Reikšmingas baltarusių kalbininkų leidinys

rudimentin|is,-ė (1) biol. užuomazginis; kiek reikiant neišsivystęs, nykstantis, liktinis; ~iai organai (organai, netekę savo reikšmės evoliucinio organizmo išsivystymo metu ir esantys kelyje į išnykimą, pvz., aklosios žarnos atauga, stuburgalio kaulas ir pan.) Sudėtinio termino rudimentiniai organai apibrėžimas šiuo atveju tik dubliuoja pagrindinį apibrėžimą ir yra, mūsų nuomone, visiškai nereikalingas. Tokiu atveju DLKŽ yra nemaža. Tikriausiai teisus tarybinis kalbininkas F. Sorokoletovas, tvirtindamas, kad geriausias rūšinių terminų apibrėžimas aiškinamajame žodyne – įjungimas jų į giminingų sąvokų grupę, o ne detalus aiškinimas, kas iš ko padaryta, kas kam naudojama ir t.t.2, nes, iš tiesų, tokie apibrėžimai (ypač įrankių ir prietaisų) labai greitai pasensta. Be to, neįjungiant apibrėžiamos sąvokos į platesnę subordinuojančią sąvoką ar naudojant nepilnąjį apibrėžimą, labai lengva nuslysti į paviršutiniškumą. Paimkime porą pavyzdžių: daugin|is,-ė (2) → daug: ~iai skaitvardžiai (kurie eina su daugiskaitiniais daiktavardžiais) mineralin|is,-ė (1) → mineralas: ~ės trąšos. M. aliejus. M. vanduo (kuriame yra ištirpęs koks mineralas) Pagal sudėtinio termino dauginiai skaitvardžiai nepilnąjį apibrėžimą pirmajame aukščiau cituotame pavyzdyje išeitų, kad žodžių junginyje penkti metai pavartotas skaitvardis gali būti laikomas dauginiu. Paprasčiausio šulinio vandenyje taip pat yra ištirpusių mineralų, bet kodėl tokio vandens niekas nevadina mineraliniu? Sudėtinių terminų pažyminių dėmenų sinonimus patogiau būtų dėti ne po viso sudėtinio termino, kaip kad daroma daugumoje DLKŽ straipsnių (plg. išprūdinės durys — išprūdinis,-ė str., garsinė rašyba — garsinis,-ė str., garankštinis dantis — garankštinis,-ė str. ir kt.), bet įterpti į sudėtinio termino vidurį (plg. tvirtapradė || tvirtagalė priegaidė — priegaidė str.), nes daugeliu atvejų sudėtinio termino sinonimais būna ir vienažodžiai terminai (plg. smiltinis akmuo: smiltainis — smiltinis,-ė str.). Suvienodinus aukščiau aptartus sudėtinių terminų pateikimo ir apibrėžimų nevienodumus DLKŽ, jo straipsnių struktūra pasidarytų truputį kompaktiškesnė, o svarbiausia – žmonėms būtų patogiau juo naudotis. K. Gaivenis REIKŠMINGAS BALTARUSIŲ KALBININKŲ LEIDINYS Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, Мінск, 1963. VIII + 338 žemėl. + 970 p. Prie stambiausių ir reikšmingiausių leidinių, pastaraisiais metais praturtinusių ne tiktai baltarusių, bet ir apskritai tarybinę kalbotyrą, be abejo, priklauso Baltarusijos TSR Mokslų akademijos J. Kolaso vardo Kalbotyros instituto išleistas „Baltarusių kalbos dialektologinis atlasas“. Šis leidinys yra ilgų metų, didelio 2 Žr. Ф. П. Сороколетов, Смысловая характеристика терминов в толковых словарях, „Лексикографический сборник“, вып. V, М., 1962, p. 130. 229 kolektyvinio darbo rezultatas. Atlaso medžiaga pagal specialią programą surinkta iš 1027 Baltarusijos TSR gyvenamų vietų. Į medžiagos rinkimo darbą, trukusį keliolika metų, be Minsko J. Kolaso vardo Kalbotyros instituto kalbininkų, buvo įtrauktas ir didelis būrys talkininkų – respublikos aukštųjų mokyklų dėstytojai, aspirantai, studentai, nemaža vidurinių mokyklų mokytojų. Spaudai Atlasą rengė taip pat gana didelis mokslinių darbuotojų kolektyvas, o visą leidinį redagavo TSRS Mokslų akademijos narys-korespondentas R. Avanesovas, Baltarusijos TSR Mokslų akademijos akademikas K. Krapiva ir filologijos mokslų daktarė J. Mackevič. „Baltarusių kalbos dialektologinį atlasą“ sudaro dvi didelės knygos. Pirmojoje duodami pagalbiniai (Baltarusijos TSR administraciniai, istoriniai) ir lingvistiniai žemėlapiai. Pastarųjų žemėlapių pateikiama 338. Juose parodyta svarbiausių baltarusių tarmių fonetikos ir morfologijos ypatybių, atskirų sintaksinių konstrukcijų, frazeologizmų, įvairių žodžių ir terminų paplitimas, vartojimo zonos. Tų žemėlapių komentarams skirta antroji Atlaso knyga. Be to, jos įvadiniuose straipsniuose plačiai išnagrinėti atskiri lingvistinės geografijos klausimai, aprašyta Atlaso atsiradimo istorija, jo struktūra, pateikta baltarusių kalbos tarmių tyrinėjimo bibliografija. Pavyzdingas yra atskirų Atlaso žemėlapių ir apskritai viso leidinio techninis apipavidalinimas — skoningai parinktos ir suderintos spalvos, įvairūs ženklai ir kt. „Baltarusių kalbos dialektologinis atlasas“ didžiausią teorinę ir praktinę reikšmę, be abejo, turi baltarusių kalbos mokslui. Atlase pateikta turtinga ir įvairi tarminė medžiaga visų pirma bus svarbus šaltinis baltarusių literatūrinės kalbos praktikai. Ta medžiaga, o taip pat paaiškėjęs atskirų kalbinių reiškinių tikslus geografinis paplitimas, padės geriau išspręsti daugelį literatūrinės kalbos fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos norminimo klausimų. Baltarusių literatūrinėje kalboje iki šiol pasitaiko nemaža gretiminių formų, pvz.: цярля, цярлё ir (rečiau) целёнак „veršelis“; dgs. kilm. хам ir хамаў „pirkių“; dgs. įnag. плячамі ir плячыма „pečiais“; гэта ir гэтая,-ае „šita“; бяром ir бярэм „imame“; годы ir гады „metai“1 . Remdamiesi Atlase paskelbtais tarminiais duomenimis (plg. žemėl. nr. 84, 101 ir kt.), baltarusių kalbininkai, reikia manyti, nuspręs, kuri iš kelių gretiminių formų geriausiai tinka literatūrinei kalbai. Iš leksikos klausimams skirtos Atlaso dalies išryškėja gausi baltarusių kalbos sinonimika, plg. spragilo jungo pavadinimus (2592): гужчык, уж, вуісоўка, прывязка, увязка, завязка, угарўна, каніца, пуціца, рэмень, хамуцік, прузік, сырмац, набойка, вароўка ir kt.; veiksmažodžio kalbėti sinonimus (320): гутарыць, гаманіць, балакаць, жгуціць, гукаць, зюкаць, гаварыць. Atlase pateikta turtinga leksinė tarminių medžiaga bus nepakeičiamas šaltinis baltarusių kalbininkams, kuriantiems ir tobulinantiems nacionalinę įvairių liaudies ūkio ir kultūros sričių terminiją. Ta medžiaga taip pat privers kalbininkus peržiūrėti, kuri iš iki šiol vartotų sinonimų laikyti pamatiniu literatūrinės kalbos žodžiu ar terminu. Pavyzdžiui, daugiausia paplitęs pirkaitės (kamaros) pavadinimas смо́нка Atlase (240) teisingai iškeltas į pirmą vietą, 1 Plg. М. Г. Булахоў, Аб некаторых пытаннях нармалізацыі і развіцця беларускай літаратурнай мовы, „Працы Інстытута мовазнаўства АН БССР“, вып. 1, Мінск, 1954, р. 3—21. 2 Čia ir kitur skliausteliuose duotas skaičius rodo „Baltarusių kalbos dialektologinio atlaso“ žemėlapio eilės numerį. 230 o tuo tarpu „Baltarusių-rusų kalbų žodyne“3 nuo to žodžio siunčiama į palyginti mažame vidurio Baltarusijos plote vartojamą žodį варбу́нá; žodžiai бульбоўнік „bulvienojas“ (281), плёскуни „pleiskanes kanapės“ (283), стог „kūgis, stirta“ (288), рубель (рубель) „šienkartė“ (289) yra daug plačiau vartojami ir žinomi, negu žodyne duoti jų sinonimai: бульбянік, манцы, сцірта, жэрдка ir kt. Atlasas padės išaiškinti daug svarbių teorinių klausimų, liečiančių baltarusių tarmių susidarymo, literatūrinės kalbos formavimosi procesus, istorinius baltarusių ryšius su gretimomis slavų (rusų, ukrainiečių, lenkų) ir kitomis tautomis. Slavų kalbų tarpe baltarusių kalba paprastai traktuojama kaip rytų slavų kalba, turinti vakarų slavų kalbų priemaišų. Vadinasi, tam tikra prasme baltarusių kalba yra tarytum pereinamoji tarp rytinių ir vakarinių slavų kalbų. Daugeliu atvejų tai ypač gerai patvirtina Atlaso leksinė medžiaga. Rytų ir žiemryčių Baltarusijos leksika glaudžiai siejasi su rusų gretimų tarmių leksika, plg. ло́вька „lopšys“ (247) — rus. ло́вка; адва́л „(plūgo) verstuvė“ (256) — rus. отва́л; ву́тка „antis“ (297) — rus. у́тка; ска́церць „staltiesė“ (325) — rus. ска́терть; хозя́ин „šeimininkas“ (334) — rus. хозя́ин; балны „sergantis, nesveikas“ (319) — rus. больной. Vakarų ir pietvakarių Baltarusijos leksika daugiau atitikmenų turi ukrainiečių ir lenkų kalbose, plg. toje Baltarusijos dalyje vartojamus aukščiau minėtų pavadinimų sinonimus: кало́чка, кало́ўка „lopšys“ — ukr. колі́ска, lenk. kołyska; палі́ца (па́ліца) „verstuvė“ — ukr. полі́ця; ка́чка „antis“ — ukr. ка́чка, lenk. kaczka; абрус (абрус, абру́сак) „staltiesė“ — ukr. обру́с, lenk. obrus; гаспадар „šeimininkas“ — ukr. госпо́дар, lenk. gospodarz; хворы „sergantis, nesveikas“ — ukr. хворий, lenk. chory. Taip pat pasitaiko gana daug žodžių, kurie baltarusių kalbą sieja tik su viena kuria slavų kalba, pvz. su lenkų: студня „šulinys“ (241) — lenk. studnia; насі́льды, насі́ла „naščiai“ (249) — lenk. nosidło; тэнца „vaivorykštė“ (312) — lenk. tęcza; зі́мна „šalta“ (321) — lenk. zimno. Atlase pateikta leksinė medžiaga parodo bei patikslina ir iš kitų kalbų į baltarusių kalbą patekusių skolinių lokalizaciją, padeda geriau suprasti tų skolinių plitimo kryptis. Pavyzdžiui, išryškėja tikslus plotas, kuriame vartojami tokie per lenkus atėję germanizmai, kaip: андарак „sijonas“ (329) — vok. Unterrock, lenk. andarok (plg. taip pat liet. tarm. andarokas); шні́хір „klėtis“ (239) — vok. (rytprūsių) spiker, lenk. spichler (liet. tarm. špykerė, špykeris); шуп, шу́рбк „stoginė, pašiūrė“ (238) — vok. (rytprūsių) šu(e)r. Kaip leksikos, taip ir svarbiausių fonetikos, morfologijos, sintaksės ypatybių tarminiai skirtumai daugeliu atvejų patvirtina dvi pagrindines baltarusių tarmių grupes — žiemryčių ir pietvakarių. Pavyzdžiui, žiemryčių tarmėms būdingos formos прамыцьцо „perplauti, perskalbti, išplauti“ (10), го́род „miestas“ (13), дзі́це́нак „vaikas“ (85), новую хату „naują pirkią“ (124), бярэць „ima (vns. 3 asm.)“ (148), кажыць „kalba (vns. 3 asm.)“ (149), ходзюць4 „vaikščioja (dgs. 3 asm.)“ (157), сецць „sėsti“ (174) pietvakarinėse tarmėse turi tokius atitikmenis: перамыцьцо, 3 Žr. Белорусско-русский словарь, под редакцией академика АН БССР К. К. Крапивы, Москва, 1962. 4 Apibendrintas esamojo laiko daugiskaitos 3 asmens formas su -уць (-юць) vietoj -аўц (-яўц) vartoja ir gretimos rusų tarmės, plg. Ю. Ф. Мацкевіч, Марфалогія дзеяслова ў беларускай мове, Мінск, 1959, p. 175, 251. 231 э́род, дзіўя, новую хату, бярэ, кажа, ходзіць, се́сці. Remdamiesi Atlaso medžiaga, baltarusių kalbininkai daro išvadą, kad pietvakarių Baltarusijos tarmės yra išlaikiusios daugiau archaiškų ypatybių, negu žiemryčių5. Tiesa, nemaža baltarusių kalbos tarminių reiškinių yra pasiskirstę ir kiek kitaip. Pavyzdžiui, iš Atlaso matyti, kad kai kurių sintaksinių ypatybių izoglosos baltarusių kalbos arealą dalina į rytinę ir vakarinę dalį. Sakysim, rytinėje dalyje yra vartojamos konstrukcijos пайшоў к бацьку „nuėjo (nuėjau, nuėjai) pas tėvą“ (217), ехаў на кані „važiavo (važiavau, važiavai) arkliu“ (222), у мяне баліць галава „man skauda galva“ (223), o vakarinėje dalyje — пайшоў да бацькі, ехаў канём (ši konstrukcija taip pat paplitusi beveik visose baltarusių pietinėse tarmėse), мне баліць галава. Pastarųjų konstrukcijų, kaip ir daugelio kitų Atlase pateiktų ypatybių, paplitimo izoglosos išeina už Baltarusijos teritorijos ribų ir kerta gretimų slavų (rusų, ukrainiečių, lenkų) ar baltų (lietuvių, latvių) kalbų arealus6. Taigi „Baltarusių kalbos dialektologinis atlasas“ duos vertingos medžiagos taip pat bendrajam slavų kalbų atlasui, istorinei-lyginamajai kalbotyrai ir įvairioms kitoms studijoms. Suprantama, šis leidinys svarbus ir lietuvių kalbos mokslui. Ilgus amžius trukę glaudūs baltų ir slavų tautų ryšiai aiškius pėdsakus paliko ir tų tautų kalbose. Kalbininkų dėmesį jau seniai patraukė ypač artimų kaimynų — lietuvių ir baltarusių — kalbų bendrybės, tų kalbų įtaka viena kitai. Pavyzdžiui, lietuvių rytinių tarmių priebalsio l kietinimas (plg. láDas < lėdas, aukūnė < alkūnė), afrikatų c, dz tarimas vietoj literatūrinės kalbos priebalsių t, d (plg. dúoc, dzienà vietoj dúoti, dienà) — būdinga ir baltarusių kalbai (plg. воўк < волк „vilkas“; даць < дать „duoti“, дзень < день „diena“). Kai kurių kalbininkų nuomone, toms ypatybėms paplisti lietuvių kalbos tarmėse kaip tik ir padėjusi baltarusių kalba. Tačiau didžiausią baltarusių kalbos įtaką yra patyrusi lietuvių tarminė leksika. Štai keletas plačiau vartojamų baltarusizmų: batviniai „burokai, burokų lapų sriuba“ (baltar. бацвін(н)е „burokų lapai, stiebai“), bočia, bočius „tėvas, senelis“ (baltar. бацька „tėvas“), bulba „bulvė“ (baltar. бульба), uzbonas „ąsotis“ (baltar. збан „ąsotis, puodynė“), ūtar yti „kalbėti, šnekučiuotis“ (baltar. гутарыць). Kai kurie skoliniai iš baltarusių kalbos pateko net į lietuvių literatūrinės kalbos leksiką, pvz.: norągas, priešlas, sijōnas (baltar. нарог; прэсла, прісло; са́йн). Tiesa, kartais kyla abejonių, ar kuris nors lietuvių kalbos skolinys yra atėjęs iš baltarusių, ar iš kitos slavų (pvz., lenkų, rusų) kalbos. Tais atvejais kalbininkams dabar labai padės „Baltarusių kalbos dialektologinis atlasas“, jame duota tiksli daugelio baltarusių kalbos žodžių ir formų geografija. Remiantis šio Atlaso faktine medžiaga, bus galima patikslinti ne vieno lietuvių kalbos žodžio kilmės aiškinimą. Pavyzdžiui, iki šiol įvairiai buvo aiškinta dialektizmo gručkas „griežtis“ kilmė. Tas žodis mėginta sieti ir su lenkų kalbos žodžiu gruszki „tam tikra bulvių rūšis“, ir baltarusių kalbos бружка8 „griežtis“, ir kildintas iš lietuviškos tarminės formos 5 Plg. Ю. Ф. Мацкевич, А. Г. Мурашко, А. В. Орешонкова, Об итогах работы по составлению атласа белорусских народных говоров, „Вопросы диалектологии восточно-славянских языков“, Москва, 1964, p. 45 tt. 6 Plg. А. П. Непокупный, Ареальные аспекты балто-славянских языковых отношений, Киев, 1964, p. 62 tt. 7 Plg. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen, 1955 tt., p. 302. 8 Plg. Lietuvių kalbos žodynas, III, Vilnius, 1956, p. 653. 232 krūčkas „griežtis“ (vietoj šios formos, taip pat paskolintos iš baltarusių kalbos, pradinio k skardusis g, manoma, atsirado jau pačiose lietuvių kalbos tarmėse⁹). Iš Atlaso paaiškėja, kad baltarusių kalba, be kitų griežčio pavadinimų (бручка, бручка, бручна, грыжчына, грыжа, кру́чка...), turi taip pat ir гру́чка (276). Pastarasis pavadinimas, kaip ir кру́чка, yra būdingas Lietuvos pasienio baltarusių tarmėms (Glubokų, Pastovių rajonai). Vadinasi, atskirose lietuvių tarmėse dabar vartojamos formos krūčkas ir grūčkas greičiausiai yra pasiskolintos iš baltarusių kalbos skirtingų tarmių. „Baltarusių kalbos dialektologinis atlasas“ nemaža pasitarnaus ir kalbininkams, tyrinėjantiems baltų (lietuvių, latvių) kalbų įtaką baltarusių kalbai. Visų pirma dėmesį patraukia tie dialektizmai, kurie daugiausia paplitę baltarusių tarmėse, betarpiškai susiduriančiose su lietuvių ar latvių tarmėmis, pvz., priesaga -юк (-ук), vartojama tam tikriems diminutyviniams daiktavardžiams daryti (296), priesaga -ене, vartojama tokių žodžių darybai, kaip бульбаве́не „bulvienojas“ (plg. liet. tarm. bulviẽnis, bulbiẽnis), кармафле́не „t.p.“ (280-2); atskiri žodžiai: рэгзіні, ре̨зіні (254) – liet. rėžginės; жэгін (234) – liet. žaginys; дзірван (275) – liet. dirvonas; асве́р, свер, свіршня, свірсня... (242-4) – liet. svirtis. Gana plačiai baltarusių vartojami šie baltiški skoliniai: мянта, мянця, ме́нта, ме́нця... (264) – liet. mentė; сіірта (сіірта), сіірда... (288) – liet. stirta; свіран, све́ран, свіро́нак (239) – liet. svìrnas ir kt. Daugiausia rytinėje Baltarusijos TSR dalyje yra paplitęs spėjamas lituanizmas ёўня, ёўня (233) – liet. jauja10, o pietvakariniame kampe (Polesėje) – клу́ня, клёня (235) – liet. klúonas. Iš rytinių lietuvių tarmių į gretimas baltarusių tarmes greičiausiai yra patekę ir tam tikri gyvulių ar paukščių šaukimo žodeliai, pvz., karvių: тпрусь-тпрусь (304) – liet. tprus(e)-tprus(e), avių: базь-базь (305) – liet. baz-baz, žąsų: зю-зю-зю, зюлю-зюлю, жуль-жуль (307) – liet. žiu-žiu-žiu, žiul(e)-žiul(e), žiu-žiu ir kt. Atlase pateikta leksinė medžiaga padės lengviau suprasti ir analogines žodžių darybos, atskirų reikšmių skolinimosi atvejus. Daugiausia vakarinėse baltarusių tarmėse vartojamų formų mažinki, mažilki, mažilnik „kapinės“ (318) santykis su žodžiu mažila „kapas“ yra analogiškas lietuvių kapai, kapinės santykiui su kapas11. Iš lietuvių kalbos vakariniai baltarusiai, galimas daiktas, yra pasiskolinę žodžio rauti vieną reikšmę, plg. baltar. лён рваць – liet. linus rauti; rytinėse baltarusių tarmėse šiuo atveju sakoma: лён браць (267). Iš Atlaso medžiagos taip pat geriau išryškėja ir kai kurių bendrų baltų ir slavų žodžių paplitimas Baltarusijos teritorijoje, pvz.: клець (239) – liet. klėtis; малака, мо́лака, мало́ка (315) – liet. talkė; арúць, о́руць (265) – liet. arti. Lietuvių ir baltarusių kalbų bendrybių, jų tarpusavio įtakos tyrinėjimas bus dar sėkmingesnis, kai pasirodys ir lietuvių kalbos atlasas. Gaila tiktai, kad „Programos“, pagal kurias buvo renkama medžiaga baltarusių ir lietuvių kalbų atlasams, iš anksto nebuvo reikiamai suderintos – abiejose „Programose“, sakysim, galėjo 9 Plg. V. Urbutis, Dvi etimologijos pastabos, „Kalbotyra“, I, Vilnius, 1958, p. 220–221. 10 Plg. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, p. 192. 11 Šiaurinės lenkų tarmėse vartojama forma mogiłki „kapinės“, kai kurių kalbininkų nuomone, yra reikšmės skolinys, arba vadinamoji kalkė, iš lietuvių kalbos, plg. Cz. Kudzinowski, Jacyngowie w języku, „Acta Baltico-slavica“, Białystok, 1964, p. 224. 233 būti daug daugiau bendrų ar analogiškų sintaksės, leksikos klausimų (tų kalbų tarpusavio istorinius ryšius leksika kaip tik geriausiai ir parodo). „Baltarusijų kalbos dialektologinis atlasas“ savo struktūra, sudarymo principais tam tikra prasme nesiskiria nuo anksčiau pasirodžiusių tarybinių12 ir daugelio užsienio lingvistinių atlasų. Šiame atlase tiktai pateikta faktinė medžiaga (duotas svarbiausių baltarusių kalbos tarminių reiškinių geografinis paplitimas), bet nėra tos medžiagos tyrinėjimo, mokslinės analizės. Reikia tikėtis, kad baltarusių kalbininkai tokį darbą atliks ateityje ir padarytus apibendrinimus bei gautas išvadas paskelbs kituose leidiniuose13. Keletas kitų kritinių pastabų, kurias galima padaryti „Baltarusijų kalbos dialektologinio atlaso“ sudarytojams, daugiausia liečia neesminius dalykus, atskiras metodinio pobūdžio smulkmenas. Vieną kitą jų čia ir paminėsime. Atlase pasitaiko žemėlapių, skirtų pavadinimams ar terminams, kurių reikšmės nėra tiksliau detalizuotos ar diferencijuotos. Sakysim, žemėlapis nr. 231 yra skirtas įvairių avidės pavadinimų paplitimui parodyti. Vienas iš plačiausiai vartojamų pavadinimų yra аўчарнік, kuris tačiau įvairiose Baltarusijos vietose reiškia ne visiškai tą patį objektą — tuo vardu vadinama ir avių gardas bendrame tvarte, ir avims skirtas priestatas prie tvarto, ir visai atskiras avių tvartas (kolūkinis). Tokios žodžio аўчарнік ir kitų jo sinonimų reikšmių diferenciacijos ir tų reikšmių lokalizacijos iš žemėlapio nematyti. Tiesa, tokie trūkumai atsirado ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių — daugiausia dėl nepakankamų ar ne visai tikslių Atlaso medžiagos rinkėjų užrašytų kalbinių ar etnografinių duomenų. Be reikalo, rodos, Atlaso žemėlapiuose neparodytas geografinis paplitimas tokių gražių ar palyginti plačiai vartojamų sinonimų, kaip істомка, барання greta стомка, варыўня „pirkaitė, kamara“ (240); сіверна, се́верна greta холодна, сцюдзёна, зімна „šalta“ (321) ir kt. Ne visiškai vienodai pateiktos sintaksinės konstrukcijos: vienų konstrukcijų visi žodžiai sukirčiuoti (208, 209, 212, 213, 216, 217, 219), o kitų — ne (206, 207, 214, 215, 218). Kai kurių Atlaso žemėlapių antraštiniai pavadinimai yra per daug lakoniški ir dėl to skaitytojui žemėlapio turinys iš jų ne visada aiškus. Ypač taip būna tada, kai antraštinis žodis turi kelias reikšmes, plg. žemėlapio nr. 229 dviprasmišką antraštinį pavadinimą „Назвы гары“ — žemėlapyje parodyta aukšto (pastogės) pavadinimų paplitimas, tačiau baltarusių kalbos žodis гара, reiškia ne tiktai „aukštas“, bet ir „kalnas“ (pastaroji reikšmė žodyne duota pirmąja). Prie antraštinių pavadinimų, reiškiančių augalus, tikslinga buvo duoti ir lotyniškus terminus. Tarp pagalbinių Atlaso žemėlapių pasigendame Baltarusijos TSR geografinio (reljefinio) žemėlapio, kuris, galimas daiktas, padėtų geriau suprasti atskirų tarminių ypatybių izoglosų atsiradimą bei jų išsidėstymą. K. Morkūnas ir A. Vidugiris 12 Plg., pavyzdžiui, Атлас русских народных говоров центральных областей к востоку от Москвы, под редакцией Р. И. Аванесова, Москва, 1957; Й. О. Дзензелівський, Лінгвістичний атлас українських народних говорів Закарпатської області УРСР (Лексика), 1, Ужгород, 1958. 13 Baltarusijų kalbininkai, remdamiesi Atlaso medžiaga, yra jau ir paskelbę kai kuriuos apibendrinamojo pobūdžio darbus, plg. reikšmingą kolektyvinį darbą „Нарысы па беларускай дыялекталогіі“ (Мінск, 1964, 416 р.), atskirus straipsnius leidiniuose „Вопросы диалектологии восточно-славянских языков“ (Москва, 1964), „Беларуская мова“. Даследаванні па лексікalogіі (Мінск, 1965) ir kt. 234