Slavų kalbų morfologijos istorijos bruožai

iranény kontakty apytikre data. Metodologiniu poZitiriu tai labai svarbu, nes toponimika ir archeologija, eidamos kartu, gali duoti labai svarbiy Ziniy apie seniausig tauty istorijos perioda. Siuo atveju jdomu yra tai; kad toponimika atliko vaidmenj Zvalgo, kurio pédomis eidami, kity srigiy tyrinétojai ne tik nesuklydo, bet ir patvirtino preliminarines toponimikos. i3vadas. A. Vanagas SLAVU KALBU MORFOLOGIJOS ISTORIJOS BRUOZAI TI. C. Kysnenos, Ovepku 10 Mopdoaormu npacaaBancKoro a3bika, Mockea, 1961, 144 p. P. Kuznecovas, zymus slavy kalby specialistas, savo knygoje nagrinéja praslaviskyjy vardazodzio ir veiksmazodZio kaitybos sistemy susiformavimo klausimus, paliecia kai kuriuos ty sistemy raidos momentus slavu prokalbés metu. Autorius kalbinius reiSkinius analizuoja, susiedamas vienus su kitais. Tai leidZia jam gana vykusiai atsekti priezastis, sukélusias analizuojamuosius rei&kinius. PraslaviSkosios morfologinés sistemos susiformavimo ir raidos nejmanoma suprasti be balty kalby. P. Kuznecovo knygoje balty kalby duomenu analizé uzima labai svarbia vieta. Prabalti8koji morfologiné sistema is visy indoeuropiediy kalby yra artimiausia slavy morfologinei sistemai. Dél tos priezasties P. Kuznecovas, ta artimuma gal kiek perdédamas, vartoja termina ,,bendroji balty-slavy kalba“ (o6mecaaBano6aatuiicKuli SI3bIK) - »Bendroji balty-slavy kalba“ (arba prokalbé) nei fonetikos, nei morfologijos srityje nerekonstruota. Jos rekonstrukcija nepavyko né kalbamosios knygos autoriui. Balty ir slavy kalby morfologinés sistemos yra panaSios., taciau ne identiSkos. Antai vardazodzio kaitymo sistemose yra nemaza galuniy, kurias P. Kuznecovas nelaiko kilusiomis i8 vieno Saltinio: vns. kilm. liet. rafik-os (kur -os i8*-as) ir s. sl. Zen-y (kur -y P. Kuznecovas kildina i8 *-om-+-s); vns. jn. liet. sdnu-mi (kur -mi greiciausiai i$ *-mf; taj rodyty Zemai¢iy -mi!) ir s. sl. rabo-mo (kur -mo i8 *-mi); dgs. kilm. liet. vilk-@ (kur -y is *-6n) it s. sl. rab-® (kur -% i§ *-on, nes *-on slavy bity -g), dgs. jn. liet. vilk-ais (kur -ais iS *-dis) ir s. sl. rab-y (-y i& *-dis fonetiSkai negaléjo atsirasti). Cia suminéti fleksijos skirtumai gali biti labai seni, paveldéti i8 indoeuropieciy kalbinés bendrystés. Apskritai, balty ir slavy kalby vardazodzio fleksija yra labai pana&i, ta¢iau tas panaSumas atsirado ne del balty ir slavy kalby bendry inovaciniy pakitimy, o dél to, kad balty ir slavy kalbos jj paveldéjo i8 ide. kalbinés bendrystés. Turint tai galvoje, terminas ,,bendroji balty-slavy kalba“ atrodo nepagristas. Skaitant knyga, matyti, kad autorius ketina ne vienam balty ir slavy kalby morfologijos faktui ir rei8kiniui, nors ir skirtingam, surasti bendra pamatg. Antai P. Kuznecovas teigia (tiesa, labai atsargiai), kad »bendroji ' K. Bi ga, Rinktiniai raStai, I, Vilnius, 1958, p. 566 (i8naSa).. 16, Lietuviy kalbos gramatiné sandara 24t balty-slavy kalba“ paveldéjo formanta -sne tik aoristo, bet ir bisimojo laiko darybai (p. 132). ISeity, kad balty kalbos kitados turéjo sigmatinj aorista, kurio véliau neteko. Ta¢iau tokiam teigimui prieStarauja tas faktas, kad balty kalbose nerandama jokiy sigmatinio aoristo pédsaky. Balty kalbos, kaip ir germany, greigiausiai jo niekad néra turéjusios. Balty kalbose formantas -svartojamas biisimojo laiko darybai, 0 slavy — aoristo, véliau ir imperfekto darybai. Kadangi formantas -sslavy kalbose pasidaré biityjy laiky poZymis, todél jis, reikia manyti, nebegaléjo biti pavartotas bisimojo laiko formy darybai. P. Kuznecovas yra vienas iS ty tyrinétojy, kurie laikosi hipotezés, kad slavy kalbos, kaip ir balty, yra turéjusios sigmatinj btisimajj laika. Del tos prieZasties slavy kalby sigmatinio bisimojo laiko problemai jis skiria iStisa skyriy (p. 127—132). Tatiau formos su -sbiisimojo laiko reikSme niekur slavy kalbose nepaliudytos. Vienintelis sigmatinis darinys, i8 kurio sprendZiama, kad slavy kalbos yra turéjusios bisimajj laika su formantu -s-, yra dalyviai bySe (vyr. g.), bySeSti (ir bysgsti; mot. g.), byse (bendr. g.). Tatiau jie randami tik ryty slavy baZnytiniuose raSto paminkluose. Siu dalyviy fonetiné struktira rodyty, kad jie grei¢iausiai atéjo i$ senosios slavy kalbos (bulgary — makedony dialekty). Bet senosios slavy kalbos paminkluose jy nerandama. Tikslingiausia biity Siuos dalyvius laikyti esamojo laiko dezideratyvy formomis?. Autoriaus tezé, kad kaZkada egzistavo balty-slavy kalba, suponuoja kartais tokj kalbiniy rei8kiniy traktavima, kuris kelia abejoniy. Antai, pasiremdamas tuo, kad liet. esi iSsttimé senaja atemating forma, autorius teigia, jog tematiné fleksija buvo apibendrinama dar _,,bendrojoje baltyslavy kalboje“ (p. 89). Betgi jos apibendrinimas lietuviy kalboje prasidéjo, atrodo, gana vélai, nes atematiné fleksija dar neblogai i8laikyta senuosiuose lietuviy raStuose’®. Dar norétysi stabteléti ties vienu vardaZodzio fleksijos dalykéliu. Balty ir slavy kalby o-kamieniy daiktavardziy vienaskaitos kilmininko galiinés (liet. vilk-o, s. sl. rab-a)* kilmés klausimas yra vienas i8 ty, kuriems yra prira’yta daugiausia literatiiros ir sukurta jvairiausiy hipoteziy (Zr. p. 35— 43). Jdomu, kad P. Kuznecovas patikimiausia laiko K. Kapaus nuomone: o-kamieniy daiktavardziy vienaskaitos kilmininko linksnis balty-slavy kalboje susiformaves naujai, prie vardazodzio kamieno prisijungus postpozicijai, kuri véliau balty ir slavy kalbose funkcionavo kaip prielinksnis ir prieSdélis, plg. liet. at-, s. sl.of(x)5. Balsio liet. -o ir sl. -a atsiradima vienaskaitos kilmininko linksnyje P. Kuznecovas aiSkina taip (p. 35): kamiengalio o ir postpozicijos o (autoriaus minéiai, kad ankstyvaisiais balty ir 2 A. Meiie, O6mecaapancKni aspik, Mocksa, 1951, p. 193. 3 Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942, p. 99—104: A, Sabaliauskas, Atematiniai lietuviy kalbos veiksmaZodZiai, kn.: Kai kurie lietuviy kalbos gramatikos klausimai, Vilnius, 1957, p. 77—114, 4 Si galiiné néra bendrabaltiSka, nes prisy kalba, atrodo, turi iSlaikiusi senaja fleksija -s, plg. pr. deiwas ,,dievo“ ir het. antuhSas ,,zmogaus“. 5 C. Kap pus, Der indogermanische Ablativ, Marburg, 1903, p. 14. 242 slavy kalby raidos periodais egzistavo fonema 0, reikia pritarti) kontrakcijos keliu dave 6, kuris, budamas gana atviras, sutapes su @. Sitoks fonetinis aiSkinimas kelia daug abejoniy: neai$ku, kodél kontrakcijos keliu (tegu ir iS atviry 0) atsirades ilgas balsis turéjo buti atviras. Atrodo, kad naujai atsiradusio ilgo balsio kokybé nepriklauso nuo kontrahuojamyjy balsiy kokybés: senuosiuose lietuviy tekstuose du atviri balsiai e ir a duoda ilga 6 (plg. noteit i§ ne-ateit). Formos liet. vilko ir s. sl. raba paprastai yra siejamos su kity ide. kalby abliatyvais (plg. s. ind. vfkat, vfkad) ir todél laikomos senosiomis vienaskaitos abliatyvo formomis (su foneti8kai nukritusiu -d), balty ir slavy kalbose jgijusiomis vienaskaitos kilmininko reikSme. Taéiau Siam siejimui, kaip atrodo i8 pirmo Zvilgsnio, prieStarauja fonetika: mat, kitose ide. kalbose ¢ia yrao (plg. s. lot. Gnaivéd ir gr. Foixw ,von Hause“, todél ir s. ind. -at, -ad yra i§ *-6d), o lietuviy kalba Gia turi -o, kilusj, kaip manoma, i$ *-d. Sis fonetinis neatitikimas ir duoda pagrindg atsirasti jvairiausiems aiSkinimams ir spéliojimams. Tagiau Sis fonetinis neatitikimas, atrodo, yra tariamas. Pastaraisiais metais buvo pareikSta labai racionali ir gana nesunkiai faktais pagrindziama mintis, kad ide. 6 lietuviy kalboje kiréiuotoje pozicijoje virtes uo, o nekirgiuotoje sutapes su ide. a°. Balty ir slavy kalby o-kamieniy vardazodziy vienaskaitos kilmininko formos buvo baritoninés ne tik pastovaus Sakninio kiréio, bet ir kilnmojamojo kiréio paradigmoje (plg. forma vilko, priklausancia kilnojamojo kircio paradigmai). Todél liet. -o (lat. -a) greitiausiai yra kiles iS ide. 6. Jei Sis teiginys pasirodyty teisingas, tai nebelikty pamato abejoti, kad balty ir slavy kalby o-kamieniy vardaZodziy vienaskaitos kilmininkas genetiSkai yra susijes su senuoju abliatyvu. Cia pasakytos pastabos kilo i8 skirtingo poZitrio j kalbamuosius rei8kinius, ir todél jos, suprantama, jokiu biidu nerodo, kad P. Kuznecovo interpretacija yra klaidinga. P. Kuznecovo knygoje galima rasti labai daug racionaliy minéiy. Daugelj nagrinéjamyjy reiskiniy, pavyzdziui, kodél slavy kalbos neteko senojo imperfekto ir susidaré naujajj, knygos autorius gana jtikinamai paaiSkina. Apskritai P. Kuznecovo knyga yra labai vertinga slavy, o didele dalimi ir balty morfologijos istorijos apybraiza. S. Karaliiinas ®H. Kasnaycxac, K passutwd o6meGaaTuacKol cuctenm raacnix, BA, 1962, Ne 4, p. 24; B. Max oauc, 3amerkn no npycckomy bOKasH3My, kn.: Bonpocst veopn 1 ucTopHu s3biKa (COopxuk B yecrs B, A. Jlapnua), Jleamurpag, 1965, p. 195—196; Remarques sur le vocalisme du vieux prussien, ,,Acta Baltico-Slavica“ t, 2, Bialystok, 1965, p. 58—59. te” 243