Apie vieną kirčio neatitraukimo atvejį šiaurės vakarų dūnininkų ir pietvakarių dounininkų tarmėse

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖ SANDARA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA APIE VIENĄ KIRČIO NEATITRAUKIMO ATVEJĮ ŠIAURĖS VAKARŲ DŪNININKŲ IR PIETVAKARIŲ DŪNININKŲ TARMĖSE B. ROKAITĖ ir V. VITKAUSKAS Apie žemaičių tarmių kirčio atitraukimą, to atitraukimo pobūdį ir svyravimus daug rašyta; jau seniai išvestos gana tikslios kirčio atitraukimo izoglosos1. Tačiau toliau tiriant tarmes pagal Lietuvių kalbos atlaso programą, randama iki šiol dar nepastebėtų, neužfiksuotų kirčio atitraukimo ar neatitraukimo atvejų. Apie vieną tam tikros dalies žemaičių kirčio neatitraukimo atvejį čia ir norima pakalbėti. Judrėnų, Veiviržėnų, Rietavo, Švėkšnos apylinkių tarmės, kaip žinoma, priklauso visuotinio kirčio atitraukimo zonai: jose kirtis paprastai atitraukiamas tiek iš trumpos, tiek ir iš tvirtagalės galūnės. Tačiau pastaraisiais metais tiriant tas tarmes, buvo pastebėta, kad jose kirtis neatitraukiamas dviskiemeniuose žodžiuose iš trumpos galūnės į ilgą šaknį. Pvz.: eˈtė (a dâˈr vės eˈtė malóudâˑms²), la.ukòs (viˈtâˑuc [toks upelis] b́ieg pa.r tôs la.ukòs), maˈrtė (mėˈšùos maˈrtė na-dôud) – Judrėnai, Jocių km.; nadeˈrlė leisa, maˈšòs (iˈsediejaˑu maˈšòs âˑusˑte), meˈrgà (dėktėˑ meˈrgà bọ.va navėsprūote), šeˑltà truobà (šeˑltà truobà-siedo žėimūoms trūobūo), šˈveisa (ēˑt reivˈjūota šˈveisa, maclˈaų) – Judrėnai, Lėlėnų km.; ọˈntrà deinà (ọˈntrà deinà kãˈp nier nómėi), kˈa.ulės (kˈa.ulės dãˑ ėzdyasˈnse), pę.lnà (pę.lnà šõlėˈne võˈnldėˑnc), žmuogòs (pašę.mėre žmuogòs tėˑp stãˈgėˑ) – Veiviržėnai, Upitėnų km.; ga.lvà (apsę.ṣok ga.lvà sọ tãˑs klã.usęnėˑs), kˈa.ušlòs (žọ.ncuˑn kˈa.ušlòs ṣọriˑnks), kiˈmbòs (tãs īˑ tioks kiˈmbòs, jõuc), miˈnkštà (miˈnkštà meˈsė.ke bọ.va), stọ.ngàs (stọ.ngàs [ienas] nupljãˑusˑte e palėˈda), žọ.nlcės (aš tioks bọvãˑu kãˑp žọ.nlcės), žmuogòs (važėˈva žmuogòs sọ šlãˑudūˑn vėžėmò) – Rietavas, Kadagynų km. (nors čia šiuo atveju keletą kartų teko girdėti ir atitraukiant kirtį, pvz.: glọudėˑnc īˑ ẹˑlks, lėišˈtė lėiz ọ.nc; ka.lbà (la īˑ vėjo ka.lbà), slę.nkṣl-člòs (pa.r slę.nkṣl-člòs kiˈk às priˈšežàˈrgūojo), vaˈkọs (pa.r vaˈkọs gavãˑu lėjuos nuˑ tėva) – Švėkšna, Skomantų km.; darˈbọs (darˈbọs vˈrs ba gãˈla), maˈsà (sa-nọˑm žmuogùˑ maˈsa našvaˈk), pę.lnė (priˈskiˑd pę.lnė la.ukãˑ vėštãˑlo), puˈròs 1 „Archivum Philologicum“, t. 4, Kaunas, 1933, p. 33; V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dūnininkų kirtis, LKK, t. 1, Vilnius, 1957, p. 109; Kirčio atitraukimas ir nukėlimas lietuvių kalbos tarmėse, LKK, t. 4, 1961, p. 117—119. 2 Pavyzdžiai su sakiniais duodami tam, kad geriau išryškėtų kirčio atitraukimo ir neatitraukimo visa sistema šiose tarmėse. Ženklu (ˑ) žymimas priebalsio minkštumas. 10* 147 (purõs kõ·r siesė – slā·pes dė·rvas), sta·gò, še·rdės (sta·gò merė, raše še·rdės anõ im plì·ša) – Švėkšna, Būdviečių km. Panašus reiškinys užrašytas ir visuotinio kirčio atitraukimo zonos piečiau-sioje Pajūrio (Šilalės raj.) tarmėje. Ten kirčio atitraukimo iš trumpos galūnės į ilgą dviskiem enio žodžio šaknį nepastebėta (pvz.: ka.lbà ė·t, ka gerà ė·sas; tuorà stẽprà ėš mi·to), nors iš ilgos galūnės į bet kokią šaknį ir iš trumpos galūnės į trumpą šaknį kirtis atitraukiamas gana dažnai (pvz.: aš patė padarìsu·t; žal·uos mė·šuos pǫšė kelìuograma dã·vę). Daugiaskiemeniams žodžiams minėtasis dėsnis negalioja: šiuose žodžiuose kirtis iš trumpos galūnės į ilgą šaknį visada atitraukiamas. Pvz.: jáuni·s'lė (jáu-ni·s'lė nieka navà·z), krù·mal·òs (sma·kstà·u kà·r|vę puo tõs krù·mal·òs) – Švėkšna, Būdviečių km.; ìlerokọ (kõ·n aš ėšvė·rso tuok·ọ mažọ pap·jūovęs ìlerokọ), kà·r|vekės (vė·do kà·r|vekės gãnieu si·k·ọ) – Judrėnai, Lėlėnų km.; brọ·nges·nė (soselã·kė vėsė, lā·uke k·ọ·l brọ·nges·nė [javai] bū·s) – Veiviržėnai, Upitėnų km.; mė·lžūo-nės (tuoks ka.imì·nc ir mė·lžūonės), žė·r|n·ọkọs (ànà vė·rp ę vės kọ·nd tõs žė·r|n·ọkọs) – Rietavas, Kadagynų km. Tai kaip paaiškinti, kad minėtose tarmėse kirtis iš trumpos galūnės neatitraukiamas tiktai į ilgą dviskiemenių žodžių šaknį? Galima būtų manyti, kad čia yra vienas iš visuotinio kirčio atitraukimo zonos pakraštinių tarmių svyravimų. Įvairių kirčio atitraukimo nedėsningumų pasitaiko šiaurės vakarų dünininkų pietiniuose pakraščiuose3, pietinėje Kuršėnų dalyje4; taip pat kirčio atitraukimo nedėsningumų pastebėta į pietus nuo Užvenčio. Tačiau čia kirčio atitraukimo svyravimai (ypač apie Kuršėnus, Šaukėnus, Užventį) liečia daugiaskiemenius žodžius, ir jokiu būdu kirtis nepaliekamas trumpose galūnėse, o aukščiau minėtu atveju kirtis neatitraukiamas tik dviskiemeniuose žodžiuose (turinčiuose ilgą šaknį) ir — iš trumpos galūnės. Taigi nors visuotinio kirčio atitraukimo zonai nepriklausančios tarmės galėjo turėti tam tikros įtakos aprašomųjų tarmių kirčiui išlikti galūnėje, vis dėlto gali būti ir kitų to reiškinio priežasčių, juo labiau, kad kirčio neatitraukimo iš trumpos galūnės į dviskiem enio žodžio ilgą šaknį plotas yra gana nemažas ir gerokai nutolęs į šiaurės vakarus nuo kirčio atitraukimo ribos. Viena iš tokių priežasčių, atrodo, gali būti priešskirtinių dvigarsių pirmojo sando pailginimas minėtose tarmėse5. Pvz.: ge.ltūona, la.ukà·les, pa.r pėc·òs, pra.us·s, žė.l·vė.tes (Judrėnai), ata.ugì·n·te, sọtru.m·pėje, spro.n·dė·les, va.ik·lọkà (Švėkšna), ga·lvūoja·u, ka.rtọ·ma, la.ukà·ms, napsoga.l·vios, pę.rkà·u, še·r|gė·ms (Veiviržėnai). Panašiai ilginama ir prie visuotinio kirčio atitraukimo ribos esančioje Pajūrio tarmėje (pvz.: b'ja.urì·bę, kal·vì·s'lę, ma.r·tė·le), ir visai kirčio neatitraukiančioje Vainuto tarmėje (pvz.: a.lgà, pa.r·nọgara, ža.n·ciena). Šitas ³ V. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, „Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai“, t. 11, 1960, p. 46. ⁴ Vyt. Vitkauskas, Kuršėnų tarmės kirtis ir priegaidė, LKK, t. 3, Vilnius, 1960, p. 64. ⁵ Ilgi priešskirtiniai balsiai tarmėje išlieka ilgi, o šiuo atveju jie dar šiek tiek, rodos, yra ilgesni. 448 prieškirtinių skiemenų dvigarsio sando pailginimas, įvykęs, matyt, prieš kirčio atitraukimą (tai rodo toks pat pailginimas Šilutės r. Saūgų ir Ramučių tarmėse, plg., dra'ugūs, me'rgą, sa'ugās, va'ikų, ir kirčio visiškai neatitraukiančioje Vainuto tarmėje), tikriausiai, dėl pokirtinių ir prieškirtinių skiemenų ilgumo suvienodinimo, ir galėjo lemti kirčio iš dviskiemenių žodžių trumpos galūnės neatitraukimą. Švėkšnos, Judrėnų, Veiviržėnų tarmės, vėliausiai gavusios kirčio atitraukimo impulsą ir jau turėdamos pailgintą prieškirtinį skiemenį, ir pasitenkino tik tuo pailginimu. Tuo būdu šitas kirčio neatitraukimo atvejis pietvakarių žemaičių tarmėse rodytu, kad tarmės, be bendrų kirčio atitraukimo ar neatitraukimo dėsnių, turi kirčio atitraukimo dėsningumų, būdingų tik vienai kuriai tarmei ar tarmių grupei. ОБ ОДНОМ СЛУЧАЕ СОХРАНЕНИЯ УДАРЕНИЯ В КОНЦЕ СЛОВА В ГОВОРАХ СЕВЕРО-ЗАПАДНЫХ ДУНИННИКОВ И ЮГО-ЗАПАДНЫХ ДОУНИННИКОВ Б. РОКАЙТЕ и В. ВИТКАУСКАС Резюме В жемайтских говорах окрестностей Юдренай, Вейвирженай, Ретавас, Швекшна, входящих в зону всеобщей оттяжки ударения, в двусложных словах ударение не оттягивается с краткого окончания на долгий корень. В статье предполагается, что одной из основных причин, определивших данный случай, можно считать удлинение гласного звука в предударном слоге. 149