Predikatyvinis pažyminys kaip atskira sakinio dalis

LIETUVIU KALBOS GRAMATINE SANDARA L'TETU-VOS TSR MOKSLU AKADEMIJA PREDIKATYVINIS PAZYMINYS KAIP ATSKIRA SAKINIO DALIS: A. VALECKIENE § 1. Lietuvių kalboje gana dažnai vartojamos tokios struktūros kon- strukcijos: sūnus grįžo neramus, lapė išlindo atbula, tėvas stovėjo vien- plaukis, Marytė atėjo nusiminusi, sesuo atbėgo uždususi, atnešė gyvą tą žvėrelį, jaunuolį ištraukė pirmąjį (iš vandens) ir kt. Plg.: . Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas. DonR 22. Nors meisteris su siuvėju dar pora kartų atbuli bando pasiekt vandenį, bet neįstengia. CvMS 26. Kaip buvo eželis taręs, taip ir išėjo: kviečiai patys susimalė, išsikepė skaniausiais pyragais, sulipo į vežimusir kvapūs, šilti važiuoja pas karalių. CYR V 48. Kitą dieną jis padarė didesnį paštetą ir, apkaišęs jį gėlėmis, nusiun- tė į stalą karštą, tiesiai iš krosnies, BalcHP, 166. Kartą jis grįžo su prabalnotu smakru. CvR VII 39. Grėtė jau seniai pažįs- tama kaip atstati mergaitė. SimonVK I 195. Šių sakinių pabrauktosiose konstrukcijose visur yra savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio forma (parlėkė, susimalė, važiuoja, nu- siuntė, grįžo, pažįstama) arba veiksmažodinis junginys su tokiu veiksma- žodžiu (bando pasiekt). Su šiais veiksmažodžiais susiję priklausomais santykiais įvairūs linksniuojamieji žodžiai (linksmas, atbuli, patys, kvapūs, šilti, karštą), prielinksninė konstrukcija (su prabalnotu smakru), lygina- moji konstrukcija (kaip atstati mergaitė). Be to, nurodytieji linksniuoja- mieji žodžiai bei konstrukcijos kartu santykiauja ir su veiksnio arba pa- pildinio linksniais (gandras, meisteris su siuvėju, kviečiai, paštetą, jis, Grėtė). Dvigubus sintaksinius santykius turintys žodžiai keliamosiose kon- strukcijose parodo, kokia yra veiksnio arba papildinio linksniu išreikšto daikto būsena veiksmažodžio (bei veiksmažodinio junginio) veiksmo vy- kimo metu. Šia funkcija gali eiti ir žodžiai, kurie savo leksine reikšme pasako daikto būseną, ir žodžiai, kurie tokios reikšmės kitame kontekste neturi. Dažniausiai turi dvigubus sintaksinius santykius ir reiškia daikto bū- seną linksniuojamųjų žodžių vardininkas ir galininkas, rečiau kiti links- niai ar. prielinksninės bei lyginamosios konstrukcijos. l. Linksniuojamosios kalbos dalies vardininkas, prisišliejęs prie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio, sakinyje 7. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 97 visiškai arba iš dalies yra suderintas su veiksnio vardininku ir pasako, ko- kia yra pastaruoju vardininku reiškiamo daikto būsena veiksmažodžio veiks- mo vykimo metu. Pavyzdžiui, sakiniu Gandras parlėkė linksmas pasakoma, kad „gandras parlėkė ir buvo linksmas, kai parlėkė“. Kartais veiksnio vardininkas sakinyje nepasakomas, bet jis iš konteks- to suprantamas, pvz.: Dieną vis mane pasiunčia tai medžių įnešti, tai ką pašaukti; vis lekiu basas per sniegą. ZemR IV 376. Čia suprantama, kad „aš lekiu ir esu basas, kai lekiu“. Dažniausiai šia funkcija vartojamas būdvardžio ir dalyvio vardinin- kas, taip pat čia gali būti įvardžio, skaitvardžio ir daiktavardžio vardi- ninkas. a) Būdvardžio vardininkas. Šią funkciją gali turėti įvai- rios leksinės reikšmės būdvardis. Gana dažnai čia eina būseną reiškiantis būdvardis (basas, kniūpsčias, pėsčias ir kt.). Senesnieji porina, kad Deveika į mišką išeidavo pėsčias, o grįždavo važiuotas. CvMS 11. O žvairas Vaičiulio padėjėjas daž- naiį malūną ateidavo girtas. VenclRIII 15. Viščiukėlis naš- laitėlis "grįžo soveikas ir gyvas. CvR 129. Tevas stovi vienplaukis, ir aš matau, kaip šaltis rašo mėlynes jo veide. BaltPV, 31. b) Dalyvio vardininkas. Paprastai vartojami veikiamieji būtojo kartinio laiko ir neveikiamieji būtojo laiko dalyviai. Dažniausiai jie yra priešdėliniai ir turi įvykio veikslo reikšmę. Retais atvejais tokią funkci- ją turi neveikiamieji esamojo laiko dalyviai. Kai našlaitis uždusęs, sušilęs bégiojo, sūnelis su ilguoju vardu vis sotus, išsipenėjęs prieš saulę miegojo. CvR V 128. Jo pati iš tolo vyrą pasitiko apsiašarojusi. CyR V 137. Motinos atneštas valgis stovėjo ant stalelio nelytėtas. LzPR III 114. Važiuojame namo visi patenkinti. ZemR IV 313. Ieško Džiugo pakrūmiais, uostinėja pagrioviais, kiša nosį į vandenį, leidžia šūvius į debesis, o Džiugas nepastebimas, nemato- mas už paties vyriausio vokiečio nugaros stovi ir sidabrinę kulką lai- ko. CvR V 58. c) Skaitvardžio vardininkas. Dažniausiai vartojamas ke- lintinis skaitvardis pirmas, bet šią funkcija gali turėti ir kiti skaitvardžiai. Levukas smagiai nusijuokė ir, dažydamas bulves į rasalą, tvirtai pra- nešė, kad jis pirmas paglostys veršiuką. BaltPV, 10. Trečias, vos kojas vilkdamas, galvą nuleidęs, striuka uodega šmėžuodamas, atėjo arklys. CvR V 146. d) Įvardžio vardininkas. Paprastai vartojami būdvardiš- kieji įvardžiai, labai dažnai įvardžiai visas, vienas, pats. (Dėl kitų įvar- džių plg. $ 5c.) ' „Lapė supyko ir sako: — Dėk uodegą ir sėsk visas, tuščia tavęs! Vilkas susirangė visas ir atsisėdo patogiai. LTt 295. Tegul skalbia darbininkės vienos. SimonVK I 199. Žodžiai, slė- gę krūtinę, patys nesulaikomai išsiveržė su ilgesiu ir neapykanta. 98 CvR VIII 226. Manau sau: jeigu jau aš šitoks patinku mokytai poniai, tai dar labiau patiksiu su gurgždančiais batais. CvR III 100. e) Daiktavardžio vardininko pavyzdžiai. Jis, kaip tėvas buvo sakęs, įlindo į ausį, apsisuko ir išlindo pui- kus kareivis. LTt322. Sinus taip gražiai augo, užaugo geras berniokas. LTt 338. Vienas vargas būdavo tokiomis valandomis su juo: atsisės kaip koks rukata skiedryne, dirvoje, žiūrės į tolį rankas nuleidęs, nebylys lyg akmuo. CyR VIII 54. Didelė, apsivilkusi pilka sermėga ir apsigaubusi juoda skepeta, ji išlipo į kiemą, kur augo ir kur bėgiojo dar maža mergaitė. VenclR III 154. 2. Linksniuojamosios kalbos dalies galininkas, prisišliejęs prie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio, sakinyje visiškai ar iš dalies yra suderintas su papildinio galininku ir taip pat, kaip vardininkas, pasako papildinio galininku reiškiamo daikto būseną veiksma- žodžio veiksmo vykimo metu. Pavyzdžiui, sakiniu Paštetą nusiuntė (į sta- lą) karštą pasakoma, kad „paštetą nusiuntė ir paštetas buvo karštas, kai jį nusiuntė“. . Dažniausiai šia funkcija vartojamas būdvardžio ir dalyvio galininkas, bet taip pat pasitaiko ir kitų linksniuojamųjų kalbos dalių galininkų. a) Būdvardžio galininko pavyzdžiai. Matušėlė verkdama... prašo, kad leistų namie vaiką prakutenti, bent iki 11—12 metų, tuomet didesnį atiduos į dvarą. ZemR IV 369. Lape gyvą sugavo. JablRR I 614. Atmeni, močiut, kaip aš tave jauną lankydavau? VaičiūnD 15. — Lauk, taip jis jag nuogą plikq ir ims. VienR I 165. b) Dalyvio galininkas. Sia funkcija vartojamas ne tik vei- kiamosios rūšies būtojo kartinio laiko ir neveikiamosios rūšies būtojo bei esamojo laiko, bet, skirtingai nuo vardininko, ir veikiamosios rūšies esa- mojo laiko dalyvių (dažnai su priešdėliu be-) galininkas. Kalbėjo Juozas ir jau buvo bebėgąs į kambarį, kai pamatė tarp- dury Marytę bestovinčią, besišypsančią. LzPR III 36. Be to, jai keista, niekada į ją verkiančią Vilius nekreipdavo dė- mesio. SimonVK I 358. Kad tave paturėtų nevalgiusį tris dienas. LTt 375. Giréje medžius žemus ir stambius regėjo nuo vėtrų ir audrų nepaveikiamus. DaukB; 52. Tarutuką iš Klangių suimtą nuvežė. CvR VIII 206. Žmogel, kur aš tave priglausiu tokį nušutintą? SruogAD 120. c) Skaitvardžio galininko pavyzdžiai. Jaunuolį ištraukia pirmąjį iš vandens. SimonVK I 250. Atvykus pirmąjį ji pastebėjo Martyną. SimonVK I 317. d) Įvardžio galininko pavyzdžiai. Nelaba šeimyna jau mane visą suėdė. DonR 52. Tokį blyną galima ir vieną valgyti (be riebalų, be grietinės). Vikv. Jis vėl atsimena senelį tokį, koks jis dar buvo gyvas. SimonVK I 15. Sakė tave šiokią sakė tave tokią. RD 70. e) Daiktavardžio galininko pavyzdžiai. 7* 99 Štai čia kampe stovėjo „Sarkė“, marčios pasoginė; ją dar lely- čaitę atsivarė. KrėvSP, 190. Kaip šiandien jis matė save stu- dentą. CvR II i128. Gydytoją parvežė jai tą pati Sunkari. JablRR I 614. 3. Linksniuojamosios kalbos dalies kilmininkas dažniausiai šliejasi prie savarankiškos leksinės reikšmės neigiamo veiks- mažodžio ir paprastai sakinyje yra suderintas su papildinio kilmininku. Kaip aukščiau minėti vardininkas bei galininkas, jis pasako papildinio kilmininku išreikšto daikto būseną veiksmažodžio veiksmo vykimo metu. Bet nė vienas nesiuntė piršlių, nė vieno neatsirado jauno, kuris būtų ją pamilęs. SimonVK I 235. Niekur nematyti nė jokio p a- dargo pamesto, nei ant trobos nė jokio skarmalo. ZemR I 167. Ki- tokios Martynas jos nepažįsta. SimonVK I 291. Pasitaiko sakinių, kuriuose daiktavardžio bei įvardžio kilmininkas san- tykiauja ne su papildinio kilmininku, bet su papildinio galininku. Tada santykiaujantys žodžiai yra nesuderinti. Įsižiūrėdami tiek į artimąją, tiek į tolimąją savo praeitį, matom ir čia ir ten tokius pat žmones, kaip ir mes patys, arba, kitaip sakant, ten patys save matome, tikšiek-tiek kitoniško pavidalo. JablUZ 7—8. 4.Linksniuojamosios kalbos dalies naudininkas sakinyje yra derinamas su papildinio naudininku ir pasako tuo naudinin- ku išreikšto daikto būseną veiksmažodžio veiksmo vykimo metu. Tai ožkai gyvai lupo kailį. Brž. Te jam numirusiam prisuko laikrodį, kad eitų. Nj. Mergaitės man pirmam užrišo abi akis. ValPJ, 17. Jiems taip kelerius metus pagyvenus, nusibo do trims vienuose namuose būti. CvR V 38. Grįžo tėvas namo po dau- gelio metų visai susenęs, nukaršęs ir liepia mar čiai pačiai ke- liauti. CvR V 50. 5.Linksniuojamosios kalbos dalies įnagininkas. Sj linksnį pasitaikė rasti prisišliejusį prie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio ir santykiaujantį su veiksnio vardininku arba papildinio galininku. Minimasis įnagininkas nėra suderintas su pastaraisiais links- niais, bet pasako jais reiškiamo daikto būseną veiksmažodžio veiksmo vy- kimo metu. Šia funkcija vartojamas daiktavardžio įnagininkas su priklau- somais žodžiais. Jau viena bonka stovėjo aplupta galva ir ištrauktu kamščiu. LzPR III 48. Vyrai ūkininkai eina rimtais vei- dais. SimonVK I 58. Pabudo jaunamartė neramia šir- dimi. CvRV 49. Dažnai (Monika) Kaziuką rasdavo užsiverku- sį, papumpusiais paakiais. CvRVIII 52. 6. Linksniuojamosios kalbos dalies vietininkas. Retais atvejais šia funkcija galima rasti daiktavardžio vietininką, prisišlie- jusį prie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio ir santykiaujantį su veiksnio vardininku. Monika pabudo karštyje, didelėmis pastangomis išsivada- vusi iš sapno, ir puolė ieškoti vyro. CvR VIII 94. Apnešęs kumelę aplinkui 100 ežerą, sugrįžo velnias pas žmogų sušilęs, suplukęs — vienoj pladeéj. LTt 344. 7. Prielinksninés konstrukcijos, prisi§liejusios prie sa- varankiSkos leksinés reikšmės veiksmažodžio, yra susijusios su veiksnio vardininku arba papildinio galininku bei kitais papildinio linksniais ir pasako tais linksniais reiškiamo daikto būseną veiksmažodžio veiksmo vy- kimo metu. Vaikas gulėjo be gyvybės, išėjęs iš veido, baltas kaip vo- ratinklio gija. CvR VIII 171. Daugelis po susirėmimų išeidavo su nuplėšta švarko rankove, pamusta koja. CvR VIII 39. Juras nepametė jos su vaiku—nepames ir su penkiais. CvR VIII 22. Plg. Vaikėzas, pastebėjęs padėjėją su pramuštu antakiu, suprato, kad nieko gero laukti netenka. VencIR III 16. 8. Lyginamosios konstrukcijos, vartojamos šia funkcija, santykiauja su savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžiu ir veiksnio vardininku arba papildinio galininku. Lyginamųjų konstrukcijų linksniuo- jamasis žodis (daiktavardis, būdvardis, dalyvis ir kt.) yra suderintas links- niu su minėtaisiais veiksnio vardininku arba papildinio galininku, t. y. taip pat yra arba vardininko, arba galininko linksniai. Kaip atgaivintas visada išeini iš susirinkimo, girdėjęs sakytojo Šepaičio žodį... SimonVK I 26. Du šimtu žmonių guli it muselés nukeipusios. SruogDM 42. S. Nėrį susitikdavau Kauno valstybiniame teatre, Liaudies Seimo posėdžiuose, linksmą ir suju- dusią, lyg naujai gimusią. VenclEV 148. $ 2. Linksniuojamieji žodžiai bei konstrukcijos paprastai šliejasi prie tokių savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžių: a) prie slinkties veiksmažodžių: Ir katė perėjo pirmoji per duobę, neįkrito. LTt 282. Reikia eiti parnešti grybų, juk jie parjos išalkę. LTt 322. Nė vienam kepti kar- veliai patys į burną neatlekia. PP 221. Ant saulelė, vėl nuo mūs atstodama, ritas, irgi, palikusi mus, greita vakarop nusileidžia. DonR 63; b) prie būseną reiškiančių veiksmažodžių: Sėdi Džiugas dienų dienas apsiniaukes. CvR V 54. Vėlgi ra- žienos riogso neskustos. BaltPV, 17; e) prie veiksmažodžių, reiškiančių veiksmą, susijusį su būsena, užsi- ėmimą: Kitą sykį, vėl atsimenu, parvažiavęs iš kaži kur tėvas nenori nė val- gyti, tik dūsauja nuliūdęs. ŽemR IV 307. Karvės tik šok visą dieną neėdę. Brž. O ir tu ką veiki, ar sveiks, ar drūts dar me- džioji? Don R 115. Dienų dienas jis gaudė žvėrelius, paukščius ir g y- tus juos pardavinėjo. CvR V 62; d) prie veiksmažodžių, reiškiančių perėjimą iš vienos būsenos į kitą, būsenos pasikeitimą: Visi vaikai šiuru šiuru į savo vietas, sustojo stati nė čiurkšt. ZemR IV 32. O Martynas atsisėdo ant vežėjo sėdynės vis vien apriš- 101 tas. SimonVK I 275. Meisteris pastebi, kad vientulys luošas, dažnai liūdnas nutupia netoli lango ir senio balsu dejuoja. CvMS 41. Pir- mieji dėdinos buvę du sūnūs, bet abudu maži mire. ZemR IV 310; e) prie kalbėjimo veiksmažodžių: — Nusiramink, daugiau to nebus, matysi! — tarė Simonaitiené is i- tikinusi. LzPR III 89.— Klausė tėvas, klausė motina susirū- pinusi, ..o aš sarmatijaus pasisakyti. LzPR III 21. Apžiūrėjęs visus na- mus, Paspartutas iš džiaugsmo trynė rankas ir nušvitusiu veidu vienas sau kalbėjo. BalčAZ 15.— Laikas jau būtų arbatos kvies- ti, —pastebéjo teta susiraukus. LzPR III 41: f) prie pojūčius reiškiančių veiksmažodžių: Mačiau jį kultūros rūmų scenoje šokantį su savo žemiečiais lietuviškus tautinius šokius, girdėjau dainuojantį. T 1965 196. Ir išvydau savo dukrelę besėdinčią. JabIRR I 614. Bet Jonas pats pastebėjo mano nusiminimą. BaltPV, 53. Dvigubus sintaksinius santykius turintys žodžiai bei konstrukcijos gali šlietis prie įvairių kitų veiksmažodžių: Paleistuve laikė žmonės ir bažnyčia tą, kuri netekėjusi susi- laukdavo kūdikio. CvR VIII 10. Ji nepasiduos budeliams gyva. VencIR III 500. -— Na, ašjįir nuluptą pažinčiau,— pasigiria Ėvė. SimonVK I 292. Visi šie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžiai gali eiti ta- riniu. Linksniuojamieji žodžiai bei konstrukcijos gali jungtis ir prie sudur- tinių veiksmažodžio formų bei veiksmažodinių junginių, kurių priklauso- masis dėmuo yra vardažodis arba aukščiau minėtų savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžių forma (dalyvis, bendratis). Iš dalies Pempiené ir pati buvo kalta, kad kaimo žmonės ėmė jos bijoti ir vengti. Myk-PutS I 25. — Aš, — sako, — buvau juos (pini- gus) gyvas užkavojęs. LTt 354. Bet iš jo neišbiro nė supuvusio dvylekio: žemaitis tyčia šį (puodą) tuščią buvo pakabinęs. CvR V 67. Stagaras paliko lyg nutirpęs stovėti. SimonVK I 144. Savo giminėje neturėjusi nė vieno mužiko, dabar pirmasis žentas nori įsiskverbti mužikas. ŽemR IV 412. Motinai Vilkienei tenka vienai eiti į susirinkimą. SimonVK I 299. O į Šalteikius pasisakė eisianti pėsčia arba visai neisianti. SimonVK I 275. Toks jaunas dar, o vakar vienas sakėsi nuo pietų iki vakaro aštuo- nis vežimus šieno parvežęs! LzPR III 46. Yra žinoma, jog šiaurinė (žieminė) ir vidurinė Europos dalis yr a kurį metą visa ledų apklo- ta buvusi. JablUZ 13. Kuris išvažiavęs tų daiktų ieškoti, tariąsis tėvo vienas tiktai tesąs išsiųstas. DaukZP 67. „„Nurodytuosiuose sakiniuose žodžiai pati, gyvas, tuščią yra prisijungę prie veiksmažodinių junginių bei sudurtinių veiksmažodžio formų buvo kalta, buvau užkavojęs, buvo pakabinęs; žodžiai bei konstrukcijos lyg nu- tirpęs, mužikas, vienai prisijungę prie veiksmažodinių junginių paliko sto- 102 véti, nori įsiskverbti, tenka eiti; žodžiai pėsčia, vienas yra prisijungę prie veiksmažodinių junginių pasisakė eisianti, sakėsi parvežęs (dėl jų plg. $ 5 a); žodžiai visa, vienas prisijungę prie sudurtinių veiksmažodžio for- mų bei veiksmažodinių junginių yra buvusi apklota, tarigsis tesąs išsiųstas. Visuose sakiniuose minėtieji veiksmažodiniai junginiai bei sudurtinės veiksmažodžio formos taip pat vieni gali eiti tariniais. Linksniuojamasis žodis, turintis dvigubus sintaksinius santykius, kar- tais prisijungia ne prie veiksmažodžio, bet prie kito kokio nors žodžio, ga- linčio atlikti veiksmažodžio funkciją, t. y. galinčio eiti tariniu. — Oi, oi, oi! sunku tamstai vienai, ir ilgu — ir nejauku!.. LzPR III 37. § 3. Nagrinéjamojo tipo konstrukcijų mūsų sintaksės vadovėliuose nedaug randama. Be to, jos yra i$barstytos po įvairius sintaksės skyrelius ir traktuojamos nevienodai. Savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžių junginiai su vardinin- ku, pvz.: parlėkė linksmas, stovėjo susiraukęs, važiuoja kvapūs, šilti, lai- komi tariniais. Paprastai sakiniai su tokiais junginiais dedami prie sudur- tinio tarinio be didesnių paaiškinimų. Nurodoma tik, kad sudurtinio tarinio jungtimi eina ne tik veiksmažodžio būti, bet ir kitų veiksmažodžių formos!. Kiek detaliau savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžių junginius su vardininku, o šalia jų duodamas pavyzdžių su įnagininku, prielinksninėmis bei lyginamosiomis konstrukcijomis, yra aptaręs J. Balkevičius „Dabarti- nės lietuvių kalbos sintaksėje“ (Vilnius, 1963). Jis laiko junginius tipo atvažiavo linksmas atskira tarinių rūšimi. Vadina juos senu terminu „su- durtiniais tariniais“, duodamas junginiams tipo buvo linksmas naują su- dėtinio vardažodinio tarinio pavadinimą?. Skirtumas tarp pirmojo ir antro- jo tarinio, kaip nurodo J. Balkevičius, yra tas, kad „sudėtinio tarinio (buvo linksmas) jungtimi eina veiksmažodžiai, kurie savo leksine reikšme apie veiksnį užbaigtos minties nepasako ir todėl sakinyje turi tik pagalbinę modalinę funkciją, o sudurtinio tarinio (atvažiavo linksmas) jungtimi eina veiksmažodžiai ar veiksmažodiniai junginiai, kurie ne tik forma, bet ir turiniu gali veiksmažodinį tarinį pabaigtinai išreikšti“3. Teisingai J. Bal- kevičius nurodo ir jo vadinamo sudurtinio tarinio sudedamųjų dėmenų reikšminį santykį: pirmasis to tarinio dėmuo (savarankiškos leksinės reikš- mes veiksmažodis) pasako, ką veiksnys veikia, o antrasis — iškelia daikto požymį, jam būdingą to veiksmo metu. Tačiau J. Balkevičius veiksmažo- | Žr. J. Žiugžda ir P. Gailiūnas, Lietuvių kalbos gramatika, II, Sintaksė, Kaunas, 1964, p. 17. ? Kai kurie rusų kalbos tyrinėtojai taip pat skiria du tarinius su linksniuojamomis kalbos dalimis rusų kalboje: «cocraBHoe ckasyemoe» (GbrA 6o2ar), «cnoxknuoe cKa3ye- Moe» (npuwen eeceavut) (ir. A. H. I'Bos nes, CoBpeMeHHBI pycckHū JinrepaTypubiū a3bik, II, Mocksa, 1958, p. 59, 62; H. M. Punkeasn, H. M. Bax eno s, Kypc cospe- MEHHOTO PYCCKOrO JIHTepaTypHOro si3bika, H3A. 2-oe, Kues, 1965, p. 505, 507). Pirmąjį («cocraBHoe ckasyemoe») atitinka J. BalkeviCiaus išskirtas lietuvių kalboje sudėtinis tarinys, o antrąjį («cjoxnoe cka3yeMoe») — sudurtinis. 3 Žr. J. Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963, p. 120—121. | 103 džio, kuris gali tarinį, jo žodžiais tariant, „pabaigtinai išreikšti“, vis dėlto nelaiko savarankišku veiksmažodiniu tariniu, o tik tarinio jungtimi, o links- niuojamąjį žodį — vardine tarinio dalimi. Konstrukcijos su galininku, pvz.: paštetą nusiuntė karštą, rado vištas papiautas, paliko vaiką miegantį ir pan., mūsų sintaksėse traktuojamos dvejopai. Vienais atvejais šiose konstrukcijose išskiriamas veiksmažodžio su antruoju galininku junginys ir laikomas jis tariniu (pvz., nusiuntė karštą), o kitais atvejais jungiami abu galininkai (pvz., paštetą karštą) ir laikomi jie suvestiniu papildiniu. J. Jablonskio gramatikoje suvestinį papildinį sudaro tik junginiai, ku- rių antrasis galininkas yra veikiamosios rūšies dalyvis (šalia tokių pat junginiy su padalyviu), plg.: Žiūriu žiūriu ir išvydau — savo dukrelę besėdinčią, savo sūnelį besupančią, Silky skarele beryšin- čią, aukso žiedeliu bemūvinčią. JablRR I 472—473. Prie sudurtinio tarinio dedami pavyzdžiai, kai antruoju galininku eina kitos linksniuojamosios kalbos dalys, dažniausiai būdvardis, plg.: Lygius juos mums padarei. Užaugink jį (vaiką) pa- našų į šitą. Ir atnešė gyvą tą žvėrelį. (JablRR I 455). J. Balkevičiaus sintaksėje pastarosios rūšies pavyzdžių (kurių antrasis galininkas yra būdvardis) randama ir prie tarinio, ir prie suvestinio pa- pildinio, plg.: jo sudėtinis tarinys: Mergaitės vežimą prikrovė pilną. Jistave drąsią išauk- [éjo. (Tu) užaugink jį panašų į šitą. (Jis) lapę gyvą suga- vo. (119: p.); suvestinis papildinys: Visi buvo įpratę matyti jį sveiką. Brazys pirkelę rado tuš- čią. (194 p.). J. Balkevičius, laikydamas būdvardžio galininką nurodytuosiuose sa- kiniuose vienu atveju tarinio vardine dalimi, o kitu — papildiniu, remiasi veiksmažodžio ir būdvardžio leksinių reikšmių santykiu: laiko galininką tarinio vardine dalimi tuo atveju, kai tuo galininku reiškiamas daikto būvis yra veiksmažodžio veiksmo rezultatas (pvz.: vežimą prikrovė pilną) ir papildiniu tada, kai galininku reiškiamas daikto būvis nuo veiksmažodžio veiksmo nepriklauso (pvz., buvo įpratę matyti jį svei- ką)*. | Tačiau toks linksniuojamojo žodžio ir veiksmažodžio leksinių reikšmių santykis šių žodžių sintaksinių ryšių nekeičia. Pirmuoju atveju būdvardis nėra daugiau susijęs su veiksmažodžiu, kaip antruoju atveju. Tiek pirmąjį, tiek antrąjį sakinį galima pasakyti be būdvardžio, plg.: Mergaitės vežimą prikrovė. Visi buvo įpratę matyti jį. Antra vertus, toks pat dvejopas leksinių reikšmių santykis yra tarp veiksmažodžio ir prie jo prisišliejusio linksniuojamosios kalbos dalies var- dininko, pvz.: 4 Plg. J.Balkevičius, min. veik., p. 119. a) vardininku reiškiama daikto būsena nuo veiksmažodžio veiksmo nepriklauso: Simonaitienė taipogi nelinksma aušino puodelį pas plytą. LzPR III 93. Marija stovi valstiečio troboj—išdidi, jauna ir graži. VenclR III 501. O Grėtė atsikėlė surūgusi lyg piktas oras. SimonVK I 310. Ir pasistatė veršelis vienas trobelyte! LTt:289; b) vardininku reiškiama daikto būsena yra veiksmažodžio veiksmo re- zultatas: Iššokusi ant kelio (lapė) atsigulė ištisa. ZemR IV 448. Kie- mas privažiavęs pilnas vežimų. SimonVK I 240. Ir kai tik lau- més šuo, užbėgęs ant liepto, ėmė pėdas uostyti, lieptas — vikst ir atsi- stojo į dangų stačias. CyR V 12. Mane paliko kitiems metams: tegul užaugsiu didesnė, geriau mokslą suprasiu... ZemR IV 314. Tačiau toks veiksmažodžio ir prie jo prisišliejusio vardininko leksinių reikšmių santykis sintaksinės (funkcijos pagrindu neimamas. Reikia pasakyti, kad tiek J. Jablonskis, tiek J. Balkevičius, išskyrę su- vestinį papildinį, nuo tarinio jo griežtai neatriboja. ; J. Jablonskis po savo iškeltų suvestinio papildinio pavyzdžių (Pama- čiau dukrelę besėdinčią ir kt.) daro pastabą, kad tikrasis papil- dinys vis dėlto esąs pirmasis galininkas (dukrelę), o antrasis (besėdinčią) esanti lyg tarinio (išvydau) dalis®. J. Balkevičius, pagal savo sistemą išskirdamas sakinio dalių sudaro- muosius komponentus, antrąjį galininką taip pat laiko suvestinio papildinio predikatyviniu komponentu“. Iš viso to, kas pasakyta apie keliamuosius sintaksinius reiškinius mu- sų sintaksės vadovėliuose, galima padaryti tokias išvadas. Jeigu savaran- kiškos leksinės reikšmės veiksmažodžių junginiai su vardininku pagal savo struktūrą dar tinka prie sudurtinio tarinio, tai visiškai neaiškus yra vadinamasis dvejybinis galininkas prie papildinio. Suvestinis papildinys, išskirtas tik šio tipo galininkams (be to, ne visais atvejais) ir atitinkamoms konstrukcijoms su padalyviu, nėra nei pakankamai apibūdintas, nei pa- kankamai motyvuotas mūsų sintaksėse". Taip pat neaiškus lieka suvestinio papildinio santykis su tariniu. Pagaliau suvestinis papildinys ir tarinys neapima mūsų iškeltų konstrukcijų. § 4. Kiekvieno žodžio ar junginio funkcija sakinyje priklauso nuo jo santykio su kitais žodžiais. Santykiaujantys žodžiai yra susiję dar su ki- tais žodžiais, tuo būdu kiekvienas sakinio žodis ar junginys yra lyg atskira visos sakinio struktūros grandis®. Atskiro žodžio bei junginio vaidmuo, 5 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, p. 474. 6 Žr. J. Balkevičius, min. veik., p. 193. 7 Esant ne visai aiškiai suvestinio papildinio sąvokai, nėra nusistovėjusi ir jo apimtis. Pavyzdžiui, J. Žiugždos — P. Gailiūno Gramatikoje prie suvestinio papildinio randama tik konstrukcijos su padalyviu. 8 B. M, Hukurun, K Bonpocy 0 NpHHIHNAX H3Yy4eHHSsS UJIeHOB NpeAJIOKeHHs, kn.: CoBemanne s35iKk0BejioB tora Poccnn H cesepHoro Kaskasa no Bonpocy o ujenax npejzJio- xenns, Pocrosckuii ynusepeurer, 1959, p. 11. 105 formuojant sakinį kaip predikatyvinį kalbos vienetą, apibrėžia jo vietą tarp kitų sakinio žodžių bei junginių. Nustatant dvigubus sintaksinius santykius tūrinčio žodžio bei kon- strukcijos funkcija, svarbu parodyti, kokią funkciją, formuojant sakinį, turi savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodis bei veiksmažodinis jungi- nys, t. y. ar jis pats vienas sudaro sakinio tarinį, o dvigubus sintaksinius ryšius turintis žodis bei konstrukcija yra antrininkė sakinio dalis, ar šis veiksmažodis bei'vėiksmažodinis junginys yra tik tarinio jungtis, o minė- tasis linksniuojamasis žodis bei konstrukcija įeina į tarinio sudėtį kaip vardinė tarinio dalis. Pagrindinėmis sakinio dalimis laikomi žodžiai bei junginiai, kurie su- daro vadinamiąjį sakinio predikatyvinj centrą, t.y. mažiausią struktūrinį vienetą, galintį eiti ir atskiru sakiniu. Antrininkės sakinio dalys tik papildo tai, kas reiškiama pagrindinėmis sakinio dalimis. Atmetus antrininkes sa- kinio dalis, sakinys, kaip predikatyvinis vienetas, išlieka. Nagrinėjamosiose konstrukcijose savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodis bei veiksmažodinis junginys pats vienas arba su veiksniu sudaro sakinio predikatyvinį centrą. Pavyzdžiui; sakinyje Gandras parlėkė linksmas junginys gandras parlėkė yra pakankamas predikatyvinis viene- tas, galintis eiti savarankišku sakiniu. Būdvardis linksmas, čia santykiau- damas tiek su gandras, tiek su parlėkė, patikslina, koks buvo gandras tuo metu, kai parlėkė. Kad sakinyje Gandras parlėkė linksmas būdvardis linksmas į predikatyvinį junginį neįeina, o santykiauja su parlėkė tik lai- ko plano atžvilgiu, rodo lietuvių kalboje galimos šio sakinio transforma- cijos (sakinio struktūros pakeitimas, keičiant morfologines formas, bet paliekant visas to sakinio leksemas (išskyrus pagalbinius žodžius) ir tą pačią sakinio prasmę), plg.: Gandras parlėkė linksmas. Gandras parlėkė ir būvo linksmas. Gandras parlėkęs buvo linksmas. Gandras, kai parlėkė, buvo linksmas. | Sakinyje Lapę parvežė gyvą predikatyvinį centrą sudaro vienas veiks- mažodis parvežė. Būdvardis gyvą čia taip pat pasako papildomą pastabą, koks buvo veiksmo objektas (lapė), kai jį parvežė. Tarp būdvardžio gyvą ir veiksmažodžio parvežė čia yra toks pat laiko plano santykis, kaip auks- čiau minėtame sakinyje tarp būdvardžio linksmas ir veiksmažodžio parlė- kė, dar plg.: Lape parvežė gyvą. Lape parvežė, ir ji buvo gyva. Kai lapę parvežė, ji buvo gyva. Lapė parvežta buvo gyva. Šiuo požiūriu visi dvigubus sintaksinius santykius turintys linksniuo- jamieji žodžiai bei konstrukcijos į sakinio predikatyvinį junginį neįeina ir laikytini antrininkėmis sakinio dalimis. Dėl specifinių sintaksinių santykių ir specialios reikšmės šios antrininkės sakinio dalies negalima priskirti nei prie atributyvinio pažyminio, nei prie papildinio, nei prie aplinkybių. Tai yra visai nauja antrininkė sakinio dalis. Ją galima būtų pavadinti predikatyviniu, arba tarinio, pažyminiu, nes ji reiškia būseną, būdingą daiktui tarinio veiksmo vykimo metu®. 9 Dėl predikatyvinio pažyminio santykio su atributyviniu pažyminiu žr. § 5c. 106 Išskiriant naują sakinio dalį, visų pirma remiamasi sintaksiniais prin- cipais. A. I. Smirnickio yra keliami du pagrindiniai sakinio dalių išskyrimo kriterijai: į 1) ryšių tarp sakinio dalių laipsnis bei pobūdis ir 2) santykių, kurie išreiškiami su tam tikra sakinio dalimi, turinys (ar kalbama apie daiktą, ypatybę ir t.t.) '?, Kitų tyrinėtojų taip pat nurodoma, kad, apibrėžiant sakinio dalį, į pirmąją vietą reikia kelti žodžių ar junginių sintaksinius santykius, to- liau — morfologinius (žodžių formas) bei leksinius-semantinius poZymius!!. Mūsų keliamos naujos sakinio dalies — predikatyvinio pažyminio bū- dingi požymiai atitinka sakinio dalies reikalavimus: 1) predikatyvinis pa- žyminys turi specifinius (dvigubus) sintaksinius santykius su kitomis sa- kinio dalimis, 2) specialią semantinę funkciją, kylančią iš santykiaujančių žodžių, ir 3) tam tikras išraiškos formas. Be to, predikatyviniam pažyminiui būdinga ir tam tikra žodžių tvarka sakinyje. Labai dažnai nagrinėjamosiose konstrukcijose pirmoje vietoje eina veiksnys arba papildinys, paskui tarinys, o po jo predikatyvinis pa- žyminys. Pamotė labai pavydėjo Elenytei turtų ir liepė tėvui išvežti į mišką ir jos dukterį: manė, kad ir ji atvažiuos turtinga. LTt 311. Musė atskrido tokia nučiulpta, kad ją ir muse buvo sunku pavadinti. CvR V 146. Šitą kalakutą kepsim sveiką ar sukapotą? JabIRR I 614. Bet lietuvių kalboje žodžių tvarka, apskritai, nėra griežtai apibrėžta. Dažnai predikatyviniai pažyminiai vartojami ir prieš tarinį po veiksnio arba papildinio. Galų gale Jarmala pirmas sulaužė kantrybę. CvR VIII 189. Pirmieji dėdinos buvę du sūnūs, bet abudu maži mire. ZemR IV 310. Tu, saule, darbininką žmogų ir gyvą kepini, o tin- ginį lepini. CvR V 122. — Ar dėlto tave kūlvestiną už angos iš- metė žandaras? SimonVK I 60. Pasitaiko predikatyvinių pažyminių ir kitose pozicijose. — Parsibaigsi tu, vaikeli, vienas. BaltPV,77. Linksma pakilo skalbėja ir nunešė juostas grafui. CvR V 151. Toj žuvukė ėmė ir prašnekėj, sako, Jonuli, leisk tu mane gyvą. Alv. Ir atne- šė gyvą tg Zvérelj karaliui. JabIRR I 614. Predikatyvinis pažyminys, kaip atskira sakinio dalis, nėra naujiena kitų kalbų gramatikose. Pavyzdžiui, iš mūsų kalbai artimesnių kalbų pre- dikatyvinis pažyminys išskiriamas latvių (dubultloceklis)!?, lenkų (przy- 10 Žr. A. H. CMupunukui, Cukrakchc anrsmiickoro si3bika, Mocksa, 1957, p. 172. Zr. B. M. Hukurun, min. veik., p, 10; V. Sirtautas, Pagrindinių sakinio dalių sintaksiniai santykiai, Šiaulių K. Preikšo v. Pedagoginis institutas, Dėstytojų moks- linė-metodinė konferencija, Pranešimų tezės, Šiauliai, 1965, p. 29. 12 Mūsdienu Latviešu literaras valodas gramatika, II, Sintakse, Riga, 1962, p. 373. 107 dawka okolicznikowa)!3, čekų (doplnėk, predikativini determinant)!4, vo- kiečių (pradikatives Attribut)!® kalbų gramatikose. Rusų kalbos tyrinėji- muose taip pat keliamas klausimas dėl predikatyvinio pažyminio išskyri- mo'S. Konstrukcijos su predikatyviniu pazyminiu yra labai senos. Jos bii- dingos senosioms graikų, lotynų kalboms, taip pat senajai slavų kalbai". $ 5. Reikia atvirai pasakyti, kad, išskirdami predikatyvinį pažyminį lietuvių kalboje, susiduriame ir su tam tikrais sunkumais. Todėl čia bus bandoma paliesti pereinamuosius atvejus tarp predikatyvinio pažyminio ir tarinio, tarp predikatyvinio pažyminio ir aplinkybių ir tarp predikaty- vinio ir atributyvinio pažyminių. a) Predikatyvinio pažyminio santykis su tariniu Predikatyvinis pažyminys priartėja prie tarinio tais atvejais, kai tam tikro veiksmažodžio leksinė reikšmė sakinyje tiek nublanksta, kad veiks- mažodis vienas nebegali atlikti tarinio funkcijos. Pavyzdžiui, dvigubais sintaksiniais ryšiais susiję žodžiai bei konstrukcijos paprastai įeina į ta- rinio sudėtį ir nėra atskira sakinio dalis, kai jie jungiasi prie veiksmažo- džių tapti, darytis, pasidaryti, rodytis, pasirodyti, atrodyti, rastis, likti, pa- likti, pasilikti, jaustis, pasijusti ir kt., turinčių tame kontekste artimą veiksmažodžiui būti reikšmę. — Ar negalėtum man tokio audeklo išausti, kad iš jo pasiūtu drabužiu apsivilkes, nematomas, nesurandamas tapčiau? CyRYV 56. Ir kiekvieną dieną Vaičiulis darėsi turtingesnis. VenclR III 12. Žemė kaip pelenai pasidarė. SimonVK I 292. Ogi troba visa visur iškrypusi rodės. DonM 11. Ir toks jis jai pasirodė iš karto geras, mylėtinas. SimonVK 1 211. Saulė atrodė pro rūką kaip didelis auksinis pinigas. BalčAZ 191. Rados Cibikė nebelinksma, nuliūdusi, sublogo. ŽemR IV 461. Eželis savo dygųjį kailį nusimovė, pakišo į užkrosnį ir liko toks jaunas, aukštas, gražus jaunikaitis. CvR V 48. Neisiu nė už vieno, geriau pali Rk- siu senmergė. SimonVK I 216. Taip laukai pasiliko mums vi- sur gedulingi. DonR 64. Kupėj jie jaučiasi visi savi. VenclR 13 St. Szober, Gramatyka języka polskiego, wyd. IV, Warszawa, 1957, p. 316. '* Plg. P. Mpasex, Ilpo6rema ckasyemoro H ero Kiaccudukauus, , Sbornik praci Filosofické Fakulty Brnénské University Roč.7 (A)C. 6, Brno, 1958, p. 16—17; A. B. Ucavenko, TpanchopmauuoHubiii aHajiH3 KpaTKHX H MOJHBIX IpHJIATATEJIbHbIX, kn.: HcecnenoBannus no crpykrypuoji Tunojiornu, Mocksa, 1963, p. 88. 5 H. Paul, Deutsche Grammatik, III, Halle (Saale), 1956, p. 15. : 16 Žr. H. M. Anekcanjpos, Ilpo6jeMa BTOPOCTENEHHbIX UJIEHOB NpejUIOXKEHHA B PYCCKOM s3biKe, «Yuenbie 3anuckH Jleknurpajickoro loc. mex. nuucrHTyTa um. A. H. Tep- nena», T. 236, Jlenunrpan, 1963, p. 369—371. 7 Šalia lietuvių kalbos nagrinėjamojo tipo pavyzdžių atitinkamus graikų, lotynų, sen. slavų kalbų pavyzdžius žr. K. Brugman, Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin und Leipzig, 1925, p. 93; A. A. Ilore6na, Us 3anucok no pycckoii rpammarnke, T. I— II, Mocksa, 1958, p. 176—177, 295 t. t. 108 III 52. Staiga ji pasijuto išstumta iš savo žmonių tarpo. SimonVK I 29. Tačiau kitame kontekste tie patys veiksmažodžiai gali išlaikyti sava- rankišką reikšmę ir patys vieni atlikti tarinio funkciją. Plg.: Aikštėje n e- beliko nė vieno stačio (ZemR IV 360), kur stačio į tarinio su- dėtį nejeina ir yra predikatyvinis pažyminys. Tam tikrame kontekste nėra visai savarankiški ir veiksmažodžiai, rei- kalaujantys galininko ar įnagininko linksnio, pvz.: rasti, daryti, padaryti, turėti, laikyti. Tačiau jie savo reikšme nepriartėja prie veiksmažodžio būti ir jungtimi nevirsta. Su jais susiję galininko bei įnagininko linksniai gali- ma laikyti predikatyviniais pažyminiais, nors jie labai artimi ir vardinei tarinio daliai. Ožkelė parėjus rado dureles atidarytas. LTt 287. Didelė nosis veidą daro iškilmingą. SimonVK I 314. Lygius juos mums padarei. JablRR I 455. Graži bet ir buvo ožkelė: akis turėjo dideles, lėtas, barzdelę smailią, prusneles rausvas, dantelius baltus kaip žirnius. ZemR IV 460.— 0, sakyk, žmogau, kuris iš mūs trijų tau reikalingiausias, kurį pirmuoju laikytum ir po dešinei prie stalo sodintum? CvR V 123. Lietuvių kalboje vartojami ir tokie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžių su dalyviais junginiai, plg.: Pati ginasi neémusi, nežinanti (=ginasi, kad neėmė, nežino). DaukZP 23. Jis grasina parduosiąs (=grasina, kad parduos) ūkį. SimonVK I 167. — Ar nesiliausite staugusios! (=nesiliausite staugti). KrėvŠP; 111. Plonis mete gėręs ir rūkęs (=metė gerti ir rūkyti). SimonVK I 189. Šiuose sakiniuose dalyvis yra susijęs ne tik su savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžiu, bet ir su veiksnio vardininku, kaip aukščiau nagri- nėtuose sakiniuose, pvz.: Tėvas grįžo pavargęs. Tačiau pats dalyvių santykis su veiksmažodžiu sakinyje Tėvas grįžo pavargęs ir sakinyje Pati ginasi neėmusi nėra vienodas. Pirmajame sakinyje tėvas grįžo reiškia daikto veiksmą, o tėvas pavargęs — daikto ypatybę, arba tam tikrą jo būseną minėtojo veiksmo metu (predikatyvinio pažyminio reikšmė). Ant- rajame sakinyje tiek pati ginasi, liek pati neėmusi rodo daikto veiksmą. Da- lyvis neémusi čia neturi predikatyviniam pažyminiui būdingos būsenos reikšmės. Dėl to šiais atvejais dalyviai skirtini nuo predikatyvinių pažymi- nių ir laikytini tarinio dalimis. | Dvigubus sintaksinius santykius turintys žodžiai įeina į tarinio su- dėtį ir tais atvejais, kai jie šliejasi prie pagalbinių veiksmažodžių sudur- tinių formų arba veiksmažodinių junginių, kurių priklausomasis dėmuo (dalyvis, bendratis) yra nesavarankiškos leksinės reikšmės. O jie jau buvo pasidarę būtini prie statybos. VaižgRR I 297. Lankutis pasirodė besąs doresnis. SimonVK I 165. Bet kad tėvas taip pasakęs, reik būti patenkintam. DaukZP 39. Dar visam amžiui galiu ubagas palikti. LTt 344. Bet Vilkas padėko- jo, sakėsi taippat esąs važiuotas. SimonVK I 287. 109 b) Predikatyvinio pažyminio santykis su aplinkybėmis Su aplinkybėmis glaudžiai siejasi predikatyviniai pažyminiai, kuriais eina dalyvio vardininkas. Suderinti su veiksnio vardininku ir prisišlieję prie sakinio tariniu einančio veiksmažodžio bei veiksmažodinio junginio, vartojami veikiamieji ir neveikiamieji būtojo laiko dalyviai ir neveikia- mieji esamojo laiko dalyviai'®. Tačiau ne visada jie turi predikatyvinio pa- žyminio reikšmę. Veikiamieji ir neveikiamieji būtojo laiko dalyviai, būdami suderinti su veiksnio vardininku, gana dažnai kitaip santykiauja su tariniu einančiu veiksmažodžiu bei veiksmažodiniu junginiu, būtent: reiškia antraeilį veiks- mą, nesutampantį su pagrindiniu tarinio reiškiamu veiksmu, paprastai ankstesnį už tarinio reiškiamą veiksmą. Tokius dalyvių vartosenos atvejus reikėtų laikyti ne predikatyviniais pažyminiais, bet aplinkybémis!®. Grįžusi lapė atsistojo iš tolo ant kalno ir sako vilkui. LTt 292. Senelis apšilęs linksmai nusijuokė. ŽemR IV 450. Martynaitytė pakėlusi pastatė šluotą į kampą. SimonVK I 276. Karalius tuojaus siunčia Jonį, kad tą vandens paną parneštų sugavęs. DaukZP 60. PasSauktas Vilko Martynas nurausta kaip mergaitė. SimonVK I 121. Žaltys paleistas pradėjęs sakyti. DaukZP 11. Rytmetį paZadinta, šokdavo ir skubėdavo žąseles išginti. ŽemR IV 439. | Minėtieji dalyviai laikomi predikatyviniais paZyminiais tais atvejais, kai jų reiškiama daikto būsena sutampa laiko atžvilgiu su tarinio reiškia- mu veiksmu. — Ta Tautrimikė tikra beždžionė, pasipiktinusi sako Ger- vinienė. SimonVK I 265. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos. DaukB 27. Kartais pasitaiko tokių kontekstų, kai šių dalyvių būsenos reikšmė yra kartu su antraeilio veiksmo reikšmės atspalviu, ir tada sunku nustatyti, ar tai yra predikatyvinis pažyminys, ar aplinkybė. Kiškelis prikritęs guli pagal kelmą. ŽemR IV 426. Kieme vejoje Evikė pasitūpusi lesina cypiančius žąsyčius. SimonVK I 292. Arklys pradėjo mėtyti vežimėlį į Sonus, suerzintas leid o- si gimbėmis. CvR VIII 213. Tačiau tokie pereinamieji atvejai nenuneigia veikiamųjų ir neveikia- mųjų būtojo laiko dalyvių dvejopos sintaksinės funkcijos, kuri yra paremta iš santykiaujančių žodžių kylančiais reikšminiais skirtumais. 18 Dalyvių, suderintų su veiksnio vardininku, reikšmės ir vartosenos analizę (nelie- čiant jų sintaksinės funkcijos) žr. V. Ambrazas, Lietuvių kalbos dalyvių atributyvinė- predikatyvinė vartosena, kn.: Lietuvių kalbos morfologiné sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 47—79. 19 Čia tiktų ir „antraeilio, arba antrininko, tarinio“ terminas (plg.: CoBemanne 53bIKOBeJIOB ora PoccHH H ceBepHoro KaBkas3a mo Boripocy o ujeHax npejjoxenus, p. 20), bet jis į lietuvių kalbos gramatikas nėra įvestas. 110 Neveikiamųjų esamojo laiko dalyvių vardininkas, susietas dvigubais sintaksiniais ryšiais, reiškia ne ankstesnį, kaip būtojo laiko dalyviai, bet kartu su pagrindiniu veiksmu vykstantį veiksmą??. Tačiau beveik visada šiais atvejais jie turi ne būsenos, bet antraeilio veiksmo reikšmės ryškesnį atspalvį ir laikytini aplinkybėmis. Juk aš sakiau šventam Petrui, kad tavęs nejleisty, nes tu siūlomas (=kai tau siūlė) nenoréjai dangaus. DaukZP 94. Ji taip pat susiti- ko krosnį, karvę, obelį ir lieptą, bet niekam prašoma (=kai jos prašė) nepadėjo. LTt 336. Senis neprašomas (=nors jo ir neprašė) atsisėdo ant suolo pas langą. LzPR III 93. Retais atvejais neveikiamųjų esamojo laiko dalyvių vardininkas gali turėti aiškesnę būsenos reikšmę ir laikytinas predikatyviniu pažyminiu (ple. § 1, 1 b). Dvigubais sintaksiniais ryšiais su kitomis sakinio dalimis susiję sa- kinyje ir pusdalyviai. Jie, turėdami tik vardininko linksnį, yra vartojami su veiksnio vardininku?! ir, panašiai kaip neveikiamieji esamojo laiko da- lyviai, reiškia antraeilį veiksmą, sutampantį laiko atžvilgiu su pagrindiniu sakinio veiksmu. Pusdalyviai dabartinėje literatūrinėje kalboje neturi pre- dikatyviniam pažyminiui būdingos būsenos reikšmės, kokią turi aukščiau nurodyti linksniuojamieji žodžiai, ir visada laikytini aplinkybėmis. Juras pabėgėjo nuo tvoros pasižiūrėti, kaip bobaspiegdama kulia (=spiegia ir kulia) bedievį. CvR VIII 36. Jurgis Martynaitis stovi prie savo vežimo turguje, kiaulių aikštėje, ir nuobodžiauda- mas kramto (=nuobodžiauja ir kramto) šiaudą. SimonVK I 285. Senesniuose, pavyzdžiui K. Donelaičio raštuose, pasitaiko tokių pus- dalyvių vartosenos atvejų, kuriuose jie turi artimą predikatyviniam pa- žyminiui reikšmę, t. y. kur kartu su antraeilio veiksmo reikšme yra ir gana ryški būsenos-ypatybės reikšmė*??. Nes be triūso dievs mus išmaitint nežadėjo, o tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam. DonR 34. Taip kad jam daugsyk seilėdams jo lieZuvélis iš karštų nasrų nei blėkas kaba nuo zūbų. DonR 36. Aplinkybių reikšmės atspalvį turi dvigubais sintaksiniais ryšiais su- sieti būdvardžiai aukštielninkas, basas, kniūpščias ir kt., kurie, savo lek- sine reikšme pasakydami daikto būseną, kartu lyg reiškia ir veiksmo pobū- dį, būdą (panašiai kaip būdo aplinkybės). 2 Plg. V. Ambrazas, min. veik., p. 61. 2! Tarmėse pasitaiko ir kitų pusdalyvių linksnių, pavyzdžiui, naudininko linksnis, su- derintas su papildinio naudininku ir prisišliejęs prie tarinio: Tai anas ėjo, septynis metus atslūžinęs, namo, nu jam beeidamam pasitaikė pasitiko (Dubičiai, Va- rėnos r.). 2 Visus K. Donelaičio raštuose vartojamus pusdalyvius (ir su aplinkybių reikšmės atspalviu), remdamasi tik jy dvigubais sintaksiniais ryšiais, laiko predikatyviniais pažy- miniais (przydawka okolicznikowa) T. Buchienė (žr. T. Buch, Užycie participiéw w utworach Ch. Donelajtisa, „Biuletyn Polskiego Towarzystwa językoznawczego“, 21, Wroc- taw, Warszawa, Krakow, 1962, p. 151, 159). 111 Kad važiuoji toliau akėt, atverti akėčias aukštilniakas. Vb. Vasarą tankiai ir pėsčios ėjome. ŽemR IV 299. O kai tik išmie- godavo (žąsyčiai), taiir nupuldavo kūlvertini į vandenį pliauš- koti. SimonVK 1 296. Atjojes dvariškis jotas. DaukZP 14. Kas vieną sykį Montvilos degtinę pamėgino, tas ir skersas nežiū- rės į Rupkaus. LzPR III 102. Taip pat aplinkybių reikšmės atspalvį turi veiksmažodiniai priesagos -inas būdvardžiai, kurių leksinėje reikšmėje yra išlikęs dalyviams būdingas antraeilio veiksmo reikšmės atspalvis. Eina (ponas) namo linksmas, kumele vedinas, puodu, peiliu, ir diržu nešinas. LTt 381. O štai mes... vis tekini atliekame darbus. DonR 42. Tačiau šių būdvardžių aplinkybių reikšmės atspalvis atsiranda grynai dėl jų leksinės reikšmės, o ne dėl jų santykių su kitomis sakinio dalimis. Todėl šiuos, kaip ir kitus būdvardžius, turinčius sakinyje dvigubus sintak- sinius santykius ir reiškiančius daikto būseną tarinio veiksmo vykimo metu (nors ir su aplinkybių reikšmės atspalviu), reikia laikyti ne aplinkybémis®, bet predikatyviniais pažyminiais. Prie aplinkybių priartėja tam tikrame kontekste predikatyviniai pažy- miniai, kuriuos sudaro įnagininko linksnis, lyginamoji ar prielinksninė konstrukcija. Atskirti šio linksnio bei konstrukcijų iunkciją gali padėti jų santykis su veiksnio vardininku. Vienais atvejais prielinksninės bei lygi- namosios konstrukcijos ar įnagininko linksnis, prisišlieję prie tariniu ei- nančio veiksmažodžio, su veiksnio vardininku nesiejamas ir nereiškia daikto būsenos, tik nurodo, kaip vyksta tarinio veiksmas. Tada jie laikytini aplinkybėmis. Kitais atvejais nurodytąsias konstrukcijas bei įnagininko linksnį galima sakinyje susieti ne tik su tarinio veiksmažodžiu, bet ir su veiksnio vardininku. Šios konstrukcijos ir įnagininko linksnis parodo daikto būseną ir laikytini predikatyviniais pažyminiais. Plg.: a) artimesni predikatyviniam pažyminiui: Būdavo, po tokių rietenų, pritrėkštas Jono melodijų, išeina tėvas rūgščia burna. CvMS 76. Ak, kiek triūso reiks, ik į skūnes sugaben- siu, kas ant aukšto dar ar klétyj guli be diego. DonR 32. Vos pra- švitus, žmogus išėjo į paupį, prisigaudė žuvies pilną krepšelį, užsukęs į mišką, prisiuogavo pilną kraitelę uogų...ir grįžta vakare it ratuo- ta bitelé. CvR V 53. b) artimesni aplinkybėms: Parėjo Džiugas namo tuščiomis rankomis, visą sa- vo dienos triūsą vokietukui atidavęs. CvR V 54. Sprandą savajam nusuk- siu, tepareina tik be arklio. KrévSP, 38. Juozas kaip vie- sulas įpuolė į virtuvę. LzPR III 36. 23 Šio tipo būdvardžių nelaiko aplinkybėmis, iškėlęs jų aplinkybinės reikšmės atspal- vį, ir J. Balkevičius, žr. jo min. veik., p. 123. 112 Tačiau visada čia liks tokių pereinamųjų atvejų, kai be tam tikro sub- jektyvumo bus sunku nustatyti prielinksninės bei lyginamosios konstruk- cijos ar įnagininko funkciją, plg.: Žemė įšalo be sniego. CyR VIII 208. Nueik tvartan, avims kokių šiengalių užmesk, ka ip pašėlusios bliauna visas rytas. BaltPV, 52. Dreijusas visada ateina į bažnyčią juoda eilu te. SimonVK I 59. e) Predikatyvinio pažyminio santykis su veiks- niu ir atributyviniu pažyminiu. Neaiškią funkciją turi būdvardiškieji įvardžiai kiekvienas, nė vienas, vienas... kitas ir kt. ir daiktavardiškieji įvardžiai kai kas, niekas, kai jie, šliedamiesi prie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio, yra su- derinti su veiksnio vardininku tik gimine ir linksniu, o skaičiumi nederi- nami: įvardžiai eina vienaskaitos vardininko formomis (nors kai kurie jų kaitomi skaičiais), o daiktavardžiai — daugiskaitos vardininko. Darbininkai kiekvienas žino savo darbą. ZemR II 160. O žąsų pardavėjos kiekviena tik džiaugėsi, jei jis į jg atsisukdavo su savo ilggja nosim. BalčHP, 162. Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį. DonR 34. Mes nė vienas netikėjom, kad ligonis mirtų. Grž. Matyti, kažin ką turėjo bobos ant sąžinės, nes, suėjusios į vidų, nė viena neišdrįso prie ligonio prieiti. LzPR I 278. Vyrai Adomą paėmė vienas už nugaros, kitas už kojų. VencIR III 117. Dabar ir mes kai kas imam abejoti. JablRR I 224.Mes niekas to nežinom. JablRR I 293. Kad tokiuose sakiniuose įvardžiai nėra tikri veiksniai, jau yra nurodęs J. Jablonskis. Jis, iškėlęs šio tipo pavyzdžių, pastebėjo, kad čia įvardžiai „patys vieni viso veiksnio nepadaro, ir tariniai čia ne su jais suderinti“. „Tariniai sakiniuose Čia visi turit dirbti, čia visi dir bam... suderinti su numanomaisiais savo veiksniais jūs, mes, žodis visi čia tik aiškina veiks- nį jūs, mes, padeda jam tiksliaus pasižymėti“?*. Gana tiksliai suvokęs ke- liamųjų žodžių santykius sakinyje, J. Jablonskis šiuos įvardžius vadina antrininkėmis veiksnio dalimis, veiksnių padėjėjais. Kad nurodytojo tipo sakiniuose įvardžiai nėra atributyviniai pažymi- niai, rodo jų santykiai su kitais žodžiais. Atributyvinis pažyminys įeina į sakinio sudėtį kartu su savo pažymimuoju žodžiu ir neturi tiesioginio ryšio su sakinio tariniu, plg. Kiekvienas darbininkas žino savo darbą. Mū- sų aukščiau duotuose sakiniuose įvardžiai kiekvienas, nė vienas ir kt., san- tykiaudami su veiksnio vardininkais, kartu yra tiesiog susiję ir su tari- niais. Tuo būdu šių įvardžių sintaksiniai santykiai atitinka predikatyvinio pažyminio santykius. Dėl savo specifinés leksinės reikšmės šie įvardžiai ryškios daikto būsenos neparodo. Vis dėlto nurodytuose sakiniuose jie yra labai artimi predikatyviniam pažyminiui. Pereinamųjų atvejų tarp predikatyvinio ir atributyvinio pažyminio pasitaiko ir grynai dėl kontekstinių aplinkybių. 2 Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, p. 462. 8. Lietuvių kalbos gramatinė sandara 113 Predikatyvinis pažyminys priartėja prie atributyvinio, kai jis stovi prieš daiktavardį, su kuriuo santykiauja, t. y. kai atsiduria tokioje padė- tyje, kuri yra įprasta atributyviniam pažyminiui. — Pašaukit man kurį nors mužiką! — suriko iš vežimo supy- kes ponas. BilR, I 174. Dabar, nuo sesers parėjus, linksma teta Kunigunda ėmė galvoti apie dovaną „mažytei“ Marytei. LzPR III 58. Kuo naujas puodas prisigeria, tuo ir senas atsiduoda. PP 204. Atributyvinis pažyminys taip pat priartėja prie predikatyvinio pažy- minio, kai stovi sakinyje neįprasta tvarka, t. y. po pažymimojo žodžio. Dažnai šiaudus iškultus sutaiso ir suriša atgal į kūlius. ZemR IV 460. Ir klevai stovėjo seni, susikabinę nuo senatvės nudžiūvusiomis šakomis, ir šimtametės išpuvusios liepos, kurių drevėse bitės kraudavo medų, kvepėjo, ir ištrypta aplink žemė. VencIR III 41. Kartais tik iš platesnio konteksto ir intonacijos galima suvokti, ar tam tikri žodžiai eina atributyviniu, ar predikatyviniu pažyminiu. Kiekvienam kieme riksmas, girgžda stumdomi vežimai, kiekvienoj turtingesnėj troboj čirška kepamos an tys, paršsai, verda kumpiai, verčiasi dūmai. VenclR III 26. Žiūri — šaliatonamo stovi apirus nedidelė pir kutė. LTt 355. Ant žiemos narsai jau vėl rūstau- dami grįžta, ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint. DonR 90. d) Atskiras predikatyvinio pažyminio vartose- nos "atvejis. Predikatyvinius pažyminius sudarantys veikiamieji esamojo ir būto- jo kartinio laiko dalyviai, suderinti su papildinio linksniais (dažniausiai galininku), yra artimi panašiais atvejais vartojamiems atitinkamų laikų padalyviams, plg.: Ir išvydau savo dukrelę besėdinčią. JabIRR I 614. N u- lirpusius, drebančius mudu įgrūdo į kamarą. ZemR IV 33. Vieną kartą Onelė, besėdėdama prie Zgseliy, pamatė vieškeliu ateinant pavargėlį senelį. ZemR IV 439. Andai jis girdėjo Tautrimą pasakojant tėvui apie tokį daiktą. SimonVK I 80. Martynas laukia įeinant Anės. SimonVK I 295. Juo labiau nu- tolstame nuo mūsų laikų — juo sunkiau ir skurdžiau gyvenus matom kitados žmogų. JablUZ 20. Tarp padalyvio ir dalyvio šiais atvejais yra toks skirtumas. Padalyvis, neturėdamas galūnės, yra silpniau susijęs su papildinio linksniu, negu da- lyvis, kuris su papildinio linksniu yra suderintas. Todėl pasakyme pama- čiau dukrelę besėdinčią aiškiau išreikštas daikto požymis, t. y. jo būsena (kokia buvo dukrelė, kai ją pamačiau), o pasakyme pamačiau dukrelę be- sėdint labiau pabrėžiamas antraeilis veiksmas, t. y. kad dukrelė sėdėjo, kaj ją pamačiau. Vis dėlto šiais atvejais griežtai atriboti padalyvių nuo dalyvių negali- ma. Tam tikros leksinės reikšmės veikiamieji esamojo laiko dalyviai, ei- 114 nantys predikatyviniais pažyminiais, šalia būsenos reikšmės kartais taip pat išlaiko antraeilio veiksmo reikšmės atspalvį, plg.: Pagaliau gudruo- lę atrado bepešančią žąsį. CvR V 137. Antra vertus, predikatyvinis pažyminys ne visada derinamas su papil- dinio ar veiksnio linksniu ir kitais atvejais. Todėl, laikant predikatyviniais pažyminiais nurodytuosius veikiamuosius dalyvius, taip pat negalima pa- likti prie suvestinio papildinio ir juos daugiau ar mažiau atitinkančių pa- dalyvių. Šiuos padalyvius, tur būt, galima laikyti atskiru predikatyvinių pažyminių vartosenos atveju. $ 6. Iš viso to, kas pasakyta, galima padaryti tokias bendresnes iš- vadas. 1) Predikatyvinis pažyminys yra susijęs dvigubais sintaksiniais ry- šiais su tariniu einančiu savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžiu, su tokį veiksmažodį turinčiu veiksmažodiniu junginiu ar kitu atitinkamą funkciją turinčiu žodžiu ir su veiksnio vardininku arba papildinio links- niais. Jis parodo pastaraisiais linksniais reiškiamo daikto būseną tarinio veiksmo vykimo metu. 3 2) Predikatyviniam paZyminiui būdinga būsenos reikšmė atsiranda sakinyje iš tarpusavy santykiaujančių žodžių bei junginių, ji tik iš dalies priklauso nuo žodžių leksinės reikšmės. 3) Predikatyvinis pažyminys, šliedamasis prie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio, nejeina į sakinio predikatyvinį junginį ir yra antri- ninkė sakinio dalis. Tuo jis skiriasi nuo vardinės tarinio dalies, kuri, jung- damasi su pagalbiniu veiksmažodžiu būti ar su veiksmažodžiais, reiškian- čiais daikto buvimą (tapti, daryti, pasidaryti ir kt.), įeina į sakinio predi- katyvinį junginį. 4) Tarp predikatyvinio ir atributyvinio pažyminio yra toks santykis: predikatyvinis pažyminys turi tiesioginį ryšį su sakinio tariniu, o atribu- tyvinis pažyminys įeina į sakinį kartu su savo pažymimuoju žodžiu ir tie- siogiai su sakinio tariniu nesantykiauja. 5) Predikatyvinis pažyminys skiriasi nuo aplinkybių ne tik savo sin- taksiniais santykiais, bet ir reikšme. Žodžiai (dalyvio vardininkas tam tik- rais atvejais ir pusdalyvis visais atvejais), kurie turi dvigubus sintaksinius santykius su tariniu ir veiksniu, bet neturi predikatyviniam pažyminiui būdingos būsenos reikšmės, tik rodo antraeilį veiksmą, laikytini ne predi- katyviniais pažyminiais, bet aplinkybėmis. NPEAUKATHBHOE ONPEJIEJIEHHE KAK CAMOCTOSITEJIbHbIH YJIEH TPEJŲUJIOXXEHHMS A. BAJISIĮKEHE Pesiome IlpeninukaTHBHbiM OnpejeJieHHeM Ha3BIBAIOTCH C/IOBa MJIH KOHCTPYKIIHH, KOTODpEIE' Xa- PAKTEepPH3YIOTCSl ABOMHOM CBS3bIO B MPEAJIOKEHHHM, a HMEHHO, CBS3bIO CO NOJHOSHAMEHA- TeJIbHLIM TJIATOJIOM — CKa3yeMbIM H C NajJeXoM NoAJeXaulero nix AonoJinenas. Fipennka- THBHOE OmNpeJie/ienHe yKasbiBaeT Ha COCTOsSIHHE MPeAMeTa B TO BpeMs, Korita NpoTeKaer g 115 neficTBre ckaayemoro, Hanp.: Gandras parlėkė lin ks mas «auct npuaerea Becéanim». Lapg sugavo gYy.v g «nHucy nofiMaJiu XHBOH». B JHTOBCKOM S13bIKe IIpejiHKATHBHOe Onpe/teJIieHHe, BbIPaXKaeMoe HMeHHTeJIbHbiM, DpOĮHTEJIbHbIM, ĮATEJILHLIM HJIH BHHHTe/JIbHbIM MajexamH, CO- IIaCyeTCsi C COOTBETCTBYIOLLeli NajlexxHOH (GopMmoil noanexallero HJIH JOMOJHEHHS; NpejiH- KaTHBHOE oOnpejesienHe, Bhipaxkaemoe (OpPMaMH TBOPHTEJILHOrO HJH MECTHOro najgexei (a Tak Ke NPeJJIONKHBIMH HJIH CPaBHHTEJbHLIMH KOHCTPYKUHSIMH) -— He corjacyercd. 3Ha- ueHHe COCTOSIHHSI, CBOMCTBeHHOE NpejįHKATHBHOMY OnpejleJieHHIO, IIpejicTaBJISeT Cobo CHH- TAKCHYECKO® SIBJIEHHE: OHO JIKINb OTYACTH 3aBHCHT OT JIEKCHYECKOro 3HaueHHs caosa. Ilpu- MBIKasi K MOJHO3HAMEHATeJbHOMY [IJaroJy, NpeJHKaTHBHOE ONpejesieHHe He BKJIoYaeTcs B COCTaB MPEAHKATHBHONO COUETAHHS H SABJSETCH BTOPOCTENEHHBIM CAMOCTOSTEJIbHbIM uJe- HOM TpeJIOKEeHHS. B crarbe paccMaTpuBaiOTCA TAK Ke KOHKPETHble CJiy4aH, KOrja MpejHKaTHBHOE Ofl- penejienHe COMMKAETCs C HMEHHOH YacThlo CKasyeMmoro, aTpHOYTHBHLIM ONpejejieHHeM HJIH OOCTOSITEJIbCTBOM.