Lietuviškos matematinės terminologijos istorijai

veiksmo išdavas. Dalijimo rezultatas vokiškai Quotient, lotyniškos kilmės žodis, kuris vokiečiui nieko nepasako apie tai, kuriuo veiksmu tas skaičius gautas; lenkiškai dalmuo vadinamas iloraz, bet tuo vardu galėtų būti pavadintas ir daugiklis, kuris taip pat reiškia, kiek kartų (ile razy) turi būti padaugintas (arba paimtas) duotasis skaičius. Daugiklis ir daliklis tose kalbose vadinami taip, kaip kad ankstyvesniuose lietuviškuose leidiniuose rašyta: daugintojas, dalytojas (tai reiškia ne tam tikrą skaičių, bet žmogų, atliekantį dauginimo arba dalijimo veiksmus). Mūsų buvo nusistatyta griežtai vengti tokių nelogiškumų, veiksmuose dalyvaujančius skaičius vadinti kiek galima trumpesnėmis daiktavardinémis formomis (pvz. , dėmuo, dėmenys ne dedamieji, sudedamieji); skaičius, kuriais dauginama arba dalijama, traktuoti kaip savotiškus įrankius ir jų pavadinimus sudaryti pagal gyvosios kalbos formas (pvz., adiklis, kabiklis), būtent: daugiklis, daliklis ir analogiškai trupmenose — skaitiklis, vardiklis. Tad ir dauginimo rezultatą buvo nutarta vadinti sandauga. Nemaža rūpesčių mums sudarė klausimas apie prielinksnių vartojimą, nusakant daugybos ir dalybos veiksmus. Anksčiau sakyta: dauginti, dalyti ant 5 arba — dauginti, dalyti penkiais. Buvo aišku, kad pirmoji konstrukcija lietuvių kalbai visai netinka. Antroji konstrukcija taisyklinga ir galėtų būti vartojama, kai daugiklis arba daliklis yra konkretūs sveikieji teigiamieji skaičiai, tačiau bendresniais atvejais ir raidinių skaičių veiksmuose ji nepatogi, nes tektų kiekvieną kartą pridurti „„..skaičiumi““ ir t.t. J. Jablonskis priminė gyvosios kalbos posakius padalyti, išmatuoti iš akies: ji moka išvirti pietus iš knygos, atseit „kaip akis rodo“, „kaip knygos rodo“. Vadinasi, pasirinktina konstrukcija padauginti iš daugiklio, t.y. „kaip daugiklis rodo“. Visi labai apsidžiaugėme tokiu pasiūlymu. J. Jablonskio siūlymas vartoti prielinksnį iš ir dalybos atveju nesukėlė matematikams entuziazmo. Mano buvo nurodyta, jog prielinksnio iš vartojimas trijų skirtingų veiksmų atvejais bus nepatogus ne tiktai kalbos stiliaus požiūriu, bet apsunkins ir matematinę kalbą suprasti, teks dažnai vartoti dalytis iš skaičiaus ir pan. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad dalyboje slypi du gana skirtingi veiksmo aiškinimo ir atlikimo požiūriu atvejai: a) dalijimas lygiomis dalimis ir b) dalijimas pagal talpumą (talpos dalyba). Pirmuoju (a) atveju natūralu vartoti prielinksni į (pvz.. dalyti į 5 dalis), o antruoju (b) — prielinksnį po (pvz., 35 kg padalyti, išdalyti po 5 kg). Konkrečių, ypač įvardytinių, matinių skaičių atveju pagal veiksmo esmę reikia naudoti tą arba kitą prielinksnį, o bendrinių, raidinių skaičių atveju geriau tinka prielinksnis po. Todėl ir siūliau tokių bendrų veiksmų atvejams taikyti prielinksnį po, bet ne iš. J. Jablonskio autoritetas nusvėrė, bet man ir dabar atrodo, kad būtų buvę geriau palikus prielinksnį po. Nauji lietuviški algebros terminai (teigiamieji, neigiamieji skaičiai ir kt.), kiek atsimenu, buvo M. Šikšnio pasiūlyti ir greitai visų mūsų priimti. Nemaža galvota ir net ginčytasi dėl lygties. To termino ankstyvesniuose lietuviškuose raštuose nebuvo. Kitų kalbų pavyzdžiu piršosi terminai lygybė, lyginys; buvo iškilę terminai lygmė, lygmuo. Atrodė, kad tinkamiausias terminas bus lygtis. J. Jablonskis gana griežtai priešinosi vienaskaitos formai ir siūlė lygtys. Jis aiškino, kad čia turima reikalo su būtina dviejų dalių sąveika, lygiateisiškumu, pusiausvyra ir tokiais atvejais gyvojoje kalboje vartojami daugiskaitiniai daiktavardžiai, kaip antai: rogės, žirklės, žio197 tys. Teko daug įtikinėti J. Jablonskį, kad matematikams svarbu turėti tą sąvoką išreikštą vienaskaita, kad būtų aišku, jog turima reikalo ne su keletu, bet su viena lygtimi. J. Jablonskis nusileido, ir buvo priimtas terminas lygtis. Kiti aritmetikos bei algebros terminai (pvz., trupmenos, jų bendravardinimas, proporcijos, logaritmai ir kt.) nesudarė didesnių sunkumų ir nekėlė ginčų. Tų darbų rezultatus paruošti spaudai įsipareigojo M. Šikšnys?, Šių atsiminimų autoriui teko daug padirbėti ir geometrijos bei trigonometrijos terminologijos srityje. Vienas pirmųjų klausimų buvo linijų pavadinimas. Buvo aišku, kad, palikus terminus tiesioji, kreivoji, statmenoji, susidarys daug nepatogumų kalbos požiūriu ir neaiškumų matematine prasme. Buvo jaučiamas reikalas vadinti tuos objektus ne būdvardine forma, bet trumpesniais daiktavardžiais. Mano buvo pasiūlyta kreivė, tiesė, statmuo. Visi tam pritarė, nors tai buvo žodžiai ne iš gyvosios kalbos paimti. Ginčytasi dėl liečiamosios pavadinimo. Būdvardinė tos tiesės pavadinimo forma galėjo sukelti nemaža neaiškumų ir net dviprasmybių: ar tai yra tiesė, kuri ką liečia, ar kurią kas liečia. Pagal tiesé, kreivė pasiūliau liečiamąją pavadinti liesné, kaip kad gyvoje kalboje sakoma: rėksnė, dėsnė (višta). Įsigilinęs į tos tiesės esmę (ji, bet ne ją kas liečia), J. Jablonskis nusprendė, kad tinkamiausia bus vadinti ją lietéja, tuomi pabrėžiant tam tikrą jos aktyvumą. Iš analogijos kertamoji pavadinta kirtėja. Apskritimui ir jo spinduliui pavadinti iki tol buvo vartojami žodžiai ratas ir stipinas, A. Jakštas-Dambrauskas vartojo terminą ratilas. Greitai buvo priimti, rodos, J. Jablonskio pasiūlyti terminai apskritimas ir spindulys, bet leista vartoti ir radiusas. J. Jablonskio siūlymu, buvo priimtas ir terminas skritulys „apskritimo aprėžtoji figūra“. Kiek atsimenu, terminas plokštuma ginčų nesukėlė. Man jis iš pat pradžios atrodė ne visai tinkamas. Plokštuma turėtų reikšti bet kokio paviršiaus plokščiąją dalį (pvz., kalnuotame krašte tam tikrą aprėžtą lygumą, išlankstytame stoge plokščiąją dalį — aikštelę ir pan.). Pavadinti begalinį plokščiąjį paviršių plokštuma taip pat netikslu, kaip pavadinti tiesę — tiesuma, kreivę — kreivuma. Man rodėsi, kad reikia termino, kuris reikštų ne paviršiaus savybę, pobūdį, bet patį begalinį paviršių; tokiu ZodZiu-terminu galėtų būti (terminus technicus) ploksmé, plokštis. Ir gyvojoje kalboje yra apsčiai tokios darybos žodžių, reiškiančių tam tikras apibendrintas sąvokas, pvz.: tėkmė, gelmė, kilmė ir pan. Kai kas iš matematikų terminą plokšmė iki šiol vartoja, iš jo lengvai sudaro būdvardį plokšminis (vietoje plokštuminis), ir tai jokių neaiškumų nesukelia. Trigonometrijos terminų tvarkymas nesudarė didelių sunkumų. Pagrindu buvo padėti internacionaliniai terminai, skirtingų nuomonių buvo tiktai apie jų lietuviškas galūnes ir linksniavimą. Buvo siūlyta žodžius sinus, cosinus laikyti ir lietuvių kalboje vardininkais ir atitinkamai linksniuoti: sinus, sinaus, sinui ir t.t. Rodos, J. Jablonskio buvo nulemta, kad reikia lietuvinti jų vardininkus, t.y. rašyti sinusas, cosinusas. Tada buvo pareikšta, kad tangens, cotangens, sekans reikia vadinti: tangensas, contangensas, O ne tangentas, cotangentas..., kaip kad reikalavo J. Jablonskis, remdamasis dėsniu, kad lietuviškas vardininko galūnes reikia segti prie svetimos kalbos žodžio kilmininko kamieno. Nepadėjo ir gyvosios kalbos pavyzdžiai, + Zr. M. Šikšnys, Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis, Kaunas, 1919, 47 p. 198 N