Lietuvių kalbos daiktavardžio dviskaita

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA L.I:E.T UNV O'S T&R MOKSLU AKADEMIIJA LIETUVIU KALBOS DAIKTAVARDZIO DVISKAITA! D. GARGASAITE § 1. Dviskaita yra senų laikų morfologijos reliktas ir nedaugelyje kalbų ji tėra išlikusi. Sanskrite dviskaitos kategoriją turėjo vardažodis ir veiksmažodis. Senoji graikų kalba taip pat turėjo dviskaitą, nors ji jau nyko ir buvo stumiama daugiskaitos*. Lotynų kalboje tik žodžiai duo „du“ ir ambo „abu“ yra laikomi dviskaitos liekanomis. Todėl iš lotynų kalbos išsivysčiusios romanų kalbos dvi- skaitos jau neturi. Gotų rašto paminkluose randama įvardžio ir veiksmažodžio dviskaita. Labai nuosekliai visų kaitomųjų kalbos dalių dviskaitą vartojo senoji slavų kalba“, ją yra turėjusios ir visos slavų kalbos!. Tai rodo senųjų slavų kalbų tekstai ir sustabarėjusios, jau dviskaitos reikšmės nebeturinčios formos dabartinėse kalbose. Dabartiniu metu iš slavų kalbų geriausiai dviskaitą yra išlaikiusios slovėnų* ir lužičėnų kalbos. Baltų kalbos taip pat yra turėjusios dviskaitą. Prūsų kalbos dviskaitos liekana laikoma forma austo „abi lūpos“ (plg. s. sl. usta, av. aosta) ir kt.“ Latvių kalboje taip pat pasitaiko sustabarėjusių dviskaitos formų tautosakoje, senuosiuose raštuo- se ir kai kur tarmėse ". Iš baltų kalbų geriausiai išlaikė visų kalbos dalių dviskaitą lietuvių kalba, ypač žemaičių tarmė. Senieji lietuvių kalbos raštai rodo, kad dvi- skaitą ne taip seniai daug plačiau yra vartojusios ir kitos lietuvių kalbos tarmės. ! Straipsnis yra autorės rengiamo platesnio darbo apie lietuvių kalbos dviskai- tą dalis. * A. Cuny, De nombre duel en grec, Paris, 1906. 8 A. HU. Beanus. K gpsolicrBenuoMy unuciy B crapochaBanckoM, «HaBecrHa OT- AeJla pyceKoro sisplka H CJIOBechocTH», IV, ku. 4, 1899, p. 1—32. “A. Beanw, O mnsajuun y cnoBeuckuM jesunumMa, Beorpan, 1932; A. M. Hop- AanckKuū, Hcropus JBOHCTBEHHOrO uWeJa B o pyCCKOM SI3BIKe, Baannmup, 1960; S. Obnorskij, Dualspuren in der nominalen Declination des Rusischen, ,,Zeitschrift fiir slavische Philologie“, Bd. II, Leipzig, 1925, p. 66—67; I. Orienko, giftue "HCJIO B YKpaiHbcKOf Moi, Kiis, 1910; A. Dostal, Vyvoj dudlu v slovanskych ja- zycich zvlasté v polsting, Praha, 1954; B. de Courtenay, Einige Fille der Wirkung der Analogie in der polnischen Declination, KZ, Bd. VI, H. 1, Berlin, 1868, p. 62—80. SL. Tesniére, Les formes du duel en slovéne, Paris, 1925. J. Endzelins, Senprūšu valoda, Riga, 1943, p. 60, 64, 66. . "J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 450—460. 133 Šiame straipsnyje nagrinėjama lietuvių kalbos daiktavardžių dviskaita, remian- tis šių dienų tarmių medžiaga, o taip pat senųjų raštų duomenimis, kurie padeda nušviesti dviskaitos formų istoriją. Vardininkas-galininkas-Sauksmininkas® Vyriškoji giminė § 2. (i)a kamienas. Lietuvių kalbos (i)a kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: du vaikit, du bréliu. Si galūnė, kaip rodo įvardžiuotiniai būdvardžiai, yra kilusi iš -ū0, plg. du mažuoju vaikū, du tikruoju broliu. Kur-ne-kur pasitaikančios latvių kalbos vyriškosios giminės dviskaitos var- dininko-galininko formos yra turėjusios tą pačią galūnę, pvz.: divi sieku miltu, divi muzu®. Slavų kalbose šio kamieno dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -a, pvz.: s. sl. konja, vivka, rus. dsa Gpama, s. lenk. dwa kréla, dwa kryža, ukr. mpu Opama, slov. midva sva brata. Baltų ir slavų kalbų galūnė čia yra bendros kilmės. Tą pačią galūnę turi ir graikų kalba, plg. Axe. i kamienas. Vyriškosios giminės i kamieno daiktavardžių dviskaitos vardi- ninkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: Pasikvietė du vagiū. Vlkv. Įsidėjau du nauju dančiū. Jrb.Manoma, kad ši galūnė yra atsiradusi pagal ia kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininką-galininką. (iju kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas taip pat turi galūnę -u, pvz.: du sūnu, du ali, du turgū, du medū, du vaisiū. Slavų kalbos čia turi -y(-51), pvz.: s. sl. syny. Vadinasi, (i)u kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininko-galininko galūnė baltų ir slavų kalboms yra bendra. Ši galūnė yra iden- tiška ir su senosios indų kalbos atitinkama galūne, plg. sūnū. Priebalsinio kamieno vyriškosios giminės daiktavardžiai dviskaitos var- dininką-galininką turi padarytą pagal ia kamieno daiktavardžius, pvz.: du ūkmeniu, du ménesiu, du piemeniu, du rūdeniu, du Stuomeniu, du šuniū, du Zélmeniu, plg. du peiliū. Kai kur tarmėse priebalsinio kamieno daiktavardžiai yra perėję į akamieną, pvz.: du akmenu. Pagramančio tarmėje užrašyta neįprasta forma du šuni. Senoji baltų kalbų priebalsinio kamieno dviskaitos vardininko-galininko galūnė nežinoma. Galimas daiktas, kad ši forma yra turėjusi galūnę -e. Daukšos raštų forma du žmune DP 313,, (du žmunę DP 314,,) laikoma dviskaitos vardi- ninku-galininku ir siejama su graikų kalbos forma xuve??, ® Dabar lietuvių kalbos tarmėse tėra išlaikyti tik du daiktavardžių dviskaitos links- niai: vardininkas-galininkas-Sauksmininkas ir naudininkas-įnagininkas. Toliau pirmąjį va- dinsime vardininku-galininku, nes šauksmininku jis eina labai retai. Senosios kalbos yra turėjusios tris dviskaitos linksnius: vardininką-galininką-šauks- mininką, naudininką-įnagininką-abliatyvą ir kilmininką-vietininką (lokatyvą). Išimtį su- darė Avesta, kurioje kilmininkas skyrėsi nuo vietininko. Graikų kalboje kilmininkas yra sutapęs su naudininku, o vietininko ir įnagininko vietoje vartojamos atitinkamos dau: giskaitos formos. Lužičėnų kalboje vietininkas sutampa su naudininku-jnagininku. ? Latvių kalboje yra ir kita vyriškosios giminės galūnė, būtent -i, pvz.: divi darbi darit, kurią J. Endzelynas laiko bevardės giminės galūne, kilusia iš senosios baltų ga- lūnės -ei ar -ai, plg. s. sl. izé, skr. yugė. Zr. J. Endzelins, Latviešu valodas gra- matika, p. 451. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1955, p. 130; J. Ot- rębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 84. 134 Atskirai reikia kalbėti apie daiktavardžio žmogūs dviskaitos vardininką-gali- ninką. Jis esti padarytas dvejopai: a) iš vienaskaitos kamieno, pvz.: du žmogū Sd,Ms, Plik, Ktč, Prk, Šlu, End, Zt, ValP 16, Vaižg RR I 359, du žmogu BsV 22 (Įsr); tokios darybos formų yra ir senuosiuose raštuose: Du fmogu VInE 123,, Du fmogu BP II 35510, Du fmogu KN 1835; į b) iš daugiskaitos kamieno, pvz.: žmoniu StngŽ 34, du žmoniu RpJ 23, du fmo- niu BP 1192y,, Schitūdu S3moniu BP 11 356,,. Iš daugiskaitos kamieno padaryta forma Telšių apylinkės tarmėje greičiausiai turi moteriškosios giminės dviskaitos vardi- ninko-galininko galūnę, pvz.: do žmūonę ~ du žmėni (?), plg. dvi karvi. Moteriškoji giminė § 3. (i)o kamienas. Lietuvių kalbos (i)o kamieno daiktavardžių vardinin- kas-galininkas turi galūnę -i, kilusią iš -fe, pvz.: dvi dieni, abidvi ranki, dvi pirki, plg. dvi kreivieji puši Slnt. Latvių kalba čia taip pat turi -i, pvz.: abi kaji, divi varpi. Senoji slavų kalba galūnę -i turi tik po j, pvz.: dusi, po kieto priebalsio -e, plg. Zené, vladycé. Taigi šiuo atveju tarp baltų ir slavų kalbų paralelės nėra. Ir senoji slavų, ir senoji indų kalba čia turi formą, kilusią iš indoeuropiečių *-ai, plg. skr. dsve. Tose lietuvių kalbos tarmėse, kur dviskaita retai vartojama, pasitaiko ir ki- tokių galūnių. Sunku pasakyti, kokia kilmė tokių formų, kaip dvi diena Prg, dvi para Lkv, dvi nedėlia Krš. Jos sutampa su vienaskaitos vardininku ir įnagininku, plg. ranka, su ranka, diena, su diena. Tačiau Vargu ar minėtos dviskaitos formos sietinos su vienaskaitos įnagininku. Galimas daiktas, kad čia dviem daiktams žy- mėti su skaitvardžiu du vartojamas daiktavardžių vienaskaitos vardininkas. Taigi su skaitvardžiu du vartojami daiktavardžiai kartais, atrodo, gali turėti ne tik dviskaitos ar daugiskaitos (dvi dieni, dvi diénos, dvi dienas), bet ir vienaskaitos formas. Tuo labiau, kad galūnės čia neturi prasminio krūvio — gramatinį skaičių rodo skaitvardžio leksinė reikšmė. Rytų ir vidurio aukštaičių tarmėse be formų, turinčių galūninį -i, o ten, kur jis nukritęs, — minkštą priebalsį žodžio gale (pvz.: dvi dieni Vpr, Glv; dvi grivini Lg; dvi diėn — dvi dieni KI, Sdb, Všk, Jnšk, Lnkv, Zml, Ps; dvi vagi Pbs; dwi bobi BM I 150), dar plačiai vartojamos formos su kietu priebalsiu, pvz.: nosipoiko dvé vDšt Sd; dvė dien bii.va gardin Rz; torėje dvė desenčdn žė'mės; atneS> dvé nast mė- džu Pš; tas Jokirbs drkli. sa'va už dvi kvért atvadd-va RdN; dvi dien panešėjs i nu- trū'ka bū'te Lnkv. Kietas priebalsis žodžio gale rodo, kad, prieš nukrintant galūnės balsiui, čia yra buvęs ne priešakinės eilės balsis. Kai kur tarmėse šiuo atveju gir- dimas užpakalinės eilės balsis, pvz.: tetufo tik dvi ruko Krs; més ti bū.vom dvi parv Er; maZi.té gricé.de givé na, dvi žmdnu turėja Rm; pamaéd dvi varno; pabi.va gal dvi valandu St; iš tos kritvos padi.rb dvė gobu Rz; ū.žaro dve grėžu Rz; dvi ldver nupirko Trs. P. Arumos nuomone, analogiškas moteriškosios giminės dviskaitos vardininko-galininko galūnes yra pakeitusios atitinkamos vyriškosios giminės galūnės", "" P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalprono- mina, Tartu, 1933, p. 71. 135 Antra vertus, tų galūnių kilmė gali būti ir kita. Minėtose tarmėse labai įvairiai redukuojami galūnės balsiai. Šitos dar girdimos moteriškosios giminės dviskaitos galininko galūnės -u, -v, -5: gali būti tarminiai žodžio galo -a variantai, plg. su rubkv Krs, su jaunu mefgu St, su galvu Rm, (su) lazdo Er, (su) lazder || (su) lazdū Trs. Tuo atveju šitos formos būtų sietinos su minėtomis žemaičių tarmių formomis dvi diena Pgr, dvi para Lkv, dvi nedélia Krš. Moteriškosios giminės dviskaitos vardininko-galininko formos, kaip matyti, yra intensyviai stumiamos iš vartojimo. Įdomu pažymėti, kad kai kur tarmėse dėl daugiskaitos formų įtakos daugiskaitos galūnė -s pridedama tiesiog prie dviskai- tos galūnės, pvz.: Dvi dienis ištratėjo supykusi Klk. Bendrosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas gali turėti arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės galūnę, pvz.: šiuodu valkatu || šiuodu valkati NėrR III 216. ė kamieno moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-ga- lininkas turi tą pačią galūnę -i, kaip ir (i)o kamieno daiktavardžiai, pvz.: dvi kdrvi dvi pusi, dvi savaiti*?. Daugiskaitinės formos įtakos pavyzdžiu gali būti Tryškių tarmės dvi kdrvis, plg. dvi karvi ir dvi karves. Daiktavardžių su priesaga -elė dviskaitos galininkas (vardininkas čia nebevarto- jamas) rytų aukštaičių tarmėse, kur nukrenta trumposios galūnės, turi kietą žodžio galo priebalsį /, pvz.: apguiku dvė vagel posod>no Zml; dvė labe ger patel papjove Lnkv; til.F dvi kart, dvi avel RAN. Kai kur tarmėse dar aiškiai girdimas užpakalinės eilės balsis, pvz.: nuvein unt mi.ško — parsi.nešo dvi geldéler Ul; po dvi stalinėlo vi"na gd'lim ižgėri Pmp; aš turū dvi kdrvi, dvi kaūloi Tj. Čia, kaip ir o kamieno analo- giškuose pavyzdžiuose, žodžio gale buvo ne įprastas dviskaitinis -i, o kažkoks kitas balsis. Priebalsio kietumas daiktavardžių su priesaga -elė dviskaitos galininke lei- džia manyti, kad čia galėjo įsiveržti vyriškosios giminės galūnė -u, tarmėse redukuota panašiai, kaip žodžio galo -a. i kamienas. Baltų kalbų i kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-ga- lininkas turi galūnę -i, pvz.: abi aki, dvi anti, dvi avi, dvi dali, dvi karti, dvi nakti, dvi tūkstanti, plg. lat. ausi, pr. nozy „mosis“. Identiškos baltų formoms yra s. sl. gosti, skr. pūti. , Tarmėse yra ir naujadarų, pvz.: dabaf jis dvi pačū tū.ri Vad; Vo tas dailida tu- rieja dvi pače, seną ir jauną BsP II 19 (Varn). Priebalsinio kamieno moteriškosios giminės dviskaitos vardininkas-ga- lininkas i kamieno daiktavardžių pavyzdžiu baigiasi galūne -i, pvz.: dvi dūkteri, dvi sėseri, plg. s. sl. to paties linksnio formą dwsteri, kuri, kaip ir lietuvių kalboje, sudaryta pagal i kamieną. $ 4. Senuosiuose raštuose daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galinin- kas vartojamas gana gausiai ir nuosekliai. Kaip ir dabartinėje kalboje, vyriškosios giminės dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: (a kamienas) du 12 Vyriškosios giminės ė kamieno daiktavardžių vardininkas-galininkas taip pat turi galūnę -i, pvz.: du dėdi Krč, Lnkv. 136 rhitmu, du kartu M#188,_,, du kartu VInE 41,,, abu laivu pilnu VlnE 112,,, kitu du priliginimu BP I 212,, kittu'du latru BP I 3873, Du dayktu PK 192,, du daiktu DP 1005, du kartū DP 150.4, du kartu KN 2495; (ia kamienas) du kitu piktadeiu VInE 214,,, kitu du io makintiniu BP 1 408,,, du mokitiniu DP 1g, du brolu KN 265,,; (u ka- mienas) du ||unu VInE 2005, abu Sunu BP I 365.4, du [unu DP 148,,, du Sunu KN 250,;. MoteriSkosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas bai- giasi -i, pvz.: (o kamienas) dwi Maldi BP I 430,, dwi iupi DP 5545, dwi wieti KN 144,; (io kamienas) dwi koghi VInE 188,,, BP II 430,, tie dwi nedéli DP 131,,, abi eldii KN 159, ; (ė kamienas) dwi ipati tikribi DP 88, ; (i kamienas) dwi aki VInE 188, Dwi dali BP II 444, dwi žuwi DP 125,,, dwi dali KN 7,. Sustabaréjusios formos § 5. VyriSkosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas su skaitvardZiu du, abu gali sutrumpéti, netekti galiininio -u ir tapti prieveiksmiu. Šios rūšies sustabaréjusiy dviskaitos formų pavyzdžiu gali biti bene visose lietuvių kalbos tarmėse žinomas prieveiksmis dūkart Všvl, Vrn, dukait Dbč, Klov, Ktč, MI, Lš, Šln, Zt, plg. kartas, du kartu; dūsyk Šn, Gs, Rdd, abūsyk Gs, plg. sykis, du sykiu“. Sustabarėjusių moteriškosios giminės dviskaitos formų pasitaiko mažiau, pvz.: Katraip reik pasielgti? — Abi vali (daryk kaip tinkamas) LKŽ I 13 (Jb). Čia minėtinas ir skaitvardis dvidešimt, greičiausiai atsiradęs iš dviskaitos formos, plg. dvi dešimti'*. Iš senųjų raštų galima pateikti Bretkūno suprieveiksmėjusį žodžių junginį [awi dieni, kuris anksčiau, manoma, yra turėjęs reikšmę „diena ir naktis“. Tas junginys, vartojamas prieveiksmiškai, įgijo naują reikšmę, būtent „vis“, pvz.: Ghifai fawi dieni nepamete griekus; Sawi dieni ghis tamfumoij walge ir didzome rupeftije ir lig- goie ir smutke', § 6. Lietuvių kalbos daiktavardžio dviskaitos vardininkas-galininkas tarmėse išsilaikęs nevienodai. Vyriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas kaip linksnis varto- jamas palyginti nedideliame tarmių plote, būtent į vakarus nuo Mažeikių, Telšių, Rietavo, Švėkšnos, Pagėgių!*. Bet jo liekanų dar pasitaiko beveik visame lietu- vių tarmių plote. Vardininkas sustabarėjusiuose posakiuose pasitaiko net ir tokiose '9 Beje, prieveiksmis dukart galėjo atsirasti ir sustabarėjus daugiskaitos formai, plg. triskart<!tris kartus. "4 Sustabaréjusj moteriškosios giminės dviskaitos vardininką-galininką primena prie- veiksmiai abigali, dvigubi, pvz.: Šitas kuolas reikia nutašyt abigali „iš abiejų galų“. LKZ I 8 (Mrk); Mokesnius atėmė dvigubai „dvigubai“, kad kvito neturėjau. LKZ 11 688 (Mrk). 5 A. Bezzenberger, Beitrige zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhundertes, Gėttingen, 1877, p. 233 (toliau: Beitrage). 'ė Dviskaitos formų paplitimo ribos nustatytos, remiantis Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos tarmių atlaso me- džiaga. 137 tarmėse, kuriose dviskaita kaip sistema jau yra išnykusi, pvz.: Su durnu du turgu' Jrb, Krns, Pgg, Prn, Žal, Glv, Tvr; Saldu kaip du medu, Ssk, Glv; Abu galu tokiu. Sič, Glv; Maža verpelé — du alu gyvena (kiaušinis). LZ; Du ratu pagiry stovi. Zal; Du grybu per riebu. Bt. Moteriškosios giminės dviskaitos vardininkas tarmėse baigiamas visiškai išstumti daugiskaitos vardininko. Kaip linksnis jis bevartojamas tik vakariniame Ze- maičių tarmių pakraštyje, būtent Skuodo, Sedos, Salantų, Kretingos, Klaipėdos, Priekulės, Šilutės apylinkėse. Dviskaitos galininkas, kaip linksnis, vartojamas taip pat tik aukščiau minėtose apylinkėse. Kitur dažniausiai pasitaiko tik jo liekanų. Taip, pavyzdžiui, jis nenuosek- liai vartojamas į vakarus nuo Vegerių, Šiaulių, Tytuvėnų, Tauragės, Pagėgių. „Mo- teriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos galininko formų dar pasitaiko rytų ir vidurio aukštaičių tarmėse, plote tarp Kriukų, Pašvitinio, Šeduvos, Dotnuvos, Jonavos, Gelvonų, Ukmergės, Taujėnų, Traupio, Raguvėlės, Miežiškių, Karsakiš- kio, Vabalninko, Biržų. Galininko liekanų pasitaiko ir kitur Lietuvoje, pavyzdžiui, turime užrašyta moteriškosios giminės dviskaitos formų iš Rudnios, Rudaminos, Veisiejų, Liškiavos ir kt. Sustabarėjusiuose posakiuose dviskaitos formos išsilaiko ilgiau, pvz.: Dvi bobi — vienas dantys. LS; Dvi bobi — viena koja. Vs, Lp; Gyvena kaip dvi kati vienam maiše. KrvP III 21 (Mrc); Glaudus veršis dvi karvi žinda. KrvP III 47 (Mrc). $ 7. Skaitvardžio du vieta junginyje su dviskaitos vardininku-galininku nėra griežtai apibrėžta. Dažniausiai šis skaitvardis stovi prieš daiktavardį, bet pasitaiko, kad pirma eina daiktavardžio" dviskaitos forma, o po jos — skaitvardis, pvz.: Busu du BsV 97 (Rg), broliudu BsV 97 (Pilk), žvejudu BsV 351 (Rg), velnudu BsV 344 (Rsn), Vyru du J (LKŽ II 541), sunyčudu BsV 90 (Lksr), Mergidvi BsV 161 (Vikš), žvakidvi BsV 118 (TIž), mergidvi, dukridvi BsV 105 (Rg), panelidvi BsV 177 (Lbg). Šios rūšies pavyzdžių yra ir Bretkūno raštuose, pvz.: Jakubu du BP I 350,. $ 8. Linkuvos, Vaškų, Klovainių, Krinčino, Vabalninko, Papilio, Biržų apy- linkėse pasitaiko daiktavardžių dviskaitos galininkas, vartojamas su skaitvardžiais trys ir (labai retai) keturi, pvz.: aš ti tris mėt givėno; mėšlu vė'žunt gal uždi.rpt du tris darbū'deni; tris sd'vait gulėjo. RAN; rado tris kaušęn; Sorgo trds dien; tros glebeli malku sokurė'na; tas tris vaik tū.r; noporko tFis podel ; dėjo trds sauj api'nu. Lnkv; Šonidė gavo trds laiškel un kaita; trds robl dive. Vik. Su skaitvardžiu keturi daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas pasi- taiko labai retai, pvz.: rigé tarnavo par kė'tors pon. Analogiškas reiškinys randamas latvių ir rusų kalbose. Rusų kalboje dviskaitos vardininko-galininko formos vartojamos su skaitvardžiais Osa, mpu, uemorpe"". Latvių kalba vartoja daiktavardžių dviskaitą su skaitvardžiais ,„,2“-,,9“ žymėti saikui, svoriui, laikui, pvz.: ar Ččetri zirgi, vesęli tris gadi ir t.t.*9 Ir rusų, ir latvių kalbos čia turi tik formalią dviskaitą. Lietuvių kalbos daiktavardžių dviskaitos formos, vartojamos su skaitvardžiais trys, keturi, taip pat teturi formalią dviskaitą. Tai yra naujas dviskaitos formų vartojimo atvejis. į "T A. M. Hopznancknui, Heropua nBoficrBeHnoro uKeJia B pycckoM si3biKe, p. 104 tt. 8 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 451. 138 § 9. Natūraliosios dviskaitos'® vardininkas-galininkas® lietuvių kalboje ne- vartojamas. Net senuosiuose raštuose pasitaikančios dviskaitos vardininko-gali- ninko formos eina su skaitvardžiais du, abu ir dviskaitiniais įvardžiais. Be skaitvardžio du, dviskaitos vardininkas-galininkas buvo vartojamas, kal- bant apie du jau žinomus daiktus?*!. Dabartiniu metu iš tarmių užrašytų šios dviskai- tos rūšies pavyzdžių nebeturime. Kad tokia dviskaita neseniai dar yra buvusi gyva, rodo dialektologinių bei tautosakinių rinkinių medžiaga, o taip pat XIX a. žemaičių autorių raštai, pvz.: Žiuri, ateina du aitvaru ir ėda iš bliudžiukų košę. Ateina aitvaru prie bliudų, pauoste ir sako... BsP II 151 (Ps); ...lokininkai du didžiu lokiu uždarė jaujoje ir sugulė troboje... Lokiu buvo pririštu. ValP 10; Staponas pasisamdė du vai- kiuku, kuriuodu per nedorybę baisiai įkyrėjo jam ir Kotrynei. ValP 69... Kalėdoms _ atėjus atstojo nedoru vaikiuku. ValP 71; Šiemdviem dar flemigus, pro didžią ją lubų sky- lę įlėkė dvi, it višti, pelėdi... Ryto metą keletas žmonių sulipo ant bažnyčios, atrado po stogu betupinti pelėdi ir užmušę. ValV 67; Augin tėvelis Du sunytėliu Du sunytėliu Ant paminklėlio... Kelk, kelk sūneliu, Mano jaunuoju!..; Augin močiutė dvi dukry- tėli... Kelk, kelk dukryti Mano jaunieji!.. Dukryti mano, Jaunieji mano, Kokia negar- bė Taip vėlai kélus. ID 11 802 (VI); ant kéznos szakėos po gražiū paukszezū. SchG 256. Naudininkas-įnagininkas $ 10. Baltų ir slavų kalbos nuo kitų indoeuropiečių kalbų skiriasi tuo, kad jų dviskaitos naudininkas-įnagininkas yra sudaromas su formantu -m-, o*kitų kalbų, pavyzdžiui sanskrito, Avestos, — su formantu -b/h-. Senąja dviskaitos naudininko-įnagininko galūne yra laikoma galūnė -ma*??, dar ir mūsų dienomis, tiesa, labai retai, vartojama kai kuriose tarmėse, pvz. Daii- gel dovanėlių mocinéliai, mésoma „mošoms“ pé stomenėlį. AruP 78; Sunku buvo žmonima „Žmonėms“ gyvent; Čia reikia žmogaus akima šviesiėma „akimis Svie- siomis“; Nesudedu akima „akimis“. Maža bematau akima „akimis“; Karvė stovi po dūrima „po durimis“; Vyrai naktima || naktima kulia. N&. Tokią daiktavardžio formą randame ir Bretkūno raštuose, pvz.: po akima BP I 116,,. Įdomu pastebėti, kad asmeninių įvardžių aš, tu senoji dviskaitos naudininko- įnagininko forma yra netekusi savo reikšmės ir reiškia dviskaitos kilmininką, pvz. Natūraliąja dviskaita kalbinėje literatūroje paprastai vadinama dviskai- ta, reiškianti vieningą daiktų visumą, sudarytą iš natūraliai susijusių dviejų daiktų. Čia priklauso tokios daiktų poros, kaip žmogaus kūno dalys (akys, ausys, lūpos, rankos, kojos) ir įvairūs kiti poriniai daiktai, pvz., ragai, rankovės, batai, upės krantai ir t. t. Žr. K. Brugmann, Grundrig der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, II, 2, 2, Stragburg, 1911, p. 455—456. Dviskaitą, vartojamą be skaitvardžio du reikšti dviem poriniams daiktams, A. Beličius vadina laisvąja dviskaita. Zr. A. Beanu, O nsBojunu y cJioBenckamM jesunuma, p. 1—6 tt. Natūralioji dviskaita laikoma pirmine. Dviskaita su skaitvardžiu du yra naujesnis, antrinis reiškinys. * Rusų kalba turi natūraliosios dviskaitos formų, išlaikytų iki šių dienų, pvz.: OHu, ywu, naewu, poea, OoKa, pykaea, Gepeca. A. M. Hopanauckuii, Heropas JiBOWCTBEHHOTO YHCJIA B PYCCKOM si3bike, p. 42—75. # Si dviskaitos rūšis vadinama anaforine dviskaita. Zr. K. Brug- m a nn, GrundriB, II, 2, 2, p. 457—458. # A. Becenbergeris šią galūnę laiko senąja dviskaitos naudininko-jnagininko-ablia- tyvo galūne. A: Bezzenber ger, Beitrage, p. 149. 139 Tie prišoko prie mūma „mudviejų“. Slv. Katras iš muma veikiaus pyksiva, tai tas tur duoti iš savo nugaros tris diržus išrėžti. BsP I 41 (Rg); ...pasijutova mudu kokę 20 žingsnių nuo muma guolio tolyn numestu... BsV 242 (Rg),... „tu turi akis ir aš, ar ma- tai, kad tarp muma vidurij’ viens stovja“ ?.. BsV 92 (Rg); ...,,muma nubėgimo naktyje girdéjova kitą trepais ant aukšto lipant...“ BsV 329 (Rg); Muma žiedeliai, muma auk- siniai jau seniai sukeisti. KlpD 283; Eikiv namucio Pasibardamuciu, Katras iš muma daugiau pragérév. JD III 19 (VI). No juma „judviejų“ gausiu nusipirkt. Slv. Tuodu vaiku tas burs namo parsigabeno, ir, kai juodu didesni pastojo, sakė jis jiemdviem: ,,Vai- kai aš neesmu juma tikras tévs...“ BsP I 21 (Rg). § 11. Dviskaitinés kilmės galūnėmis kalbininkų yra laikomos -m, -mu, -mi®, kurios nuo atitinkamų daugiskaitos formų skiriasi tik tuo, kad pastarosios neturi gale -s, plg. -ms, -mus, -mis. Minėtos galūnės dabartiniu metu tarmėse neturi dvi- skaitos reikšmės. Jos yra įprastinės daugiškaitos naudininko ir įnagininko galūnės, su kuriomis šie linksniai labai plačiai vartojami tarmėse ir literatūrinėje kalboje (tik Žemaičiai ir dalis vakarų aukštaičių turi atitinkamus daugiskaitos linksnius su -s, plg. vaikam ir vaikams šakom ir šakoms). Galūnė -miiš esmės yra daugiskaitos įna- gininko galūnė, vartojama pietų Lietuvos tarmėse, į pietus nuo linijos Kalvarija — Daukšiai — Kazlų Rūda — Skriaudžiai — Karmėlava — Pravieniškės — Rumšiš- kės — Palomenė — Žiežmariai — Semeliškės — Trakai — Rūdiškės — Marijampolis — Dieveniškės. Tačiau formos su -mi plačiai naudojamos ir naudininkui reikšti, pvz.: Pietūmi „pietums“ malkų atnešk. Iš.; Nupirkau po skepetq savomi dukterimi „savoms dukterims“. LKK III 119 (Zt); Daug škados žmonėmi „žmonėms“ pridarė lietai. Kpč; Valdžia duoda viską žmonimi „žmonėms“. PnmA. i ir priebalsinio kamieno daiktavardžių naudininko-įnagininko formos su -mi yra paplitusios visame minėtame plote; (i)o ir ė kamienų atitinkamos formos vartoja- mos pietų dzūkų kampe: Lazdijai, Seirijai, Nemunaitis, Liškiava, Ratnyčia, o taip pat kur-ne-kur ir kitose vietose, gretimose vakarų aukštaičių tarmėse. Naudininko-įnagininko galūnę -mi atskirose tarmėse retkarčiais turi ir (a kamieno daiktavardziai®, pvz.: VaZinéjau dvejiėmi arkliami ,,dviem arkliais“. Dviemi arkliami „arkliams“ avižį daviaii. Kiliau akmenami „akmenimis“. Mes piaunam arkliami „arkliais“. Zt. Pas mum aplink trobą med%iuosa niekur nėr Spokinyciy var- nénami ,,varnénams*“. Kpč. Tokią naudininko-jnagininko galūnę (i)a kamienas tetu- ri piety dzūkų tarméje apie Kapčiamiestį, Veisiejus, Leipalingį, o taip pat Azier- kuose ir Zieteloje (BTSR). Šiose apylinkėse galūnę -mi turi į (/)a kamieną perėjęs naudininko-įnagininko linksnis, pvz.: sūnami, virsami Kpč, Lp, Zt, vagiūmi, debesiami Kpč, Lp. Visų kamienų daiktavardžių daugiskaitos naudininko formos su -mu vartoja- mos tik Dieveniškių apylinkėje, pvz.: Nubėgo lapė, pasigovė vištą ir neša savo vaika- mu „vaikams“. Pavalgyt duoda visiemu važtojamu ,,visiems vežėjams“. Padėk dievas artojūmu „artojams“. Piausim jaučią krikštynomu „krikštynoms“. Ramaškonių ** J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 401—406; P. Arumaa, Untersuchungen, p. 43—71. ?* E. Frenkeliui, matyt, tas faktas nebuvo žinomas. E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung der im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, „Balticoslavica“, t. 2, Wilno, 1936, p. 36. 140 kaime (Varenavo raj. BTSR) tokias formas turi tik priebalsinio kamieno daiktavar- džiai. Beje, šios naudininko formos čia vartojamos ir įnagininko reikšme*“*. Naudininko-įnagininko formas su galūnėmis -m, -mi, -mu plačiau yra nagrinė- jęs P. Aruma. Jo manymu, šios formos anksčiau yra turėjusios dviskaitos reikšmę ir daugiskaitos formas su galūniniu -s išstūmė tik tada, kai visiškai neteko specifinės dviskaitos reikšmės. Vis dėlto sunku patikėti, kad minėtos galūnės yra dviskaitinės kilmės. Kadangi aišku, kad senoji dviskaitos naudininko-įnagininko galūnė yra -ma, plg. s. sl. kostoma, kamenoma, tai -m, -mi, -mu galėtų būti laikomos tik antrinės kilmės galūnėmis. Be to, labai abejotina, ar galėjo sparčiai benykstančios dviskaitos formos taip pla- čiai išplisti lietuvių kalbos tarmėse. Juk (i)o, ė, i, (i)u ir priebalsinio kamieno daugiskaitos naudininkas-įnagininkas, o taip pat (i)a ir į jį perėjusių kitų kamienų daugiskaitos naudininkas neturi galūninio -s dideliame lietuvių kalbos tarmių plote: į rytus ir į pietus maždaug nuo linijos Žagarė — Tytuvėnai — Ariogala — Kau- nas— Vilkaviškis — K.Naumiestis. Čia, beje, galime paminėti ir latvių tarmes bei latvių literatūrinę kalbą, kur daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas taip pat neturi galūninio -s. Galimas daiktas, kad tai yra daugiskaitinės galūnės, vienose tarmėse vartojamos lygiagrečiai su įprastinėmis daugiskaitos galūnėmis, plg. kapsų-zanavy- kų dgs. naud. vaikams || vaikam, o kitose visai neturinčios gretiminių formų su -s. $ 12. Savotiškas dviskaitos naudininko-įnagininko, o ir kitų linksnių formas turi žemaičių tarmės, kur dviskaita dar vartojama kaip sistema. V.—G. du vaikū, dvi kdrvi K. dviją vaiką, dvijij karvių tuddums vaikūms, tiėdvims kdrvims N. dum vaikūm, dvim karvim Į dum vaikum, dvim kdrvim Vt. dvijuosė maišuosė, dvijosė pėlkėse Krtn, Skd, Klp, Prk, Pln. Dėl kilmininko ir vietininko žr. $ 13, 14. Jau F. Kuršaitis pastebėjo, kad Priekulės, Klaipėdos ir toliau į šiaurę esančių apylinkių gyventojai, užuot sakę su dviem arkliam, sako su dum arklium?s, pvz.: Kiek čia dum žmogum reik. Rsn; Su dum vežimum. Dov: Su dur pifštum suėmė. Sg; Su dum arklium vežė. Kin; Vieną dukterį užmušė su dum vaikiūkum. Klp; Tverk abim rankim. LKZ1 13 (Als); Veizėk su abidim akim. Krtn. Šių formų kilmė aiškinama K. Jauniaus gramatikoje. K. Jaunius jas laikė pa- darytomis ne iš kamieno, o iš dviskaitos vardininko linksnio, pridėjus prie jo dvi- skaitines galūnes: tuddu-m vyru-m, tiėdvi-m žmoni-m?". Kitose žemaičių tarmėse (i)o, ė, i, (i)u ir priebalsinio kamieno dviskaitos naudi- ninkas-įnagininkas ir (i)a kamieno naudininkas yra daromas, prie kamieno pride- dant dviskaitos galūnę, pvz.: su dvim bobum®, dum vaikam Krš. * J. Sukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, LKK, t. 4, Vilnius, 1960, p. 181. ® F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, Halle, 1876, p. 50. “ K. 51B nu nc, pammatuka JuToBCKOro sizbika, Ilerporpams, 1916, p. 19. * Dėl šios galūnės kilmės žr. A. Jonaitytė Šakynos tarmės daiktavardžio kaityba, Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 3, Vilnius, 1960, p. 93—96. 141 Kilmininkas. Vietininkas $ 13. Senu daiktavardžių dviskaitos vietininku laikomas prieveiksmis pu- siau??, kai kuriose tarmėse kirčiuojamas ir tvirtagališkai, pvz.: pusiaii Rds, Prl, NmS, pusidu || pusiaū DKS, plg. s. sl. meždu. Senojoje indų kalboje atitinkamos for- mos yra turėjusios galūninį -s, pvz., skr. dvayoh, kaip ir lietuvių dviejaus šalia dviejau. J. Endzelynas mano, kad dviskaitos vietininkas ir kilmininkas anksčiau galėjo būti susiję, plg. lat. pušu rita; liet. upėje vandens — vėžiui pusiau šonų. Ištyręs šių linksnių reikšmes, J. Endzelynas daro išvadą, kad anksčiau dviskaitos kilmininkas greičiausiai skyręsis nuo vietininko, kaip, pavyzdžiui, Avestoje ir tik vėliau abu tie linksniai sumišę. Tą rodanti lietuvių kalba. Iš tikrųjų latvių kalbos dviskaitos vie- tininko forma diveiš turi kilmininko, o lietuvių kalbos forma dviejaus— vietininko reikšmę. $.14. Žemaičių tarmėse vartojamas dvejopas kilmininkas. Su skaitvardžiu du eina daugiskaitos formos, pvz.: dvijų vaikų. Su skaitvardžiu abudu ir su dviskaiti- niais įvardžiais tuodu, anuodu, katruodu ir kt. vartojamas savotiškas naujadaras, pvz.: Tiedvims abidvims karvims „tųdviejų abiejų karvių“ ragai nulūžę. Pln; Nu- miszkiems neuzspaudus numiriele abudums blakstienums „abiejų blakstienų“ žmones atejusis i budine saka: tas numirielis iszwejsies dar du to buto. ValŽV II 172, Ant abudums tuodums atminimoms „ant abiejų tųdviejų atminimų“ gentys ir pažystamije eję wiet i kapus nabasztiką lankyti ir wajszinti. DB 153. Anksčiau šitokios formos buvo vartojamos ir be skaitvardžio ar įvardžio kilmininko, pvz.: Kėta kaita bowosis trys brūolė, do iszmintingo, d trėts dornios. Dėrnids matydams atkaklybi sawa broloms, weins iszwyka ont doubies arba kūpa sawa tiewa... BM I 335 (Vvr); ... abudu it ne sawie susikerdusiu nu Zirgums „nuo (dviejų) žirgų“ kiefterieje. DGiw 167. Toki vartojimą galima paaiškinti tuo, kad anksčiau žemaičių tarmėse buvo skaitvardZio du kilmininkas dums, dvims ,,dvieju*®, dabar išlikęs tik kaip sudėtinė kitų žodžių dalis, pvz.: abudums, abid(v)ims „abiejų“, tuodums, tied(v)ims „tųdviejų“ ir t.t. Kol ši forma buvo gyva šnekamojoje kalboje, daiktavardžio kilmininko forma, greičiausiai atsiradusi dėl skaitvardžio analogijos, buvo vartojama arba su skaitvardžio kilmininku, pvz.: isz dwems giminims „iš dvie- jų giminių“ DGiw 151, arba be jo, pvz.: nu žodiums „nuo žodžių“ DB 82, iš kuku- liums „iš kukulių“ DB 43, kalbant apie du daiktus. Vėliau, vietoje dums, dvims ėmus vartoti dvijų, ir daiktavardis, prisitaikydamas prie skaitvardžio, įgijo daugi- skaitos kilmininko galūnę. SANTRUMPOS DB — S.Daukantas, Budą Senovęs-Lėtuwiu kalnienū ir Zamajtid..., Petro- pilie, 1845. DGiw — S.Daukantas, Giwatas Didiujū Karwaidū, Petropilie, 1846. [sr — Įsrutis (dabar Kaliningrado sritis). Lbg — Labguva. 29 A. Meite, OOGuecaassnckuii s3bikK, Mockea, 1951, p. 317. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, p. 452, 453 tt. J. Otrebski, Gramatyka, III, p. 85. 30 Žemaitiškas kilmininko formas dums, dwems pateikia S. Stanevičius, papildyda- mas „Universitas lingvarum lithvaniae“ 1829 m. leidimą „Trumpas Pamokimas Kalbos Lituwyszkos Arba Zemaytyszkos.. 1829, p. 2l. Dėl kilmės plg. K. f Bunc, I'paMmarika JiuTOBekKoro si3biKa, p. 19. 142 Lksr — Lauksargiai, Tauragės raj. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, III, Vilnius, 1960. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas, I, Vilnius, 1941; II, Vilnius, 1947. NėrR --— S,Nėris, Raštai, III, Vilnius, 1957. Ok — Okainiai. Pilk — Pilkalnis (dabar Kaliningrado sritis). RpJ — Jonas isz Swisloczes krominikas liezuwiu iszgulditas kasztu yr storony Jozapa Rupeyka..., Wilniuje, 1823. VaizgRR — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957. ValP — M.Valanéius, Paaugusiy žmonių knygelė, Tilžė, 1902. Všvi -— Viešvilė, Jurbarko raj. Kiti sutrumpinimai tokie, kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. ABOWCTBEHHOE YHCJI0O HMEHH CYIIJECTBHTEJIbHOTO B JIMNTOBCKOM S13bIKE IĮ. TAPTACAMHTE Peswne JINTOBCKHil s3bIiK ABJAETCH OJHHM H3 TeX S3LIKOB, KOTOphIE AO CHX NOP COXpaHHJIH ABOHCTBEHHOE YHCIO0. B HEKOTOPHIX (KeMmalTCKHX HW, YaCTHYHO, B 3amaaHO-ayKIITaHTCKHX AhnaJiekrax) ABONCTBEHHOE UKHCJIO MMEIOT BCE H3MEHseMble YacTH pEeYyH: HMS TpHJIaraTelhb- HOE, HM YHCJHTEJbHOE, MecTOMMeHHe KH ryaros. B naHHOW cTarhe paccMaTpHBAWOTCA JIHINIb (GopMEl HMEHH CYIIeCTBHTe/bHOr0. PaGoTa B OCHOBHOM OnHpaeTCSA HA COBPEMeHHbI AHaJIeK- TOJIOTHYECKHH MartepHas, cobpaunbiii MHCTHTYTOM JIHMTOBCKOTO s3biKa H JMTepaTypsl AKa- aemun *nayk Jlurosckoit CCP. B uensix HCTOPHYECKOTO CPAaBHEHHS AAlOTCH NpHMeDpbI H3 APEBHENHTOBCKHX namaTHHKOB (M. Maxsunac, H. Bperkynac, M. [laykma u ap.). Marepnaji ApeBHeJIHTOBCKHX TEKCTOB H HEKOTOpHIe AHAJAEKTOJNOrHYecKHe NAaHHBE 1al0T NOBOA CHHTATh -/M@ APEBHHM OKOHUaHHeM aTeJIbHOrO-TBOPHTENbHOTO Majaexa ABONCTBEH- HOTO uHcCJIa, Hanp.: akima, naktima. : Ilpeanonaraercs, uro -m, -mi, -mu SBASIOTCS OKOHYAHWSIMH JATEJILDHOTO H TBOPH- TeJNLHOTO MajeXa MHOMECTBEHHOIO UYHCJIa H K ABOHCTBEHHOMY UKCJIY HE OTHOCHATCH. B Bocrouno-JiKHTOBCKHX ananextax (Bupkaii, Jluukysa, [lanaamc) Bo Bpems Jina- JIEKTOJIOTHYECKHX 3KCNEeAHLHH GbiJIO 3aMeyeHO ynoTpeOJieHHe (GopM ABOHCTBEHHOrO YHCJAA C YHCJHTEJbHBIMH TpW, “eToipe, TaKiKe, KaK H B JATHIUIICKOM, PYCCKOM H HEKOTOPHIX ApY- IHX SI3bIKaX. Poaurtenbublii-MecTHbII nanex ABOHCTBEHHOrO YHCJa NPH HCYE3HOBEHHH B JHTOBCKOM A3bIKE OCTABHJI JIHUIL HE3HAYHTE/bHbIe OCTaTKH, a HMEHHO: Hapeune pusidu. Ha 3ananuoji TEPPHTOPHH JKEMAHTCKHX jHAJIEKTOB ynorpe6asioTcas HOBOOGPA30BAHHS DpOJIKTEJIbHOTO mna- Aexa. B ocHoBHOM 3TH (OOpMbI POANTENBHOTO H MECTHOrO TNanexeH 3aMeHeHH (oOpMamu MHOMKEeCTBEHHOI0O 4YHCJIa. J BOiiCTBEHHOE YHCJIO HMEH CYNIECTBHTENbHBIX HAHJIydllle COXPAHWJIOCH Ha TEPHTOPHH HKeMalTCKHX JIMAJIEKTOB, K 3anaay oT Jiniuu. Maxediksi—Taabsii—Perasac—IIIsexu- Ha—ITlarersii, Bo Bcex JHMTOBCKHX JHa/ieKTax elé BCTPEYAIOTCH OCTATKH JBOHCTBEHHOTO UKHCJIA: BHHHTEJbHBIH NallexX My»XKCKoro poja. K Hcue3HOBeHHIO 0COGEHHO CKJIOHHBI (POPMBI IBONCTBEHHOIO UHCJIa JKEHCKOro pOAa. 143