Latvių kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai

LIETUVIYU KALBOS GRAMATINE S A N.D-A R A LTE UV LOS TSR MOKSLY AKADEMIJA LATVIŲ KALBOS POVEIKIS PALATVĖS VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ ŠNEKTŲ GRAMATINEI SANDARAI A. JONAITYTĖ Lietuvių ir latvių kalbos, būdamos artimos giminaitės, turi daug įvairių bendrų dalykų: žodžių, morfologiniy formų, sintaksinių konstrukcijų ir kt. Ypač daug tokių bendrybių su latvių kalba turi Latvijos TSR pasienyje esančios lietuvių kalbos tarmės. Jose, be senų bendrybių, dar pasitaiko ir įvairios rūšies latviškų skolinių, įgytų per ilgą tarpusavio bendravimą. Nors, apskritai, tas bendravimo ir skolinimosi procesas iš esmės daugiau ar mažiau panašus visose palatvės lietuvių kalbos tarmėse, tačiau kiekvienoje iš jų jis turi dar ir savitų, tik jai vienai būdingų bruožų, nes tiek bendravimo platumas, tiek ir latvių kalbos poveikio stiprumas bei pobūdis nėra visur vienodas. Šiame straipsnyje bandoma kiek panagrinėti, kaip latvių kalba yra paveikusi šiaurės vakarų aukštaičių visuotinio kirčio atitraukimo zonos šnektas! ir kokios to palyginti stipraus poveikio priežastys. Kadangi nedideliame straipsnyje aprėpti ir žodyno, ir gramatinės sandaros skolinius neįmanoma, tai čia daugiau paliečiamos tik bendrosios latvių kalbos poveikio priežastys ir panagrinėjamos ryškesnės morfologinés ir iš dalies sintaksinės bei fonetinės latvybės, o taip pat dėl latvių kalbos poveikio atsiradusios tam tikros naūjos minėtųjų šnektų raidos tendencijos. Tiek leksinių, tiek gramatinių latvių kalbos skolinių nagrinėjimą smarkiai apsunkina tai, kad toli gražu ne visada pavyksta rasti tikslią ir griežtą ribą, skiriančią atskirus skolinius nuo senų pačių tų šnektų bendrybių su latvių kalba. O iš kitos pusės, pasitaiko ir tokių atvejų, kada beveik neįmanoma nustatyti, ar atskiras žodis bei gramatinė forma yra skolinys iš latvių kalbos, ar tik iš gretimų lietuvių kalbos tarmių, kurioms tas žodis ar forma yra sena bendrybė su latvių kalba, kadangi, kaip jau minėta, tiek bendrybės, tiek skoliniai atskirose palatvės lietuvių kalbos tarmėse gana įvairuoja. Dėl to straipsnyje tokiais neaiškiais atvejais stengiamasi pateikti kuo daugiau turimos medžiagos, bet nuo sprendimo paprastai susilaikoma. ! Tai Joniškio r. Skaistgirio ir Žagarės apylinkių, Šiaulių r. Gruzdžių, Šakynos ir Šiupylių apylinkių ir Akmenės r. Kruopių apylinkių šnektos. 171 Skoliniai gali ateiti dvejopai: per raštų kalbą ir tiesioginių ar netiesioginių kalbinių kontaktų metu iš lūpų į lūpas. Mūsų tiriamųjų šnektų atžvilgiu pirmasis atvejis nebūdingas. Per raštus į tas šnektas latvybės beveik negalėjo patekti, nes latviškos knygos jų plote nebuvo paplitusios, o plačiau skaitomuose lietuviškuose spaudiniuose latvybių nebuvo. Šiek tiek skolinių, ypač žodyno, į tas šnektas yra patekę netiesioginių kontaktų būdu — per gretimas aukštaičių ar žemaičių tarmes, bet didžiausia dalis — tiesiog iš gretimų latvių kalbos tarmių, su kuriomis tiesioginiai kontaktai buvo labai stiprūs. Gyvendami netoli Latvijos (dar neseniai vietos žmonių vadintos Kuršū), aprašomųjų šnektų ploto gyventojai daugiau ar mažiau bendravo su latviais. Tas bendravimas ne visais laikais yra buvęs vienodai intensyvus. Pvz., prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, tarp Lietuvos ir Latvijos nebuvo valstybinės sienos, ir gyventojai, ypač po baudžiavos panaikinimo, galėjo laisvai bendrauti. To bendravimo progų buvo įvairių. Pirmiausia paminėtini bendri turgūs, mugės netolimoje Rygoje ir Žagarėje, kuri, iki nutiesiant pro Joniškį geležinkelį, buvo gana stambus šiaurės Lietuvos prekybos punktas. Toliau, ne taip maža šių šnektų ploto dvarininkų turėjo dvarų ir Latvijoje, o kai kurie Latvijos dvarininkai — aprašomųjų šnektų plote. Dėl to vykdavo šioks toks dvarų darbininkų kilnojimasis — iš Lietuvos į Latviją ar atvirkščiai. Be to, daugiausia jau po baudžiavos panaikinimo, daug to ploto lietuvių eidavo tarnauti pas stambesnius Latvijos ūkininkus arba važiuodavo dirbti į Latvijos miestus — Rygą, Mintaują (Jelgavą) ir kt. Susikūrus buržuazinėms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, šis laisvas bendravimas buvo kiek suvaržytas, nes atsirado valstybinė siena, kuriai pereiti reikėdavo daugiau formalumų. Bet ir tada daug to krašto lietuvių parsisamdydavo stambesniems Latvijos ūkininkams ir ilgesnį laiką pragyvendavo Latvijoje. Lietuvai ir Latvijai tapus tarybinėmis respublikomis, uždaros sienos tarp jų nebėra, ir bendravimo niekas nebevaržo, todėl dabar ypač padidėjo gyventojų kilnojimasis iš Latvijos į Lietuvą ir ypač iš Lietuvos į Latviją: iš Lietuvos į Latviją žmonės važiuoja į netoliese esančius stambius pramonės centrus, o iš dalies ir į kolūkius bei tarybinius ūkius. Dėl tokio plataus bendravimo su latviais dauguma aprašomųjų šnektų atstovų supranta, o daugelis ir gerai kalba latviškai. Be bendravimo „per sieną“, ir pačiame tų šnektų plote, ypač atskirose jo vietose, gyveno nemaža latvių, kurių kalba vietines šnektas yra veikusi „iš vidaus“, t. y. jie kasdien bendravo su savo kaimynais lietuviais ir į jų kalbą taip pat įnešė kai ką savo. Pavienės latvių sodybos buvo išsimėčiusios visame aprašomųjų šnektų plote, o didesnių latviškų „salų“ yra buvę apie Šakyną, Žarėnus-Latvelius, Girkančių, Kyburių, Auksučių kaimus ir kt. Šiuo metu tos „salos“ jau beveik asimiliuotos lietuvių daugiausia per mišrias vedybas. Pažymėtina, kad tokių mišrių šeimų nariai dažniausiai yra dvikalbiai — vienodai gerai moka ir latviškai, ir lietuviškai. Šių šnektų plote laiviai, atrodo, yra pradėję kurtis 18 a. antroje pusėje, bet daugiausia jų atsikėlė 19 a. Mat, daugelis to ploto dvarų, ypač 172 buvusiųjų feodalinės Lietuvos karališkųjų dvarų, po Lietuvos—Lenkijos padalinimo įvairiais būdais ilgainiui atiteko caro didikams — Kuršo dvarininkams vokiečiams, pagrindinius dvarus turėjusiems Latvijoje: Bukaičiuose (Bukaiši), Kalno muižėje (Kalnamuiža), Medžio muižėje (Mežamuiža), Elėjoje (Elėja) ir kt. Tų Kuršo dvarų žmonės nuolat turėjo važinėti darbams į savo ponų dvarus Lietuvoje, o daugelis jų ir ilgesniam laikui apsigyvendavo šiems dvarams priklausančiose žemėse kaip miško sargai, lauko darbininkai, dvarų prievaizdai, ūkvedžiai, amatininkai ir t. t. Ilgainiui daugelis jų įsigijo čia savo žemės ir tapo pastoviais gyventojais. Jų kūrimasis ypač sustiprėjo, kai buvo pradėta sklypais pardavinėti kai kuriuos šiuos dvarus. Kiek daug tame Lietuvos krašte 19 a. gale gyventa latvių, galima spręsti iš A. Bylenšteino pateikiamų duomenų. Jis rašo, kad Kauno gubernijos Šiaulių liuteronų parapijai su trimis jos didelėmis filijomis — Alkiškiais, Zagare, Joniškiu — priklauso 10.000 tikinčiųjų?, ir nurodo, kad tai daugiausia dar neseni atsikėlėliai*. Kur tokia latvių kolonija buvo senesnė ir didesnė, ten liko ne tik šiaip įvairių skolinių, bet ir smulkesnių toponimų. Plg. ir šiandien tebegyvus Girkančių miško dalių vardus: dAdZules ~ Afidziulés, plg. lat. asmenvardį Andžis; circiniškes ~ Circiniškės, plg. lat. circenis „svirplys“; ma-lines ~ Malinės, plg. lat. mala, malina „kraštas, kraštelis, pakraštys“, ar, gal būt, malene „šalpusnis“ ir kt. Panašių latviškų toponimų pasitaiko ir kitur, pvz., Mantėriškių miško dalies (raisto) vardas nilaikis ~ Nilaikis, plg. lat. nelaikis „velionis, numirėlis“. Mažiausiai latvių kalba yra paveikusi aprašomųjų šnektų fonetiką. Ryškiausias to poveikio pavyzdys yra tiktai atskirais atvejais iš žodžio vidurio į pirmąjį skiemenį atitraukiamas kirtis, pvz.: girkančei ~ Girkafičiai (kaimas), gūdri'be ~ gudrybė, nėlaime ~ nelaimė“, pasaulis || pasaule ~ pasaulis, -ė, Zagare ~ Žagūrė, rečiau: kėpure ~ kepūrė, mérgele ~ mergėlė, vi‘relis ~ vyrélis. Dar galima paminėti, kad greta įvairių pačių ty šnektų raidos faktorių ir iš dalies gretimų žemaičių dounininky, o atskirais atvejais ir dūnininkų šnektų poveikio, latvių kalba per atitinkamas leksines bendrybes ir skolinius, atrodo, padeda stiprinti tiriamųjų šnektų aiškią tendenciją plačiai apibendrinti trumpus kirčiuotus balsius a ir e vietoj Ik. pailgintųjų, pvz., abre „lovio formos duonkubilis“, amac, atmatas „užleistos, nebedirbamos dirvos“, gabals (greta gabals), képses „niek. kojos“, lakac „didelė vilnonė skara“, šėškus „šeškas“. Pagaliau, tiesa, labai retai, pasitaiko atskirų tikrai lietuviškų žodžių, kuriuose mišrusis dvigarsis an yra pakitęs visai taip, kaip latvių kalboje, pvz., apie Skaistgirį, Sakyna, Žagarę vartojamas krūminio danties pavadinimas garuokštinis dantis, šalia gretiminės normalios formos garankš- * A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13 Jahrhundert, St. Petersburg, 1882, p. 4. 3 Ten pat, p. 5. * Gali būti ir Zemaitybe, plg, Kuršėnų nélaimi. 173 tinis dantis®. Tas reiškinys, be abejo, susijęs su latvių kalba, tik nežinia, ar jis aiškintinas tiesioginio tos kalbos fonetinio poveikio rezultatu, ar, gal teisingiau, laikytinas savotiškais natūraliais latviško an atliepimo izoglosos perėjimo į šiaurines lietuvių kalbos tarmes pėdsakais. Daugiau įtakos latvių kalba yra turėjusi tų šnektų morfologijai, ypač žodžių darybai. Ne be latvių kalbos įtakos tose vakarų, o taip pat ir gretimose vidurio aukštaičių (pvz., Joniškio) ir žemaičių dūnininkų (Kuršėnų) šnektose yra atsiradusi veiksmažodinių daiktavardžių priesaga -šena || -šenas (sangrąžinių daiktavardžių paprastai -šenos), atitinkanti lk. priesagas -imas, -sena, pvz.: ant riSenas (ritimo „imtynių“) tėip isimiklines, ka baisu; po'- pietu', prėš sd'ules lė'išana (leidimąsi) prijo'j Rkri“škeline (kryžkelę) Dilb; gėršeanas (gėrimo) prė' ano" nebūdd'va; net apsiverkau iš to“ žviekSena (dėl to žviegimo) Sk; pirma naktis — ne guléSena (guléjimas, miegojimas) Žg; o“ ant d'rkle jo'Sens (jojimas) — dulkt, dūlkt kiek tik arkli's ga'l kaip a'mals & je, tai ju čišens (ėjimas) būva! Kyb; gdlvo's sūkšens (sukimas) dr td'm moé-ki-ta'm žmogui (mokytas žmogus taip pat turi sukti galvą) Darg; šėndie jau nėbeišeis važūošena (važiavimas); riej i riej ta' vi'ra viena riešena (vienu riejimu, t. y. be paliovos); nu, kas če par bld'usti'šeno's (bliaustymasis, šūkavimas)! Škn. Plg. lat. būšana „buvimas“, došana „davimas“, iešana „ėjimas“. Vediniai su -šena || -Senas gana dažni, bet aprašomųjų šnektų plote paplitę nevienodai. Daugiausia jų sutinkama pačiame Latvijos pasienyje ir tose vietose, kur yra gyvenę daugiau latvių (Kyburiai, Sakyna, Girkančiai ir kt.). Lk. ir gretimose žemaičių dounininkų šnektose (Akmenė, Vegeriai) vartojamos priesagos -sena dabar tiriamosios šnektos beveik neturi: ji retkarčiais pasitaiko tik vakariniame to ploto pakraštyje. Turint prieš akis palyginti nemažą priesagos -šenal||-šenas paplitimo plotą ir jos gajumą, gal būt, galima būtų manyti, kad ji aprašomosiose šnektose nėra grynas skolinys, o galėjo atsirasti latvių kalbos priesagą -šana sutapatinus su kuria nors lietuviška priesaga, greičiausiai -sena, ir visur ją apibendrinus kaip -šena. Jos gretiminė vyriškosios giminės forma -fens galėjo atsirasti dėl lygiagrečiai vartojamos tos pat reikšmės priesagos -imas analogijos. Tiesa, priesaga -šena vartojama ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose (Vilkaviškis, Pilviškiai ir kt.), bet ten jos ir kilmė, ir, atrodo, reikšmė yra kitokia“. Dėl latvių kalbos poveikio šių šnektų priesaga -(i)ninks ~ -ininkas kartais įgauna lietuvių kalbos priesagų -iškis, -ietis reikšmę, pvz.: dūobelnivks „Duobelės gyventojas“ (mė“s būvo'm nuvažū've* pas tuos dūobelniokus Žg), ėlinioks „Elėjos gyventojas“ (čė gi'vėūūna lū'tvei élininkai 5 Tokia neįprasta to žodžio forma vartojama ir kai kuriose kitose aukštaičių, paprastai šiaurinių, tarmėse. Žr. Lietuvių kalbos žodynas, t. III, Vilnius, 1956, p. 146. 6 J. Senkus, Pazanavykio kapsy tarmė, filol. m. kand. disert., mašinraštis, VVU Mokslinės bibliotekos rankraštynas, 1955, p. 209. ią Kyb), tarbū'čnioks „Tarbūčių k. gyventojas“ (ana: vis po“ vūrdu Sauk tie tarbū'čninokai Dilb), vegé'rninks „Vegerės apylinkės gyventojas“ (vegé'rninkai da' daugau laivioj ir ūž mum Škn); ri'ginioks „Rygos gyventojas“ (ldrukam, ga'l, sd'ko'm, mūsu riginiokai ši: mé-nesi parvafuos ant aplanku Skn). Plg. lat. dobelnieks „duobeliškis“, ridzinieks „rygiškis“, liepajnieks „Jliepojiškis“. Mat, lat. priesaga (i)nieks šių šnektų atstovams yra savos priesagos (i)ninks atitikmuo, plg. skolinius: da'ržinioks, lat. ddrznieks; masinikns „motoristas“, lat. mašinieks ir kt. Iš latvių kalbos į šias šnektas yra atėję bent keliolika veiksmaZodiniy daiktavardžių su priesaga -iens, maždaug atitinkančia lietuvišką priesagą -imas, pvz.: bė:lziens „smarkus smūgis“ — lat. belziens „t. p.“, dū'riens „dūris, dūrimas“ — lat. dūriens „t. p.“, grū'diens „smarkus stumtelėjimas“ — lat. grūdiens „t.p.“. Jų pavyzdžiu, tiesa, labai retai ir atsitiktinai, su šia priesaga pasidaromi ir nauji žodžiai hibridai, pvz.: spit'riens ,spyris, spyrimas““ (nė'raus tik gréitai pro _duris lauka, ka negd'unu ir aš ko'ke viena spi'riena Skn). Latvių kalbos poveikiu, tur būt, reikia aiškinti ir atskirais atvejais pasitaikantį neįprastą veiksmažodžių priešdėlių vartojimą. Pavyzdžiui, priešdėlis nusu veiksmažodžiu duoti kartais vartojamas vietoj įprastinio priešdėlio įar ati-, pvz.: a jau nūdavei vilnas i karši'kla? jau kūris laiks nertinis nuduoc ta'i nėrėjei, o" da" negataus! Skn. Plg. lat. nodot Priešdėlis pasu veiksmažodžiu nykti retkarčiais pasitaiko vietoj įprastinio iš-, ar pra-, pvz.: jau tie dviračei gréitai pani'ks Sk. Šiuo atveju priešdėlis pačia, atrodo, bus atsiradęs dėl analogijos su latvių pagaist „išnykti, pranykti“. Latvių pamukt „pabėgti, pasprukti“ įtaka aiškintinas ir pasitaikantis priešdėlio pavartojimas su veiksmažodžiu smukti „sprukti, dumti“ vietoj šiuo atveju kur kas įprastesnio iš-, pvz.: dždušaus tiktai pasmūkus pati Auks. Čia dar paminėtinas ir ne taip retai sutinkamas priešdėlio nuvartojimas su tam tikrais veiksmažodžiais vietoj įprastinių priešdėlių pra-, išveiksmo trukmei reikšti, pvz.: gėrra valanda nūbuvau pas karves, parėjau — o" dans dda tebesė'dž; par ilgai nuld'ukei, reikéje sėnei būlbes nukaisi, matai, ka pridege; tai nugulėjjom (pramiegojom, išmiegojom), kol tiktai devintine ma-Sina praėje! Skn. Plg. lat. nogaidit „išlaukti, pralaukti“, nogulet ,pramiegoti, praguleti®. Kartais šiose Snektose sutinkamas neZymimasis įvardis kas nabii't(u) „kas nors“, padarytas su dalelyte ne@but(u), o labai retais atvejais ir su bū't(u), pvz.: vailgi'k a mėsos, a kopistw, a ko“ nebūtu Skn; ans čūpt ig.vali, a višta, a ka biū'ttai, téip i vaktė" (tykoja) Zg; na, kd'm nebirt réiké's uz viska: acaki'i Kyb. Su ta dalelyte kartais daromi ir prieveiksmiai: kaip nebirt(u), kar nabi‘t(u), pvz.. usisédes pérsis kaip nebiitai Kyb; paješko:k tu“ batu" ar ant aukšta, a kamd-ro-, a kūr nebiit Skn. Tačiau ar šitokią dalelytės nebūt(u) arba bat(u) vartoseną laikyti slavizmu (plg. rusų uro-HHOy/lb, KaK-HHOY/IL), ar latvizmu (plg. lai duod uguni, kuo nebūt „tegu duoda ugnį, ar ką nors“; uz pirts krasns un vel kur 175 nebūt „ant pirties krosnies ir dar kur nors“"), ar pačių tų šnektų ypatybe,— neaišku. Iki šiol nagrinėti atvejai buvo skolinimo pobūdžio latvių kalbos poveikio rezultatas. Tačiau kartais tos kalbos poveikis pasireiškia ir tuo, kad iis tik padeda tose šnektose išlikti kai kurioms senoms arba skatina naujas latvių kalbai artimas darybos tendencijas. Pavyzdžiui, tos šnektos iš seno turi būdvardinę priesagą -ainis, -ė, labai artimą latvių kalbos priesagai -ains, -a. Žodžių su šia priesaga aprašomosiose šnektose visai nedaug: akuotdinis, -e, ašakūinis, -e, dri'žainis, -e, langdinis, -e, lingdinis, -e (apie beržą), margainis, -e, sé'lendinis, -e (apie duoną, miltus) ir dar keli kiti. Beveik visi jie Snektose turi atitikmenis ir su kitomis, daug kartų gajesnémis, gretimų tarmių ir lk. normų palaikomomis priesagomis -uofas, -a, -otas, -a, -étas, -a ir kt., pvz.: ašakūoc, -uota, dri'žūoc, -uota, langūoc, -uota, žo'lė'c, -ė*ta. Šių gajesnių priesagų vediniai gal būtų jau ir visai išstūmę negausius priesagos -ainis, -ė žodžius, jeigu jų nepalaikytų latvių kalbos skoliniai, pvz.: kdburainis, -e „šakotas, diržingas (medis)“ — lat. keburains, -a „t. p.“, miglains, -a (dd td'ks miglains O'rs Dam) — lat. miglains, -a „t.p.“, pivkainis, -e „gauruotas, -a“ — lat. pinkains, -a „t. p.“, stri-painis, -e „dryžuotas, -a“ — lat. stripains, -a „t.p.“. Be to, šiai priesagai padeda išlikti ne tik tiesioginiai leksiniai skoliniai, bet dar ir tai, kad latvių kalboje prjesaga -ains, -a yra nepaprastai dari. Dėl to daugiau ar mažiau latviškai mokantiems aprašomųjų šnektų atstovams, o tokių yra didesnė dauguma, ji nenoromis asocijuojasi su sava priesaga -ainis, -ė, neleisdama pastarajai visai „pasenti“ ir išnykti. Dabar palatvės vakarų aukštaičių šnektose aiškiai jaučiama esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvių (paprastai vyriškosios giminės) ar iš jų kilusių būdvardžių daiktavardėjimo tendencija. Tokiais iš dalyvių padarytais daiktavardžiais paprastai žymimas įrankis, pvz.: dūrams „žeberklas, kuo duriama“, istempams „prietaisas audžiamo audeklo vienodam pločiui išlaikyti“, spd'udžams „sugeriamasis popierius“, $d'unams „kuo šaunama: šautuvas ar revolveris“, uštrd'ukams „užtrauktukas“. Šiuo atveju dalyvimis pažyminys išstumia pažymimąjį daiktavardį ir vienas ima atstoti visą daikto pavadinimą. Taip vietoj spd'udžams po'piefus, šd'unams dda'ike ilgainiui, sudaiktavardėjus dalyviui, atsiranda spd'udžams, šd'unams ir pan. Panašus reiškinys tiktai su įvardžiuotinėmis dalyvių formomis pastebimas ir lietuvių literatūrinėje kalboje, pvz.: miegamasis, valgomasis (kambarys). Tačiau aprašomosiose šnektose jį, atrodo, dar skatina ir palaiko latvių kalbos analogija ir atitinkami leksiniai skoliniai, nes latvių kalbai tokios kilmės daiktavardžiai, tiesa, kilę daugiausia iš įvardžiuotinių formų, yra taip pat būdingi, pvz.: metamais „lazda, diržas (kuo mušama)“, nmęsamais „našta, kas nešama; naščiai“. Akivaizdžiausia žodžių kaitybos latvybė yra retkarčiais pasitaikantis vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naudininkas su galūne -am ar -imš*: 7 ME, t. I, p. 360. 8 Kad tokie morfologiniai skoliniai galimi ir kitose palatvės aukštaičių tarmėse, rodo Lietuvių kalbos atlaso medžiaga. Pvz., toks pat latviškas vns. naudininkas vartojamas 176 pirštam, šūnim, vi'ram, pvz.: ka padarei ta'mpirštam? a davei šūnim &5i? Skn.: td-m vi'ram didė'snis balsas (spragilu kuliant), o tdi mėo'terei — piš, piš Žg. Plg. lat. viram, sunim. Greičiausiai latvybe laikytinos ir kartais šiose vakarų aukštaičių, o dar dažniau gretimų palatvės žemaičių dounininkų Vegerių ir Akmenės šnektose randamos įvardžių kas, tas vns. galininko formos kuo, tuo, pvz.: tir bici labai svéiks žmogus, kas tio dara Skn; kūo ans pasaki, tas viskas ba ikas (niekai); kūo pas mani dari'si ? Krp. Plg. lat. ko, to. Tiktai, sprendžiant iš tų formų paplitimo vien prie žemaičių ribos, galima manyti, kad jos į aprašomųjų aukštaičių šnektų plotą bus atėjusios ne tiesiog iš latvių kalbos, o per jau minėtąsias žemaičių dounininkų palatvės šnektas. Aprašomosiose šnektose šalia leidžiamosios nuosakos formų, padarytų su dalelyte regu(|) (pvz., tegu(l) dirb), ir retkarčiais dar pasitaikančių senųjų formų (pvz., teatimie, tepašūntie), kaip ir visose gretimose tarmėse, labai plačiai vartojamos ir formos, padarytos su dalelyte lai || lei, pvz.: lai dara, lei sūka. Tai bendros su latvių kalba leidžiamosios nuosakos formos, plg. lat. lai ėd „tegu valgo“, lai strūdū „tegu dirba“. Be to, šiose aukštaičių šnektose pastebima aiški formų su lai || lei įsivyravimo tendencija. Tai, be kitko, rodo formų su kontaminacine dalelyte legu(l) atsiradimas (pvz., laegu(l) va'lga) ir lai || lei jungimas prie senųjų leidžiamosios nuosakos formy vietoj te-, pvz.: lai birnie, lei dainūojie, lai & die. Šitokią tendenciją, be pačių tų šnektų vidinių raidos dėsnių ir gretimų lietuvių tarmių poveikio, dar netiesiog palaiko ir latvių kalba, kurioje leidžiamosios nuosakos formos su lai yra vienintelės. Kitas tokios pat rūšies atvejis yra retkarčiais šių.šnektų plote (apie Šakyną, Auksučius, Dilbinus, Damelius) pasitaikančios tam tikros sangrąžinių veiksmažodžių formos su galūne -ies šalia įprastinių formų su -is, -ys. Galūnę -ies kartais turi būsimojo laiko III asmuo (pvz., dirpsies „dirbsis“), liepiamosios nuosakos II asmuo (pvz., sūkies „Sukis“), visų laikų veikiamosios rūšies dalyvių abiejų giminių vardininkai (pvz.: vėda'sies „vedąsis“, jūokenties „juokiantis“, . sake'sies „sakęsis“, vėsenties „vesiantis“), pusdalyviai (pvz., dauži'dam,drsies „daužydamasis“), padalyviai (pvz., sūkanties „sukantis“). Gretimose aukštaičių tarmėse tokių formų neužiiksuota. Kai kuriose gretimose žemaičių dounininkų šnektose, atrodo, jų kartais pasitaiko, plg. iš Klykolių apylinkės užrašytas formas: acetū'pos;ėis „atsitūpusi“ (acetū'pos,ėis 10p,0), mūovosėis „movusis“ (eš tu bolb?) (karvė) mūovosėis e batvįėnįjės)?. Išskyrus neaiškios kilmės liepiamosios nuosakos II asmens formas (pvz.: nėški's, véski's, plg. esamojo laiko II asmens formas su -ys: vedi's ~ vedys), gretimose žemaičių dūnininkų rytų aukštaičių apie Žeimelį, tik čia kur kas plačiau (plg. D. Gargasaitės 1960 m. užrašytus tekstus, Rg. Nr. 607). Biržų r. Kuldūnų apylinkėse plačiai vartojamos latviškos dgs. įnagininko formos, pvz.: su kareivėm „su kareiviais“, su tėm karėm „Su tais karais“, senėm pinigėm „Senais pinigais“ (žr. I. Jašinskaitės 1961 m. užrašytus tekstus, Rg. Nr. 706). 9 Žr. A. Milkintaitės 1961 m. Lietuvių kalbos atlasui užrašytus tekstus, Rg. Nr. 689. 12, Lietuvių kalbos gramatinė sandara 177 šnektose jų nėra!?. Bet kai kuriose tolimesnėse lietuvių kalbos tarmėse tokių sangrąžinių formų pasitaiko. Latvių kalboje ši galūnė yra norminė. Kadangi aprašomosiose šnektose galūnė -ies reta, gretimos lietuvių tarmės jos beveik neturi, literatūrinėje kalboje ji nepažįstama visai, tai ir šiose šnektose ji gal būtų jau ir visai bebaigianti nykti, jeigu jos nepalaikytų latvių kalba. O kad latvių kalba šiuo atveju tikrai turi įtakos, rodo tas dalykas, kad sangrąžinių veiksmažodžių formas su -ies plačiausiai vartoja tie šnektų atstovai, kurie gerai moka ir dažnai kalba latviškai. Beveik visam aprašomųjų šnektų plotui, išskyrus tik pietinio pakraščio Gruzdžių apylinkę, būdingas įvardžio fas vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos vartojimas vietoj moteriškosios giminės vns. vietininko formos, pvz.: to“ darfiné ir tame daržinė" Kyb; 10° jdrujė', 16° priepirté ir tame rūštinė', tame vančė'lo" (vonelėje) Sk; to" kakto, to" kite’, to" virtūvė" ir tame ba'lo", tame lietuvo" (Lietuvoje), tame ri'go' (Rygoje) Zg; t0' vieto', t0* trdė'bo" ir tame dūobė', tame valgi'klo" Skn; tūo prieglauduo ir tame pusie Auks; tėmi vietuo, tami ja'ujuo Krp. Be to, apie Kruopius ir Sakyna, greičiausiai dėl įvardžio tas analogijos, vietoj moteriškosios giminės vartojamos ir kai kurių kitų įvardžių ar net skaitvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos, pvz.: šėme trd'bo', šėm pūsė', aname vago', vienam Io'vo'. Atskirais atvejais taip pavartojamas net būdvardžio vietininkas, pvz., piens tam kanūkie (~kaniukéje „bidonėlyje“) mažamėjjie Krp. Toks pat reiškinys pastebimas ir visose gretimose (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai ir kt.), o taip pat ir tolimesnėse žemaičių dūnininkų bei dounininkų šnektose: Kadangi toks įvardžio tas vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos vartojimas sutinkamas net netoli Lydavėnų!', tai atrodo, jog čia bus ne kokia latvybė, o tikriausiai savarankiškas dalies lietuvių kalbos tarmių raidos faktas, tiktai sutampantis su latvių kalba. Tačiau aprašomosiose aukštaičių šnektose įvardžio tas vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos įsivyravimą, kaip rodytų dažnesnis jos vartojimas arčiau Latvijos sienos, dar gali skatinti ir gretimos latvių kalbos tarmės (Zaleniekai, Mežamuiža ir kt.), kuriose parodomųjų įvardžių fas, ta, šis, ši vienaskaitos vietininko formos tani, šini bendros ir vyriškajai, ir mmoteriškajai giminei!?. Latvių kalbos įtakos nėra išvengusi ir šių aukštaičių šnektų sintaksė. Tai rodo kai kurie savotiški atskirų prielinksnių, dalelyčių ir tam tikrų sintaksinių konstrukcijų vartojimo atvejai. Būdingesni iš jų čia ir iškeliami. Iš prielinksniy daugiausia latvių kalbos paveikta yra no" „nuo“ vartosena. Pirmiausia paminėtinos no“ konstrukcijos lyg ir kilmei nusakyti, pvz., ta kūkne, musė't, no’ paties vė'lne: rū'kst i riūkst, dari'k ka nedares „ta vi10 Žr. V. Vitkausko 1955 m. ir 1958 m. Lietuvių kalbos atlasui užrašytą medžiagą, Rg. Nr. 233 ir 446. 1 Remiamasi Lietuvių kalbos atlaso medžiaga. 12 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 527—529. 178. rykla, tur būt, velnio (duota) apsėsta: daryk, ką nori, rūksta ir tiek“ Škn: plg. lat. nu ta aita jau ir no pasa vella „na, ta avis jau paties velnio (duota) apsėsta“ (užrašyta prie Šakynos). Kartais pasitaiko konstrukcijų su no", reiškiančių veikėją, pvz., laidas nutra'uktas no' to" graustine „griaustinis nutraukęs laidus“ Dilb; plg. lat. ne ūdena balinati (vaigi): asaram balinati nuo nelieša „ne vandens išblyškinti (veidai): niekšo virkdomos, ašaromis išblyškinti!“. Retkarčiais prielinksnis no“ vartojamas vietoj lk. ir pačių tų šnektų įprastinio iš, pvz.: kas gi no“ to'ke ti'"laus zmd'gaus! sesd'te mū'su, jauno'ji mūsu, ko tu iséini no' mo'tusda'tes? Sk; no' to's būrno's kaip i pažinčau, ale balsas visd'i kito'nišks Skn; plg. lat. ej man nuo acim! „eik iš mano akių“; kuo nuo tam macities „ką iš jo mokytis?“ nuo-acim vien pazinu, kas bij barga mates meita'* „jau vien iš akių pažinau, kuri buvo smarki tėvūnaitė“. Labai retais atvejais no“ vartojamas vietoj įprastinio apė“ „apie“, pvz., nėžinau no' té'ke Dilb; plg. lat. ne man miega, ne man darba, nuo tevim duomajuot „nei aš galiu miegoti, nei dirbti, apie tave galvodamas*“!5. Kartais su no* pasitaiko ir tokių, greičiausiai dėl latvių kalbos įtakos atsiradusių, konstrukcijų, kaip pvz.: jiūokuos iš dė'des: skuūndžes d “lfonsui no" kd'lve „skundžiasi Alfonsui kalviu“ Škn. Iš latvių kalbos atėjusi ir tokia gana plačiai šiose šnektose vartojama konstrukcija su no’: ak tu parsas no' vaika, — suvilka visus lūpatus i viduri trė"bo's i palika „tai paršas vaikas...“; tdi biesas no' bé'bas: su liežuvu pati apmet, pati ata'udž „tai biesas boba...“ Skn; ė, sprūogena nuo pūrša: nieka neied, tik žvieg i žvieg susirietis „e, dvėsena paršas...“ Krp. Plg. lat. velns nuo sievieša „tai velnias moteris®, titars nuo puikas „tai kalakutas berniukas“ !*. Aiškiai iš latvių kalbos atėję ir neretai sutinkami sustabarėję pasakymai no“ dieva pūses „dėl dievo“, no" ri‘ta pūses „rytą“, pvz.: no“ dieva puses tik tu su anuo nmesiginči'k! no ri‘ta puses aš sveika, viskas gėrai, o° pavd'ikščo'ju — nieka nébagalu i tiek Skn. Plg. tos pat reikšmės latvių kalbos posakius: no dieva puses; no rita puses. Su prielinksniu par „per“ plačiausiai vartojami pasakymai par lūime „laimė, laimei“, par nėlaime „nelaimė, nelaimei“. Jie savotiškai nusako veiksmą lydinčias aplinkybes, pvz.: Sindie būva karve nusitrd'ukus, ale par lūime gréit pamačau Krp; viskas jau būva bapasibaiša', kaip par nė'- laime acivilka ta rūgana, i vėl pakla iš nūuje Skn. Plg. tos pat reikšmės latvių kalbos posakius par laimi, par nelaimi". Retkarčiais prielinksnis par vartojamas vietoj įprastinio apie konstrukcijose, reiškiančiose objektą, į kurį nukreiptas sakinio veiksmas, pvz., '8 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 663. M ME, t. II, p. 755. 1 Ten pat, t. II, p. 756. '6 Ten pat, t. II, p. 756. 7 ME HI, p. "85. 12* 179