Apie kai kurių žemaitiškų žodžių vartojimą

LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA APIE KAI KURIŲ ŽEMAIČIŲ ŽODŽIŲ VARTOJIMĄ V. VITKAUSKAS Šiame straipsnyje nagrinėjama keletas tam tikrai žemaičių šnektų daliai būdingų žodžių: čyrùlis „vieversys, vyturys“, krūpis „rupūžė“, kūlis „akmuo“, pỹlė „antis“, pūrai „žieminiai kviečiai“. Nurodoma jų reikšmės, vediniai, vartosena, paliečiamas ir jų kilmės klausimas. Remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“ ir „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekomis bei straipsnio autoriaus užrašais, žemėlapiuose vaizduojamas šių žodžių arealas. Cyrulis. Kaip viena iš žemaičių tarmių leksikos skirt ybių nuo literatūrinės kalbos (lk.) filologinėje literatūroje dažniausiai yra nurodomas čyrùlis – žemaitiškas, vieversio, vyturio (Alauda arvensis) pavadinimas. Pagal dabartiniu metu turimą medžiagą žodis čyrùlis žemaičių tarmėse vartojamas į vakarus nuo linijos Laižuva – Mažeikiai – Nevarėnai – Telšiai – Žarėnai – Kvėdarna – Vainutas – Ž. Naumiestis – donininkų riba su aukštaičiais vakariečiais iki Nemuno – Labguva (žr. 1 pav.). Vadinasi, žodį čyrùlis dabar pažįsta visi donininkai, didžioji dounininkų dalis (išskyrus Vegerių, Akmenės, Papilės, Viekšnių, Tryškių, Eigirdžių, Lauko Sodos, Luokės apylinkių šnektas), dūnininkai apie Švėkšną, Tenenius, Kvėdarną, Vainutą, Ž. Naumiestį. Šitą žodį, tik kitos kirčiuotės – cyrulỹs, taip pat turėjo Rytprūsių aukštaičių vakariečių šnektos apie Giliją, Labguvą1. Jį savo raštuose vartojo M. Valančius, S. Daukantas, ilgai Žemaičiuose gyvenęs rytietis Vaižgantas, Klaipėdos krašto periodinė spauda (pvz., „Lietuviška Ceitunga“) ir kt. Šis žodis randamas daugelyje tautosakos rinkinių (pvz., L. Rėzos „Dainose“, M. Valančiaus „Patarlėse žemaičių“, 1913 m. išėjusiose „Pasakose apie paukščius“ ir kt.). Žodis cyrulis užfiksuotas Ch. G. Milkaus, A. Juškos, J. Šlapelio, vad. M. Nydermano ir kituose žodynuose. Plačiai, su daugeliu sakinių iš raštų ir gyvosios kalbos žodis cyrulis (cyrulỹs) pateiktas didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. Iš jo matyti, kad mūsų šnektos pažįsta dvi šio žodžio formas – čyrùlis (1) ir cyrulỹs (3b). Pirmąja kirčiuote šį žodį kirčiuoja visi žemaičiai, gyvena į vakarus nuo linijos Laižuva – Telšiai – Rietavas – Kintai (išskyrus Klaipėdos apylinkes), o trečiąja b – Žarėnų, Rietavo, Judrėnų, Veiviržėnų, Švėkšnos, Ž. Naumiesčio, Kintų, Šilutės, Rusnės, Klaipėdos, lietuvių žvejų Prūsuose šnektos (žr. 1 pav.). Žodį cyrulis, tik su tvirtagrade priegaide, pažįsta ir Latvijos TSR Ciskodo lietuviai2. 1 Žr. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, p. 92. 2 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, II (parengė Z. Zinkevičius), Vilnius, 1959, p. 289–290. 155 Žodžio cýrulis (cyrulỹs) vedinių yra nedaug: cýrulė „karvės vardas“ (Tirkšliai), cyruliuoti „čiulbėti“ (ppr. apie vieversį) (Šatės), cyruliuoti „t. p.“: cýrulis õ’nkštéi pavā-sari prā-ded cī’rōloute (Mosėdis), cýrulūtis „mažas vieversys, vyturiukas“ (Salantai)3 ir dar vienas kitas. Kalbant apie šio žodžio vartojimą, reikia pasakyti, kad jis minėtose žemaičių šnektose tebėra labai gyvas ir vartojamas be lk. pakaitalų. Daugelyje vietų (pvz., 1 pav. Žodžio cýrulis (cyrulỹs) paplitimas lietuvių kalbos tarmėse (1 – cýrulis, 2 – cyrulỹs) apie Judrėnus, Veiviržėnus, Klaipėdą, Priekulę, Dovilus, Skuodą, Mosėdį ir kt.) senesnioji karta net nežino lk. žodžių vieversys, vyturys, o jaunesnieji tarmės atstovai dažnai irgi be svyravimų vartoja žemaitiškąjį žodį cýrulis (ar cyrulỹs). Tiesa, šio žodžio arealo paribiais kaip gretiminės formos jau įsigali lk. ir rytinių žemaičių tarmių žodžiai vieversys (apie Mažeikius, Tirkšlius), vyturys (apie Tenenius). Mokyklas lankęs jaunimas visame žodžio cýrulis (cyrulỹs) vartojimo plote žino abi lk. formas (vyturys, vieversys) ir, kalbėdami su nepažįstamu, lk. šnekančiu žmogumi, vartoja jas pramaišiui, kaip kada pasitaiko. 3 Plg. Lietuvių kalbos žodynas, II (red. J. Balčikonis), Vilnius, 1947, p. 28. 156 Reikia pasakyti, kad tam tikrais atvejais žodis čyrulis (čyrulỹs) išeina už savo arealo ribos: perkeltinėmis reikšmėmis šį žodį pažįsta žemaičių šnektos apie Kuršėnus, Vidsodį, Raudėnus, Papilę ir kt., kur jis reiškia: a) „mažas koks gyvulys, žmogus“, pvz.: vari·k tū čīrulī šalin. (Kuršėnai), kǭ·n tas čī·rulis padė·rps (Raudėnai) ir t. t.; b) „ištižusių, nesugebančių ką atlikti vaikiščių pravardžiavimas“, pvz.: čī·ru-li | nešīn (pintinę) | aš pabeñ·ksu pinti (Kuršėnai) ir t. t. Su žodžiu čyrulis (čyrulỹs), be abejo, reikia sieti ir mažųjų vištų veislės pavadinimą (tik su trumpu šaknies balsiu) — ciruliūkai (ciruliūkas „mažas gaidukas“, cirulikė „maža vištelė“). Pvz.: tộ·r gaidō·ka cerplō·ka maž·za (Laukuva), jau· tas kaušēlis mušiet cirulikis vištas (Kuršėnai) ir kt. Kuršėnų, Vidsodžio, Šaukėnų, Raudėnų, Papilės, Tryškių ir dar kai kuriose žemaičių šnektose ir net atskirose jų kaimynų šiaurės aukštaičių vakar iečių šnektose (Žagarė, Šakyna, Gruzdžiai ir kt.), kur paukštis Alauda arvensis yra vadinamas tik žodžiu vieversys, plačiai paplitusios piemenų dainuškos, kuriose vietoj įprastinio žodžio vieversys minimas čyrulis. Etimologai žodį čyrulis laiko kuršišku ir lygina jį su latvių cirulis4, žinomu visame latvių kalbos plote ir esančiu lk. norma. Tokia nuomonė pamatuota žodžio šaknies konsonantizmu, priegaidės sutapimu su latvių kalbos atitikmeniu, iš dalies ir šio žodžio geografija. Savo ruožtu lietuvių (žemaičių), čyrulis (čyrulỹs), latvių cirulis yra gretinami su rusų щуркать „čirkšti“, slovėnų čiriti „t.p.“ ir kt.5 Mano nuomone, dar galima nurodyti lietuvių čirpti „čirkšti, bliauti“, latvių cirkstēt „čirkšti“, gal būt, ir lietuvių čirkšti, o tai jau rodytų onomatopėjinę žodžio čyrulis (čyrulỹs) kilmę. Ciskodo lietuvių žodis čyrulis, K. Būgos nuomone, yra skolintas iš latvių dar tuo metu, kai latviai tvirtapradės (kritóša) priegaidės nebuvo išvertę į tvirtagalę (stieptą)6. Krūpis. Šiaurės žemaičiai visiškai skirtingai nuo lk. rupūžė (Bufo vulgaris) vadina žodžiu krūpis (krūpė, krūpis ar krūpė). Šitaip tas roplys vadinamas žemaičių šnektose į šiaurę nuo Nemirsetos, Jokūbavo, Endriejavo, Tverų, Viekšnalių, Šaukėnų, Kurtuvėnų, t.y. beveik visose dounininkų šnektose, išskyrus Gargždų, Endriejavo, Rietavo, Veiviržėnų, Judrėnų apylinkes, ir dūnininkų šnektose apie Kuršėnus, Vidsodį, Kurtuvėnus (žr. 2 pav.). Taip pat, kaip ir minėtos žemaičių šnektos, šį roplį žodžiu krūpis vadina ir pažemaitės aukštaičiai apie Žagarę, Skaistgirį, Šakyną, Kužius, Gruzdžius. Į mūsų grožinės literatūros kalbą jį įvedė iš to krašto kilusios rašytojos Lazdynų Pelėda ir S. Čiurlionienė-Kymantaitė. Jis užfiksuotas S. Daukanto, A. Juškos, A. Lalio, J. Šlapelio, M. Nydermano ir kituose žodynuose. Daugiausia medžiagos duota akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“, tik ten per neapsižiūrėjimą pateko sakinių su šiuo žodžiu ir jo variantais iš Panemunėlio (Rokiškio raj.), Žemaitkiemio (Ukmergės raj.), Vilkaviškio, Šunskų (Kapsuko raj.) šnektų. Kaip jau matėme, atskirose šnektose įvairuoja šio žodžio kamienas. Pagal dabartiniu metu turimą medžiagą dounininkai, gyveną keturkampyje tarp Šventosios—Nemirsetos—Žarėnų—Alsėdžių, ir visi šį žodį ropliui Bufo vulgaris nusakyti vartoja dūnininkai sako krūpė ar krūpė (ė-kam.), o likusieji dounininkai — krū- 4 Žr. K. Mūlenbacha Latviešu valodas vardnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, I, Rīgā, 1923—1925, p. 391. 5 Min. veik., p. 391—392; E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, I, Heidelberg, 1962, p. 70. 6 K. Būga, min. veik., p. 289—290. 157 pis ar krūpis (ia-kam.) (žr. 2 pav.). Toks kamienų įvairavimas lietuvių kalboje yra dažnas reiškinys, o šiuo atveju ė-kamienei formai atsirasti įtakos galėjo turėti žodžiai varlė, rūpužė „toks keiksmas“, kūkūžė „t.p.“, piktvarlė „Bufo vulgaris“, krūpvarlė „t.p.“ ir kt. Šiaurės aukštaičių vakarietių šnektos, pažįstančios šį žodį, vartoja tik formą krūpis. Be tiesioginės reikšmės (Bufo vulgaris), žodis krūpis ir žemaičių, ir minėtose aukštaičių šnektose labai dažnai turi kitų, perkeltinių reikšmių. Pirmiausia, jis vartojamas kaip švelnokas keiksmažodis išdykėliams vaikams barti (turi reikšmę „rupūžiokas, pasiutėlis“) ir esti kartais bendrosios giminės (substantivum commune): išėk / pažūrėk / ka tas krūpis i šūni nei-rūptu (Šakyna), kũr ta krūpis išėje (Šakyna), kartais substantivum mobile – greta formos krūpis vyriškai giminei reikšti turima ir forma krūpė moteriškai giminei nusakyti: akšin / pasakyt su / kũ tas krūpis padirba (Kuršėnai), nedūd ta krūpi galvaūs išukūti (Kuršėnai), tũn krū.pi rāda pūpūose (Raudėnai), dõuk tã krūpė i kã-ili e klausīs (Raudėnai) ir t.t. 2 pav. Žodžio krūpis, krūpė vartojimas lietuvių kalbos tarmėse [1 – krūpis (Bufo vulgaris), 2 – krūpė (Bufo vulgaris), 3 – krūpis, krūpė (tik perkeltinės reikšmės)] Be to, žodis krūpis (krūpis) gali reikšti „nedidelis vaikas, mažas žmogus, smulkus gyvulys ar šiaip koks nedidukas daiktelis“. Iš šiuo atveju krūpis (krūpis) gali 158 būti substantivum commune: kā tu krūpis būdams prieš toki vīra šoki (Šakyna), pažūrēt tōki krūpis | susitrāukus | susirāukus | nieka tē tōs žmogi̇stas nė (Šakyna), arba substantivum mobile: tioks krū.pis tas vā.ks | bei mōndros (Mosėdis), ti̇uoki krō.pe špoulė.le ni šo.pȯnūote (Mosėdis), radāu tris kaušelius lizi̇ tiuokus krūpelūs (Kuršėnai), visā kruṗki dār | su vai.kū bešnekun.ti (Kuršėnai) ir t.t. Abiem šiom perkeltinėm reikšmėm žodį krūpis vartoja ir daug tų žemaičių tarmių, kurios roplį Bufo vulgaris vadina tik žodžiu rūpkė — tai dounininkai apie Endriejavą, Veiviržėnus, Judrėnus, dūnininkai apie Švėkšną, Kvėdarną, Laukuvą, Varnius, Užventį, Pavandenę, Šaukėnus (žr. 2 pav.). Toks platesnis žodžio krūpis perkeltine prasme vartojimas lyg ir rodytų, kad anksčiau, bent šio ploto dalyje, jis galėjo būti vartojamas ir tiesiogine reikšme, nors, kita vertus, minėtos tarmės galėjo jį ir pasiskolinti iš savo šiaurinių kaimynų. Perkeltinėmis reikšmėmis vartojamas žodis krūpis (kriūpis), krūpė (kriūpė) turi labai daug vedinių, darinių su įvairiomis, kartais labai retomis priesagomis. Pvz.: krūpius,-ė „mažas vaikas“ (Šaukėnai), krūpelis „keiksm žodis“ (Barstyčiai), krūpėkšla „t.p.“ (Kuršėnai), hibridas krupėlka (kaip bobėlka, kumėlka ir kt.) „t.p.“ (Kuršėnai, Šakyna), krūpena (kriūpena) „t.p.“ (Kuršėnai, Papilė, Raudėnai, Ž. Kalvarija ir kt.), krupėža (kriupėža) „t.p.“ (Kuršėnai, Pavandenė, Ž. Kalvarija ir kt.), krūpkis „t.p.“: tō:n krō.pke rē:ks mū:šte | pri svečū:n kē:kas (Judrėnai), kruplėža „t.p.“ (Varniai), kriūpšena „t.p.“ (Šatės), krupūitis „t.p.“: kropō.itē: | kropiežas | kāš par vīrā (Pavandenė) ir t.t. Be to, žemaičių šnektos turi nemažai sudurtinių žodžių, kurių pirmuoju sandu eina šaknis krup- (kriup-). Tai tokie plūdimOsi žodžiai, kaip (neaiškios darybos, tikriausiai hibridas) krūpmaūšis | kriūpmaūšis (Kuršėnai, Šakyna, Raudėnai, Tryškiai ir kt.), krūplaižis (Varniai), kriūpmurza (Šatės), kriūpnagis (Kaltinėnai, Ž. Kalvarija), hibridas kriupskūris (Šatės) ir kt., tam tikras daiktų rūšis reiškiantys žodžiai, pvz.: kriūpkartūnis „toks kartūnas“ (Šatės), kriūpkelis „blogas, kratus kelias“ (Kartena), kriūpkiaulės „tam tikros veislės kiaulės“ (Šatės), kriūpvarlė „rupūžė“: krōpvā.rle ruopūo (Šventoji), kriūpvištė „maža višta“ (Šatės), kriūpvikis „tokios veislės vikis“ (Seda) ir kt. Su šaknimi krup- (kriup-) dažnai sudaromi veiksmažodžiai, paprastai reiškia negražų, lėtą ėjimą, pvz.: krupénti (Šatės, Alsėdžiai), krupénti (Mažeikiai, Laukuva), kriupinėti (Kalm alis), krupinėti (A. Juškos žodynas⁷, Šilalė, Veiviržėnai), kriupýnoti (Kalm alis), krupinti (Kalnalis), krupinti (A. Juškos žodynas⁸) ir kt.⁹ Į akis krinta visų tų žodžių šaknies nevienodumas: vienų šnektų minėtuose žodžiuose r yra kietas, o kitų — minkštas. Iš turimos medžiagos matyti, kad kriup- šaknies žodžiai vartojami tik Šventosios, Salantų, Kalnalio, Mosėdžio, Skuodo, Ylakių, Židikų, Sedos, iš dalies Pikelių, Tirkšlių¹⁰ apylinkių šnektose. Ši riba tik iš dalies tesutampa su minkšto r vartojimo krūauti tipo žodžių šaknyje plotu: kietą r žodyje krūpis || krūpė ir jo vediniuose turi žemaičių — Kretingos, Budrių, Plungės, Papilės, Akmenės, Mažeikių, Veiviržėnų, Judrėnų — ir aukštaičių — Šakynos, Gruzdžių, Žagarės ir kt. — šnektos, kur daugelyje kitų žodžių yra minkštas r, pvz.: 7 Žr. А. Юшкевич, Литовскій словарь, вып. третій, Петроградъ, 1922, p. 257. 8 Žr. ten pat. 9 Šio skyriaus medžiagą plg. Lietuvių kalbos žodynas, VI (ats. red. J. Kruopas), Vilnius, 1962, p. 651, 652, 715, 716, 717. 10 Šiose šnektose sakoma krū.pis ir krū.pis ar krō.pe ir krō.pe. 159 krõ.sa, krâ'ustuos (Veiviržėnai), srâ.unos, ruoksuojë (Judrėnai), krâus ~ kriaũjas (Tirkšliai), krâ'ui (Žagarė), krõkti (Šakyna) ir t.t., o tai jau rodo vėlesnį r suminkštinimą šiame žodyje ir jo vediniuose šiaurės vakarų žemaičių šnektose. Tą patį rodo ir mažai kur vartojamas žodis krūpis latvių kalboje11. Dabartiniu metu krūpis (ar krūpė, krūpis, kriūpė) minėtose žemaičių šnektose yra gyvas ir labai plačiai vartojamas žodis, kuriam lk. iki pat šiol nepadarė ir dar dabar nedaro kiek didesnės įtakos. Ypač dažnai šis žodis ir jo vediniai vartojami minėtomis perkeltinėmis reikšmėmis. Kai kur, žodžio krūpis (krūpė) arealo paribiuose (apie Kurtuvėnus, Vidsodį, labai retai apie Luokę ir Kuršėnus), greta jo jau pasakomas ir žodis rūpkė, kurį dažniau vartoja jaunesnioji karta, o jei pasako senieji, tai tik patarlėse. Pvz.: i'sikābarā·va kā'p rūpki i' ruokūn.di (Kuršėnai) ir t.t. Visose dounininkų ir dūnininkų šnektose, vartojančiose žodį krūpis ar jo vedinius, žodis rūpūžė yra tik keiksmas ir su gyvio (Bufo vulgaris) pavadinimu gal tik paskutiniaisiais metais, stiprėjant lk. įtakai, kalbančiųjų tepradėtas sieti. Aukštaičių tarmės, vartojančios žodį krūpis, lygiagrečiai šį gyvūną vadina ir žodžiu rūpūžė. Čia šis žodis kaskart vis labiau įsigali, išstumdamas žodį krūpis. Be minėtų lietuvių kalbos tarmių, lygiai taip pat Bufo vulgaris vadina ir latviai — krupis (rečiau krupis12). Prūsų kalboje buvo vartojamas žodis crupeyle „varlė“13. J. Endzelynas latvių krupis (krupis) sieja su latvių krupt „plyšti, skeldėti“, krūpis „rūpūžė“, kraupa „arklio šašas“, o šiuos visus su sen. slavų krupa „trupinys, nuolauža“, sen. anglų hruf „šašas“, hreof „grublėtas“14. Lietuvių kalbos tarmėse, kurios turi žodį krūpis, jo variantus ar vedinius, vartojama ir daugiau žodžių su panašia šaknimi: krūpti „šašti, spuogais aptek­ti“ (Kuršėnai, Tryškiai, Šakyna ir kt.), kriūpti „t.p.“ (Mosėdis, Salantai ir kt.), kriupūotas „apšašės spuoguotas“ (Šatės), nukrūpėlis „apšašėlis“ (Kuršėnai), kriupytas „perlinu raštu megztas“: kūoks če tā·va nę·rtinis / a krūp·c (Mosėdis) ir kt. Taigi, žemaičių žodis krūpis (krūpė, kriūpis ar kriūpė), seniau reiškęs „apšašęs, gruobletas gyvūnas“, yra bendras su atitinkamais latvių ir sen. prūsų kalbų žodžiais ir turi atitikmenų kitose ide kalbose. Kūlis. Vietoj lk. ir daugumos mūsų tarmių žodžio akmuo žemaičiai, gyveną į vakarus nuo Židikų, Sedos, Telšių, Žarėnų, Tverų, Pajūrio ir į šiaurę nuo Vainuto, Ž. Naumiesčio, Ramūčių, Šilutės, Rusnės (žr. 3 pav.) vartoja žodį kūlis. Šis pajūriškių dounininkų, Kvėdarnos ir Švėkšnos dūnininkų ir daugumos donininkų šnektų žodis buvo vartojamas ir iš to krašto kilusių autorių — A. Pabrėžos, S. Daukanto, A. Kosaževskio — raštuose, jis randamas daugelyje tautosakos rinkinių: S. Daukanto prie „Abecela…“ pridėtame patarlių pluoštelyje, M. Valančiaus „Patarlėse Žemaičių“, C. Jurkšaičio „Pasakose“, „Klaipėdiškių dainose“, A. Basanavičiaus „Lietuviškose pasakose“, „Tautosakos darbų“ VIII tome, įvairiuose rankraštiniuose rinkiniuose, saugomuose Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne. Užfiksuotas jis ir įvairiuose kalbiniuose leidiniuose, pvz.: A. Baranausko tarminiuose 11 Žr. K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Redigējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, II, Rīgā, 1925–1927, p. 287. 12 Žr. K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, t. 2, ten pat. 13 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, I (parengė Z. Zinkevičius), Vilnius, 1958, p. 427. 14 Žr. K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, II, ten pat. Apie tai plačiau žr. dar E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1, Heidelberg, 1962, p. 290. 160 tekstuose, A. Juškos, J. Šlapelio, M. Nydermano ir kituose žodynuose. Kaip Klaipėdos krašto žodis, jis buvo įdėtas į G. H. F. Neselmano, F. Kuršaičio žodynus, bet šiems autoriams žodis kūlis, matyt, nebuvo gerai žinomas, todėl jis ten pateikiamas nevisai teisingai – kaip mot. giminės daiktavardis kulis,-ės15. Žodis kūlis užrašytas ir vadinamajame XVII a. rankraštiniame Krauzės žodyne: Baltas Olos Kūlys ir kt. Platокas žodžio kūlis straipsnis yra didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“, neblogai pažymėtas jo arealas, tik reikėjo atkreipti dėmesį į šio žodžio reikšmes bei 3 pav. Žodžio kūlis vartojimas lietuvių kalbos tarmėse (1 – kūlis „bet koks akmuo“, 2 – tik pasakymai girnų kūlys, girnakūlis) nerašyti pavyzdžio su juo iš Paringio (Ignalinos raj.) šnektos, kur šis žodis vargu ar yra vartojamas. Gali būti, kad dabartinis žodžio kūlis arealas nebe visai atitinka seniau buvusį. Dauguma šį žodį vartojančių žemaičių dabar jau gerai žino lk. žodį akmuo ir jį gana dažnai vartoja, priderinę prie kitų priebalsinių kamienų daiktavardžių sistemos. Pvz., Švėkšnos, Judrėnų apylinkėse net seniausi, 70–80 metų tarmės atstovai, ir 15 Žr. G. H. F. Nesselmann, Wörterbuch der Littauischen Sprache, Königsberg, 1851, p. 208; F. Kurschat, Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle, 1883, p. 208. 11. Užsak. Nr. 174 161 net tarp savęs kalbėdamiesi, jau daug dažniau sako akmuo negu kūlis, o jaunesnioji karta čia žodį kūlis bepasako tik išimtiniais atvejais. Taigi, žemaičių žodis kūlis, ypač tiesiogine „akmens“ reikšme, yra pradėjęs nykti. Jį išstumia lk. ir didžiosios daugumos mūsų tarmių vartojamas žodis akmuo. Kad tas procesas jau nebe šiandien prasidėjęs, rodo įvairūs rašytiniai šaltiniai. Pvz., XVIII a. išėjusių „Žyvatu…“ autorius štai kaip rašo: lyipe prypylty siesis sudinus ysz akmenys, ira tay stotkas yszkule¹⁶, tynay… buwa du dydziu akmeniu arba kulu¹⁷. Žodį akmuo yra vartojęs ir Valančius (pvz.: Asz jam su duonu metu, ans man su akmeniu svijde, ar ne bjauri-bė¹⁸ ). Iš Laukuvos apylinkių, kur žodis kūlis didžia dalimi išnykęs¹⁹, A. Kosaževskio yra užrašytas akmens pavadinimas stába kūl’s, lauko vardas Stabakūlė, apie kuriuos K. Būga rašo: „Minėtasis stába kūl’s yra stabo kūlis, t.y. akmuo, iš kurio (senobėje) buvo padarytas stabas“²⁰. Tos žemaičių šnektos, kurios vietoj lk. žodžio akmuo sako kūlis, turi ir nemažai su ta šaknimi padarytų išvestinių ir sudurtinių žodžių. Pvz.: kūlėtas „akmenuotas“ (Gegrėnai), kūlija „akmeninga vieta“ (Judrėnai, Veiviržėnai, Palanga, Barstyčiai), kūliavà „upės slenkstis“ (Švėkšna), kūlinis „akmeninis“ (Plateliai, Šatės, Beržoras, Priekulė ir kt.), kūlgrauža, kūlgraužà „girnakalys“ (Skuodas), kūlgraužis „t.p.“ (Palanga, Kalnalis), kūlgrindà „akmenimis grįstas kelias“ (Kvedarna), kūlgrindai a) „akmenimis grįstas kelias“ (Barstyčiai), b) „slaptas povandeninis kelias“ (Plateliai), kūlkalìs „akmeninių statulų dirbėjas“ (Salantai), kūlkerpės „ant akmenų augančios kerpės“ (Mosėdis, Palanga, Darbėnai), kūlmušis „akmenskald is“ (Saugos, Priekulė, Palanga), kūlskaldìs „t.p.“ (Kartena), kūlmìldžiai „apie girnų akmenis apibyrėję miltai“ (Ylakiai), kūlmìltės „t.p.“ (Barstyčiai), kūlvelkis „skirtas akmenims vežti“ (Šatės), kūlvežis 1. „akmenų vežiotojas“: a pẽnkis mėtūs ǵ.ns tẽn ežb.va oš kūlveži (Mosėdis); 2. „skirtas akmenims vežioti“ (Šatės) ir t.t.²¹. Žodis kūlis arba jo vediniai kai kuriomis apibrėžtomis reikšmėmis pasitaiko didesniame plote, negu anksčiau minėta, t.y. išeina už savo arealo ribų: daugelis žemaičių – visi dounininkai į rytus nuo Židikų, Nevarėnų, Telšių, Žarėnų, dūnininkai į rytus nuo Kvedarnos, Pajūrio, į šiaurę nuo Šilalės, į vakarus nuo Kražių, Vaiguvos, Kurtuvėnų (žr. 3, pav.) – girnų akmenį (girnapusę) vadina arba žodžių junginiu girnų kūlỹs (Akmenė, Papilė, Laižuva, Pavandenė, Šilalė, Pajūris, Vidsodis, Vaiguva, Kuršėnų apylinkių kai kurie kaimai ir kt.), arba sudurtiniu žodžiu girnākūlis (Leckava, Pikeliai, Tirkšliai, Nevarėnai, Tryškiai, Raudėnai, Luokė, Varniai, Užventis, Laukuva, Kuršėnų apylinkių kai kurie kaimai ir kt.). Pasakymas girnų kūlỹs vartojamas ir šiaurės vakarų aukštaičių Kruopių ir Šakynos šnektose (tai, tikriausiai, tų šnektų skolinys iš žemaičių). Kaip minėtose vakarinėse žemaičių šnektose kūlis pakeičiamas žodžiu akmuo, taip ir rytinių žemaičių ir prie jų pris šliejusių šiaurės vakarų aukštaičių šnektų pasakymas girnų kūlỹs ar girnākūlis jau dažnai, ypač apie Vaiguvą, Kuršėnus, Užventį, Papilę, Šakyną ir kt., keičiamas žodžiais girnų akmuo, girnų akminas. 16 Žr. Žiwatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa… aprasitas Metusy Pona 1753 … Wilniaw… Metusy Pona 1787, p. 62. 17 Min. veik., p. 213. 18 (M. Valančius), Patarlės Žemaičių, Tilžėje, 1867, p. 6. 19 Laukuvos apylinkėse dabar yra vartojamas žodis kūlýs, reiškias „girnapusė“. 20 Žr. K. Būga, Dievai­tis „jodlum“ (prierašai), „Lietuvių Tauta“, 1, Vilnius, 1907, p. 214. 21 Plg. Lietuvių kalbos žodynas, VI (ats. red. J. Kruopas), Vilnius, 1962, p. 828–861. 162 Iš daugelio straipsnyje pateiktų pavyzdžių matyti, kad šnektos pažįsta dvi šio žodžio formas: kūlis (2) ir kūlys (4). Įdomu tai, kad ketvirtąja kirčiuote šis žodis kirčiuojamas kaip tik tose šnektose, kur jis vartojamas sudėtiniame pavadinime girnų kūlys. Tai galėtų rodyti šio pavadinimo, kaip liaudies materialinės kultūros termino, vėlesnį išplitimą rytinėse žemaičių ir jų kaimyninėse šiaurės vakarų aukštaičių šnektose. Be minėtų lietuvių kalbos žemaičių šnektų, kitos baltų kalbos žodžio kūlis neturi. Tai savitas žemaičių žodis, kurį, kaip galima spėti, yra turėję ir kuršiai. Etimologai šį žodį aiškina įvairiai. K. Būga jį sieja su lietuvių k. žodžiu kūlynas „iš vieno kelmo išaugęs krūmas“, su latvių Kuršo tarimi žodžiu kūliens22. Tuo pačiu K. Būga netiesiogiai iškelia mintį apie kuršišką žodžio kūlis kilmę. Pylė. Žemaičiai, gyveną į vakarus nuo Židikų, Sedos, Alsėdžių, Žarėnų, Tverų, Laukuvos, Vainuto, Ž. Naumiesčio, Šilinininkų, skirtingai nuo lk. ir daugumos mūsų šnektų tiek naminę, tiek laukinę antį (Anas) vadina žodžiu pylė. Kaip matome iš pridedamo žemėlapio (žr. 4 pav.), žodį pylė vartoja visi donininkai, pajūriškiai dounininkai ir dūnininkų šnektos apie Kvėdarną ir Švėkšną (žr. 4 pav.). Šis žodis vartojamas ne tiktai minėtose šnektose, bet užfiksuotas ir įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose. Jį randame S. Daukanto, Vydūno raštuose, Klaipėdos krašto periodinėje spaudoje („Lietuviškoje Ceitungoje“), atskiruose tautosakos rinkiniuose: „Klaipėdiškių dainose“, „Pasakose apie paukščius“ ir kt. Kaip Klaipėdos krašto anties pavadinimas žodis pylė pateikiamas P. Ruigio, Ch. G. Milkaus, G.H.F. Neselmano žodynuose. F. Kuršaičiui šis žodis buvo menkai težinomas (apie tai rašė ir K. Būga23), o tai matyti iš netikslaus to žodžio užrašymo, esančio skliaustuose pylė,-ės ar pylis,-ies24. Šį žodį į savo žodyną yra įtraukęs ir A. Juška, jį mini taip pat K. Jaunius. Į naujesniuosius žodynus žodis pylė retokai bepatenka: jis užrašytas tik vad. M. Nydermano žodyne, kur duotos dvi formos: pylė ir (kaip tarminė!) pylė. Beveik visi žodį pylė vartoja žemaičiai jį kirčiuoja antrąja kirčiuote, tik apie Rietavą ir Šilutę jis užrašytas ketvirtosios kirčiuotės. Pvz.: tė·p kã·p kóki pi·lė kad ji ēit vi·tódama (Ramučiai, Šilutės raj.). Visame žodžio pylė vartojimo plote turima ir nemaža jo vedinių. Dažniausiai iš jų vartojami šie: pylinas „antinas, gaigalas“ (šio žodžio vartojimo plotas bemaž sutampa su žodžio pylė vartojimo plotu), pylūtis „ančiukas“ (Švėkšna, Judrėnai, Saugos ir kt.), pylėtis „t.p.“ (Mosėdis), pylėna (pylėna) „anties mėsa, antiena“ (Judrėnai, Veiviržėnai, Priekulė, Švėkšna ir kt.) ir kt. Visame šitame plote žinomi žodeliai pili „ančių šaukimo žodis“ (Judrėnai, Endriejavas), pil’ „t.p.“ (Švėkšna, Plungė ir kt.), pylėkšt „ančių varymo žodis“ (Mosėdis ir kt.) ir kt., kurie vartojami ir daugelyje šnektų, nepažįstančių žodžio pylė (žr. toliau). Žodis pylė suprantamas ir jo reikšmė žinoma toli už jo arealo ribų, pavyzdžiui, apie Tirkšlius, Šialę, Skaudvilę, Tryškius, bet šių apylinkių žemaičiai vis dėlto jo nevartoja, tesakydami tik ō·nę (Tirkšliai, Tryškiai, Šialė), ā·nti (Skaudvilė) ir t.t. Tas žodis daug kur už savo arealo ribų pasitaiko liaudies dainose. Pvz.: plauki pi·lė·li 22 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III (parengė Z. Zinkevičius), Vilnius, 1961, p. 209. Kaip žodžio kūlis kilmę aiškina E. Frenkelis žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1, Heidelberg, 1962, p. 307. 23 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, II (parengė Z. Zinkevičius), Vilnius, 1959, p. 514–515. 24 F. Kurschat, Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle, 1883, p. 311. 11* 163 par nemunėli lendrelės laužė dama (Pagramantis)25, plaukė pylelė per ežerėlį (Upyna, Šilalės raj., net Panevėžys)26 ir kt. Minėtais žodeliais pili, pil’ (pil’) ar pȳli antis, ančiukus šaukia beveik visi žemaičiai (išskyrus Tauragės ir Raseinių apylinkes), aukštaičiai vakariečiai į šiaurę nuo Šiaulių, aukštaičiai viduriečiai apie Joniškį, rytiečiai apie Linkuvą, Pakruojį, Pasvalį, Biržus. Žemaičių šnektose apie Kuršėnus, Pavandenę, Raudėnus ir kt. taip pat vartojamas ir ančių varymo žodis pylėkš(t), pilėkš(t). Nuo garsiažodžių pilì, pil’ (pil’), pȳli kai kurie žemaičiai, paprastai nevartoja žodžio pylė, mažus ančiukus vadina žodžiais pȳliai, pyliukai, piliukai, pylėlės, 4 pav. Žodžio pylė vartojimas lietuvių kalbos tarmėse pilinukai ir pan. Pvz.: čė rė·ks mõ·n pilė·ms (Iesti) padiete (Viekšniai), pi·likes pi·likes / lėsket mažilė·les / lėsket (Kuršėnai), padėk pelōkā·ms lė·ste (Vidsodis), a pilėlė palėsė (Raudėnai) ir kt. Tai jau, tur būt, vėlesnis tų žodžių plitimas, kai kuriose vietose, pvz., apie Biržus, Pakruojį, Žeimelį ir kt., vykęs gal ne be latvių kalbos įtakos. Prūsų vokiečių tarmėse buvo vartojamas žodis Pile „Rufname der Ente“, kuris gretinamas su lietuvių žodžiu pylė, latvių pile ir kitų vokiečių kalbos tarmių žodžių 25 P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939, p. 91. 26 Pavyzdžiai iš „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekos. 164 Bile27. Mano manymu, iš vokiečių Pile bus atsiradęs ir K. Donelaičio raštu žodis pylė: Kišk žąsis, pylės, vištas į didelį puodą28, nes šio žodžio geografija nerodo, kad ji iš seno būtų turėjusios pačios pietinės Prūsų Lietuvos tarmės, tuo labiau, kad ir pats K. Donelaitis bene dažniau vartoja žodį antis29. Daugumas žodį pylė vartojančių žemaičių, ypač jaunesnioji karta, žino ir lk. žodį ántis, kurį taria pagal savo tarmės fonetinius ir morfologinius dėsnius, t.y. išversdami lk. dvigarsį an į on ir pakeisdami žodžio kamieną: ọ·nte (Švėkšna, Alsėdžiai ir kt.). Tiesa, šį žodį jie dažniausiai vartoja ne kalbėdamiesi tarp savęs, bet su nepažįstamais žmonėmis, šnekančiais kuria nors aukštaičių tarme ar lk. Kiek dažniau žodį ántė vietoj pylė vartoja žemaičių šnektos apie Alsėdžius, Ylakius, Kvėdarną, t.y. tos, kurios yra prie žodžio pylė arealo ribos. Tas pats yra ir su žodžiu pýlinas: Švėkšnos, Kvėdarnos, Ylakių, Židikų ir kt. apylinkėse jau dažniau vartojamas žodis gaigalas, nors dar galima išgirsti, ypač senesnius tarmės atstovus, sakant ir pýlinas. Gana dažnai anties (pylės) mėsa kai kuriose žemaičių vietose, kur pati antis vadinama pyle, dabar jau vadinama žodžiu ántiena. Pvz.: ọ·ntienas sve-tė·ms devà·u (Mosėdis). Be lietuvių kalbos žemaičių šnektų, šį paukštį lygiai taip pat vadina latviai — pīle. K. Būgos žodžiais betariant, „priegaidė rodytų kad žemaičiai su pylė būtų susipažinę nuo kuršių“³⁰. Šį K. Būgos teiginį, kad žodis pylė gautas iš kuršių, visiškai paremia jo vartojimo geografija (žr. 4 pav.). K. Būga³¹, J. Endzelynas³², vėliau E. Frenkelis³³ šį žodį sieja su rytų Prūsijos vokiečių tarmių pīle, bulgarų пиле „viščiukas“, serbų-chorvatų pile „t.p.“, hužičėnų pilo „ančiukas“ ir kt. Su latvių žodžiu pīle, lietuvių (žemaičių) — pylė M. Fasmeris sieja rusų žodį пилюк „pelėdžiukas“, ukrainiečių пилюк „maitvanagis“, serbų-chorvatų piljuga „paukštvanagis“ ir kt., patvirtindamas K. Būgos nuomonę³⁴, kad pylė gali būti onomatopėjinės kilmės³⁵. Buvo mėginimų žemaičių žodį pylė laikyti germanizmu. Šios teorijos šalininkas K. Alminauskis³⁶ paėmė netiksliai F. Kuršaičio užrašytą šio žodžio formą pýlė (nors paties Alminauskio šnektoje vartojama pýlė!) ir susiejo ją vien tiktai su siaurai vartojamu vokiečių žodžiu pile, visiškai neatsižvelgdamas į kitų — konkrečiai rytų ir pietų slavų — kalbų faktus. Kiti kalbininkai (K. Būga, J. Endzelynas, E. Frenkelis, M. Fasmeris) šio žodžio germanizmu nelaiko. Taigi, žemaičių tarmių pylė yra senas, tikriausiai, dar iš kuršių gautas ir, greičiausiai, onomatopėjinės kilmės žodis, turįs atitikmenų kitose ide. kalbose. Pūrai. Žemaičiai, gyveną į vakarus nuo Pikelių, Sedos, Telšių, Žarėnų, Tverų, Kvėdarnos, Ž. Naumiesčio, į šiaurę nuo Šilutės, Rusnės, žieminius kviečius (Triti- 27 Žr. H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch..., II, Berlin, 1882, p. 143. 28 Žr. K. Donelaitis, „Metai“, Vilnius, 1955, p. 91. 29 Žr. J. Kabelka, Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius, 1964, p. 51. 30 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, II (parengė Z. Zinkevičius), Vilnius, 1959, p. 300. 31 Min. veik., p. 514. 32 K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, II, Rīga, 1927–1929, p. 232. 33 E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1, Heidelberg, 1962, p. 589, 590. 34 K. Būga, min. veik., p. 300. 35 M. Vasmer, Russisches etymologisches Wörterbuch, II, Heidelberg, 1955, p. 357. 36 K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen, Kaunas, p. 100. 165 cum hiemales) vadina žodžiu pūrai (arba rečiau pūrai) (žr. 5 pav.). Šį žodį vartojo rašytojai S. Daukantas ir M. Valančius. Žodis pūrai taip pat randamas daugelyje tautosakos rinkinių: S. Daukanto „Dainėse Žemaičių“, „Klaipėdiškių dainose“ ir kt. Šį žodį yra užrašęs Sutkevičius rankraštiniame lietuvių-lenkų kalbų žodyne, A. Juška, K. Jaunius „Lietuvių kalbos gramatikoje“37, J. Jablonskis 1916 m. žodynėlyje, savo raštuose plačiai jį yra nagrinėjęs K. Būga38. Žodis pūrai buvo žinomas ir F. Kuršaičiui, bet iš ne visai tikslaus užrašymo (purai, -ų39) matyti, kad jo paties tarmėje 5 pav. Žodžio pūrai vartojimas lietuvių kalbos tarmėse to žodžio nėra buvę. Į naujesniuosius žodynus šis žodis taip pat įtraukiamas (pvz., į M. Nydermano žodyną, į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ ir kt.). Dabartiniu metu žodis pūrai minėtose žemaičių šnektose, nors senosios kartos dar gerai atsimenamas ir dažnai vartojamas, jau yra pradėjęs nykti. Ypač retai jis bevartojamas Švėkšnos, Žarėnų, Sedos, Pikelių ir kitose šnektose. Nyksta jis tikriausiai dėl to, kad tose pačiose šnektose, kur vartojamas žodis pūrai, yra gyvas ir žodis 37 Žr. K. Явнисъ, Грамматика литовскаго языка, Петроградъ, 1908—1916, p. 14. 38 Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, II (parengė Z. Zinkevičius), Vilnius, 1959, p. 388, 527. 39 F. Kurschat, Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle, 1883, p. 336. 166 kviečiai, reiškias „vasariniai kviečiai“⁴⁰, be to, pastaruoju metu ypač sustiprėjo lk. įtaka ir gretimų tarmių sąveika. Į žodžio pūrai vartojimo plotą iš kitų Lietuvos vietų atvykę žmonės, ypač žemės ūkio specialistai, šio žodžio visai nevartoja ir net nelabai supranta, ką jis reiškia. Abejas kviečių rūšis jie vadina vienu žodžiu — kviečiai. Prie jų pamažu pradeda taikytis vietos gyventojai, ir minėtose šnektose ima įsigalėti lk. norma kviečiai. Šnektose žodis pūrai dažniausiai kirčiuojamas ketvirtąja kirčiuote, tačiau kai kuriose vietose jis kirčiuojamas ir antrąja kirčiuote — pūrai (Kvedarna, Klaipėda, Židikų apyl. Skliaustės k. ir kt.). Šitoks kirčiuočių pasikeitimas lietuvių kalboje yra dažnas ir paprastas dalykas, pavyzdžiui, lk. ir daugelio šnektų kaulai bei kai kur, pavyzdžiui, Kelmės šnektoje kaulai, lk. ir daugelio šnektų diržai, o Šakynoje, Žagarėje ir kitur diržai, lk., didelės daugumos šnektų pūodai, o Šakynoje, Žagarėje ir kitur puodai⁴¹, vietoj Alsėdžių, Veiviržėnų žodžio kráuklai, pavyzdžiui, Kvedarnos šnektoje yra krauklai ir t.t. Pikeliuose, Židikuose, t.y. šnektose prie žodžio pūrai arealo ribos, kur šis žodis jau yra nykstantis ir kartais, gal būt, atsitiktinai asociuojasi su žodžiu pūras „javų svorio matas“⁴², pasakoma ir pūrai (greta pūrai). Toks labai nedideliame plote pasitaikantis kalbos faktas, tikriausiai, yra naujas dalykas, ir kokių nors toli siekiančių išvadų iš jo kažin ar galima daryti⁴³. Dainose šis žodis žinomas kiek plačiau. Pavyzdžiui, jis randamas A. Juškos „Lietuviškose dainose“. Stilistiniais sumetimais šis žodis pavartotas taip pat 1930 m. Homero „Iliados“ vertime (tiesa, per klaidą, matyt, su trumpu šaknies balsiu). Tačiau lk. šis žodis neprigijo ir visur traktuojamas kaip siaurai vartojamas dialektizmas. Žodžio pūrai vedinių nedaug: tėra užrašytas tik žodis pūrena (pūrienė) „vieta, kur buvo augę žieminiai kviečiai, pūrai“. Jį randame A. Juškos žodyno rankraštinėje dalyje, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje, kur jis užrašytas iš Alsėdžių, Plungės ir Švėkšnos apylinkių. Žemaičių šnektų žodis pūrai turi atitikmenį latvių kalboje — pūri, rečiau pūri⁴⁴ (ia kamienas, kaip spėjama, atsiradęs dėl rudzi, kvieši įtakos⁴⁵) ir tos pat šaknies žodžių sen. prūsų kalboje⁴⁶. Latvių pūri (pūri) pagal Mühlenbacho-Endzelyno žodyną yra dialektizmas, vartojamas vakarinėje Latvijos dalyje — dabartiniuose Liepojos, Talsu, Aizputės, Tukumo, Saldus ir Kuldigos rajonuose. Latvių žodžio pūri laužtinė priegaidė rodo jo buvusi galūninį kirčiavimą, vadinasi, kirčio atžvilgiu jis visiškai sutapo su žemaitiškuoju pūrai. Etimologai latvių pūri, lietuvių (žemaičių) pūrai sieja su sen. slavų пы́во „kviečiai, sora“, serbų-chorvatų pir. „toks au- ⁴⁰ Plg. А. Сабаляускас, Относительно происхождения названий растений в балтийских языках, „Rakstu krājums veltījums akad. prof. dr. J. Endzelīnam…“, Rīga, 1959, p. 222. ⁴¹ Žr. A. Jonaitytė, Šakynos tarmės daiktavardžio kaita, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, II, Vilnius, 1960, p. 99. ⁴² Žr. А. Сабаляускас, ten pat. ⁴³ Žr. S. Karaliūnas, Baltų ir slavų akcentuacijos klausimai (rec.), „Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida“, Vilnius, 1964, p. 235. Žr. ten pat ir iš ne visai tikslių užrašymų nusakytą formos pūrai geografiją. ⁴⁴ Žr. K. Mühlenbacha Latvieu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, III, Rīgā, 1927–1929, p. 449. ⁴⁵ Ten pat. ⁴⁶ Žr. А. Сабаляускас, min str., p. 223. 167 galas (Triticum spelta)“, čekų pýr „tokia piktžolė (Agriopyrum repens)“, graikų πυρός „kviečiai“⁴⁷ ir kt. Kadangi savo geografija, priegaižďių visišku atitikimu su latvių kalbos tuo pačiu žodžiu žemaičių pūrai sutampa su kitų aiškios kuršiškos kilmės žodžių (pvz., cīrulis, pyle) padėtimi, tai galimas ir visai įtikimas dalykas, kad žemaičių žodis pūrai (rečiau pūrai ar pūrai) yra kuršiškos kilmės, turįs atitikmenų kitose ide. kalbose. Kuršišką žemaičių žodžio pūrai kilmę gali patvirtinti ir latvių žodžio pūri (pūri) arealas, kuris beveik sutampa su kuršiškų reliktų turinčių latvių tarmių plotu⁴⁸. ОТНОСИТЕЛЬНО УПОТРЕБЛЕНИЯ НЕКОТОРЫХ ЖЕМАЙТСКИХ СЛОВ В. ВИТКАУСКАС Резюме В статье рассматриваются отдельные слова, характерные только для части жематйских говоров: cīrulis (cīrulys) „жаворонок“ (литер. яз. vieversys, vyturys), krūpis (krūpė, krūpiš, krūpė) „жаба“ (литер. яз. gīpūžė), kūlis „камень“ (литер. яз. akmuō), pylė (pylė) „утка“ (литер. яз. antis), pūrai (pūrai, pūrai) „озимая пшеница“ (литер. яз. kviečiai), значения этих слов, их варианты и производные от них слова. На картах показан ареал этих слов по материалу картотек „Словаря литовского языка“ АН и Атласа литовского языка, а также по записям автора данной статьи. На основе разбора всего собранного материала делаются следующие выводы: 1. Cīrulis „жаворонок“ — это куронизм (реликт языка куршского племени); слово ономатопеического происхождения, имеющее соответствия в других индоевропейских языках. Оно еще живое и часто употребляется в известных жематйских говорах. 2. Krūpis „жаба“ общее слово с латышским krupis „жаба“ и ст. прусским crupeyle „жаба“ — имеет соответствия и в других индоевропейских языках. Употребление и распространение данного жематйского слова до сих пор не испытало никаких изменений под влиянием нормы литер. яз. gīpūžė. 3. Kūlis „камень“ — характерное только для части жематйских говоров слово — в свое время, может быть, употреблялось и в языке куршского племени. В настоящее время слово kūlis проявляет явную тенденцию к исчезновению — оно уже часто заменяется нормой литер. яз. akmuō. 4. Pylė „утка“ — куронизм, скорее всего, ономатопеического происхождения. Еще живое, часто употребляемое слово, но уже с незначительной тенденцией к исчезновению — оно постепенно вытесняется нормой литер. яз. antis. 5. Pūrai „озимая пшеница“ — куронизм, имеющий соответствия в других индоевропейских языках. Под влиянием литературного языка и других говоров, в которых этого слова нет, pūrai вытесняется словом литер. яз. kviečiai, но старое поколение носителей говора его еще хорошо знает и довольно часто употребляет. 47 Žr. K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca, III, p. 449, 450; E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, 2, Heidelberg, 1962, p. 657. 48 Plg. latvių tarmių žemėlapi kn.: M. Rudzīte, Latviešu dialektoloģija, Rīga, 1964, p. 408. 168 LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL KAI KURIŲ LEKSINIŲ TARMYBIŲ LITERATŪRINĖS FORMOS J. KLIMAVIČIUS Leksinių tarmybių literatūrinės formos nustatymas kartais gali būti problematiškas. Kai kuriais atvejais fonetinių tarmės dėsnių žinojimo gali nepakakti, nes, jais remiantis, įmanomas dvejopas ar trejopas atstatymas. Tada į pagalbą ateina žodžio geografija ir etimologija. Mėginsime tai pailiustruoti vienu kitu ryškesniu pavyzdžiu. Rytų dzūkų plote vartojamas valgio — grįstos bulvių košės — pavadinimas, turintis šiuos tarminius variantus: ciulčienė Lkm (Gmž), Dglš, Vdš, Ml, Dkšt; ciulčienis Švnč, Prng, Ml; cilčienė Tvr, Dsn, Ml; cilčienis Tvr, Ad, Dglš, Plš, Švnč²; ciuncielius Prng; cinčielius Dkšt, Rš, Dglš; cincielis Dglš. Kaip reikėtų visus šiuos variantus transponuoti į literatūrinę kalbą? „Lietuvių kalbos žodyno“ II tome (Vilnius, 1947) antraštiniais žodžiais iškelti cilčienė Tvr, cilčienis (< tiltienis?) Dglš, cinčielius Rš, Dkšt, cincielis Dglš ir čilčienis Švnč, Plš, čiulčienis Prng, Švnč, čiulčienė Lkm (Gmž), Dglš. „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje dar randame tiltienė Dsn (K. Būg), Ml, Švnč ir tiltienis J. Balč (atstatyta iš cilčienis OG67 ir OG365). Taigi, turime trejopą transponavimą: c ~ c, c ~ č ir c ~ t³. Toks trilypumas negalimas. Pirmiausia, neįmanomas trečiasis variantas (c ~ t). Taip būtų galima atstatyti iš Tvr, Ml, Švnč, bet toks atstatymas negalimas tame plote (Dglš, Plš, Dkšt, Rš, Vdš, Lkm, Prng), kur nėra vadinamojo antrojo dzūkavimo (c < t)⁴. Taigi, žodžio geografija rodo, kad formos tiltienė, tiltienis negalimos. Žymiai sudėtingesnis klausimas, ar galima šiuo atveju dzūkų c ~ č, ar reikia palikti c. Kartu turime nustatyti, kaip santykiauja variantai ciulčienė ir cilčienė, ¹ Straipsnyje vartojamos „Lietuvių kalbos žodyno“ santrumpos. ² „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje yra vienas cilčienio lapelis iš Marcinkonių. Per klaidą šis žodis (~ čilčienis) iš minėtos vietovės yra patekęs ir į II tomą. Tai negalimas daiktas. Viena, šio žodžio neturi kiti vakarų dzūkai, kurie vartoja grūdėlius~grūdėlius „grūsta bulvių košė (kartais su kanapėmis arba su aguonomis)“ Mrc (Zervynos), Vrn, Knv, Dv, Lš, Lzd, Lp, Nč, Rod, Plš. Antra, vakarų dzūkams nebūdingas ir kitas sakinyje pavartotas žodis čiulė~čiulė, kurio plotas sutampa su mūsų nagrinėjamo rytų dzūkų valgio pavadinimo plotu. ³ Net tų pačių autorių vienais atvejais atstatyta vienaip, kitais — kitaip. Pvz., K. Būgos: tiltienė Dsn ir čiulčienė Lkm (Gmž), J. Balčikonio: cilčienis Tvr ir tiltienis Tvr (OG67 ir OG365). ⁴ Dėl to cilčienis (< tiltienis?) Dglš („Lietuvių kalbos žodynas“, II) yra be pagrindo keliamas klausimas. 169