Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA Li. E-T - U“V-0O Ss TS R MOK S LU AKADEMIJA IS RYTU AUKSTAICIU TARMIU DAUGISKAITOS INESYVO FORMU ISTORIJOS K. MORKUNAS Yra pagrįsta nuomonė, kad dabartinis lietuvių kalbos vietininkas, dar vadi- namas esamuoju vidaus vietininku, arba inesyvu, padarytas su postpozicija *- Pirmiausia tai rodo tafmės. Visi rytų aukštaičiai ir dzūkai, senąjį žodžio galo *- (ar *-¢) išvertę -i, vienaskaitos inesyvą taria lauki! < *lauk-ėn (> literatūrinėje kalbo- je laukė), vadinas, kaip ir vienaskaitos įnagininką žemi, atsiradusį iš *žem-ėn (> Ik. žemė); plg. taip pat senųjų lietuvių kalbos paminklų, rašytų rytų aukštaičių tarmės pamatu, vienaskaitos inesyvo formas: sudeimi AK? 22,,, tami septyneti AK 485,, raszty PS* I 15,, giwenimy PS 1 43, šalia vienaskaitos įnagininko galybi AK 52, galiby PS I 155. Įrodinėdami dabartinės (literatūrinės) lietuvių kalbos daugiskaitos inesyvo formų laukuosė, šakosė kilimą iš *laukuos-ėn, *šakos-ėn, kalbininkai gana dažnai remiasi ir rytų aukštaičių tarmių formomis /aukuosi, šakosi, manydami, kad ir jų -i atsiradęs iš *-ėn. Tačiau pastarųjų formų kilmės klausimas iš tikrųjų nėra toks pa- prastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugiskaitos inesyva su -i — laukubsi, šakėsi, žievėsi ( ževėsi hs pirtysi — dabar turi tiktai pietvakariniai rytų aukštaičiai: Panevėžio, Krekenavos, Ramygalos, Trus- kavos, Pagirių, Siesikų, Pabaisko, Gelvonų apylinkės (žr. žemėlapį — 1 pav.). Kita rytų aukštaičių pietinė dalis — Lyduokių, Molėtų, Širvintų, Musninkų apylin- kės — vartoja to linksnio formas su -e: laukuose, šakėse, žievėse, pirtyse; tokias ! Kitų kamienų vienaskaitos inesyvo formų postpozicijos balsis rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėse yra nukritęs, plg.: galvo, pievo, žemė (Panevėžys), medy, vagoj, sdujij „saujoje“, dabė(j) „duobėje“, upij „upėje“, pirty (Gelvonai, Pabaiskas), rufikaj „ran- koje“, valdžioj, akmeny (Debeikiai), kely, šakoj, duobėj, aky, tufguj (Linkmenys), l6voj, gerklėį, širdzij, nėsij (Kaniava, Varėnos raj.). * Der polnische Katechismus des Ledesma und die litauischen Katechismen des Daugsza und des Anonymus vom Jahre 1605 nach den Krakauer Originalen und Wolters Neudruck interlinear herausgegeben von Ernst Sittig, Gottingen, 1929. AK=Anonimi- nio 1605 m. katekizmo tekstas, DK=M. Daukšos 1595 m. katekizmo tekstas. 3 PS=Syrwids Punktay sakimu (Punkty kazan), Teil I: 1629, Teil II: 1644, litauisch und polnisch mit kurzer grammatischer Einleitung herausgegeben von Dr. Franz Specht. Gottingen, 1929. 10, Lietuvių kalbos morfologiné sandara ir jos raida 145 ~5¢Smn -$e Všn -SeSv s*Uip . / Ds = 2 eVžns eDpl 7 ith eTr SeDbk «g 5-56 5 || “Se el -seTTgn -5-5 “s*KureSkm -SeKtks’ o.kn u olor eDglš" + Vd: - of” “5S ge seAln Po . d i =$,-S$ui, Ls rr ki į ež „s"je “Mit Be $,-Sus Ad bt a šuodynčis,,. ~SeGdr sbS,-se T 0, „AZ SRePbra "SE0Msp 29 “+ Pb = p KzR o Pose AAS J Mi 1 pav. Daugiskaitos inesyvo galūnių — [Sako] -su, -sui, -se, -sa, -si, -sol, -s’, -§ — paplitimas aukštaičių tarmėse. Brūkšniais pažymėtame plote žodžio galo trumpasis e dėl redukcijos virsta i. Vk — vakarų aukštaičiai. Vd — vidurio aukštaičiai. R — rytų aukštaičiai. Dz — dzūkai. Gyvenamųjų vietų vardų santrumpos yra tokios, kaip ir „Lietuvių kalbos žodyno“ (I—VI, Vilnius, 1941—1962). (Žemėlapis padarytas, re- miantis lietuvių kalbos atlasui surinkta tarmine medžiaga, esančia Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute.) 146 y formas (su -e) turi ir atskiros dzūkų šnektos — Dūkštas, Valkininkai, Daugai. Visoje šiaurinėje (didžiausioje) rytų aukštaičių tarmės ploto dalyje dabar vartojamos sutrumpėjusios daugiskaitos inesyvo formos, pvz.: didelivos’ (-s*' = minkštas -s), geriios’, miskuos’, svečiuos', gerds,’ pačiės', šakės', didetės', akys', pirtys' (Linkuva, Joniškėlis, Pakruojis, Šeduva); didelivos, gerubs, miškilos, svečiuos, gerds, pačios, šakės, didelės, akys, pirtys (Biržai, Vabalninkas, Kupiškis, Pandėlys, Rokiškis, Za- rasai, Dusetos, Anykščiai, Utena). Gali kilti klausimas, ar daugiskaitos inesyvo formos su -e minėtose rytų aukš- taičių ir dzūkų šnektose nėra naujos, ar jos nepateko į tas šnektas iš literatūrinės kalbos. Kad taip nėra, rodo senieji lietuvių kalbos paminklai. K. Širvydo raštuose daugiausia vartojamas daugiskaitos inesyvas su -e, pvz.: knigose szwyntose PS I 335, linksmibese ne ižsakitose PS I 7,,, piktuose iu darbuose PS 1 31,4_s,,, namuose PS I 32,,, ažudraustose PS II 4,,, gardibese PS 11 4,,, sirdise PS II 47,. F. Spechto nuo- mone, tikrasis K. Širvydo tarmės daugiskaitos inesyvas buvęs su -i (-y), o formos su -e atsiradusios dėl rašomosios kalbos įtakos?. Špechtui nebuvo žinoma, kad pastaro- sios formos ir dabar vartojamos rytų aukštaičių tarmėse*. Tačiau jo nuomonės tei- singumu abejoti verčia jau vien tas faktas, kad balsį -e turi ,,Punkty sakymų“ I da- lies visos (visų kalbos dalių ir visų kamienų) 229 daugiskaitos inesyvo formos, o IlI-oje dalyje iš esančių 143 to linksnio formų su -e yra 129, su -a — 10 (runkosa 1,,, 2545, kuriosa 94,4, dienuosa 95,,, žadžiosa 149, piktibesa 1683, kitosa 201.4, wietosa 202,, tamsibessa 243,, knigosa 254) ir tiktai 4 yra su -i (pasnikuosy 6, taukuosy 9419, kuriosy 9433, reykatuosy 96,,). Jeigu, apskritai, kitų tarmių ar ankstesnių lietuviškų raštų įtakos Širvydas ir neišvengė, tai ta įtaka niekada nenustelbė jo paties tarmės ypatybių“. Dėl to pateikti statistiniai duomenys rodo, kad tikrosios „Punktų“ auto- riaus tarmės daugiskaitos inesyvo formos buvo ne su balsiu -i (ar -a), bet su -e. Vertas dėmesio ir tas faktas, kad formos su -i ir -a pasitaiko tik ,,Punkty* II dalyje, kurioje kitų tarmių elementų pasitaiko daugiau, negu I dalyje". Vadinas, daugiskaitos inesyvo formos su -e rytų aukštaičių tarmėse yra ne naujai (dėl literatūrinės kalbos įtakos pastaraisiais dešimtmečiais) atsiradusios; jos vartotos jau daug senesniais laikais. Kokia tų formų kilmė? Jeigu laikytumės nuomonės, kad rytų aukštaičių (ir dalies dzūkų) dabar varto- jamo daugiskaitos inesyvo tiesioginis prototipas turėjo postpoziciją *-én, būtų ne- aišku, kodėl iš jos vienur atsirado -i, o kitur — -e. Gal ten, kur to linksnio formos turi -e, iš postpozicijos anksčiau nukrito tautosilabinis mn? Tačiau taip galvoti nėra pamato, kadangi en virtimo dvigarsiu in metu kitų formų *-én visose rytinėse tar- mėse dar turėtas sveikas (plg. jau minėtus tų tarmių vienaskaitos įnagininką žemi * Plg. Sirwyds Punktay sakimu (Punkty kazan)..., herausgeg. von. Dr. Franz Specht, p.:16*, 31*. 5 Plg. ten pat. $ Plg. gana retai ,Punktuose“ pasitaikančius dvigarsius am, an, em, en (amžinu II 364, dpitamsemis 11 1425,, brangiu 11 2074, žemčiuguose 11 179s, azudenktu 11 1895, nendres 11 99s, niopkenčia 11 14233) vietoj rytų aukštaičių um, un, im, in (umžynon I 630, tumsibi II 1423, brungiu 1 29s, žimčiugus 11 3693, džudingie II 1835, nindres 11 99193, niopkinčia II 143;). 7 „Punktų sakymų“ II dalis, išleista 15 metų po K. Širvydo mirties, matyti, dau- giau taisyta leidėjų. 10* 147 < *žemėn ir vienaskaitos vietininką miški < *miškėn). Galima taip pat spėti, kad daugiskaitos inesyvo formų su -i ir -e turėta skirtingos postpozicijos; tačiau ir tam spėjimui pagrįsti tuo tarpu nėra duomenų. Dėl to pažiūrėkime, ar minėtos formos ne- galėjo atsirasti iš vienos formos fonetiškai. Pasirodo, tokiai pažiūrai rytų aukštaičių tarmių žodžio galo vokalizmo dėsniai iš tikrųjų neprieštarauja. Tarmėse, dabar tu- + rinčiose daugiskaitos inesyvą laukuosi, šakosi, atviro ir uždaro žodžio galo trumpa- sis e dėl galūninių balsių redukcijos yra išvirtęs balsiu i, plg. tų tarmių vienaskaitos šauksmininką vaiki, daugiskaitos galininką kdrvis, katis, pusis, Sakis; tarmėse, kurio- se inesyvo formos yra laukuose, šakose, minėtas e išlikęs sveikas, plg.: vaike; karves, katės, pusės, šakės (plg. taip pat K. Širvydo daugiskaitos galininko formas: žmones PS I 260,, karalistes PS I 273,, sunkibes PS II 37,5, duobes PS II 39,). Tai rodo, kad ir inesyvo formų laukuosi, šakosi -i galėjo atsirasti iš trumpo -e®. Tačiau, pripažinus tokią minėtų formų kilmę, kartu tektų pripažinti, kad senesnės daugiskaitos inesy- «vo formos *laukuos-en, *šakos-en (ar *Jaukuos-ę, *šakos-ę) tose rytinėse aukštaičių tarmėse visiškai nebuvo vartotos. Ar galėjo taip būti? Šalia vienaskaitos inesyvo, padaryto su postpozicija *-én, kai kuriose lietuvių tarmėse ilgą laiką dar buvo vartojamas daugiskaitos inesyvas su senąja (bendraindo- europietiškąja) galūne, pvz.: laukuosu, šakosu (plg. s. indų dšvėsu, dsvasu, s. slavų dusėxo, rekax8). Pastarojo tipo daugiskaitos inesyvą randame visuose XVI a. Ka- raliaučiaus lietuviškuose leidiniuose — M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno raš- tuose?. Dar ir D. Kleinas savo 1653 m. gramatikoje (,,Grammatica Litvanica“) rašo: „Dėl daugiskaitos vietos ablatyvų galūnės lietuvių rašytojų tarpe nėra vieningos nuomonės. Vieni mano, kad jų galūnė turi būti fu, kiti — fe, treti — /a“*. Dau- giskaitos inesyvas su -u pasitaiko ir rytų aukštaičių tarmės pamatu rašytuose se- nuosiuose raštuose. Pavyzdžiui, Anoniminiame 1605 m. katekizme (AK) esančios 24 to linksnio formos yra visos su -u (Metūsu 7,,, paskundosu 41,5, dungūsu 4333, 4494, dunguosu 46,5, Dunguosū 48, Kitésu 504, dalosti 505,, kuriosu 60;s, tosu 63,, dienosu 63, kuriosū 63,, szwintiisu 63,,,- darbiisu 70,5, gerybesi 7015, szwintosu 70,4, szwintésu 764, Giertisu 784, deruncitisu 7849, dayktiisu 784, ios 87,5, métisu 87,4, metisu 87, nusi- deimūsu 106,,). 8 K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyne“ yra duota daugiskaitos inesyvo forma akysi, prie kurios pažymėta, kad ji pasitaiko Anykščių ir Kupiškio tarmėse senosios kartos kalboje (plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 359). Tos formos kildinimas iš *akysėn (plg. ten pat) yra labai abejotinas. K. Būga, prie akysi davęs santrumpas An. (= Anykščiai) ir Kp. (=Kupiškis), nenurodė mažesnių gyvenamųjų vie- tų, kuriose forma girdėta. Iš tikrųjų kiek į pietvakarius nuo Anykščių, Kupiškio (pvz. apie Kavarską, Karsakiškį) ir šiandien greta sutrumpėjusių daugiskaitos inesyvo formų (pvz. akys) pasitaiko formos ir su galiniu balsiu -i (akysi), galėjusiu atsirasti iš -ė dėl redukcijos (pačiuose Anykščiuose, o taip pat Kupiškyje žodžio galo trumpasis e į i ne- verčiamas). 9 Daugiskaitos inesyvas daugiausia su -4 yra ir tuo metu (pvz., 1578, 1589 m.) lietuvių kalba paskelbtuose Prūsijos valdžios įsakymuose, plg. Prūsijos valdžios gro- matos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, Vilnius, 1960, Nr. 1; Senieji lietuvių skaitymai, Kaunas, 1927, p. 59, 61 tt. i 10 Žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957, p. 434. D. Kleinui rūpėjo raštų kalbos norminimas. Dėl to jis siūlo vyriškosios giminės daugiskaitos inesyvo formas vartoti su se, o moteriškosios giminės — su sa (plg. ten pat); tos taisyklės jis pats ir laikosi savo gramatikoje. 148 Anksčiausiai daugiskaitos inesyvas su postpozicija *-én, rodos, pradėtas var- toti vidurinių ir dalies vakarinių lietuvių tarmių. Jau pirmuosiuose Lietuvoje pasiro- džiusiuose (katalikų ir reformatų) leidiniuose, rašytuose vidurio aukštaičių tarmės pamatu, vyrauja formos su -e. Pavyzdžiui, M. Daukšos „Katekizme“ (1595 m.) visos (61) daugiskaitos inesyvo formos yra su -e, iš jo ,,Postilés* (DP!) pirmajame 100 puslapių esančių 244 to linksnio formų su -e yra 237, su -a — 5 (pacžiosa 2759, walosa 304, szirdissa 303,, szwétessa 3335, ritūsa 58,,) ir po 1 su -u ir -i (wistiktūsu 35,0, dienosi 583,); M. Petkevičiaus „Katekizme“ !? iš 103 formų 98 yra su -e, 0 5 — be galinio balsio (ndmuos 76,;, Wisuos 90,, sunkibes 116,, baisibes 135s, pamokstuos 148,,). | Iš vidurio aukštaičių daugiskaitos inesyvas su -e galėjo paplisti ir į rytines aukš- taičių tarmes'®. Spėjimą, kad tos formos plito iš vakarų į rytus, rodos, tvirtina ir pačios rytinės lietuvių tarmės (Linkmenys, Švenčionėliai, Švenčionys, Adutiškis, Tverečius, Gervėčiai, Lazūnai), kuriose dar ir dabar vartojamas daugiskaitos inesy- vas su senąja galūne !*, pvz.: kritmuosu, miškuosū (šalia krimuos, miskubos), šakosū, duobėsū, akisū, (šalia akysū, akysu), turguosu (šalia turguos) (Linkmenys); sakdsi, dulkésu, žievėsū, nycysu (Tverečius), jūosu, Smurgdinysu (Gervėčiai), vaftuosu, ūpėsu (Lazūnai). Tiesa, atskirose rytinėse šnektose pasitaiko ir kitokių daugiskaitos ine- syvo formų. Pavyzdžiui, Adutiškio šnektoje greta sutrumpėjusių formų (pvz. miš- kuds) ar formų su -u (pvz.: pievasu, akysū) dar yra formos: miškuose (ar miskuo- set) ilgūose:, akysel, šakūsw (i = suužpakalėjęs i). Daugiskaitos inesyvas miškiosoi galėtų būti atsiradęs iš *miškuosėn, kaip ir tos šnektos vienaskaitos įnagininkas pu- sdr iš *pusén. Tačiau vargu ar taip buvo. Nuo seno vienoje šnektoje dvejopos to pa- ties linksnio formos negalėjo būti vartojamos — viena katra jų tikriausiai yra nau- ja. Formų su -# senumo nerodo daugiskaitos iliatyvas (einamasis vidaus vietinin- kas), kuris Adutiškio šnektoje, kaip ir gretimose šnektose, daromas iš daugiskaitos inesyvo, pridedant prie jo pagal vienaskaitos iliatyvą -n15, plg.: miskiosun, žirniuo- sun, šakdsun, dilkésun, durysun. Daugiskaitos iliatyvo miškūosoim Adutiškio šnekto- je nepasitaiko. Tai leidžia manyti, kad tos šnektos daugiskaitos inesyvas miskiios bi '! DP=Postilla Catholicka. Tai est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwetes per wissūs metūs. Per Kūnigą Mikaloiv Davkszą Kanoniką Mėdnikų, iz tėkiszko pergūldita. Wilniui Drukarnioi Akadėmios, 1599. (Skaitmenys po pavyzdžių' rodo pus- lapius ir eilutes.) 12 Šio lietuvių kalbos paminklo tarmės klausimu žr. J. Kruopas, Dėl M. Petke- vičiaus Katekizmo (1598 m.) tarmės, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, seri- ja A, t. 2 (3), 1957, p. 191 tt. 'š Morfologiniy formų migracijos atvejų lietuvių kalbos tarmėse iš tikrųjų pasi- taiko, plg. dzūkiškas veiksmažodžių formas, paplitusias gretimose rytų, vidurio ir vakarų aukštaičių tarmėse: dudiau „audžiau“, matiaū „mačiau“ — Musninkai, Čiobiškis, Padai- gai (Upninkų apyl.), Gegužinė, Palomenė, Žasliai, Navininkai (Kalvarijos raj.); būtau „būčiau“, sakgtau „sakyčiau“, turėtau „turėčiau“ — Užuguostis, Jieznas, Punia; aifai „ei- tum“, kastai „kastum“, sakytai ,sakytum, sėdėtai „sėdėtum“ — Jieznas, Prienai, Kapsu- kas, Kalvarija. '4 Kitose tarmėse pasitaiko tik viena kita suprieveiksméjusi forma su senojo vie- tininko galūne, plg. netoliesu (Subačius). '5 Tokiu būdu padarytą daugiskaitos iliatyvą turi ir dalis pietvakarinių rytų aukš- taičių (Gelvonai, Pabaiskas), plg.: miškuosin, Sakosin, pirtysin (< daugiskaitos inesyvas miškuosi, šakosi, pirtysi + n pagal vienaskaitos iliatyvą miškan, Sakon, pirtin). 149 yra naujas. Iš tikrųjų to tipo formos (su -4:) dažniau vartojamos jaunesniosios kartos. Tverečiaus šnektoje ir gretimose šnektose daugiskaitos inesyvo formų raidai aiškią įtaką daro vienaskaitos inesyvo formos. Pagal vienaskaitos inesyva šakėj, žėmėj ten -j pridedamas ir prie tų pačių kamienų daugiskaitos inesyvo formų?*, plg.: jiendsui, Sakdsui, dūlkėsui, žievėsui (Tverečius). Vėliau galūnė -ui kai kur apibendrin- ta ir kitų kamienų inesyvams, plg.: miskuosui, geruosui, kitūosui, trijūosui (Sekonai, Ignalinos raj.). Vienaskaitos 'inesyvo įtaką, galimas daiktas, patyrė ir Adutiškio šnektos daugiskaitos inesyvas. Tiktai čia visiems vardažodžių kamienams buvo apibendrinta galūnė -» pagal tokias tos šnektos vienaskaitos inesyvo formas, kaip: gall (< *galén), kaklėi, mėšloi, stalėi, Siler, duksoi, balsėi, kimsėi „kemse“. Pana- šiai gali būti atsiradusios ir Lazūnų daugiskaitos inesyvo formos su -i ar -br, pvz.: métuosi, juosė". Spėjimui, kad daugiskaitos inesyvas su -e plito iš vakarų į rytus, tarytum prieš- tarauja M.Daukšos, vidurio aukštaičių tarmės atstovo, formos: kuriose DP 10,,, anosę DP 10;,, réikalise DP 184, Kai kurių kalbininkų manymu 8, tų formų -¢ rodo, kad tais laikais (XVI a. pabaigoje — XVII a. pradžioje) inesyvo postpozicijos balsis buvo tartas su nosinumu. Pažiūrėkime, ar M. Daukšos raštuose daugisk=itos inesyvo postpozicija visur žymėta raide ę, ar ta raidė iš tikrųjų reiškė nosinį balsį. Aukščiau minėtų „Postilės“ (p. 1—100) 237 daugiskaitos inesyvo formų postpozicijos balsis e žymimas taip: g — 72 formos (iš jų viena forma su -¢ — ku- riose 5234), ia (anosid 83,, mūriosia 11,5, daiktūsia 22,5) — 54, é (kuriūsė 2,5, namūsė 3, néteisibesé 339) — 37 ir e (kuriosé 2,5, gūlūse 5;) — 74; „Katekizmo“: ę — 20, ė — 24 ire — 17. Dėmesį atkreipia tas faktas, kad su nosinumo ženklu nie- kur neraSomi ia ir é. Atidžiau paziaréje i Daukšos rašybą, pamatysime, kad tiems ia ir ė minėtas (nosinumo) ženklas ir nereikalingas, nes raide ¢ žymėtas ne su nosinu- mu tartas postpozicijos e, bet paprastas platusis ¢'®. Kad iš tikrųjų taip yra, rodo toks pat plaCiojo (galūnės ir kamieno) e žymėjimas ir kitais atvejais, plg.: bildiomé DK 6054, turimé DP 1, ir gčidžemę DK 61,4, wadinamę DP 2,; passakikitė DP 1,,, Passakikite DP 1,, ir Eikite DP 10,,; (vns. įnag.) métu DP 2,, ir metii DP 2,,; téisus DP 243, méite DP 3,; ir nuteisinimo DP 1,,, weidą DP 104; izgélbetoio DP 144 ir iž- getbetoio DP 13,, Daukša nuo plačiojo e neskyrė ir supriešakėjusio a; dėl to jis taip '6 Plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 359. " Iš Lazūnų skirtingi tos apylinkės lietuvių tarmės tyrinėtojai yra pateikę labai įvairias daugiskaitos inesyvo formas, plg.: kuruosui, ažaruosui, ūpėsui, juosui; paldcuosa (žr. P. Arumaa, Litauische Mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit gramma- tischen Anmerkungen, Dorpat, 1930, p. 33, 34); mokyklosu, nastruosū; vartuosui, keturo- sui „keturiese“; Valdzikuose, dviejose; Bebrėnuosa; trijuosai „trise“; Lazūnuosi, Titkū- nuosi; juosm (žr. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, serija A, t. 1 (4), 1958, p. 187; Laziiny tarmės tekstai, „Lie- tuvių kalbotyros klausimai“, t. 2, Vilnius, 1959, p. 216 tt.); vaftuosai, dzvijosm, jdu- joseij. (žr. E. Grinaveckienė, Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbos atlasui, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 193). 18 Plg, J. Otrebski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 27. '2 Atskirais ženklais platųjį e žymėdamas (ženklų įvairumas galėjo atsirasti ir dėl spaustuvės kaltės), Daukša norėjo tą balsį atskirti nuo siaurojo e (=ė). Siaurasis e Daukšos raštuose nosinumo ženklu niekur nežymimas, plg.: paddre DP 1,3, uždėio DP ls, wirszutinemis DP lg, geribiū DP lg. Pasitaikantis tokiu atveju viename kitame žodyje g (ar g) vietoj e yra korektūros klaida („Postilėje“ kartais ištaisyta klaidų atitaisyme). 150 pat rašomas įvairiai, plg.: fabidusę(i) DK 61g,, saldzéuses DK 1274, saldžeusėmę DK 86;,, Wireuses DK 133,4; géréus DP 243, géreus DP 2,, dzeugsmii DP 2,. Taigi manyti, kad Daukša raide ¢ Zyméjes su nosinumu tarta daugiskaitos inesyvo postpozicijos balsį -e, nėra pamato. To balsio nosinumo niekur nežymėjo savo „Katekizme“ M. Petkevičius (tiesa, nosinius balsius žymėjęs labai retai ir ne- nuosekliai); apie postpozicijos -e nosinumą nieko nekalbėjo D. Kleinas (savo gra- matikoje nosinius balsius jis atskirai aptarė ir žymėjo 2°). Tai rodo, kad tas -e nosi- numą buvo praradęs jau daug senesniais laikais?!. Vadinasi, ir daugiskaitos inesyvas su -e į rytines aukštaičių tarmes galėjo patekti dar prieš pirmųjų kalbos paminklų, rašytų tų tarmių pamatu, pasirodymą. Daugiskaitos inesyvo formų su -e (priešakinės eilės balsiu) paplitimą dideliame rytinių aukštaičių tarmių plote daugiausia galėjo lemti tas faktas, kad jos geriau už senąsias to linksnio formas (su -u) derinosi prie vienaskaitos inesyvo. Čia pateikti lietuvių kalbos senųjų raštų ir dabartinių tarmių duomenys ir jų analizė leidžia daryti išvadą, kad rytų aukštaičių daugiskaitos inesyvo formos lau- kuose, šakose yra senesnės už tos tarmės ploto pietvakariniame pakraštyje vartoja- mas formas laukuosi, šakosi. Pastarųjų formų -i dėl žodžio galo balsių redukcijos atsirado jau iš sutrumpėjusio -e ( <*-én), o ne tiesiog iš *-én. H3 HCTOPHH ®OPM HHECCHBA MHOXECTBEHHOTO UHCJIA B BOCTO4HOAYKHITAHTCKOM JIMAJIEKTE K. MOPKYHAC Peszwme CornlacHo TPaAHIHOHHOMY MHEHHIO, HenocpejicTBeHHbIl MPOTOTHN HHECCHBA MHO- HKECTBEHHOTO YHCJA, ynoTpeb/sieMoro B HacTosilllee BpeMS B BOCTOYHOAYKIITAHTCKOM JlHA- JIEKTe JIATOBCKOTO f3biKa, MMeJl nocTnosunuio *-en. Takoe MHeHHe SKOČbI MOATBEPKAAIOT MHaNeKTHbIe (OPMBbI HHECCHBA KaK eIHHCTBEHHOro, Tak H MHOKecTBeHHOro UKCJIa. Ho ecau (OopMbI HHECCHBA €IHHCTBEHHOrO UKCJIA C TJIaCHbiM -i (Hanp., miski<*miskén>B aurep. 53. miškė «B Jiecy») XapakTepHbl Ha BCefi TEPPHTOPHH BOCTOYHOAVKLITANTCKOrO AHAJeKTa, TO (DOpMbI HHECCHBA MHOXKECTBEHHOIO YHCJa C TeM Ke TrJiacHhbiM (Hanp., miSkuosi — B Jin- Tep. 3. miSkuosé «6 necax”) ynoTpeGJASIOTCS TOJNBKO Ha IOT0-3anajHoOi OKpaWHe [aH- HOM TeppHTOpHH, T. €. B OKPeCTHOCTHX HaceJeHHbIX nyHKTOB IlansiBexkuc, Kpsiksnasa, Pamurana, Ilarupai, Cecukaii, [TaGaiickac, I'saBonaii. [Ina ocTaJbHBIX BOCTOYHOAYKIUTANT- CKHX TOBOpOB CBOHCTBEHBI COKpalleHHbie (OpMbl MHECCHBA MHOMKECTBEHHOrO 4YHCJA, Hamp., . X Pig. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, p. 418 tt. 21 Kad lietuvių vidurio ir vakarų tarmėse "daugiskaitos inesyvas seniau turėjo post- „poziciją *-ėn, rodo iš jo padarytos daugiskaitos adesyvo (esamojo pašalio vietininko) formos, pvz.: bediewiūsemp DP 4453, iszmintįgesniūsemp DP 66,3, Zmonesgmp DP 675, tūsemp DP 67,6. Galima pridėti, kad Anoniminiame 1605 m. katekizme daugiskaitos adesyvo formy visiškai nėra, o K. Širvydo „Punktuose“ randame tiktai kelias įvardžių to PS II 2040, iuspi PS II 2414), iš kurių apie senesnį daugiskaitos vietininko postpozici- jos tarimą rytų aukštaičių tarmėse nieko nesužinome. Tokių duomenų nerandame ir dabartinėse lietuvių tarmėse. Iš Lazuny pateikta daugiskaitos adesyvo forma jūsemp (žr. A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, „Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai“, Vilnius, 1957, p. 30) su dvigarsiu -em-, rodos, negali būti laikoma kiek gilesnės tos tarmės senovės liekana. 151