Baltarusių–rusų kalbų žodynas

BALTARUSIŲ-RUSŲ KALBŲ ŽODYNAS Академія Навук Беларускай ССР Інстытут мовазнаўства імя Якуба Коласа, Беларуска-ruski слоўнік, пад рэд. акад. АН БССР К. К. Крапівы, Масква, 1962, 1048 р. Lietuvių ir baltarusių tautas sieja ne tik ilgaamžė kaimynystė, bet ir daug bendrų istorijos puslapių. Nemaža bendrų bruožų turi ir šių draugiškų tautų kultūros ir mokslo raida. Užtenka prisiminti vien tai, jog didžiosios Lietuvos kunigaikštystės oficialioji valstybinė rašto kalba buvo senoji baltarusių kalba1. Vadinasi, šiandien baltarusiai, studijuodami savo tautos ir kalbos praeitį, nuolat turi susidurti ir su Lietuvos praeitimi2. Panaši ir baltarusių leksikografijos istorija. Baltarusių, kaip ir ukrainiečių, leksikografijos pradžia laikomi XVI a. antroje pusėje sudaryti žodynėliai (glosariai) įvairių raštų nežinomiems žodžiams ar terminams aiškinti. Pirmasis toks žodynėlis buvo pridėtas prie biblijos vertimo ir vadinosi „Лексись съ толкованіемъ словенскихъ мовъ просто“ (1581). Vertingesnis buvo filologo L. Zizaniaus parengtas „Лексись сиречь речения, выкратцѣ събраны и изъ Словенскаго языка на просто рускій діалектъ истолкованы (Вільня, 1956)“, pridėtas prie gramatikos. Daug baltarusiškų žodžių yra ir Kijeve išleistame P. Berindos vakarinių rytų slavų kalbų žodyne3, pasirodžiusiame maždaug tuo pačiu metu, kaip ir mūsų K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“4. Iš vertingesnių senosios baltarusių kalbos pamatų sudarytų žodynų minėtini šie: XVII a. rankraštinis žodynas „Синонима славеноросская“, 1889 m. P. Žiceckio išspausdintas Kijeve; didelis I. Nosovičiaus 1853–1857 m. parengtas nespausdintas žodynas „Алфавитный указатель старинных белорусских слов, извлеченных из актов, относящихся к истории западной России“; 1874 m. Vilniuje išleistas N. Garbačevskio „Словарь древнего актового языка северо-западного края и царства польского“ ir nemaža kitų nespausdintų arba spausdintų mažesnių žodynų. XIX a., remiantis to meto raštų kalba ir atskiromis tarmėmis, buvo pradėti sudarinėti baltarusių bendratautinės kalbos žodynai. Tai – J. Grigorovičiaus „Словарь западнорусского наречия“ (1847–1851, išspausdinta tik pradžia), S. Sokolovo „Собрание белорусских слов“ (1854), A. Kirkoro „Словарь белорусско-кривичанского наречия“ (1856), I. Nosovičiaus „Словарь белорусского наречия“ (1870, apie 30 000 žodžių). Be pastarojo I. Nosovičiaus žodyno, praktikos reikalui buvo išleista ir daug trumpesnių dvikalbių žodynų, pvz.: 1 Terminas senoji baltarusių kalba yra sąlyginis, plg. „Lietuvių literatūros istorija“ (red. K. Korsakas), I, Vilnius, 1957, p. 51–52. Kai kas šią kalbą siūlo vadinti vakarinių rusų kalba, žr. Л. Л. Гумецкая, Вопросы украинско-белорусских языковых связей древнего периода, „Вопросы языкознания“, № 2, 1965, p. 39–44. 2 Plg., Хрэстаматыя па гісторыі беларускай мовы, I, Мінск, 1961. 3 П. Беринда, Лексиконь славеноросскій, I, le id. 1627 m., II leid. 1653 m. Šio žodyno fotografuotini leidimą parengė Ukrainos TSR MA Kalbotyros institutas: Лексикон словеноросскій Памви Берынды, Київ, 1961. 4 Žr. K. Pakalka, Iš K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ žodyno istorijos, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, III, Vilnius, 1960, p. 277–287. 235 M. Gareckio „Невялічкі беларуска-маскоўскі слоўнік“ (Вільня, 1921), M. Baikovo ir M. Gareckio „Практичны расійска-беларускі слоўнік“ (Менск, 1924), V. Lastovskio „Расійска-крыўскі слоўнік (Kaunas, 1924), M. Baikovo ir S. Nekraševičiaus „Беларуска-расійскі слоўнік“ (Менск, 1926) ir kt. Tuo pat laiku buvo rašomi ir sritiniai žodynai, kaip antai: M. Federovskio „Слоўнічак правінцыялізмаў“ (1889), V. Dobrovolskio „Смоленский областной словарь“ (Смоленск, 1914), M. Kaspiarovičiaus „Віцебскі краёвы слоўнік“ (Віцебск, 1927); E. Karskio „Краёвы слоўнік Чэрвеншчыны“ (Мінск, 1929) ir kt. 1932 m., įsikūrus Baltarusijos TSRS Mokslų akademijai, leksikografijos darbas buvo išplėstas ir pradėtas dirbti kolektyviškai. Jau 1937 m. pasirodė A. Aleksandrovičiaus redaguotas „Русka-беларускі слоўнік“. Iš raštų ir iš tarmių buvo sukaupta didžiulė 3 milijonų lapelių baltarusių žodyno kartoteka, tačiau Didžiojo Tėvynės karo metu ji visa žuvo. Po karo leksikografinės medžiagos rinkimą teko pradėti iš naujo. Buvo pradėtos kaupti iš karto kelios kartotekos. Tai baltarusių literatūrinės kalbos žodyno (iš XIX ir XX a. baltarusių rašytojų kūrinių šiuo metu jau surinkta apie 1,5 milijono kortelių), senosios baltarusių kalbos žodyno (iš senųjų baltarusių raštų sukaupta apie 0,5 milijono kortelių) ir sritinių žodynų kartoteka (iš viso numatyta sudaryti aštuonis svarbiausių baltarusių kalbos tarmių sritinius žodynus⁵). Taip pat kaupiama medžiaga baltarusių etimologiniam žodynui. Pirmasis pokario metų baltarusių leksikografų darbas yra 1953 m. pasirodęs „Rusų-baltarusių kalbų žodynas“ (apie 86 000 žodžių), redaguotas J. Kolaso, K. Krapivos ir P. Glebkos. 1962 m. išleistas „Baltarusių-rusų kalbų žodynas“ (apie 90 000 žodžių) yra visų didžiausias žodynas baltarusių leksikografijos istorijoje. Abu minėti pokario metų žodynai yra didelės praktinės vertės darbai. Juose pateikta daug sinonimikos ir frazeologizmų, nurodoma, kurie žodžiai vartotini, o kurie – ne, antraštiniai žodžiai pateikiami kirčiuoti. Vadinasi, abu šie žodynai žymiu mastu prisideda prie literatūrinės kalbos ugdymo ir norminimo. Jie iš dalies atstoja dar tik rengiamą keturtomį dabartinės baltarusių kalbos žodyną. Šie žodynai, būdami dvikalbiai (baltarusių kalbos žodžių reikšmės aiškinamos rusiškai ir atvirkščiai), mokslo ir praktikos reikalams yra naudingi ir kitų tautų žmonėms. Mums, lietuviams (vertėjams ir kalbininkams), reikšmingesnis „Baltarusių-rusų kalbų žodynas“. Vertėjams jis reikalingas praktiniams tikslams, o kalbininkams duoda daug medžiagos platesniems kalbos istorijos nagrinėjimams, lietuvių ir baltarusių kalbinių ryšių nušvietimui. Pagaliau jis leidžia pasekti, kokie žodžiai iš baltarusių kalbos yra patekę į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Štai, pavyzdžiui, minėtame žodyne randami žodžiai, daugelio kalbininkų nuomone, yra baltarusių skoliniai iš baltų (ypač iš lietuvių) kalbų: апу́д←aruodas, баланда←balanda, до́йлид←dailidė, дзёгаць←degutas, eipca←diršė, дзірван←dirvonas, янтарь←gintaras, ядоўка←indauja, гўня←jauja, коўш←kaušas, клыша-ногі←klišas, клуня←kluonas, кулеша←kulšė, кумпяк←kumpis, пакульне, пакля←pakulos, парасё, парасок←paršiukas, рэгені←regzinės, рупец←rūpėti, сцірта←stirta, свірэн←svirnas, шакалана←šakalai, шишок←šeškas, шуля, шу- 5 Žr. Інструкцыя па збіранню матэрыялаў для складання абласных слоўнікаў беларускай мовы, вып. I, Мінск, 1959, p. 3. 236 ло←шулас, твань←tvanas, потувнис, вагаць←vagoti, венецрь←venterīs, жлукта←žlugtac ir kt.6. Greičiausiai skoliniais iš baltų kalbų laikytini dar šie baltarusių kalbos žodžiai: атоса←atsaja, атасіея, бамбіза „drimba, ilgis“, бурбалка „1. burbulas, 2. vandens lelija“, мянта, мянташка „pūstyklė“←mentė, шыпулька „spyglys←šipulys ir kt.8. Ateityje, ypač išleidus pilną baltarusių kalbos žodyną, be abejo, tokių skolinių bus išaiškinta ir daugiau, nes dėl ribotos recenzuojamo žodyno apimties dalis dabar žinomų baltiškų skolinių į jį nepateko, pavyzdžiui, jame nėra дулькі „pakulų dulkės“9, лаума, лузме „laumė, ragana“, путра←putra, свер, свіриня←svirtis, жэгіні←žaginys ir kt. Antra vertus, jame yra nemaža žodžių, kurie lietuvių kalboje žinomi kaip slavizmai. Taigi, jis galės padėti lietuvių etimologams, nustatyti atskirų lietuvių kalbos slavizmų tiesioginę kilmę. Iš senų tiesioginių baltarusių kalbos skolinių, vartojamų lietuvių literatūrinėje kalboje ir neturinčių lietuviškų pakaitalų, minėtini šie: barščiai←борщ, bulvė←бульба, noragas←нарог, smuikas←смык ir kt. Daug daugiau skolinių atėjusių iš atskirų baltarusių kalbos tarmių vartojama mūsų tarmėse, pvz.: kožnas „kiekvienas“←кожны, skūpas „šykštus“←скупы, skūra „oda“←скура, trivoti „kęsti“←трываць ir kt. Reikia tikėtis, kad baltarusių žodynas padės geriau išaiškinti ir atskirose lietuvių kalbos tarmėse vartojamų skolinių kilmę. Be daugelio privalumų, „Baltarusių-rusų kalbų žodynas“, deja, turi ir trūkumų. Mūsų supratimu, visai be reikalo jis perkrautas mažai reikalingais tarptautiniais žodžiais (фанадізацыя, фантом, паліцыянія), įvairių pasaulio kraštų, miestų pavadinimais (Сан-Хуан, Сарэма, Сарэнта) ir t.t. Jų vietoje verčiau reikėjo pateikti daugiau baltarusių liaudies žodžių, sinonimų, kurių apsčiai esama tarmėse, bet kurie į žodyną nepateko, pvz.: грыўшына „griežtis, sėtinys“, калубель „lopšys“, крошні „rezginės“, плоскуны „pleiskanos, kanapės“, зопка „abrakinė“ ir kt.10 Be to, nereti atvejai, kai į žodyną yra patekę retų sinonimai гладыш „puodynė“, кухцік „puodukas, kaušas“, мэндлік „guba“, рамень „diržas“, сірма „stirta, kūgis“, жеродка „šienkartė“ ir kt., o plačiau vartojamos jų formos (ладыш, кухлік, мэндля, рамень, скірда, жердзь ir kt.) visai nepateiktos. Atskirų žodžių nurodytos ne visos reikšmės, pvz.: ўсхода, be kita ko, reiškia ir „derlių“, загон — „žardį“, хлуд ir тын — „šulinio rentinį viršum žemės“ ir kt. Žodyne apstu normintinų morfologinių ir fonetinių paralelizmų, pvz.: блішчаць; блішчаць, крутануць : крутануць, прыстасованы : прыстасаваны ir kt. Vis dėlto, nepaisant nurodytų trūkumų, „Baltarusių-rusų kalbų žodynas“ yra reikšmingas indėlis į baltarusių leksikografiją ir didelis pagalbininkas lietuvių kalbininkams bei vertėjams. A. Vidugiris 6 Plg. A. Sabaliauskas, Naujas etimologinis rusų kalbos žodynas, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, IV, Vilnius, 1961, p. 319 tt., taip pat šio tomo p. 84 tt. 7 Šio žodžio lietuvišką kilmę yra nurodęs ir V. Urbutis, Senieji latvių kalbos žodynai, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, VI, Vilnius, 1963, p. 298–929. 8 Daugeliu šių žodžių vartojančios kaimyninės lenkų tarmės apie Bialostoką, plg. Cz. Kudzinowski, Jaćwingowie w języku, „Acta baltico-slavica“, Białystok, 1964, p. 223–235. 9 Žodis дулькі (plg. наглыкацца дулькой) vartojamas baltarusių kalbos tarmėse apie Zietėlą (Diatlova), Lydą ir kt. 10 Remiamasi „Дыялекталагічны атлас беларускай мовы“ (Мінск, 1963) leksikos skyriumi. 237