Veikiamųjų dalyvių formos Karsakiškio tarmėje

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA VEIKIAMŲJŲ DALYVIŲ FORMOS KARSAKIŠKIO TARMĖJE A. VIDUGIRIS Čia trumpai aprašomos svarbiausios Panevėžio raj. Karsakiškio (tarmiškai tariama Karšakiški.s, rečiau Karšakiške., Karšakine.) apylinkėje1 vartojamos veikiamosios rūšies dalyvių formos. Toje apylinkėje yra palyginti daug gerai išlikusių veikiamosios rūšies dalyvių formų. Kai kurių dalyvių formų vartojamų senesniųjų Karsakiškio tarmės atstovų, dabar nepasitaiko nei lietuvių literatūrinėje kalboje (toliau — lk.), nei kitose tarmėse. Tarmėje vartojami daugiausia tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai. Esamojo laiko veikiamieji dalyviai Esamojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš a, ia2, a (lk. o) ir retai pasitaikančių priebalsinio kamieno veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens, pvz.: mõkʒ ~ mõka: mõk.u.s, mõkunt⁴; kèlʲ ~ kèlia: kèlù.s, kelnìt; gū.l ~ gūlia: 1 Karsakiškio miestelis (apylinkės centras), esantis 17 km į rytus nuo Panevėžio, yra beveik pačiame rytų aukštaičių vakarinų puntininkų tarmės centre (plg. J. Šukys, Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinų puntininkų tarmių būdingosios ypatybės, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 5, Vilnius, 1961, p. 182; Karsakiškis ten duotuose žemėlapiuose pažymėtas 204 numeriu). Straipsnyje pateiktoji medžiaga užrašyta iš autoriaus gimtojo Velniakių kaimo (tarmiškai taría Velnekẽi), esančio apie 4 km į šiaurės rytus nuo Karsakiškio. Atskirai pavyzdžiai taip pat imti iš gretimų Karsakiškio, Palaukių, Vepų, Daukšėnų, Grėvėiškių, Butėnų, Ropidų, Pelediškio, Bygailių, Aščialagilių ir kitų kaimų. Visų tų vietų gyventojai kalba ta pačia vakarinų puntininkų tarme, kaip ir Velniakių kaime. 2 Visi senieji i, ir daugelis priebalsinio kamieno veiksmažodžių tarmėje yra perėję į i ia kamienus, pvz.: gãlem ≈ gãliam(e), stóvem ≈ stóviam(e). 3 Ženklas ʋ reiškia platų, redukuotą užpakalinės eilės balsį, paprastai šaknies ir galūnės u, vieną ir einantį kirčiuotų tvirtagalės priegaidės ir nekirčiuotą mišriųjų dvigarsių pirmuoju sandu, ir galūnės a, pvz.: rūnkʋ ~ rankù, sukʋ ~ sukù, ženklas ɪ — platų, redukuotą priešakinės eilės balsį, dažniausiai i ir supriešakėjusį u, a vienus ir einančius kirčiuotų tvirtagalės priegaidės ir nekirčiuotų mišriųjų dvibalsių pirmuoju sandu, pvz.: kìñčʋ ~ rẽnčia; su lãkñčʋ ~ su lẽkiančia. Šis ɪ vietoje supriešakėjusiu u, a kartais turi dar vidurinės eilės garso (ə) atspalvį. 4 Kadangi moteriškosios giminės formų galo priebalsis t yra tik truputį minkštesnis, negu, pvz., padalyvyje sėdžint, bet kietesnis, negu bendratyje sėdėt, todėl jo minkštumas visai nežymimas. 187 gū.lu.s, gū.lint || gulīnt; perščč ~ peršččia: perščč.u.s, peršččnt; praša. ~ prašo: prašu.s, prašvnt; ēsti (reč. ásti) ~ ēsti: asū.s, asūnt. Šio laiko dalyviai kaitomi taip: Vienaskaita V. di.rbu.s, di.rbunt, lakū.s, lakūnt K. di.rbunčė., di.rbunčė.s, lākunčė., lākunčė.s N. di.rbunčem, di.rbunčė., lākunčem, lākunčė. G. di.rbunti., di.rbunčū., lākunti., lākunčū. Įn. di.rbunčō., di.rbunčį, lākunčō., lākunčį In. augunčem, augunčō., lākunčem, lākunčō. Il. augunčen, augunčō.n, lākunčen, lākunčō.n Daugiskaita V. di.rbu., lakū. K. di.rbunčū., lākunčū. N. di.rbunčiem, di.rbunčō.m, lākuntiem, lākunčō.m - G. di.rbunčō.s, di.rbunčīs, lākunčō.s, lākunčīs Įn. di.rbunčė.s, di.rbunčō.m lākunčė.s, lākunčō.m In. di.rbunčō.su, lākunčō.su Il. di.rbunčō.sru, lākunčō.sru Vyr. g. vns. vardininko formos su galūne -(i)us ~ -(i)ąs tarmėje paprastai vartojamos tik predikatyviškai (t. y. eina tariniu arba vardine tarinio dalimi) atpasakojamojoje kalboje, pvz.: dedū.s pl.nigus kapšīn ir niekam nerōdu.s; bū.va. beinu.s (ir beinū.s) čīnai, al vēl susitūrėję; dā ir dabar tebegailu.s sava. pirmōse.s pačēs. Būdvard iškai kartais pavartojamos naujesnės, pagal kitus linksnius (vns. gal., naud., įnag.) sudarytos formos su priesaga -(i)untis ~ -(i)antis, pvz.: stōvinti.s, tēkunti.s ū. ndo.; di.rbunti.s žmogus badū nemirs. Moteriškosios giminės vns. vardininko forma yra be -i, pvz.: ji mōkvnt vi.sa di.rpį; jās širdis nvjaāčint nelāimi. Būdvard iškai pavartotų mot. g. vns. vard. formų neteko girdėti, pvz., lk. pasakyma čia kvėpia džūstantį žolę tarmėje pasakytų taip: či žolā džu.stv, te ir kvēp. Daugelis vns. vardininko formų yra labai įvairiai kirčiuojamos, pvz.: vyr. g. ainū.s, asū.s, dedū.s, degū.s, kelū.s, peršū.s, šnekū.s ir ainu.s, āsu.s, dėdu.s, kēlu.s, peršu.s, šneku.s. Į akis krinta mot. g. galūninio kirčiavimo formos, pvz., ainvīt, asunīt, kelūnt, lakūnt, kurias į lk. fonetiškai transponuoti reikėtų šitaip: esantį (< *esantį, plg. Daukšos Postilėje pasitaikančias įvardžiuotines formas santijį 354₃, 542₆, atēntū 251₃), keliantį, lekiantį⁵. Tos formos vartojamos šalia šakninio kirčiavimo formų: āinunt ~ ēinanti, āsunt ~ ēesanti, lākunt, peršunt, šnekunt. Sutampančios vyr. ir mot. g. dgs. vardininko formos su -(i)ų ~ -(i)ą (pagal kilmę tai bevardės giminės vns. vardininkai⁶) taip pat daugiausiai vartojamos atpasakojamojoje kalboje, pvz.: tās gurgōže.s te a s ū miestā. II.kūčė.; ir bužėnėlė- ⁵ Vakarų aukštaičiai vietomis teb eturi išlaikę sveikas mot. g. dalyvių formas, pvz.: nenorianti, žr. E. Grinaveckienė, Mitu vos upyno tarmė, filol. m. kand. disert. autoref. Vilnius, 1956, p. 13. ⁶ Žr. J. Endzelīnas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 202; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 250. 188 (Butėnų kaimo gyventojai) padedū raudōt; anė jōs nðru. išvari-t, o tē neinu.. Kalbant apie tam tikrą daikto ar asmens ypatybę, kartais (labai retai) pasako- mos ir dgs. vardininko formos, padarytos pagal kitus linksnius, pvz.: sōpunčė.s rūńka.s; stōvnčė. medžė. ~ stōviančiai medžiai7. Vyr. g. vns. įnagininkas ir dgs. galininkas turi iš senesniojo galūnės dvibalsio uo suvienbalsėjusį ir sutrumpėjusį iki pusilgio balsį o, pvz.: su gį.rgždunčo. ratō; šōvų paskūm važūjnčo.s nū.seke8. Vyr. g. dgs. įnesyvo ir iliatyvo formos dėl suvienbalsėjusio nekirčiuoto uo yra sutapusios su atitinkamomis mot. g. formomis sōdžunčo.si, važūjnčo.snu. Vns. įnesyvo formos sutrumpėjusios dėl sistemos: vyr. g. yra be galūnės balsio – tėkunčėm < tėkunčėm ~ tėkančiame, ži’džnčėm < ži’džnčėm ~ žydžiančiame; mot. g. – be viso skiemens: augunčo. < augunčo.ji ~ augančioje, stōvnčo. < stōvin-čo.ji ~ stōviančioje. Sangrąžinės ir įvardžiuotinės formos gerokai retesnės, pvz.: šnekūsi(s) visų sustōji.; sāka., visūs nōrīnčo.s.o.s lais važūoi. Būtojo kartinio laiko dalyviai Būtojo kartinio laiko veikiamieji dalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžių, pvz. ā kamieno: bū.va. (< *buvā): bū.vi.s, bū.vus; norējė.: norēji.s, norēji.s; ē kamieno: rōdė. (< *rādē): rōdi.s, rōdžus, vēžė.: vēži.s, vēžus. Vienaskaita V. di.rbi.s, di.rbūs, lėki.s, lėkus K. di.rbūse., di.rbūse.s, lėkuse., lėkuse.s N. di.rbūsem, di.rbūse., lėk·sem, lėkuse. G. di.rbūsi., di.rbūsu., lėkusi., lėkūsu Įn. di.rbūso., di.rbūsi, lėkūso., lėkusi Įn. di.rbūsem, di.rbūso., lėkūsem, lėkūso. Il. di.rbūsen, di.rbūso.n, lėkusen, lėkūso.n Daugiskaita V. di.rbi., lėki. K. di.rbūsu., lėkūsu. N. di.rbūsiem, di.rbūso.m, lėkusiem, lėkūso.m G. di.rbūso.s, di.rbūsi.s, lėkūso.s, lėkūsi.s Įn. di.rbūse.s, di.rbūso.m, lėkuse.s, lėkūso.m Įn. di.rbūso.si, lėkūso.si Il. di.rbūso.snu, lėkūso.snu 7 Tiek pastarųjų, tiek ir kitų formų, pvz., mot. g. vns. naud., vyr. g. dgs. įnag. galūnės balsis -ė (di.rbunčė., lākčnčė., di.rbunčė.s, ži’džnčė.s) Karsakiškio tarmėje fonetiškai atsiradęs iš dvibalsio iai, plg. kitas formas: arklē~arkliai, gardžē~gardžiai, smarkē~smarkiai. 8 Tokias šių linksnių galūnes tarmėje dažniausiai turi daugiskemeniai įvardžiuotiniai ir neįvardžiuotiniai būdvardžiai, skaitvardžiai, dalyviai, taip pat galūninio kirčiavimo ir daugiskemeniai įvardžiai, pvz.: su di.delo., pirkti.no.s pirmōjo., untrōso.s, katrō, visokōs. Dvibalsis uo paprastai vienbalsėja iki o, būdamas nekirčiuotas žodžio kamiene ir kirčiuotas žodžio galūnėje, plg.: podēlis, ūndo., sesō, dōs ~ duōs. 189 Vyr. g. vns. vardininko formų galūnė yra -i.s ~ -ęs, mot. g. -(i)us ~ -(i)usi: ėjis, ėjis, prižėbl.s, prižėlus. Abiejų giminių dgs. vardininkas turi apibendrintą bevardės giminės vns. vardininko galūnę -i. ~ -e⁹: pabaigi., susidėji.. Būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių formos tarmėje dažniausiai vartojamos tik predikatyviškai, pvz.: pirmučiausi iš Palauku. b ū. v i. s mátinikus; ar da buvę įsipībl.s baršču.; ke močį grižus, te sūmus vžli.p.i.s vūt aukšta. ir pasisėpi.s; labė bjauri stoviėne. b ū. v v s; buvō prėjus pre stala. „buvau prieusi prie stalo“; bet ir mán vi.s tokį širdis nvsigvndvs „man vis kažko nelabai gera“; pabrū.ki, užž.kala, pati.lte. „pabruke, pakiše (oži) užkalė patiltėje“; par kāru. ž ū. v i. daug žmonių; svsėdi, boba.s ir taušku. niekus. Visų kitų linksnių galūnės yra tokios pat, kaip esamojo laiko veikiamųjų dalyvių. Sangrąžinės formos pasitaiko tik retkarčiais: bāri.s.i.s, bāri.s.i.s lig vdu.nakčė.; Joniene. jūsksis iš jų. Būtojo dažninio laiko dalyviai Tarmės, kaip ir lk., būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžių. Jie paprastai turi tik vns. ir dgs. vardininko formas, kurių galūnės nesiskiria nuo atitinkamų būtojo kartinio laiko veikiamųjų dalyvių linksnių galūnių, plg.: di.rbdavi.s, di.rbdavus, di.rbdavi., lėgdavi.s, lėgdavus, lėgdavi.; saka., senōbe.s, laikūosi tmai sōdžs stovědavi.s; senō dvārį reigdavi. labė daug di.rpi; priseidavi. vsaķu. jei vienē padi.rpi; ji vi.s gi.rdavusi.s. Būsimojo laiko dalyviai Šio laiko veikiamieji dalyviai daromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių kamieno (-šio-), pvz.: aišu.s, aišunt, di.rpšus, di.rpsunt, jaušu.s, jaušunt, nėšu.s, nėšint. Mot. g. vns. vardininko formos kirčiuojamos ir priesagoje: nešint (< nešianti), vešint. Be vns. vardininko, tarmėje dažnai vartojamos ir būsimojo laiko dgs. vardininko formos, pvz.: ritō jei priseišu. kārve.s gani.t; reikšu. jam da gvelū pažūrėt; jė da norēšu. ir daugō pasisėnaū. Kitų linksnių formų tarmėje beveik nepasitaiko. Tariamosios nuosakos dalyviai Skirtingai nuo lk. ir daugelio kitų lietuvių kalbos tarmių, Karsakiškio tarmėje yra vartojamos tariamosios nuosakos dalyvių formos. Paprastai jas vartoja senesnieji tarmės atstovai, atpasakodami kito asmens norus, pageidavimus, ketinimus. Iki šiol tariamosios nuosakos dalyvių formų buvo užfiksuota tik iš Kupiškio raj. Subačiaus apylinkės, pvz.: atknabī’tunt ir ji, tik nešū su kuo „atknabītant(i) ir ji (užlankstytą viršelį), tik nešą su kuo“ (Subačius¹⁰); kad norētū.s, tai jimtū.s ir padarītus (Subačiaus apyl. Budrionių k.). Minė- ⁹ Plg. J. Endzelynas, min. veik., p. 205; J. Otrębski, min. veik., p. 258. ¹⁰ Žr. Lietuvių kalbos žodynas, VII, Vilnius, 1962, p. 194. 190 tos Subačiaus tarmės formos savo kilme, atrodo, yra susijusios su tariamosios nuosakos trečiojo asmens forma11. Karsakiškio apylinkės tarmėje vartojamos tariamosios nuosakos dalyvių formos yra su kamiengalio afrikata č, pvz.: aiču.s ~ eĩčias, aičint ~ eĩčiant(i), bū‘čiu.s, bū‘čint. Tai verčia galvoti, kad tos formos yra padarytos iš tariamosios nuosakos vns. pirmojo asmens, plg. aiči ~ aičia, bū‘či ~ būčia. Tariamosios nuosakos dalyvių galūnės yra tokios pat, kaip atitinkamų veikiamųjų esamojo ia kamieno ir būsimojo laiko dalyvių galūnės. Tačiau tie dalyviai kaitomi tik gimine ir skaičiumi, pvz.: vyr. g. vns. vard. aiču.s da, al nebegālu.s; jėgu bū‘čiu.s žmōji.s, kad nieka negauis, te nebū‘čiu.s nė iš vieta.s jū.dmi.si.s; kad p a j i e š k o č u.s, te gal dā ir rāšču.s kokū‘vienu.; mot. g. vns. vard., sāka. aĩčint (|tekėdint) už jė, kad imtū; kad reiks, te galėčint ir jinė palūopt kaũlus; apsidīrpčint ir vienu pati; jām vi.sa pasakīčint apė tū pām.; veščint parduot visūs pašūs, kad sāu nereikt (ir n e r e i k č u.). Ir vyr., ir mot. g. dgs. vardininko forma viena (iš kilmės apibendrintas bevardės giminės vns. vard.): rāša., kad atvažiōčiu. visi, jėgu žmōnu nesirikt (ir nesirīktint); laišėu. ir jė sāva. sūnu. važuōt, al nebū‘su. kām senū. žūrėt; reiktėu. aplenktī tōvus, al nōsu. vi.s laika.. Pasitaiko ir sangrąžinių tariamosios nuosakos dalyvių formų, pvz.: bažčintis ir jimė už tokos darbos; kad bū‘čiu iš kā, te statī.čiu.si naūju. gričiu.; žemėčiu.si.s da ir vūnkarṭ. Iš Karsakiškio ir Subačiaus apylinkių (maždaug iki XVIII a. vidurio įejusių į Subačiaus parapiją) užfiksuotos savotiškos tariamosios nuosakos dalyvių formos greičiausiai nėra labai senos, o vėliau atskirose tarmėse atsiradę naujadarai pagal tiesioginės nuosakos dalyvius. Per ilgesnį laiką, gal būt, bus užfiksuota dar ir kitokių tariamosios nuosakos dalyvių formų iš kitų vietų. Pavyzdžiui, jų galėtų būti dar bent gretimose vakarinių puntininkų tarmės apylinkėse. ФОРМЫ ДЕЙСТВИТЕЛЬНЫХ ПРИЧАСТИЙ В КАРСАКИШКИССКОМ ГОВОРЕ А. ВИДУГИРИС Р е з ю м е В статье описываются формы действительных причастий, употребляемых в окрестностях села Карсакишкис (р-н Паневежис Литовской ССР), которое относятся к говору западных пунктинников. Причастие в говоре образуется так же, как и в литературном языке, только вместо форм с основой на -i в говоре употребляются формы с основой на -ia: gū.lu.s, gū.lint „лежащий, -ая“, tū.lu.s, tū.lint „имеющий, -ая“. В говоре чаще всего употребляются действительные причастия настоящего и прошедшего однократного времени, ср. именит. пад. ед. ч. di.rbu.s, di.rbunt „работающий, -ая“, di.rbi.s, di.rbus „работавший, -ая“; род. пад. ед. ч. di.rbunče, -e.s; di.rbuse, -e.s и т. д. Формы изменят. пад. имеют общие для мужского и женского рода, напр.: di.rbu „работающие“, važuōju. „едущие“, bū.vi. „бывшие“, turėji. „имевшие“. 11 Plačiau apie tų formų kilmę ir vartojimą žr. A. Kučinskaitė ir K. Morkūnas, Retos lietuvių kalbos tariamosios nuosakos formos, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, t. 1 (16), 1964, p. 215 tt. 191 Формы действительных причастий прошедшего многократного и будущего времени употребляются обычно только в именит. падеже: di.rbdavi.s, di.rbdavus, di.rbdavi., di.rpsiu.s, di.rpsunt, di.rpsiu. . Кроме форм причастий изъявительного наклонения, в говоре сравнительно часто встречаются и формы причастий сослагательного наклонения, образованные, как предполагается, от форм 1 лица единств. числа сослагательного наклонения, напр.: „был, -а бы“: būčiu.s, būčint, būčiu.; norėč „хотел, -а бы“: norėčiu.s, norėčint, norėčiu. Место ударения в некоторых двухсложных причастиях наст. вр. непостоянное: одни и те же формы могут иметь ударение на корне и на окончании, напр.: ainù.s, ainùnt „идущий, -ая“ и ainù’s, ainvìt < einanti < *einanti; aišìnt, aičìnt и aišùt, aičùt. Следует отметить, что большинство действительных причастий в именительном падеже ед. и множ. ч. выполняют функции сказуемого: susėdi. bōba.s ir taušku. niėkus „бабы сидят и болтают“. Местоименные и возвратные причастия встречаются редко. 192 9