Baltų ir slavų akcentuacijos klausimai

etimologizuoti ir remiantis baltų kalbų medžiaga, plg. liet. falė „takelis per užžėlusią pievą“. Dėl semantikos plg. lat. taludt „balti, blykšti“, tals: audeklus liek uz tala (plavas, nuoras) talat, balinat". Cia suminéti netikslumai ar neapsizitiréjimai, suprantama, yra smulkus ir visiškai neliečia veikalo esmės. Baigdami pridursime, kad pasirinktoji tema (tiriamas ne lingvoetninis, o geografinis plotas) buvo susijusi su labai realiu pavojumi, kad ir darbo išvados neišeis iš regionalinės studijos rėmų. Išskyrus vieną kitą atvejį, kada galutinis klausimo sprendimas nebuvo galimas dėl sritinio temos profilio (pvz., baltiškos hidronimikos paplitimo rytinė riba, sufiksy -axxa, -anka ,-edka, -HA, -Ha genezės problema ir kt.), autoriai, apskritai imant, šio pavojaus išvengė, savo išvadas remdami ne vien Dnepro baseino, bet ir kaimyninių teritorijų hidronimų analize arba kitų autorių tyrimais. Monografijos „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“ svarba mokslui yra tikrai didelė. Tai įdomus ir reikšmingas lingvistinis kūrinys, galįs būti pavyzdžiu, kaip iš kalbinių faktų analizės galima gauti išvadų, svarbių daugeliui kitų mokslo šakų. Apie baltų protėvynę, apie ilgą baltų-slavų „simbiozės“ periodą, apie buvusius baltų kaimynus ir t. t. čia daug įdomių žinių ras ne tik kalbininkai, bet ir istorikai, archeologai, etnografai, tautosakininkai ir kitų sričių mokslininkai. Šis darbas įneš daug šviesos į baltų-slavų kalbinių santykių problemą. | ' A. Vanagas BALTŲ IR SLAVŲ AKCENTUACIJOS KLAUSIMAI R. M. Huannu-CBurbhrtų, Hmennas akuentyauns B GaaTHACKOM H CJIaBAHCKOM (cyan6a akuentyanuonsusix napaaurm), Mocksa, 1963, 178 p. Baltų ir slavų kalbų intonacijų ir kirčiavimo sistemų kilmė yra svarbi indoeuropeistikos problema. Nuo jos sprendimo iš dalies priklauso ir vienoks ar kitoks šių kalbų seniausių ryšių aiškinimas. Todėl suprantama, kad, tiriant baltų ir slavų kalbinius santykius, daug dėmesio kreipiama į šių kalbų akcentuaciją. Pastaraisiais metais baltų ir slavų kalbų akcentuacijos tyrinėjimai ypač suintensyvėjo. Pasirodė keletas studijų ir šiaip straipsnių', kur nemaža vietos skiriama pačiai baltų akcentuacijos "K. Mūlenbacha Latviešu valodas vardnica, Redišgėjis, papildinūjis, nobeidzis J. Endzelins, IV sėjums, Riga, 1929—1932, p. 128. VA. Vaillant, Grammaire comparėe des langues slaves, I, 1950, Paris; Le probléme des intonations balto-slaves, BSL, 37, 1936, p. 114 tt; J. Kurviowicz, L'accentuation des langues indo-européennes, Wroclaw—Krakéw, 1952, II leid. 1958; Chr. S. Stang, Slavonic accentuation, Oslo, 1957; L. Sadnik, Slavische Akzentuation. I. Die vorhistorische Zeit, Wiesbaden, 1959; E. Nonnenmacher—Pribié, Die baltoslavischen Akzent und Intonationsverhéltnisse und ihr quantitativer Reflex im slovakischen, Wiesbaden, 1961; J. Kazlauskas, Dėl lietuvių kalbos vardažodžio kirčiavimo sistemos raidos, „Kalbotyra“, VII, Vilnius, 1963, p. 171—181. 231 džio akcentuacijos paradigmų sistemos bendraindoeuropietiškąjį pagrindą“ (p. 3). Užsibrėžtą užduotį knygos autorius, mūsų nuomone, puikiai atliko. Jo tyrinėjimų duomenys leidžia spręsti, jog baltų ir slavų kalbų akcentuacijos sistemos yra ide. akcentuacijos sistemos tęsinys. Kruopščiai surinkta, išanalizuota ir patikrinta medžiaga akivaizdžiai rodo, kad visi lietuvių kalbos baritoninės paradigmos vardažodžiai (išskyrus grupę su ilgu neapofoniniu balsiu šaknyje) atitinka graikų, senosios indų ir germanų kalbų tokios pat paradigmos vardažodžius. Taip pat ir lietuvių kalbos kilnojamojo kirčio paradigmos vardažodžiai atitinka minėtų kalbų kilnojamo kirčio oksitoninės paradigmos vardažodžius (p. 83). Ide. priešpastatymas „baritoninė akcentuacijos paradigma — kilnojamojo kirčio oksitoninė paradigma“ iš esmės yra išlaikytas ir slavų kalbose. V. Iličius-Svitičius yra vienas iš tų, kurie baltų ir slavų kalbų, iš vienos pusės, ir senovės indų bei graikų kalbų, iš antros pusės, akcentuacijos sistemas laiko lygiavertėmis. Tuo tarpu tradicinės pažiūros atstovai baltų ir slavų kalbų akcentuacijos sistemas laikė išvestinėmis iš indų bei graikų kalbų akcentuacijos sistemų. Iš naujo V. Iličiaus-Svitičiaus požiūrio išplaukia kitas principinis teiginys: baltų kalbų kirčio kilnojimas yra senas, paveldėtas iš ide. kalbinio bendrumo epochos. Todėl ir ide. kalbiniam bendrumui rekonstruojama ne oksitoninė paradigma (kaip buvo daroma klasikinės kalbotyros atstovų, kurie rėmėsi daugiausia senosios indų ir graikų kalbų duomenimis), bet kilnojamojo kirčio paradigma (p. 12). Dar daugiau. Pastebėta, kad senoji indų ir graikų kalbos turėjo aiškią tendenciją įtvirtinti koloninį paradigminį kirčiavimą (šaknyje arba galūnėje) ir todėl tų kalbų kirčio kilnojimas yra reliktinio pobūdžio. Pavyzdžiui, sen. ind. vfkas „vilkas“ ir gr. *Adxog „vilkas“ yra baritonai, o liet. vilkas (p. 40—41, 85, 115, bet ne 11, 44) yra kilnojamo kirčio paradigmos (4 kirčiuotė). Pagal apofonijos teoriją, balsis galėjo redukuotis tik būdamas nekirčiuotas, todėl reikia manyti, kad šie senosios indų ir graikų kalbų žodžiai irgi yra buvę kilnojamo kirčio paradigmos. -Sia prasme lietuvių kalba yra archaiškesnė, negu senoji indų ir graikų kalbos. Turėdamas visa tai galvoje, kalbamo veikalo autorius rašo: „Todėl baltų ir slavų kalbų kirčio kilnojimas gali atspindėti ne baltoslaviškąją inovaciją, bet archaizmą, išnykusį senosiose indų ir graikų kalbose“ (p. 162). Baltų-slavų kalbinės vienybės šalininkai tų kalbų inovacija laiko kirčio atitraukimą į akūtinę šaknį kai kuriuose senuosiuose oksitonuose*. Dabar šitą reiškinį galima interpretuoti naujai. Nemažas skaičius baltų ir slavų kalbų baritonų, atitinkančių senosios indų ir graikų kalbu oksitonus, rodo, kad baltų ir slavų kirčio atitraukimas yra dėsningas reiškinys: senieji oksitonai su ilgu neapofoniniu balsiu šaknyje virto bal5 Plg. 5. OrpemM6cknū, ChnaBano-Ganrniūckoe s35iKk0B0e emuHcrso, BS, Ne 5, 1954, p. 42. 233 tų ir slavų kalbose baritonais (Hirto dėsnis). V. Dibas pastebėjo panašų reiškinį ir italikų bei keltų kalbose, kur ilgi kirčiuoti šaknies balsiai išliko sveiki, o nekirčiuoti sutrumpėjo, plg. lot. fūmus, liet. dūmai, lat. dūmi, serby-chorv. nlM ir gr. 9064 „drąsumas“, s. ind. dhūmdhė. Viadinasi, italikų ir keltų (kaip ir baltų bei slavų) kalbose kirtis buvęs atitrauktas iš galūnės į šaknį. Ir seniausiose Rigvedos vietose minėtų oksitonų, einančių sudurtinių žodžių antraisiais komponentais, kirtis atitraukiamas į šaknį, t. y. jie virsta baritonais, pvz.: Šakadhūmas". Ryšium su tuo recenzuojamo darbo autorius rašo: „Vadinasi, kirčio atitraukimas į skiemenį su neapoloniniu ilgumu buvo, matyti, ne specifinis baltų-slavų, bet dialektinis ide. procesas, galimas daiktas, betarpiškai susijęs su laringaly silpnėjimo (ir iškritimo) ir su naujai atsiradusių (neapofoniniy) ilgumų atitinkamo toninio stiprėjimo procesu“ (p. 164). Recenzuojamame darbe pateikti duomenys prieštarauja J. Kurilovičiaus teigimui, kad ide. 0-kamieniai vardažodžiai, sudarantieji baritoninę ir oksitoninę kilnojamojo kirčio paradigmas, baltų ir slavų kalbose yra sutapę į vieną kilnojamo kirčio paradigmą. V. Iličius-Svitičius duoda devyniolika lietuvių kalbos pastovaus kirčio paradigmos pavyzdžių, atitinkančių kitų ide. kalbų baritonus, ir tuo būdu aiškiai parodo, kad tas sutapimas yra buvęs grynai slaviškas procesas (p. 119). Taigi šio sutapimo negalima laikyti bendra baltų ir slavų kalbų inovacija. Patvirtinti baltų bei slavų kalbų ir ide. kalbinio bendrumo akcentuacijos sistemų ryšį, naujai aiškinti kai kuriuos akcentuacijos reiškinius autorių įgalino gausi ir autentiška medžiaga, surinkta iš senųjų lietuviškų raštų, gramatikų ir žodynų bei lietuvių kalbos tarmių*. Toliau paminėsime vieną kitą netikslumą ar, mūsų manymu, ginčytiną teiginį. Netikslus autoriaus teiginys, kad kai kurios šiaurės vakarų žemaičių tarmės pirminiuose akūtiniuose skiemenyse priešpastato dvi intonacijas (vieną, atsiradusią atitraukus kirtį, ir kitą — senųjų kirčiuotųjų skiemenų), o pirminiuose cirkumileksiniuose skiemenyse jos teturi vieną intonaciją (p. 66). Jis remiasi J. Aleksandravičiaus straipsniu „Kirtis ir. priegaidė Kretingos tarmėje“ (LKK, I, 1957, p. 97 tt.). Tačiau tame straipsnyje nurodoma, kad ir pirminiai cirkumfleksiniai skiemenys taip pat turi dvi intonacijas: vidurinę, atsiradusią atitraukus kirtį į šaknį (plg. laikda~laikai ir žėima ~zZiema), ir cirkumileksinę senuosiuose kirčiuotuose skiemenyse (plg. ldiks~laikas, žčima--žiėmą). Be to, straipsnyje vidurinė priegaidė taip apibūdinama: „Vidurinė priegaidė yra žymiai trumpesnė už tvirtagalę priegaidę, tariama netęsiamai. Jos 6 B. A. Ilu6o0, Cokpamtenne A0JArOT B KeJIbTO-HTA/IHNŪCKHX S53bIKAX H ero 3HaueHHe ans Gaaro-caasanckoft Ho HHNOeBponefickof akuenrosorun, BCH, Ne 5, 1961, p. 18. "TH. Skold, Zur Akzentzuriickziehung auf Akutsilben, ZslPh, IV, 1927, p. 143. 8 Literatūros sąraše pasigendame K, Būga, Kirčio ir priegaidės mokslas, ,Lietuvių kalbos žodynas“, I sąs., Kaunas, 1924, p. XIX—LII (=K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 19—84) ir A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959. 234 kirčiuojamoji fonema mažiau įtempta, negu tvirtagalės priegaidės. Nuo tvirtagalės priegaidės ji skiriasi ir savo balso kilimu bei kitimu“ (LKK, I, 1957, p. 105). Taigi vidurinė priegaidė yra atskira intonacija, skirtinga nuo tvirtagalės. Vadinasi, ir cirkumfleksiniai skiemenys, kaip ir akūtiniai, skiria dvi intonacijas. | Negalima sutikti su autoriaus nuomone dėl liet. pūrai, lat. pari® kirčiavimo (p. 77—78). Autoriui liko nežinomas tas faktas, kad žemaičių tarmėse greta pūrai 2 ir 4 a. p. pasitaiko ir pūrai (1 akcentuacijos paradigma; plg. serbų-chorvatų pir, pra). Taip kirčiuojama Babrungénuose, Darbėnuose, Klaipėdoje (greta su pūrai), Kretingoje, Palangoje, Pikeliuose, Sedoje, Skuode (greta su pūrai 2 ir 4 a. p.). Jeigu sutiktume su autoriumi, kad žodis pūrai esąs senas baritonas, tai latvių kalboje turėtų būti *pūri (=liet. pūra:) su kylančiąja priegaide. Tuo atveju sunku būtų paaiškinti latvių laužtinę priegaidę, rodančią, kad tas žodis priklausė kilnojamo kirčio paradigmai. | Greičiausiai čia turime bevardės giminės 0 kamieno daiktavardį (plg. s. rus. pyro „Spelt“, gal būt, pr. pure „Trespe“ greta senų o-kamieniy vyriškosios giminės daiktavardžių, plg. gr. mupbe, skr. pūrah). Tuo atveju latvių kilnojamo kirčio paradigmos vienaskaita (pūri iš balt. sing. *parén, plg. gr. mpd) savo kirčio vieta galėtų būti priešpastatyta lietuvių pastovaus kirčio paradigmos daugiskaitai (pūrai iš balt. pl. *pdra; dar plg. linai 4 a. p. iš balt. lind greta sing. *linon, plg. gr. *»tvov). Lietuviy cirkumfleksas gali būti dvejopos kilmės: jis galėjo atsirasti kilnojamo kirčio paradigmos vienaskaitos formas vėliau apibendrinant daugiskaitai (senesnių baritoninių vietoje) arba šį siaurame plote vartojamą žodi skolinantis iš kitų baltų dialektų (greičiausiai kuršių). Atsižvelgiant į tai, kad ir lietuviškos, ir latviškos šio žodžio formos vartojamos vakarinėse srityse, daugiausia kuršių gyventame plote, tai nėra negalima. Liet. ranka lyginimas su germanų *wrdnhé „kampas“ (p. 24) abejotinas ir fonetiniu, ir semantiniu atžvilgiu; be to, autoriaus minčiai patvirtinti šis sugretinimas nieko aiškaus neduoda (plg. gretiminę oksitoninę germanų lytį). Germanų *armaz „ranka, viršutinė rankos dalis“ (plg. got. arms) ir liet. armai (greta armos i.) „ratų dalis, kur įkišamas dišlius“ paralelė pailiustruoti semantinės raidos „tai, kas išlenkta“ > ,,ranka“ galimumui atmestina, nes liet. armailafmos yra laikomas germanizmu'®. Daug patikimesnė yra ranka : rifikti etimologija. Baltiškoji medžiaga vargu ar padeda nustatyti senąją serbų-chorvatų žodžių tik, tūka priegaidę (p. 151). Ir serbų-chorv. tik, tūka „Fett“, ir lat. tauki „Fett“, tauks „fett, feist“ metatonijos gali ir neturėti, plg. liet. ? Senesnė forma piri (su -r-); pūrfi galėjo atsirasti pagal kvieši=liet. kviečiai „Weizen“, žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wėrterbuch, HeidelbergGottingen, 1955 tt., p. 671. 0 K. Baga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 531; K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Teil I: Die deutschen Lehnwérter im Litauischen, Leipzig, 1934, p. 27; Lietuviy kalbos Zodynas, Vilnius, 1941, p. 251; E. Fraenkel, LEW, p. 16. 235