Lietuviškos matematinės terminologijos istorijai

LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŠKOS MATEMATINĖS TERMINOLOGIJOS ISTORIJAI Z. ŽEMAITIS Jauna lietuviškoji matematinė literatūra, jauna ir jos terminologija. Vis dėlto ji turi savo istoriją, ir joje žymūs tam tikri, kad ir trumpi, periodai. Pirmas periodas — nuo E. Mainionio (pagal „Lietuvių Bibliografiją“ — S. Gimžausko) „Pradžomokslio Lietuwiszko spaudraszczio ir rankraszczio su pridėjimu skatmanio“ (Warszawoje, 1862 m.) iki pirmojo pasaulinio karo — buvo terminijos ieškojimo laikotarpis. E. Mainionis kartais vartojo labai keistus, nežinia kaip sudarytus terminus, kaip antai: skaitmanys „skaičiavimas, aritmetika“, pražas „skaitmuo“, skaitlis „skaičius“, vienalakė „vienetas“, pridendis „ženklas plius, pliusas“, išžembis „ženklas minus, minusas“, užmatas „uždavinys“ ir pan. Ir kiti to laikotarpio autoriai (S. Skačkauskas, J. Gailutis — P. Matulionis, Petras Nėris — V. Vileišis, A. Vėgelė — Thomo aritmetikos vertėjas, P. Mikolainis — gražiai ilustruotos aritmetikos autorius, P. Mašiotas, J. Damijonaitis ir kt.) neturėjo bendros, vieningos terminijos. Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvių Mokslo Draugijos išleistieji matematikos vadovėliai lietuviškoms pradinėms ir vidurinėms mokykloms taip pat nesilaikė vieningos terminijos. Pirmojo pasaulinio karo eigoje Rusijoje sparčiai augo ir plėtėsi revoliucinis judėjimas prieš carą ir jo pataikūnų reakcinę valdžią. Ėmė aiškėti, kad carizmo pralaimėjimas suteiks Rusijos imperijoje esančioms tautoms, tad ir lietuviams, laisvę vystyti savą kultūrą, kurti savas mokyklas. Tokiu lūkesčių skatinami, lietuvių matematikai — P. Mašiotas, M. Šikšnys ir šio straipsnio autorius, dirbę tuo metu Voronežo lietuvių karo tremtinių mokyklose, susirūpino lietuviškų matematinių vadovėlių ruošimu ir pasiryžo pirmiausia sudaryti vieningą matematinę terminiją. Jiems tame darbe padėti mielai sutiko mūsų įžymusis kalbininkas, lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas J. Jablonskis, mokytojavęs tose pačiose mokyklose. Jis paskyrė pastovų laiką (ketvirtadienių vakarais), kada minėti matematikai galėtų pas jį rinktis ir konsultuotis matematinės terminijos sudarymo klausimais. P. Mašiotas tik retkarčiais lankėsi tuose pasitarimuose, nes, tapęs abiejų gimnazijų (berniukų ir mergaičių) direktorium ir labai įsitraukęs į literatūros vaikams rašymą, neturėjo laiko pasitarimams. Kai kada fizikos terminijos klausimais ateidavo pasitarti K. Šakenis, rašęs fizikos vadovėlį vidurinėms mokykloms. Sistemingiausiai konsultacijose lankėsi šių atsiminimų autorius, kuriam J. Jablonskis duo- 195 davo daugiausia darbo: referuoti kitu kalbų terminų prasmę ir kilmę, teikti lietuviškus atitikmenis ir kt. Nuodugniai buvo nagrinėjamas skaičiaus pavadinimo klausimas. Iki to laiko buvo vartojami terminai skaitlis, skaitlinė, skaitlius ir iš pastarojo sudarytas veiksmažodis – skaitliuoti. Mums, matematikams, skaitlius atrodė visai priimtinas, nes ir gyvojoje kalboje buvo panašios struktūros žodžių: derlius, drėblius, dieglius, perteklius. J. Jablonskis prieš tą žodį nelabai prieštaravo, bet jokiu būdu nesutiko, kad iš jo būtų sudaromas žodis skaitliuoti: esą, iš veiksmažodžio sudaryti daiktavardį galima, bet iš tokio dirbtinio daiktavardžio vėl daryti veiksmažodį – neleistina; ta proga jis piktai smerkė jau gana plačiai paplitusius naujadarus mokytojauti, gydytojauti ir pan. J. Jablonskis pasiūlė vartoti žodžius skaičius, skaičiuoti, ir mums visiems buvo aišku, kad tai bus geriausi terminai. Nemaža galvota ir apie vieneto pavadinimą. Anksčiau vartoti terminai – vienaląkė, vienutė, vienukė – mums visiems nepatiko; buvo dar pradėta vartoti, ypač nematematikų kalboje, vienata, tačiau mums šis žodis nepatiko dėl archaiškumo (plg. senųjų lietuviškų raštų gyvatą). Buvo priminta, kad lietuvių kalboje nedideli daiktų arba šiaip vienetų skaičiai vadinami: dvejetas, trejetas…, tad neprieštaraus lietuvių kalbos dvasiai ir terminas vienetas. J. Jablonskis tam labai pritarė, bet kai kas iš pasitarimo dalyvių tai priėmė rezervuotai. Matyti, kai kuriuos matematikus veikė kitų kalbų praktika: jose vienetas visur vadinamas moteriškos giminės žodžiu (plg. jedinica, jedynka, Einheit, unitas). Vis dėlto J. Jablonskio pritarimas vartoti terminą vienetas nulėmė. K. Šakeniui buvo siūlyta fizikoje vartoti analogiškai sudarytą žodį visetas (вселенная, universum), bet ne visata, kuris taip pat skamba archaiškai. J. Jablonskis ir tam, kiek atmenu, pritarė, bet tas terminas neįėjo į vėliau mūsų išleistus terminų žodynėlius ir iki šiam laikui vartojama visata. Apie matematinių veiksmų pavadinimus mano buvo referuota, kad kitose kalbose paties matematinio veiksmo pavadinimas paprastai neatskiriamas nuo jo konkretaus vykdymo proceso pavadinimo, kai tuo tarpu logiškai reikėtų juos skirti, ir lietuvių kalboje lengva tai padaryti. Visų tam buvo pritarta ir priimtas siūlymas veiksmus vadinti sudėtis, atimtis, daugyba, dalyba, o anksčiau vartotus terminus – sudėjimas, dauginimas… – palikti konkrečių veiksmų vykdymui žymėti (pvz., trupmeninių skaičių dauginimas). Tolesni veiksmai – kėlimas laipsniu ir šaknies traukimas – buvo siūlyta vadinti laipsniuote ir šakniaute. Pirmajam buvo pritarta, antrasis – sutiktas labai rezervuotai. Mat, kitose kalbose (tur būt, iš tradicijos) veiksmo pavadinimas gretintas su fiziniu procesu – augalo šaknies traukimu. Tuo tarpu matematiniame veiksme tik ieškomi tam tikri skaičiai, gal nelabai vykusiai vadinami šaknimis (plg. kitokią šaknies prasmę lygybėse). Nagrinėjamasis terminas vėliau neprigijo, ir nueita kitų kalbų pramintais keliais. Rimta matematinės terminologijos sritis – veiksmuose dalyvaujančių skaičių ir rezultatų pavadinimai. Iš pranešimo apie kitų kalbų praktiką paaiškėjo, kad jose iš tradicijos ar gal iš savotiškos inercijos yra išlikusių net labai nelogiškų dalykų. Antai dauginimo rezultatas, vokiečių kalba vadinamas Produkt, rusų – произведение, lenkų iloczyn, ir tie terminai iš esmės nieko nepasako, kurio gi tai veiksmo rezultatai, nes taip galima pavadinti ir daugybos, ir bet kurio kito 196 veiksmo išdavas. Dalijimo rezultatas vokiškai Quotient, lotyniškos kilmės žodis, kuris vokiečiui nieko nepasako apie tai, kuriuo veiksmu tas skaičius gautas; lenkiškai dalmuo vadinamas iloraz, bet tuo vardu galėtų būti pavadintas ir daugiklis, kuris taip pat reiškia, kiek kartų (ile razy) turi būti padaugintas (arba paimtas) duotasis skaičius. Daugiklis ir daliklis tose kalbose vadinami taip, kaip kad ankstyvesniuose lietuviškuose leidiniuose rašyta: daugintojas, dalytojas (tai reiškia ne tam tikrą skaičių, bet žmogų, atliekantį dauginimo arba dalijimo veiksmus). Mūsų buvo nusistatyta griežtai vengti tokių nelogiškumų, veiksmuose dalyvaujančius skaičius vadinti kiek galima trumpesnėmis daiktavardinėmis formomis (pvz., dėmuo, dėmenys ne dedamieji, sudedamieji); skaičius, kuriais dauginama arba dalijama, traktuoti kaip savotiškus įrankius ir jų pavadinimus sudaryti pagal gyvosios kalbos formas (pvz., adiklis, kabiklis), būtent: daugiklis, daliklis ir analogiškai trumpenose – skaitiklis, vardiklis. Tad ir dauginimo rezultatą buvo nutarta vadinti sandauga. Nemaža rūpesčių mums sudarė klausimas apie prielinksnių vartojimą, nusakant daugybos ir dalybos veiksmus. Anksčiau sakyta: dauginti, dalyti ant 5 arba – dauginti, dalyti penkiais. Buvo aišku, kad pirmoji konstrukcija lietuvių kalbai visai netinka. Antroji konstrukcija taisyklinga ir galėtų būti vartojama, kai daugiklis arba daliklis yra konkretūs sveikieji teigiamieji skaičiai, tačiau bendresniais atvejais ir raidinių skaičių veiksmuose ji nepatogi, nes tektų kiekvieną kartą pridurti „...skaičiumi“ ir t.t. J. Jablonskis priminė gyvosios kalbos posakius padalyti, išmatuoti iš akies: ji moka išvirti pietus iš knygos, atseit „kaip akis rodo“, „kaip knygos rodo“. Vadinasi, pasirinktiną konstrukciją padauginti iš daugiklio, t.y. „kaip daugiklis rodo“. Visi labai apsidžiaugėme tokiu pasiūlymu. J. Jablonskio siūlymas vartoti prielinksnį iš ir dalybos atveju nesukėlė matematikams entuziazmo. Mano buvo nurodyta, jog prielinksnio iš vartojimas trijų skirtingų veiksmų atvejais bus nepatogus ne tik kalbos stiliaus požiūriu, bet apsunkins ir matematinę kalbą suprasti, teks dažnai vartoti dalytis iš skaičiaus ir pan. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad dalyboje slypi du gana skirtingi veiksmo aiškinimo ir atlikimo požiūriu atvejai: a) dalijimas lygiomis dalimis ir b) dalijimas pagal talpumą (talpos dalyba). Pirmuoju (a) atveju natūralu vartoti prielinksnį į (pvz., dalyti į 5 dalis), o antruoju (b) – prielinksnį po (pvz., 35 kg padalyti, išdalyti po 5 kg). Konkrečių, ypač įvardytinių, matinių skaičių atveju pagal veiksmo esmę reikia naudoti tą arba kitą prielinksnį, o bendrinių, raidinių skaičių atveju geriau tinka prielinksnis po. Todėl ir siūliau tokių bendrų veiksmų atvejams taikyti prielinksnį po, bet ne iš. J. Jablonskio autoritetas nusvėrė, bet man ir dabar atrodo, kad būtų buvę geriau palikus prielinksnį po. Nauji lietuviški algebros terminai (teigiamieji, neigiamieji skaičiai ir kt.), kiek atsimenu, buvo M. Šikšnio pasiūlyti ir greitai visų mūsų priimti. Nemaža galvota ir net ginčytasi dėl lygties. To termino ankstyvesniuose lietuviškuose raštuose nebuvo. Kitų kalbų pavyzdžiu piršosi terminai lygybė, lyginys; buvo iškilę terminai lygmė, lygmuo. Atrodė, kad tinkamiausias terminas bus lygtis. J. Jablonskis gana griežtai priešinosi vienaskaitos formai ir siūlė lygtis. Jis aiškino, kad čia turima reikalo su būtina dviejų dalių sąveika, lygiateisiškumu, pusiausvyra ir tokiais atvejais gyvojoje kalboje vartojami daugiskaitiniai daiktavardžiai, kaip antai: rogės, žirklės, žio- 197 tys. Teko daug įtikinėti J. Jablonskį, kad matematikams svarbu turėti tą sąvoką išreikštą vienaskaita, kad būtų aišku, jog turima reikalo ne su keletu, bet su viena lygtimi. J. Jablonskis nusileido, ir buvo priimtas terminas lygtis. Kiti aritmetikos bei algebros terminai (pvz., trupmenos, jų bendravardinimas, proporcijos, logaritmai ir kt.) nesudarė didesnių sunkumų ir nekėlė ginčų. Tų darbų rezultatus paruošti spaudai įsipareigojo M. Šikšnys1. Šių atsiminimų autoriui teko daug padirbėti ir geometrijos bei trigonom etrijos terminologijos srityje. Vienas pirmųjų klausimų buvo linijų pavadinimas. Buvo aišku, kad, palikus terminus tiesioji, kreivoji, statmenoji, susidarys daug nepatogumų kalbos požiūriu ir neaiškumų matematine prasme. Buvo jaučiamas reikalas vadinti tuos objektus ne būdvardine forma, bet trumpesniais daiktavardžiais. Mano buvo pasiūlyta kreivė, tiesė, statmuo. Visi tam pritarė, nors tai buvo žodžiai ne iš gyvosios kalbos paimti. Ginčytasi dėl liečiamosios pavadinimo. Būdvardinė tos tiesės pavadinimo forma galėjo sukelti nemažą neaiškumų ir net dviprasmybių: ar tai yra tiesė, kuri ką liečia, ar kurią kas liečia. Pagal tiesę, kreivę pasiūliau liečiamąją pavadinti liesne, kaip kad gyvojoje kalboje sakoma: rėksnė, dėsnė (višta). Įsigilinęs į tos tiesės esmę (ji, bet ne ją kas liečia), J. Jablonskis nusprendė, kad tinkamiausia bus vadinti ją lietėja, tuomi pabrėžiant tam tikrą jos aktyvumą. Iš analogijos kertamoji pavadinta kirtėja. Apskritimui ir jo spinduliui pavadinti iki tol buvo vartojami žodžiai ratas ir stipinas, A. Jakštas-Dambrauskas vartojo terminą ratilas. Greitai buvo priimti, rodos, J. Jablonskio pasiūlyti terminai apskritimas ir spindulys, bet leista vartoti ir radiusas. J. Jablonskio siūlymu, buvo priimtas ir terminas skritulys „apskritimo aprėžtoji figura4“. Kiek atsimenu, terminas plokštuma ginčų nesukėlė. Man jis iš pat pradžios atrodė ne visai tinkamas. Plokštuma turėtų reikšti bet kokio paviršiaus plokščiąją dalį (pvz., kalnuotame krašte tam tikrą aprėžtą lygumą, išlankstytame stoge plokščiąją dalį — aikštelę ir pan.). Pavadinti begalinį plokščiąjį paviršių plokštuma taip pat netikslu, kaip pavadinti tiesę — tiesuma, kreivę — kreivuma. Man rodėsi, kad reikia termino, kuris reikštų ne paviršiaus savybę, pobūdį, bet patį begalinį paviršių; tokiu žodžiu-terminu galėtų būti (terminus technicus) plokšmė, plokštis. Ir gyvojoje kalboje yra apsčiai tokios darybos žodžių, reiškiančių tam tikras apibendrintas sąvokas, pvz.: tėkmė, gelmė, kilmė ir pan. Kai kas iš matematikų terminą plokšmę iki šiol vartoja, iš jo lengvai sudaro būdvardį plokšminis (vietoje plokštuminis), ir tai jokių neaiškumų nesukelia. Trigonometrijos terminų tvarkymas nesudarė didelių sunkumų. Pagrindu buvo padėti internacionaliniai terminai, skirtingų nuomonių buvo tiktai apie jų lietuviškas galūnes ir linksniavimą. Buvo siūlyta žodžius sinus, cosinus laikyti ir lietuvių kalboje vardininkais ir atitinkamai linksniuoti: sinus, sinaus, sinui ir t.t. Rodos, J. Jablonskio buvo nulemta, kad reikia lietuvinti jų vardininkus, t.y. rašyti sinusas, cosinusas. Tada buvo pareikšta, kad tangens, cotangens, sekans reikia vadinti: tangensas, contangensas, o ne tangentas, cotangentas..., kaip kad reikalavo J. Jablonskis, remdamasis dėsniu, kad lietuviškas vardininko galūnes reikia segti prie svetimos kalbos žodžio kilmininko kamieno. Nepadėjo ir gyvosios kalbos pavyzdžiai, 1 Žr. M. Šikšnys, Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis, Kaunas, 1919, 47 p. 198 kur svetimos kilmės vardai Felix, Clemens, Alphons sulietuvinti (plg. Feliksas, Alfonsas, Klemensas), nekreipta dėmesio ir į tai, kad pagal taikytą tangentui, cotangentui dėsnį gal reikėtų vartoti ir terminus sinus, cosinus. Geometrijos ir trigonometrijos terminus paruošti spaudai buvo pavesta šio straipsnio autoriui, ir jie buvo netrukus išspausdinti2. Į pasitarimus pas J. Jablonskį vieną kitą kartą buvo atsilankęs ir K. Šakenis specialiai fizikos terminų klausimais, ir mes juos svarstydavome. Atsimenu, nemažą ginčų sukėlė jo pateiktas terminas švytuoklė (rus. маятник). Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad švytuoklės vardas sukelia tam tikrus šviesos reiškinius, švytėjimo vaizdinius (plg. žodį švyturys). Grynosios mechanikos svyruojantį prietaisą tinkamiausia būtų vadinti svyruokle. Vis dėlto, kiek atsimenu, J. Jablonskis pakrypo Šakenio pusėn, ir tas terminas įsigalėjo vadovėliuose. Gyvai buvo svarstomi K. Šakenio iškelti cheminių elementų pavadinimo klausimai. Jis mėgino daugelį jų lietuvinti, bet buvo nusistatyta dėti pagrindu plačiai vartojamus tarptautinius terminus, darant išimtį tiktai vienam kitam elementui, kurie praktikos (technikos, fiziologijos, higienos) sumetimais turėtų būti plačiai išpopuliarinti. Pirmoji išimtis — elementas O (oxygenium). K. Šakenio buvo suminėti anksčiau vartoti pavadinimai: rūgštadarys, rūgštagamys, rūgštinys. Pats K. Šakenis, jei neklystu, siūlė vadinti rūgdariu ar kažkaip panašiai. J. Jablonskis paklausė, kokios yra būdingiausios to elemento cheminės savybės. Bent kiek daugiau nusimanydamas apie pagrindinius cheminius junginius, paaiškinau, jog to elemento dalyvavimas rūgštyse nebūtinas, nes yra rūgščių, į kurių sudėtį jis neįeina (pvz., HCl); būdingiausia to elemento savybė yra ta, kad juomi dega kiti elementai, ir todėl jo pavadinimas tinkamiausia būtų sieti su degimo vardu. J. Jablonskis greitai susiorientavo, priminė pavyzdžius geluonis — yra tai, kuomi gelima, gyvuonis — tam tikra kūno vieta, kuria daugiausia jaučiama, todėl elementą O (oxygenium) tinkamiausia pavadinti deguonimi. Visiems mums buvo aišku, kad tai bus tinkamiausias terminas. Rodos, tas pats K. Šakenis iš analogijos azotą pasiūlė vadinti gesuonimi, nes jis degimą gesina. Pritarimo tam nebuvo, nes azotas ne kiekvieną degimą gesina. Antram dažnam elementui H (hydrogenium) J. Jablonskis suteikė vandenilio vardą, kuris greitai ir prigijo. Matematinės terminijos klausimai vėl iškilo, grįžus iš Voronežo į Lietuvą. Mūsų pirmoje aukštojoje mokykloje — Aukštuosiuose Kursuose — buvo plačiai dėstoma aukštoji matematika, reikalavusi daugelio naujų matematinių terminų. Iš pradžios 3-4 metus tais reikalais teko rūpintis beveik man vienam, konsultuojantis su J. Jablonskiu. Bet kurios mokslinės terminijos lietuvinimo klausimais jo buvo aprobuoti du pagrindiniai dėsniai: a) giminingų sąvokų pavadinimo pagrindu dėti vieną kurią svetimos kalbos žodžio formą (pvz., daiktavardį) ir visas kitas formas vesti iš jos pagal mūsų kalbos dėsnius, pavyzdžiui, paėmus graikų kalbos žodį analizis, toliau sudaryti formas analizinis, analiziškas, bet ne analitinis, analitiškas, kurios būtų sudarytos jau iš būdvardžio formos; b) imti svetimos kalbos terminą jo originalia forma, jei ji neprieštarauja mūsų kalbos tarimui. Pavyzdžiui, visai lietuviškai skambančius graikiškus terminus ana- 2 Žr. Z. Žemaitis, Geometrijos ir trigonometrijos terminų rinkinėlis, Kaunas, 1920, 99 p. 193 lizis, sintezis nėra jokio pagrindo savintis jau dusyk (prancūzų ir vokiečių) iškraipyta forma (plg. analizė, sintezė) ir juos linksniuoti taip: analizė, analizės, analizei…, kai galima tą žodį puikiai linksniuoti pagal jo originalią pagrindinę formą, išlaikant ir graikų kalbos kirtį, pvz.: analizis, analizío…; arba, norint išlaikyti ir graikišką žodžio lytį, linksniuoti pagal lietuvišką žodį pilnatis: analizis, analizies, analiziai ir t.t. Panašiai reikėjo pasielgti ir su žodžiais minuta, sekunda, tertia, kvarta, kvinta ir kt., nepakeitus jų į minutė, sekundė, tercė, kvartė ir kt. Galime priminti ir kitą paplitusi bei mūsų kalbininkų facitu consensu priimtą lotynų kalbos terminų iškraipymo pavyzdį. Viduriniais amžiais ir naujųjų amžių pradžioje Europos mokslininkų buvo plačiai vartojamos šešiasdešimtainės trupmenos, vadintos filosofinėmis (fractiones philosophicae), atkeliavusios iš Asirijos-Babilonijos. Jose pirmoji trupmena (1/60) vadinta prima pars minuta (pirmoji sumažintoji dalis), trumpai sakyta — minuta, antroji trupmena (1/60) — secunda; tolesnės: tertia, quarta, quinta ir t.t. Tie trupmenų pavadinimai išliko iki mūsų dienų ir kampų matavimuose. Tad geriau būtų buvę palikus originalias formas minuta, sekunda…, o ne antrines, iš vokiečių kalbos paimtas minutė, sekundė ir t.t. Ir jeigu jau tai buvo padaryta, tai reikėtų nuosekliai vartoti ir formas tercija, kvartė, kvintė,… oktavė… Matematikos terminų klausimais man teko kreiptis ir į Valstybinę terminologijos komisiją, kuri buvo sudaryta 1921 m. ir kurios sudėtyje veikė matematikos terminų komisijėlė. Į ją įėjo Pranas Mašiotas, A. Jakštas-Dambrauskas, dailininkas Adomas Varnas, Antanas Kaunas ir, be to, rodos, du jauni kalbininkai. Apie 1923—1924 m. bent du kartu kreipiausi į P. Mašiotą, prašydamas, kad komisijėlė pareikštų savo nuomonę apie universitete vartojamus ir naujai kuriamus terminus. P. Mašiotas organizavo pasitarimus. Juose pats P. Mašiotas laikėsi pasyviai, A. Jakštas-Dambrauskas siūlė savus, kartais net keistus terminus. Kalbininkai buvo neįsigilinę į matematikos dalykus ir nedaug ką galėjo padėti, terminus svarstant. Todėl matematikos terminologijos srityje, buržuazijai valdant, beveik nieko nepadaryta. Tarybinės santvarkos metais terminologinis darbas buvo žymiai išplėstas ir suintensyvintas. Mokslo įstaigose atkreiptas dėmesys į atskirų mokslo, technikos ir kitų sričių terminų žodynų sudarymą bei išleidimą. Jau išėjo teisės, geologijos-geografijos, chemijos, fizikos, melioracijos, tekstilės, sporto terminų žodynai. Parengti arba rengiami spaudai botanikos, ekonomikos, miškininkystės, medicinos ir kiti žodynai. 1954 m. buvo pradėtas ir matematikos terminų svarstymas, kuriame dalyvavo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisija (J. Kruopas, V. Bartusevičius, B. Vosilytė) ir Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto matematikai: Z. Žemaitis, J. Kubilius, P. Katilius, G. Žilinskas, V. Statulevičius, V. Paulauskas, K. Grincevičius. Pasitarimuose buvo apsvarstyti ir priimti elementarinės matematikos vadovėlių vartojami terminai. Daugiausia ginčų sukėlė terminai liečiamoji (lietėja…), plokštuma (plokštmė…), sintezis (sintezė…) ir kt. Matematikai įsipareigojo toliau kaupti aukštosios matematikos terminų kartoteką, kad ateityje būtų galima sudaryti didelį matematikos terminų žodyną, apimantį visų matematikos šakų terminiją. Šis darbas intensyviai dirbamas iki šiol. 200 Kaip matome, tarybinės santvarkos metais rimtai susirūpinta mūsų matematine terminija ir daug padaryta, suvienodinant ją vadovėliuose ir kitoje matematinėje literatūroje, skirtoje platesnei visuomenei. Šiuo metu daugiau rūpesčių kelia terminija, susijusi su naujais, labai sparčiai augančiais matematiniais mokslais. Gerai būtų, kad Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Terminologijos komisija ir respublikos matematikai tęstų terminologinį darbą ir sudarytų tokią matematinę terminiją, kuri: a) padėtų studijuojantiems moderniuosius matematikos mokslus teisingiausiai suprasti naujas, kartais labai sudėtingas sąvokas ir mintis; b) leistų ir bent kiek tolesnių specialybių žmonėms gauti teisingą supratimą apie moderniausių matematikos šakų esmę ir pasiekimus. Kartu reikėtų dar sykį peržiūrėti jau vartojamus terminus ir tuos jų, kurie neatitinka logiškumo, tikslumo, nuoseklumo ar turi kitų trūkumų, pakeisti geresniais. К ИСТОРИИ ЛИТОВСКОЙ МАТЕМАТИЧЕСКОЙ ТЕРМИНОЛОГИИ 3. ЖЕМАЙТИС Резюме Сравнительно молодая литовская математическая литература продолжительное время весьма нуждалась в единой, общепризнанной терминологии. Устранить этот недостаток взялись литовцы математики М. Шикшнис и З. Жемайтис, отчасти и П. Машиотас, во время первой мировой войны работавшие в литовских беженских школах в гор. Воронеже. Они поставили себе цель — критически пересмотреть бывшую в употреблении весьма несовершенную терминологию, и, по мере возможности, создать логически обоснованную, соответствующую духу литовского языка. Существенную помощь коллективу оказал в этом деле выдающийся литовский лингвист И. Яблонскис. Коллективу пришлось немало поработать при установлении правильных наименований математических действий, участвующих в них чисел и результатов действий. Прежние термины были созданы большей частью путем дословного перевода терминов с других языков, в которых они часто сложились исторически, по традиции, но не всегда были логически обоснованы. Так, напр.: а) результат умножения по-немецки наз. Produkt, по-польски — iloczyn, по-русски — произведение. Эти наименования по существу не связаны с названием самого действия: так могут быть названы и результаты любого другого выполненного, произведенного действия; б) логическое определение действия в других языках звучит так же, как и название процесса конкретного выполнения его; в) наименования чисел, на которые умножаются или делятся другие числа, на других языках совпадают с наименованием исполнителей действий, в то время как по существу должны носить названия, свойственные инструментам действий, и т.п. Вышепоименованные математики, при авторитетной помощи И. Яблонскиса, установили математическую терминологию, свободную от упомянутых недостатков. К коллективу обращался за советом и преподаватель физики по вопросу терминологии физики и химии, и они основательно обсуждались. Так, напр., был поставлен вопрос, как целесообразно было бы назвать химический элемент О (oxygenium). На других европейских языках название его связывается с представлением кислоты. Между тем было обращено внимание на то, что кислород не является непременным ингредиентом всякой кислоты (напр., HCl не содержит О). Характерным же свойством его является то, что в нем, при помощи его горят другие тела, и поэтому название его (по лит. deguonis) было создано на базе слова degti „гореть“. Результаты работ коллектива опубликовали в 1920 г. его члены М. Шикшнис и З. Жемайтис в виде двух терминологических словарей. Установленная ими терминология вошла во всеобщее употребление в литовской математической литературе. 201