Tiesioginės ir netiesioginės kalbos ypatybės pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖ SANDARA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA TIESIOGINĖS IR NETIESIOGINĖS KALBOS YPATYBĖS PONTININKŲ IR VAKARINIŲ PUNTININKŲ TARMĖSE J. ŠUKYS Tiesioginė kalba pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėms¹, kaip ir apskritai šnekamajai kalbai, gana būdinga. Jeigu tai nėra dialogas, ją visada nurodo (savotiškai įveda) autoriaus žodžiai. Aprašomosiose tarmėse, kaip ir literatūrinėje kalboje, iš tiesioginę kalbą nurodančių autoriaus žodžių pats populiariausias yra veiksmažodis sakyti. S a k ó ášė jái: „Kã tũ.jė neatãnes?“² Pasigãrė vilks, s ã k a: „Aš jó (jau) dainūos!“ Tãs šòv s ã k a: „Nedainūk nedainiõk!“ (l. p.) Pnv. Aš Jūozu s a k õ-aki·s (j akis): „Diėvi mãna, išvės taũ iš kėla tas sėnberni·s, pamati·si!“ Mžš. Cigõnus s ã k a: „A žinẽ, pomì.lis: pirmu suvalgik tãva paršū.ku, a paskūn valgismi višči·ku (l. p.) Rgv. Veiksmažodis sakyti neretai pakartojamas net kelis kartus (prieš tiesioginę kalbą ir įterptas į ją arba tik įterptas į tiesioginę kalbą). Tokie sakyti pakartojimai ypač mėgstami, kai tiesioginė kalba kas pasakojama. Žvi.rbãls s ã k a „Nò, — s ã k a, — vẽš va põne, — s ã k a, — i bū.mõ nusipraũs, i pasižegnõj pris valgim, o dabã tõ nieka! (l. p.) Pnv. „Mēs seniau, — s ã k a, — bailėsan būdavem. Mēs, — s ã k a, — bijõdavem, drebėdavem, — s ã k a — ke aidavem pro tõ mẽškel. Gẽrė, — s ã k a, — kat jūs dabar drošėsan“ Kb. Aš jam s a k õ: „Labẽ· tū.nke, — s a k õ, — šneki, ti ãs ne viskã³ suprantū“ Mžš. Nė, ãnos (jis) pri-stoja (apsieme) pavõkt: „Nė, — s ã k a, — gerẽ, al (bet) dã šindė nepavõksi, — s ã k a: — unt ritõjos“ (l. p.) Tj. Veiksmažodis sakyti neretai priduriamas net ten, kur vienas tiesioginę kalbą nurodantis veiksmažodis jau yra. Põns k l a u š, s ã k a: „Tãu vaikū nebū.va, — kur tu gavẽ vaikų.? (l. p.) Užš. A pemenėli.s š l.d i n (pajuokia, erzina) vėlnū., s ã k a: „Nė, da nedūos ke- 1 Plačiau apie tas tarmes žr. J. Šukys, Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių būdingosios fonetinės ypatybės, LKK, t. 5, p. 175—183. 2 Vartojama kiek suprastinta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ (II leid. Vilnius, 1956, p. 105—118) transkripcija. Naujai įvestas tik ženklas ᴜ, kuriuo žymimas redukuotas žodžio galo balsis, artimas u, paprastai tariamas vietoje Ik. a ar u. 3 Senieji šios apylinkės tarmės atstovai taria ne visk·. 223 pù.res!“ (l. p.) Užš. Môč rọkuoj, sãka: „Maũ tõkos mar̃žos nereik“ Kb. Aš Varũ.si. (Veronika) vi.s kũrsto., sakõ: „Pajũni(k) gi, paragauk (alaus), gal nemunišme!“ Mžš. Alpù.ne (Alfonsa) bãras, sãka: „Nu kurĩ čì šũ.ni.! (kas gi čia dabar!)“ Mžš. Nėdavo. (pinigų), – pamišlijo., sakõ: „Jėgu mán užtrakt mukš?…“ Mškn. Skirtingai nuo literatūrinės kalbos, aprašomosiose tarmėse veiksmažodis sakyti su priešdėliais (atsakyti, pasakyti...) tiesioginei kalbai nurodyti vartojamas labai retai. Neužfiksuota šia funkcija ir veiksmažodžių tarti, prabilti. Be sakyti, kiek dažniau pasitaiko bartis, džiaugtis, juoktis „šneketi juokiantis, šaipytis“, klausti, liepti, loti „taukšti, meluoti“, prašyti, rėkti „šneketi šaukiant, bartis“, teirautis, žadėti ir kt.4 Šie veiksmažodžiai ne tik nurodo tiesioginę kalbą, bet ir stilizuoja ją, pasako veikėjo šnekėjimo būdą. Kazienė bãras: „Aini tũo keli, ti vi.s nẽškis medini-ku. (pagalį nuo šunų atsiginti)“ Mžš. Mar̃i džaugas: „Visai pasitaise kárve Nj. U Skodžene jũokas: „Vã, dabar i bũs tàu žéntus!““ Mžš. Anù lãksta api klaimu ir klãusi: Tarũ.t, dukrel, a jaũ baigi?“ (l. p.) Kng. Kumelì.te liepi: „Mėšk atãgalu rũnku káltu!“ (l. p.) Mck. Tas piršlì.s, žinẽ gi, lōji: „Aik (tekėk), poni bũsi – gulbės piena betrūks!“ Mžš. Prãjo e paprašõ: „Paskaitìk man, valkeli, tõ raštel!“ Kršk. Mergaitės rẽki: „Kadù čì sučečkavosi (supiaustysi kopūstus) rũnkom!“ – ruktũoji Mžš. Ji, mat, drusẽsne, tũoj teirãujas: „A nežìnot, kur čì tõ budėla, kur mi.ltus parduõdu?“ Mžš. Pats pi.rminiks gi žadėja: „Tãu, senũk, duosim!“ Kb. Šnekėjimą reiškiantis autoriaus kalbos veiksmažodis dėl trumpumo kartais nepasakomas. Tokiu atveju intonaciškai išryškinamas kitas autoriaus kalbos veiksmažodis, paprastai parodantis veiksmą, kurį atlikdamas, veikėjas taria savo žodžius. Veiksmažodį čia gali pavaduoti ir ištiktukas. Dũ.kteres tik galũ.nd sãva nags: „Gerẽ, padarìsim!“ (l. p.) Užš. Tas pràkete terbu: „Li.skit visi terbon!“ (l. p.) Stmb. Stakienė špi.gu pakìšė: „A matẽ. – tiek i tegãusi!“ Gtn. Tėvus kũ.mšči tr.in.kį stalan: „Tilẽk to var̃lu!“ Mžš. Kitais atvejais, norint pasakojimą pagyvinti, padaryti jį dinamiškesnį, autoriaus kalboje pasakomas tik veikėjas, kurio yra tiesioginė kalba. Ta veštrì.te: „Kar kar kár, ẽsmėsk mán vienõ rešõl!“ (l. p.) Kršk. Li.esene: „Al tẽgi, jũ.m árti – nebegalẽjot iškást [paslėpto aukso]!“ Mžš. Sãkom: „Užũ.kus, nabagẽli.s!“ U tàs sturẽ: „Užũ.kus, nabagẽli.s!“ (l. p.) Mžš. 4 Aprašomosiose tarmėse tiesioginę kalbą gana dažnai nurodo ir nelietuviškos kilmės veiksmažodžiai: duyutis „stebėtis“, durnavoti „vadinti kvailiu, niekinti“, loj(y)ti(s) „barti(s)“, mįslyti (jaunesni pasako ir galvoti), rokuoti „sakyti, pasakoti, teigti“, šidyti „erzinti, pajuokti“. Jaũ dã buvō, dĩ.vidavęs (stebėdavausi), durnavōdavo: „Ka tõ apsnūdė, te ištraukė [pinigus]“ Pnv. Kã pradėjālōjitis: „Ok tũ, – sãka, – sũ.sko, parši tũ!“ Nrb. Aš mĩ.sliji: „Žmunẽl (moterėle), kãt i mokìtis reiki sveikãtas!“ Mžš. U Skrebė vã atẽja, ruktũoji: „Ni tũ prašìk, ni tũ gaũsi!“ Gtn. Tũ vaiku, mukìkle, žinẽ, tũoj ši.dinu: „Kavalierì.s sũ pamũ, vi.re kõši. sũ smal...“ Nn. 224 Kai veikėjai jau buvo išvardyti ir klausytojui aišku, kieno yra žodžiai, tiesioginė kalba kartais nurodoma tik vienu veiksmažodžiu (sakyti, klausyti ir kt.). Tam laik mės boróks vėžem ont rū's (i rūsi). Sāka: „Bobū, a nesōsāle.“ Sāko: „Ge šo perštenem“. Sāka: „Ge nōse be neįštetu!“ Kršk. Klāus: „A tāu patīnik [jaunikis]?“ — „Ne, nepatīnik, — sāka, — baržd kaip strazda (1. p.) Pnv. „Pėtrikien, — sāka, — ateik pagedō, kaip aš numirši!“ — „Oje“, — sāko, — tik mirk!“ Ksp. Autoriaus kalba beveik visada eina prieš veikėjo kalbą. Į tiesioginę kalbą įterpti ar pasakyti po jos autoriaus žodžiai pasitaiko retai; kiek dažniau tik tuo atveju, kai jie kartojami. „I aš, — sāka, — dėja [druskos]: vės dėd, i aš dėja.“ Pnv. „Nėr či, — sāko, — vietas pargulti (atsigulti pamiegoti), — aik pas māmų!“ Mžš. „Kūrgi tas jų su. tūrgos?“ — sāko. „Aš nesuprūnitū, kas či i'ra“, — sāka Tj. Kartais tiesioginė kalba perkerta autoriaus kalbos sakiniu, kuris tęsiasi dar po tiesioginės kalbos. Dabār sāka un tēvu. (tėvui): „O tv nikštūke, tv nieka neišmane!“ — išvertė akis. Mžš. Tiesioginė kalba, neprarasdama jai būdingos intonacijos, gali įeiti į sudėtinio sakinio sudėtį. Vaikė — viens sāka: „Aik un tū [gyventi]“, kīts sāka: „Aik un tū“. Pbr. Kūti dievi: išlendu kūki bōbō iš kūkās terpū. vartės, tūoj apipūlō pukvs didžāusi (~ ias) — vienū: „Mān“, kitū: „Mān“, i išgrēbti (išperka) sviestu, kur geresnīs Mžš. Būdava, sāka: „Tavi ti veš, kur trešku kūne“, — mutā ir Trošktūne Rgv. Kito asmens tiesioginę kalbą aprašomosiose tarmėse, kaip ir literatūrinėje kalboje, galima perteikti netiesioginės kalbos pavidalu. Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine, paprastai kinta tarinio nuosaka, kartais ir tarinio sudėtis, pasikeičia asmeniniai įvardžiai5. Ji tampa šalutiniu sakiniu, prisijungusiu prie pagrindiniu sakiniu virtusios autoriaus kalbos. Pontininkų ir vakarinių puntininkų plote netiesioginė kalba reiškiama nevienodai. Nuo Latvijos TSR sienos iki Karsakiškio pontininkai ir vakariniai puntininkai, nors ne visai nuosekliai, vartoja dalyvinę netiesioginę kalbą. Jis sāke, ka mātis iš tōla māšinu. Kld. Šindē sāke pro rādiju, kā kūr ti ladzē būvi. RdN. Sāka, ka dri.bis no lieptu. Stmb. Minėtame plote, kaip ir literatūrinėje kalboje, vartojamos tarinį ar tarinio grupę sudarančios konstrukcijos su netiesioginės nuosakos dalyviu. Vėlne. žmogus, melāgi.s tasē. Špēlōks: rādiju. nusipirka iš Meilūna Tilta-galiū, a sākasi iš Lēningrāda piški.6 Krs. 5 J. Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963, p. 407. 6 Beveik visi pontininkai ir pietų vakariniai puntininkai šiuo atveju sakytų: „...sakasi iš Leningrado pirko, o dar dažniau ...saka iš Leningrado pirka, ...saka, kad iš Leningrado pirka.“ 15. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 225 Nuo Karsakiškio į pietus (pvz., apie Miežiškius) netiesioginės dalyvinės kalbos pasitaiko tik pėdsakai. Sãke, kad I.gñus bũ.cik (lyg) sakũñt⁷ (sakąs), kãt bũs išrinktũ nãujĩ mili.ciji MžŠ. Likusieji vakariniai puntininkai ir pontininkai, tiesioginę kalbą versdami netiesiogine, tiesioginės nuosakos tarinių netiesioginės nuosakos dalyviais paprastai nekeičia⁸. Perteikti netiesioginę kalbą čia dažniausiai padeda modaliniai žodeliai, paprastai slaviškų skolinių perdirbiniai: bũk, bũktai, bucik (beje, jie gali pasitaikyti ir tiesioginėje kalboje). Teisĩ-be, šĩndẽ Jeneškẽl gẽrdẽja, kã Jarašõnẽlis ẽšvažiõj pas tẽvs bũ.kte Gts. Kalb, kãd tõ (ta) namẽl bũ.k jis atpirka Srk. Šnekẽja, bũ.cik darbãdẽn. jãm nũ.brauke a arũs sumãžina MžŠ. Vietomis vakariniuose puntininkuose abejonę dėl minties tikrumo rodo įterpiniu einanti sustabarėjusi dalyvio forma esą9. Plẽpẽja žmõni.s, kãd Bruõnene asũ jõ iširãšẽ iš ligõninẽs MžŠ. Kai netiesioginė kalba išlaiko tiesioginės kalbos tarinį nepakitusį, modalinių žodelių bũk, bũk tai, bucik, esą gali ir nebūti. Tokiu atveju aiškiai nepažymima, kad perteiktieji žodžiai ar mintys yra ne paties autoriaus, o kito asmens. Visi gi ũ.že (šne kėjo), kã dau(g) kas atpĩks MžŠ. Tadũ tie žmonĩs nũ.neše jái tũ. plũoštų linũ ir sãka, kai pónus lĩepe išausĩt mãrškinis (l. p.) Rdž. Kartais veikėjo kalba prie autoriaus žodžių čia gali būti prijungta nejungtuku kad, o tik intonacija. 7 Miežiškiuose ši sustabarėjusi esamojo laiko dalyvinė forma giminės ir skaičiaus nerodo: Jõ (jau) bũvabelukẽnĩt (bebėgęs). Jõ (jau) bũvẽ bemukẽnĩt (bemokanti). Jõ (jau) bũ.vasakũnĩt (besakanti), kat ais grĩ.çon, al tũ atjẽ, i nebẽja MžŠ. 8 Plg. J. Balkevičius, min. veik., p. 408. J. Jablonskis ir kiti ankstyvesniųjų lietuvių kalbos sintaksės vadovėlių autoriai tokius sakinius taisė, tiesioginės kalbos veiksmažodžius šalutiniame sakinyje keisdami dalyviais, žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. 1, Vilnius, 1959, p. 528 tt.; M. Durys, Lietuvių kalbos sintaksė, Kaunas, 1927, p. 74 tt. Senieji lietuvių kalbos raštai, kurie, tiesa, daugiau atstovauja to meto rašomajai kalbai, netiesioginę dalyvinę kalbą rodo gerai susiformavusią ir dažnai vartojamą. Net vakarinių puntininkų kaimyno K. Širvydo „Punktuose sakymų“ skaitome: Todrin ir pats Dowids ieszko Diewo, szaukia iop, budina ii kayp ažumigusi, sakos essus apłaystas, skundžias essus arti prapulties... I 199. Apas z tatas sako, gieresni sunti paimt motery, negi degt I 232. Pačiu tiktay tikieimu sakos busiu iżganitays I 258. Daugiau negu šių dienų pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse netiesioginės dalyvinės kalbos pavyzdžių galima rasti ir A. Baranausko tekstuose, užrašytuose iš tų pačių tarmių ploto. Kas ča par tokių patrovų? — pradėja dyoytęs’ karãlis sakydamis, kãd nėsũs mãtis tokĩos patrovos BM 94 (Brž). Gaspadõris išz tã džiõuksma (für džiõuksma) pradėja gir’tis’ kãd jis tur̃ius sãwa locnu kãr’wi, labẽ gražiu... BM 78 (Vb). pribuvi unt karãłu sãkesi jie išzwadavẽi jõ dukteris ir parõde tās gãlveus BM 113 (Ssk). 9 Literatūrinėje kalboje šiuo atveju neretas įterpinys girdi, žr. J. Balkevičius, min. veik., p. 406. Aprašomosioms tarmėms jis nebūdingas. 226 Lėvunus sáke, Lādze išraudóje (išpraše) tris šimtus rū.blų. Mžš. Žmó-ni.s p l a u š k i, Skemuni· si stebū·kle p a s i r ó d e Mžš. Abiem atvejais netikrumo atspalvio, kuris būdingas dalyvinei kalbai, lyg ir nėra, tačiau negalima tvirtinti, kad šalutiniais sakiniais veikėjo kalba atkuriama tiksliai. Greičiausiai, čia tik atpasakojamas pasakytos minties turinys. Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse nereta negrynoji tiesioginė, arba pusiau tiesioginė, kalba10. Tiesioginė kalba čia pasakoma šalutiniu sakiniu su jungtuku kad, nepakeitus nei tarinio nuosakų, nei įvardžių ir išlaikant visas kitas struktūrines ir stilistines tiesioginės kalbos ypatybes11. Sunku pasakyti, ar negrynoji tiesioginė kalba yra tokio pat tikslumo, kaip tiesioginė kalba12, tačiau, be abejo, veikėjo žodžiai negrynojoje tiesioginėje kalboje perteikiami daug emocionaliau ir vaizdingiau, negu netiesioginėje kalboje. Netiesioginė kalba neperduoda nei įterpinių, nei kreipinių, nei jaustukų, nei kitų modalinio ar emocinio pobūdžio žodžių, o negrynojoje tiesioginėje kalboje visa tai išlieka. Ti jis jei (jai) i s á k a, ka tų, Svaldenieñ, nebijók: iš di.dela dėbeša — mažų letós! Mžš. Jeni·te ráudv baísąusi, kąt, ūi, kurġi dabar mán pasi-dėt? Mžš. Aš patilėjo patilėjo i s a k ó, ka, m á n r ó d a s, tas séni.s ženi̇sis (ves) vėl Nn. Patys dažniausi tokie negrynosios tiesioginės kalbos atvejai, kur jungtuku kad prijungta tiesioginė kalba eina šalutiniu papildinio sakiniu. Tačiau pasitaiko tokiu būdu susidariusių ir šalutinių tikslo, priežasties, būdo aplinkybių bei veiksnio sakinių. 1. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai papildinio sakiniai. a) Šalutinio sakinio veikėjas — pirmasis asmuo, o tarinys — tiesioginės, kartais liepiamosios nuosakos veiksmažodis: Malūnininkas įsáka, kad aš jį. (vaiką) mažu. sugavó. ū.pę plaukunti. su lōv (1. p.) Užš. Tokiu· bū·dava ū·kiniku., te pjáun i pjáun — n e s a k i s, k a t s e s k i m, p a s i l s e k i m Pbr. Jis užgirda: gubernátarus su draugu šnėkv viduj, k a t a i s m a karālaus vōki ir n u t r ó t i s m a (nunuodysim) (1. p.) Mck. Apkabi.na, pabučava, p a s i s á k e, k a t a š a s ū t á v a v i r v s (1. p.) Alkn. 10 Dėl termino žr. A. H. Гвоздев, Современный русский литературный язык, t. II, Москва, 1958, p. 279. 11 Lietuvių literatūrinėje kalboje negrynoji tiesioginė kalba netoleruojama, nors daugeliu tarmių ir tautosakai nėra svetima. Iš aprašomųjų tarmių ploto tokios kalbos pavyzdžių randame ir A. Baranausko tekstuose. Teip tá dvāra póñs sáka, kad ir m’ās n’agálum tám dvār’ gewá’nt’?, ir m’ās išvažiuojam kitór gewá’nt’ BM 161 (Jnšk.). Téws n’amorėja dà sakýt’; ál sūns pasákė, kad žionó, bō pažadėję mán (velniu) BM 160 (Jnšk). ...wānaga parkalbėja žmógiszke kád naszauk, ál par’n’ās’zk namō ir p’anėk jańtion mės, ò pažk ās tau užnagrádes’ BM 158 (Jnšk). 12 A. Molotkovas, aptardamas analogiškas rusų kalbos senųjų raštų sintaksines konstrukcijas su jungtuku яко, teigia, kad svetimos ar paties veikėjo kalbos šios konstrukcijos tiksliai neperteikia (А. И. Молотков, Особые синтаксические конструкции для передачи чужой речи в древнерусском языке, «Ученые записки Ленинградского Гос. Университета», серия филологических наук, вып. 61, 1962, p. 192). 227 b) Šalutinio sakinio veikėjas — antrasis asmuo, o tarinys — liepiamosios, kartais — tiesioginės nuosakos veiksmažodis: Ir prisākė dukterim, kad būvikit jį (žaiskit su juo) ir neišlįskit, kol aš adėkš (1. p.) Užš. Rėk, āks ēspūts, kad rādė Gln. Viens lābė verėke, prašė, kad dovanōkit mān givībę, — sāka, — aš nekalts Pnv. Tadū pamote išējus sāva dūkterei viresnei liepī, kad aik tū nuskin[k] [rožė] (1. p.) Kng. c) Šalutinis sakinys beasmenis: Unt ritojos atein, pas klebōnu Taujēnasun ir dabar kū.nige pasāka, kat pas mun vaidēnase Ksp. 2. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai. Šalutinio sakinio tarinys čia paprastai reiškiamas liepiamąja nuosaka. Paskai vėl sustōja [šoferis], kad lį.pk (kad aš išlipčiau) Mžs. Te Jū.rgi.s atvažiava, kat prašom un pagraba: mučekėla pasimirė (t. y. atvažiavo kviesti į laidotuves: pamotelė mirė) Mžs. Nū tai anū gana, tai jai dā uždūodu darba: pākulū duōdu, kat suverpk ir išāusk (kad ji, našlaitė, suverptų ir išaustų) (1. p.) Kng. Paskum keli, kat kēlkis: vari’sme kārvi namō (kad keltųsi, nes reikės varyti karvę namo) (1. p.) Kng. 3. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai. Atėjė brōlene ir išvārė, kāt tū aik unt sāva gimīns, tū man nereikaling (kad eičiau pas savo gimines: aš jai nereikalinga) Pbr. Tēvas parsigūnda, kāt māna vaikēlai sugriža namō (kalbama apie tėvo vaikus, nes jis pats juos, raganos žmonos verčiamas, išvarė) (1. p.) Mck. 4. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai. Jų tariniai reiškiami liepiamąja nuosaka. Žodis, kurį šie sakiniai aiškina, — pagrindinio sakinio būdo aplinkybė teip „taip“. Jām tēp apsirēiškė, kāt nuplēšk stōgu ir iškū.lik tōs šaūdus, tai būs pelū (1. p.) Mck. Tai kū.nigas jam pātare teip, kāt vēškit namō Šlt. 5. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai veiksnio sakiniai. Būva pasakīt no valdžos, kat trēs mets tūref gevēnī, kōl pastatīsėf sāva (trobas) Kršk. Māt, pasiroda, jū susitarto, ka lō tilēk i aš tilēsi. Mžs. Negrynoji tiesioginė kalba nėra svetima ir kitoms lietuvių kalbos tarmėms, ypač toms, kurioms dalyvinė netiesioginė kalba nebūdinga. Negrynosios tiesioginės kalbos pavyzdžių galima rasti ir latvių13, rusų14 kalbų tarmėse. 13 Pavyzdžiui, netoli aprašomųjų tarmių esančio Elėjos rajono Vilcės apylinkėse šalia Tēs teīca, ka es esuōt satīc’s vīna brālī sakoma ir Tēs teīca, ka es satīku vīna brāli (iš Latvijas TSR Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto rankraštinės dialektologinės medžiagos). Žr. taip pat: Latviešu valodas dialektoloģijas atlanta materiālu vāksanas programma, Rīgā, 1954, p. 110; Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, t. II, Rīgā, 1962, p. 905. 14 Žr. A. B. Шапиро, Очерки по синтаксису русских народных говоров, Москва, 1953, p. 60; В. И. Собинникова, Строение сложного предложения в народных говорах, Воронеж, 1958, p. 157—162. 228 Išvados 1. Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse vartojama tiesioginė, netiesioginė ir negrynoji tiesioginė, arba pusiau tiesioginė, kalba. 2. Populiariausias tiesioginę kalbą nurodantis autoriaus kalbos veiksmažodis yra sakyti. Jis dažnai kartojamas kelis kartus, o kartais pleonastiškai priduriamas net ten, kur vienas tiesioginę kalbą nurodantis veiksmažodis jau yra. 3. Autoriaus kalba dažniausiai eina prieš veikėjo kalbą. 4. Dalyvinė netiesioginė kalba aprašomųjų tarmių plote vartojama tik šiaurėje (nuo Latvijos TSR sienos iki Karsakiškio). Likusiajame plote svetima kalba atkuriama, nevartojant dalyvių. Neretai čia padeda modaliniai žodeliai būk, būktai, bucik, esą. 5. Aprašomosiose tarmėse dažna negrynoji tiesioginė kalba. Tiesioginė kalba, nepakeitus nei tarinio nuosakų, nei įvardžių ir išlaikant visas kitas struktūrines ir stilistines tiesioginės kalbos ypatybes, čia pasakoma šalutiniu papildinio, kartais šalutiniais tikslo, priežasties, būdo aplinkybių ar veiksnio sakiniais, prijungtais prie pagrindinio sakinio jungtuku kad. ПРЯМАЯ И КОСВЕННАЯ РЕЧЬ В ГОВОРАХ ПОНТИННИНКОВ И ЗАПАДНЫХ ПУНТИННИНКОВ Й. ШУКИС Резюме В литовских говорах понтиннинков и западных пунктиннинков прямая речь по структуре и по модальности бывает разнообразной. Вводные слова автора, как правило, предшествуют прямой речи. Самым популярным глаголом вводных предложений является sakyti (говорить). Нередко он плеонастически употребляется при других глаголах вводного предложения, напр.: Pōns kláus, sāka: „Tāu vaikū nebūva, — kur tu gavē vaikū.? (Ужушиляй, Биржайский р-н.) Часто он вводится в прямую речь как повтор, напр.: Žvīrbājs sāka: „Nō, — sāka, — vės va pōng, — sāka. — i bū.rno musipraus, i parsīžegnoji priš valgimo, o dabā tō nieka!“ (Пинява, Паневежский р-н.) Иногда авторскими словами указывается только субъект, речь которого передаётся, напр.: Ta vęštīte: „Kar kar kār, ešmešk man vieno rešotel!“ (Кряушишкий, Пасвальский р-н.) Если субъект ясен из ранее сказанного, он обычно не именуется, напр.: Kláus: „A tāu patīk [jaunikis]?“ — „Ne, nepatīk, — sāka, — bāžā kaip strāzda (Разговор отца и дочери) (Пинява). Косвенная причастная речь, — и то с некоторой непоследовательностью, — употребляется лишь на севере описываемых говоров — близ границы Латвийской ССР. При этом, как и в литературном языке, глаголы заменяются соответствующими формами причастий, местоимения 1-ого и 2-ого лица — местоимениями 3-его лица, напр.: Šindē sāke pro rādiju, kā kur ti ladē bū.v.i. (Немунеле Радвилишкис, Биржайский р-н). На остальной территории данных говоров иллюзия косвенной речи создаётся не употреблением причастий, а вводными модальными словами — вариантами заимствований būk, būktai, bucik (будто) или окаменевшей (имеется в виду система данных говоров) причастной формой esą, напр.: Kalb, kad tō (ta) namēl bū.k jis a p i r ī k a (Серекеняй, Паневежский 229 р-н). Plepėja žmònis, kàd Brùonene asž jò· isirãšė iš ligòninės (Межишский, Паневежский р-н). Нередко также встречается так называемая полупрямая речь, когда прямая речь становится придаточным предложением только при помощи союза kad, без всякой замены глагольных форм и местоимений, напр.: Tadù pāmote išėjus šàva dù-kterei viresnei liepi* kàd aik tù nusik.nk (Кунгишский, Укмергский р-н). Te Jùrgi.s a t v a ž d a v a, kàt p r d š o m un pãgraba: tučekgìla pasi.mire (Межишский). Чаще всего — это придаточные дополнительные, а иногда — цели, причинные, образа действия, подлежащие.