Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA L-LET "U VO § TS R MOK SLU AK A DE M. TJA LIETUVIŲ KALBOS SUDĖTINĖS DALELYTĖS V. LABUTIS § 1. Daugelis lietuvių kalbos dalelyčių yra vienaskiemeniai dary- biškai neskaidomi žodžiai (pvz.: ar, be, gi, juk, ne, nė, tik, vis, vos ir pan,). Šalia jų yra ir keliolika dalelyčių, kurias galima skaidyti į sude- damąsias dalis (pvz.: argi, bene, kone, nebe, negi, tiktai, ko tik, tik tik „ir kt.), atitinkančias paprastąsias dalelytes. Šių dalelyčių sudedamųjų dalių santykiai dažniausiai yra artimi kai kurių savarankiškų sudėtinių žodžių dėmenų santykiams. Pavyzdžiui, dalelytės bene dėmenų santykis su atskirais žodžiais be ir ne yra panašus į, sakysim, įvardžio kiekvie- nas dėmenų santykį su žodžiais kiek ir vienas, arba, pavyzdžiui, dalelytė ko tik „vos“ yra panašios darybos samplaikinis vienetas, kaip įvardžiai tas pats, šis tas ir pan. Taigi dalelytes, sudarytas iš kelių sudedamųjų dalių, galima laikyti savotiškais sudėtiniais žodžiais, kurie nuo sava- rankiškų sudėtinių žodžių iš esmės skiriasi tik kiekybiniais požymiais: dėmenų semantinio krūvio silpnumu ir tarpusavio ryšio netvirtumu. To- dėl dalelyčių struktūra ir daryba čia bus nagrinėjama, transformuojant tuos pačius metodus, kurie paprastai taikomi savarankiškų žodžių dary- bos analizei. § 2. Pagal Sirens suaugimo laipsnj sudétines dalelytes galima skirti | sudurtines ir samplaikines. Žinoma, griežtų ribų tarp samplaikiniy ir sudurtiniy dalelyčių nėra, nes jy dėmenų suaugimo laipsnis ne visuomet aiškus. Kartais čia svarbu net ir rašyba. Sakysim, jeigu dalelytės kadgi, dargi, netgi ir kt. būtų rašomos dviem žodžiais, be abejo, jos būtų samplai- kinės, o dabar praktiškiau jas laikyti sudurtinėmis, nors jų dėmenys mažiau suaugę, negu, pavyzdžiui, dalelyčių bene, argi, negi, tiktai. Sudurtinės dalelytės $ 3. Sudurtinės dalelytės yra sudarytos iš dviejų (kartais iš trijų) dėmenų, visiškai susiliejusių į vieną žodį. Kitaip sakant, tai yra savo- tiški sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenimis eina buvusios savarankiškos dalelytės. 119 Jau buvo bene laikas išmirti Salteikiams. SimVK I 16. Rinkinio autorius bene pirmasis iš visų tarybinių kritikų atkreipė kiek didesnį dėmesį į Pabaltijo tautų literatūras... KorsLD I 124. Rytų aukštaičių tarmėse (retkarčiais ir raštuose) randama dalelytė bag yra tos pačios reikšmės ir darybos, kaip ir beg(u), tik vietoj dėmens be- turi ba-. Yra ir atskira klausiamoji dalelytė ba®. Pvz.: Bag nebuvai daržely, bag neskynei rūtelių? Skp. Jisai dabar pats užpūčio sutrauktas, bag ne ketvirti metai lovą girgždina. BaltPV I 179. Ba čia nukrito virbalas? LKZ I 440. Pažiūrėkite sausąsias laz- deles, ba žaliuoja, ba lapoja? JD 576. Čia priskirtinos senuosiuose raštuose ir kartais tarmėse pasitaikan- čios klausiamosios dalelytės bes (bės), bei, turinčios tą patį dėmenį be-. Pvz.: Bes ir mane perkeli per upe? Ds (LKZ 1 635). Bes asch ius ir iusu waikus docziau eiti? BB II Moz X 10. O štai bės atneš vaisių, o jei ne, potam ji iškirsi. LKZ I 635. Bei tu gausi iš jo? Klp (LKZ I 598). Kažin bei būsi mates? Vvr (LKZ I 635). § 7. Dėmuo ne-. Šio dėmens neigiamąją reikšmę aiškiai išlaiko tik dalelytė nebe(-), o dalelyčių nebent, nejau(gi), negi dėmens ne- nei- giamoji reikšmė vos vos jaučiama, pvz.: Ne viskas vaikams naudinga žinoti. BalčAP 29. Dvi galvos — tai ne viena. PP 177. Ne mokslas jam dabar rūpi. JablRR I 335. Tuomet nebe laikas bus lakstyti, kaip jau nė kokios nebe liks. ŽemRR 200. Jau nebe pasakos rūpi, užmiršau jau. Skb. Ir ką jie čia ims pas mus? Nebent tą paskutinę karvutę. VenclR III 280. Nebent jaujoje dar pamėginus prinokinti. VaižgV 62. N e- jau tu nežinai tokio menkniekio? Sil. Tai nejaugi taip diena iš dienos ir ganysi? VienR V 264. Pašaras baigiasi, negi stips gyvulys tvarte? Myk-PutS I 96. Negi šitokiuose metuose varysim vaiką nuo savęs?! BaltPV I 29. § 8. Dėmuo fe- Sudurtinė dalelytė fegu(l) ir senuosiuose ras- tuose pasitaikanti fegi turi tą pačią geidžiamąją ar leidžiamąją reikšmę, kaip ir pirmąjį dėmenį fe- atitinkanti dalelytė fe. Palyginkime jų varto- jimo pavyzdžius: Tegu kas kitas važiuoja. Vs. — Tegul kranksi! — pasakė kartą žmogus, lyg pasigailėdamas. CvR II 30. Tegu eina šienaut. Zl. Te sau vélybesniems krembliautojams tokie lieka. VaižgV 48. Te neapy- kanta virtę pelenai nudegins jiems rankas ligi alkūnių. JstMarcKP 98. Tėgi paréd mumus Aatskalūnisliči ką tokio szitoié teip szwentoidl|ir nauiéi pataisitoi bažniczioi sawoilkada nor padare. DP 1951. 3 Dalelytės be, ba (ir dabartinėje lietuvių kalboje nebevartojama bo) yra vienos kilmės, žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951 (toliau: Latv. val. gr.), p. 702; E. Hermann, Litauische Studien, eine historische Untersuchung schwachbetonter Worter im Litauischen, Berlin, 1926 (toliau: Lit. St.), p. 347—348. Tą patį dėmenį ba- istoriškai galėjo turėti ir dalelytė ba-u, žr. ten pat, p. 342; E. Fraenkel, Lit. et. Wb, p. 36. 121 § 9. Pagal pirmąjį dėmenį išskirtų sudurtinių dalelyčių tipai gana neįvairūs ir jų visai nedaug. Tai visiškai nedarūs ir neproduktyvūs da- lelyčių darybos atvejai. Savotiška išimtis yra dėmuo ne-, su kuriuo yra sudaryta daugiau dalelyčių ir kuris gali eiti daugelio kitų žodžių prieš- dėliu. $ 10. Pagal antrąjį dėmenį galima skirti tokias sudurtinių dalelyčių grupes: -be : ne-be(-), te-be ir kt.; -gi : ar-gi, dar-gi, kad-gi, na-gi, ne-gi, nejau-gi, net-gi, va-gi, vis-gi ir kt.; -gu : ar-gu, be-gu, plg. jngt.: jei-gu, ne-gu ir dll. te-gu(l); -ne : be-ne, beg-ne, ko-ne, kuo-ne, maz-ne; -vis : plg. prv.: per-vis, su-vis, uz-vis. § II. Démuo -be(-) semantiskai siejasi su veiksmo ar būsenos trukmę rodančiu priešdėliu be- ir gal su emocine dalelyte bet, pvz.: Nė ji ėjo, nė ji beeis—nebe jaunystė. Skn. Cia be būdamas užkimau, mano balsas pasidarė nebeskardus. BalčAP 310. Žalia rūta, žalia ruta dar te be Zaliuoja... JD 465. Kokia iš tavęs be darbinin- kė. Pn. Etimologiškai čia galima gretinti ir afiksą -b, randamą senųjų raštų ar tarmių žodžiuose jéibS „jeigu“ (geraus butų buwj iam, ieib ne- butų gimis szen tasai. WP 13315), jéb „o kad! o jeigu!“ (Jeb aš nu- veinu, būt šitei nepasidarę. Dkš), taip pat ir -ba žodyje arba. § 12. Démuo -gi— tai enklitiškai prie kito žodžio priaugusi pa- brėžiamoji dalelytė gi®. Šis dėmuo palyginti gana produktyvus ir darus: jį galima dėti bemaž prie kiekvienos vientisinės dalelytės, be to, prie daugelio prieveiksmių, jungtukų ir kitų žodžių". Pabrėžiamąją reikšmę -gi išlaiko su daugeliu dalelyčių (argi, dargi, kadgi, netgi, visgi...) ir juo labiau su prieveiksmiais (čiagi, tengi, kaipgi, kurgi...), jungtukais (norsgi, betgi, beigi...), jaustukais (ėgi, ogi, ugi...) ir pan. Tačiau yra vienas kitas žodis, kur -gi pabrėžiamoji reikšmė jau nebejauciama®, pvz.: irgi „taip 4 Etimologiškai emocinė dalelytė be ir dėmenys be-, -be tikriausiai irgi siejasi, plg. J. Otrebski, Gramatyka jezyka litewskiego, III, Warszawa, 1956 (toliau: Gram.), p. 339. 5 Po -b čia gali būti nukritęs -e arba -a, plg. apie tai E. Hermann, Lit. St, p. 347. 6 Dėl dalelytės gi kilmės ir atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose žr.: B. Del- brick, Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen, Bd. 2, Strassburg, 1897, p. 498 ir kt; E. Hermann, Lit. St, p. 323—327 ir kt; J. Endzelins, Latv. val gr, p. 699; E. Schwyzer, Griechische Grammatik, Bd. 2, Miinchen, 1950, p. 558; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959; E. Fraenkel, Lit. et. Wb, p. 126. 7 Dalelytés gi raSymas skyrium ar drauge su kitu ZodZiu (t. y. vertimas sudurti- nio žodžio démeniu -gi) yra susitarimo dalykas. Rašyba čia ne visuomet rodo gi sava- rankiškumo laipsnį. 8 Kad -gi kartais neturi aiškios pabrėžiamosios reikšmės, yra jau minėjęs ir F. Kur- Saitis, žr. F. Kurschat, Worterbuch der littauischen Sprache, Erster Theil, B. I, Halle, 1870, p. 121. 122 pat“, kadangi, taigi. Tokios reikšmės neturi ir sudurtinės klausiamosios dalelytės negi dėmuo -gi. ; Afiksas -gi gali sutrumpėti į -g. Senuosiuose raštuose giminiški aliksai -gi, «ge, -g yra buvę daug dažnesni, negu dabartinėje kalboje, — jų ten gausu prie veiksmažodžių, įvardžių ir kitų žodžių, pvz.: Weizdekig DP 15,4, Imkiteg DP 387,, Wienokig DP 1135, Kągi DP 14,5, kasge BB 1, Kor 3s, ir t. t.* Panašus afiksas -g(i) senuosiuose raštuose buvęs gana dažnas net po prielinksniy. Galimas dalykas -g(i) žodžiuose ingi, išgi, nuogi, pergi turėjęs ir šiokią tokią pabrėžiamąją (emfating) reikšmę!?. Etimologiškai dalelytei gi artimos kilmės afiksą -gi (ar -ge, -g) ga- lima matyti ir žodžiuose jog, jogei''. § 13. Dėmuo -gu dabartinėje kalboje yra išlikęs tik dalelytėse argu, begu ir jungtukuose jeigu, negu. Senuosiuose raštuose dalelytė gu vartojama dvejaip: 1) kaip atskira dalelytė gu (rečiau) bei kaip laisvas postpozicinis afiksas -gu (dažniau- siai)'? 2) kaip neatidalijamas sudėtinių dalelyčių (argu, begu) bei jung- tukų (negu, jeigu) dėmuo. Pvz.: 1) Akis gu tavo pikta yra? Ev (LKZ III 688). Sakai man essi g u tug krikszcZionis? VoK 4. Jus gu teypag esate dar neiszmaneleys? Ch II 34. 2) ..makslų nessimakinna nei waiky er gu schaiminas ta nema- kinna. WP 85 (Hermann, Lit. St., 172). ..weisdeti begu dabar gi- wena. BB 2. Mos 4,3 (Hermann, Lit. St., p. 174). ..jeigu smanemus passimekczia, tada tarnas Chaus nebucziau. WP 18 (Hermann, Lit. St., p. 2172). Be specialių tyrinėjimų sunku tikrai pasakyti, kokia dalelytės (-)gu reikšmė pirmuoju atveju ir koks jos semantinis ir etimologinis ryšys su dėmeniu -gu. Greičiausiai dalelytė (-)gu senuosiuose raštuose turi ir klausiamaja'®, ir kartu pabrėžiamąją reikšmę, nes, pavyzdžiui, M. Dauk- šos Postilėje ja dažniausiai verčiami lenkų kalbos klausiamieji žodžiai ažeš, izali, -li, turintys ir pabrėžiamąjį atspalvį. Pvz.: | Tūgu essi ąnasai Messias žadėtasiš|kuris turéio atayt? Ar gu kito ko laukti tūrime? DP 174 — 18, (=A tyžeš iest on Messyasz obie- cannylktory miat pryščie zyli kogo inszego czekač mamy? W 27). Nes wissiėgu (=Bo izali wszyscy.. W 639) gali būt Pranaszais? Ar wissi Daūktarais? DP 389. 9? Daugybę senųjų raštų pavyzdžių su -gi, -ge, -g pateikia E. Hermanas, žr. E. He r- mann, Lit. St, p. 106—171, 185—211 ir kt. 0 Zr. Chr. S. Stang, Die Prépositionen ing(i), prieg(i), nuog(i), išg(i) und der litauischen Lokalkasus, , Scando-Slavica“, t. 1, Copenhagen, 1954, p. 15. NW 2Zr.E.Fraenkel, Lit. et. Wb, p. 194. 12 Siuo atveju dalelytės gu atskirumas ar neatskirumas dažnai gali būti tik raSy- bos dalykas. 3 Dalelyté (-)gu klausiamgja vadinama ir Ruigio bei Milkaus žodynuose, pavyz- dZiui, pastarajame: ,,Gu Particul. interrog. insep.“; Zr. Ch. G. Mielcke, Littauisch- deutsches Waorterbuch, Konigsberg, 1800, p. 88; P. Ruhig, Littauisch-Deutsches Lexi- con, Konigsberg, 1747, p. 44. 123 Be to, pažymėtina, kad M. Daukšos Postilėje dalelytė gu(- gu) x daž- nai vartojama pramaišiui su ar ir ypač su argu. Galimas daiktas, senuosiuose raštuose ir dalelyčių argu, begu démuo -gu turėjęs ne tik klausiamąjį, bet ir emfatinį atspalvį (plg. ar ir argi santykį, žr. $ 5). Rodos, dažniau M. Daukšos Postilėje ar atitinka ori- ginalo czy, izali, o argu — že, -li, izali. Senųjų raštų klausiamuosiuose sakiniuose kartais vartojami ir žo- džiai negu't, jeigu, pvz.: Nes negu wissi brolei saw (=Bo azažesmy nie... W 904) ir isz szalies sutwėrimolir ižg szaliės pataisimolir iž szaliės dūszios ir kūno? IZ szalies sutwdriimolne gu wienas yra (=izali nie ieden... W 904) Tėwas wissu mūsų? DP 52943- 4. Wieszpatie, negu giara sekle pasejey and dirwos tawo? Ch II 30. ...liėpe mumus tawi klaust: iéigu tu essi ansay kurisdy turėio ateyt (=ieslis ty iest.. W 28) drgu (=czyli) dabar kito laukt turimé? DP 1840-49. Čia žodžių negu, jeigu dėmens -gu reikšmė tikriausiai taip pat yra ne tiek klausiamoji, kiek emfatiné, nes klausiamajj sakinį gali pradėti ir viena dalelytė ne“ (pvz.: Sakysi, ne tavo čia darbas? Dkš, plg. dar dalelyte negi, žr. § 7), o senuosiuose raštuose — kartais ir žodis jei!*, ptz.: Kad tad tarssime? arba kam nūdžių attaidimą priraszinėt turime|l ei inti- kéiimuildrgu meitai, drgu gaiteiimo darimui? DP 4814 _4 (=lesli wie- rze|czyli mitosci|czyli pokucie? W 809—810). Tare mokitump zakonélir Pariseuszumpl|bitbdamasli ei dera subatoie gidit? DP 3380-1; (=B o0- dzili sie w sabat uzdrawidé? W 559). . Taigi senųjų raštų klausiamuosiuose sakiniuose vartotų žodžių negu, jeigu dėmuo -gu greičiausiai yra tokios pat reikšmės, kaip ir dalelytė (-)gu bei žodžių argu, begu dėmuo -gu. Kitas dalykas yra jungtuko negu „kai“ ir jeigu „jei“ dėmens -gu reikš- me. Vargu ją galima sieti su klausiamuoju dalelytės (-)gu atspalviul’. Čia, tur būt, yra išblukusi tik emfatiné -gu reikšmė. Be kita ko, tai ro- dyty ir démens -gu fakultatyvumas: šalia jeigu ta pačia reikšme plačiai vartojamas ir jungtukas jei, šalia negu — kartais ir ne (pvz.: Antažiegės lauke žolės daugiau, ne mūsų. Ds). Pabrėžiamosioms dalelytėms ypač būdinga fakultatyvinė vartosena (plg. dalelytę (-)gi, žr. $ 11). Iš to, kas pasakyta apie dalelytę gu ir dėmenį -gu, galima spręsti, 14 Žodį negu tarp klausiamųjų dalelyčių mini ir K. Širvydo, ir M. Miežinio žodynai, žr. Dictionarium trium lingvarum... Avctore.. Constantino Szyrwid. Quinta editio, Wilnae, 1713 (toliau — SD), p. 30; M. Miežinis, Lietuwiszkai-latviszkai- lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžė, 1894, p. 146. '5 M. Daukšos Postilėje žodžiu negu pradedami klausiamieji sakiniai, kiek pastebėta, turi ir neigiamąją reikšmę. '6 Plg. JI. AporBunac, YenoBubie KOHCTPYKUMH (cOio3HbIe) B IlocrnjJie H. Jlaykma, „Kalbotyra“, I, Vilnius, 1958, p. 127. 7 Panašiai linkęs manyti E. Hermanas, žr. E. Hermann, Lit. St, p. 259—261. ; : ; 124 kad: a) etimologiškai gu (-gu) siejasi su gi (-gi, -ge, -ga, -g)'?; b) se- mantiškai dalelytę gu ir ypač dėmenį -gu su gi (-gi, -g...) greičiausiai sieja emlatinis atspalvis; ¢) senuosiuose raštuose gu (-gu) klausiamasis ir emfatinis atspalviai yra sumišę: kartais ryškesnis vienas, kartais — kitas. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje vietoj klausiamąjį atspal- vi turėjusios dalelytės gu (-gu) vartojamos dalelytės ar, be, bene, o vie- toj tos pačios dalelytės, turėjusios pabrėžiamąjį atspalvį, — dažniausiai gi (-gi). Todėl dalelytė (-)gu išnyko, o dėmuo -gu liko tik žodžiuose negu, jeigu, begu (retas literatūrinėje kalboje žodis), kur jo emiatinė reikšmė visai arba beveik nejaučiama. § 14. Atskirai minėtina geidžiamoji dalelytė fegu(l)!®, kurioje taip pat krinta į akis dėmuo -gu(!). Tai dabartinėje lietuvių kalboje gana dažna dalelytė, paplitusi bemaž visose tarmėse (rečiau pasitaikanti žemaičiuose ir pačiuose šiauriniuose aukštaičių tarmių pakraščiuose, kur ją atstoja dalelytė lai arba lei). Mūsų senųjų raštų paminkluose dalelytė tegu(!) žymiai retesnė (kai kuriuose gal ir visai nevartojama??), tačiau jos nega- lima laikyti šių dienų dariniu, nes ją pažįsta M. Daukša, K. Širvydas ir kai kurie kiti senųjų raštų autoriai; fegul duodama ir D. Kleino gra- matikoje?!. Daugelis kalbininkų linkę manyti, kad dalelytė tegul esanti suda- ryta iš dalelytės fe ir esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžio guli?2, o tegu esanti atsiradusi iš jau dalelyte virtusio darinio fegul, nukritus jo galiniam garsui -L Tokią dalelytės fegul darybą ypač remia senuo- siuose raštuose pasitaikantys variantai su -gi(-g) — tegigul ir tegulig. Kartais tegul (arba tegulig) čia vartojama savotiška veiksmažodine reikSme?, pvz.: Wissa taw tegdl’ uz mesziqliddnt tiektai to Wieszpaties maténe jgitum- bei DP 350y1_12 (=wszytko sobie miey za gnoy... W 577). Betaig iei nori '8 Plg. E. Fraenkel, Lit. et. Wb, p. 126. Panašiai, rodos, manė ir K. Būga, žr. Rinktiniai raštai, I, Vilnius, p. 442. '9 Siuo metu rašomojoje kalboje, rodos, dažniau vartojama dalelytė tegul. Tarmėse tegu ir tegul daug kur vartojama pramaišiui, nors gal kiek dažniau fegul pasitaiko Rytų Lietuvoje, o fegu — Vakarų ir Pietų Lietuvos šnektose. Nevienodai tariamas ir dalelytės tegul galinis garsas -I: dažniausiai jis yra minkštas, bet kai kurie pietiniai vakarų aukš- taičiai jį kietina. Greičiausiai tai antrinis reiškinys, plg. ait, sakyt (kietas f) iš eiti, sakyti Dkš. : ® Vietoj fegu(l) senuosiuose raštuose paprastai vartojama dalelytė fe. E. Hermanas sakosi fegu neradęs daugelyje senųjų raštų, žr. E. Hermann, Lit. St, p. 255. Jos nėra ir P. Ruigio bei K. Milkaus žodynuose. ®t Zr. D. Klein, Grammatica Litvanica... Regiomonti, 1653, p. 137; SD 179. 2 Zr. F. Kurschat, Worterbuch der littauischen Sprache, Erster Theil, B. 1, Halle, 1870, p. 451, taip pat F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. 372; E. Hermann, Lit. St, p. 255—259: Chr. S. Stang, Das sla- vische und baltische Verbum, Oslo, 1942, p. 245; J. Otrebski, Gram, p. 369—370. 8 Plg. J. Otrebski, Gram, p. 369; E. Hermann, Lit. St, p. 259. Neminime fegul gretinimo su senuosiuose raštuose ir kai kuriose dzūkų tarmėse pasitaikančia geidžiamąja dalelyte testa (testo, testow), kuri kildinama iš te-tstovi (žr. J. Otrebski ten pat), nes tokio jos kilmės aiškinimo negalima laikyti visiškai ne- abejotinu. ; 125 Dalelytė tiktai sudaryta iš dalelytės tik? ir išblukusios reikšmės įvardžio tai?". Jos išskiriamąją reikšmę visiškai lemia pirmasis dėmuo fik-. Palyginkime tik ir tiktai vartojimo pavyzdžius: Uz stalo tik ponai ir kunigai. PP 85. Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta... BarAS 9. Kits nieks neauga, tik kadagiai. Zg. Kam nori karaliauk, tiktai ne man. SrR II 18. Su dalelyte fik daugiau sudurtinių dalelyčių nėra, tačiau ji gali eiti kai kurių samplaikinių dalelyčių bei kitų žodžių dėmenimis (Zr. §§ 20). Dalelytė kažin yra sutraukta iš įvardžio kas ir veiksmažodžio žino. Tarmėse vartojami ir dar labiau sutrumpėję arba turintys įvairius aliksus dalelytės kažin variantai: kaZi, kaž(-), kazZne, kažna, kazno, kaznai, kažnec ir pan. Dalelytė kažin (ir jos variantai) turi netvirtą, abejojamąją klausiamąją reikšmę ir sakinyje dažniausiai eina prie kitų klausiamųjų žodžių. Pvz.: Kažin, ar karvė geri nor? Grz. Kažin, ar tu rasi? Jrb. Ka- žin, kur yra mano močiutė? JD 733. Kažin, ko jis toksai pasida- rė? Slv. Sudurtinė dalelytė kažin (kaži, kaž...) gali virsti neapibrėžiamųjų samplaikinių įvardžių bei prieveiksmių dėmeniu, pvz.: kažin kas, kažin koks, kažkur, kažin kaip ir kt. $ 18. Sudurtinių dalelyčių kirčiavimas. Sudurtinių dalelyčių kirčia- vimas yra nenusistovėjęs ir tarmėse labai įvairus. Kirčiavimo atžvilgiu dalelytes lengviau grupuoti pagal antrąjį dėmenį. Literatūrinėje lietuvių kalboje dažniausiai kirčiuojamas sudurtinių dalelyčių antrasis dėmuo, tik dalelyčių, turinčių antrąjį dėmenį -be ar -gi, linkstama kirčiuoti pirmąjį dėmenį. Tarmėse pirmasis dėmuo kir- čiuojamas daug dažniau, o vietomis tokį kirtį turi vos ne visos sudėti- nės dalelytės. Panašiai, kaip dalelytės, kirčiuojami ir kai kurie sudėtiniai jungtukai ar prieveiksmiai, turintys tuos pačius dėmenis. Literatūrinėje kalboje galima skirti šias sudurtinių dalelyčių kirčia- vimo grupes (greta, skliaustuose, pateikiami tarminio kirčiavimo va- riantai): nėbe (nebė), tėbe (tebė); argi (argi), baūgi (baugi, baugi), dargi (dargi), irgi, kadgi (kadgi), visgi (visgi)...; begū (bėgu), negū (nėgu), tegū (tėgu), tegūl (tegul, tėgul), bet afgu (argū), jéigu (jeigū); ?6 Senuosiuose raštuose ir tarmėse dažnai pasitaiko ir tikt, todėl K. Jaunius žodį tiktai laiko sudarytą iš tikt ir pabrėžiamosios dalelytės -ai (plg. tas-ai, kurs-ai ir pan.); žr. K. Jaunius, Lietuvjų kalbos gramatika, Petrapilis, 1908—1916, p. 107. 7 Plg. J. Otrebski, Gram, p. 298. Dalelytė tik iš kilmės, tur būt, sietina su tiek; Zr. J. Endzelins, Latv. val. gr, p. 609, E: Fraenkel, Lit. et. Wb, p. 1087—1088. M. Daukšos Postiléje ta pačia reikšme (lenkų tylko) pavartojama ir tiektai DP 10,4, ir tiktai DP 1094. 127 benė (bėne), kone (kone), kuonė (kuone), kažnė (kūžne), mažnė (mazne). Tarmėse, o neretai ir rašytiniuose šaltiniuose, ypač įvairuoja sudur- tinių dalelyčių ir jungtukų su démeniu -gu kirčiavimas. Pvz.: afgu Brt, Dkš, Gs, Mrj, Rdm, Vrb... DP 11,, 132;5, 4814,, LKZ I 242... ir argū (šalia afgu) DP 42455, 42528, JV 169... bėgu VoK 48 ir begū Krkl, Tv, Rt, Pc, Srv, K 43, JV 240, négu® DKS, Gs.., ir negū Als, Plv, Rm, Vkš, DLKZ 489, jéigu Als, Dkš, Gs, Lp, Rm, Slm, Skn, Vlkv, DLKZ 289 ir jeigū Trgn, Sim, VKS; tega®® Al, Brš, Dkš, Dkst, Drsk, Grš, Gs, Jd, Jrb, Kp¢, Krm, Krk, KzR, Lké, Lp, Nm, Rsn, Rm§, Sdr, Sūsn, St, Skn, Tršk, VI, Vlky, Zp, Zm... ir tegu®® Als, Bb, Dt, Grk, Gs, Klm, Krkn, Nd, Sdb, Skt, Sin, Sly, Tt, Vg, Vgr, Vnd.., kiréiuoja tvirtapradiskai fegal arba tegul®' Alks, Alz, Antz, Ant, Auk, Bré, Db, Krs, Kps, Ker, Krn, Ons, Pin, Pbr, RK, Raud, Sb, Skp, Slm, Smn, Ukm, ZI, Zsl... ir tegul] Als, Btr, Dkš, Jzv, Kv, Lnkm, Lp, Nmj, Prn, Rtn, Smal, Sint, Skn, Sr, Tj... Antrasis dėmuo literatūrinėje kalboje kirčiuojamas ir dalelyčių ka- žin, kaži, tiktai, bevėik, bemdž, nors tarmėse nereti ir kitokie jų kir- čiavimo atvejai: kažin, kaži, kažin, tiktai, bemaž ir t. t. Apskritai, sudurtinės dalelytės linkusios išlaikyti atskirą kirtį, nors greitoje kalboje ir jos gali šlietis prie kitų kirčiuotų žodžių. Samplaikinės dalelytės ir dalelyčių samplaikos $ 19. Samplaikinėmis dalelytėmis laikome struktūriškai dar galuti- nai nesuaugusias, bet semantiškai jau neišskiriamas ir sudarančias lek- sinį vienetą dalelytes. Šių dalelyčių vienas dėmuo neretai esti koks nors įvardis, prieveiksmis ar jungtukas, o kitas — dalelytė, ypač daž- nai — dalelytė fik (gali ir abu dėmenys būti dalelytės), pvz.: ko tik „vos“, ką tik „vos“, tik ką „vos“, kaip ir „lyg, neva“, bet tik (tiktai) „šiaip sau, vis tiek“, ne bet „ne šiaip sau“, tik tik „vos“, vos vos „vos, šiaip taip“ ir kt. Pvz.: Juozui nepigiai atiteko tos dovanos: ko tik galvos nepadėjo, gel- bėdamas ponaičius skęstant. LzPR II 12. Kad pailsau, ką tik pabai- giau vežimą krauti. Dkš. Tik ką šiltas jis. Ds. Tas kareivis nuo ano kaip ir bėgt taisos. Skn. Mum bet tik šiltoj vietelėj pasėdėt... VienR III 50. Jis ne bet vyras — yr ko žiūrėti! Jnšk (LKZ 1 642). Nerimaičia, ką susitikdama, visiems skelbė, brolis tapęs jau tik tik ne generolu. VaižgR II 26. Jautri dainelė vos vos aidėjo. SNėrP II 34. Snekamojoje kalboje tokios samplaikos neretai susilieja ir į vieną žodį, pvz.: = Kad tose pačiose vietose kirfiuojama ir négu ir nega, žr. J. Senkus, Kapsų ir zanavyky tarmių jungtukas, jaustukas ir iStiktukas, „Lietuvos TSR MA Darbai“, Se- rija A, 1(10), 1961, p. 109. 29 Remiamasi „Lietuvių kalbos tarmių atlaso“ kartoteka. 30 Šiaurės Lietuvos šnektose čia greičiausiai atitrauktas kirtis. 31 Pietų ir Rytų Lietuvoje tvirtapradis « čia turi būti ilginamas. 128 Jis man kapi (=kaip ir) kur matytas. Dkš. Koks čia jo darbas, dirba bėtik. Kp (LKZ I 643). Kai kurių samplaikinių dalelyčių (pvz.: bet tik, ne bet) reikšmė gana savotiška — artima prieveiksmiams. Tokias samplaikas, kaip kg tik „ne- seniai“ (/š aslos sąšlavos ką tik į pasuolius išblaškytos... ŽemRR 211), kaip tik „pats tas, kaip reikiant“ (Dieną nepatogu, o naktį — kaip tik. VienR VI 172), vos ne-vos (Vos-ne-vos ištrūkęs, vilkas bėgo į gi- rią. BasRP 301) ir pan., galima laikyti jau prieveiksmiais. $ 20. Samplaikinių dalelyčių gana negausu. Daug dažniau dvi (ar kelios) dalelytės, paprastai vartojamos gretimai, papildo viena kitos reikšmę ir yra šiek tiek susijusios intonaciniais ryšiais, bet vis dėlto iš- laiko minimalų savo semantinį krūvį ir struktūrinį atskirumą. Iš tokių dalelyčių samplaikų galima paminėti šias: ar ne, bau ne, dar ir, dar ne, dar tik, ir jau, jau jau, jau ir, jau kad, kad bent, kad ir, kad nors, kad tik, lyg ir, lyg kad, lyg tartum, net ir, nors ir, štai jau ir, tai kad, tik ir, vien tik, vis dar, vos ne, vos tik. Pvz.: Ar mano lizdelis —ar ne dvarelis. JD 593. Bau ne tu žinai ką apie juos. Mrs. Buvo dar ir duktė Ona. VenclR III 132. Dar ne šiandien varna ratais važinės. PP 322. ..Vincelis dar tik pirmąsias kelnes nešiojo. CvR 1 3. Vargstam ir jau. Vlk. Jau ir giesmės girdėti, jau jau artinasi, jau visos grožybės matyti... ZemRR 423. Jau kad barsiu vaiką, tai barsiu, kai pareis sustipes! Slm (LKZ IV 294). Kad bent tos šalnos nors kartą nustotų... ZemR II 58. Savi kad ir nmevalgę pariogsos. Mžš. Pats patrūks ir vaikus patrūkins! Kad nors tas pinigas jau tiek būtų mums reikalingas!.. KrėvRg 173. Jums kad tik ilgiau stovét ir uodegomis temojuot... VaižgV 64. Tuose ratuose lyg ir sėdi kažkas... SimBT 196. Lyg kad toji samanė bitė man būtų parodžiusi kelią: užverčiu knygą. CvR II 7. Lyg tar- tum čia Zalktiené patį apraudojo. BarAS 8. Nebepasikeldamas iš lovos, senelis net-ir namuose nieko nebepadėdavo... Gud-GuzKIT 42. Ji net nusišypsojo nors ir nevilties šypsena. SimVK II 71. Štai jau ir rugiai nunoko. MašAMB 30. Tai kad prasigyveno: i§ adatos išėjo. PP 66. O gruzinai anais laikais tam tik ir gimdavo. VienR I 22. Pa- vydas kildavo visom vien tik pamačius tokius plaukus.' Jst Marc KP 50. Baltasis senis vis dar tebesėdėjo ten pat. BalčAP 272. Tai jis ir ėmė žadinti visus rytais vos ne nuo pirmos gaidykstės. BaltPV I 44. Parniūkė atsilikęs kraitvežys, arkliai vos tik pavilko. ZemRR 60. Dažniausiai tokios samplaikos susidaro, dalelytéms ir, tik, ne prisi- Sliejus prie kitos kurios dalelytės. Minėtos samplaikos rodo dalelyčių polinkį šlietis į tam tikras po- ras, lyg ir savotišką dalelyčių tarpusavio trauką. Tačiau jy komponen- tai mažiau susiję, lengviau gali būti išskirti, negu samplaikinių dale- lyčių. Aiškių ribų tarp samplaikinių dalelyčių ir dalelyčių samplaikų, ži- noma, nėra. Net negalima tiksliau pasakyti, kiek tikrai yra samplaikinių dalelyčių ir kiek dalelyčių samplaikų. Dalelyčiųu formavimasis, artėjimas į vieną sudėtinį leksinį vienetą yra gyvas, tebevykstąs kalbos reiškinys. 9. Lietuvių kalbos morfologiné sandara ir jos raida 129 VencIR — A. Venclova, Raštai, I— III, Vilnius, 1955. VienR — A.Vienuolis, Raštai, I—VII, Vilnius, 1953—1955. Vik — Valkininkai. VoK — Jlurosckuit Karuxu3Heb Jlaykuru, Ilo uagaumio 1595 ropa, BHoBb ne- peneuaraHHbIHh H cHaGXKeHHbllt OGbscHeKisMH D. Boasrepoms, Canxrne- Tep6Gyprs, 1886. Ww — Postille... Przez D. lakoba Wvyka w Krakowie.. 1617 (šeštasis leidimas). WP -— Volfenbiutelio Postilė (Volfenbiutelio bibliotekos rankraštis iš 1573 m.). ŽemR — Žemaitė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1957. ŽemRR — Žemaitė, Rinktiniai raštai, Kaunas, 1946. CJIOXXHbIE 4ACTHILbI B JIMTOBCKOM S13bIKE B. JIABYTHC Pesiome Kpome npocTbIX,, MOpĖOJIOTHUECKH HeJleJIHMbIX UACTHIL, B JHTOBCKOM SI3LIKE HMEIOTCA YacTHUbI, KOTOpbie IO CTENeHH CJIHAKHHA HX COCTABHLIX KOMIIOHEHTOB NEJNATCH Ha JiBe Tpyn- nbi — Ha CJIOXHBIE UacTHHbI (HANp.: argi, begu, bene «pa3Be, pa3Be He», kone «uyTb, UuyTB He» nebe «He, yX He» H T. 1.) H Ha cOCTaBHbIe UacTHIIbI HJM COUeTAHHA HACTHIl (Hanp.: ko tik, tik tik «uyTL-uyTs, enBa», Vos tik «IMB TOJIbKO, ejBa», vien tik «<TOJIbKO> H T. a). CiiokHBle HaCTHILBI — 3TO NOJHOCTBIO B OAHO CJOBO CJHBIIHECS Be, WHOTAA A2%Ke TpH (Hanp.: nejaugi «HeyXeau»), uvacTHub. OGpasoBanHe 3THX YACTHIL SBJSETCS Majo NPONAYKTHBHBIM CreuHdHyecKuM crnocoGom c10B00Gpa3oBanusi. [IPOAYKTHBHON MOXKHO cun- TaTb JIHIIb YaCTHIY-KOMIOHEHT -gi «Xe», KOTOpash MOMKeT NPHMLIKATh MOYTH K KaxXIoil npocrofi yacTHUe H 06Pa3oBaTh HOBYIO CAOXKHYIO YaCTHILY. OGpamaer na ce6s BHHMaHHE KOMIOHEHT -gu. B coBpemeHHOM JHTOBCKOM f3biKe -gu KaK Camo CTOATeJbHAs 4YacTHlla He ynorpefJsercs, a OOGHApPYXKHBAeTCs TOJBKO B YACTHLAX argu, begu «passe, HeyXeJu» H B C0I03aX jeigu «ecJin>, negu «Hexeau». Ho Komnonest -gU NOBOJILHO pacnpocTpaHĖH B APEBHHX NMaMATHHKAX JHTOBCKOW NMHCMEHHOCTH (3/ech gu BCTpeYaercsi H Kak oTAenbHas uyactuua). Ha ocHoBe oraensueix conocrabiennit «/TocrTuA- ao» M. Jlaykwn (XVI B.) c opurnnanom — «[Toctuasioii» Byiika MoXHO npeanoJorars, YTO KOMIIOHEHT (H YacTHUa) -gu HMean 3SM(ATHUHOE-BONPOCHTENLHOE HJIH, B HEKOTOPHIX cayuasXx,— npocTO sMmpartHyHoe 3HaueHHe. DTHMOJIOTHYECKH YacTHIA -gu CBS3aHAa C YacTH- nei gi (-gi,-g). CocraBible 4acTHILbi, (OPMANLHO Emė HE COCTABASIOUHE OJAHOTO CJIOBA, HO yXKe HMeloulHe ofliee 3HaueHHe, TaKXe He MHOTOUKCJIeHHbI H He MHorooGpasusel. Iopasno wame B JINTOBCKOM f3blKe [BE YaCTHIBl COCTaBJAIOT COUeTAHHSA, CJIOB, CEMAHTHYECKH pasjedise- Mble, HO OGbiuKHO ynoTpeCJsieMble BMecTe, Hanp.: ar ne «passe He», lyg kad «kak GynrTos, net ir «naxe u», štai ir «Bot nu», H T. A. OcoGeHHO 4YacTO TakHe COYeTaHHs OGpa3ytoTCA C uacTHiLaMH ir «H>, ne «He», tik «auub, TOAbKO». TOYHO ONpeNeaHTh UKCJIO TAKHX COYETaHHH YACTHIl, POBHO KaK H OTTrpaHHUHTb OT HHX COCTABHBIE YACTHIL, MOYTH He BO3MOXKHO, HOO OoOGpasoBanHe TeX WJM ADPYrHX OTOOPaXKalOT MKHUBOH, H NPHTOM HE3AKOH- UeHHbIH, mpolecc TSTOTEHHA OMHON UacTHHbI K APYroii. gt 131