Latvių kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖ SANDARA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LATVIŲ KALBOS POVEIKIS PALATVĖS VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ ŠNEKTŲ GRAMATINEI SANDARAI A. JONAITYTĖ Lietuvių ir latvių kalbos, būdamos artimos giminaitės, turi daug įvairių bendrų dalykų: žodžių, morfologinių formų, sintaksinių konstrukcijų ir kt. Ypač daug tokių bendrybių su latvių kalba turi Latvijos TSR pasienyje esančios lietuvių kalbos tarmės. Jose, be senų bendrybių, dar pasitaiko ir įvairios rūšies latviškų skolinių, įgytų per ilgą tarpusavio bendravimą. Nors, apskritai, tas bendravimo ir skolinimosi procesas iš esmės daugiau ar mažiau panašus visose palatvės lietuvių kalbos tarmėse, tačiau kiekvienoje iš jų jis turi dar ir savitų, tik jai vienai būdingų bruožų, nes tiek bendravimo platumas, tiek ir latvių kalbos poveikio stiprumas bei pobūdis nėra visur vienodas. Šiame straipsnyje bandoma kiek panagrinėti, kaip latvių kalba yra paveikusi šiaurės vakarų aukštaičių visuotinio kirčio atitraukimo zonos šnektas1 ir kokios to palyginti stipraus poveikio priežastys. Kadangi nedideliame straipsnyje aprėpti ir žodyno, ir gramatinės sandaros skolinius neįmanoma, tai čia daugiau paliečiamos tik bendrosios latvių kalbos poveikio priežastys ir panagrinėjamos ryškesnės morfologinės ir iš dalies sintaksinės bei fonetinės latvybės, o taip pat dėl latvių kalbos poveikio atsiradusios tam tikros naujos minėtųjų šnektų raidos tendencijos. Tiek leksinių, tiek gramatinių latvių kalbos skolinių nagrinėjimą smarkiai apsunkina tai, kad toli gražu ne visada pavyksta rasti tikslią ir griežtą ribą, skiriančią atskirus skolinius nuo senų pačių tų šnektų bendrybių su latvių kalba. O iš kitos pusės, pasitaiko ir tokių atvejų, kada beveik neįmanoma nustatyti, ar atskiras žodis bei gramatinė forma yra skolinys iš latvių kalbos, ar tik iš gretimų lietuvių kalbos tarmių, kurioms tas žodis ar forma yra sena bendrybė su latvių kalba, kadangi, kaip jau minėta, tiek bendrybės, tiek skoliniai atskirose palatvės lietuvių kalbos tarmėse gana įvairuoja. Dėl to straipsnyje tokiais neaiškiais atvejais stengiamasi pateikti kuo daugiau turimos medžiagos, bet nuo sprendimo paprastai susilaikoma. 1 Tai Joniškio r. Skaistgirio ir Žagarės apylinkių, Šiaulių r. Gruzdžių, Sakynos ir Šiupylų apylinkių ir Akmenės r. Kruopių apylinkių šnektos. 171 Skoliniai gali ateiti dvejopai: per raštų kalbą ir tiesioginių ar netiesioginių kalbinių kontaktų metu iš lūpų į lūpas. Mūsų tiriamųjų šnektų atžvilgiu pirmasis atvejis nebūdingas. Per raštus į tas šnektas latvybės beveik negalėjo patekti, nes latviškos knygos jų plote nebuvo paplitusios, o plačiau skaitomuose lietuviškuose spaudiniuose latvybių nebuvo. Šiek tiek skolinių, ypač žodyno, į tas šnektas yra patekę netiesioginių kontaktų būdu — per gretimas aukštaičių ar žemaičių tarmes, bet didžiausia dalis — tiesiog iš gretimų latvių kalbos tarmių, su kuriomis tiesioginiai kontaktai buvo labai stiprūs. Gyvendami netoli Latvijos (dar neseniai vietos žmonių vadintos Kuršų), aprašomųjų šnektų ploto gyventojai daugiau ar mažiau bendravo su latviais. Tas bendravimas ne visais laikais yra buvęs vienodai intensyvus. Pvz., prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, tarp Lietuvos ir Latvijos nebuvo valstybinės sienos, ir gyventojai, ypač po baudžiavos panaikinimo, galėjo laisvai bendrauti. To bendravimo progų buvo įvairių. Pirmiausia paminėtini bendri turgūs, mugės netolimoje Rygoje ir Žagarėje, kuri, iki nutiesiant pro Joniškį geležinkelį, buvo gana stambus šiaurės Lietuvos prekybos punktas. Toliau, ne taip maža šių šnektų ploto dvarininkų turėjo dvarų ir Latvijoje, o kai kurie Latvijos dvarininkai — aprašomųjų šnektų plote. Dėl to vykdavo šioks toks dvarų darbininkų kilnojimasis — iš Lietuvos į Latviją ar atvirkščiai. Be to, daugiausia jau po baudžiavos panaikinimo, daug to ploto lietuvių eidavo tarnauti pas stambesnius Latvijos ūkininkus arba važiuodavo dirbti į Latvijos miestus — Rygą, Mintaują (Jelgavą) ir kt. Susikūrus buržuazinėms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, šis laisvas bendravimas buvo kiek suvaržytas, nes atsirado valstybinė siena, kuriai pereiti reikėdavo daugiau formalumų. Bet ir tada daug to krašto lietuvių parsisamdydavo stambesniems Latvijos ūkininkams ir ilgesnį laiką pragyvendavo Latvijoje. Lietuvai ir Latvijai tapus tarybinėmis respublikomis, uždaros sienos tarp jų nebėra, ir bendravimo niekas nebevaržo, todėl dabar ypač padidėjo gyventojų kilnojimasis iš Latvijos į Lietuvą ir ypač iš Lietuvos į Latviją: iš Lietuvos į Latviją žmonės važiuoja į netoliese esančius stambius pramonės centrus, o iš dalies ir į kolūkius bei tarybinius ūkius. Dėl tokio plataus bendravimo su latviais dauguma aprašomųjų šnektų atstovų supranta, o daugelis ir gerai kalba latviškai. Be bendravimo „per sieną“, ir pačiame tų šnektų plote, ypač atskirose jo vietose, gyveno nemaža latvių, kurių kalba vietines šnektas yra veikusi „iš vidaus“, t. y. jie kasdien bendravo su savo kaimynais lietuviais ir į jų kalbą taip pat įnešė kai ką savo. Pavienės latvių sodybos buvo išsimėčiusios visame aprašomųjų šnektų plote, o didesnių latviškų „salų“ yra buvę apie Šakyną, Zarėnus-Latvelius, Girkančių, Ky burių, Aukščių kaimus ir kt. Šiuo metu tos „salos“ jau beveik asimiliuotos lietuvių daugiausia per mišrias vedybas. Pažymėtina, kad tokių mišrių šeimų nariai dažniausiai yra dvikalbiai — vienodai gerai moka ir latviškai, ir lietuviškai. Šių šnektų plote latviai, atrodo, yra pradėję kurtis 18 a. antroje pusėje, bet daugiausia jų atsikėlė 19 a. Mat, daugelis to ploto dvarų, ypač 172 buvusiųjų feodalinės Lietuvos karališkųjų dvarų, po Lietuvos—Lenkijos padalinimo įvairiais būdais ilgainiui atiteko caro didikams — Kuršo dvarininkams vokiečiams, pagrindinius dvarus turėjusiems Latvijoje: Bukaičiuose (Bukaiši), Kalno muižėje (Kalnamuiža), Medžio muižėje (Mežamuiža), Elėjoje (Elėja) ir kt. Tų Kuršo dvarų žmonės nuolat turėjo važinėti darbams į savo ponų dvarus Lietuvoje, o daugelis jų ir ilgesniam laikui apsigyvendavo šiems dvarams priklausančiose žemėse kaip miško sargai, lauko darbininkai, dvarų prievaizdai, ukvedžiai, amatininkai ir t. t. Ilgainiui daugelis jų įsigijo čia savo žemės ir tapo pastoviais gyventojais. Jų kūrimasis ypač sustiprėjo, kai buvo pradėta sklypais pardavinėti kai kuriuos šiuos dvarus. Kiek daug tame Lietuvos krašte 19 a. gale gyventa latvių, galima spręsti iš A. Bylenšteino pateikiamų duomenų. Jis rašo, kad Kauno gubernijos Šiaulių liuteronų parapijai su trimis jos didelėmis filijomis — Alkiškiais, Žagare, Joniškiu — priklauso 10.000 tikinčiųjų2, ir nurodo, kad tai daugiausia dar neseni atsikėlėliai3. Kur tokia latvių kolonija buvo senesnė ir didesnė, ten liko ne tik šiaip įvairių skolinių, bet ir smulkesnių toponimų. Plg. ir šiandien tebegyvus Girkančių miško dalių vardus: āndžules ~ Andžiulės, plg. lat. asmenvardį Andžis; circinīškes ~ Circiniškės, plg. lat. circenis „svirplys“; mālīnes ~ Mālinės, plg. lat. mala, maliņa „kraštas, kraštelis, pakraštys“, ar, gal būt, mālēne „šalpusnis“ ir kt. Panašių latviškų toponimų pasitaiko ir kitur, pvz., Mantoriškių miško dalies (raisto) vardas nīlaitis ~ Nīlaikis, plg. lat. nelaitis „velionis, numirėlis“. Mažiausiai latvių kalba yra paveikusi aprašomųjų šnektų fonetiką. Ryškiausias to poveikio pavyzdys yra tiktai atskirais atvejais iš žodžio vidurio į pirmąjį skiemenį atitraukiamas kirtis, pvz.: gīrkančei ~ Girkančiai (kaimas), gūdrībe ~ gudrybė, nèlāime4, pāsaulis || pāsaule ~ pasaulis, -ė, žāgare ~ Žagārė, rečiau: kēpure ~ kepūrė, mērgele ~ mergelė, vīrelis ~ vyrėlis. Dar galima paminėti, kad greta įvairių pačių tų šnektų raidos faktorių ir iš dalies gretimų žemaičių dounininkų, o atskirais atvejais ir dūnininkų šnektų poveikio, latvių kalba per atitinkamas leksines bendrybes ir skolinius, atrodo, padeda stiprinti tiriamųjų šnektų aiškią tendenciją plačiai apibendrinti trumpus kirčiuotus balsius a ir e vietoj lk. pailgintųjų, pvz., ābre „lovio formos duonkubilis“, ām ac, ātmatas „užleistos, nebedirbamos dirvos“, gābals (greta gā·bals), kēpšes „niek. kojos“, lākac „didelė vilnonė skara“, sāš kus „šeškas“. Pagaliau, tiesa, labai retai, pasitaiko atskirų tikrai lietuviškų žodžių, kuriuose mišrusis dvigarsis an yra pakitęs visai taip, kaip latvių kalboje, pvz., apie Skaistgirį, Šakyną, Žagarę vartojamas krūminio danties pavadinimas garuokštinis dāntis, šalia gretiminės normalios formos garankš- 2 A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13 Jahrhundert, St. Petersburg, 1882, p. 4. 3 Ten pat, p. 5. 4 Gali būti ir žemaitýbė, plg. Kuršėnų nē·laimi. 173 tinis dantis5. Tas reiškinys, be abejo, susijęs su latvių kalba, tik nežinia, ar jis aiškintinas tiesioginio tos kalbos fonetinio poveikio rezultatu, ar, gal teisingiau, laikytinas savotiškais natūraliais latviško an atliepimo izoglosos perėjimo į šiaurines lietuvių kalbos tarmes pėdsakais. Daugiau įtakos latvių kalba yra turėjusi tų šnektų morfologijai, ypač žodžių darybai. Ne be latvių kalbos įtakos tose vakarų, o taip pat ir gretimose vidurio aukštaičių (pvz., Joniškio) ir žemaičių dūnininkų (Kuršėnų) šnektose yra atsiradusi veiksmažodinių daiktavardžių priesaga -šena || -šenas (sangražinių daiktavardžių paprastai -šenos), atitinkanti lk. priesagas -imas, -sena, pvz.: ant rišenas (ritimo „imtynių“) tėp isimikilines, ka baisu, po-pietų, preš saules lė-išena (leidimąsi) prijojį kriškeline (kryžkelę) Dilb; ge’ršenas (gėrimo) pre’ ano nebūd’āva; net apsiverkau iš to šviekšena (dėl to žviegimo) Sk; pirmā nāktis — ne gulėšena (gulėjimas, miegojimas) Žg; o’ ant ā’rkle jōšens (jojimas) — dūlkt, dūlkt kiek tik ārkli·s gā·l kaip ā·mals ē·je, tāi ju’ ēišens (ėjimas) būva! Kyb; gālvos sūkšens (sukimas) ār tām mō·ki·ta·m žmō·gui (mokytas žmogus taip pat turi sukti galvą) Darg; šendie jau nēbeišeis važiuōšena (važiavimas); riej i riej ta· vi·ra viena riešena (vienu rie jimu, t. y. be paliovos); nu, kąs čė par blā·usti·šeno·s (bliaustymasis, šūkavimas)! Škn. Plg. lat. būšana „buvimas“, došana „davimas“, iešana „ėjimas“. Vediniai su -šena || -šenas gana dažni, bet aprašomųjų šnektų plote paplitę nevienodai. Daugiausia jų sutinkama pačiame Latvijos pasienyje ir tose vietose, kur yra gyvenę daugiau latvių (Kyburiai, Šakyna, Girkančiai ir kt.). Lk. ir gretimose žemaičių dounininkų šnektose (Akmenė, Vegeriai) vartojamos priesagos -sena dabar tiriamosios šnektos beveik neturi: ji retkarčiais pasitaiko tik vakariniame to ploto pakraštyje. Turint prieš akis palyginti nemažą priesagos -šena||-šenas paplitimo plotą ir jos ga jumą, gal būt, galima būtų manyti, kad ji aprašomosiose šnektose nėra grynas skolinys, o galėjo atsirasti latvių kalbos priesagą -šana sutapatinus su kuria nors lietuviška priesaga, greičiausiai -sena, ir visur ją apibendrinus kaip -šena. Jos gretiminė vyriškosios giminės forma -šens galėjo atsirasti dėl lygiagrečiai vartojamos tos pat reikšmės priesagos -imas analogijos. Tiesa, priesaga -šena vartojama ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose (Vilkaviškis, Pilviškiai ir kt.), bet ten jos ir kilmė, ir, atrodo, reikšmė yra kitokia6. Dėl latvių kalbos poveikio šių šnektų priesaga -(i)ninks ~ -ininkas kartais įgauna lietuvių kalbos priesagų -iškis, -ietis reikšmę, pvz.: duōbel-ninks „Duobelės gyventojas“ (mā’s būvo·m nuvažā·ve· pas tuos duōbel·ninkus Žg), ēlininks „Elėjos gyventojas“ (čė gi·vėna lā·tvei ēlininkai 5 Tokia neįprasta to žodžio forma vartojama ir kai kuriose kitose aukštaičių, paprastai šiaurinių, tarmėse. Žr. Lietuvių kalbos žodynas, t. III, Vilnius, 1956, p. 146. 6 J. Senkus, Pazanavykio kapsų tarmė, filol. m. kand. disert., mašinraštis, VVU Mokslinės bibliotekos rankraštynas, 1955, p. 209. 174 Kyb), tarbuč:čnipks „Tarbūčių k. gyventojas“ (ana· vis po· vārdų šauk tie tarbū·čnipkai Dilb), „vegė·rninks „Vegerės apylinkės gyventojas“ (vegė·rninkai dá· daugau laūvoj ir už mum Škn); rī·gininks „Rygos gyventojas“ (lá·ukam, ga·l, sā·ko·m, mū·su rī·gininkai ši· mē·nesi pārvažuos ant aplankų Škn). Plg. lat. dob elnieks „duobeliškis“, rīdzinieks „rygiškis“, liepājnieks „liepojiškis“. Mat. lat. priesaga (i)nieks šių šnektų atstovams yra savos priesagos (i)ninks atitikmuo, plg. skolinius: dá·ržininks, lat. dārznieks; māšinıks „motoristas“, lat. māšinieks ir kt. Iš latvių kalbos į šias šnektas yra atėję bent keliolika veiksmažodinių daiktavardžių su priesaga -iens, maždaug atitinkančia lietuvišką priesagą -imas, pvz.: bė·ziens „smarkus smūgis“ — lat. belziens „t. p.“, dú·riens „dūris, dūrimas“ — lat. dūriens „t. p.“, grū·diens „smarkus stumtelėjimas“ — lat. grūdiens „t. p.“. Jų pavyzdžiu, tiesa, labai retai ir atsitiktinai, su šia priesaga pasidaromi ir nauji žodžiai hibridai, pvz.: spi·riens „spyris, spyrimas“ (nė·raus tik greitai pro duris laukia, ka negá·tunu ir aš ko·ke viena spi·riena Škn). Latvių kalbos poveikiu, tur būt, reikia aiškinti ir atskirais atvejais pasitaikantį neįprastą veiksmažodžių priešdėlių vartojimą. Pavyzdžiui, priešdėlis nu- su veiksmažodžiu duoti kartais vartojamas vietoj įprastinio priešdėlio į- ar ati-, pvz.: a jau nūdavei vilnas i karši·kla? jau kūris laiks nertinis nudioc ta'i nė·rė·jei, o· dá· negatáus! Škn. Plg. lat. nodot Priešdėlis pa- su veiksmažodžiu nykti retkarčiais pasitaiko vietoj įprastinio iš-, ar pra-, pvz.: jau tie dviračei greitai pani·ks Sk. Šiuo atveju priešdėlis pa- čia, atrodo, bus atsiradęs dėl analogijos su latvių pag aist „išnykti, pranykti“. Latvių pamukt „pabėgti, pasprukti“ įtaka aiškintinas ir pasitaikantis priešdėlio pa- vartojimas su veiksmažodžiu smukti „sprukti, dumti“ vietoj šiuo atveju kur kas įprastesnio iš-, pvz.: džiaugaus tiktai pasmukus pati Auks. Čia dar paminėtinas ir ne taip retai sutinkamas priešdėlio nu- vartojimas su tam tikrais veiksmažodžiais vietoj įprastinių priešdėlių pra-, iš- veiksmo trukmei reikšti, pvz.: gė·ra vā·landa nubuvau pas kārves, parėjau — o· ans dá· teb esė·dž; pār ilgai nulā·ukei, reikė·je sen ei bulbes nukaišt, matai, ką pridegė; tai nugulė·jo·m (pramiegojom, išmiegojom), kol tiktai devintinė mašina praėję! Škn. Plg. lat. nogaidīt „išlaukti, pralaukti“, nogulēt „pramiegoti, pragulėti“. Kartais šiose šnektose sutinkamas nežymimasis įvardis kas nebūt(u) „kas nors“, padarytas su dalele nebūt(u), o labai retais atvejais ir su bū·t(u), pvz.: vá·ligi·k a mė·so·s, a ko·pū·stu, a ko· nebūt·tu Škn; ans čūpt ig·vali, a višta· i kā· bū·tai, tēip i vākte· (tykoja) Žg; nù, kā·m nebūt rēi·kė·s už viską· acakī·t Kyb. Su ta dalele kartais daromi ir prieveiksmiai: kāip nebūt(u), kūr nebūt(u), pvz.: usisė·des persis kaip nebū·tai Kyb; pajėško·k tu· bū·tu· ar ant aukšta, a kamą·ro·, a kur nebūt Škn. Tačiau ar šitokią dalelytės nebūt(u) arba būt(u) vartoseną laikyti slavizmu (plg. rusų что-нибудь, как-нибудь), ar latvizmu (plg. lai duod uguni, kuo nebūt „tegu duoda ugnį, ar ką nors“; uz pirts krāsns un vēl kur 175 nebūt „ant pirties krosnies ir dar kur nors“7), ar pačių tų šnektų ypatybė,— neaišku. Iki šiol nagrinėti atvejai buvo skolinimo pobūdžio latvių kalbos poveikio rezultatas. Tačiau kartais tos kalbos poveikis pasireiškia ir tuo, kad jis tik padeda tose šnektose išlikti kai kurioms senoms arba skatina naujas latvių kalbai artimas darybos tendencijas. Pavyzdžiui, tos šnektos iš seno turi būdvardinę priesagą -ainis, -ė, labai artimą latvių kalbos priesagai -ains, -a. Žodžių su šia priesaga aprašomosiose šnektose visai nedaug: akuotainis, -ė, ašakainis, -ė, drižainis, -ė, langainis, -ė, lingainis, -ė (apie beržą), margainis, -ė, sė-lenainis, -ė (apie duoną, miltus) ir dar keli kiti. Beveik visi jie šnektose turi atitikmenis ir su kitomis, daug kartų gausesnėmis, gretimų tarmių ir lk. normų palaikomomis priesagomis -uotas, -a, -otas, -a, -ėtas, -a ir kt., pvz.: ašakuoc, -uota, drižuoc, -uota, languoc, -uota, žolėc, -ėta. Šių gausesnių priesagų vediniai gal būtų jau ir visai išstūmę negausius priesagos -ainis, -ė žodžius, jeigu jų nepalaikytų latvių kalbos skoliniai, pvz.: kėburainis, -ė „šakotas, drizingas (medis)“ — lat. ķeburains, -a „t. p.“, migłains, -a (dā-tōks migłains ōrs Dam) — lat. migłains, -a „t. p.“, pipkainis, -ė „gauruotas, -a“ — lat. piņkains, -a „t. p.“, stri-painis, -ė „dryžuotas, -a“ — lat. stripains, -a „t. p.“. Be to, šiai priesagai padeda išlikti ne tik tiesioginiai leksiniai skoliniai, bet dar ir tai, kad latvių kalboje priesaga -ains, -a yra nepaprastai dari. Dėl to daugiau ar mažiau latviškai mokantiems aprašomųjų šnektų atstovams, o tokių yra didesnė dauguma, ji nenoromis asocijuojasi su sava priesaga -ainis, -ė, neleisdama pastarajai visai „pasenti“ ir išnykti. Dabar palatvės vakarų aukštaičių šnektose aiškiai jaučiama esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvių (paprastai vyriškosios giminės) ar iš jų kilusių būdvardžių daiktavardėjimo tendencija. Tokiais iš dalyvių padarytais daiktavardžiais paprastai žymimas įrankis, pvz.: dùrams „žebėrklas, kuo duriama“, ištempiams „prietaisas audžiamo audeklo vienodam pločiui išlaikyti“, spáudžams „sugeriamosis popierius“, šáunams „kuo šaunama: šautuvas ar revolveris“, uštráukams „užtrauktukas“. Šiuo atveju dalyvi- jis pažyminys išstumia pažymimąjį daiktavardį ir vienas ima atstoti visą daikto pavadinimą. Taip vietoj spáudžams pọ-pierus, šáunams dá’ike ilgainiu, sudaiktavardėjus dalyviui, atsiranda spáudžams, šáunams ir pan. Panašus reiškinys tiktai su įvardžiuotinėmis dalyvių formomis pastebimas ir lietuvių literatūrinėje kalboje, pvz.: miegamasis, valgomasis (kambarys). Tačiau aprašomosiose šnektose ji, atrodo, dar skatina ir palaiko latvių kalbos analogija ir atitinkami leksiniai skoliniai, nes latvių kalbai tokios kilmės daiktavardžiai, tiesa, kilę daugiausia iš įvardžiuotinių formų, yra taip pat būdingi, pvz.: metamais „lazda, diržas (kuo mušama)“, nesamais „našta, kas nešama: naščiai“. Akivaizdžiausia žodžių kait ybos latvybė yra retkarčiais pasitaikantis vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naudininkas su galūne -am ar -im8. 7 ME, t. I, p. 360. 8 Kad tokie morfologiniai skoliniai galimi ir kitose palatvės aukštaičių tarmėse, rodo Lietuvių kalbos atlaso medžiaga. Pvz., toks pat latviškas vns. naudininkas vartojamas 176 pirštam, šunim, viram, pvz.: ką padarei tám pirštam? a dėvei šunim eši? Skn.: tá-m viram didesnis balsas (spragilu kuliant), o tái móterei — piš, piš Žg. Plg. lat. viram, sunim. Greičiausiai latvybe laikytinos ir kartais šiose vakarų aukštaičių, o dar dažniau gretimų palatvės žemaičių dounininkų Vegerių ir Akmenės šnektose randamos įvardžių kas, tas vns. galininko formos kuo, tuo, pvz.: tūr būt labai sveiks žmogus, ką tuo dėra Skn.; kuo ans pasūki, tas viskas báikas (niekai); kuo pas mani dari'si? Krp. Plg. lat. ko, to. Tiktai, sprendžiant iš tų formų paplitimo vien prie žemaičių ribos, galima manyti, kad jos į aprašomųjų aukštaičių šnektų plotą bus atėjusios ne tiesiog iš latvių kalbos, o per jau minėtąsias žemaičių dounininkų palatvės šnektas. Aprašomosiose šnektose šalia leidžiamosios nuosakos formų, padarytų su dalele tegu(i) (pvz., tegu(i) dirb), ir retkarčiais dar pasitaikančių senųjų formų (pvz., teāimie, tepašūntie), kaip ir visose gretimose tarmėse, labai plačiai vartojamos ir formos, padarytos su dalele lai || lei, pvz.: lai dėra, lei sāka. Tai bendros su latvių kalba leidžiamosios nuosakos formos, plg. lat. lai ēd „tegu valgo“, lai strādā „tegu dirba“. Be to, šiose aukštaičių šnektose pastebima aiški formų su lai || lei įsivyravimo tendencija. Tai, be kitko, rodo formų su kontaminacine dalele lægu(i) atsiradimas (pvz., lægu(i) vá·lga) ir lai || lei jungimas prie senųjų leidžiamosios nuosakos formų vietoj te-, pvz.: lai bū·nie, lei daiñūoje, lai ē·die. Šitokią tendenciją, be pačių tų šnektų vidinių raidos dėsnių ir gretimų lietuvių tarmių poveikio, dar netiesiog palaiko ir latvių kalba, kurioje leidžiamosios nuosakos formos su lai yra vienintelės. Kitas tokios pat rūšies atvejis yra retkarčiais šių šnektų plote (apie Šakyną, Auksučius, Dilbinus, Damelius) pasitaikančios tam tikros sangrąžinių veiksmažodžių formos su galūne -ies šalia įprastinių formų su -is, -ys. Galūnę -ies kartais turi būsimojo laiko III asmuo (pvz., dirpsies „dirbsis“), liepiamosios nuosakos II asmuo (pvz., sūkies „sukis“), visų laikų veikiamosios rūšies dalyvių abiejų giminių vardininkai (pvz.: vėda·sies „vedąsis“, jūokenties „juokiantis“, sā·ke·sies „sakesis“, vėšenties „vesiantis“), pusdalyviai (pvz., dauži·dam,ą·sies „daužydamasis“), padalyviai (pvz., sūkanties „sukantis“). Gretimose aukštaičių tarmėse tokių formų neužfiksuota. Kai kuriose gretimose žemaičių dounininkų šnektose, atrodo, jų kartais pasitaiko, plg. iš Klykoliu apylinkės užrašytas formas: acetū·po·sėis „atsitūpusi“ (acetū·pos·ėis tō·p·o), mūovos·ėis „movusis“ (ęs tu· bōlb·o) (karvė) mūovos·ėis e bāt·ęn·os⁹. Išskyrus neaiškios kilmės liepiamosios nuosakos II asmens formas (pvz.: nėški·s, vėski·s, plg. esamojo laiko II asmens formas su -ys: vedi·s ~ vedys), gretimose žemaičių dūnininkų rytų aukštaičių apie Žeimelį, tik čia kur kas plačiau (plg. D. Gargāsaitės 1960 m. užrašytus tekstus, Rg. Nr. 607). Biržų r. Kuldūnų apylinkėse plačiai vartojamos latviškos dgs. įnagininko formos, pvz.: su kareivėm „su kareiviais“, su tē·m karēm „su tais karais“, senēm pinigēm „senais pinigais“ (žr. I. Jašinskaitės 1961 m. užrašytus tekstus, Rg. Nr. 706). ⁹ Žr. A. Milkintaitės 1961 m. Lietuvių kalbos atlasui užrašytus tekstus, Rg. Nr. 689. 12. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 177 šnektose jų nėra10. Bet kai kuriose tolimesnėse lietuvių kalbos tarmėse tokių sangrąžinių formų pasitaiko. Latvių kalboje ši galūnė yra norminė. Kadangi aprašomosiose šnektose galūnė -ies reta, gretimos lietuvių tarmės jos beveik neturi, literatūrinėje kalboje ji nepažįstama visai, tai ir šiose šnektose ji gal būtų jau ir visai bebai̇gianti nykti, jeigu jos nepalaikytų latvių kalba. O kad latvių kalba šiuo atveju tikrai turi įtakos, rodo tas dalykas, kad sangrąžinių veiksmažodžių formas su -ies plačiausiai vartoja tie šnektų atstovai, kurie gerai moka ir dažnai kalba latviškai. Beveik visam aprašomųjų šnektų plotui, išskyrus tik pietinio pakraščio Giruzdžių apylinkę, būdingas įvardžio tas vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos vartojimas vietoj moteriškosios giminės vns. vietininko formos, pvz.: tō· dāržinė· ir tāme dāržinė· Kyb; tō· jā·ujē·, tō· priepirtė· ir tāme rā·štinė·, tāme vanā·lo· (vanelėje) Sk; tō· kākto·, tō· kū·tė·, tō· virtuvė· ir tāme bā·lo·, tāme lietuvo· (Lietuvoje), tāme rī·go· (Rygoje) Žg; tō· vieto·, tō· trō·bo· ir tāme duobė·, tāme valgi·klo· Škn; tūo prieglauduo ir tāme pūsie Auks; tēmi vietuo, tāmi jā·ujno Krp. Be to, apie Kruopius ir Šakyną, greičiausiai dėl įvardžio tas analogijos, vietoj moteriškosios giminės vartojamos ir kai kurių kitų įvardžių ar net skaitvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos, pvz.: šeme trō·bo·, šēm pūsē·, āname vāgo·, vienam lō·vo·. Atskirais atvejais taip pavartojamas net būdvardžio vietininkas, pvz., pienas tam kanūk ie (~kaniukėje „bidonėlyje“) mažamē·jie Krp. Toks pat reiškinys pastebimas ir visose gretimose (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai ir kt.), o taip pat ir tolimesnėse žemaičių dūnininkų bei dounininkų šnektose: Kadangi toks įvardžio tas vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos vartojimas sutinkamas net netoli Lydavėnų11, tai atrodo, jog čia bus ne kokia latvybė, o tikriausiai savarankiškas dalies lietuvių kalbos tarmių raidos faktas, tiktai sutampantis su latvių kalba. Tačiau aprašomosiose aukštaičių šnektose įvardžio tas vyriškosios giminės vienaskaitos vietininko formos įsivyravimą, kaip rodytų dažnesnis jos vartojimas arčiau Latvijos sienos, dar gali skatinti ir gretimos latvių kalbos tarmės (Zaleniekai, Mežmuiža ir kt.), kuriose parodomųjų įvardžių tas, tā, šis, ši vienaskaitos vietininko formos tanī, šinī bendros ir vyriškajai, ir moteriškajai giminei12. Latvių kalbos įtakos nėra išvengusi ir šių aukštaičių šnektų sintaksė. Tai rodo kai kurie savotiški atskirų prielinksnių, dalelyčių ir tam tikrų sintaksinių konstrukcijų vartojimo atvejai. Būdingesni iš jų čia ir iškeliami. Iš prielinksnių daugiausia latvių kalbos paveikta yra no· „nuo“ vartosena. Pirmiausia paminėtinos no· konstrukcijos lyg ir kilmei nusakyti, pvz., ta kūkne, musē·t, no· pāties vē·lne· rū·kst i rū·kst, darī·k kā· nedā·res „ta vi- 10 Žr. V. Vitkausko 1955 m. ir 1958 m. Lietuvių kalbos atlasui užrašytą medžiagą, Rg. Nr. 233 ir 446. 11 Remiamasi Lietuvių kalbos atlaso medžiaga. 12 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 527—529. 178 rykla, tur būt, velnio (duota) apšėsta: daryk, ką nori, rūksta ir tiek“ Škn: plg. lat. nu ta aita jau ir no paša vella „na, ta avis jau paties velnio (duota) apšėsta“ (užrašyta prie Šakynos). Kartais pasitaiko konstrukcijų su no·, reiškiančių veikėją, pvz., laidas nutrauktas no· to· graustine „griaustinis nutraukęs laidus“ Dilb; plg. lat. ne ūdena balināti (vaigi): asarām balināti nuo nelieša „ne vandens išblyškinti (veidai): niekšo virkdomos, ašaromis išblyškinti¹³“. Retkarčiais prielinksnis no· vartojamas vietoj lk. ir pačių tų šnektų įprastinio iš, pvz.: kàs gi no· tó:ke ti:laus zmō:gaus! sėsāte mūsu, jaunōji mūsu, kō· tū išēini no· mo·tusā·tes? Sk; no· to·s būrno·s kaip i pažīnau, ale bālsas visā:i kitō·niškes Škn; plg. lat. ej man nuo acīm! „eik iš mano akių“; kuo nuo tam mācities „ką iš jo mokytis?“ nuo acīm vien pazinu, kas bì barga mātes meita¹⁴ „jau vien iš akių pažinau, kuri buvo smarki tėvūnaitė“. Labai retais atvejais no· vartojamas vietoj įprastinio apē· „apie“, pvz., nēžinau no· tó:ke Dilb; plg. lat. ne man miega, ne man darba, nuo tēvim duomājot „nei aš galiu miegoti, nei dirbti, apie tave galvodamas“¹⁵. Kartais su no· pasitaiko ir tokių, greičiausiai dėl latvių kalbos įtakos atsiradusių, konstrukcijų, kaip pvz.: juokūos iš dē·des: skūndžes ā·jfonsui no· kā·lve „...skundžiasi Alfonsui kalviu“ Škn. Iš latvių kalbos atėjusi ir tokia gana plačiai šiose šnektose vartojama konstrukcija su no·: āk tu pāršas no· vāika, — suvilka visus lūpatus i viduri trō·bo·s i palika „tai paršas vaikas...“; tai biesas no· bō·bas: su liežūvu pāti āpmet, pāti atā·udz „tai biesas boba...“ Škn; ė, sprūogena nuo pārša: nieka nied, tik žvieg i žvieg susirietis „e, dvėsena paršas...“ Krp. Plg. lat. vēlns nuo sievieša „tai velnias moteris“, titars nuo puikas „tai kalakutas berniukas“¹⁶. Aiškiai iš latvių kalbos atėję ir neretai sutinkami sustabarėję pasakymai no· dieva pūses „dėl dievo“, no· rīta pūses „rytą“, pvz.: no· dieva pūses tik tū su ānuo nesigėncīk! no· rīta pūses āš sveika, viškas gōrai, o· pavārikšēoju — nieka nebēgahu i tiek Škn. Plg. tos pat reikšmės latvių kalbos posakius: no dieva puses; no rīta puses. Su prielinksniu par „per“ plačiausiai vartojami pasakymai par lāime „laime, laimei“, par nēlaime „nelaime, nelaimei“. Jie savotiškai nusako veiksmą lydinčias aplinkybes, pvz.: šindie būva kā·rve nusitrā·ukus, ale par lāime greit pāma·cau Krp; viškas jau būva bēpasibāiga·, kaip par nē·laime acivīlka ta rā·gana, i vēl pāķla iš nāuje Škn. Plg. tos pat reikšmės latvių kalbos posakius par laimi, par nelaimi¹⁷. Retkarčiais prielinksnis par vartojamas vietoj įprastinio apie konstrukcijose, reiškiančiose objektą, į kurį nukreiptas sakinio veiksmas, pvz., 13 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, p. 663. 14 ME, t. II, p. 755. 15 Ten pat, t. II, p. 756. 16 Ten pat, t. II, p. 756. 17 ME t. III, p. 85. 12* 179 kàs jiem gálvo· par kitus „ko jiems rūpintis apie kitus“ Kyb. Plg. latvių par puišiem es dziedāju, domāju „apie bernus aš dainavau, galvojau“¹⁸. Prielinksnis par tam tikrais atvejais vartojamas su veiksmažodžiais pavirsti, palikti, paversti, padirbti „padaryti, paversti“, šaukti „vadinti“ ir kt., pvz.: iš pà·nče par·e·tvara palika „pantis virto aitvaru“ Kyb; tā pirti pāvertē·m par trō·ba Dilb; pàs mum atlē·gd,·āva i ānā glūosni (gegutė), pàs-kui atlēk i tuos glūosnius par vā·naga (virtusi vanagu) Dam; senò·ves žmò·ni·s šāugd,·āva par tē·vini (vadindavo tėviniu); rā·gana (juos) būva pavērtus par ā·kminus Dilb; tō·ki jā·una vī·ra visd·m ā·mžiui par ūbaga padirba Škn. Šitokia reikšme par greičiausiai imtas vartoti taip pat dėl latvių kalbos poveikio. Plg. lat.: vēlns meitas pārvērse par kēvēm „velnias dukteris pavertė kumelėmis“¹⁹; viņu sauc par Pēteri „jį vadina Pet eriu“²⁰. Prielinksnis su greičiausiai dėl latvių kalbos poveikio vartojamas tokio tipo sakiniuose, kaip pvz.: viena mǟ·ta kà·rves šē·rēm su tais gelto·nāiseis sē·tineis Sk; sā·ka, (jie) su kūojum, su gàlvums minta „,...jie daugiausia kojas ir galvas valga“ Auks; su širdže sirga Dam; dāba jaunā·uses mò·teris is mire su vē·zeis Žg; su tvò·ra būva aptvē·rta; karā·liškes (Karališkės) dāba su mišku apā·uga, apsò·dina su pūšim Dilb; apā·ugus jau dāba su ālksneis tā kertē·la Dam; sē·seris kē·tures nudrìškuses, nuplì·suses, su vāikais apsì·kō·vuses Sk; garļauškis (Garliauskis) krāučus pas jācku (Jackų) šūva (tai jam) sumo·kē·je su ā·uksu Škn; tu pac smirdi: pārleikei su žmūonims pasmirdis Krp. Plg. latvių: mirt ar diluoni „mirti džiova“; sirgt ar kaklu „sirgti kaklu“ ir kt.²¹ Iš kitų labiau paplitusių sintaksinių latvybių paminėtina konstrukcija su dale lyte lai || lei, pvz.: kūr lai ēinu tō·ko· li·nañčo „kur aš galiu eiti (kaip man eiti) per tokį lietų“ Škn; kā· lai dārai žmò·gus — sāva vāikāi, sāva vārgai „ką padarysi,...“; agi visus reikē·tu sā·udi·i (šunis), ale kā· lei žinai „...negali žinoti (nežinai), kurį šauti, kurio ne“ Žg; nūtreikei biēsas žīna kūr, i kāip as dāba lai rāndu „...kur man ieškoti (kaip man rasti)“ Škn. Plg. latvių: kurp lai einu? „kur man eiti?“ es nezìnu, kuo lai es iesāku „aš ne-žinau, ko man griebtis“²². Tam tikrais atvejais dalelytė lai dėl latvių kalbos įtakos vartojama vietoj jungtuko kad, pvz.: ka turē·tumēm iš·ka· sumo·kē·t kūnigui, reikē·tu, lai pašvē·stu (kryžių) „kad turėtume kuo užmokėti kunigui, reikėtų, kad pašvęstų (reikėtų pašvęsti)“ Kyb; lēi ans kāip dirb, ale vis padirb „kad ir kaip (pamažu) jis dirba, bet vis tiek padirba“ Sk; lai i kāip nenō·ru vis tiek tūru šēndie ēit i rūnkelus „kad ir kaip nenoriu, vis vien turiu eiti runkelių ravėti“ Škn. Plg. lat. bijis jā·aun kājas nuost, lai arī cik salis „rei- 18 Ten pat, t. III, p. 85. 19 Ten pat, p. 187. 20 Ten pat, p. 772. 21 Žr. ME, t. I, p. 140 ir Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, t. I, Rīgā, 1959, p. 738. 22 Žr. ME, t. II, p. 400. 180 kėję nusjauti kojas, nors ir kaip būtų šalta“; aitinai kūti daru, lai tā ziemu nenuosaltu „avelei vartą darau, kad ji žiemą nesušaltų“23. Latvių kalbos įtakos rezultatu, atrodo, aiškintina ir sustiprinamosios dalelytės gan(t) bei jos variantų gan(t) jau, gan(t) jau nu vartosena, pvz.: gan aš āna· šaukau, gan kā· ē·je i nuē·je, ne· acisūkt neacisūka „aš ji ir šaukiau, ir ką dariau, o jis...“ Skn; užkāisti gērai gānt, kol iškuli „na ir susyli...“ Kyb; nebijō·k, gān jau (vis jau) kaip nōns isišūksme; jei tik blō·gau nebābus, gān jau nu galē·s gi·vē·nī „jei blogiau nebus, bus jau galima gyventi“ Skn. Plg. lat.: Dzirēdēsi gan tu tik tālu! „girdėsi tu taip toli, lauk!“ Gan es viņu pierunāšu „na aš jį vis vien prikalbėsiu“24. Dar viena ryškesnė latvybė — tai konstrukcijos tipo mā·n (tā·u, mūms, tē·vui...) ir vartojimas vietoj įprastinės aš tū·riu... tē·us tūr, pvz.: tū li·sk i māiša, aš tāvi panēšu, o· māisas i· mūm „...maišą mes turime“ Dlb; a tā·u pinigai i·r li·gei? „ar tu turi su savim pinigus?“ Žg. Plg. lat. zirgs mums ir labs „arklį mes turime gerą“; nauda mums ir „pinigų mes turime“. Pagaliau reikia paminėti gana dažnai pasitaikantį įdomų veiksmažodžio esamojo laiko formų su neiginiu vartojimą vietoj įprastinių tariamosios nuosakos formų, pvz.: prasidē·k tik su tō·keis, tai bijō·k, ka nenužnā·ug „...kad nenužniaugtų (nepasmaugtų)“ Sk; užēin dēbes·s didžā·usis, bē·kem nāmo·, ka nēsūl·nam „...kad nesulytume“, žu rē·k, kur ēina·s, ka bā·tu nēprisemti „žiūrėk, kur eini, kad batų neprisemtum“ Skn. Šitoks esamojo laiko formų vartojimas būdingas latvių kalbai, pvz.: jājam, brāļi, vienu pulku, lai nezviedz kumeliņi, lai nedzird meitu māte, lai neslēpa malējīņu „jokim, broliai, vienu būriu, kad nežvengtų žirgeliai, kad neišgirstų mergelių motina, kad nepaslėptų malėjėlės“25. Toks pat reiškinys žinomas ir kai kuriose žemaičių tarmėse (Kuršėnai, Mosėdis). Kadangi dar nėra nustatytas visas tokio esamojo laiko formų vartojimo plotas lietuvių kalbos tarmėse, tai neaišku, ar čia skolinys, ar sena bendrybė su latvių kalba. Apžvelgus latvių kalbos poveikį palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai, galima konstatuoti, kad jis yra gana didelis ir reiškiasi įvairiais būdais: ir tiesioginiais skoliniais, ir bendrų raidos tendencijų skatinimu, ir atskirais atvejais — senų bendrybių konservavimu. Šitokį poveikį latvių kalba galėjo turėti ne tik dėl labai plačių ir įvairių kontaktų su aprašomomis šnektomis, bet dar ir dėl to, kad ji yra labai artima lietuvių kalbai, todėl šių šnektų atstovams, tur būt, nebe visais atvejais aišku, kas lietuviška, o kas latviška. 23 Žr. ME, t. II, p. 400. 24 Žr. Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, t. I, p. 788, 791. 25 ME, t. II, p. 400. 181 ВЛИЯНИЕ ЛАТЫШСКОГО ЯЗЫКА НА ГРАММАТИЧЕСКИЙ СТРОЙ СЕВЕРО-ЗАПАДНЫХ АУКШТАЙТСКИХ ГОВОРОВ ПОГРАНИЧЬЯ ЛАТВИЙСКОЙ ССР А. ИОНАЙТИТЕ Резюме В статье рассматривается влияние близкородственного латышского языка на грамматический строй пограничных северо-западных аукштайтских говоров, относящихся к зоне полной ретракции ударения. Констатируется, что этому влиянию подвергается и словообразование, и словоизменение, и синтаксис, а отчасти и фонетика данных говоров. Указываются причины этого весьма ощутимого влияния: во-первых, очень тесные и длительные контакты носителей этих говоров с латышами, с которыми они общаются почти повседневно и поэтому большинство из них более или менее хорошо понимает и говорит по-латышски, а во-вторых, большая близость грамматического строя латышского языка к грамматическому строю исследуемых говоров. Дается краткий обзор истории этих контактов. Далее устанавливаются и исследуются разные аспекты влияния: 1) стимулирование в говорах тенденций развития, общих с латышским языком (напр., очень широкое распространение форм пермиссива, образованных с частицей lai|lei «пусть»: lai ēin «пусть идет, идут», ср. лат. lai iet); 2) консервация общих или очень близких грамматических элементов, которые в исследуемых говорах чаще всего сохранились только как своеобразные реликты, а в латышском языке употребляются очень широко и иногда являются даже нормой лит. языка (например, сохранению непродуктивного суффикса имен прилагательных -ainis, -e: drižainis, -e «полосатый, -ая», margainis, -e «пестрый, -ая, цветистый, -ая», отчасти способствует суффикс того же значения латышского языка -ains, -a: miglains, -a stripains, -a; далее можно указать известные формы возвратных глаголов с окончанием -ies, напр., III л. будущ. вр. mazgō'sies «будет, будут умываться», II л. ед. ч. повелит. накл.: mazgō'kies «умывайся», деепричастие: mazgō'jenties, и др.; ср. соответствующие формы того же глагола латышского языка mazgāsies, mazgājies, mazgājoties); 3) заимствование, тоже имеющее свои разновидности. Различаются две разновидности заимствования: а) полное (напр., формы дательного пад. ед. ч. существительных мужского рода с окончанием -am или -im: vi'ram «мужчине», šunim «собаке», ср. лат. vīram, sunim); б) частичное, когда, напр., заимствуется не весь суффикс или приставка, а только одно из его значений (напр., употребление суффикса -(i)ninks для обозначения жителя определенного города или деревни: ri'gininks «рижании», tarbū'činiks «житель деревни Тарубчяй», ср. лат. rīdzinieks, liepājnieks). Указывается, что известная часть заимствований получена не прямо из латышского языка, а при посредничестве соседних пограничных говоров. Описываются конкретные случаи проявления влияния латышского языка в области фонетики, морфологии и синтаксиса исследуемых говоров. 182