Simonas Daukantas – lietuviškos gramatinės terminijos pradininkas

„Prasmos“ terminai pateikiami tematiškai, pagrindu imant lotyniškus termi- nus. Skaičiai rodo puslapius, kuriuose jie vartojami. Grammatica — kalbos mokslas, arba gramatika 7,44,113 || prasma 1. Litera — rodbalsė 12,74,112 || rodbalsa 3, 5, 6, 7,24; vocales — balsės: trumpos ir pavelkinos 4; consonantes — gaudės 4: labiales — lūpinės 5, dentales — dantinės 5, gutturales — gerklinės 5, liquidae — sklidžiosios 5, mutae — kimiosios 5; diphthongi — gretbalsés, arba dvekežės 4; sylla- ba — balsūnė“ 6,38,43,63. Augmentum — antaugas 50,52,87 || antauga 48,61,85; terminatio — baigimas 114; composi- ta — pryduriniai 9 || sudurtiniai žodžiai 115: simplicia — ištisiniai 9, primitiva — pradiniai 9, pir- mutiniai 112, derivativa — keltiniai 9. Partes orationis — kalbos dalys 7: flexibiles — lankiosios 7, inflexibiles — nelankiosios 7. Nomina — vardai 7; verba — veikrodZiai 7; particulae — pašalpos 7; nomen substan- tivum — daiktavardis 9: propium — tikrasis 9, appelativam — paprastinis 9, arba visuomenis 9, commune — visuotinis 9; nomen adjectivam — vardas būdinis 8, arba būdvardis 8,16,33,38 || būd- rodis 36,37: vyriskiniai || motriskiniai || vidutiniejai badvardZiai 33, „vyriškos, moteriškos, bevardės giminės būdvardžiai“; adjectiva numeralia — badvardziai lykiniai 39 „skaitvardžiai“: cardinalia — pamatiniai 39, ordinalia — pakaréiniai 40, distributiva — skaidiniai 40, adverbia numeralia — požodžiai lykiniai 40. Pronomen — jvardé 8: pronomina indefinita — jvardés abelnosios 20, definita — aiskiosios 21 wivardZiuotiniai įvardžiai“, personalia — vardinės 42, simplicia — iStisosios 42, composita — su- détinés 42. Verbum — veikrodis 8: verba inchoativa — veikrodzZiai pradiniai 8,113, frequentativa — ran- kiniai 8,113, impersonalia — neasabiniai 119, activa — veikiniai 45, passiva — atkaliniai, atka- laujq 45, deponens — veikatkalaujgs 45, verbum substantivam — pašalpos veikrodis 47, paSalpinis 95, paselpinis 114, participium — veikrodvardis** 8,60, participia activa — veikrodvardziai veikti- niai 73, passiva — atkaliniai 81, irregularia — neatinkantieji 113. Adverbium — veikrodaiskis 8,117. Praepositio — pryvardé*® 112,116 || pirmskriejis 8: praepositiones — skaidZiosios 112, skai- ainés pryvardés 113, praefixae — neskaidziosios pryvardés 112, neskaidinés pryvardés 116; praefixae verborum — prydurai 20. Conjunctio — jungė 8 || junginė 113: copulativae — kergianciosios 113, disjunctivae — skai- dinés 114, conditionales — varunkinés 114, adversativae — priesinginés 114, concessivae — sutin- kanciosios 114, causativae — priežastis rodančios 114, conclusivae — ryZtinés 114, ordinativae — * parédytinés. Interjectio — aité, arba deja 9; dejavimas, arba aiciojimas || aiteréjimas 114. Subjectum — veikéjas 45. Numerus — skaitlius, arba lykis 10: singularis — vientinys lykis 10, vienlykis 14,24,43, plura- lis — dauginis lykis 10, dauglykis 14,2443, dualis — keimarinis lykis 14. Genus — lytis 9: masculinum — vyriška 9, femininum — motriska 9, neutrum — viduti- nioji 9. Declinatio — lankuosena 9 || lankuotiné 12 || skvarma 12; casus — linkis 9: nominativus — kaslinkis'® 10, genetivus — kienolinkis 10 — dativus — kamlinkis 10, accusativus — veiklinkis 10, vocativus — dejoslinkis 10, localis — vietlinkis 11; casus recti — linkiai staduriniai 11. Gradatio — laiptosena 38; gradus — laipsnis 39 || laipsné 112: positivus — lygiasis 38, compa- rativus — aukstesniasis 38, superlativus — aukščiausiasis 38, visų aukščiausiasis 38. Tempus — laikas 51: praesens — esantesis 51, imperfectum — praejes 51, imperfectum con- suetudinis — jpratinis 53, perfectum — praejusiasis 53, plusquamperfectum — seniai praejusiasis 10 Prasmos* 3 p. vieną kartą pavartota ir forma balsiinys (daugiskaitos vardininkas). 11. 38 p. vieną kartą pavartotas šis terminas sukeistais komponentais — rodveikvardziai. 12 8 p. vieną kartą pavartota forma prievardė. ... ** Neretai ,,Prasmoje“ atskiri linksniai vadinami taip pat ir skaičiais, pvz.: 4 linkis, 1 linkis ir pan. 205 šie terminai: laikas, drika „skiemuo“, baigimas „galūnė“, ištisiniai (žodžiai), pa- šalpos „tarnybiniai žodžiai“, antaugas „priesaga“, dejavimas, arba aičiojimas „jaus- tukas“, dingstis „nuosaka“, atentis laikas „būsimasis“, prydurai ,praefixae verbo- rum“, vientinys (lykis) „vienaskaita“, keimarinis (lykis) „dviskaita“ ir kt. Garsų rūšių terminai taip pat šnekamosios kalbos būdvardžiai: /ūpinės || dantinės || gerk- linės || kimiosios || nosinės (gaudės). Šnekamosios kalbos žodžius S. Daukantas pritaikė ir šioms rūšinėms sąvokoms reikšti: ištisiniai žodžiai, tikrasis vardas, aiškio- sios (įvardės) „definita“, ištisosios (įvardės) „simplicia“, stambiosios || smulkio- sios (rodbalsės) „raidės“, tuoįtimpinis veikimas ,,actio continua“. Apskritai, S. Daukantas, kurdamas terminus, naudojosi ir savo tarmės žodžių darybos galimybėmis. Žemaičiams būdingą priesagą -sena, turinčią tokią pat reikš- me, kaip ir -imas (plg., krioksena „kriokimas, rėkimas“, lėksena „Jėkimas, smarkus bėgimas“, sėsena „sėjimas“), jis vartojo ir terminuose, pvz.: lankuosena ,linksnia- vimas“, laiptosena „laipsniavimas“, laikuosena „asmenavimas“. Su šia priesaga S. Daukantas sudarė ir daugiau naujadarų, pvz.: aukausena „aukojimas“, griesena „grobimas“, kariausena, jaunikausena, mergausena ir kt. Kaip matyti iš pateikto terminų sąrašo, S. Daukantas stengėsi sudaryti ištisai lietuvišką gramatikos terminiją. Net patį gramatikos terminą jis pavadino lietuvišku prasma*®, kurį kituose raštuose vartojo „supratimo“ reikšme, pvz.: ,,Motriškosios. verpė, audė ir dažė savo drobes ir milus įvairiomis barvomis nė nuo ko nemokomos, pačių dažyvėmis savo prasma. Smuikomis, arba skripyčiomis, taip pat smuikavo savo prasma*®. Vietoj tuo metu ir dar vėliau vartotos verstinės būdvardinės konstrukcijos lietuviškas liežuvis, lietuviška kalba"? S. Daukantas tam reikalui dažniausiai vartojo būdingą kilmininką, pvz.: Prasma lotynų kalbos, „dėl labiausio permanymo |o- tynų kalbos išguldysiu pirma žemaičių kalbos lankuotines“ ir pan. S. Daukanto gramatinės terminijos grynumą, lietuviškumą rodo ir tai, kad jis vengė svetimybių, o jei ir vartojo jas, tai tik įsigalėjusias šnekamojoje kalboje ir nesugalvojęs joms lietuviško atitikmens, o gal laikydamas savu ar bendru žodžiu. Iš šnekamojoje kalboje vartotų svetimybių gramatikos terminams panaudota vos keletas, pvz.: abelnosios (įvardės) „indefinita“, asaba „persona“, neasabiniai ,,im- personale“, abelninė (dingstė) „„infinitivus“, (veikimas) abelnas ..actio indeter- “i minata“. 15 1935 m. išleistame S. Daukanto ,,Būde“ šis žodis redaktoriaus laikomas vyriškosios giminės ir rašoma ,,savo prasmu“. Tai padaryta, tur būt, dėl to, kad ir o- kamienių, ir a-kamienių vardažo- džių įnagininko galūnė S. Daukanto rašoma vienodai (nes jo tarmėje vienodai ir tariama), pvz.: waiszino keptd mesod, dound joudo ir prasto mint, jaund budams, to tarpd ir pan. Rankraštinėje medžia- goje žodynui S. Daukantas pateikė šio žodžio ir vardininko formą prasma — nuomonė, ingenium. Moterišką šio žodžio giminę rodytų dar ir išvestinis daiktavardis prasmena, pvz.: Taip pagal mano prasmenos vis pasakiau, ką apie jaunas augymes buvo galima pasakyti (Pamokslai apie sodnus, 1849, p. 26). 18 Žr. S. Daukantas, Rinktiniai raštai, 1955, p. 205. I. Simonaitytės raštuose žodis prasma vartojamas „„išmislo, išmonės“ reikšme, pvz.: „Čia jau nei tikėti, nei įsivaizduoti; aišku, kad tai ne 0, o vienos Ėtmės prasma ir darbas. Ir sakyk tu viens žmogau, prie kokių minčių pareinama“ (I. Simonaitytė, Raštai, t. 1, Vilnius, 1957, p. 401). W Pvz.: K. Kasakauskio „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ (1832), S. Stanevičiaus „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos“ (1829), J. Juškos ..Kalbos lietuviško liežuvio“ (1861) ir kt. 207 sės), visų aukščiausiasis laipsnis, dantiniai || lūpiniai || nosiniai (priebalsiai), kalbos dalys, sudurtiniai žodžiai, sudurtiniai laikai, vyriškoji || moteriškoji (giminė). Šie pagrindiniai gramatikos terminai, S. Daukanto sudaryti nepalankiomis sąlygomis augti lietuvių nacionalinei kultūrai, ir yra dalis jo nuopelnų lietuvių mokslinei ter- minijai (yra prigijusių ir daugiau jo naujadarų iš istorijos, entografijos) ir literatū- rinės kalbos formavimuisi apskritai. CHMOHAC JĮAYKAHTAC — OCHOBOTINOJIO)KHHK JIHTOBCKOH T PAMMATHYECKOK TEPMHHOJIOTHH A. BAJIANJAKHTHC Peswne Cumonac Jlaykaurac (1793 — 1864) — oOjiKH H3 BblAdIOUHXCHA JHTOBCKHX MpocBeTHTeaed H yueHbIX nepsoi NOJIOBHHbI XIX B. OH Hanucaa MHOro NONYJIApHbIX paCoT H3 06/1acTH HCTOPHH H stHorpadun JliurBsi. B riepHojį npoGyKJeHHS HALHOHAJIbHOTO CAMOCO3HAHHS JIHTOBCKOTO Ha- poaa tpyas C. Jlaykauraca, HanuCcaHHbie Ha POJHOM f3bIKe, ChITpa/JIH BeCbMA MOJIOKHTEALHYIO pojib. Kpome Toro; OH uMeer 3acAyrd H B 061acTH JHHTBHCTHKM H TeJarorHKH: COCTABJIAJI _CJIOBAapH, BIIepBbIe HA JIMTOBCKOM S513bIKE H3/laJI TpAMMATHKY JIATHHCKOTO S13biKA ,,Prasma lotynų kalbos“ (1837). 3acayxuBaeT BHHMaHHA OjiHa H3 OOJIacTeK jiesTeJjibuocTH C. Jlaykanraca — ero cJI0BO- TBopuecTBO. Bejib JIS Toro, yutobu! NHCAaTb y4eOHHKH HA JIHTOBCKOM Ai3bIKE, HAJIO ČbiJIO C03/1aBaTh cneiHAaJIbHYJO TEpMHHOJIOTHIO, HOO BCE JIHTOBCKHE TpaMMATHKH, KH3/laHHbIe 10 TOTO BpeMeHH, GbiJIH HAIHCAHbI HA JIATHHCKOM HJIH HEMELIKOM fAsbikax. B ynoMsKyTOH JiaTKHCKON TpaMMATHKE H ČYK- Bape ,,Abėcėlė“ (1842) C. Jlaykanrac co3/taJi oKoJio 150 JIHTOBCKHX JIHHTBHCTHUECKHX TepMHHOB. Muorune H3 HEX ŠGČbiJIH VJIAUKHbIMH H YNOTpeOJIAJIHCb JIpyTHMH aBTOPAMH JIHTOBCKHX rpaMMaTHK (H. IOmxoti, K. Slyniocom), a Takue, Kak daiktavardis ,, ams cymecrBHTeJibHoe“, būdvardis ,,aMs npujJiaraTe/tbHoe“, laipsnis ,,creneHb cpaBHeKus“, kalbos dalys ,uacrnu peun“, sudurtiniai žodžiai „CJioxHsIe cJioBa“, trumpieji balsiai ,,Kparkue rJiacHhble“ H Ap. TBEpJO BOLIJIH B JIKTOBCKHĖ JIH- TEpaTYypHbIė A3bIK H YNOTpeOJISIOTCSA H B HacTosinlee Bpems. I |l05TOMY HauajJIOM JHTOBCKOH JIHH- TBHCTHUECKOH TEDMHHOJIOTHH HAjJIO CUHTATb NMepBy io NnoJIOBHHYy XIX B., ee OCHOBONOJIOXHHKOM — C. Jlayranraca, a He A. Bapanayckaca (1835-1902), Kak 3710 neJiaJiocb [0 CHX nop. 14, Užsak, Nr. 174