Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA IŠ RYTŲ AUKŠTAIČIŲ TARMŲ DAUGISKaitos INESYVO FORMŲ ISTORIJOS K. MORKŪNAS Yra pagrįsta nuomonė, kad dabartinis lietuvių kalbos vietininkas, dar vadinamas esamuoju vidaus vietininku, arba inesyvu, padarytas su postpozicija *-én. Pirmiausia tai rodo tarmės. Visi rytų aukštaičiai ir dzūkai, senajį žodžio galo *-en (ar *-ę) išvertę -i, vienaskaitos inesyvu taria laukì1 < *lauk-én (> literatūrinėje kalboje laukė), vadinas, kaip ir vienaskaitos įnagininką žemì, atsiradusi iš *žem-én (> lk. žemė); plg. taip pat senųjų lietuvių kalbos paminklų, rašytų rytų aukštaičių tarmės pamatu, vienaskaitos inesyvo formas: sudeimi AK2 2211, tami septyneti AK 4824, raszty PS3 I 159, giwenimy PS I 4318 šalia vienaskaitos įnagininko galybi AK 5218, galiby PS I 153. Įrodinėdami dabartinės (literatūrinės) lietuvių kalbos daugiskaitos inesyvo formų lauk(u)ose, šakose kilimą iš *laukuos-én, *šakos-én, kalbininkai gana dažnai remiasi ir rytų aukštaičių tarmių formomis laukuosi, šakosi, manydami, kad ir jų -i atsiradęs iš *-én. Tačiau pastarųjų formų kilmės klausimas iš tikrųjų nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugiskaitos inesyvu su -i — lauk(u)osi, šakosi, žievėsi (žėvėsi), pirtysi — dabar turi tiktai pietvakariniai rytų aukštaičiai: Panevėžio, Krekenavos, Ramygalos, Truskavos, Pagirių, Siesikų, Pabaisko, Gelvonų apylinkės (žr. žemėlapį — 1 pav.). Kita rytų aukštaičių pietinė dalis — Lyduokių, Molėtų, Širvintų, Musninkų apylinkės — vartoja to linksnio formas su -e: lauk(u)ose, šakose, žievėse, pirtyse; tokias 1 Kitų kamienų vienaskaitos inesyvo formų postpozicijos balsis rytų aukštaičių ir dzūkų tarmėse yra nukritęs, plg.: galvo, pievo, žemė (Panevėžys), medy, vago, sąuji „saujoje“, dabė(i) „duobėje“, upij „upėje“, pirty (Gelvonai, Pabaiskas), ruńkoj „rankoje“, valdžioj, akmeny (Debeikiai), kely, šakoj, duobėj, aky, turguj (Linkmenys), lóvoj, gerklėj, širdzì, nósij (Kaniava, Varėnos raj.). 2 Der polnische Katechismus des Ledesma und die litauischen Katechismen des Daugša und des Anonymus vom Jahre 1605 nach den Krakauer Originalen und Wolters Neudruck interlinear herausgegeben von Ernst Sittig, Göttingen, 1929. AK=Anoniminio 1605 m. katekizmo tekstas, DK=M. Daukšos 1595 m. katekizmo tekstas. 3 PS=Syrwids Punktay sakimu (Punkty kazań), Teil I: 1629, Teil II: 1644, litauisch und polnisch mit kurzer grammatischer Einleitung herausgegeben von Dr. Franz Specht. Göttingen, 1929. 10. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 145 1 pav. Daugiskaitos įnesyvo galūnių — [šako] -su, -sui, -se, -sa, -si, -sbl, -s’, -s — paplitimas aukštaičių tarmėse. Brūkšniais pažymėtame plote žodžio galo trumpasis e dėl redukcijos virsta i. Vk — vakarų aukštaičiai. Vd — vidurio aukštaičiai. R — rytų aukštaičiai. Dz — dzūkai. Gyvenamųjų vietų vardų santrumpos yra tokios, kaip ir „Lietuvių kalbos žodyno“ (I—VI, Vilnius, 1941—1962). (Žemėlapis padarytas, remiantis lietuvių kalbos atlasui surinkta tarminė medžiaga, esančia Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute.) 146 formas (su -e) turi ir atskiros dzūkų šnektos – Dūkštas, Valkininkai, Daugai. Visoje šiaurinėje (didžiausioje) rytų aukštaičių tarmės ploto dalyje dabar vartojamos sutrumpėjusios daugiskaitos įnagininko formos, pvz.: didelios (-s’ = minkštas -s), gerios, miškios, svečios, geros, pačios, šakos, didelės, akys, pirtys (Linkuva, Joniškėlis, Pakruojis, Šeduva); didelios, geruos, miškuos, svečiuos, geros, pačios, šakos, didelės, akys, pirtys (Biržai, Vabalninkas, Kupiškis, Pandėlys, Rokiškis, Zarasai, Dusetos, Anykščiai, Utena). Gali kilti klausimas, ar daugiskaitos įnagininko formos su -e minėtose rytų aukštaičių ir dzūkų šnektose nėra naujos, ar jos nepateko į tas šnektas iš literatūrinės kalbos. Kad taip nėra, rodo senieji lietuvių kalbos paminklai. K. Širvydo raštuose daugiausia vartojamas daugiskaitos įnagininkas su -e, pvz.: knigose szwyntose PS I 3₂₅, linksmybese ne išsakitos PS I 7₁₁, piktuose iu darbuose PS I 31₂₆–₂₇, namuose PS I 32₁₄, ażudraustose PS II 4₁₉, gardibese PS II 4₁₉, s’ir dise PS II 47₇. F. Špechto nuomone, tikrasis K. Širvydo tarmės daugiskaitos įnagininkas buvęs su -i (-y), o formos su -e atsiradusios dėl rašomosios kalbos įtakos⁴. Špechtui nebuvo žinoma, kad pastarosios formos ir dabar vartojamos rytų aukštaičių tarmėse⁵. Tačiau jo nuomonės teisingumu abejoti verčia jau vien tas faktas, kad balsi -e turi „Punktų sakymų“ I dalies visos (visų kalbos dalių ir visų kamienų) 229 daugiskaitos įnagininko formos, o II-oje dalyje iš esančių 143 to linksnio formų su -e yra 129, su -a — 10 (runkosa 1₁₄, 254₅, kuriosa 94₂₆, dienuosa 95₂₇, žadžiosa 149₁₆, piktibesa 168₃, kitosa 201₂₈, wietosa 202₁, tamsibessa 243₂, knigosa 254₁₆) ir tiktai 4 yra su -i (pasnikuosi 6₅, taukuosy 94₁₉, kuriosy 94₂₂, reykauosy 96₂₇). Jeigu, apskritai, kitų tarmių ar ankstesnių lietuviškų raštų įtakos Širvydas ir neišvengė, tai ta įtaka niekada nenustelbė jo paties tarmės ypatybių⁶. Dėl to pateikti statistiniai duomenys rodo, kad tikrosios „Punktų“ autoriaus tarmės daugiskaitos įnagininko formos buvo ne su balsiu -i (ar -a), bet su -e. Vertas dėmesio ir tas faktas, kad formos su -i ir -a pasitaiko tik „Punktų“ II dalyje, kurioje kitų tarmių elementų pasitaiko daugiau, negu I dalyje⁷. Vadinas, daugiskaitos įnagininko formos su -e rytų aukštaičių tarmėse yra ne naujai (dėl literatūrinės kalbos įtakos pastaraisiais dešimtmečiais) atsiradusios; jos vartotos jau daug senesniais laikais. Kokia tų formų kilmė? Jeigu laikytumės nuomonės, kad rytų aukštaičių (ir dalies dzūkų) dabar vartojamo daugiskaitos įnagininko tiesioginis prototipas turėjo postpoziciją *-én, būtų neaišku, kodėl iš jos vienur atsirado -i, o kitur — -e. Gal ten, kur to linksnio formos turi -e, iš postpozicijos anksčiau nukrito tautosilabinis n? Tačiau taip galvoti nėra pamato, kadangi en virtimo dvigarsiu in metu kitų formų *-én visose rytinėse tarmėse dar turėtas sveikas (plg. jau minėtus tų tarmių vienaskaitos įnagininką žemį 4 Plg. Sirwyds Punktay sakimu (Punktų kazan)…, herausgeg. von. Dr. Franz Specht, p. 16*, 31*. 5 Plg. ten pat. 6 Plg. gana retai „Punktuose“ pasitaikančius dvigarsius am, an, em, en (amžinu II 36₄, apįtamsenemis II 142₂, brangiu II 207₄, žemčiuogose II 179₃₁, ažuodentu II 18₂, nendres II 99₈, niopkenčia II 142₂₃) vietoj rytų aukštaičių um, im, in (umžūnon I 6₃₀, tumsibi II 142₃₀, brungiu I 29₁₃, žimčiugus II 36₂₃, ažudinge II 18₂₂, nindres II 99₁₀, niopkinčia II 143₁). 7 „Punktų sakymų“ II dalis, išleista 15 metų po K. Širvydo mirties, matyti, daugiau taisyta leidėjų. 10* 147 < *žemén ir vienaskaitos vietininką miški < *miškón). Galima taip pat spėti, kad daugiskaitos inesyvo formų su -i ir -e turėta skirtingos postpozicijos; tačiau ir tam spėjimui pagrįsti tuo tarpu nėra duomenų. Dėl to pažiūrėkime, ar minėtos formos negalėjo atsirasti iš vienos formos fonetiškai. Pasirodo, tokiai pažiūrai rytų aukštaičių tarmių žodžio galo vokalizmo desinei iš tikrųjų neprieštarauja. Tarmėse, dabar turinčiose daugiskaitos inesyvo laukuosi, šakosi, atviro ir uždaro žodžio galo trumpasis e dėl galūninių balsių redukcijos yra išvirtęs balsiu i, plg. tų tarmių vienaskaitos šauksmininką vaiki, daugiskaitos galininką kárvis, katís, pusís, šakìs; tarmėse, kuriose inesyvo formos yra laukuose, šakose, minėtas e išlikęs sveikas, plg.: vaike; karves, katės, pusės, šakės (plg. taip pat K. Širvydo daugiskaitos galininko formas: žmones PS I 260₉, karalistes PS I 273₂₇, sunkibes PS II 37₂₈, duobes PS II 39₇). Tai rodo, kad ir inesyvo formų laukuosi, šakosi -i galėjo atsirasti iš trumpo -e⁸. Tačiau, pripažinus tokią minėtų formų kilmę, kartu tektų pripažinti, kad senesnės daugiskaitos inesyvo formos *laukuos-en, *šakos-en (ar *laukuos-ę, *šakos-ę) tose rytinėse aukštaičių tarmėse visiškai nebuvo vartotos. Ar galėjo taip būti? Šalia vienaskaitos inesyvo, padaryto su postpozicija *-én, kai kuriose lietuvių tarmėse ilgą laiką dar buvo vartojamas daugiskaitos inesyvas su senąja (bendraindoeuropietiškąja) galūne, pvz.: laukuosu, šakosu (plg. s. indų āśveṣu, āśvasu, s. slavų dušexъ, rъkarъ). Pastarojo tipo daugiskaitos inesyvo randame visuose XVI a. Karaliaučiaus lietuviškuose leidiniuose — M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno raštuose⁹. Dar ir D. Kleinas savo 1653 m. gramatikoje („Grammatica Litvanica“) rašo: „Dėl daugiskaitos vietos ablatyvų galūnės lietuvių rašytojų tarpe nėra vieningos nuomonės. Vieni mano, kad jų galūnė turi būti fu, kiti — se, treti — sa“¹⁰. Daugiskaitos inesyvas su -u pasitaiko ir rytų aukštaičių tarmės pamatu rašytuose senuosiuose raštuose. Pavyzdžiui, Anoniminiame 1605 m. katekizme (AK) esančios 24 to linksnio formos yra visos su -u (Metūsu 7₂₄, paskundósu 41₁₈, dungūsu 43₃₃, 44₂₇, dunguosu 46₃₃, Dunguosú 48₆, Kitósu 50₂₁, dalosú 50₂₁, kuriosu 60₁₂, tosu 63₄, dienosu 63₄, kuriosú 63₄, szwintūsu 63₁₂, darbusu 70₁₅, gerybesú 70₁₅, szwintosú 70₁₈, szwintésu 76₃₀, Gierūsu 78₃₀, derunciusu 78₃₀, dayktūsu 78₃₀, iósú 87₁₅, métūsu 87₂₄, metūsu 87₃₀, nusideimūsu 106₁₂). 8 K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyne“ yra duota daugiskaitos inesyvo forma akysi, prie kurios pažymėta, kad ji pasitaiko Anykščių ir Kupiškio tarmėse senosios kartos kalboje (plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 359). Tos formos kildinimas iš *akysēn (plg. ten pat) yra labai abejotinas. K. Būga, prie akysi davęs santrumpas An. (=Anykščiai) ir Kp. (=Kupiškis), nenurodė mažesnių gyvenamųjų vietų, kuriose forma girdėta. Iš tikrųjų kiek į pietvakarius nuo Anykščių, Kupiškio (pvz. apie Kavarską, Karsakiškį) ir šiandien greta sutrumpėjusių daugiskaitos inesyvo formų (pvz. akys) pasitaiko formos ir su galiniu balsiu -i (akysi), galėjusiu atsirasti iš -ē dėl redukcijos (pačiuose Anykščiuose, o taip pat Kupiškyje žodžio galo trumpasis e į i neverčiamas). 9 Daugiskaitos inesyvas daugiausia su -u yra ir tuo metu (pvz., 1578, 1589 m.) lietuvių kalba paskelbtose Prūsijos valdžios įsakymuose, plg. Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, Vilnius, 1960, Nr. 1; Senieji lietuvių skaitymai, Kaunas, 1927, p. 59, 61 tt. 10 Žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957, p. 434. D. Kleinui rūpėjo raštų kalbos norminimas. Dėl to jis siūlo vyriškosios giminės daugiskaitos inesyvo formas vartoti su se, o moteriškosios giminės — su sa (plg. ten pat); tos taisyklės jis pats ir laikosi savo gramatikoje. 148 Anksčiausiai daugiskaitos inesyvas su postpozicija *-ėn, rodos, pradėtas vartoti vidurinių ir dalies vakarinių lietuvių tarmių. Jau pirmuosiuose Lietuvoje pasirodžiusiuose (katalikų ir reformatų) leidiniuose, raštuose vidurio aukštaičių tarmės pamatu, vyrauja formos su -e. Pavyzdžiui, M. Daukšos „Katekizme“ (1595 m.) visos (61) daugiskaitos inesyvo formos yra su -e, iš jo „Postilės“ (DP¹¹) pirmajame 100 puslapių esančių 244 to linksnio formų su -e yra 237, su -a — 5 (pacžiosa 27₅₀, wálosa 30₃₄, szirdissa 30₃₄, szwėtessa 33₃₅, ritūsa 58₁₂) ir po 1 su -u ir -i (wistiktūsu 35₁₀, dienosi 58₃₈); M. Petkevičiaus „Katekizme“¹² iš 103 formų 98 yra su -e, o 5 — be galinio balsio (námuos 76₁₇, WIsuos 90₇, sunkibes 116₅, baisibes 135₉, pamokštuos 148₂₁). Iš vidurio aukštaičių daugiskaitos inesyvas su -e galėjo paplisti ir į rytines aukštaičių tarmes¹³. Spėjimą, kad tos formos plito iš vakarų į rytus, rodos, tvirtina ir pačios rytinės lietuvių tarmės (Linkmenys, Švenčionėliai, Švenčionys, Adutiškis, Tverečius, Gervėčiai, Lazūnai), kuriose dar ir dabar vartojamas daugiskaitos inesyvas su senąja galūne ¹⁴, pvz.: krūmuosu, miškuosu (šalia krūmuos, miškūos), šakosū, duobėsū, akisū, (šalia akysū, akysu), tūrguosu (šalia tūrguos) (Linkmenys); šakāsū, dūlkėsū, žievėsū, nỹcysu (Tverečius), juosu, Smurgāinysu (Gervėčiai), vār tuosu, ūpėsu (Lazūnai). Tiesa, atskirose rytinėse šnektose pasitaiko ir kitokių daugiskaitos inesyvo formų. Pavyzdžiui, Adutiškio šnektoje greta sutrumpėjusių formų (pvz. miškūos) ar formų su -u (pvz.: piev asu, akýsu) dar yra formos: miškuosū (ar miškuosī) ilgiōsb, akýsb, šakāsb (b₁ = suužpakalėjęs i). Daugiskaitos inesyvas miškuosū galėtų būti atsiradęs iš *miškuosēn, kaip ir tos šnektos vienaskaitos įnagininkas pusī iš *pusēn. Tačiau vargu ar taip buvo. Nuo seno vienoje šnektoje dvejopos to paties linksnio formos negalėjo būti vartojamos — viena katra jų tikriausiai yra nauja. Formų su -b- senumo nerodo daugiskaitos iliatyvas (einamasis vidaus vietininkas), kuris Adutiškio šnektoje, kaip ir gretimose šnektose, daromas iš daugiskaitos inesyvo, pridedant prie jo pagal vienaskaitos iliatyvą -n¹⁵, plg.: miškuosun, žirniu osun, šakāsun, dūlkēs un, durysun. Daugiskaitos iliatyvo miškuosōn Adutiškio šnektoje nepasitaiko. Tai leidžia manyti, kad tos šnektos daugiskaitos inesyvas miškuosī. ¹¹ DP = Postilla Catholicka. Tai est: Ižguldimas Ewangeliju kiekwienos Nedelos ir szwętes per wissūs metus. Per Kūningą Mikaloiv Davkszą Kanoniką Mednikų, iš lękiško pergūldita. Wilniui Drukārnioi Akademios, 1599. (Skaitmenys po pavyzdžių rodo puslapius ir eilutes.) ¹² Šio lietuvių kalbos paminklo tarmės klausimu žr. J. Kruopas, Dėl M. Petkevičiaus Katekizmo (1598 m.) tarmės, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, serija A, t. 2 (3), 1957, p. 191 tt. ¹³ Morfologinių formų migracijos atvejų lietuvių kalbos tarmėse iš tikrųjų pasitaiko, plg. dzūkiškas veiksmažodžių formas, paplitusias gretimose rytų, vidurio ir vakarų aukštaičių tarmėse: audžiau „audžiau“, matiau „mačiau“ — Musninkai, Ciobiškis, Padaigai (Upninkų apyl.), Gegužinė, Palomenė, Žasliai, Navininkai (Kalvarijos raj.); būtau „būčiau“, sakytau „sakyčiau“, turėtau „turėčiau“ — Užuguostis, Jieznas, Punia; aitai „eitum“, kàstai „kastum“, sakýtai „sakytum“, sėdėtai „sėdėtum“ — Jieznas, Prienai, Kapsukas, Kalvarija. ¹⁴ Kitose tarmėse pasitaiko tik viena kita suprieveiksmėjusi forma su senojo vietininko galūne, plg. netoliesu (Subačius). ¹⁵ Tokiu būdu padarytą daugiskaitos iliatyvą turi ir dalis pietvakarinių rytų aukštaičių (Gelvonai, Pabaiskas), plg.: miškuosin, šakosin, pirtysin (< daugiskaitos inesyvas miškuosi, šakosi, pirtysi + n pagal vienaskaitos iliatyvą miškan, šakon, pirtin). 149 yra naujas. Iš tikrųjų to tipo formos (su -bl) dažniau vartojamos jaunesniosios kartos. Tverečiaus šnektoje ir gretimose šnektose daugiskaitos inesyvo formų raidai aiškią įtaką daro vienaskaitos inesyvo formos. Pagal vienaskaitos inesyvo šakoj, žemėj ten -j pridedamas ir prie tų pačių kamienų daugiskaitos inesyvo formų16, plg.: jaunėsu, šakašu, dūlkėsu, žievėsu (Tverečius). Vėliau galūnė -ui kai kur apibendrinta ir kitų kamienų inesyvas, plg.: miškūsu, geruūsu, kituūsu, trijuūsu (Sekonai, Ignalinos raj.). Vienaskaitos inesyvo įtaką, galimas daiktas, patyrė ir Adutiškio šnektos daugiskaitos inesyvas. Tiktai čia visiems vardažodžių kamienams buvo apibendrinta galūnė -bl pagal tokias tos šnektos vienaskaitos inesyvo formas, kaip: galb ( < *galėn), kaklb, mėšlb, stalb, šilb, aukšb, balsb, kimšb „kemse“. Panašiai gali būti atsiradusios ir Lazūnų daugiskaitos inesyvo formos su -i ar -bl, pvz.: mėtuosi, juosbi17. Spėjimui, kad daugiskaitos inesyvas su -e plito iš vakarų į rytus, tartum prieštarauja M. Daukšos, vidurio aukštaičių tarmės atstovo, formos: kuriose DP 10₁₁, anosė DP 10₁₅, reikalusė DP 18₃₇. Kai kurių kalbininkų manymu 18, tų formų -ę rodo, kad tais laikais (XVI a. pabaigoje — XVII a. pradžioje) inesyvo postpozicijos balsis buvo tartas su nosinumu. Pažiūrėkime, ar M. Daukšos raštuose daugiskaitos inesyvo postpozicija visur žymėta raide ę, ar ta raidė iš tikrųjų reiškė nosinį balsį. Aukščiau minėtų „Postilės“ (p. 1–100) 237 daugiskaitos inesyvo formų postpozicijos balsis e žymimas taip: ę — 72 formos (iš jų viena forma su -ę — kuriose 52₃₄), ia (anosia 8₃₇, mariosia 11₂₅, daiktūsia 22₃₆) — 54, ė (kuriūsė 2₂₅, namūsė 3₄, nēteisibėsė 3₃₉) — 37 ir e (kuriosė 2₂₅, gūlusė 5₅) — 74; „Katekizmo“: ę — 20, ė — 24 ir e — 17. Dėmesį atkreipia tas faktas, kad su nosinumo ženklu niekur nerašomi ia ir ė. Atidžiau pažiūrėję į Daukšos rašybą, pamatysime, kad tiems ia ir ė minėtas (nosinumo) ženklas ir nereikalingas, nes raide ę žymėtas ne su nosinumu tartas postpozicijos e, bet paprastas platusis e19. Kad iš tikrųjų taip yra, rodo toks pat plačiojo (galūnės ir kamieno) e žymėjimas ir kitais atvejais, plg.: bitōiomė DK 60₂₆, turimė DP 1₃₄ ir gėidzemė DK 61₁₄, wadinamė DP 2₄₂; passakikité DP 1₁₂, Passakikite DP 1₁₄ ir Eikite DP 10₄₁; (vns. įnag.) mētu DP 2₂₄ ir metú DP 2₀; teisus DP 2₄₇, meile DP 3₁₅ ir nuteisinimo DP 1₃₄, weigdą DP 10₃₈; ižgėlbėtoio DP 1₃₆ ir ižgėlbėtoio DP 1₃₇. Daukša nuo plačiojo e neskyrė ir susiaurėjusio a; dėl to jis taip 16 Plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 359. 17 Iš Lazūnų skirtingi tos apylinkės lietuvių tarmės tyrinėtojai yra pateikę labai įvairias daugiskaitos inesyvo formas, plg.: kūruosu, ažaruosu, ūpesu, juosu; palācuosa (žr. P. Arumaa, Litauische Mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen, Dorpat, 1930, p. 33, 34); mokyklosu, nastruosu; vaštuosu, keturuosu „keturiese“; Valdziķuose, dviejose; Bebrėnuosa; trijuosai „trise“; Lazūnuosi, Titkrėnuosi; juosbi (žr. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, serija A, t. 1 (4), 1958, p. 187; Lazūnų tarmės tekstai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 2, Vilnius, 1959, p. 216 tt.); vaftuosai, dzvijosi, jāu-iosoj (žr. E. Grinaveckienė, Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbos atlasui, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 193). 18 Plg. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 27. 19 Atskirais ženklais platųjį e žymėdamas (ženklų įvairumas galėjo atsirasti ir dėl spaustuvės kaltės), Daukša norėjo tą balsį atskirti nuo siaurojo e (=ę). Siaurasis e Daukšos raštuose nosinumo ženklu niekur nežymimas, plg.: padarė DP 1₁₇, uždėjo DP 1₁₈, wirszutenemis DP 1₂₉, gerbtių DP 1₃₄. Pasitaikantis tokiu atveju viename kitame žodyje ę (ar ę) vietoj e yra korektūros klaida („Postilėje“ kartais ištaisyta klaidų atitaisyme). 150 pat rašomas įvairiai, plg.: tabiausė(i) DK 61₂₉, saldžėuses DK 127₂₀, saldžėusėmė DK 86₁₇, Wireusės DK 133₂₆; gėrėus DP 2₁₃, gėrėus DP 2₂, džėugsmū DP 2₁. Taigi manyti, kad Daukša raidę ę žymėjęs su nosinumu tartą daugiskaitos inesyvo postpozicijos balsį -e, nėra pamato. To balsio nosinumo niekur nežymėjo savo „Katekizme“ M. Petkevičius (tiesa, nosinius balsius žymėjęs labai retai ir nenuosekliai); apie postpozicijos -e nosinumą nieko nekalbėjo D. Kleinas (savo gramatikoje nosinius balsius jis atskirai aptarė ir žymėjo ²⁰). Tai rodo, kad tas -e nosinumą buvo praradęs jau daug senesniais laikais²¹. Vadinasi, ir daugiskaitos inesyvas su -e į rytines aukštaičių tarmes galėjo patekti dar prieš pirmųjų kalbos paminklų, rašytų tų tarmių pamatu, pasirodymą. Daugiskaitos inesyvo formų su -e (priešakinės eilės balsiu) paplitimą dideliame rytinių aukštaičių tarmių plote daugiausia galėjo lemti tas faktas, kad jos geriau už senąsias to linksnio formas (su -u) derinosi prie vienaskaitos inesyvo. Čia pateikti lietuvių kalbos senųjų raštų ir dabartinių tarmių duomenys ir jų analizė leidžia daryti išvadą, kad rytų aukštaičių daugiskaitos inesyvo formos laukuose, šakose yra senesnės už tos tarmės ploto pietvakariniame pakraštyje vartojamas formas laukuosi, šakosi. Pastarųjų formų -i dėl žodžio galo balsių redukcijos atsirado jau iš sutrumpėjusio -e (< *-ēn), o ne tiesiog iš *-ēn. ИЗ ИСТОРИИ ФОРМ ИНЕССИВА МНОЖЕСТВЕННОГО ЧИСЛА В ВОСТОЧНОАУКШТАЙТСКОМ ДИАЛЕКТЕ К. МОРКУНАС Резюме Согласно традиционному мнению, непосредственный прототип инессива множественного числа, употребляемого в настоящее время в восточноаукштайтском диалекте литовского языка, имел постпозицию *-ēn. Такое мнение якобы подтверждают диалектные формы инессива как единственного, так и множественного числа. Но если формы инессива единственного числа с гласным -i (напр., miški < *miškēn > в литер. яз. miškė «в лесу») характерны на всей территории восточноаукштайтского диалекта, то формы инессива множественного числа с тем же гласным (напр., miškuosi — в литер. яз. miškuose «в лесах») употребляются только на юго-западной окраине данной территории, т. е. в окрестностях населенных пунктов Панявежис, Крякянава, Рамиґала, Пагиряй, Сесикай, Пабайскас, Гявлонай. Для остальных восточноаукштайтских говоров свойственны сокращенные формы инессива множественного числа, напр., ²⁰ Plg. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, p. 418 tt. ²¹ Kad lietuvių vidurio ir vakarų tarmėse daugiskaitos inesyvas seniau turėjo postpoziciją *-ēn, rodo iš jo padarytos daugiskaitos adesyvo (esamojo pašalio vietininko) formos, pvz.: bediewiūsemp DP 44₅₃, izmintigesniūsemp DP 66₂₈, žmonėsemp DP 67₉, tūšemp DP 67₁₆. Galima pridėti, kad Anoniminiame 1605 m. katekizme daugiskaitos adesyvo formų visiškai nėra, o K. Sirvydo „Punktuose“ randame tiktai kelias įvardžių to linksnio formas (muspi PS I 53₄, 101₂₁, 335₂₇, II 60₄, 115₂₆, 135₂₈, 236₁₅, 240₃₁, iusp PS II 20₃₀, iuspi PS II 24₁₂₄), iš kurių apie senesnį daugiskaitos vietininko postpozicijos tarimą rytų aukštaičių tarmėse nieko nesužinome. Tokių duomenų nerandame ir dabartinėse lietuvių tarmėse. Iš Lazūnų pateikta daugiskaitos adesyvo forma jūšemp (žr. A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, „Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai“, Vilnius, 1957, p. 30) su dvigarsiu -em-, rodos, negali būti laikoma kiek gilesnės tos tarmės senovės liekana. 151 mišk(u)os’ (Линкува, Ионишкелис, Пакруойис), miškuos (Вабальнинкас, Панделис, Рокишкис, Утяна), и формы с гласным -e, напр. miškuose (Муснинкай, Ширвинтос, Бальнинкай, Молетай). Формы с -e (mišk(u)ose или miškuose) наблюдаются также и в отдельных дзукских говорах (Алове, Онушкис, Вабальнинкас, Дукштас), в которых инессив единственного числа оканчивается на -i, напр., miški. О том, что формы инессива множественного числа с гласным -e в восточноаукштайтском диалекте не следует считать новыми, появившимися под влиянием литературного языка, свидетельствуют памятники древнелитовского языка. Напр., в 1-ой части „Punktay sakimu“ К. Ширвидаса (представителя восточноаукштайтского диалекта) все (229) формы этого падежа имеют окончание -e. Чем же можно объяснить возникновение таких форм в восточноаукштайтском диалекте? В данном диалекте наряду с формами инессива единственного числа, образованными с постпозицией *-ēn, некоторое время еще употреблялись формы инессива множественного числа с окончанием древнего (общеиндоевропейского) локатива -su, напр., miškuosu. Это подтверждают древнесеменные памятники и восточные говоры литовского языка (Линкмянис, Швянчёнеляй, Твярячюс, Лазунай), в которых формы инессива с окончанием -su употребляются и в настоящее время. Судя по данным памятников древнелитовского языка, формы инессива множественного числа с постпозицией *-ēn в начале появились в среднеаукштайтском диалекте и в некоторых западных говорах литовского языка. Таким образом, можно предполагать, что формы того же падежа с окончанием -su в восточноаукштайтском диалекте могли быть вытеснены формами с окончанием -e, заимствованными из среднеаукштайтского диалекта уже после исчезновения тавтосиллабического n в постпозиции *-ēn. (В статье подвергается критике мнение некоторых языковедов, согласно которому представитель среднеаукштайтского диалекта М. Даукша, часто обозначая постпозитивный гласный инессива знаком ę, отразил якобы существовавшее в то время носовое произношение гласного -e). Распространение на сравнительно большой территории данного диалекта форм инессива множественного числа с гласным -e, т. е. с гласным переднего ряда, объясняется тем, что такие формы лучше согласовались с формами инессива единственного числа. На юго-западной окраине территории восточноаукштайтского диалекта от инессива множественного числа miškuose связи с редукцией гласного ē в конце слова возникли формы типа miškuosi, ср. следующие формы тех же говоров: звательный падеж единственного числа vaiki вместо vaike «ребенок», винительный падеж множественного числа kā́rvis вместо kārves «коров», mis вместо žemės «земли».