokie pavadinimai. Plačiau vartojama ir priesaga -is t as (metalistas, radistas, tankistas...). Rusų kalbos būdvardžiai su priesagomis -nij, -skij labai išplėtė lietuvių kalbos būdvardžių su -i nis darybą (kolūkinis, gamybinis, leidyklinis, medicininis, bendrautinis...). Tarybiniais metais žymiai suintensyvėjo ne tik priešdėlinių ir priesaginių, bet ir sudurtinių žodžių daryba. Jie sudarinėjami ne tik pagal senus darybinius modelius (bangolaužis, naftotiekis, jėgomatis, pelkėtyra, daugiastaklininkas, kelmarovė, kelialapis, prekystalis...), bet ir pagal naujus, potencialiai galimus žodžių darybos tipus (aeronuotrauka, aerošvyturys...; patvaldystė, pilnavaldystė...; savitarpa, saviaukla, saviduka...; bendrabūvis, bendražygis...; užimtumas, išskirtumas...). Plačiai vartojamos įvairios santrumpos (TSRS, LTSR...; komjaunimas, profsąjunga, agitpunktas...) ir sudurtiniai pilnutiniai žodžiai (marksizmas-leninizmas, idėjinis-politinis, klubas-skaitykla...). Žodyninė sudėtis pasipildė taip pat skoliniais, ypač tarptautiniais žodžiais, paimtais iš rusų kalbos (bolševikas, artelė, kosmonautas, kombainas...). | : ! Zr. A. Lyberis ir K. Ulvydas, Lietuvių literatūrinės kalbos leksikos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais, „Literatūra ir kalba“, t. 3, Vilnius, 1958, p. 31—110. 23 Nemažų pakitimų atsirado ir žodžių semantikoje. Naują turinį, atitinkantį marksistinę-lenininę ideologiją, įgavo daugelis filosofijos, politikos ir visuomenės gyvenimo terminų. Kai kurie įprastiniai žodžiai pradėti vartoti platesne prasme (įdiegti, kovoti, aukštas...). Į pasyviąją atsargą perėjo žodžiai, susiję su senąja buržuazine santvarka ir ideologija (ponas, policininkas, viršaitis...). Tarybinis gyvenimas praturtino ne tik literatūrinės kalbos leksiką, bet ir sintaksę, frazeologiją ir stilistiką. Kalboje pasirodė naujų sintaksinių konstrukcijų, posakių, frazeologizmų, paimtų iš šnekamosios kalbos, tarmių arba išverstų iš rusų ir kitų kalbų. Daugiausia sintaksinių naujovių galima užtikti periodinėje spaudoje ir grožinėje literatūroje. Vienas jų (priklausomai, nepriklausomai nuo ko nors; sutinkamai su ankstesniu nutarimu; imtis (griebtis) atitinkamų priemonių; lygiuotis į pirmaujančius...), kaip ir gerai sudaryti nauji žodžiai, įsigalėjo literatūrinėje kalboje; kitos, neatitikusios lietuvių kalbos sintaksės dėsnių (to rezultate, pasėkoje; išnaudojimas žmogaus Zmogumi...), buvo pakeistos taisyklingomis sintaksinėmis konstrukcijomis (to rezultatas, pasėka, dėl to; žmogaus išnaudojimas žmogaus...) trečios (veikti į ką; atitikimas kam...) gyvena bandomąjį laikotarpį. Šiandien tiriamas jų paplitimas kalboje, jų pagrįstumas lietuvių kalbos sintaksės dėsniais bei jos raidos tendencijomis, jų santykis su paraleliškai vartojamomis konstrukcijomis ir pan. Reikia dar pažymėti, kad literatūrinės kalbos vystymasis bei turtėjimas reiškiasi ir stilistine kalbinių išraiškos priemonių diferenciacija, kalbinių stilių bruožų formavimusi. Labiausiai išaugo ir įvairiais žanriniais stiliais išryškėjo grožinės literatūros kalba, pasiekusi didelio meistriškumo poezijoje ir prozoje. Kartu su gausia tarybine spauda labai išsivystė publicistinė kalba, pasižyminti gausia savita frazeologija, trumpomis, įtaigiomis antraštėmis, dalykišku, gyvu minčių dėstymu ir kitomis ypatybėmis, atspindinčiomis tarybinių žmonių kūrybinį entuziazmą, veržlumą ir kovą komunizmo kūrime. Spartus tarybinio mokslo vystymasis žymiai praturtino atskirų mokslo ir technikos šakų terminiją bei specialią frazeologiją, skatino mokslinį literatūrinės kalbos stilių formuotis bei turtėti. Lietuvių literatūrinės kalbos vystymuisi didelį teigiamą poveikį daro rusų kalba, labiausiai išsivysčiusi, turtingiausia ir visų tarybinių tautų tarpnacionalinė kalba. Baltų ir slavų kalbiniai ryšiai siekia žilą senovę, šios indoeuropiečių kalbos pasižymi gausiomis leksikos ir gramatikos bendrybėmis. Lietuvių ir rusų tautų politiniai, kultūriniai ir literatūriniai ryšiai turi senas ir gilias šaknis, tad rusų kalbos įtaka lietuvių kalbai yra buvusi ir tebėra labai stipri. Šimtmečių bėgyje iš rusy arba kitų slavų kalbų paskolinta nemaža žodžių, kurie tvirtai įsigalėjo lietuvių literatūrinėje kalboje (knyga, agurkas, alavas, asilas, bačka, botagas, bažnyčia, blogas, blynas ir t.t.). Pastaraisiais dešimtmečiais iš rusų kalbos paimta nemaža tarptautinių terminų, arba išversta daugybė rusiškų žodžių ir posakių, praturtinusių lietuvių kalbos 24 leksiką ir frazeologiją. Rusų kalba stipriai stimuliuoja, aktyvina lietuvių kalbos žodžių darybą, mobilizuoja vidinius kalbos resursus, ieškant lietuviškų pakaitalų rusiškiems žodžiams bei sintaksinėms konstrukcijoms. Atskirais atvejais ne iš karto pasiseka surasti gerus lietuviškus atitikmenis rusiSkiems žodžiams ar posakiams, pasitaiko ir nekūrybiškų, nevykusių vertinių, kurie ilgainiui keičiami tinkamesniais, neprieštaraujančiais lietuvių kalbos dėsniams. Gerai išmokus gimtąją ir rusų kalbą, žinant abiejų kalbų sutampančius ir skirtingus žodžių darybos, jungimo ir vartojimo būdus, kūrybiškai naudojantis turtinga rusų grožine, moksline, technine bei kitokia literatūra, visada galima susikurti gerų, lietuvių literatūrinės kalbos normų nepažeidžiančių atitikmenų ir jais praturtinti literatūrinės kalbos išraiškos priemones. Taigi socialistinė santvarka sudarė palankiausias sąlygas lietuvių literatūrinei kalbai vystytis ir klestėti. Tarybiniame laikotarpyje išsiplėtė literatūrinės kalbos visuomeninės funkcijos bei vartojimo sfera, sustiprėjo literatūrinės normos poveikis, žymiai praturtėjo leksika bei frazeologija. Lietuvių literatūrinė kalba, kaip svarbiausia bendravimo priemonė, šiandien jau gali patenkinti visus lietuvių socialistinės nacijos poreikius visuomeninio, kultūrinio, literatūrinio ir kitose gyvenimo srityse. Kokios tolesnės lietuvių literatūrinės kalbos vystymosi perspektyvos? Pradėjus išplėstinį komunizmo kūrimą, kuriam gaires nustatė naujoji TSKP Programa, mūsų šalies nacionalinių kalbų vystymasis darosi dar intensyvesnis, visapusiškesnis ir kryptingesnis. Programoje sakoma, kad reikia „ir ateityje užtikrinti laisvą TSRS tautų kalbų vystymąsi, visišką laisvę kiekvienam TSRS piliečiui kalbėti, auklėti ir mokyti savo vaikus bet kuria kalba, nedarant jokių privilegijų bei apribojimų ir neverčiant vartoti vienas ar kitas kalbas. Broliškos tautų draugystės ir savitarpio pasitikėjimo sąlygomis nacionalinės kalbos vystosi lygiateisiškumo ir tarpusavio praturtinimo pagrindu"?. Ryšium su tuo mūsų tarybiniams kalbininkams reikia atkreipti ypatingą dėmesį į aktualiausių kalbos problemų, susijusių su tolesniu tarybinio mokslo išvystymu ir kasdienine kalbine praktika, tyrinėjimą. Svarbiausios jų paminėtos TSRS KP CK sekretoriaus akad. L. Iličiovo pranešime? TSRS Mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje 1962 m. spalio 19 d., svarstant visuomeninių mokslų vystymo uždavinius išplėstinio komunizmo kūrimo laikotarpiu, būtent: kalba ir visuomenė; kalba ir mąstymas; nacionalinės literatūrinės kalbos ir dialektai; nacionalinių kalbų vystymasis ir tarpusavio praturtinimas; keliai nacionalinėms kalboms ir kultūroms suartėti mūsų šalyje; be to, terminologijos, kalbos kultūros ir kiti klausimai. Visos šios įvairios, plačios, sudėtingos problemos turi būti planingai, organizuotai, sistemingai ir kruopščiai tyrinėjamos, kad tarybinis kalbos mokslas galėtų užimti pirmaujančią vietą visose kalbotyros šakose ir kad jis kuo glaudžiausiai susisietų su daugianacionaline kalbine praktika išplėstinio komunizmo kūrimo laikotarpyje. ? Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Programa, Vilnius, 1961, p. 93. 3 Žr. „Komunistas“, 1962 m., Nr. 12, p. 26—27. 25 Viena iš aktualiausių dabarties problemų, kolektyviai ir koordinuotai nagrinėjamų visasąjunginiu mastu, yra nacionalinių kalbų vystymosi dėsningumai ryšium su socialistinių nacijų vystymusi. Į šios problemos tyrinėjimą yra įsijungę ir tarybiniai lietuvių kalbininkai, stengdamiesi susekti tolesnio lietuvių kalbos vystymosi dėsningumus, prisidėti prie literatūrinės kalbos praturtinimo, normalizacijos ir kalbos kultūros kėlimo. Tyrinėjant lietuvių literatūrinės kalbos vystymąsi išplėstinės komunizmo kūrybos sąlygomis, reikia atkreipti dėmesį į tolesnį visuomeninių kalbos funkcijų plėtimąsi, į leksikos, sintaksinių konstrukcijų ir frazeologijos turtėjimą, į stilistinę kalbos diferenciaciją, į literatūrinės kalbos normalizaciją, į lietuvių kalbos sąveiką su kitomis tarybinių tautų, ypač kaimyninių, kalbomis. Tai pagrindinės kryptys, kuriomis artimoje ateityje eis lietuvių kalbos raida laisvo nacionalinių kalbų vystymosi, tarpusavio sąveikos bei praturtinimo sąlygomis. : Nėra abejonės, kad lietuvių literatūrinė kalba ir toliau stipriai veiks tarminę šnekamąją kalbą ir dar labiau įsigalės* visuose lietuvių nacijos veiklos sferose, visoje kalbinėje praktikoje. Tarmės, literatūrinės kalbos veikiamos, pamažu niveliuosis, neteks savo ryškių fonetinių, gramatinių ir leksinių skirtybių, o literatūrinė kalba praturtės atskirais tarminiais žodžiais, konstrukcijomis bei posakiais. Ryšium su intensyvėjančia literatūrinės kalbos ir tarminės šnekamosios kalbos sąveika mūsų kalbininkams pravartu išsiaiškinti: kokios tarminės ypatybės nyksta greičiausiai, o kokios išlieka ilgiau; kaip tarminė tartis, kirčiavimas, žodžių daryba bei kaityba, sintaksinės konstrukcijos ir leksika veikia literatūrinę kalbą; kaip paspartinti literatūrinės normos poveikį tarminei šnekamajai kalbai; kokias stilistines funkcijas gali turėti išlikę tarminiai elementai ir t. t. Smarkiais tempais žengiantis į priekį gyvenimas, nauji laimėjimai komunistinės visuomenės kūryboje toliau turtins lietuvių literatūrinės kalbos leksiką naujais žodžiais ir terminais, naujais žodžių darybos modeliais. Ryšium su mokslo ir technikos vystymusi, įgavusiu internacionalinį pobūdį, mūsų kalboje ateityje atsiras dar daugiau tarptautinių terminų, sudarančių bendrą visų tautų leksikos fondą ir padedančių geriau tarpusavyje - bendrauti. Mūsų leksikografų ir leksikologų uždavinys — fiksuoti šią naują leksiką, ją nagrinėti ir, radus tinkamą, pateikti bendram vartojimui aiškinamuosiuose bei specialiuose žodynuose. Vystysis toliau ir sintaksinių išraiškos priemonių sistema. Pavyzdžiui, galima spėti, kad paralelinių linksninių (senų) ir prielinksninių (naujesnių) žodžių junginių atvejais (pvz.: tris kartus dienoje — tris kartus per dieną; pavirsti kuo — pavirsti į ką; atsisakyti k o — atsisakyti nuo ko ir t. t.) stiprės prielinksninių konstrukcijų vartojimas. Matyti, kad ir toliau skverbsis į literatūrinę kalbą tokie vietininkai, kaip: jo asmenyje netekome žymaus veikėjo; kūrinys išliko rankraštyje; laimėjo bėgime; šimtmečių bėgyje; eilėje atvejų; atsidurti mažumoje ir pan. Šie posakiai rodo, kad vietininko vartojimas darosi vis platesnis. 26 Atsiranda naujų padalyvinių ir prieveiksminių konstrukcijų, įterptinių, prijungiamųjų ir kitokių žodžių junginių bei sakinių. Ypač aktyvėja nominalizacinių konstrukcijų, susidedančių iš veiksmažodžių ir veiksmažodinių daiktavardžių su priesaga -imas (-ymas), vartojimas, pvz.: skelbti griežta pasmerkimaq tinginiams ir apsileidėliams; pasiruošti cheminiam piktžolių naikinimui; skiepyti kariams begalinį atsid avimą Tėvynei ir Komunistų partijai; organizuoti grūdų džiovinimą; gerinti technikos panaudojimą ir t.t. Lietuvių kalbos fonetikos ir morfologijos vystymesi pastebimas galūnių trumpėjimo procesas, įvairūs kirčiavimo pakitimai ir kai kurie kitokiė reiškiniai. Visi šie kalbos raidos dalykai turi būti rūpestingai sekami, tyrinėjami ir panaudojami literatūrinei kalbai ugdyti. Intensyvus kalbos vystymasis, tarmių ir kitų broliškų kalbų poveikis lietuvių literatūrinei kalbai ir ryšium su tuo atsirandantys nauji reiškiniai kalbos praktikoje įpareigoja mūsų kalbininkus dar reikliau rūpintis literatūrinės kalbos normalizacija, vienaip ar kitaip vertinant visa tai, kas pasirodo nauja kalboje, atskirais atvejais peržiūrint, papildant bei patikslinant senąsias normas ir aktyviai, tikslingai veikiant kalbos praktiką. Stebint ir tyrinėjant dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos vystymąsi, svarbu ištirti jos tarpusavio sąveiką su kitų tarybinių tautų, ypač kaimyninių, kalbomis. Nuolatiniai kalbiniai kontaktai reiškiasi mišriose gyvenvietėse ir gamyklose, kur kasdien susiduria įvairių kalbų atstovai, pasienio rajonuose ir kitur. Didelį vaidmenį kalbų tarpusavio santykiuose vaidina grožinė, mokslinė ir techninė literatūra, bendri susirinkimai, pasitarimai ir kitokios broliškų tarybinių tautų atstovų bendravimo formos. Nuolatiniame ir vis intensyvėjančiame tarybinių tautų santykiavime bendra susižinojimo bei tarpusavio supratimo kalba yra rusų kalba. Ji įgalina jvairiakalbes mūsų plačiosios šalies tautas ne tik susižinoti tarpusavyje, bet ir pasikeisti reikšmingiausiais tarybinės, o taip pat ir pasaulinės kultūros laimėjimais. Rusų kalba yra galinga nacionalinių kultūrų vystymosi ir turtėjimo priemonė. Be to, per rusų kalbą, tapusia šiandien viena iš labiausiai paplitusių kalbų pasaulyje, tarybinių tautų literatūros ir kultūros laimėjimai pasidaro prieinami visai žmonijai. Tai aiškiausiai rodo lietuvių literatūros klasikų vertimai į rusų kalbą, kuri praskina jiems kelią į platųjį pasaulį. Tarybiniai žmonės, o taip pat ir progresyvieji užsienio šalių sluoksniai su meile ir pagarba mokosi rusų kalbos, kuri padeda tautoms suartėti, keistis kultūrinėmis vertybėmis ir telkti jėgas, kovojant dėl žmonijos pažangos ir taikos visame pasaulyje. Lenininis laisvanoriško rusų kalbos mokymosi principas aiškiai suformuluotas TSKP Programoje: „Gyvenime vykstąs laisvanoriško rusų kalbos, greta su gimtąja kalba, mokymosi procesas turi teigiamą reikšmę, nes tai padeda tarpusavyje keistis patyrimu ir kiekvienai nacijai bei tautybei prisijungti prie kultūrinių visų kitų TSRS tautų pasiekimų ir prie pasaulinės kultūros. Rusų kalba faktiškai tapo bendra visų TSRS tautų tarpnacionalinio bendravimo ir bendradarbiavimo kalba“*. * Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Programa, Vilnius, 1961, p. 93. 27 Rusų kalbos vaidmens didėjimas tarpnacionaliniame tarybinių tautų bendravime jokiu būdu nereiškia, kad pažeidžiamas ar siaurinamas nacionalinių kalbų vartojimas, kad joms gresia prievartinė asimiliacija. Tarybų šalyje, kur nuosekliai vykdoma lenininė nacionalinė politika, to negali būti. TSKP Programa užtikrina tolesnį laisvą nacionalinių kalbų vartojimą bei vystymąsi lygiateisiškumo ir tarpusavio praturtinimo pagrindu. Nacionalinių kalbų vystymesi rusų kalba vaidino ir vaidina svarbią rolę. Turėdama seniausias rašto tradicijas, būdama turtingiausia tarpnacionalinė literatūrinė kalba, ji yra neišsenkamas žodžių ir posakių šaltinis, iš kurio semiasi reikalingų terminų ir frazeologijos visos nacionalinės kalbos, ypač turinčios dar nesenas rašto tradicijas. Rusų kalbos pavyzdžiu kuriamasi daug naujų žodžių ir sintaksinių konstrukcijų. Ji padeda atskleisti ir kūrybiškai panaudoti potencines nacionalinių kalbų išraiškos priemones (galimus žodžių darybos ir jungimo modelius, sakinių sudarymo būdus ir kt.). Tai buvo pailiustruota konkrečiais pavyzdžiais, kalbant apie lietuvių literatūrinės kalbos vystymąsi tarybiniais metais. Ateityje rusų kalbos poveikis lietuvių kalbos vystymuisi bus dar didesnis, nes rusų kalbą gerai išmoks ir vartos visi respublikos gyventojai, ir.dvikalbiškumas (o dažnai ir daugiakalbiškumas) bus įprastinis reiškinys mūsų visuomenėje. Vartojant kelias kalbas, didėja jų tarpusavio sąveika, ypač tarpnacionalinės kalbos poveikis. Kalbininkų uždavinys — kruopščiai stebėti ir tirti, kaip reiškiasi mūsų gyvenimo sąlygomis dvikalbiškumas (daugiakalbiškumas), kaip vyksta kalbų tarpusavio turtėjimo bei artėjimo procesas, kokiomis formomis reiškiasi rusų kalbos poveikis ir kokie jo rezultatai. Tai turi praturtinti naujais aspektais, medžiaga bei išvadomis tradicinį baltų-slavų kalbinių ryšių problemos tyrinėjimą, kuriam ir toliau daug dėmesio skiriama tarybinėje kalbotyroje. Ateityje turi būti plačiau bei išsamiau nagrinėjami dabartiniai baltų ir slavų kalbiniai ryšiai. Taigi bendras komunizmo kūrimas, broliškas tarybinių tautų bendradarbiavimas, tolesnis spartus socialistinių nacijų kultūrų vystymasis, tarpusavio sąveika bei suartėjimas sudaro palankias sąlygas nacionalinių kalbų vystymuisi, bendros tarpnacionalinės leksikos, frazeologijos ir kitų kalbinių priemonių gausėjimui. Ryšium su tuo tarybiniams lietuvių kalbininkams reikia ypatingą dėmesį skirti dabartinei lietuvių kalbai ir jos vystymuisi tyrinėti. Tik giliai ir visapusiškai ištyrus lietuvių kalbos raidą išplėstinio komunizmo kūrimo laikotarpyje, nustačius tolesnio jos vystymosi dėsningumus, bus galima teisingai veikti kalbinę praktiką, kelti kalbos kultūrą ir padaryti kalbą veiksmingu komunistinės visuomenės kūrimo įrankiu. Vilnius HEKOTOPBIE BOITPOCBHI PA3BHTHS H HMCCAEAOBAHHS COBPEMEHHOTO AHTOBCKOTO Si3bIKA Ū. KPYOTMAC Pe3:ioMe CBOHMH MHMCTOKaMH COBDEeMEHHbIū AHTOBCKHŪ AUTEPATYPHBIA S3BIK CBA3aH CO CTApOH AWTEPATYpPHOM TpaApunueldf, HO KaK HAlMOHAABHBIN AHTepaTYypHELIė S3BIK OH OMOPMHACSH TOABKO B KOHIIe XIX u B Hadane XX B. 3a »3TOT mepuwop Gera yHHGUIUpPoBaHa opdorpadus, oHETHueckas H rpaMMaTH4eCKas CHCTeMa AMTOBCKOTO AUTEPATYPHOTO SI3BLIKA, BO3POC CAOBapHBIN ero cocraB H (paseororus. IlocAe Toro, Kak AUTOBCKHĖ HapopA BCTYNHA Ha IyTh COHHaAH3Ma, AHTOBCKHHĖ AUTEpaTypPHBILT A3BIK CTaA MHTEHCHBHO H BCECTOPOHEe pa3BHBATbCS, 0OOramaTbCs H COBEpIIEHCTBOBATECSA. XapaKTepHLIMH tY4epraMH ero pa3BHTHS SBASIOTCS: paciūnpeHHe OOINeCTBEHHLIX (DyBKIMĖŪ HK cOepbI YyrioTpe61eHHSz; yCHAEHUE BAHSHHS AHTEepaTypHOH HOPMBI Ha AHaAeKTHO-pa3TOBODpHYIO peusL HK NPUOAMIKEHHE S3bIKAa INOBCEAHeBHOTO OONeHHS K AHTEDpaTypHOMY SI3bIKY; oGoramjeHHe AEKCHKH, CeMaHTHKH, Opa3e0AoruH H CHHTaKCHCa HOBbLIMH CAOBaMH H CHHTaKCHYECKHMH KOHCTDYKIIHAMH; OOAee uyeTKas CTHAHCTHuecKas AumOĖOepeHrniHaIlH5i 513bIKOBELIX CPEACTB. B pa3BHTHH COBpeMeHHOro AHTOBCKOro AHTepaTYypHOTro SI3bIKa GOALIIO€ BAHSHHEe OKAa3bIBA€T pyCCKHŪ S3bIK, SBASIONIHŽĖCS S3LIKOM MexXHaU0HOHaAbHOTO OOILIeHHsI H COTpyAHHUeCTBa BCex HapoAoB CCCP, momHLIM OpYyAHeM B3aHMHOIroO OOMeHa KYAbTYDHLIMH HEHHOCTSMH MERAY HUME. ByAyun GoAee pa3BHTbIM, GoraTbIM H IIMPOKO pacnpocTpaHeHHBIM B MHMDe SI3BIKOM, DyCCKHŪ SI3BIK CAYXHT OAHHM H3 OCHOBHBIX HCTO4HHKOB OOOTaIlleHUs] H AQABHEHIIETO pa3BHTHS AHTEDpaTVpHbIX S3LIKOB HapopoB CCCP. ‘B BHAY Toro, u4ro cAaBsHcKHe H OaATHHCKHE (AHTOBCKHŪ, AaTbiliICKHŪ H CTapONHpyCCKHŪ) S3LIKH SIBASIOTCS OYeHb GAH3KHMH, HMEIONIHMH MHOrO OGOINeTrO B AeKCHKe H TPaMMAaTH4YeCKOM CTpyKTYpe, a TakKe B BHAY TOTO, 4TO CAaBSAHO-OaATHŽŪCKHe SI3BIKOBBIE, KYABTYDHBIE, AuTepaTYpHBIE H ApyrHe CBS3H HMeEIOT IAyOOKHEe KODpHH, pyCCKHŪ SI3BIK HTpaA H HrpaeT OCOOEHHO 3aMeTHYIO pOAb B pa3BHTHH AHTOBCKOro AuTepaTypHOTroO si3bIKAa. | B coBercKYy:O0 3MOXy IPOMCXOAUT HeripepbIBHOe KaAbKHpoBaHHe pycCCKHX CAOB H OGOopoToB. PyccKHužū S35IK CTHMYAHpyeT H aKTHBH3HpyeT CAOBOIpOH3BOACTBO CDpeACTBaMH-pOAHOTO S;53bIKa H MOGHAH3HpyeT BHYTPEHHHEe pecypCbkI AAS CO3ĄaHHS HEOOXOAUMBIX CAOB H TEPMMHOB. AuTOBCKHH SB3bIK OOOramaeTCS H KaAbKHDOBAHHLIMH DpyCCKHMH CHHTaKCHYECKHMU KOHCTPYKUMSIMH, (ppa3e0AorH3MaMH, OOOpoTaMH H T. A. XapakrepHožū ueprožH COBPEMEHHOTO COCTOSHHS AMTOBCKOTO AHTeparypHoro s;3bIKa S5BASsSeTC14 OOHAHe TMapaAAieAbHbIX CAOB, TEpMHHOB, (hopM, KOHCTPYKIWI, IIpOH3INeANIHX OT Pa3HBIX AHaA6KTOB AHTOBCKOrMoO 29