Dėl kai kurių leksinių tarmybių literatūrinės formos

LIEJ UVIYU KALBOS LEKSIKOS RAIDA LEB UV. O08 T 8S R MIO. KS LIiQUAYK A DIEM I J A DEL KAI KURIU LEKSINIU TARMYBIU LITERATORINES FORMOS J. KLIMAVICIUS | Leksiniu tarmybiy literatūrinės formos nustatymas kartais gali būti problematiškas. Kai kuriais atvejais fonetinių tarmės dėsnių žinojimo gali nepakakti, nes, jais remiantis, įmanomas dvejopas ar trejopas atstatymas. Tada į pagalbą ateina žodžio geografija ir etimologija. Mėginsime tai pailiustruoti vienu kitu ryškesniu pavyzdžiu. | Rytų dzūkų plote vartojamas valgio — griistos bulvių košės — pavadinimas, turintis šiuos tarminius variantus: ciulcišnė Lkm (Gm2)!, Dglš, Vdš, MI, Dkšt: ciulcienis Šynč, Prng, MI; cilciené Tvr, Dsn, MI; cilcičnis Tvr, Ad, Dglš, PI, Švnč?; ciunciélius Prng; cincielius Dkšt, RS, Dglš: cincielis Dgls. Kaip reikėtų visus šiuos variantus transponuoti į literatūrinę kalbą? „Lietuvių kalbos žodyno“ II tome (Vilnius, 1947) antraštiniais žodžiais iškelti cileiené Tvr, cilcienis (< tiltienis?) Dglš, cincielius RE, Dkšt, cincielis Dglš ir čilčiėnis Švnč, PIš, čiulčiėnis Prng, Švnč, čiulčiėnė Lkm (Gmž), Dglš. „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje dar randame tiltičėnė Dsn (K. Būg), MI, Švnčir tiltičnis J. Balč (atstatyta iš cileičėnis OG67 ir OG365). Taigi, turime trejopą transponavimą: cm Cc, cm č ir ¢ ~£3, Toks trilypumas negalimas. Pirmiausia, neįmanomas trečiasis variantas (c ~f). Taip būtų galima atstatyti iš Tvr, MI, Švnč, bet toks atstatymas negalimas tame plote (Dglš, PIS, Dkšt, RS, Vdš, Lkm, Prng), kur nėra vadinamojo antrojo dzūkavimo (c < f). Taigi, žodžio geografija rodo, kad formos tiltiėnė, tiltienis negalimos. Žymiai sudėtingesnis klausimas, ar galima šiuo atveju dzūkų c ~& ar reikia palikti c. Kartu turime nustatyti, kaip santykiauja variantai ciulcičnė ir cilcičnė, ! Straipsnyje vartojamos ,,Lietuviy kalbos žodyno“ santrumpos. * „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje yra vienas cilciénio lapelis iš Marcinkonių. Per klaida šis žodis ( ~ čilčičnis) iš minėtos vietovės yra patekęs ir į II tomą. Tai negalimas daiktas. Viena, šio žodžio neturi kiti vakarų dzūkai, kurie vartoja grūdziėlius= grūdiėlius „grūsta bulvių košė (kartais su kanapėmis arba su aguonomis)“ Mrc (Zervynos), Vrn, Knv, Dv, L§, Lzd, Lp, Nč, Rod, Pls. Antra, vakarų dzūkams nebūdingas ir kitas sakinyje pavartotas žodis ciūlė= čiūlė, kurio plotas sutampa su mūsų nagrinėjamo rytų dzūkų valgio pavadinimo plotu. iš: * Net tų pačių autorių vienais atvejais atstatyta vienaip, kitais —'" kitaip." Pvz., K. Būgos: tiltiėnė Dsn ir čiulčiėnė Lkm (Gmž), J. Balčikonio: cilciénis Tvr ir tiltiėnis Tvr (OG67 ir OG365). 4 Dėl to cilciénis ( <tiltienis ?) Dglš („Lietuvių kalbos žodynas“, II) yra be pagrindo keliamas klausimas. ; 169 katras jų yra pagrindinis. Visų šio žodžio variantų susiejimas su kitais giminiškais žodžiais etimologiškai (semantiškai ir fonetiškai) duoda atsakymą į abu klausimus ir rodo, kad pagrindine forma galima atstatyti čiulčiėnė. Šios formos šaknį čiulrandame daugelyje semantiškai tapačių arba labai artimų žodžių, kurie vartojami literatūrinėje kalboje ir kitose (ne dzūkų) tarmėse. a) čiūloti „trinti“: Suskrendusius autus čiūloti, kad būtų minkšti J. Pačiūlok biškį tq koją, taip neskaudės Grg: b) su formantu -k-: čiulkė: Valgis iš sugrūstų kanapių, duonos ir obalių vadinas čiulkė J; čiulkis „čiulkinys“ Rt; čiulkinys „,grūsta košė (dažniausiai bulvių, kartais mišri — su kanapėmis, Zirniais, taip pat kruopų, avižinių miltų)“ Trk, Slv, VI, Šk, Vikv, Kps, Smn, Vp, Msn, Dkk, Ds, Kp, Lnkv; „gumulas, gniužulas“: Tu dirbk čiulkinius, o aš kočiosiu blynus Jd. Kuodelį man suvėlė į čiulkinį — nė paverpt negalima ErZ; čiulkinį grūsti prk. „lakstyti aukštyn žemyn (apie uodų zujima); Sokti“ Krš, Krkl, Skn, Km; čiulkynė „valgis iš sugrūstų kanapių, duonos ir žirnių; &ulkinys“ Krš, Krkl; čiulkinė „grūsta bulvių košė“ Glv; čiulkinas ,,gromulys, gniužulas“ Rs; prk. „smulkus vabzdelis, mašalas“ Sv; čiulkinis „čiulškis“ Vkš; čiulškis „toks arklių susirgimas, kai už dantų susirenka akuotų, kurie graužia ir neleidžia ėsti“ End; čiulku interj. ,„mušimui, minkymui, gramdymui nusakyti“: Senutė sviestą čiulku čiulku mušė rš; čiulkti „grūsti, trinti“: Uodai vakarais čiulkinę čiulkia Glv. Tai tau neimt pirštinių, dabar turi čiulkinį čiulkt (=trinti rankas) Sk. Visuose šiuose žodžiuose šaknis čiulrodo grūdimo, trynimo reikšmę. Šią šaknį randame dar keliuose rytų dzūkų žodžiuose: a) su formantu -č-: ciulcis ~ čiulčis „,čiulčienė“ Prng, Tvr: ciulcings ~ čiulčinys „čiulčienė“ Tvr, Dkšt, Švnč; b) be formantų: ciūlė ~ čiūlė „tešlos, košės ar sniego gniūžtė“ Tvr, Dsn, Dglš, Vdš, Prng, PIš, Švnč, MI; ciūlėti ~ čiūlėti ,,gniauZyti, vatuloti, kramtyti“ Dgl3, Rš, Švnč: Suciūlėk ciūlę košės i valgyk Ck. Galima dar pridurti, kad ir ,,Lietuviy kalbos žodyno“ II tome šių rytų dzūkų žodžių formos pateikiamos su atstatytu č: čiulčis, čiūlė, čiūlėti (ciulcinys ~ čiulčinys žinomas tik iš kartotekos papildymų). Kai kurie šaknies čiulžodžiai turi ir čiulpimo, žindimo reikšmę, pvz.: čiūlčė (Ciulelé, čiuliūkas, čiuliūtė) „žindukas“, čiulėnti, „čiulpti“, čiulkti „žįsti“: Čiulkia čiulkia lyg avinas cacoką Šk. Su determinantais -m-, -nir -pbeveik tik ši reikšmė ir tepažįstama, pvz.: čiulmikas „Žindukas“, čiulmyti „čiulpti, žįsti“, čiulnėnti „čiulpti“, čiulpti ir kt. Abi reikšmės yra susijusios, bet pirminė yra grūdimo, trynimo reikšmė. Tai netiesiogiai galėtų paliudyti pora faktų. Pirma, yra šios šaknies žodžių, kurie turi abi reikšmes, pvz., čiulkė „grūsta košė“ ir „pypkė“, čiulkinįs „grūsta košė“ ir „Žindukas“, bet antroji yra išvestinė, siauresnė, blankesnė. Antra, ir pats žodis grūsti turi išvestinę reikšmę „čiulpti, žįsti“, pvz.: Avukai avį ka grūda, ka grūda Plv. Veršis kai kumelys, visai karvę pargrūs Plv.5. Semantiškai žodį čiulčiėnė galime gretinti su kitais grūstų valgių pavadinimais, pvz.: grislys, gristiéné, krustiéné, kriušinjs ir kt. * „Lietuvių kalbos žodyno“ III tome ši reikšmė neatspindéta dėl kartotekos medžiagos siaurumo — tėra vienas sakinys: Veršiukas grūdžia grūdžia tešmenį — ir vis neprižinda Gs, kuris duodamas prie reikšmės ;,daužyti“, Beje, ši reikšmė iliustruojama tik dviem pavyzdžiais: minėtuoju, kuris netiksliai suprastas, ir dar vienu: Teip gr ūda duris vaikai Vn. 170 Nustatę pagrindinę formą čiulčiėnė, lengvai galime paaiškinti ir gretiminę formą čilčiėnė. Čiulčiėnė: čilčiėnė = čiulbėti Prng, PIS: čilbėti Švnč, Kit, Krd, Mlt, Ds, Grv; čiulbutė: čilbutė RS; čiulvuoti: čilvuoti Tvr, Ml; čiulpti: čilpti Jnšk; čiupinėti: čipinėti Ds, Jnšk; čiupnoti: čipnoti Slnt; čiupryna: čipryna Jž, Smal, Klov, Skp. Matome, kad i vietoj literatūrinės kalbos iu pasitaiko ir iš tų vietų (Tvr, Rš, Švnč), kuriose vartojama forma čilčiėnė. Žinoma, visiško (ir visų žodžių) ploto sutapimo negalima tikėtis, nes iu: i nėra dėsnis, bet tendencija. Galima dar pridurti, kad net iš tų pačių vietų — Dkšt, Dglš, Lkm, MI, Švnč — yra abu mūsų nagrinėjamo žodžio variantai. Kad čilčiėnė yra fonetinis čiulčiėnės variantas, o ne atvirkščiai, rodo dar ir tai, kad lietuvių kalboje nėra šaknies čilžodžių, reiškiančių grūdimą, trynimą, kurių nebūtų galima susieti su tapačiais arba semantiškai artimais šaknies čiulžodžiais, vadinasi, jie yra šios šaknies variantai. Pvz.: čilčiokas 1. „kas susivėlęs; vatulas“: Susivėlė į čilčiokus pakulos Yl. 2. „toks arklių susirgimas; čiulškis“: Neduokit arkliams miežinių pely, arkliai įgaus čilčioką Grg, plg. čiulčiokas || čiulččkas: 1. Et, netikus tu verpėja: visas vilnas išvarei čiulčėkais Slk. 2. Iš miežinių pely édimo arkliui metasi čiulčiokai dantyse End; čilkšnėti „kramtyti sunkiai įkandamą daiktą“, plg. čiulkšnoti „čiulpsėti“; čilškinti ,,piauti neaštriu daiktu; trinti, dilinti“, plg. čiulškis 1. ,Zindukas®, 2. „toks arklių susirgimas“; čilinti „trinti, zulinti, šipinti; galąsti“: Mergelė nučilino geležtėle virvelę ir atpalaidavo ožiukėlį Rš, plg. čiūlinti 1. „čiulpčioti, žadinti vaiką (lūpomis traukiant orą į burną)“: Mama vaiką čiulina Žb, 2. „trinti, šveisti, švarinti, dailinti“: Tavo kostiumas jau gerai nučiulintas ( =nunešiotas, nutrintas) Žb. Nors prieš šventes apsičiulintų — gyvena kaip kiaulė migy Vj. Taigi, ši analizė rodo, kad visiškai patikimai pagrindine forma galima atstatyti čiulčiėnė, įjungiant ją į platesnę giminiškų žodžių (čiulkė, čiulkinys, čiulčis, čiulčinys,...) grupę. Dėl priesagos -ienė reikia pasakyti, kad ji vartojama pramaišiui su -ienis, pvz., Tvr, MI, Dglš pasitaiko abi. Pirmenybė teikiama priesagai -ienė, nes ji populiaresnė literatūrinėje kalboje. Formos čiunčiėlius, činčiėlius, činčiėlis yra fonetiniai perdirbiniai iš šaknies čiulformu®, plg. čiunkė: čiulkė, čiunkinys: čiulkinys, čiunkū: čiulku, čiurikti: čiulkti ir kt., tik dėl disimiliacijos ir priesagoje įvyksta kaita — m:/. Jos irgi yra vartojamos pramaišiui, pvz.: Dglš — čilčiėnis ir činčiėlis, Prng — čiulčiėnis ir čiunčiėlius, Dkšt — čiulčiėnė ir činčiėlius. Visus žodžio čiulčiėnė variantus galėtume sujungti nuorodomis į tokią leksikografinę grandinę: čilčiėnis žr. čilčiėnė žr. čiulčiėnė: činčiėlis Žr. činčiėlius Žr. &undielius žr. čiulčiėnė; čiulčiėnis žr. čiulčiėnė; taip pat — čiulčis žr. čiulčinys žr. čiulčiėnė. Be to, čiulčiėnė dar galėtų būti susieta su artimesniais sinonimais: čiulkinys, čiulkynė, čiulkė, čiulkis. Panašiai, remdamiesi etimologiniu žodžių susiejimu, galėtume paaiškinti ir daugiau konkrečių kalbos faktų. „Lietuvių kalbos žodyno“ II tome yra du žodžiai: ciunkūčiai „maži mašalėliai (uodai, muselės)“ Š ir čiunkūtis ,,uodas, mašalas“ Tvr. Be abejo, dzūkų tarmėje šie žodžiai yra vienodai tariami, bet nevienodai atstatyti. Literatūrinės kalbos forma turėtų būti čiunkūtis, plg. čiulkinas „smulkus vabzdelis, mašalas“ Sv, plg. dar čiulkinį (čiunkinį) grūsti. * Plačiau dėl /: n kaitos žr. Jan Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, I, Warszawa, 1958, p. 332. 171