Dėl kai kurių vandenvardžių kilmės ir darybos

tiniy vardy ,,taisyklingy* formy rinkimu ir vengiama istoriSkai tyrinéti vietovardZius!. Vieninteliu ,,tikrai mokslisku* A. Zenas linkes laikyti tik istorinj vietovardziy tyrinéjima. Cia reikia pasakyti, kad Siuo metu toponimikos moksle kaip tik vyrauja nuomoné, jog istorinio tyrinéjimo parengiamuoju etapu turi buti sinchroniné analizé, paremta struktirine-gramatine klasifikacija. | vietovardZius Ziiirima kaip j savita, savus (toponiminius) désnius turinéia sistema. Todél manoma, kad kuria nors nacionaline toponimijos sistema galima tyrinéti, tik gerai iSsiaiskinus jos bendrus specifinius darybos ir semantikos bruozus, jos struktura, jos raidos tendencijas. Antraji vietovardziy tyrinéjimo etapa turi sudaryti darybiniy ir semantiniy tipy stratigrafija, bandymas nustatyti ty tipy salygine chronologijg. Vadinasi, tik tuomet ir prasideda istorinis vietovardZiy tyrinéjimas. Svarbus tokio tyrinéjimo parengiamasis darbas yra visy vietovardzZiy surinkimas i8 etni8kai vieningo ploto, atskiry vietovardziy pirminiy formy iSskyrimas i8 daugybés antriniy formy, kurios yra atsiradusios dél liaudies etimologijos ar kitokio pobudzio iSkraipymy. Taip vietovardziy tyrinéjimas suprantamas ir Lietuvoje. A. Zenas, matyti, laikosi tradicinio poziirio j toponimija, pagal kurj vietovardis pirmiausiai yra ,,istorijos Saltinis*, ir mano, kad atskiri vietovardZiai gali biti aiSkinami atomistiSkai, iSpleSti iS toponiminio kontinuumo, iS savo sistemos, paisant tik formalaus, fonetinio jy sutapimo su apeliatyvais. Kur gali nuvesti toks atomistinis vietovardziy tyrinéjimas, rySkiausiai parodo kai kurios paties A. Zeno etimologijos. A. Zenas tiesiog a priori jsitikines, kad dauguma lietuviy vandenvardziy yra kile i8 asmenvardZiy. IS tikryjy tik nedidele balty upévardziu dalj ir kiek daugiau eZery vardy galima kildinti is asmenvardziy. Tokie vandenvardziai dazniausiai yra posesyvinés arba memorialinés reik3més, padaryti i8 vandeny savininky arba Siaip su tais objektais susijusiy asmeny vardy ir pavardZiy. DaZniausiai tai kilmininkiniai arba jau suvardininkéje eliptiniai kilmininkiniai vandenvardZiai. Ta¢iau tokiu bidu yra susidare tik palyginti maZy hidrografiniy objekty, jtilpusiy j jy savininky valdy plota, vardai. Didesnés upés paprastai neturi antroponiminiy vardy. Balty vandenvardziy visuma rodo, kad senesnieji upiy ir ezery vardai semantiskai yra susije su fizinémis-geografinémis ar konfigiracinémis objekty savybémis arba yra tiesiog fiziografiniai terminai. Kaip tik dél to vandenvardZiai néra vieni8i— jie kartojasi jvairiose vietose, daugelio vandenvardZiy Sakny arealas apima beveik visa baltu kalby istorinj plota. Tik vandenvardzio vieniSumas hidronimijos_sistemoje gali biti vienas i§ preteksty kildinti jj i asmenvardzio. ! Der... VI. Internationale Kongress fiir Namenforschung... muBte den Baltisten zur beschimenden Erkenntnis bringen, dag es eine richtige wissenschaftliche Namenforschung im Litauischen und Lettischen iiberhaupt noch gar nicht gibt, da man sich dort immer noch mit blossem Sammeln der heute ,,korrekten* Namensformen zufrieden gibt und jeglicher historischen Untersuchung gegeniiber kiihle Zuriickhaltung zeigt“ (p. 41). 237 Sitaip etimologizuodamas vietovardZius, A. Zenas daro metodologine klaida, bidinga ir kitiems kalbininkams, kurie kartais bando aiSkinti atskirus vietovardzius atsietai nuo jy varianty, iSpleSdami juos is toponiminio kontinuumo ir i$ nacionalinés vardyno sistemos, neperprate balty tikriniy vardy visumos. Antai R. Smitleinas savo knygoje apie lietuviy vietovardzius Pdsvalj sieja su suomiy apeliatyvu paasi ,,akmuo“!®, nenumanydamas, kad Pasval¥s padarytas iS upévardzio Svalid su prieSdeliu pa-. Cia labai pravartu prisiminti, ka apie vandenvardziy etimologijos metoda ra8é K. Biiga dar 1923 m:: ,,Ir tiktai tuomet, kai bus jau sugretinti tarp saves tos patios kilmés upévardZiai ir nustatytas geografiskasis jy pazinimo (i8plitimo, iSplatos) plotas, tegausime teise ieSkoti tiriamajam upés vardui etimologijos, kuri surandama esti tikrinio upés vardo sugretinimu su bendriniais vardais“!'. Savo ruoztu mes turime dar pridurti, kad toks tikriniy vardy lyginimas turi biti grieztai struktirinis, t. y. vietovardzius galima viena su kitu lyginti tik tiksliai skiriant jy darybinius komponentus, o lyginant vietovardZzius su apeliatyvais, reikia paisyti ir semantikos toponimiSkumo. A. Zenas ne visur jtikinamai aiSkina ir lietuviy vandenvardZiy morfologija. Kalbédamas apie sudurtinius upévardZius, kuriy antrajj komponenta sudaro apé, A. Zenas teigia, kad vyriSkosios giminés formy atsiradimas §Salia moteri8kosios giminés formy (Sveft-upé, Sveiit-upis, Svent-upys) aiSkintinas vyrigkosios giminés diminutyvy (upélis, upelitkas, upelitikstis, upéksnis) buvimu Salia moteriSkosios giminés apeliatyvo upé (p. 43). Vargu Gia galéjo veikti tokia semantiné giminés kategorijos analogija. |tikinamiau Sis dalykas paaiSkinamas morfologiskai. Mums atrodo, kad &iy sudurtiniy vandenvardziy kamiengalio jvairumas tiesiogiai priklauso nuo antruoju komponentu einantio apeliatyvo gretiminiy formu: iipé; ipis, -ies; upis, -io. Zinoma, taip yra tik tais atvejais, kai Sis apeliatyvas eina antruoju komponentu, nekeisdamas savo kamiengalio, t. y., pirminiuose sudurtiniuose upévardziuose. Tatiau Svefitupé, Svefitupis bei Sventupys gali biti ir antriniai dariniai’?. Cia suminéta tik dalis A. Zeno straipsnyje pastebéty netikslumy. Tatiau ir i8 jy aiSkiausiai matyti, kad negalima vietovardZiy aiSkinti, pasikliaujant atsitiktiniais jy fonetikos panaSumais su asmenvardzZiais ar apeliatyvais, kaip A. Zeno daroma su Almenu, Bauza ir Galmonu. Tokie aiSkinimai maZiausiai primena motyvuota etimologija ir dvelkia tendencinga spekuliacija. B. Savukynas 10 Dans Pasewalk, ville de Poméranie et nom allemand de la bourgade lituanienne de Pasvalys, le premier élément ne peut étre autre chose que le finnois paasi=pierre“. R. Schmittlein, Etudes sur la nationalité des Aestii, t. 1, Toponymie lituanienne, Bade, MCMXLVIII, p. 202. " Zr, ,Tauta ir Zodis“, 1, Kaunas, 1923, p. 14. "Zr. P. SkardZius, Lietuyiy kalbos ZodZiy daryba, Vilnius, 1941, p. 434 tt. 239