Dėl kai kurių leksinių tarmybių literatūrinės formos

LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL KAI KURIŲ LEKSINIŲ TARMYBIŲ LITERATŪRINĖS FORMOS J. KLIMAVIČIUS Leksinių tarmybių literatūrinės formos nustatymas kartais gali būti proble-matiškas. Kai kuriais atvejais fonetinių tarmės dėsnių žinojimo gali nepakakti, nes, jais remiantis, įmanomas dvejopas ar trejopas atstatymas. Tada į pagalbą ateina žodžio geografija ir etimologija. Mėginsime tai pailiustruoti vienu kitu ryškesniu pavyzdžiu. Rytų dzūkų plote vartojamas valgio — grįstos bulvių košės — pavadinimas, turintis šiuos tarminius variantus: ciulčienė Lkm (Gmž), Dglš, Vdš, Ml, Dkšt; ciulčienis Švnč, Prng, Ml; cilčienė Tvr, Dsn, Ml; cilčienis Tvr, Ad, Dglš, Plš, Švnč²; ciuncielius Prng; cincielius Dkšt, Rš, Dglš; cincielis Dglš. Kaip reikėtų visus šiuos variantus transponuoti į literatūrinę kalbą? „Lietuvių kalbos žodyno“ II tome (Vilnius, 1947) antraštiniais žodžiais iškelti cilčienė Tvr, cilčienis (< tiltienis?) Dglš, cincielius Rš, Dkšt, cincielis Dglš ir čilčiėnis Švnč, Plš, čiulčienis Prng, Švnč, čiulčienė Lkm (Gmž), Dglš. „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje dar randame tiltienė Dsn (K. Būg), Ml, Švnč ir tiltienis J. Balč (atstatyta iš cilčienis OG67 ir OG365). Taigi, turime trejopą transponavimą: c ~ č, c ~ č̌ ir c ~ t³. Toks trilypumas negalimas. Pirmiausia, neįmanomas trečiasis variantas (c ~ t). Taip būtų galima atstatyti iš Tvr, Ml, Švnč, bet toks atstatymas negalimas tame plote (Dglš, Plš, Dkšt, Rš, Vdš, Lkm, Prng), kur nėra vadinamojo antrojo dzūkavimo (c < t)⁴. Taigi, žodžio geografija rodo, kad formos tiltienė, tiltienis negalimos. Žymiai sudėtingesnis klausimas, ar galima šiuo atveju dzūkų c ~ č, ar reikia palikti c. Kartu turime nustatyti, kaip santykiauja variantai ciulčienė ir cilčienė, 1 Straipsnyje vartojamos „Lietuvių kalbos žodyno“ santrumpos. 2 „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje yra vienas cilčienio lapelis iš Marcinkonių. Per klaidą šis žodis (~ čilčienis) iš minėtos vietovės yra patekęs ir į II tomą. Tai negalimas daiktas. Viena, šio žodžio neturi kiti vakarų dzūkai, kurie vartoja grūdžielius~grūdžielius „grįsta bulvių košė (kartais su kanapėmis arba su aguonomis)“ Mrc (Zervynos), Vrn, Knv, Dv, Lš, Lzd, Lp, Nč, Rod, Plš. Antra, vakarų dzūkams nebūdingas ir kitas sakinyje pavartotas žodis ciulė~čiulė, kurio plotas sutampa su mūsų nagrinėjamo rytų dzūkų valgio pavadinimo plotu. 3 Net tų pačių autorių vienais atvejais atstatyta vienaip, kitais — kitaip. Pvz., K. Būgos: tiltienė Dsn ir čiulčienė Lkm (Gmž), J. Balčikonio: cilčienis Tvr ir tiltienis Tvr (OG67 ir OG365). 4 Dėl to cilčienis (< tiltienis?) Dglš („Lietuvių kalbos žodynas“, II) yra be pagrindo keliamas klausimas. 169 katras jų yra pagrindinis. Visų šio žodžio variantų susiejimas su kitais giminiškais žodžiais etimologiškai (semantiškai ir fonetiškai) duoda atsakymą į abu klausimus ir rodo, kad pagrindinę formą galima atstatyti čiulčiene. Šios formos šaknį čiul- randame daugelyje semantiškai tapačių arba labai artimų žodžių, kurie vartojami literatūrinėje kalboje ir kitose (ne dzūkų) tarmėse. Pvz.: a) čiūloti „trinti“: Suskrendusius autus čiūloti, kad būtų minkšti J. Pačiūlok biškį tą koją, taip neskaudės Grg; b) su formantu -k-: čiulkė: Valgis iš sugrūstų kanapių, duonos ir obalių vadinas čiulkė J; čiulkis „čiulkinys“ Rt; čiulkinys „grūsta košė (dažniausiai bulvių, kartais mišri — su kanapėmis, žirniais, taip pat kruopų, avižinių miltų)“ Trk, Šlv, Vl, Šk, Vlky, Kps, Smn, Vp, Msn, Dkk, Ds, Kp, Lnkv; „gumulas, gniužulas“: Tu dirbk čiulkinius, o aš kočiosiu blynus Jd. Kuodelį man suvelė į čiulkinį — nė paverpt negalima Erž; čiulkinį grūsti prk. „lakstyti aukštyn žemyn (apie uodų zujimą); šokti“ Krš, Krkl, Škn, Km; čiulkynė „valgis iš sugrūstų kanapių, duonos ir žirnių; čiulkinys“ Krš, Krkl; čiulkinė „grūsta bulvių košė“ Gly; čiulkinas „gromulys, gniužulas“ Rs; prk. „smulkus vabzdelis, mašalas“ Sv; čiulkinis „čiulškis“ Vkš; čiulškis „toks arklių susirgimas, kai už dantų susirenka akuotų, kurie graužią ir neleidžia ėsti“ End; čiulku interj. „mušimui, minkymui, gramdymui nusakyti“: Senutė šviestą čiulku čiulku mušė rš; čiulkti „grūsti, trinti“: Uodai vakarais čiulkinę čiulkia Glv. Tai tau neimt pirštinių, dabar turi čiulkinę čiulkt (=trinti rankas) Šk. Visuose šiuose žodžiuose šaknis čiul- rodo grūdimo, trynimo reikšmę. Šią šaknį randame dar keliuose rytų dzūkų žodžiuose: a) su formantu -č-: čiulčis ~ čiulčis „čiulčienė“ Prng, Tvr; čiulcinys ~ čiulčinyš „čiulčienė“ Tvr, Dkšt, Švnč; b) be formantų: čiūlė ~ čiūlė „tešlos, košės ar sniego gniužtė“ Tvr, Dsn, Dglš, Vdš, Prng, Plš, Švnč, Ml; čiūlėti ~ čiūlėti „gniaužyti, vatuoloti, kramtyti“ Dglš, Rš, Švnč: Sučiūlėk čiūlę košės i valgyk Ck. Galima dar pridurti, kad ir „Lietuvių kalbos žodyno“ II tome šių rytų dzūkų žodžių formos pateikiamos su atstatytu č: čiulčis, čiūlė, čiūlėti (čiulcinys ~ čiulčinyš žinomas tik iš kartotekos papildymų). Kai kurie šaknies čiul- žodžiai turi ir čiulpimo, žindimo reikšmę, pvz.: čiulčė (čiulėlė, čiuliūkas, čiuliūtė) „žindukas“, čiulénti „čiulpti“, čiulkti „žįsti“: Čiulkią čiulkia lyg avinas cacoką Šk. Su determinantais -m-, -n- ir -p- beveik tik ši reikšmė ir tepažįstama, pvz.: čiulmikas „žindukas“, čiulmyti „čiulpti, žįsti“, čiulnėnti „čiulpti“, čiulpti ir kt. Abi reikšmės yra susijusios, bet pirminė yra grūdimo, trynimo reikšmė. Tai netiesiogiai galėtų paliudyti pora faktų. Pirma, yra šios šaknies žodžių, kurie turi abi reikšmes, pvz., čiulkė „grūsta košė“ ir „pypkė“, čiulkinys „grūsta košė“ ir „žindukas“, bet antroji yra išvestinė, siauresnė, blankesnė. Antra, ir pats žodis grūsti turi išvestinę reikšmę „čiulpti, žįsti“, pvz.: Avukai avį ka grūda, ka grūda Plv. Veršis kai kumelys, visai karvę pargrūš Plv.5 Semantiškai žodį čiulčienė galime gretinti su kitais grūstų valgių pavadinimais, pvz.: grūšlys, grūštienė, kruštienė, krušinys ir kt. 5 „Lietuvių kalbos žodyno“ III tome ši reikšmė neatspindėta dėl kartotekos medžiagos siaurumo — tėra vienas sakinys: Veršiukas grūdžia grūdžia tešmenį — ir vis neprizinda Gs, kuris duodamas prie reikšmės „daužyti“. Beje, ši reikšmė iliustruojama tik dviem pavyzdžiais: minėtuoju, kuris netiksliai suprastas, ir dar vienu: Teip grūda duris vaikai Vrn. 170 Nustatę pagrindinę formą čiulčienė, lengvai galime paaiškinti ir gretiminę formą čilčienė. Čiulčienė: čilčienė = čiulbėti Prng, Plš: čilbėti Švnč, Klt, Krd, Mlt, Ds, Grv; čiulbutė: čiulbutė Rš; čiulvuoti: čiulvuoti Tvr, Ml; čiulpti: čilpti Jnšk; čiupinėti: čipinėti Ds, Jnšk; čiupnoti: čipnoti Slnt; čiupryna: čipryna Jž, Smal, Klov, Skp. Matome, kad i vietoj literatūrinės kalbos iu pasitaiko ir iš tų vietų (Tvr, Rš, Švnč), kuriose vartojama forma čilčienė. Žinoma, visiško (ir visų žodžių) ploto sutapimo negalima tikėtis, nes iu: i nėra dėsnis, bet tendencija. Galima dar pridurti, kad net iš tų pačių vietų — Dkšt, Dglš, Lkm, Ml, Švnč — yra abu mūsų nagrinėjamo žodžio variantai. Kad čilčienė yra fonetinis čiulčienės variantas, o ne atvirkščiai, rodo dar ir tai, kad lietuvių kalboje nėra šaknies čil- žodžių, reiškiančių grūdimą, try nimą, kurių nebūtų galima susieti su tapačiais arba semantiškai artimais šaknies čiul- žodžiais, vadinasi, jie yra šios šaknies variantai. Pvz.: čilčiokas 1. „kas susivėlęs; vatulas“: Susivėlė į čilčiokus pakulos Yl. 2. „toks arklių susirgimas; čiulškis“: Nedubakit arkliams miežinių pelų, arkliai įgaus čilčioką Grg, plg. čiulčiokas || čiulčekas: 1. Et, netikus tu verpėja: visas vilnas išvarei čiulčekais Slk. 2. Iš miežinių pelų ėdimo arkliui metasi čiulčiokai dantyse End; čiulkšnoti „kramtyti sunkiai įkandamą daiktą“, plg. čiulkšnoti „čiulpsėti“; čiūkinti „pjaustyti neaštriu daiktu; trinti, dilinti“, plg. čiulkšis 1. „žindukas“, 2. „toks arklių susirgimas“; čilinti „trinti, zulinti, šipinti; galąsti“: Mergelė nučilino geležėle virvelę ir atpalaidavo ožiukelį Rš, plg. čiulinti 1. „čiulpčioti, žadinti vaiką (lūpomis traukiant orą į burną)“: Mama vaiką čiulina Žb, 2. „trinti, šveisti, švarinti, dailinti“: Tavo kostiumas jau gerai nučiulintas (= nunešiotas, nutrintas) Žb. Nors prieš šventes apsičiulintų — gyvena kaip kiaulė migy Vj. Taigi, ši analizė rodo, kad visiškai patikimai pagrindinę formą galima atstatyti čilčienė, įjungiant ją į platesnę giminiškų žodžių (čiulkė, čiulkinys, čiulčis, čiulčinys, ...) grupę. Dėl priesagos -ienė reikia pasakyti, kad ji vartojama pramaišiui su -ienis, pvz., Tvr, Ml, Dglš pasitaiko abi. Pirmenybė teikiama priesagai -ienė, nes ji populiaresnė literatūrinėje kalboje. Formos činčielius, činčielius, činčielis yra fonetiniai perdirbiniai iš šaknies čiul- formų⁶, plg. čiunkė: čiulkė, čiunkinys: čiulkinys, čiunkų: čiulkų, čiunkti: čiulkti ir kt., tik dėl disimiliacijos ir priesagoje įvyksta kaita — n : l. Jos irgi yra vartojamos pramaišiui, pvz.: Dglš — čilčienis ir činčielis, Prng — čilčienis ir čiunčielius, Dkšt — čilčienė ir činčielius. Visus žodžio čilčienė variantus galėtume sujungti nuorodomis į tokią leksikografinę grandinę: čilčienis žr. čilčienė žr. čiulčienė; činčielis žr. činčielius žr. čiunčielius žr. čiulčienė; čiulčienis žr. čiulčienė; taip pat — čiulčis žr. čiulčinys žr. čiulčienė. Be to, čiulčienė dar galėtų būti susieta su artimesniais sinonimais: čiulkinys, čiulkynė, čiulkė, čiulkis. Panašiai, remdamiesi etimologiniu žodžių susiejimu, galėtume paaiškinti ir daugiau konkrečių kalbos faktų. „Lietuvių kalbos žodyno“ II tome yra du žodžiai: čiunkūčiai „maži mašalėliai (uodai, muselės)“ Š ir čiunkūtis „uodas, mašalas“ Tvr. Be abejo, dzūkų tarmėje šie žodžiai yra vienodai tariami, bet nevienodai atstatyti. Literatūrinės kalbos forma turėtų būti čiunkūtis, plg. čiulkīnas „smulkus vabzdelis, mašalas“ Sv, plg. dar čiulkinti (čiunkinti) grūsti. 6 Plačiau dėl l : n kaitos žr. Jan Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, Warszawa, 1958, p. 332. 171 Žodį čilpinti „plonai verpti“: Cilpina siūlą kai gyslelę Vlk, iščilpinti Rod galima būtų susieti su čiulpinti „labai taupyti“: Čiulpinau visą žiemą, vargiai užteko Pnd. Šiaip taip išsičiulpinom su pašaru An. Tokiu būdu žodis čilpinti ~ člpinti neliktų vienišas šaknies čil-p- atstovas, bet būtų įjungtas į platesnę giminiškų žodžių grupę. Panašią, kaip ir čiulpinti, reikšmę turi žodis čiulkinti, plg.: Moterys viralą balindamos čiulkina (= plonai pila, gailėdamos pieno), o vyrai žūtkina (= storai pieną pila) Vlk (J. Balč). Šiuo žodžiu galima paaiškinti abejotiną žodį čiulkinti, kuris pateikėjo aiškinamas „verpti“, o „Lietuvių kalbos žodyno“ II tome — „su garsu verpti“ (matyt, siejama su interj. čili (n)). Semantinis žodžių čiulkinti : čil-kinti santykis yra toks pat, kaip ir žodžių čiulpinti : čilpinti. К ВОПРОСУ О ТРАНСПОНИРОВАНИИ НЕКОТОРЫХ ЛЕКСИЧЕСКИХ ДИАЛЕКТИЗМОВ В ЛИТЕРАТУРНЫЙ ЯЗЫК Й. КЛИМАВИЧЮС Р е з ю м е При транспонировании лексических диалектизмов в литературный язык подчас возникают значительные затруднения. Применение фонетических законов диалекта недостаточно: оно может дать двойные или тройные формы. В таких случаях помогает использование данных о географии слова и этимологическое связывание диалектной формы с другими словами литературного языка и других диалектов. Такой анализ в данной статье иллюстрируется одним довольно ярким примером. В диалекте восточных дзуков употребляется название блюда — толченой картофельной каши, толокна, которое встречается в вариантах: ciulčienė, ciulčienis, cilčienė, cilčienis, ciunčiėlius, cincėlius, cincėlis. В академическом „Словаре литовского языка“ транспонированы тройкие формы: cicėnė, čiulčienė и tilitienis. Нами доказывается, что правильным остается лишь второй вариант — čiulčienė (дзукский с~č). Во-первых, вовсе невозможен третий вариант (с~t), так как эта форма встречается и на той территории восточных дзуков, где нет с < t (только с < č). Во-вторых, эти формы можно вполне достоверно этимологически связывать с другими словами литературного языка и других говоров, тождественными или близкими по семантике: čiulkītņys, čiulkis, čiulkė, čiulkti... Формы čilčienė и čiunčielius являются фонетическими преобразованиями. В статье коротко еще упоминается о транспонировании дзукских слов ciunkučiai и čilpinti.