Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai

LACIE TU V TU RALBOTYROS KLAUSIMĄAL VI LIE TU V OS TS R MO K SL Ų AKADEMITA LYGINAMOJI KALBOTYRA IR TARYBINĖS LIETUVIŲ FILOLOGIJOS UŽDAVINIAI K. KORSAKAS Plačiai yra žinomas didžiulis tarptautinis filologų domėjimasis lietuvių kalba jau nuo pat lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimo pradžios: Daugiau kaip per pusantro šimto metų, pradedant komparativistikos pagrindėju F. Bopu, daugelis įžymių kalbininkų tiek Vakarūose, tiek slavų kraštuose paskyrė ne vieną savo darbą lietuvių kalbai bei jai giminingoms baltų kalboms tyrinėti. Tų kalbininkų tarpe matome tokias kalbotyros mokslo įžymybes, kaip A. Šleicherį, F. Fortunatovą, A. Leskyną, V. Tomseną, A. Becenbergerį, J. Bodueną de Kurtenė, A. Potebnia, F. Sosiurą, A. Mejė, J. Zubati, H. Pederseną, N. van Veiką, V. Pizanį ir kt. Nėra reikalo čia priminti, jog tarptautinės lituanistinės filologijos bibliografiją šiandien sudaro jau keliolika tūkstančių įvairaus dydžio pozicijų, kaip nėra reikalo ir nurodinėti, kodėl lietuvių kalba nusipelnė tokio didžiulio dėmesio tarptautinėje kalbotyroje. Tai visiems pakankamai gerai žinomi dalykai, ypač kiek jie liečia senesniuosius bei prieškarinius laikus. Žymiai mažiau, deja, mums yra žinoma tarptautinė lituanistinės filologijos būklė pokario metais. Nesiekiant duoti išsamios tos būklės apžvalgos, — tai atskiro darbo uždavinys, kurį artimiausioje ateityje turėtų atlikti mūsų kalbininkai specialistai', — čia norėtųsi tik pažymėti vieną kitą svarbesnį jos dabartinio vystymosi momentą ir pabrėžti tuos aktualius uždavinius, kurie šiandien iškyla šioje srityje mūsų tarybiniams filologams ! Gana išsamią lituanistinių-baltistinių darbų, pasirodžiusių 1945—1955 m. laikotarpiu, bibliografinę apžvalgą, — tiesa, daugiausia baltų-slavų kalbinių ryšių tematikos atžvilgiu, — yra pateikęs V. Toporovas (žr. B. H. Tonopos. HoBeiimue pa6orti B 06AacTH H3YyueHHZ GaATO-CAaBSHCKHX SI3BIKOBLIX OTHOIIEHMIT, — BOripoChi CAABSHCKOTO S3bIKOBHAHHS. Bemyck 3, M., 1958, crp. 134—161). Kai kurie iš naujausiųjų lituanistinių-baltistinių darbų minimi ir italų kalbininko V. Pizanio 1953 m. paskelbtoje apžvalgoje apie bendrąją ir lyginamąją kalbotyrą (žr. vertimą rinkinyje OGmjee m nuAo0eBporneūckoe 3siK03Hamue. M., 1956, crp. 83—199), o taip pat tarybinės kalbininkės T. Degteriovos knygoje apie dabartinę lyginamąją kalbotyrą (T. A. Aerrepemga. Ilyrn pasBurus coBpemeHHoit AumrBmcTHKH, 1, M., 1961, 215 crp.; 2, M., 1962, 213 crp.) ir kitos tarybinės kalbininkės A. Desnickos, tiesa, jau kiek senstelėjusiame veikale apie indoeuropiečių kalbų giminingumo tyrinėjimus (A. B. Ae cHHu IK a a. BonpoChl H3Yy4eHHZ POACTBA MHAOEBPOIEHCKUX S3LIKOB, M., -1955, 332 cTp.). bei apskritai humanitarinių mokslų atstovams. Apie tai pakalbėti ypač svarbu ryšium su Tarptautiniu slavistų V kongresu, kurio programoje numatytuose pranešimuose bus liečiami ir kai kurie lietuvių kalbos tyrinėjimo, ypač baltų-slavų kalbinių santykių istorinės raidos probleminiai klausimai. Jeigu pirmaisiais pokario metais lietuvių kalbos bei su ja susijusių lyginamosios kalbotyros problemų tyrinėjimai kitų tautų kalbininkų tarpe buvo kiek apmažėję, tai paskutiniuoju dešimtmečiu šioje srityje vėl pasireiškė aiškus pagyvėjimas. Pirmiausia pažymėtina, kad prie to pagyvėjimo nemažai prisidėjo ir vis aktyviau prisideda nemažas būrys rusų tarybinių kalbininkų, kaip S. Bernšteinas, V. Toporovas, O. Trubačiovas, F. Filinas, B. Larinas, B. Gornungas, P. Černychas, V. Ivanovas ir kt. Tai daugiausia jų pastangų ir naujai paskelbtų darbų dėka šiandien vėl atgaivintas tas lietuvių bei apskritai baltų kalbų medžiagos naudojimas tarybinėje lingvistikoje, kuris buvo beveik visiškai išnykęs marizmo vyravimo laikotarpiu. Rusų tarybiniai kalbininkai, ypač jaunoji jų karta, šiandien vėl atgaivina ir sėkmingai pratęsia tas senąsias rusų filologijos tradicijas, kai lietuvių kalba buvo specialiai nagrinėjama tokių įžymių kalbininkų, kaip F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, G. Uljanovas, A. Potebnia, V. Porže-- zinskis ir kai jos faktai buvo gausiai panaudojami tiek apskritai lyginamosios-istorinės kalbotyros, tiek ypač baltų-slavų kalbinių santykių, baltų ir slavų tautų etnogenezės ir kitokioms kalbinėms bei istorinėms problemoms spresti.? Šiandien tarybinėje rusų kalbotyroje matome vėl grįžtant tiek prie tų problemų sprendimo, tiek prie naudojimosi lietuvių kalbos faktais jas sprendžiant. Tai akivaizdžiai matyti kad ir iš prof. S. Bernšteino lyginamosios slavų kalbų gramatikos kurso, kurį jis skaitė 1952—1954 m. Maskvos universitete. Kurso autorius pabrėžia, jog „baltų kalbos turi pirmaeilės reikšmės lyginamajai slavų kalbų gramatikai. Tai vienodai pripazista tiek baltųslavų prokalbės teorijos šalininkai, tiek ir jos priešai'“*. Ir kitoje vietoje dar įsakmiau: „Baltų kalbų faktai nepaprastai svarbūs slavų prokalbės (mpacaaBsiHCKOro si35IKa) istorijai nušviesti. Baltų kalbų duomenimis plačiai naudojasi visi kalbininkai. Baltų kalbų duomenų reikšmę slavistams nulemia taip pat nepaprastas šių kalbų archaiškumas““. Su šiais tarybinio kalbininko teiginiais susisiekia įžymaus bulgarų kalbininko akad. V. Georgijevo nuomonė apie lietuvių kalbos reikšmę apskritai visai indoeuropeistikai. Savo veikale ,Lyginamosios-istorines kalbotyros nagrinėjimai", spręsdamas indoeuropiečių kalbų kilmės bei protėvynės problemą, V. Georgijevas rašo: „Europoje mes šiandien randame pačią archaiškiausią iš visų gyvuojančių indoeuropiečių kalbų — lietuvių kalbą. Tai paaiškintina tuo, kad lietuvių kalba vystėsi savo se- ? Žr. J. Palionis. Rusų kalbininkų indėlis į lituanistiką. V., 1963, p. 74. 38 €, B. BepHiuurežtu. Ouepk cpaBHHTEALHOH IrpaMMaTHKH CA8BSHCKHX SI3BIKOB. M., 1961, crp. 28. * Ten pat, p. 37. nosios tėvynės ribose (arba netoliese nuo jos) ir buvo veikiama tik pačių artimiausių giminingų kalbų — slavų bei germanų — ir tiktai labai nežymiu laipsniu — suomių-ugrų kalbų. Šis faktas turi reikšmės, nustatant indoeuropiečių kalbų protévyne"®, Pažymėtina, kad minėtąjį V. Georgijevo veikalą sudaro jo kiek išplėstos paskaitos, skaitytos Maskvos universiteto filologijos fakultete 1956 m. rudenį. Tad galima sakyti, kad lietuvių bei kitų baltų kalbų (latvių ir senovės prūsų) reikšmė slavistikai ir apskritai visai indoeuropeistikai vėl buvo paskutiniuoju metu įsakmiai akcentuota Tarybų šalies sostinės universitete — žymiausiame tarybinio mokslo centre. Kartu reikia pažymėti, kad abiejų minėtųjų veikalų autoriai ne tik deklaravo šių baltų kalbų reikšmę, bet ir gausiai pasinaudojo tų kalbų duomenimis savo veikaluose sprendžiamiems klausimams nagrinėti“. Tą pat matome ir neseniai pasirodžiusiame žinomo rusų tarybinio kalbininko prof. F. Filino įdomiame veikale „Rytinių slavų kalbos susidarymas"?. Jo autorius, apžvelgdamas baltų-slavų kalbinių ryšių bei etnogenezės problemas ir apibūdindamas rytinių slavų kalbos istorinį formavimasi, taip pat daugeliu atvejų remiasi lietuviškomis arba baltiškomis etimologijomis, gausiai duoda pavyzdžių iš lietuvių ir latvių kalbų, kartu atskleisdamas ir ne vieną naują baltų genčių priešistorės momentą. Pagaliau reikia paminėti dar tokį svarų, savo rezultatais iš tikrųjų novatorišką darbą, kaip jaunesniosios kartos rusų tarybinių kalbininkų V. Toporovo ir O. Trubačiovo studija „Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvistinė analizé"®. Šiame darbe, kurio pasirodymą pažymėjo ir mūsų respublikinė spauda, nagrinėjami kalbiniu atžvilgiu aukštutinio Dniepro intakų pavadinimai ir nustatyta apie 800 baltiškos kilmės hidronimų. Savo analizei pagrįsti studijos autoriai panaudojo gausią lietuviškos toponimikos bei hidronimikos medžiagą ir visą eilę lietuviškų etimologijų. Nors kai kurios iš tų etimologijų ir ginčytinos, o atskiri teiginiai tėra hipotetiški, tačiau apskritai ši studija duoda gana tvirtą pagrindą nukelti senovės baltų genčių gyvenamąjį plotą žymiai toliau į rytus (net iki Seimo upės baseino), negu iki šiol tai buvo daroma, ir tuo pačiu leidžia visiškai kitaip traktuoti baltų genčių priešistorės santykius ne tik su slavais bei suomiaisugrais, bet net ir su iraniečiais, kurių tiesioginiai ryšiai su baltais paprastai visada būdavo mokslininkų paneigiami. 5B. H. Teoprues. HccaepoBanus mo CPaBHUTEABHO-HCTOPUYECKOMY SI3BIKO3HAHMIO, M., 1958, ctp. 247. ® Antai S. Bernšteino veikale yra 180 atvejų, o V. Georgijevo — 90 atvejų; kur operuojama konkrečiais lietuvių kalbos faktais, nebekalbant jau apie bendrus teorinius samprotavimus, prielaidas ir teiginius, liečiančius lietuvių kalbą ir lietuvių bei apskritai baltų genčių kalbinius ryšius priešistorės laikais su slavais, germanais ir kitomis indoeuropiečių tautomis. : 7 O. II. On Ann. O6GpasoBaHUe s3biKa BOCTOYHBIX CAABSH. M., 1962, 292 cTp. 8B, H. Tonopos, O. H. Tpy6aues. AHHIBHCTHYECKHI aHAAH3 THAPOHUMOB BepxHero Ilopmenposbs. M., 1962, 270 crp. Šio darbo, ypač jo lituanistinės dalies, santrauką sudaro tų pačių autorių straipsnis ,,BaATHŽCKHS THADOHHMHS Bepxxero IlaAHeripoBsa“, paskelbtas 1961 m. „Lietuvių kalbotyros klausimų“ IV tome (p. 195—218). -— Suminėtieji veikalai, pasirodę Tarybų Sąjungoje 1958—1962 m. laikotarpiu, o taip pat visa eilė didesnių ir mažesnių studijų bei straipsnių (jų autorių tarpe, be rusų, randame ir kitų tarybinių tautų, taip pat ir užsienio kalbininkų), paskelbtų šiuo laikotarpiu tarybinėje filologinėje periodikoje“, ne tik grąžino lietuvių kalbai reikšmingą skambėjimą atgijusioje tarybinėje lyginamojoje-istorinėje kalbotyroje, bet ir vėl su pabrėžtinu aktualumu iškėlė baltų-slavų prokalbės bei protėvynės problemas. Ypač gyvo svarstymo ir net aistringų ginčų tos problemos susilaukė Tarptautinio slavistų IV suvažiavimo, įvykusio 1958 m. Maskvoje, išvakarése bei jo metu"", ir, galima laukti, nemažiau dėmesio joms bus skiriama ir šiemet įvyksiančiame Sofijoje Tarptautiniame slavistų V suvažiavime. Baltų-slavų prokalbės bei protėvynės problema paskutiniuoju metu vėl yra tapusi bene viena aktualiausių ir plačiausiai svarstomų lyginamosios-istorinės kalbotyros problemų tarptautiniu mastu. Be tarybinių kalbininkų, šiai problemai ypač didelį dėmesį skiria daugelis įžymių dabarties lenkų kalbininkų, istorikų ir archeologų — T. Lėr-Splavinskis, J. Kurilovičius, J. Otrembskis, J. Safarevičius, K. Mošinskis, J. Kostževskis, K. Jazdževskis, K. Timinskis ir kt. Ypač pažymėtini pirmaisiais pokario metais pasirodę akad. T. Lėr-Splavinskio darbai (,,Apie slavų kilmę ir protėvynę“ ir „Praslavai“, abu 1946), kurių pagrindinius teiginius autorius vėliau pakartojo savo straipsniuose, paskelbtuose ir tarybinėje spaudoje". Išskirtinės reikšmės yra J. Kurilovičiaus darbai, kuriuose baltų-slavų prokalbės hipotezė grindžiama baltų ir slavų kalbų intonacinių sistemų artimumu. Šios srities ilgamečiai J. Kurilovičiaus tyrinėjimai, įnešę nemaža nauja ir į lietuvių kalbos akcentologijos istorinės raidos nušvietimą, buvo apibendrinti jau pokario metais du kartus (1952 ir 1958) išleistame jo kapitaliniame veikale apie indoeuropiečių kalbų kirčiavimą ir kai kuriuose jo straipsniuose"?, ; Pažymėtina, jog baltų-slavų akcentologijos bei intonacinių sistemų bendrumo klausimai paskutiniuoju dešimtmečiu yra susilaukę daugiau ar mažiau išsamaus nagrinėjimo visoje eilėje naujai pasirodžiusių tiek slavų, tiek Vakarų kraštuose veikalų, studijų ir monografijų, kurios iš esmės 9 Zr. „Bonpocsi ¢uaorornn”, „Borpockhi CAaBSHCKOTO S3bIKO3HaHHS“, ,CAaBsmCcKas (OHAoAorus"; „Yuenmsie 3armmCkHu HHCTHTYTa CAaBsHOBepeHus' ir kt. 10 Žr. „Bortpocst 5351mK03Hanns", 1958, Ne 1, crp. 36—35; taip pat C60pHHk OTBeTOB Ha BOTIDOCEI IIO A3BIKO3HaHMIO (K IV MexayHapoapHOMy cCbe3Ay cAaBHcrToB), M., 1958, crp. 152—174, Čia šiuo klausimu pareiškė savo nuomonę: T. Lėr-Splavinskis (Krokuva), L. Bulachovskis (Kijevas), K. Janačekas (Praha), K. Treineris (Gracas), S. Bernšteinas (Maskva), P. Trostas (Praha), V. Kiparskis (Vakarų Berlynas), M. Budimiras (Belgradas), I. Lekovas (Sofija), V. Ernitsas (Tartu), V. Georgijevas (Sofija), E. Dikemanas (Bernas). 11 Zr. BaATo-cAaBSIHCKast H3bIKOBas OOIMHOCTL M NIpoOAeMa BdTHOTreHe3a CAaBsSH.— BoIIpOCbI CAABSHCKOTO S135IKO3HaHHA, BeIL 3. M., 1958, crp. 5—14. T. Lėr-Splavinskio darbų apie slavų prokalbę ir protėvynę, paskelbtų 1946—1955 m., išsamią apžvalgą yra daręs prof. V. Falkenhanas (žr. „Zeitschrift fiir Slavistik”, 1956, Nr. 2, p. 49—88). 12 Žr. jo str. ,,O GaATO-CAGBSIHCKOM S13bIKOBOM eAHHCTBE. — BONpoCbki CAABSHCKOIO S13bIKo3HaHug, Ber. 3, 1958, crTp. 15—49. 8 keičia tradicines pažiūras šioje srityje ir pagrindžia jas visiškai naujais principais. Šios srities paskutiniojo meto darbai yra tokie reikšmingi ir novatoriški, kad, vokiečių kalbininko R. Aicetmiulerio teigimu, galima esą kalbėti apie „suklestėjimo periodą baltų-slavų akcento bei intonacijų ryšių (Akzentund Intonationsverhiltnisse) tyrinėjimų srityje“ !3, Nagrinėdami baltų-slavų prokalbės problemą tiek specialiai, tiek kontekste su kitomis indoeuropeistikos problemomis, baltų-slavų kalbinių santykių, jų priešistorės, migracijos ir etnogenezės klausimus vienu ar kitu aspektu lietė paskutiniaisiais metais ir daugelis Vakarų kalbininkų. Nepretenduodami į išsamumą, paminėsime bent pačius svarbiausius jų šios srities darbus. Tai žinomo norvegų slavisto-lituanisto Ch. Stango studija apie slavų ir baltų veiksmažodį (1942) ir kai kurie jo vėlesnieji darbai apie slavų ir baltų kirčiavimą; tai neseniai mirusio žinomo vokiečių lituanisto E. Frenkelio apžvalginis darbas apie baltų kalbas ir jų santykius su kitomis indoeuropiečių kalbomis (1950), o taip pat jo lietuvių kalbos etimologinis žodynas, duodąs nemaža medžiagos lietuvių ir slavų kalbiniams ryšiams nušviesti; tai, pagaliau, įžymiojo prancūzų kalbininko A. Vajano dvitomė slavų kalbų lyginamoji gramatika (1950, 1958), kurioje nemaža vietos skiriama ir baltų-slavų prokalbės klausimams. Minėtini dar ir neseniai mirusio įžymaus vokiečių lingvisto M. Fasmerio, norvego K. Falko, prancūzo R. Šmitleino įvairūs darbai, susiję su slavų ir baltų, tame tarpe ir su lietuvių toponimikos bei hidronimikos, su lietuviškų vietovardžių bei asmenvardžių nagrinėjimais, duodančiais daug nauja lietuviškos toponimikos suslavėjimo procesui ir apskritai baltų-slavų priešistorės bei istorinių laikų ryšiams nušviesti. Nekeliame čia sau uždavinio nei apžvelgti, nei vertinti suminėtuose darbuose duodamus baltų-slavų kalbinių ryšių problemos labai įvairius ir neretai griežtai prieštaringus sprendimus, ar juo labiau — sugestijuoti vienokį ar kitokį tos problemos sprendimo aspektą. Tai turėtų būti mūsų kalbininkų specialistų uždavinys. Tačiau negalima šia proga nepareikšti keletos pastabų bei pageidavimų, glaudžiai besisiejančių su tarybinės lituanistikos tolesniu vystymusi ir su tiesioginiais mūsų filologų uždaviniais. Aukščiau suminėtieji paskutiniojo meto svarūs darbai, vienokiu ar kitokiu atžvilgiu vėl iškelią jau ilgus dešimtmečius sprendžiamą baltų-slavų kalbinių ryšių problemą, esmingai liečia ir lietuvių tarybinę filologiją. Pro tuos darbus,— kai kurie iš jų jau yra susilaukę plataus tarptautinio rezonanso ir daro įtakos visam lyginamosios kalbotyros tolesniam vystymuisi,— negali abejingai praeiti nė vienas šių dienų mūsų lituanistas — ne tik spečialistas kalbininkas, bet ir apskritai humanitaras. Juk tuose darbuose gausiai naudojama lietuvių kalbos medziaga ir ja remiantis neretai daromi toli siekią ne tik filologiniai, bet ir istoriniai, etniniai, archeologiniai apibendrinimai bei sprendimai. Patikrinti tų sprendimų bei apibendrinimų YR Aitzetmiiller. Das baltoslavische Akzentund Intonationssystem. Grundzūge und Grundprobleme, dargestellt nach dem heutigen Stand und Forschung. „Die Sprache”. VIII. Bd., 1. Heft, 1962, p. 46—58. Straipsnyje duodama kritinė šio klausimo ir jį liečiančių naujausių darbų apžvalga. mokslinį patikimumą lietuviškos medžiagos pagrindu turėtų būti tiesioginė mūsų lituanistų pareiga. Kaip rodo praktika, ir kvalifikuotų kitataučių užsieniečių mokslininkų darbuose, panaudojant lietuvių kalbos faktus, kartais pasitaiko stambių netikslumų bei klaidų, atsirandančių ar dėl nepakankamo mūsų kalbos pažinimo, ar dėl rėmimosi pasenusiais šaltiniais, ar tiesiog dėl tam tikro subjektyvumo. Ypač dažni atvejai, kai išvedamos mažai patikimos etimologijos, kurių tarpe būna tiesiog kurioziškų. Kaip ryškų tokio atvejo pavyzdį galima nurodyti žinomo lenkų istoriko ir kalbininko M. Rudnickio pateiktąjį vietovardžio Sūduva etimologinį aiškinimą'*. Argi ne mūsų tarybinių kalbininkų garbės reikalas laiku pastebėti ir reikiamai atitaisyti panašius, — ne visada gera valia atsirandančius, — netikslumus?! Deja, kol kas tai daroma labai retai ir nepakankamai ryžtingai. Dar atsakingesnis mūsų filologų ir apskritai visų lituanistų uždavinys nestovėti nuošalyje nuo tarybinio bei tarptautinio kalbotyros mokslo sprendžiamų svarbių problemų, tiesiogiai liečiančių lietuvių kalbą ir lietuvių tautos praeitį, o priešingai — pareikšti dėl šių problemų vienokio ar kitokio sprendimo savo nuomonę, pagrista lituanistine medžiaga, lietuvių kalbotyros bei istoriografijos naujausiais duomenimis. O tokios naujos medžiagos tarybiniais metais juk sukaupta nepaprastai daug ir leidžiant didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ bei papildant jo kartoteką, ir tyrinėjant lietuvių kalbos tarmes bei lietuvišką toponimiką, ir vykdant archeologinius kasinėjimus ar etnografines ekspedicijas. Visa ši nepaprastai vertinga medžiaga, neretai duodanti visiškai naujų duomenų iki šiol tebeginčijamų baltistikos ir slavistikos klausimų sprendimui, turėtų būti kuo greičiau įvedama į mokslinę apyvartą, kuo plačiau panaudojama, sprendžiant visasąjunginės bei tarptautinės reikšmės kalbotyros ar istoriografijos problemas. Imkime kad ir tą pačią baltų-slavų prokalbės bei protėvynės problemą, dėl kurios šiandien ir tarybinėje, ir užsienio kalbotyroje vyksta tokios aštrios diskusijos. Kaip žinoma, paskutiniuoju metu išryškėjo trys pagrindinės šio klausimo sprendimo kryptys. Vienos iš jų atstovai laikosi požiūrio, kad yra buvusi baltų-slavų prokalbė, ir jos rekonstravimo pagrindu jie bando aiškinti baltų ir slavų kalbų bendrybes. Šią hipotezę šiandien remia daugumas aukščiau minėtųjų lenkų mokslininkų, o taip pat tokie kalbininkai, kaip A. Vajanas, V. Georgijevas ir kt. Antrosios krypties, kuriai pradžią davė dar A. Meje, šalininkai, priešingai, įrodinėja, kad senovėje nebuvo ne tik baltų-slavų prokalbės, bet ir jokio ypatingo baltų-slavų kalbinio bendrumo. Pagal šį požiūrį, kurį paskutiniuoju metu bene kategoriškiausiai gina A. Zenas, baltų ir slavų kalbos išsiskyrusios iš indoeuropiečių kalbinės bendrystės (s3s5rKOBAaS oGinHOoCTb, wspoėlnota, Gemeinschaft) nepriklausomai viena nuo kitos ir | '+ M. Rudnicki. Praslawianszczyzna Lechia-Polska. II t., 1961, p. 36—37. Dėl šios M. Rudnickio etimologijos klaidingumo žr. „Lietuvių kalbotyros klausimai“, VI t., p. 323—325. 10 toliau vystėsi paraleliškai, tiktai atskirais istoriniais periodais sueidamos į tam tikrus, ir tai ilgiems laikams nutrūkstančius, kontaktus. Pagaliau, trečiąją poziciją, aiškinant baltų-slavų kalbinius santykius, užima tie mokslininkai, kurie, nepritardami krastutinéms pažiūroms, mano, jog dar pirminės indoeuropiečių kalbinės bendrystės ribose susiformavusi atskira grupė gentinių dialektų. Tie dialektai, nebūdami visiškai izoliuoti nuo kitų kaimyninių indoeuropiečių dialektų, siejosi tarpusavyje tam tikrais panašumais. Nesusiliedami į vieną kalbą, jie savo istorinėje raidoje išgyveno daug bendrų pakitimų bei artimų tarpusavio sąveikos (cooGmHocTL, Verkehrsgemeinschaft) momentų. Tų giminingų dialektų grupei priklausę prabaltų ir praslavų kalbų protėviai. Galutinai suirus indoeuropiečių kalbinei bendrystei (spėjama, jog tai įvyko III tūkstantmetyje prieš mūsų erą), iš tos dialektų grupės išsiskyrusios baltų ir slavų prokalbės, kurios ilgą laiką dar buvusios artimos viena kitai kaip tik dėl to iš minėtosios gentinių dialektų grupės paveldėtojo bendrumo. Tas bendrumas galų gale būtų visiškai išnykęs, jeigu prabaltai ir praslavai būtų praradę bet kokį tarpusavio ryšį ir patekę į skirtingas gamtines ar kalbines sritis. Bet to kaip tik neįvyko, ir geografiniai bei istoriniai kontaktai, — nors, galimas dalykas, su gana ilgomis pertraukomis praeityje, — tarp baltų ir slavų išliko iki mūsų laikų. Tad šio požiūrio šalininkai vietoj baltų-slavų prokalbės paprastai kalba apie baltų-slavų epochą ar apie "baltų-slavų kalbinę sąjungą ir pan. Šiam požiūriui, — vienas jo pradininkų buvo J. Endzelynas, — šiandien atstovauja E. Frenkelis, Ch. Stangas ir kai kurie kiti Vakarų kalbininkai, o pastaruoju metu jį palaiko tokie tarybiniai filologai, kaip S. Bernšteinas, F. Filinas ir kt. Nesijausdamas kompetentingas pasisakyti, kuris iš šių trijų požiūrių yra arčiausiai istorinės tiesos, čia tik noriu pastebėti, jog nuo vienokio ar kitokio baltų ir slavų kalbinių santykių priešistorės problemos traktavimo žymiai priklauso ir daugelio lituanistinės filologijos klausimų sprendimo aspektas, ar net pačios lietuvių kalbos reikšmės vertinimas šios problemos atžvilgiu. Antai akad. V. Georgijevas ne vienu atveju yra teigęs, kad „baltiška ir slaviška yra taip artimi tarpusavyje, jog fonetikos ir morfologijos atžvilgiu konservatyvi lietuvių kalba tam tikru laipsniu gali atstoti nepaliudytąją praslavų kalbą""“. Dėl šio kategoriško bulgarų kalbininko teiginio kai kurie tarybiniai kalbininkai atvirai reiškia priešingą nuomonę. Pavyzdžiui, S. Bernšteinas sako, kad V. Georgijevas šiuo atžvilgiu „eina labai toli“, perdėdamas lietuvių kalbos reikšmę slavų prokalbės rekonstrukcijai'®, o F. Filinas tiesiog pareiškia, jog šis V. Georgijevo teiginys yra „greičiau tikėjimo dogma, negu išvada, pagrįsta istoriniais tyrinėjimais""", 5B, Teoprues. HecAeAoBaHHns mmo CPaBHUTEAbBHO-MCTOPUYECKOMY SI3BIKO3HAHHIO. M., 1958, crp 221; tai pat — COOpHHK OTBETOB Ha BONpPOCHI IO $S3HIKO3HaHMIO. M., 1958, CTP. 174; „Slavia“, t. 28, 1. 16 C. B. BepHmrei. Otsepr cpaBHHTeAb5HOŽ TpaMMaTHKH CAaBSHCKHX SI3EIKOB. M., 1961, crp. 34. 7 @. TI. OH Aun O6pasoBanne s35iKa BOCTOYHBIX CAABSH. M., 1962, crp. 126. 11 Kuriam tikėti iš šių griežtai prieštaringų teiginių, gyvai dominančių kiekvieną lituanistą? Kol kas mūsų respublikos kalbininkų balso šiame ginče dar negirdėti. O juk lituanistų žodis šiuo atveju galėtų ir privalėtų turėti nemažą mokslinį svorį. Atrodo, jog mūsų kalbininkų pasyvumui šioje srityje likviduoti reikėtų atsikratyti kai kurių neigiamų sugestijų. Viena iš tokių sugestijų, susidariusi bene ryšium su baltų-slavų problemos svarstymu Tarptautiniame slavistų IV suvažiavime, yra ta, kad, esą, tarybinė kalbotyra, sprendžiant šią problemą, reikalaujanti būtinai laikytis baltų-slavų prokalbės hipotezės. Kai kas užsienyje šią sugestiją sąmoningai stengiasi išpūsti. Tokia tendencija, sakysim, aiškiai matyti iš kai kurių lietuvių nacionalistinių kalbininkų, pasitraukusių į Vakarus, atsiliepimų apie V. Mažiulio pranešimą'*, skaitytą Tarptautiniame slavisty IV kongrese Maskvoje. Tačiau ši sugestija yra niekuo nepagrįsta ir visiškai neatitinka tarybinės kalbotyros šiandieninės praktikos. : Tarybinėje kalbotyroje baltu-slavy prokalbės klausimu šiandien laisvai reiškiamos bei diskutuojamos griežtai prieštaringos pažiūros. Tai akivaizdžiausiai matyti kad ir iš minėtųjų S. Bernšteino ir F. Filino veikalų bei juose randamų teiginių. Antai F. Filinas, apžvelgęs įvairias šiuo klausimu teorijas bei hipotezes, ne vienu atveju atvirai pareiškia, kad „baltų-slavų prokalbės hipotezė kaip visuma neturi tvirto mokslinio pagrindo“!®, o S. Bernšteinas pasisako dar griežčiau, teigdamas, kad „baltų-slavų prokalbės teorija padarė didelę žalą slavų kalbų lyginamajai gramatikai. Ji stūmė tyrinėtojus maišyti skirtingų epochų kalbinius reiškinius, vedė juos į dirbtines konstrukcijas ir hipotezes, kurios stabdė slavų prokalbės istorijos tyrinėjimą“*?. Kaip matome, S. Bernšteinas apie baltų-slavų prokalbės teoriją kalba jau būtuoju laiku, kaip apie praeitą kalbotyros etapą, nors, — reikia tai pažymėti, — ir šiandien yra tarybinių kalbininkų, kurie dar laikosi šios hipotezės. Tad ir mūsų tarybiniai lituanistai šiuo atžvilgiu neturėtų savęs varžyti jokiomis išankstinėmis prielaidomis ar juo labiau nuogastavimais, o spręsti šį klausimą tik sine ira et studio, remdamiesi svarbiausia lietuvių kalbos ir Lietuvos priešistorės faktais. Man jau teko karta?! viešai papriekaištauti mūsų respublikos lituanistams, kad jie kol kas teskiria labai maža dėmesio baltų-slavų santykių problemai. Nebekartojant to, kas jau buvo pasakyta anksčiau, čia norėtųsi tik dar kartą pabrėžti, jog toji problema yra svarbi ne vien kalbotyriniu atžvilgiu. Jos daug platesnę reikšmę, mūsų manymu, gerai nusako šie prof. F. Filino žodžiai: „Kaip beaiškintume baltų ir slavų kalbų artimumą, savo šaknimis neabejotinai siekiantį tolimą praeitį (baltų-slavų problema toli gražu dar neišspręsta), šis artimumas, išlikęs iki mūsų laikų, be abejo, 18 B, II, Max 10 AHc. O APeBHEHIINX OTHONICHHSX GAATHICKUX H. CAGBSHCKHX S3bIKOB. BuAsaroc, 1958, 20 crp. Rankraščio teisėmis. 19 O. II. uarunn Ten pat, p. 125 ir kt. 0 €, B. Bepamreiin Ten pat, p. 36. *! Žr. „Apyx6a Hapopos, 1962, Nr. 8, crp. 259; K. Korsakas. Literatūrų draugystė. V., 1962, p. 102—107. 12 liudija glaudžią senovės baltų ir slavų kaimynystę, mažų mažiausiai paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą ir pirmaisiais mūsų eros amžiais. Ši aplinkybė yra nepaprastai svarbi, nustatant slavų protėvynę. Nustatyti, kur gyveno kaimynystėje slavai su baltais, reiškia atsakyti į klausimą, kur buvo baltų ir slavų protėvynė antroje pirmo tūkstantmečio pusėje prieš mūsų erą ir pirmaisiais mūsų eros amziais"?2. Argi šis klausimas, kurį išspręsti jau keletas dešimtmečių taip primygtinai stengiasi tiek slavų, tiek daugelio kitų užsienio tautų mokslininkai, mažiau yra aktualus lituanistams bei baltistams? Juk kiekvienos tautos žmonėms rūpi juo tiksliau ir pilniau žinoti savo kilmę bei praeitį, tad ir lietuviai šiuo atžvilgiu negali būti išimtis. Ir kai šiuo klausimu vyksta šiandien moksle aštrios diskusijos, atskirais atvejais įgyjančios net aktualios idėjinės-politinės prasmės, jose turėtų aktyviai dalyvauti ir mūsų respublikos lituanistai. Iš tikrųjų, juk ir daugelio esminių lituanistikos problemų sprendimas žymiai priklauso nuo vienokio ar kitokio baltų ir slavų protėvynės lokalizavimo. Vienaip tos problemos turėtų būti sprendžiamos, jeigu, sakysim, laikysimės vadinamosios „autochtoninės“ slavų protėvynės hipotezės (svarbiausieji jos atstovai — dabartiniai lenkų kalbininkai ir istorikai T. LėrSplavinskis, K. Jaždževskis, M. Rudnickis, J. Kostževskis ir kt.), pagal kurią slavų protėvynė lokalizuojama tarp Vislos ir Oderio ar net prie Baltijos vakarinių krantų. Ir vėl kitaip tas lituanistikai svarbias problemas tektų spręsti, jeigu pritartume šiandien vis labiau pradedančiai tarybiniame moksle įsigalėti teorijai, kad slavų protėvynės reikia ieškoti į pietus nuo senovės baltų genčių gyvenamojo ploto, kuris „plačia juosta traukęsis maždaug nuo Nemuno ir Dauguvos žemupių į rytus ir kurį laiką siekęs Dniepro, Volgos ir Okos aukštupius“**, o tuo tarpu „slavų gentys antroje pirmojo tūkstantmečio pusėje prieš mūsų erą užėmusios miškingą lygumų teritoriją nuo Vakarinio Bugo aukštupio iki Dniepro vidurio tékmés"?. Pagal šią teoriją tuo metu nei baltų, nei juo labiau slavų gentys dar nesiekusios Baltijos pajūrio, kuriame gyvenę vakariniai suomiai-ugrai. (Šia proga pastebėsime, jog kai kas pastaruoju metu įrodinėja ir mūsų Nemuno vardą esant suomiškos kilmės, o tokių, šiandieninėmis vakarinių slavų sritimis tekančių, upių, kaip Visla, Varta, Odra, pavadinimai taip pat nesą slaviški). Šitoks senovės baltų ir slavų protėvynės klausimo sprendimas, beje, jau turi tam tikras tradicijas ir lituanistikoje bei baltistikoje. Užtenka tik priminti mūsų K. Būgos ir latvių J. Endzelyno šios srities darbus, kurie šiandien vėl plačiai įvedami į mokslinę apyvartą ir darosi tiek svarių argumentų šaltiniais, sprendžiant probleminius baltų-slavų istorinių ryšių klausimus, tiek ir tam tikros kritikos objektais vykstančiose šiais klausimais diskusijose. Tai ryškiai matyti kad ir iš čia minimų S. Bernšteino, F. Filino ir V. Toporovo bei O. Trubačiovo darbų. ?? O, II. Puaruy Ten pat, p. 129—130. B®. II. Puarun Ten pat, p. 133. “ O, II. ®uarun Ten pat, p. 147. 13 KOBBIX CBSI3€M AHTOBCKOTO HapoAa C PYCCKHM, OGeAOpyCCKHM H Ap. CAaBSHCKHMH HapOAaMH. 3 [Top KOHel[ B CTaTbe IIepeA COBETCKUMH AHTYaHHCTaMH CTaBHTCA 3apava Oonee IPUCTAABHO, HEXKEAW AO CHX IIOP, M3y4aTh SI3BIK MH IIPOIIAO€ TaKHX, HbIHe COBEPIIEHHO HCYUS3HYBINHX OaATHŪCKHX IIAEMEeH, Kak APEBHHE IIDYCHI H SITBSITH, a TakyXe OOpaTHTb OOAbIIe BHHMAHHS Ha H3VueHHe SI3BIKOBBIX CBsi3el OaATHŪCKHX HApPOAOB C YTrpO-OHHCKHMH HapoAaMH B TAYOOKOM IIPOIIAOM. ABTOp craTbH BBIpa’kaeT HaAE€XAY, UTO BHOBb CO3AaHHasi nmpu MexAYHapOAHOM KOMMTETE CAaBHCTOB MeJKAyHapoAHasi KOMUCCHS TIO HCCAeAOBaHUIO GaATO-CAaBSHCKHX OTHOLIEHHN OyAeT cIriocoOCTBOBaTh aKTHBH3a1ĮMHH paboThl MO Ba’KHEWIIWM BONpocaM Kak B OOAACTH CAABHCTHKH, TaK H AHTYaHHCTHKH.