Čiornos Padinos lietuvių tarmės morfologinės ypatybės

gos balsis e neretai tariamas a ne tik po sukietėjusių priebalsių /, r, s, Z, pvz.: bal- sdlis ~ balsėlis, brd.lalis ~ brolėlis, be.rdlis „„bėriukas“, darZdlis (greta daržė- lis), staldlis, vaZdlis, bet ir po n, kuris šiaip tarméje nesukietéja, pvz. : balndlis, berndlis, kalndlis, svirndlis, bet su.nélis, svirnélis. Kartais pasakose, tur būt, pagal dviskiemeniy vardažodžių vedinius, su prie- sagomis -elis, -elé pavartojami ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai, plg.: d.skdla. nabagéla.. Vediniai avéla., kumdla., vadéla.s neturi maZybinés-maloninés reikšmės. Priesaga -élis, -élé dedama prie daugiaskiemeniy vardažodžių, neretai jau prie priesaginių vedinių, pvz.: augintd.iéla., avelšla., babutėla., beriukélis, kumeltla, md. tindla., mažutėlis, nakvindla., patalžšlis, undendlis, u.žd.lšlis, vakarėlis, valgi.mėlis. -ytė. Tarmėje vartojami paprastai tik moteriškosios giminės šios priesagos vediniai, padaryti iš daiktavardžių, pvz.: bendrinių: ašari'te.s, avi'te., burni'te. „veidukas“, galvi‘te., geguti'te., gri.čeli'te., ld.veli*te., mami'te., md.tini'te.; tikrinių: Aleni“te., A.nl'te., Mari'te.. -iukas, -iukė. Priesaga pasitaiko pridėta ir prie dviskiemenių, ir prie daugia- skiemenių vardažodžių, pvz.: gri.Čil.ke., gurbeli.kas „,tvartelis“, vaikeli.kas. -(i)ulis, -(iJulė. Šios priesagos vediniai daromi iš dviskiemenių vardažodžių. Moteriškosios giminės formos dažniau negu lk. yra su priesaga -iulė, pvz.: gegu.la. ~ gegiūlė „gegutė, gegužė“, sešū.la. „sesutė“, svd.Či.la. greta kumi la. „kūmutė“, tatū.la. ~ tetūlė, vę.jū.lis, dę.vū.lis. Mažybinės-maloninės reikšmės nebeturi vedi- niai didžū.lis, std.rū.lis „dručkis“. -(i)utis, -(i)uté. Šią priesagą dažniau turi vediniai iš dviskiemenių grba dau- giaskiemenių būdvardžių, pvz.: mažit.tis, maZi.te., Zemi.tis, žemil.te.s, maZufi.te. (< maž-ut-j-utė), žemuči.tis, tikriniai vardai, padaryti iš dviskiemenių tikrinių daik- tavardžių, pvz.: A.ni.te., Karu.te., Katrū.te., Mari.te., rečiau bendriniai daiktavar- džiai, pvz., svd.Či.te. Mažybinės reikšmės nebeturi priesagos -utis vedinys rdgute.s „rogės“, kuris taip pat vartojamas rytų Lietuvoje maždaug iki linijos Rokiškis — Anykščiai — Ukmergė — Musninkai — Dieveniškės — Lazūnai“. Savotišką mažybinės-maloninės reikšmės priesaginių vardažodžių grupę suda- ro mergaičių pavardės su rytų aukštaičiams būdingomis priesagomis -iučia, -aičia, -yčia, pvz.: Gi.lū'če, Jankū'naiče.s, Kazickaiče, Kd.sdice, Raikali'če, Šuti'če, re- čiau Mikšdite., Miškini'te., Lygia greta mergaitės vadinamos tėvo pavardės kil- mininku, pvz.: Mi.kše. Vari.te., Kuosu. A.mi.te., Gi'le. Vikta, Namajū.ška.s Va- le. ir pan. x. Iš kitų priesaginių vedinių galima paminėti gana dažnai vartojamus daikta- vardZius, padarytus iš veiksmažodžių su priesaga -alas, pvz.: api.taisalas „drabu- žis“, api.valkalas „užvalkalas“, impilalas „įimpilas“, reikalas, vi.ralas. Iš daiktavardžio padarytas vedinys virbalas ir iš būdvardžio — re.balai. Vietoje Ik. veiksmažodžių priesagos -inti tarmėje labai dažnai vartojama priesaga -enti (taria: -inte., -éna, -ėna.), pvz.: gru.žėna. „grąžino“, išdže.vėna. „iš- džiovino“, išnaikėna. „išnaikino“, marėna „marina“, ve.déna „vėdina“. Lietuvos TSR ši priesaga daugiau būdinga rytiniams žadininkams, dzūkams. 3 Remiamasi Lietuvių kalbos tarmių atlaso medžiagos kartoteka, esančia Lietu- vos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute (žr. medžiagą, su- rinktą pagal „Programos“ klausimą Nr. 25). ; 13% 195 jėgu lę.ti.ngas pavasaris, tai S¢.nai va ši.ta.ke. birdava.. Ir atvirkščiai — daugiskai- tinis daiktavardis gali būti pavartotas vienaskaita, pvz.: jdva. visūke. da tū.rim; diona.s jam mdza, chiok lūšine.. Be septynių lk. linksnių, aprašomojoje tarmėje vartojamas dar vidaus eina- masis vietininkas — iliatyvas, pvz.: dd. bėn, gri"če.n, kitaii krastan, pirtin, viršui. Daugiskaitos iliatyvas dažniausiai yra be postpozicijos, pvz., aidava. namuos, šve- Čios, retai vestuvėsn. Vienaskaitos pašalio einamoji vietininko — aliatyvo — forma namopi užsi- konservavusi išliko liaudies dainos eilutėje sugri sk, miela dukterėla, atgalū namūpi. Kalbamosios tarmės linksnių galūnės ir fonetiškai, ir morfologiškai daugiau- sia nesiskiria nuo rytų aukštaičių tarmės atitinkamų linksnių galūnių, plg. bdėrnu. ~ bėrną, mdūču. ~ méciq, rutdlo. ~ rūtėlę, kailor ~ kiaulė, kū.ltuvi ~ kūl- tuve, nakčū ~ nakčia, krasti ~ kraštė, galė: || galt ~ galė. Vienaskaitos vietininko (inesyvo) formos, turėjusios po j arba m galūnę e, tarméje yra sutrumpéjusios dėl sistemos, pvz.: ažū.stala.į, dd.bėi, galva, turgui, undeni“, viduri*, gražam, savam, untram. Visų kamienų dgs. naudininko, 0, é, i ir priebalsinio kamieno įnagininko ga- lūnės yra be s, pvz.: ruiika.m, kdrve.m, pę.tū.m, gražūm, dukterim, šitiem vi‘ram. Tarmės ė kamieno daugiskaitos galininkas turi dvejopą galūnę: -es (vestuvės, žva- kės) ir rečiau -is (kdugis ~ kduges, kd.ji"tis ~ kojytes, sekmi.nis). Tokias galūnes turi ir atskiros rytų aukštaičių tarmės. Daugiskaitos vidaus esamasis (inesyvas) ir einamasis vietininkas (iliatyvas) savo forma sutampa, pvz.: tarnavaii bernuo s, sėdi ragutės; pę.tū's namū vešma ir pę.meni“s pasumdi'tas buvaii; anas sveluos atvaZava.; sumdi‘k bernuos ti sunu.; kareivei duris stu.kses. Tokia šių vietininkų forma daugiausia paplitusi rytų aukštaičių šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje*. Būdinga, kad moteriškosios giminės antrosios kirčiuotės dgs. vietininko formos daugiausia turi kirtį galūnėje, pvz.: kru.velé s krduna; maris nuskiūda; vaikic lugnele's (išeiginės rogės) prisi- sd.dl.na ir važinėje; runkds ndėša. Tautosakoje pasitaiko ir ilgesnė galūnė, pvz.: tai vi"sta ru.tėla. ranka lese; išlaidei dukréloi. martélese. Tik kartą išgirsta svei- kesnė dgs. iliatyvo galūnė vestuvėsn(a). Į daugelio vadinamų silpnesniųjų kamienų (i, w, ju ir priebalsinio) vardažo- džių atskirus linksnius skverbiasi stipresniųjų kamienų (a, ja, o, jo, ė) galūnės, pvz., šalia vns. vard. akis, žu'sis sako ir žu.sė, žuvė; vns. kilm. dukterės, seserės, šunės, alails, ri.tdjaus ir ausés, dešimtės, seserés, šunės, ri.tdje.; vns. įnag. akim, žu.sim, cukrum, le. tum, medum, su.num, Zmd.gum ir aki, ši.rdžu, sū.nu; dgs. vard. ži si.s, šil.nes, pietu.s ir akmenai, su.nai; dgs. kilm. aus, žu.si', žuvi ir aki, sesefik', žu- wir, dgs. viet. pe.meni's, pe.tū's ir akmenmios. Atskirai minėtina priesagos -ukas vedinių vns. inesyvo forma, perėjusi į ja kamieną, su kirčiu priesagoje, pvz.: pave.iu.ki. „pavėsyje“, pre.vakari.ki. „pava- karyje“. * Plg. K. Morkūnas ir A. Vidugiris, Kai kurie šiaurės rytų Lietuvos tarmių bruožai, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, t. 2, Vilnius, 1957, p. 181; K. Morkūnas, Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos Zr. šio tomo p. 145. 197 (mūnę.nai mažaū métu.), sive.nai (dare. vaftus save.nai), tūvę.nai (negalū ata- dūot tave.nai), jū.me.nai(jū.me.nai ge.dik ir ge.dūk), mū.me.nai (re.balic pakurika mi.me.nai). Greta šių formų vartojamos ir trumpesnės: mda, sdu, tau, jam, jū.m, mū.m. Iš kitų būdingesnių kalbamos tarmės įvardžių formų paminėtinas asmeninių įvardžių trečiojo asmens vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkas dnas, ana, dni.s, dna.s ~ ūnos., rečiau jis, ji, jie. Vns. kilm. ir įnag, formų paprastai kirčiuojama šaknis, pvz. : mdni.s, tavi.s, savi.s, manim, savim, tavim, rečiau mani", savim. Tokios for- mos vartojamos apie Vyžuonas, Užpalius, Daugailius, Antalieptę, Dusetas, Im- bradą, Stelmužę, Južintus, Rokiškį, Kamajus, Obelius, Juodupe®. Vns. ir dgs. gal. formos dvejopos: mani“ || mani, savi", tavi“, mū.mim ir maf, saii, tai; mum, jum. Įprastinė veiksmažodžių bendraties galūnė yra pusilgis -e. (<ie), pvz.: ap- sivilkte., page.ddte., pasisvéikinte., pataisi‘te., pi.lte., švi"ste., plg. sangrąžines formas gulte.s, svéikinte.s. Greta vartojamos ir sutrumpėjusios formos, k.a.: abdiiki ~ ap- dengti, aZri.5i, mirt, vdlgi.i. Retesnés, greičiausiai iš 1k. ar iš jai artimesnių tarmių į apraSomaja tarmę patekusios, bendratys su galūne -i(s), pvz.: aZliiikti, gérti; sdugd.tis, séstis. Seniausi tarmės atstovai retkarčiais pasako bendraties formų su formantu -nai, pvz.: nebū.va. kū apšaiūtę.nai, nė apsivilkte.; varna.s mū.m tik gdudi.te.nai; tadū visiem nusimte.nai (nusifotografuoti) reike. Lietuvos TSR tokios bendraties formos pasitaiko apie Rokiškį, Obelius, Šimonis, Svėdasus, Už- palius, Anykščius, Uteną, Ukmergę, Želvą, Pabaiską?. Daugelis kalbamos tarmės esamojo laiko veiksmažodžių yra rytų aukštaičiams būdingo -ia kamieno (Ik. atliepia -o, -a, -i kamienus), pvz.: ažmi.nke, baldže, brū.ke „bruka, meta“, gėse, gi'"dže, gi.rdže, grésem „grąsom“, inguldže, li.dže, mi.sle, mdke, pl.le, rūdžes „patinka, norisi“, rit.ke, skaūdže, skraidže, skū.be, sukiūike, susiūr'dže, stdve, véce, vi.rgdže šalia bri.ka, gi.rda., gulda., stdvi. Atematinių veiksmažodžių užrašyta maža: ėsti, esmi „esu“, kvėpti „kvepia“. Čiornos Padinos lietuvių tarmėje palyginti plačiai yra įsigalėjusi būsimojo laiko vns. pirmojo asmens forma su kietuoju s (š), vartojama pietinių vakarų aukš- taičių (apie Vilkaviškį, Kybartus), vietomis žemaičių ir vakarinių dzūkų??, pvz.: aisu, bū'su, di.rpsu, nunešū, vesū greta aišu, ižgėršu, numaini-su, sugri' Šu, vešū. Fonetiš- kai kietojo s(š) atsiradimo čia negalima paaiškinti. Taip pat vargu ar ši forma gali būti įsigalėjusi dėl vienos kitos šeimos, kilusios nuo Vilkaviškio", jeigu ji net ir būtų tota tik pastiprinamoji dalelytė -(i)ai, jei žodis baigėsi priebalsiu, plg. ašei, jisai, tasai arba -jai, -nai, -nos, jei žodis baigėsi balsiu: dujei, dvijei, jinai, čenai, plg. formas su dviem dalelytėm ašeinos, dujeinos. Taip atsirado rytų aukštaičių įvardžių vns. naudi- ninko formos Mdng.nai< manie+ nai,tdve nai ir veiksmažodžių bendratys aif €.nai<eitie+ nai, dirptęnai. Kadangi greta buvo arba ėmė rastis sutrumpéjusios formos: mdi, tdu, sau; ait, di.rpt; todėl ilgainiui -ienai, -ienos imta suvokti kaip formantai ir pradėta dėlioti prie žodžių, kurie galūnės ie niekada nėra turėję, plg.: dSe.nai, dše.na.s, jūmę.na i „jam“.dil.je.nai,iš kur, tur būt, rytų aukštaičių tarmėse yra atsiradę ir dSe.n, dit. je.n, dvi. je.n, tū.ję.n. 8 Plg. pagal „Programos“ 284 klausimą surinktą tarming medžiagą. ? Plg. pagal „Programos“ 351d klausimą surinktą medžiagą. 1° Plg. „Programos“ 234b klausimo medžiagą. " Atskiri tarmės atstovai tvirtina turį giminių apie Vilkaviškį, tačiau nežinia ar jų seneliai iš ten kilę ir, be to, ar jie šio miesto pavadinimo kartais nepainioja su Vilkmerge (Ukmerge). : 199 buvusi vartojama kokio nors autoritetingesnio kultūros veikėjo. Prie tos formos paplitimo, tur būt, nemaža bus prisidėjusios to paties laiko dgs. 1-ojo ir 2-ojo as- mens formos su kietu s(š), pvz.: bū'sma, duosma, atsiminsma, nerasma, suge.ddsma, uškasma, užmiršma; užraši'sta, nuvešta, pame.gista, panesta, uštiksta, važuosta. Taip pastarosios formos tariamos ir šiaurės rytų Lietuvos kampe, maždaug nuo linijos, einančios pro Papilį, Salamiestį, Subačių, Troškūnus į pietus nuo Anykščių, Utenos, Dūkšto?!?. Kartą girdėta forma atiduosmi, būdinga Lietuvos šiaurinei da- liai, esančiai į vakarus nuo minėtojo ploto. Būsimojo laiko trečiojo asmens formos tariamos kaip ir šiaurės rytinių aukštai- čių, pvz.: atsimę.gds ~ atsimiegds, be.gas ~ bėgios, dds || dės ~ duos, nesumd.- kés ~ nesumokés, padės, pribéks, pasidaris, sakis. Tariamosios nuosakos vns. pirmojo ir trečiojo asmens veiksmažodžių formos yra dvejopos: ilgesnės ir trumpesnės. Ilgesnes galūnes daugiausia turi pirminiai veiks- mažodžiai, pvz.: ataice, bir de, papilče, pašūkče. Trečiasis pirminių ir iš jų padarytų priešdėlėtų veiksmažodžių asmuo visada turi kirtį galūnėje, pvz.: bu.tū*, dirpti, inaitū', keltir, nenuvarktū', pradžu.tū', plg. sangrąžines formas jd.ktū's, suktūrs. Rečiau pasitaiko tų veiksmažodžių sutrumpintos formos, pvz.: bié, būt. Antrinių veiksmažodžių dažniau vartojamos sutrumpintos formos, plg. md.- kėč, pasaki“č, ažustatit, pamatit, prisiŽu.rdt, prisklausit. Tariamosios nuosakos daugiskaitos 1-ojo ir 2-ojo asmens fcrmos taip pat yra dvejopos, plg. galetume.m, galetume.t, ge.ddtume.m, nesmaisi-tume.t, pavdlgi.tume.t ir būtum, bū'tut, Zindtum. Tiktai kartą girdėta rytų dzikams badingesné forma su formantu -ba : més pasakitumba. Liepiamosios nuosakos formos paprastai yra šios: nešd.kinėk, se.dék || sa.dėk, aikim, lekit. Vienaskaitos antrojo asmens formos kartais turi galūnę -e. < -ie, pvz.: pajimke. šaukštėli. ir aike. Leidžiamosios nuosakos formos padaromos dažniausiai iš esamojo arba būsi- mojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių ir žodelio tegul, pvz.: tegū.l ataina, te- gū.l 'atsivėš. Su dalelyte te- formos retesnės, pvz., dabaF tava. vdle.i tebi na. Visų laikų ir nuosakų nepriešdėlėtų sangrąžinių veiksmažodžių dgs. 1-ojo asmens formos yra be galūnės balsio ė, pvz.: baigems ~ baigiamės, gi'džems, kaps- tams, klausems, mdkems, sėdams, si.lsims ~ ilsimės, tū.rims, rū'pindava.ms, sar- mūdavams „gėdydavomės“, mi.lesme.ms, détums ~~ détumés, mdki.tums, taisi'- kims. Jos, tur bit, atsiradusios pagal nesangraZines formas, neturinčias galūnės bal- sio -e. Iš dalyvių tarméje geriausiai yra išlikusios veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko formos, pvz.: atvažėvi.s, isipū'ti.s, sušaloi.s, suti.nus, usirl.šus, pašū.ti., pavargi., prapubluse.s. Veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių vns. vardininko formų neišgirsta (jų vietoje pavartojamos rusų kalbos formos stojdsces „stovintis, stovįs“, tekū.čes „tekantis, tekąs“). Pasitaiko tik kitų linksnių šių dalyvių formos: vns. gal. miegunti., verkunču., dgs. įnag. dėgunče.m. Neveikiamosios rūšies dalyvių taip pat dažniau vartojamas būtasis kartinis laikas, pvz.: api'rištas, atdsu.stas, išvi.rtas, iškepta, nupjdutas, nesėti, supjdusti.tu.s „supiaustyti“. Esamojo laiko užrašytos šios formos: dremas, nevi.rgdZema, pakelema „pakinktų dalis“. 12 Plg. „Programos“ 353 klausimo medžiagą. 200 Padalyvių formos palyginti retos, pvz,: esamojo laiko -ainunt, bedugunt, besdėdžunt, verkunt; būtojo laiko — susėdus, suvdėdus. Pusdalyvio formų užrašyta dar mažiau: dirbdamas, ge.dddama, nukludi“dami „nutverdami“. Gana gausiai vartojamos siekinio formos, pvz.: atsisėda. vakarieni. valgi.- tu.; pę.tdutu. aina; ažustati'dava. melstu.; ci.ba, ci.ba, d.škėla.s, karklėlu. grauštu.; kėlkis, brd.lū.kai, di.rptu. darbéle.; prasa.m, tamsta svd.čū.la, viduri suši.ltu.. Būdinio formos yra tokios pat, kaip rytų aukštaičių ir dzūkų, pvz.: nešti nasa kavdi; kaip pilti pi.la. Tarmė turi nemaža įvairių prieveiksmių, kurių būdingesnius pateikiame. Prieveiksmiai, atsiradę iš sustabarėjusių daiktavardžio linksnių, pvz.: vns. kilm. ri.ta., vikara., naktės; vns. nag. grééum, kri'Žum, nak; vns. inesyvas artie, ret. arté „arti“, namé, ri.tdi, ta. lie; prie vns. įnag. ir inesyvo sustabaréjusiy linksnių skirtini ir prieveiksmiai paskui, paskum'*; vns. aliatyvas namd, reč. namčn (kur n atsiradęs, tur būt, pagal vns. iliatyvą), namdpi; dgs. įnag. basūm, skubūm, uškurūm vd.k&m. Daugiau yra sudurtinių prieveiksmių, kurių antrąjį dėmenį sudaro sutrum- pėjęs daiktavardžio linksnis, o pirmąjį — kurios nors kitos kalbos dalies žodis, pvz., vns. gal. su įvardžiu ar skaitvardžiu: ki.tunde.n, ki.tu.rd.s (kitą rozą), Siside.(i), ši.tu.- de.n, trėču.de.n, unitru.dien, vi.su.de.n, vil.su.čės (visą čėsą), kdžnu.de.n; vns. kilm. su būdvardžiu ar skaitvardžiu (pažymimuoju įvardžiu): neviena. kart, paskuti.ne. kart, viena. kart, viena.si.k; dgs. vard. su įvardžiu: aniemet, kitėmet, šėmet, kūžnimet. Prie šios grupės pateiktini ir prieveiksmiai, atsiradę iš daiktavardžių su įvairiais priešdėliais ar prielinksniais, kur daiktavardis dažniausiai yra be galūnės, pvz.: at- galė, likpiet || likptdt, pd.piet, pardėn || pardien, parndki || perndki, pargavén, parzém, azvakar. Iš būdvardžių prieveiksmiai daromi su šiais formantais: -(i)ai (gailei, grai- tai || grait, pérnei, ski.stai, sdcei, stacei, tunkei „dažnai“, vargei, le.ti.viskai, seni biškai), -yn (arti'n, auksti‘n, ta.li'n, Zemin). Suprieveiksméjusiy atskirų būdvardžių linksnių maža, plg. nieckatrosios giminės vns. gal. daiigi, nedaiigi; vns. įnag. graitu nū.mire. greta greit, graitū' ju apsirga. Kiek daugiau vartojama suprieveiksmėjusių būdvardžių ar būdvardinių prieveiksmių su priešdėliais bei prielinksniais, pvz.: ažupėrnei, išlingvū.ka., pa.nedaūk, palingvéle., pati-ke., pati.kū.ka., par i.lga „ilgainiui“, paskersai. Užrašyta ir keletas skaitvardinių prieveiksmių, pvz.; sustingę vietininkai dve- jūs, dvejos || dvejies || dviese, keturios, pinkds, trijulos || triesd, kelintinio skaitvardžio bevardė giminė pirma; sustingę prielinksnio ir skaitvardžio junginiai ažvien „iš vieno, vienaip“, išvien. Kartu galima minėti ir iš skaitvardinių būdvardžių padary- tus prieveiksmius, pvz.: dvejdkei, dvi.gubai, neve.ndkei, tri.gubai. Iš jvardiniy prieveiksmiy pirmiausia minėtini sustinge atskirų įvardžių links- niai, pvz., bevardės giminės vns. vard. ir gal. vi.sa ir sutrumpėjusios formos kiek, tiek (iš kur, manoma, kilęs ir tik); fonetiškai pakitęs klausiamojo įvardžio kienas vns. kilm. ka.nd ( <ke.na. < kiena~kiend) dalelyte virtęs vns. įnag. kubo || kd geraūs. '3 Plg, K. Ulvydas, Vienaskaitos naudininko prieveiksmėjimas ir prieveiks- miai su formantais -(i)ui, -i lietuvių kalboje, „Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai“ (straipsnių rinkinys), Vilnius, 1957, p. 122. 201 kai bū.va.; par vėlnu. kije.s kai drkle.; dni.s par maf prėūše.; kdlgi par taū au- si" nėr; par ku daugaii vaikit. Prielinksnis pas pavartojamas retai, pvz.: aukstam kalndli. pa(š) 24lu. gi.ru. (d.); nuvažavaū paz gdru. gi-ditd.ju.. Lk. prielinksnis per tarméje tariamas par; jis čia vartojamas su galininku ir inagininku ir reiškia: a) vietą, virš kurios arba per kurią kas nors vyksta, pvz.: vafuoju par gi.fu.; preina, paf péti. plauksi; ainam par ke.mais; b) atstumą, pvz.: par naméli. ki.tas kambari's; c) būdą, pvz.: par mum par pu.si. sumaisi‘ta (kalba ir gyventojai); par ndsi. Snéka; d) laiką, laiko tarpą, pvz.: par pi.si. métu. ar par metiis minédava (mi- rusiji); par sekmi.nis ge.lém aptaisa. vaFtus. Prielinksnis po tarméje vartojamas su naudininku, galininku ir jnagininku ir Zymi: a) laiką, pvz.: balsu. sugadinaii pd. li.gai; pd. tam karui pabége.lu. daūg bū.va.; teip métai pi. matais ir aina (laikas); pa mezlevūm vėždava.; b) būdą, pvz.: gére pd. vi.su. stikli.ni.; : galėje. pajimte. pd. pdpereis „galėjo paimti pagal popierius, dokumentus“; inlais pd. td. rastelu; ir teip suveidava. pd. namais „(jaunimas linksmintis) šueidavo į į namus paeiliui“; pavdsari. kviečus pd. akę.čūm sėje „pavasarį kviečius sėja į tik suakėtą žemę“; c) kiekį, pvz.: padd.vandje. pd. drkli.; pd. vienu., pd. pdru dioda; visi pd. pdri stdve; pd. žalū. ru.ti. šakdėloi. més tau vi.sa.s diosma; „d) vietą, pvz.: pd. kiemu. vaikšče. je.; pavedždje. ši.ta. kaminélu, pd. tėšmeni. Su kilmininku po retai tepasitaiko, pvz.: pd. savdite. s mergi.na.s te.vai va- di.na ini sail. Prielinksnį prie tarmė vartoja su naudininku ir įnagininku reikšti: a) vietai, pvz.: pre. krdštui bi.va.; iskdskit duobi. pre. sliūkščui; pre. šū.lūui namas medi.nis stdve; pre. tdm medi.fiui namui; pre. u.pei gi.véna.m; pre. mére.m sėdi senélis; pri trijeis ke.mais dara. altdius; b) asmeniui, prie kurio kas darosi, krypsta, pvz.: dnas veike. pre. jdm; viena pre. vienai sustdje; pre. manim bū.va.; pre. tūvim stdve; brūle.ne. išėje. pre. te.vélui. Prielinksnis pro vartojamas su galininku ir reiškia: a) objektą, apie kurį kas nors kalbama, pasakojama, žinoma, pvz.: seniū.kai vis prd. ta Lietuvu. šnekėdava.; pakalbėtume.t ndr prd. ši.tu. krastu.; suži- nds prd. seni'bi.; daūk prd. ji“ ži.na.; saki*dava. prd. vélius ir veliukus: prd. vilku. pdsaka (šiuo atveju tik labai fetai pasitaiko konstrukcija su prielinks- niu apie, pvz.: apę. jauni.ki. gieda); b) vietą, pvz.: (reikšme „per ką nors kiaurai“) Žikfu prd. li.ngu.; pra. dpaču. ū.ndd. aina; (reikšme „pro ko nors šalį“) prd. mdna. gri-fu. prdveže.; €) būdą, pvz.: reike tindeiiu prd. atdgalu. ruiku. apipurkšt. Prielinksnis až(u) vartojamas greta už(u). Abu šie prielinksniai eina su kil- mininko ir galininko linksniais ir reiškia: 203