Dėl senųjų baltų teritorijos pietryčių ribos

RECENZIJOS DEL SENUJU BALTŲ TERITORIJOS PIETRYCIU RIBOS B. B. Cenos, bBaaro-upanckuii KoxTakT B. [IuenpoBckoM JieBoGepexbe, «CoBeTckast apxeosiorusi», 1965, Ne 4, p. 52—62. 1962 m. pasirodžiusi V. Toporovo ir O. Trubačiovo monografija ,,Auks- tutinés Padneprés hidronimų lingvistinė analizé“! susilaukė plataus atgar- sio mūsų šalyje ir užsienyje. Tas atgarsis neapsiriboja vien daugeliu re- cenzijų bei anotacijų, bet yra kur kas svarbesnis. Minėtoji monografija tapo dalykiškų svarstymų bei diskusijų objektu ir tuo stimuliuojančiu pamatu, kuris skatina tolesnius ieškojimus ir tyrinėjimus?. Šiandien dar per anksti spėti, ar visos monografijoje keltos mintys ir hipotezės bus ateities tyrinė- jimų patvirtintos, tačiau svarbiausios jų (baltiškų hidronimų buvimas iki Seimo baseino, Aukštutinės Padneprės baltiškų ir slaviškų hidronimų san- tykinė chronologija) lieka nepaneigiamos. Viena svarbiausių ir naujausių V. Toporovo ir O. Trubačiovo monogra- fijos išvadų buvo baltiškų hidronimų paplitimo pietryčių ribos nustatymas ir baltų-iranėnų tiesioginių kalbinių kontaktų konstatavimas. Ši drąsi iš- vada gerokai pakoregavo M. Fasmerio teiginį, kad baltus ir iranėnus jau I tūkstantmečio pr. m.e. paskutiniais šimtmečiais skyrusios slavų gentys. Materialinė kultūra, skyrusi šiaurinius iranėnus nuo pietinių baltų, ar- cheologų paprastai vadinama Juchnovo (gyvenamosios vietos vardas) kultūra. Iki pastarųjų metų Juchnovo kultūra buvo vieningai priskiriama B. H. Tonopos, O. H. Tpy6aučės, JIMHIBHCTHUECKHIi auaji3 THADOHHMOB Bepxuero Ilojnneniposba, Mocksa, 1962. ? Pavyzdžiui, po monografijos „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė ana- lizė“ pasirodymo įvykusiose dviejose plataus masto toponimikos konferencijose bent kelių pranešimų autoriai, nagrinėję baltiškų vietovardžių substrato problemą, rėmėsi ir mi- nėtąja monografija, plg. O. H. Topnees, K Bonpocy o nponcxoxXjteHHH THApOHHMA Mocksa, kn.: Bceecoiosnas kondepenunss no TonoKHMHKe CCCP (Tesucs 10K71afoB H CO- o6mennū), Jlennurpas, 1965, p. 100; A. C. Ctpeix ak, OCHOBHblE IHAPOHHMHYECKHE ape- aJibi Cpeaune-noanenposckoro JieBo6epexbssa, ten pat, p. 131; B. A. Kyukennu, I'aapoun- MHYECKHe HCCJIeJĮOBaHHS5S MH HCTOPHKO-reorpauyeckas PeKOHCTPYKUMS TONOHHMHUeCKOTO Aanamwagra, kn.: III pecny6aukancbka omomactuusa (rigponimiuna) koudepenuis (Tesn), Kuis, 1965, p. 31; B. I. Ilerpos, Baaruka i caaBika B rizpowimii Ykpainm, ten pat, p. 115. 239 slavams. Bene pirmasis šios kultūros slaviškumu suabejojo H. Mora, įtardamas, kad ji gali būti baltiška. Vienas žymiausių mūsų šalies archeo- logų P. Tretjakovas, Juchnovo kultūrą laikęs slaviška, vėliau (1963 m.) savo nuomonę pakeitė. Tačiau Juchnovo kultūros etninio priklausymo problema tuo dar nebuvo išspręsta. Šią problemą, naudodamas lingvistikos, ypač toponimikos, duomenis ir sprendžia archeologas V. Sedovas savo straipsnyje „Apie baltų-iranėnų kontaktus Dnepro kairiajame krante“. Nesigilinant į argumentacijos detales, galima paminėti svarbiausias išva- das, kurios daug padės lingvistams, besidomintiems baltų-iranėnų, bal- tų-slavų kalbiniais ryšiais. Visų pirma, autorius teigia, kad Juchnovo kul- tūra yra neabejotinai baltiška. Autorius rašo: „Detalus ankstyvojo geležies amžiaus archeologinio ir toponiminio žemėlapio sugretinimas rodo teisin- gumą išvados, kad dauguma iranizmų Paseimėje yra palikta skitų genčių..., ir leidžia manyti, kad didelė dalis baltiškos kilmės vandenvardžių Seimo baseine išliko iš tų laikų, kai čia gyveno Juchnovo kultūros gentys“ (p. 57). Ši išvada, paremta kruopščia lyginamąja materialinės kultūros reliktų Sei- mo baseine analize, visiškai patvirtina V. Toporovo ir O. Trubačiovo hipo- tezę apie baltų-iranėnų kalbų tiesioginių kontaktų buvimą Seimo baseine. Tačiau bene labiausiai kalbininkus sudomins baltų-iranėnų kontaktų data, nustatyta V. Sedovo straipsnyje. Vien tik kalbos duomenimis, kaip žino- ma, šios datos nebuvo galima nustatyti (lingvistinė hidronimų analizė geriausiu atveju gali parodyti tik santykinę šių kontaktų chronologiją). V. Sedovo nuomone, Juchnovo kultūrą į Paseimę atneša baltai apie V—IV a. pr. m. e. Baltų judėjimas į Paseimę greičiausiai vykęs iš šiaurės, gal būt, iš Desnos baseino. Vadinasi, baltų-iranėnų kalbų kontaktai turėję prasidėti apie V— IV a. pr. m. e. V. Sedovas, be to, bando nustatyti, kiek ilgai galėjo trukti baltų-iranėnų kontaktai. Jo nuomone, baltų-iranėnų kon- taktai, prasidėję apie V— IV a. pr. m. e., galėję tęstis kokius keturis penkis šimtmečius, t. y. iki mūsų eros pradžios. Paseimės iranėnų (skitų) gentys, baltams atėjus į Paseimę iš šiaurės, greičiausiai nepasitraukusios, o prieš mūsų eros pradžią buvusios ateivių baltų asimiliuotos. Iš to, kas čia pasakyta (net jeigu dalis šių teiginių ateityje būtų ko- reguojama), matyti, kad Seimo baseinas tikrai buvo baltų-iranėnų kalbų tiesioginių kontaktų vieta. Be to, dabar jau nėra jokios abejonės, kad Pa- seimės baltai — Juchnovo kultūros palikėjai — yra periferinė pietinių bal- tų grupė, ten atėjusi iš šiaurės vėliau ir, matyti, išnykusi anksčiau už kitus Dnepro baltus. Tad V. Sedovo straipsnis „Apie baltų-iranėnų kontaktus kairiajame Dnepro krante“, kurio pasirodymą iš dalies galėjo sugestionuoti anksčiau minėtosios V. Toporovo ir O. Trubačiovo monogralijos išvada apie baltų- iranėnų tiesioginius kalbinius kontaktus Seimo baseine, savo ruožtu ne tik patvirtino tą išvadą archeologinių duomenų analize, bet ir nustatė baltų- + 3 V. Sedovas yra parašęs ir daugiau darbų, susijusių su baltų praeitimi: B. B. Ce- 108, Cjnenbt BocTounoGaatuiickoro norpe6ajsuoro o6psa/ta B Kypramax ApeBHeli Pycn, «CoBerckas apxeojorns>, 1961, Ne 2, p. 103—121; B. B. Ce os, Kyprans arBaros, ten pat, 1964, Ne 4, p. 36—5l1, ir kt. 240 iranėnų kontaktų apytikrę datą. Metodologiniu požiūriu tai labai svarbu, nes toponimika ir archeologija, eidamos kartu, gali duoti labai svarbių ži- nių apie seniausią tautų istorijos periodą. Šiuo atveju įdomu yra tai; kad toponimika atliko vaidmenį žvalgo, kurio pėdomis eidami, kitų sričių tyri- nėtojai ne tik nesuklydo, bet ir patvirtino preliminarines toponimikos" iš- vadas. A. Vanagas SLAVŲ KALBŲ MORFOLOGIJOS ISTORIJOS BRUOŽAI II. C. Kysnenos, Ouepkn rio Mopo/iorau npacaaBsHckoro si3bika, Mocksa, 1961, 144 p. P. Kuznecovas, žymus slavų kalbų specialistas, savo knygoje nagri- nėja praslaviškųjų vardažodžio ir veiksmažodžio kaitybos sistemų susifor- mavimo klausimus, paliečia kai kuriuos tų sistemų raidos momentus slavų prokalbės metu. Autorius kalbinius reiškinius analizuoja, susiedamas vie- nus su kitais. Tai leidžia jam gana vykusiai atsekti priežastis, sukėlusias analizuojamuosius reiškinius. Praslaviškosios morfologinés sistemos susiformavimo ir raidos neįma- noma suprasti be baltų kalbų. P. Kuznecovo knygoje baltų kalbų duomenų analizė užima labai svarbią vietą. Prabaltiškoji morfologinė sistema iš visų indoeuropiečių kalbų yra artimiausia slavų morfologinei sistemai. Dėl tos priežasties P. Kuznecovas, tą artimumą gal kiek perdėdamas, vartoja terminą „bendroji baltų-slavų kalba“ (o6mecJraBsnoGajiTHicKHĖ si3bIK). „Bendroji baltų-slavų kalba“ (arba prokalbė) nei fonetikos, nei moriolo- gijos srityje nerekonstruota. Jos rekonstrukcija nepavyko nė kalbamosios knygos autoriui. Baltų ir slavų kalbų moriologinės sistemos yra panašios. tačiau ne identiškos. Antai vardažodžio kaitymo sistemose yra nemaža galūnių, kurias P. Kuznecovas nelaiko kilusiomis iš vieno šaltinio: vns. kilm. liet. rank-os (kur -os iš*-as) ir s. sl. Zen-y (kur -y P. Kuznecovas kil- dina iš *-om+-s); vns. jn. liet. sūnu-mi (kur -mi greičiausiai iš *-mf; ta; rodytų žemaičių -mi') ir s. sl. rabo-mo (kur -me iš *-mi); dgs. kilm. liet. vilk-ū (kur -ų iš *-gn) ir s. sl. rab-o6 (kur -» iš *-on, nes *-6n slavų būtų -ą), dgs. in. liet. vilk-ais (kur -ais iš *-gis) ir s. sl. rab-y (-y iš *-6is fo- netiskai negalėjo atsirasti). Cia suminéti fleksijos skirtumai gali būti labai seni, paveldėti iš indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Apskritai, baltų ir slavų kalbų vardažodžio fleksija yra labai panaši, tačiau tas panašumas atsirado ne dėl baltų ir slavų kalbų bendrų inovacinių pakitimų, o dėl to, kad baltų ir slavų kalbos jį paveldėjo iš ide. kalbinės bendrystės. Turint tai galvoje, terminas „bendroji baltų-slavų kalba“ atrodo nepagrįstas. Skaitant knygą, matyti, kad autorius ketina ne vienam baltų ir slavų kalbų morfologijos faktui ir reiškiniui, nors ir skirtingam, surasti bendra pamatą. Antai P. Kuznecovas teigia (tiesa, labai atsargiai), kad „bendroji "K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 566 (išnaša).. 16. Lietuvių kalbos gramatinė sandata 241