Vienaskaitos vietininkų prieveiksmėjimo klausimu

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATINĖ SANDARA LEFETUVOS T TSRMOKSLŲ AKADEMTIJI A VIENASKAITOS VIETININKŲ PRIEVEIKSMĖJIMO KLAUSIMU K. ULVYDAS Iš visų kalbos dalių vienaskaitos vietininkų savo reikšmėmis ir sin- taksine funkcija prie prieveiksmių labiausiai priartėja daiktavardžių pilnų ir aptrupėjusių galūnių vienaskaitos vietininkai. Tačiau, nežiūrint to, pats tų vietininkų prieveiksmėjimo procesas dabartinėje lietuvių kalboje nėra aktyvus. Tuo akivaizdžiai galima įsitikinti, stebint stipriausiai linksniavimo sistemoje išlikusio daiktavardžių vienaskaitos esamojo vidaus vietininko (inesyvo) vartojimą tiek liaudies šnekamojoje kalboje — tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje. Kaip ir prieveiksmiai, eidami sakinyje dažniausiai vietos, kartais laiko ar net būdo aplinkybėmis ir šliedamiesi daugiausia prie veiksmažodžių, daiktavardžių vienaskaitos inesyvai, apskritai paėmus, nepasižymi stipriu polinkiu visiškai atitrūkti nuo bendrosios linksniavimo sistemos ar seman- tiškai izoliuotis nuo to pat žodžio kitų linksnių. Tokiu būdu dabartinėje lietuvių kalboje vartojamieji daiktavardžių vienaskaitos vietininkų kilmės prieveiksmiai (ypač adesyviniai, aliatyviniai ir iliatyviniai) dažniausiai yra praeities epochų kalbinio vystymosi padaras. Apžvelgiant vietininkinių prieveiksmių darybą, tikslingiausia laikytis tos tvarkos, kuri yra nusistovėjusi skirstant pačius vietininkus rūšimis. Be esamojo vidaus vietininko (inesyvo), plačiausiai vartojamo tiek liau- dies šnekamojoje kalboje — tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje, skiriami dar trys kiti vietininkai, būtent: einamasis vidaus (iliatyvas), esamasis pašalio (adesyvas) ir einamasis pašalio (aliatyvas). Šalia visų tų vie- tininkų yra ir atitinkamų prieveiksmių. 1. Esamasis vidaus vietininkas (inesyvas) Iš visų vietininkų inesyvas lietuvių kalbos istorijoje pasirodė pats stipriausias ir gajausias. Iki šių dienų jis yra išlikęs tiek liaudies šneka- mosios kalbos — tarmių, tiek literatūrinės kalbos linksniavimo sistemoje. Inesyvu dažniausiai atsakoma į klausimus: kame, kur, kurioje vietoje kas daroma, yra, atsitinka..? Juo reiškiami įvairūs vietos-erdvės vidaus, ne 6 pašalio, santykiai. Kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose (pvz., senovės slavų ir senovės rusų), inesyvu dabartinėje lietuvių kalboje kartais reiš- kiami ir laiko santykiai. Kai kurių žodžių inesyvo laiko reikšmė tam tikrais atvejais yra susipynusi su vietos reikšme. Retkarčiais inesyvas įgyja veiks- mo būdo ar draugės reikšmę, taip pat pavartojamas predikatyviškai — bū- senos reikšme. Dabartinėje lietuvių kalboje yra dvejopos kilmės ir morfologinés su- dėties vienaskaitos inesyvų: postpozicinių ir nepostpozicinių. Postpozicinio inesyvo formavimosi pradžioje pačios postpozicijos funkciją ėjo *en. Ši postpozicija ilgainiui visiškai susiliejo su pačiu linksniu ir aptrupėjo arba nukrito. Postpoziciją *en patvirtina rytų aukštaičių tarmių formos gali „gale“, miški „miške“, kur — i rodo buvus gale nosinį garsą, kilusį iš akū- tinio dvigarsio ėn. Dabartinės lietuvių kalbos linksniavimo sistemoje tėra įsigalėjęs postpozicinis inesyvas. Todėl pirmiausia ir peržvelgsime jo san- tykį su prieveiksmiais, jo prieveiksmėjimo atvejus pagal atskirus kamienus. a kamienas Daiktavardžių vietininkų prieveiksmėjimo procesas, kaip jau minėta, iš viso nėra aktyvus dabartinėje lietuvių kalboje, o ypač nelinkę prieveiks- Iš jų kiek daugiau yra priartéjusios prie prieveiksmių tik tokios for- mos, kaip laukė „ore, ne viduj“ (Lauke smulkus lytus dulkino, bet taip sodrus, net nuo visų pastogių vanduo čiurkšliumi tiškėjo ZR I 150.), oré „t.p.“ (Orė šaltis tik treška Bien.), stulpė „stulpu“ (Senutė vaiką globsto, glamonėja, o tas pamėlynavęs, putos iš burnelés eina, akelės stulpe, kojeles, rankytes kilnoja, tartum kas nutvėręs sukinėja — baisu žiūrėti ZR II 268.), vakarė „vakaro metu“ (Vakare visa Pagramančio valdžia perėjo į žmonių rankas CvR IX 214.), plg. dar tokius prieveiksminius jun- ginius, kaip vakar vakarė, šiandien vakarė, ryt (rytoj) vakarė, vėlai vakarė ir t.t. Nors čia suminėtus inesyvus lingvistinėje literatūroje dažniausiai links- tama priskirti prie prieveiksmio kategorijos, tačiau reikia pasakyti, kad nė vienas jų nėra galutinai nutraukęs ryšio su daiktavardžiu: šalia visų tebe- vartojami ir kiti daiktavardžių linksniai. Tiktai semantiškai kai kurie tų inesyvų yra kiek izoliavęsi nuo daiktavardžių, plg. laūkas „dirva, žemės plotas, sklypas“ (Tame laukė sėsime miežius Šlap.), iš vienos pusės, ir laukė (Laukė lyja Slap.) — iš antros. Antruoju atveju čia ne tik neįma- nomas joks pažyminys, bet ir pati inesyvo reikšmė yra bendresnė, abstrak- tesnė, negu pasakyme Tame laukė sėsime miežius. Semantinė izoliacija ir negalėjimas turėti jokių pažyminių ir bus nulėmę tai, kad visų kalbinin- kų, savo darbuose lietusių inesyvinius prieveiksmius, lorma laukė „ore, ne viduj“ laikoma prieveiksmiu. Lygiai tokio pat pobūdžio yra ir tos pačios reikšmės inesyvas orė. Visai kas kita forma stulpė, kuri pati viena minėta- me sakinyje neturi jokio savarankiškumo ir išryškėja tiktai kartu su daik- tavardžiu akelės, su kuriuo išreiškia vientisą vaizdą. Vėl vakarė taip pat 7 yra vartojamas be jokių pažyminių, jei neskaitysime čia juo reiškiamą lai- ko sąvoką paryškinančių ir patikslinančių prieveiksmių vakar, šiandien, ryt (rytoj), vėlai minėtuose prieveiksminiuose junginiuose. Plečiant a kamieno daiktavardžių kilmės inesyvinių prieveiksmių būrį, čia dar galima būtų priskirti ir ryte „rytą, iš ryto, rytmetyje“. J. Otrembskis Tverečiaus tarmės apraše (p. 419) prieveiksmiu laiko ir kraštė „šone, pa- kraštėje“. Bet ir šie žodžiai (ypač kraštė, kuris vartojamas ir su derina- maisiais pažyminiais) galutinai nėra atitrūkę nuo daiktavardžių, tebeturi išlaikę daiktiškumą. Čia dar priskirtina ir dzūkų forma išgrytė „rytą, ryte, iš ryto“ (Ryt išgrytė išvažiuoju Lp.), plg. tos pačios darybos daiktavardį iš gr y- tas, kuris vartojamas šalia minėtojo prieveiksmio dzūkų tarmėje (Mrk, Rod). ia kamienas Nestiprūs savo prieveiksmiškumo laipsniu ir ia kamieno dariniai, pvz.: rytėly „ryta, rytmety“ (Rytoj rytely anksčiau saulelės iškeliausiu į kelionéle BsO II 191.), Sviésy(je) „su šviesa“ (Nieko Sviésy nepasi- darai, tai paskui tu čia atlikinėk patamsy! Krsn.), vakarėly „vakare“ (Va- kar vakarėly pioviau gaigalėlį d.) ir t.t. E. Frenkelis savo darbe „Syntax der litauischen Kasus“! prieveiksmiu laiko viduryjė, tačiau ši forma nerodo jokios semantinės izoliacijos nuo daiktavardžio vidurys, kurio vartojami ta pačia leksikine reikšme ir visi kiti linksniai. Be to, ji gali turėti tiek derinamųjų, tiek nederinamųjų pa- - žyminių (plg. pačiame viduryjė, apskritimo viduryjė), kurie dar labiau sustiprina inesyvo (kaip linksnio) reikšmę ir akcentuoja jo daikta- vardiškumą. Tiesa, viduryjė (viduryj, vidury, viduf) kartais pavartojamas prielinksniškai (Vieną ilgesnę {lenta] perpiovė, padėjo vidury aslos ant dviejų kėdučių, užklojo audeklu CvR VIII 180. Tik vidury nakties tam- sybių okeanuos viena žvaigždė kaip deimantas nušvito... MntvR 137. V i- dur tamsios naktužėlės d.), tačiau tokia šio inesyvo vartosena nerodo, kad jis, prieš pereidamas į prielinksnį, būtų buvęs prieveiksmio katego- rijoje, nes, kaip jau buvo minėta, kai kurie daiktavardžiai gali ir tiesiog pereiti į prielinksnį, aplenkdami prieveiksmio kategoriją. Pagaliau ir šio inesyvo galūnės trumpėjimas ar visiškas jos nukritimas (viduryje>vidu- ryj>vidury >viduf), kuris šiaipjau yra būdingas daugeliui vardažodinės kilmės prieveiksmių, nesustabdo jo prieveiksmio kategorijoje, o nuveda tiesiog į prielinksnį. Ir į prielinksnį perėjęs viduf nenutraukia semantinio ryšio su daiktavardžiu vidurys. Kad nutrupėjęs ir prielinksniu išvirtęs ine- syvas vidur sunkiai atitrūksta nuo daiktavardžio, rodo įdomus Žemaitės. pasakymas pačiame vidurdangaus (Saulelė stovėjo pačiame vidur- dangaus... ŽR I 202.), kur pažyminys pačiame sintaksiškai susijęs ne tiek su visu labai individualios darybos sudurtiniu žodžiu vidurdangaus, 1 Tauta ir žodis“, t. 5, Kaunas, 1928, p. 128, 147. kiek su jo pirmuoju dėmeniu vidur — (plg.: pačiame viduryje dangaus arba pačiame dangaus viduryje). Paprastai suprieveiksmėja ar atsiduria tarpinėje stadijoje tarp daik- tavardžių ir prieveiksmiy inesyvai tokių daiktavardžių, kurių jau pati lek- sinė reikšmė susijusi su laiko ar vietos sąvokomis, pvz., dmžy „niekados“ (Aš amžy nebuvau girtas Alk.), daikty „daikte, vietoj, kartu“ (Popiet visi daikty dirbome Slap.). Tiek amžy, tiek daikty gali turėti pažyminių (pvz.: savo dūmžųyų, šitam daikty), ir tada, žinoma, jy prieveiksmišku- mas dar labiau susilpnėja. Tačiau, kai jie vartojami be jokių pažyminių minėtomis reikšmėmis, jų suprieveiksmėjimas neabejotinas. Ypač daikty yra atitrūkęs nuo daiktavardžio daiktas ne tik semantiškai, bet ir savo pa- kitusiu kamienu (daiktavardžio *daiktys tiek tose tarmėse, kur vartojamas daikty, tiek iš viso kalboje nepasitaikė aptikti). Iš visų ia kamieno inesyvinių prieveiksmių didžiausiu suprieveiksmė- jimo laipsniu pasižymi rytoj (ryto), kilęs greičiausiai iš daiktavardžio ry- tojas senojo inesyvo rytoje. Absoliuty jo suprieveiksmėjimą rodo ir toji aplinkybė, kad galūnė -e dabartinėje kalboje visais vartosenos atvejais nukritusi. Priešdėlinių ia kamieno inesyvinių prieveiksmių pavyzdžiais gali eiti tokie predikatyviškai vartojami ir būseną, o ne vietą ar laiką pasaką žodžiai, kaip atgiminy, atgimgiminy (Tai jau atgiminy (sako klausytojas, nu- stebęs, kad giminės susipyko)? Kp. Pirma labai giminiavos, o dabar at- gimgiminy! ib.). Yra daug priesdéliniy daiktavardžių, kurių inesyvas (ypač raštų kal- boje) kiek intensyviau vartojamas, negu kiti linksniai. Jų inesyvo formos dėl vietos ar laiko reikšmės, taip pat dėl aplinkybinės funkcijos sakinyje kad ir rodo tam tikrą linkimą prieveiksmėti, tačiau visiškai nesuprieveiks- mėja, pvz.: padirvyj ZR II 225, pakely VnlP 425, nepakely ib 423, paprūdy ZR II 311, pasienyje ib 252, pašalyje ib 131, pašermeny CvR VIII 214, pa- tamsyje Llkž, patvoryje ZR II 424, pavakaryj ib 67, pavasarélyj ib 1 188, pavasary LKZ s.v. gairinti, prieky SNėrP II 291, priešakyje ZR II 380, prysakyje Rtr, uzpakalyj ZR 1 176, u2upakalyj SD (s.v. poSlad), užstalyį ZR II 305, uzugnyj ib 314, uzvéjyj ib 218 ir t. t. Kai kurie užsienio kalbininkai tokius inesyvus (ypač tuos jų, kurie susiję su vietos reikšmėmis) priskiria prie prieveiksmių. Pavyzdžiui, E. Frenkelis? prieveiksmiais laiko inesyvus pryšakyj, užpakalyj, o dėl tokių (iš raštų, o ne tiesiog iš tarmės jo paimtų) formy, kaip pakalnie, pamiirie, pasienie, paupie ir dėl inesyvų pakelyj, pasrovy ir kt., jis pastebi, kad jie taip pat visiškai suprieveiksmėję ir kiti linksniai šalia jų dažniausiai var- giai yra įmanomi. ; Tačiau reikia pasakyti, kad šitaip tegalima samprotauti, pasikliaujant daugiau raštų, o ne pačios gyvosios, liaudies šnekamosios kalbos faktais arba kitos kalbos reiškiniams priskiriant savo gimtosios kalbos polinkius. Gyvoji kalba čia rodo ką kita, ji kreipia mus į visai priešingą išvadą, bū- ?* Zr. jo Syntax der litauischen Kasus, „Tauta ir žodis“, t. 5, p. 147. tent: dažniausiais atvejais šalia kalbamųjų inesyvų vartojami ir kiti links- niai, todėl tų inesyvų prieveiksmiškumas tėra palyginti nežymaus laipsnio. Vadinasi, besąlyginis jų priskyrimas prie prieveiksmio kategorijos būtų ne kas kita, kaip sausas schematizmas. Iš kitos vėl pusės, negalima igno- ruoti aiškiai prasidėjusio bent kai kurių tų inesyvų adverbializacijos pro- ceso. Prasidėjusį stabarėjimą rodo intensyvi inesyvų vartosena, palyginti su kitais linksniais, taip pat nelinkimas turėti derinamųjų pažyminių, kuo nesunku įsitikinti, stebint raštų kalbą. Tačiau, kol nejusti ryškesnės seman- tinės izoliacijos nuo pagrindinės žodžio reikšmės, taip pat kol šalia inesyvo ta pačia reikšme vartojami arba potencialiai įmanomi ir kiti atitinkamo žodžio linksniai, tol negalima kalbėti apie visišką sustabarėjimą. Visiškai panašus santykis su prieveiksmiu yra ir tokių dviskiemenių daiktavardžių inesyvų, kaip galigalvy „galugalvyje“ Dglš, galikojy „kojū- galyje“ ib, galūdaržy „daržo gale“ Sml, galūdieny „paskutinėse nėštumo dienose“ Bsg, galūdirvy „dirvos gale“ Pc, galūežery „ežero gale“ Ds, galū- kaimy „kaimo gale“ Pc, paklétsalyj ZR 11 484, paskuigaly „ko nors gale, užpakaly“ Bien, pirmagaly „ko nors priekyje, priešaky“ OG 419, puskely „pusiaukelėj“ ZR I 115, rytmetyj ib II 298, savitarpyj „savo tarpe“ ib 53, tarpduryj ib 65, tarpusavy „tarp savęs, savo tarpe“ CvR VIII 41, vidūdieny Bien, vidūnakty ib, vidūnedėly „savaitės viduryje“ ib, vidūvasary ib, vidū- žiemy ib ir t.t. J. Otrembskis?, itin plačiai suprasdamas prieveiksmio kategoriją, to- kius inesyvus, kaip paskuigaly, pirmagaly, vidūdieny, priskiria prie prie- veiksmių. Tačiau, turint galvoje tai, kad šalia tų inesyvų ne tik potencialiai įmanomi, bet ir faktiškai vartojami kiti to paties žodžio linksniai, taip pat tai, kad nepastebima jokios inesyvo semantinės izoliacijos, palyginti su kitais linksniais, — veikiau reikėtų juos laikyti bent kiek apstabarėjusiomis daiktavardžių formomis. o kamienas Taip pat sunkiai atitrūksta nuo daiktavardžio ir nuo daiktiškumo reikš- mes ir kitų kamienų inesyvai. Kai kurie kalbininkai tokias 0 kamieno for- mas, kaip dienojė*, krūvoj, kupeto“, mėnesienoj“ priskiria prie prieveiksmiy. Iš tikrųjų jos tėra pakeliui į prieveiksmį, nes čia taip pat šalia inesyvo pla- čiai vartojami ir kiti linksniai. Vien tik laiko (dienojė, ménesiendj) ar drau- gės (krūvoj, kupeto) rėikšmės čia dar negali nulemti jų prieveiksmiškumo, nes tas reikšmes turi išlaikę ir kiti linksniai, pavyzdžiui, vardininkas. Ži- noma, labai riboti galimumai turėti derinamųjų pažyminių tuos inesyvus lenkia į prieveiksmį, lygiai kaip ir kai kurias kitas inesyvo formas, susiju- sias su laiko ar vietos-erdvės reikšmėmis, pvz.: senyboj „senovėje“ Bien, 3 Žr. jo Wschodniolitewskie narzecze twereckie, Krakow, 1934, p. 419. +J. Plakis, Leišu valodas rokas gramata, Riga, 1926, p. 84. SE. Fraenkel, Syntax der litauischen Kasus, „Tauta ir Žodis“, t. 5, p. 147. 6 J. Otrebski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie, p. 419. 10 tamsoje „patamsyje“ CvR VIII 177, tolumoj ib 103, tvarkoj VnIP 183, vié- toje TZ V 147, ne vietoje ZR II 457 ir t. t. Jau žymiai ryškesniu adverbializacijos laipsniu pasižymi kai kurie priešdėlinių o kamieno daiktavardžių inesyvai, pvz.: aplinkoj „aplink“ Pls, apičiupoj „patamsyje, apsigraibinėjant“ N, apyžlėjoj „prieblandoje“ Krtv, t6j įtampėj „be perstojo“ Gl, intimpoj (įtimpėj) „t. p.“ Kpr. Bet ir čia ne visada didžiausias inesyvo vartosenos intensyvumas gali nulemti jo su- prieveiksmėjimą. Pavyzdžiui, daiktavardžio sambrėška dažniausiai inesyvas tevartojamas literatūrinėje kalboje, tačiau jo dar negalime laikyti visiškai suprieveiksmėjusiu, nes tebėra įmanomas vardininkas. ir kiti linksniai. Lygiai tokiu pat būdu dvikamienio daiktavardžio akivaizda (akijvaiz- da) inesyvas, intensyviau už kitus linksnius vartojamas tiek liaudies šne- kamojoje, tiek literatūrinėje kalboje, prieveiksmiu nevirsta, nes jis daž- niausiai susijęs valdymo ryšiu su kitais žodžiais (plg. mano akivaiz- doje, visų akivaizdoje ir t.t.). Visiškai izoliavosi nuo pagrindinių žodžių linksniavimo sistemos ir galutinai suprieveiksmėjo tik tokios 0 kamieno formos, kaip aplinkšį, intim- poj (įtimpoj) ir junginys 6] įtampėj. io kamienas Galutinai nuo daiktavardžio atitrūkusių io kamieno inesyvų irgi labai nedaug yra. Tokios formos, kaip žiniojė „žinomoje vietoje“ (Viską pasidėti žiniojė Llkž.), apačiojė (apačiėj), nedėliojė (nedėlio(j) Slap) „Ssek- madienį“ ZR II 184, palaidžioj „polaidyje“ Ds, pradžiojė, užvėjoje ir t. t., kad ir laikomos kartais prieveiksmiais (pvz., apačiojė), vis dėlto buvimas šalia jų taip pat kitų linksnių, išlaikiusių tą pačią leksinę vietos ar laiko reikšmę, tam prieštarauja. Vien vietos ar laiko reikšmėmis remiantis, ne- galima tų inesyvų dirbtinai atskirti nuo daiktavardžių, nes tos reikšmės yra būdingiausios absoliutinei inesyvo formų daugumai. Sprendžiant inesyvų prieveiksmėjimo klausimą, reikia žiūrėti, kiek kuri forma yra paliesta semantinės izoliacijos, vadinasi, kiek ji yra se- mantiškai atsiskyrusi nuo to pat žodžio kitų linksnių leksinės reikšmės ir kiek ji yra atitrūkusi nuo linksniavimo sistemos. Taip būtent žiūrint į tokius inesyvus, kaip basinyčioj „basinirčia, basaminčia“ Jnšk, basnycioj „t. p.“ Kp, ir paaiškėja jų visiškas suprieveiksmėjimas. ė kamienas Ir ė kamieno daiktavardžių inesyvai dažnai atsiduria tarpinėje stadi- joje tarp daiktavardžių ir prieveiksmių, pvz.: dešinėj „dešinėj pusėj“, drau- gėj „drauge, kartu“, kairėj „kairėj pusėj“, pūsėj „iš pusės, pasidalijus pu- siau“ (Kas čia do per gyvenimas pusėj, kas do per apgaulė?! ZR I 382.), savėje „savųjų, artimųjų tarpe“ CvR VIII 124, 149, apynamėj „apie namus“ Pg, apytemėlėj „prietemiu“ Grž, pakaimėje „prie kaimo“ CvR VIII 179, pakelėj „pakelyje, pakeliui“ ib 181, pakojėj „po kojomis“ Dgl, pavakarėje „pavakare“ ŽR II 266 ir t.t. Vietos-erdvės, laiko ir draugės reikšmėmis šie inesyvai taip pat artimi prieveiksmiams, ypač nepriešdėliniai. Tačiau pačiu suprieveiksmėjimo laips- niu jų negalima nė lyginti su tokiomis dvikamienėmis formomis, kaip basiautéj (basidutéj Bien) „basnirčia, basaminčia“ Tvr, vienomarškinėj „vienais marškiniais apsivilkus“ Bien, vienéplaukéj „be kepurės“ ib, nes šalia tų pastarųjų inesyvų kiti linksniai nė nevartojami. Inesyvai tokiu būdu čia iškritę iš linksniavimo sistemos ir visiškai suprieveiksmėję. Antra vertus, visiškai galimas daiktas, kad daiktavardžių *basiautė, *vienomarš- kinė, *vienoplaukė iš viso nėra ir buvę ir kad šie dvikamieniai prieveiksmiai yra analogijos padaras. iiru kamienai Iš i kamieno daiktavardžių visiškai perėjęs į prieveiksmį daiktavardžio šalis „šonas“ inesyvas šalyjė „šalia“, kurio šnekamojoje kalboje dažniau pasitaiko aptrupėjusios formos Salyj, šaly, vartojamos taip pat prielinks- niškai. Taip pat visi kalbininkai prieveiksmiais laiko « kamieno daiktavar- džių inesyvus vidujė, viršujė (kurių dažniausiai vartojamos trumpintinės formos — vidūj, viršūj). Šie inesyvai, ypač būdami aptrupėję, jau XVI— XVII a. raštų kalboje vartojami ir prielinksniškai (plg.: viduj manęs Mž 478, viduj dienų mano ib 475, viduj neprietelių tavo ib 457, paukščiai telekioja viršuj žemės Ch 1 Moz 1, 20.). Nors šalia čia suminėtų inesyvinių prieveiksmių kalboje yra ir kiti jų pagrindinių žodžių (daiktavardžių, iš kurių tie prieveiksmiai išriedėję) linksniai, vis dėlto inesyvams būdingiausia labiau apibendrinta ir abstra- huota erdvės-vietos ar laiko reikšmė, o tai greičiausiai ir lemia jų prieveiks- miškumą. Iš kitos pusės, reikia pastebėti, kad ir šie inesyvai ne taip leng- vai atitrūksta nuo daiktavardžių: tokiuose pasakymuose, kaip šalies vidujė, stiebo viršujė arba pačiame viršuj ė, dar išryškėja ty ine- syvų daiktavardinė vartosena, kurią čia stiprina valdymo ryšiu su jais su- siję nederinamieji pažyminiai šalies, stiebo ir derinimo ryšiu susijęs deri- namasis pažyminys pačiame. Be čia minėto postpozicinio inesyvo, lietuvių kalbos linksniavimo sis- temoje yra buvęs ir vadinamasis nepostpozicinis. Tą senąjį nepostpozicinį inesyvą paliudija ir kitos baltų kalbos, jo atitikmenų yra taip pat kitose indo- europiečių kalbose. J. Endzelynas" taria esant inesyvą (jo terminu — lo- katyva) s. pr. formą bitai „vakare“, kur -ai<ide. -o-i, plg. gr. oixot „na- mie“, médor „ant žemės, žemėje“, '/oduoi, Lonrroi, s. sl. vlocė „vilke“, rocé „rankoje“. Kaip ir senovės prūsų ar graikų kalbose, šis inesyvas lietuvių kalboje teįžiūrimas suprieveiksmėjusiose formose: ankstie, artie, namié, orié ,lau- ke“, toliė, kur ie<-e-i, plg. gr. oixet „namie“. Šių inesyvy gajumas atskiro- se tarmėse, matyt, nebuvo vienodas. Jy liekanų daugiau pasitaiko žemaičių tarmėje, kur tam tikrais atvejais į -ie (=z. -ei) galima netgi žiūrėti kaip į "J. Endzelins, Baltu valodu skanas un formas, Riga, 1948, p. 116. prieveiksmių daromąją galūnę ar formantg, aprėpiantį ne tik daiktavardi- nius, bet ir būdvardinius, jvardinius ir net dalyvinius vedinius, pvz.: $dltie „kada esti šaltas oras“, Sickie „šiokiu oru, Siokiu metu“, dalkantie „kada labai dulka, kada esti daug dulkių“. Visų šių vedinių bendras formantas — buvusi senojo inesyvo galūnė -ie — sieja juos draugėn — į vieną tipą. Būdvardiniai, dalyviniai ir įvardi- niai šio tipo vediniai priartėja prie daiktavardinių ne tik darybiškai, bet ir semantiškai. Todėl galima būtų manyti, kad visi nedaiktavardiniai formanto -ie prieveiksmiai yra išriedėję iš dvižodžių junginių, kur antruoju dėmeniu ėjo koks nors daiktavardis, ilgainiui nukritęs ir daiktavardiškai nuspalvi- nęs likusį (vėliau prieveiksmiu virtusį) junginio žodį. Dėl darybinio ir, svarbiausia, semantinio artimumo tiek daiktavardiniai, tiek nedaiktavardi- niai nepostpozicinio inesyvo kilmės prieveiksmiai apžvelgiami kartu — neišmėtomi atskirose straipsnio vietose. Salia formanto -ie iškyla ir kitas tos pačios kilmės formantas — -i (anksti, arti, toli). Tiek prieveiksmiai ankstiė, artiė, tolié, tiek anksti, arti, toli yra a (istoriškai 0) kamieno daiktavardžių (kaip teigia K. Biiga®) arba substantyvuoty būdvardžių afikstas, artas, tolas senieji nepostpoziciniai inesyvai. Šių žodžių daiktavardinę reikšmę ir vartoseną, kartu ir glau- džiausią ryšį su būdvardžiais teberodo tokie sakinio aplinkybėmis einantys neskaidomi junginiai, kaip iš afiksto, nuo afiksto, už afiksto „iš anksto“, pro aūkstą, nuo ankscidusio, iš afto, nuo afto, iš tolo, nuo télo. Kuriuo būdu paralelinėse prieveiksmių formose šalia formanto -ie yra atsiradęs -i, įti- kimiausiai išaiškino K. Būga: ,,Abidvi lietuvių lyti — toliė ir toli — yra iš- riedéjusi iš vienos pamatinės fdle:i (d ilgas ir turi priegaidę vardu „acu- tus“; žodžio kirtis galiniame skiemeny, t. y. -ei). Iš lyties tdle:i linksnia- vimo sistemoje turėjo išriedėti šių dienų lytis foliė, kuri ilgą laiką ėjusi daiktavardžio pareigas pagalios pavirto prieveiksmiu. Bet tasai td- le:i, kuris žiloje senovėje iš daiktavardžio buvo jau pavirtęs prie- veiksmiu, senai turėjo pakeisti priegaidę, t. y. pavirsti lytim *tale:i. Iš pastarosios lyties nieko kito negalėjo rastis kaip šių dienų žodis foli9“. Va- dinasi, formantas -i (šalia -ie) šiuo atveju tėra metatonijos padaras. Paralelinių formų ankstiė || anksti, artiė || arti, tolié || toli dabartinėje kalboje daugiausia vartojamos antrosios. Literatūrinėje kalboje jos yra įsigalėjusios kaip norminės. Pirmųjų formy daugiau pasitaiko tik atskirose tarmėse, ypač žemaičių, kartais rytų aukštaičių; šiaipjau dabartinėje lite- ratūrinėje kalboje jos iš viso nevartojamos. Žemaitės raštų kalboje jos ap- tinkamos lygiagrečiai su antrosiomis. Kad šie prieveiksmiai tikrai yra žilos senovės padaras, rodo jų semantikos ir vartošenos įvairumas dabartinėje kalboje. Su jais taip pat gausiai sudaromi įvairūs frazeologiniai junginiai. Dažniausiai pasitaikančias tų prieveiksmių reikšmes yra nulėmusi jų pa- grindinių žodžių (iš kurių jie išriedėję) leksinė reikšmė. Formos anksti || ankstié paprastai vartojamos laiko reikšme ir sakinyje eina laiko aplinky- 8 Zr. „Tauta ir žodis“, t. 1, Kaunas, 1928, p. 433. 9 Žr. ten pat. bėmis, o arti || artiė, toli || toliė dažniausiai turi erdvės-vietos reikšmę ir sakinyje eina vietos aplinkybėmis. Be to, visi šie prieveiksmiai vartojami dar ir predikatyviškai. Pailiustruokime jų vartoseną pavyzdžiais. Prieveiksmiu anksti (ankstiė) pasakomi įvairūs laiko santykiai, susiję su paros, metų, amžiaus ir t. t. būviu (Anksti visi kėlė, vėlai gulė ZR II 23. Žmonės, pasinaudodami ankstyba šilima, anksti susiarė laukus ib 5. Kaziukas anksti ėmė bręsti rimtiems klausimams CvR VIII 140.). Ta- čiau dažniausiai jie vartojami tokia laiko reikšme, kuri susijusi su vienu paros tarpu — būtent su ryto metu. Todėl ne atsitiktinai jau Širvydas savo žodyne tarp lenkiško prieveiksmio rano ir lietuviško anksti (originale unksti) surašo tokius lotyniškus atitikmenis: „mane, diluculo, prima luce“. Taip pat ne atsitiktinai anksti (ankstiė) su žodžių rytas, rytėlis, rytužėlis... formomis sudaro patvarius frazeologinius junginius, sakinyje einančius laiko aplinkybėmis, pvz.: anksti rytą (ankstié rytą), anksti ry- tėlį (ankstie ryteli),anksti ryto rytélio,anksti rytą rytužėlį (plg. dar laisvus junginius rytė anksti, anksti rytais). Glaudžiausią žo- džių anksti ir rytas reikšmių santykį rodo dar ir toji aplinkybė, kad iš jų kartais sudaromi net sudurtiniai vediniai (plg. anksrytas „rytas“ Zt ir ankstiryčiai „išaušriai“ LL 311). Iš kitų frazeologiniy junginių su žodžio anksti minėtinas dar anksti vėlai „visą laiką; daug“, einantis sakinyje kiekybine aplinkybe (Anksti vėlai dirbi Gs.). | Predikatyviškai anksti (ankstié) vartojamas palyginti labai retai (Anksti dar, bet miesto alėjose jau klega rinkėjų būriai... ReimSp 101. Rodos, dar ankstie, o miesčiukas jau pičpilnaitis ZR 1 146.). Kiek daz- niau predikatyvinę reikšmę anksti (ankstié) įgyja tiktai su dalelyte nebe (Jau nebeanksti, vyrai, laikas ZR 1 488. Dar niekieno neišginė, nors, rodos, nebe ankstie ib II 303!?.). Pagaliau iškeltinas rečiausias anksti vartosenos atvejas — būtent toks, kai šis prieveiksmis šliejasi prie veiksmažodinio daiktavardžio ir atlieka nederinamojo pažyminio funkcija (Kas iš anksti kėlimo (kokia nauda iš anksti kėlimo)? Alk.), Reikia pastebėti, kad šitokia šio prieveiksmio var- tosena labai retas reiškinys. Lietuvių kalboje prieveiksmiai iš viso mažiau- siai linkę šlietis prie daiktavardžių — eiti daiktavardžiais išreikštų pažy- mimųjų žodžių nederinamaisiais pažyminiais. Dažniausiai pasitaikanti arti (artié) reikšmė — vietos-erdvės, funkcija sakinyje — vietos aplinkybės (Arti stovintys girdi ramų spiečiaus ūžesį CvR IX 138. Ar tié gal sukuri, kad rūksta Ds.). Patvaresnių frazeologiniy junginių ta reikšme ir funkcija negausu; iš jų minėtini tik tokie, kaip visai arti (visai artié), taip arti (taip artiė), iš arti (iš artiė) ir daugiau indivi- 10 Kokia nenusistovėjusi tebėra dalelyčių rašyba (drauge ar skyrium), rodo šie 1948 m. Žemaitės raštų leidimo pavyzdžiai, kur visiškai tomis pačiomis konteksto sąlygo- mis vienu atveju rašoma nebeanksti, kitu — nebe ankstie, užuot rašius abiem atvejais sky- rium. 14 dualios darybos junginys toli arti (Toli arti, kažkur tenai Kovoja rūs- tūs milžinai MPutSv 67.). Retesniais atvejais čia susiduriama su labai įdomia perkeltine būdo reikšme, būdinga grožinės literatūros kūrinių kalbai (Prie manęs prisi- glauski, mažasis sūnau... Taip arti jausiu aš tavo širdį... VnclOb 114. Nepaprasta buvo, kad per šį krembliavimą ji gausianti patirti Geišės pa- slaptį, kuri, ji nuvokė, arti palies ir ją pačią TDėdės. Ir lyg mano paties tai sužiuro jaunystė. Su giesmėm įkvėptom jo (A. Mickevičiaus) arti taip susijus LGR 267.). Predikatyviškai vartojamas arti dažniausiai turi išlaikęs vietos reikš- mę (Tik tie, kurie arti, ir tie, kurie iš Kauno, kurie su išeiginiais, stovi visai arti paminklo CvR VII 210.), tik retkarčiais čia iškyla ir laiko reikšmė (Ruduo jau arti Šlap.). Tiek arti, tiek artié yra perėję taip pat į prielinksnį (Vadinasi, dar negalima arti jo trobos rodytis, nes kitaip teks ,svilint akis“ Gud-GuzB II 6. Jų sodas artie namų Sv.); pirmasis jų kartu su prielinksniu prie sudaro prielinksninį junginį (Vaikai, nelįskit arti prie arklio, gali įspirt Kp.). Ir į prielinksnį perėjęs, arti tebeišlaiko ryškiausią leksinę reikšmę. Beje, prielinksninė žodžio arti vartosena be galo įvairi ir įdomi, tačiau jos nagrinėjimas išeina už šio straipsnio ribų. Toli (toliė), kaip ir arti (artiė), dažniausiai turi vietos-erdvės reikšmę ir sakinyje eina vietos aplinkybe (Toli iškilus dangaus gilybéj, liepsnoja skaisti rytų aušrinė MntvR 70. Netoli už kalnelio sužviegė traukinys BInR 40. O ten tolie, pakraštyj dangaus, juodi mūrai guli... ZR I 199.). Rytų Lietuvoj aptinkama savotiškos darybos forma nestoliė (su įprastiniu s) reikšme „netoli“. Toli (toliė), netoli (netolié) vartojami taip pat predikatyviškai, ir čia vienais atvejais išlieka vietos-erdvės, kitais — laiko reikšmė (Ar toli Skuodas, dėde? Gud-GuzB I 6. Dar iki saulėlydžio buvo toli, bet vakaruo- se atsistojo kalnas, ir jo šlaitai pritemdė žemę CvR VIII 103. Vežimas buvo jau netoli; jis netrukus įsuko į kaimo kelig ib 227. Pavasaris jau n e- toli! SNėrP I 44. Grįžti atgal aplinkui —tolie ZR 1 44.). Labai retais atvejais toli turi kiekybinę reikšmę ir eina būdo aplin- kybe (Arčiau priėjus, jis atrodo toli gražesnis Llkž.). Kartais toli, priklausomai nuo konteksto pobūdžio, įgyja itin abstrakčią perkeltinę vietos ar laiko reikšmę (Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė... ZR II 16. Jo žvilgsnis siekė toli ateitin VnlP 8.). Kiek glaudesnius frazeologinius prieveiksminius junginius foli sudaro tik su kai kuriais žodžiais, ypač su dalelytémis nebe (kuri dažnai paraso- ma ir drauge su foli), per, prieveiksmiu taip, prielinksniu iš, pvz.: nebe toli (nebe toli€), per toli, taip toli (taip toli€), iš toli. Prie jy priskirtini ir tokie pasakymai, kaip toli toli (tolié toliė) ,labai toli“ ir toli gražū (tolié gražū), plg. dar sudurtinį prieveiksmį anaiptoli (tarm. aneiptoli), kurio li- teratūrinėje kalboje daugiausia tevartojama trumpintinė forma anaiptol. 15 Minėtieji junginiai eina tiek vietos aplinkybėmis (a), tiek vartojami predikatyviškai, tačiau ir šiuo pastaruoju atveju išlieka jų čia vietos (b), čia laiko (c) reikšmė. a) Nevarinėk mūsų gyvulėlių taip tolie... ZR, 1113.18 toli eina jiedu pėsčiu: nuvargusiu ilsis dabar po ilgos kelionės BlnR 89. Nudavėm dukrelę toli toli. Bien. Per toli nuėjom — čia nerasim baravykų. Slap. b) Iki kapinių buvo nebetoli. VnlU 142. Bet Kimša jau taip toli, kad vanduo nesiekė jo. CvR I 213. Ar iš toli tas svečias? Slap. c) Praniukas šėko nešė, mačiau, ir Marikė nešė ir girdė... iki šio laiko kur belaikys nesuėdęs, jug aušra nebe toli... ZR III 132. Junginys toli gražū (toliė gražū) savo reikšmėmis ir vartosena dau- giau priartėja prie modalinių žodžių ar būsenos kategorijos, negu prie prie- veiksmių (plg.: Toli dar gražu, kol gyvenimo mintį įstengsiu įspėti... MntvR 77. Bet apie senatvę dar man tolie gražu? Dar man nė kalbos apie tai!.. ZR 11 150.). Pagaliau reikia bent paminėti ir prielinksning žodžio ftfoli vartoseną. Toli pats vienas prielinksniu nevartojamas, o tik drauge su nuo sudaro prielinksninį junginį toli nué (Toli, toli nuo čia Pakilsime nakčia SNėrP II 119. Sabalio lentpiūvė buvo nykiuose miškuose, toli nuo vie- šojo kelio, prie plukdomosios upės VnlP 93.). Prielinksniškai vartoja- mas tik netoli (pats vienas ir su prielinksniu nuo). Apskritai paėmus, daiktavardžių nepostpozicinio inesyvo sustabarėju- sių formų yra labai nedaug. Čia dar reikia paminėti namié ir orié, kurių pirmoji įsigalėjusi literatūrinėje kalboje ir daugelyje tarmių, o antroji tik kai kuriose rytų aukštaičių (Dusetų, Svėdasų, Skapiškio ir kt.) tarmėse tepažįstama. Tiesa, oriė savo raštuose vartojo Jablonskis, Vaižgantas, bet šiaipjau šis žodis literatūrinėje kalboje yra gana retas. Prieveiksmis namiė nuo dabartinio daiktavardžio inesyvo namė savo reikšme labai skiriasi, o prieveiksmis oriė šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo orė, taip pat nuo prieveiksmio laukė, kurie, reikia manyti, ir neleido įsigalėti ir visuotinai išlikti visiškai tos pačios reikšmės prieveiksmiui orié. Prieveiksmis namié, įgijęs labiau apibendrintą ir abstraktesne reikšmę, ne- gu daiktavardžio inesyvas namė, negalėjo būti šio pastarojo pakeistas, to- dėl plačiausiai įsigalėjo tarmėse (plg. jo žemaitiškus atitikmenis nomei, nomei, nomij...). į Daiktavardiniams nepostpozicinio inesyvo kilmės prieveiksmiams bū- dinga apibendrinta, abstrahuota vietos ar laiko reikšmė ir negalėjimas turėti bet kokių pažyminių. Tas reikšmės bendrumas ir abstraktumas ir bus daugiausia lėmę jų perėjimą į prieveiksmį ir išlikimą toje kategorijoje ilgus amžius iki šių dienų. Vėl absoliutus negalėjimas turėti kaitomosiomis kalbos dalimis išreikštų pažyminių juos jau žiloje senovėje visiškai ati- traukė nuo daiktavardžių: nepostpozicinio inesyvo kilmės prieveiksmių pa- gal jų suprieveiksmėjimo laipsnį negalima nė lyginti su prieveiksmiais, kylančiais iš dabartinėje linksniavimo sistemoje esančio inesyvo. Tiesa, i6 E. Frenkelis (žr. TZ V 146), išėmęs iš konteksto (iš F. Spechto išleistų A. Baranausko tarminių tekstų „Litauische Mundarten“ I, Leipzig, 1920, p. 182) žodžius mana namié (=mano namié), tariasi radęs Joniškio tar- mėje atitikmenį lotyniškajam pasakymui domi meae, o tai reikštų, kad šiaipjau visur suprieveiksmėjęs inesyvas namiė šioje tarmėje eina papras- čiausiu daiktavardžio linksniu ir turi nederinamąjį pažyminį mano. Bet pats kontekstas rodo, kad žodžiai mana namiė čia absoliučiai nieko bendro neturi su lotynišku pasakymu domi meae. Pats sakinys, „išverstas“ į lite- ratūrinę kalbą, yra toks: Tas arklys yra mano namie augintas, o ne tur- guje nuo ko pirktas. Lietuviškai kalbančiajam visiškai aišku, kad žodį ma- no čia reikia sieti ne su namie, o su augintas. Šalia namiė tarmėse vartojama ir forma namiejė visiškai ta pačia reikš- me (Namieje negaliu miegot, o čia, svetimoj vietoj, visą naktį išmie- gojau KlvrZ.). Toji forma veikiausiai yra ne kas kita, kaip daiktavardžio kitų kamienų inesyvų analogijos padaras (plg.: pievo-je, panameé-je ir t. t.). Be daiktavardinių formanto -ie prieveiksmių, senuosiuose raštuose ir tarmėse pasitaiko ir būdvardinių, kurių vieni savo reikšme sutampa su formanto -(i)ai prieveiksmiais ir dėl to greičiausiai yra jų beveik išstumti iš vartosenos, o kiti turi savo specifing reikšmę, kurios nepakeičia nei for- manto -(i)ai, nei kiti gajausių tipų prieveiksmiai, ir todėl jie tebėra gyvi žemaičių tarmėje. Pirmųjų pavyzdžiais gali eiti tokios formos, kaip auks- tie „aukštai“ Mz 274, gilie „giliai“ (patys lindome į daržinę, įsikasiau į šie- ng gilie.. ZR III 14.). Antrųjų išlaikytoji pagrindinio žodžio leksinė reikšmė susipynusi su laiko reikšme, ir jie vartojami įvairioms oro atmai- noms, jo būviui žymėti (kartais su to paties formanto įvardžiu t0Rkiė), pvz.: biadrie ,,prastame, lietingame ore“ Kv, Rt, Ms, fokié biaiirie „tokiam biau- riam orui esant“ (Tokie biadrie nė Sunies iš trobos neišvarytumi Grg. Kur tu eisi tokiė biaūrie? Vvr.), šaltie „šalant, esant šaltam orui“ (Sdltie gyvuliai daugiau pašaro suėda Sts.), tokie šaltie „tokiam šaltam orui esant“ Pgr (Tokie šaltie negal nė kojos iš namą iškelti Kv, Rt, Ms.), šiltie „šiltam orui esant“ (Siltie iš valės, šaltie iš navalės geram (=geriam) šnapšalę Šts.). Taip pat oro būviui žymėti žemaičių tarmėje neretai vartojami -ie for- manto prieveiksmiai (kartais su to paties formanto įvardžiais t0kiš, Siokie), išvesti iš priesagy -ota-, -uota- būdvardžių, pvz.: dudrotie „esant audrai, audros metu“ Pgr, darganotie „esant darganai, biauriam orui“ (Nepriete- liai darganotie ar speiguotie dieną ir naktį turėjo kentėti p.), tokie darganotie „esant tokiai darganai, tokiam biauriam orui“ (Tokie dar- ganotie ir varnos papūrusios Vvr.), dargnotie ta pačia reikšme, kaip darganotie Slnt, tokie dargnotie ta pačia reikšme, kaip tokie darganotie (Tokie dargnotie nė galvos iš trobos neiškiši Slnt.), giedrotie „esant giedrai“ Z. gruodėtie „esant gruodui“ ib, kditrotie „esant kaitrai“ ib, lytotie „lyjant, esant lietingam orui“ Pgr, lytuotie „t. p.“ Šts, migluotie „esant miglai“ (Migluotie ir paklydom ežere Llkz.), sniéguotie „sningant, esant sniegui“ (Sniėguotie basas toli neisi Sts.), spėigotie „esant speigui“ Sts, spéiguotie „t.p.“ (Spėiguotie suskrebo keliai Sts. Taip 2, Lietuvių kalbos gramatinė sandara 17 auginti vaikai nuo mažų dienų ir paaugę paskui alkį kentėti, vargą vargti speiguotie ir giedrotie per nieką sau turéjo D.), andkie spéiguotie „per tokį speigą“ Kv, vėjuotie „esant vėjuotam orui“ (Vėjuotie teks važiuoti Pgr.) ir t. t. Kai kuriose žemaičių šnektose (pvz., Pagramantyje) lygiagrečiai su šiais senaisiais inesyvo kilmės būdvardiniais prieveiksmiais visiškai tomis pačiomis reikšmėmis vartojami moteriškosios giminės būdvardžių postpo- zicinio inesyvo kilmės prieveiksmiai: dudrotoje || dudrotie, lytotoje || ljto- tie, véjuotoje || véjuotie ir t. t. Šio tipo dvikamienių vedinių pavyzdžiu gali eiti blaūzdlaužotie (ir {okie blaūzdlaužotie) „kada pašalus dar nekelia, lūžta“ (Tokie blaūzd- laužotie kas gali į kelią važiuoti? Jb.), plg. blaūzdlauža (blauzdlauza Vdžg) „laikas, kada ledas lūžta kelyje, pelkėše; ne visai sušalęs gruodas“ End, Kv, Krkl, Sv, blaūzdlaužas „t. p.“, Vvr, blauzdlaužynė „t. p.“ Vdig, blaūzdlauža (blauzdlauza Skr) „t. p.“ Vdk, Užv, Up. Su formantu -ie žemaičių tarmėje pasidaroma prieveiksmių įvairioms oro atmainoms, jo būviams ne tik iš būdvardžių, bet ir iš esamojo ar bū- tojo laiko veikiamųjų dalyvių, pvz.: dūlkantie „kada esti daug dulkių, kada kelias dulka“ (Geriau lynantie, ne ką dūlkantie važiuoti Sts.), lynan- tie „lyjant, lytotie“ Sts, pašalusie „kada pašalę“ (Pašalusie suskrebo keliai Šts.). Tarp formantų -ie ir -(i)ai prieveiksmiy daromas griežtas skirtumas: tokiais prieveiksmiais, kaip spéigotie (spčiguotie), pašalusie, atsakoma į klausimą kada?, o tokiais, kaip spéigotai (spéiguotai), pašalusiai, — į klau- sima kaip? (plg. Besanti šįryt pašalusi sp éigotai (ne spéigotie) Sts.). Jau iš duotųjų pavyzdžių buvo galima pastebėti, kad formantas -ie nesiriboja daiktavardiniais, būdvardiniais ir dalyviniais vediniais, jis per- eina ir į kai kūriuos parodomuošius (ar pažymimuosius) įvardžius, kurie su šiuo formantu yra išvirtę patys prieveiksmiais ir, vartojami prepoziciš- kai šalia būdvardinių formanto -ie prieveiksmių, sudaro su jais tam tikrus frazeologinius prieveiksminius junginius (fokiė biadrie, tokie šaltie, tokie ddrganotie (tokie dargnotie), andkie spéiguotie, tokie blaūzdlaužotie ir t. t.). Tačiau kartais, kai pats oro būvis aiškus iš kalbos konteksto ar pačios aplinkos, tevartojamas ir vienas įvardinis formanto -ie prieveiksmis. Ypač čia dažna forma šiokie „šiokiam orui esant“ (Šiokie važiuoti menki pyra- gai 'ž.). Šis reiškinys atsispindi ir grožinės literatūros — Žemaitės raštų kalboje (plg.: Bene nustos lyti, ar velnias gali šiokie važiuoti? ZR I 146. Siokie vaikams būtų sveikiau po lauką ib 301. Toks stojo darbymetis, kaip yra sakoma: šiokie ir akmuo ant lauko kruta ib II 23. Ką reik ir gyvuliams šiokie sugreibti? ib 198. Kumelėms susidės šiokie (pa- vargs lytotą dieną) ZR.). Baigiant vienaskaitos inesyvo kilmės prieveiksmių apžvalgą, reikia pastebėti, kad postpozicinis inesyvas, išlikęs dabartinės lietuvių kalbos linksniavimo sistemoje, yra Žymiai mažiau linkęs į prieveiksmėjimą, negu, sakysime, įnagininkas. Greičiau suprieveiksmėja inesyvai tokių daiktavar- džių, kuriais reiškiamos daugiau apibendrintos ir abstrahuotos laiko ar 18 vietos sąvokos. Apskritai paėmus, postpozicinio inesyvo galūnės nėra lin- kusios virsti prieveiksmių daromaisiais formantais. Jau žiloje senovėje iš linksniavimo sistemos išėjusio nepostpozicinio inesyvo galūnė -ie rodo tam tikrą tendenciją virsti prieveiksmių daromuoju formantu, aprėpiančiu ir nedaiktavardinius vedinius, tačiau tas reiškinys neišeina už žemaičių tarmės ribų, visuotinai neįsigali. Literatūrinėje kal- boje nepostpozicinio inesyvo kilmės prieveiksmių yra labai maža. Grožinės literatūros kūrinių kalboje jie irgi labai negausūs. Netgi Žemaitė, veikiau- siai paisydama literatūrinės kalbos polinkių, savo kūrinių kalboje forman- to -ie prieveiksmių vartoja mažiau, negu jų yra pačioje žemaičių tarmėje. Postpozicinio inesyvo prieveiksmėjimo procesas yra gyvas dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje, 0 nepostpozicinio inesyvo kilmės prieveiks- miai nerodo jokio gajumo. Jų čia tėra išlikę vos keletas formų, įsigalėjusių tiek liaudies šnekamojoje kalboje —- tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje (anksti, arti, toli, namiė). 2. Einamasis vidaus vietininkas (iliatyvas) Be postpozicinio inesyvo, kuris ir dabar tebėra išlikęs tarmių ir lite- ratūrinės kalbos linksniavimo sistemoje, vartojamas dar ir iliatyvas. XVI— XVII a. raštų kalboje, taip pat šių dienų rytų aukštaičių tarmėse iliatyvas tvirtai laikosi linksniavimo sistemoje kaip savarankiškas linksnis. Jį čia turi visos linksniuojamosios kalbos dalys. Šalia inesyvo, kuriuo atsakoma į klausimus: kame, kur, kurioje vietoje kas daroma, yra, atsitinka...?, var- tojamas iliatyvas rodo vietą, į kurią kieno einama, judama, slenkama, krypstama. Todėl jis kartais vadinamas direktyvu, norint pabrėžti jo kryp- ties reikšmę. Iliatyvo, kaip ir inesyvo, reikšmė susijusi su vietos vidumi, vadinasi, juo pasakomi vietos, į kurią kieno einama, judama, slenkama, vidaus, ne pašalio, santykiai. Vienaskaitos iliatyvas yra kilęs iš vienaskaitos galininko, prisišliejus tam tikrai postpozicijai. Iliatyvo susidarymas lietuvių kalboje — senas reiškinys, įvykęs dar tuomet, kai tvirtapradžiai galūniniai ilgieji balsiai ir dvibalsiai nebuvo sutrumpėję ir galūninis -n vienaskaitos galininke ne- buvo nukritęs. Kadangi vis dar nėra įtikinamai išaiškinta iliatyvo postpo- zicinio dėmens forma, tai ir pats iliatyvo susidarymo klausimas iki šiol negali būti laikomas galutinai išspręstu. Kad vienaskaitos iliatyvas yra sudarytas iš vienaskaitos galininko ir tam tikros postpozicijos, sutinka beveik visi lietuvių kalbos tyrinėtojai. Nėra vieningos nuomonės tiktai dėl pačios postpozicijos formos. J. Endzelynas savo paskutiniuosiuose darbuose tos postpozicijos for- mos klausimo nesprendžia, tiktai veikale „Baltu valodu skanas un formas“ (Riga, 1948, p. 143) iškelia E. Frenkelio nuomonę, kad toji postpozicija yra buvusi a<ide. *o. Kadangi iš kelių spėjamųjų postpozicijos formų J. Endzelynas temini vieną (būtent a), tad galima būtų manyti jį šiuo klausimu labiau pritariant E. Frenkeliui. Tokiu būdu nuomonė, kad viena- 2* 19 skaitos iliatyvas kilęs iš senosios vienaskaitos galininko formos ir postpo- zicijos a, būtų bene naujausia. Anksčiau šiuo klausimu yra buvę ir kitokių nuomonių. Ypač įdomūs ir originalūs čia yra K. Jauniaus samprotavimai. Jis savo gramatikoje tei- gia, kad galininkas kadaise ir be prielinksnio į galėjęs reikšti vietą, į kurią kas slenka, juda, krypsta. Pavyzdžiais jis čia ima lotynų kalbos galininkus domum, rus, Romam, Corinthum, Athenas, kurie nėra reikalingi prielinks- nio in, nors šiaipjau kitų daiktavardžių galininkai, reiškiant vietą, į kurią judama, slenkama, krypstama (in urbem, in silvam) be prielinksnio in pa- prastai nevartojami. Tokios neprielinksninės galininko vartosenos liekano- mis lietuvių kalboje K. Jaunius laiko rytų aukštaičių tarmių siekinius: eik gultų, jis eina šieno piūutų. Taigi tokiomis reikšmėmis lietuviai kadaise vartoje ir daiktavardžio galininkus: *laukaf, *Salifi. Kadangi tokie gali- ninkai semantiškai labai buvę artimi prieveiksmiams, tad prie jų ilgainiui pridėtas prieveiksminis formantas (kurį K. Jaunius vadina „patvirtinimo dalele“) ai (plg.: šaltai, šiltai), kuris vėliau nutrupėjęs, bet užtat -n išlikęs visose tarmėse, nes jis palyginti neseniai atsidūręs pačiame žodžio gale!!. Nesutikdamas su A. Šleicheriu, teigusiu, kad vienaskaitos iliatyvas kilęs iš vienaskaitos galininko ir postpozicijos na, neatskirtinos nuo 58. sl. na (rus. xa, lenk. na), K. Jaunius toliau rašo: „Šleicheris samprotavo, esą laūkan ir kitos tokios formos kilusios iš vienaskaitos galininko *laukan ir prielinksnio, atliepiančio slaviškajam. Bet tokia nuomonė yra nepagrįsta. Žinant, kad aukštaičiai rytiečiai an prieš priebalsius yra išvertę į un (plg. rytiečių sū-spara = žemaičių sg-spara “die Gehrsass', sū-narys = žemai- čių są-naris), pakanka tiktai žvilgterėti į tokį pasakymą, kaip, pavyzdžiui, emiskan būdavo eini' (Anykščių šilelis, 20 eilutė), ir paaiškės, kad miškai galėjo kilti tiktai iš *miškanai, bet ne iš *miškan-na. Iš prolytės *miškanna rytiečiuose reikėtų laukti ne miškafi, o *miškūna“ ?. Pastarasis K. Jauniaus argumentas dabartiniu metu laikytinas jau pasenusiu. Iš tikrųjų iliatyvas miškana rytų aukštaičių tarmėse nebūtų ga- lėjęs išvirsti į *miškūna, nes formoje miškana garsų junginys an yra ne tautosilabinis, bet heterosilabinis (plg. miška-na). Nuomonė, kad formoje miškana senovėje yra buvęs tautosilabinis an, neturi pagrindo. Tokia nuo- monė suponuoja tautosilabinį an ten, kur jis iš viso neįmanomas, kur jo nepatvirtina lietuvių kalbos dėsniai. Tarimas *miškan-na (su tautosilabi- niu an) lietuvių kalboje neįmanomas, nes ji nepakenčia geminatų tiek dabar, tiek nepakentė jų ir senovėje, kuo nesunku įsitikinti iš tokių mo- teriškosios giminės iliatyvo formy kaip rafikon, galvėn. Jeigu tokios for- mos senovėje būtų turėjusios geminatų, vadinasi, jeigu jos būtų buvusios tariamos *rankan-na, *galvan-na, tai dabartinėje kalboje prieš galūninį -n būtų išlikęs balsis a, o ne o, t.y. tartume *rankan, *galvan, o ne rafikon, galvon. Geminatų negalėjo būti jau pačioje postpozicijos jungimosi su 1 K, Si punc, T'paMMarHka JHTOBCKOTO s3biKa, otaen II, riepeBojį rpaMMaTHKH JIH- ToBCcKOro 3bIKAa, HenoJiHKeHHbIė K. Byra, Ilerporpaa, 1908—16, p. 119—120. 12 Ten pat, p. 120. 20 galininko forma pradžioje. Tad, jeigu pripažintume čia buvus postpoziciją nd (kurią patvirtina ir seniai paliudytos formos šalina, namuosna), tai kartu visiškai pagrįstai galėtume teigti, kad jau pačioje šios postpozici- jos jungimosi su galininko forma pradžioje buvo tariama miSka-na, ran- ka-na, galva-na, iš ko ilgainiui turėjo išriedėti dabartinės formos miskan, rafikon, galvon. K. Būga pradžioje, kaip ir K. Jaunius, iliatyvo postpoziciniu dėmeniu yra laikęs ai'®, vėliau — nat. Tokiu būdu iškyla bent trys postpozicijos: a, ai. ir nd. Jau vien toji aplinkybė rodo, kad iliatyvo postpozicinio dėmens formos klausimu iki šiol dar nėra vieningos nuomonės. Todėl ir suprantama tai, kad kai kurie lie- tuvių kalbos tyrinėtojai (jų tarpe Chr. S. Stangas', iš dalies ir J. Endzely- nas'®) pačios postpozicijos formos nė nesiryžta iškelti, pažymėdami, kad ji dar nesanti paaiškėjusi. . Iliatyvo linksniu lietuvių kalba neišsiskiria iš kitų baltų kalbų. Kaip nurodo J. Endzelynas", iliatyvas (vienaskaitos!) vartojamas kaip gyvas linksnis taip pat pačiuose senuosiuose latvių kalbos rašytiniuose pamink- luose, ir juo čia atsakoma į klausimus: kur?, į kur? arba kada? (pvz.: kou- nan tapt, krustan sists, cietuman tur, tan trešan dienan, tan... vietan, zemen ir t.t.). Vėlesniuosiuose raštuose, taip pat šių dienų latvių kalbos tarmėse pasitaikančios iliatyvo formos yra visiškai suprieveiksmėjusios. J. Endzelynas'®, remdamasis E. Mikalauskaitės pateiktaja'® priešre- formacinių laikų prūsiško teksto nuotrupos forma andangonsun „dangūse“, teigia ir senovės prūsų kalboje buvus iliatyvą. Tiek rytų aukštaičių tarmėse, tiek literatūrinėje kalboje iliatyvų da- romasi iš visų kamienų daiktavardžių. Iliatyvo formų darumas ir jų papli- timas pareina ne tik nuo daiktavardžių leksinės reikšmės, nuo jų varto- senos polinkių, bet ir nuo pačių daiktavardinių kamienų dažnumo ar prie- sagų produktyvumo: kuo dažniau kuris kamienas ar priesaga pasitaiko šnekamojoje ar raštų kalboje, tuo daugiau su jais vartojama iliatyvo formų. a kamieno daiktavardžių iliatyvas turi apibendrintą žodžio gala -an (po kietojo priebalsio) (laūkan, orafi). ia kamieno daiktavardžiai morfolo- giškai nėra vienodi: vieni iš jų vienaskaitos vardininke baigiasi -as (po minkštojo priebalsio) (kėlias, mėdžias „medis; miškas“, vėjas), kiti — -is, -ys (kailis, užpakalys). Tad ir patys iliatyvai pirmųjų baigiasi -an (po minkštojo priebalsio) (keliai, medZiafi, vėjan), antrųjų -in (kailin, užpaka- lin). Reikia pastebėti, kad šių pirmųjų daiktavardžių (tokių, kaip Rėlias, mėdžias, o ypač tokių, kaip vėjas, kraūjas) iliatyvai, bent mūsų dienų raštų 13 K. Būga, Aistiski studijai, I d., Peterburgas, 1908, p. 41. 14 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I— II sąs., Kaunas, 1924, p. XXX. '5 Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo, 1929, p. 106. 6 J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 460—461. 17 Ten pat ir Baltu valodu skanas un formas, Riga, 1948, p. 143. 18 J.Endzelins, Baltu valodu skanas un formas, p. 143. 19 „Archivum Philologicum“, t. 7, Kaunas, 1928, p. 105—106. 21 kalboje, labai retai tepasitaiko. 0 kamieno daiktavardžių iliatyvai baigiasi -on (po kietojo priebalsio) (galvén, pievon); io kamieno — -on (po minkš- tojo priebalsio) (pifkion, sdujon), ė kamieno — -ėn (draugén, kelionėn), i kamieno — -in (akif, šalin), u kamieno — -un (po kietojo priebalsio) (vi- dufi, viršun), iu kamieno — -un (po minkštojo priebalsio) (sėdžiun, spié- čiun) ir priebalsinio kamieno — -in (akmeni, vandenin). Koks yra daiktavardžių iliatyvo formy santykis su prieveiksmiais? Kartais teigiama, kad daiktavardžių iliatyvo formos dabartinėje lie- tuvių kalboje esančios ne kas kita, kaip prieveiksmiai??. Tačiau reikia pa- stebėti, kad šitoks teigimas yra apriorinis ir per ankstyvas. Daiktavardžių iliatyvo formų santykis su prieveiksmiais vienoks yra liaudies šnekamojoje kalboje — tarmėse ir visiškai kitoks literatūrinėje kalboje. Pagaliau ir at- skirose tarmėse tas santykis nėra vienodas. Pavyzdžiui, rytų aukštaičiuose, kaip jau minėta, iliatyvas tebėra tikras linksnis, įsigalėjęs pačioje links- niavimo sistemoje, o kitose tarmėse jo tepažįstamos atskiros suprieveiks- mėjusios formos (ladkan, namién, ora, paskun, šalin...). Literatūrinėje kalboje iliatyvo formų daryboje dalyvauja visų kamienų daiktavardžiai Ypač jos paplitusios grožinės literatūros kūrinių kalboje. Čia jas tiek au- torinėje, tiek veikiančiųjų asmenų kalboje vartoja ne tik tie rašytojai, kurie kilę iš rytų Lietuvos, bet ir kitų tarmių atstovai. Susidaryti vaizdui apie iliatyvų paplitimą literatūrinėje kalboje pra- vers žemiau duodami pavyzdžiai, paimti daugiausia iš grožinės literatūros kūrinių ir paskirstyti kamienais. Kad patys pavyzdžiai neužimtų per daug vietos, šalia iliatyvų paliekami daugiausia tik juos valdantys žodžiai, taip pat iliatyvų pažyminiai. Daugtaškiais žymimi praleidimai iliatyvinės konst- rukcijos viduje. a kamienas neįdėjęs tėviškės aruodan LGR 292, eis balansan MPutA II 72, išnešė.. balkonan VnlU 151, Mano balsan dainuok JbL 100, vienan balsan sušuko ib, butan Rkrito MntvR 137, kibo darban CvR VIII 104, darban sukrusk SNėrP II 214, stojo darban CvR II 75, paleistų (tariamosios nuosakos 3-ias asmuo) darban GGuzKIt II 186, stosi... darban LGR 150, Darban nekviesk VnlP 190, daržai skrenda JbL 100, važinėjo dvaran CvR VIII 94, ėjo dvaran ib 99, ežeran sužiuro ib 77, galan (į dugną) skęsta (grimsta) JbL 100, išėjau gyveniman MntvR 91, Kabinetan įėjo VnIP 35, 36, išjojo kaiman CvR II 71, iškišdavo nosį kaiman ib VIII 82, kalnan ve- dantį vieškelį ib 108, įkopia kalnan ib IX 168, Jkope kalnan ib II 228, kapan.. paguldyti (neveik. būtojo 1. dal.). JJanR 146, išjojo kara i 2 „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“ (Kaunas, 1948, p. 70) šalia tokių prieveiks- mėjančių ar visiškai suprieveiksmėjusių iliatyvo formų, kaip laukai, $alifi, vidun, žemėn, prieveiksmiais laikomos ir tokios, kaip akifi, alksnynan, darZaii, eilėn, gala, galvon, gerklėn, kaiman, kišėnėn, krūman, lakton, miškai, pūsėn, nors ryškiausiai tebėra išlikęs jų daiktavardiškumas. 22 JbL 100, veda karan CvR VIII 143, puola karan Gud-GuzKIt II 186, déje karstan VnlU 159, eiti Kaunan CyR VIII 236, Kaunan nu- veSime VnlP 31, kieman vis daugiau svieto tvino CvR I 59, buvo išėjusi kieman ib II 218, grįžo... kieman ib VIII 37, buvo beeings kieman ib 173, [2enges kieman ib 219, Kieman sugidéjoib 228, Kieman išsirita ib 1X 127, iššoko pro langą kieman VnlP 53, mėtė pro langus, kieman ib, išmetė kieman ib 56, išėjo kieman ib 58, 63, 80, įėjo Papievio kieman ib 171, Eina ateina mis kieman LGR 135, eidamas klojiman VnlP 79, krantan.. bėga JJanR 94, krantan S$nioks- čia AMickKrS (MPut) 23, nuei savan krastan GuzKIt II 184, Kraštan uzkerétan kviečia, vadina SNėrP II 13, pasisodino mi n k §- tan krėslan VnlU 122, nueik krūman JbL 99, Nebepraleisti K ur s- kan LGR 113, galėsit... pargrįžti laivan ib 100, lašai papteléjo Lan- gan CyvR VIII 106, pasibeldė langan ib 117, langan krinta AMickKonr (MPut) 80, žveigė langan ib 81, žiūri langan JJanR 148, Išėjo laukan (į lauką) JbL 99, drisau išeiti laukan BlnR 112, kysteléjo galvą laukan Gud-GuzB I 28, laukan varyti JJanR 153, kūliu virsta laukan TDėdės 118, išbėgo laukan VnlU 169, išsibrukė laukan ib 66, išėjo laukan VnIP 349, 400, galima... laukan... nubėgti ib 162, laukan perkėlė ib 171, išsprūdo laukan CvR VIII 118, nesiruošė laukan ib 133, pamatė laukan iSvarytus gyvulius ib 203, šokti laukan ib 210, iSdumia laukan ib IX 130, šovė (spruko) laukan ib II 176, išsivadino laukan ib 113, išprašė laukan ZR IV 240, laukan išmesti ib 1 22, Išėjes laukan ib II 28, Kam nepatin- ka —laukan! ib 1 76, lipo laukan ib II 133, kiūtina laukan ib II 133, kiūtina laukan ib IV 106, spūdino laukan ib I 74, III 98, lipkite laukan ib II 130, dūmas įsigavo vidury didžiosios salės, iš La u- Zan suverstų popierių ir knygų CvR II 153, liūikanm RZ, Krito miegan TDėdės 42, išvežė... miestan CvR VIII 142, atklydo miestan MntvR 165, grisiu... miestan JJanR 91, drožk miestan VnlP 57, buvo iš- vaciave miestan ib 43, išvežė miestan, ib 32, subégo miškan JbL 100, nebijai... eiti miškan TDédés 33, miskan jsisuko LGR 205, laikas būtų įstatyti jį mokslan CvR VIII 137, nagan imti JbL 100, nagan paimsiu VnlP 39, išeik.. orafi JbL 100, ora išėjo Bien, eik oran BInR 165, kilstelėjo jį oran CvR II 200, oran pakėlė VnclOb 90, nueisiu pastan VnlU 62, suvaryti ožio ragan VnlP 23, įėjęs restoranan CvR VIII 206, buvo įrašytas... kandidatų sąrašan ib 130, siūlan žiūrėdama CvR VIII 1561, sklastyman.. perskyrė plaukelius ib 143, gnybdama skruostan ib 118, var gan... jstamét VnlU 157, išneštas sodan CvR VIII 203, stalai (i stalą) neša JbL 99, stieban.. kopia AMickKrS (MPut) 15, pradėjo kirsti stiklan CvR VIII 107, ėmė kabinėtis stogan ib II 167, kėlė stulpan Gud- GuzKIt 56, atstates šonan VnlP 82, Zvilgteléjes Sonan CvR II 175, Pavargs... onan ib 188, Tik, žiūriu, $ onan jisai, šo nan Gud-GuzKIt II 13, atsigrezé vienan Sonan CvR VIII 88, pasviro šonan. ib 67, Zvilgtelki... troby tar pan JJanR 132, Kažin kad paméginus teisman? 23 VnIP 187, ėjo tvartan CyR VIII 115, išėjo tvartan ib 118, įsileis- dama tvartan ib 212, universitetan (mokslus einančiam sūnui) pinigų davė VnlP 13, urvan uždarys MntvR 154, vardan (priel. su kilm. linksniu) CvR IX 251, vargan... įstūmėt VnlU 157, akys... jdubo veidan ib VIII 100. Zvelgs veidan ReimTž 27, švysčioja veidan SNėrP I 268, Baltą žąsį kelia Aukso vežiman SNėrP I 260. ia kamienas kvietė... uzeiti... darželin LGR 268, Ateik... darželin ib 174, krinta jūros glėbin VnclOb 188, suėmė glėbin CvR VIII 61, kvies- . damas... glėbin ib 207, paėmęs glėbin ib II 184, gonkelin... einu LGR 205, įvertė guolin CvR II 117, kailin gavo Bd, Įvedę ir veidrodžių kambarin CvR VIII 98, Laimink... Tolimajan kelelin LGR 186, krepšin įsidėjęs CvR VIII 138, liudesin ginė ib 132, nevaryk... medZiaf (miškan) JbL 100,ėjo miestelin CvR VIII 38, traukė miestelin ib 84, Miestelin (išvažiavo) VnlP 57, važiuos mie s- telin CvR VIII 119, miSkelin.. nevaiksciodavo VnlP 82, Més pur v y- nélin LGR 188, pasileido slénin CvR VIII 7, télin (: tolis) RZ, to- lin vykti MPutSv 75, pasikinkes palvį veZ2imélin MntvR 188, sukasi upės vidurin BInR 94, jbégo vieSkelin CvR VIII 93, jgrudo Zi- dinin Gud-GuzKIt II 227, 2y gin keltis LGR 127, stojo Z2y gin ib 261, Tan žodin (sakant kam tq žodį) atidarė JbL 100, Tan žodin (į tuos jo žodžius, į tai) tarė ib, Ar čia įrėdin (laiku, vietoje, kaip reikiant, įrėdinai) kalbi? Sts, nueina paežin TDėdės 64, Terkšterėju (numetu) paežin JJanR 90, rodydamas... pakaušin CvR VIII 144, važiuosią... Panevėžin VnIP 44, pasaulin išsiveržia MntvR 60, sukvietė... ekstra posėdin VnlP 128, išsivilko prieangin ib 53, pasistumiam priekin Gud-GuzB I 319, Priekin, broliai! MntvR 231, išėjo prie- kin CvR VIII 231, priekin pasidavęs (žengęs, paėjęs) ib 48, atkišda- mapriekin smakrą CvR IX 67, įsižiūrėdamas priekin Gud-GuzKIt II 47, žygiuosim... priekin LGR 34, ves... priekin ib 234, žengtų priekin ib 281, Mes dabar puolam, mes dabar priekin ib 114, žen- giau... žingsnį priešakin MPutA I 167, sandėlin uždaryti Gud-GuzKIt II 38, įbruko... užantin ib 194, pernešė... užkrosnin CvR VIII 179, traukdami užpakalin savo pagalius BlnR 184, užuo- darbin išėjo ib 189, jsédes garlaivin CvR VIII 66, išbėgusi tar p- durin JJanR 172, nuėjo Puodžiūnkiemin VnlP 32. o kamienas važiuoja Argentinon rš, puolėm atakon LGR 116, nupuolė aslon CyR VIII 107, 117, sviedė... pirties aslon ib II 176, reikėjo bristi balon ib 70, įbrukdavę burnon ib VIII 53, sukišęs burnon ib 230, Bert dirvon LGR 256, dirvon nepabertas grūdas MntvR 50, vienon diadon... pučia VnlP 96, samanas duonon kepe JbL 100, 24 net gabandén riečia (kai labai sopa pilvą) Vs, Imk mano galvon (aš atsakau) JbL 100, įstrigo galvon VnlP 79, kraudamas berniuko galvonCvR VIII 140, muša... g al v o n Gud-GuzKIt II 43, Narstosi ban- gelės Jūrų gilumon SNėrP I 264, Vykim kryžiuotį, vykim jo gūžton LGR 116, saulė leidžias jūron ib 99, kakton ib 71, įsimaišė kalbon VnlP 88, sulipo kalvon CvR VIII 136, Risk... krūvon Gud-GuzKIt II 10, Kovon, draugai! SNérP I 201, Kovon mus kelia VnclOb 187, isisuko kupeton CvyR VIII 103, lakton lenda JbL 100, lygion lankon Ad, Liejyklon.. suvirto MntvR 259, Lietuvon atves LGR 111, Juro lūšnon susitelkė CvR VIII 30, iSvedé.. mokyklon ib 143, įnešą mokyklon ib 158, nesiruošė mokyklon ib 157, link- davo motinon ib 32, atvarant pievon JbL 99, Dalgelé pievon, Ziburelis sienon ib 100, PaleidZiau (paleidau) arklius... ton pievon ib, nepaleisdavo pasiganyti pievon CvR II 75, salkon.. pareidavo MntvR 199, lašai papteléjo... sienon CvR VIII 106, atmusé sienon ib 192, besiruosdami persikelt naujai suplanuoton sodybon ib 49, Zieves sriubon vire JbL 100, veda Komunizmo švieson LGR 279, amzZinon taikon teranda tautos kelią ib 60, atėjo talkon VnlP 33, Tamson įsigūžusi (LGR 220, tiesén šaukė JbL 100, žiūriu tol u- mon MntvR 90, kelias mirga to lu mon SNérP I 264, [gabenk trobon S, Įėjo trobon Gud-GuzKIt II 185, kad... nepasklisty... viešumon MPutA II 63, Jo vieton... paskirtas VnlP 165, žiūrėdama vienon vieton ib 159, jo vieton deda šaukštą TDédés 10, padėk vieton Gud-GuzKIt II 11, afsavén (=atsavoj!) „atskirai“ LS. io kamienas pradėjo leistis... apacion VnlP 140, skubėjo apacéion BlnR 66, flisti gimnazijon CvR II 134, Zalion girion.. jlékes LGR 183, jsimeté kojon CvR II 113, įsiveržia pirkion JJanR 159, ver- gijon varési SNerP II 259, sugrįžo atgalion Aru 17, atgalion negrįš Nč, atgalion nusvirduliavo AMickKonr (MPut) 61, Atga- lion... atsigreit neleis SNėrP II 228, Grįžkiva.. atgaliona KlvD 264. ė kamienas ištraukia aikštėn BlnR 261, Paleidžiau (paleidau) arklius aliks- nynėn JbL 100, aukštybėn! vilioja SNėrP II 14, Eik, mesk deši- nėn JbL 100, pasuko...dešinėn VnIP 11, MPutA II 40, eini dirbtu- vėn MntvR 130, Eikit draugėn (kur visa draugė yra) JbL 100, drau- gėn sujungtos... rankos MPutA 111 203, praktinė veikla ir teorinė mintis tu- ri susilieti draugėn trš. Sujunkime draugėn ib, susitelkdavo draugėn CvR VIII 201, susiplakė draugėn ib 192, eilėn Ri 70, skverbias erdvėn JJanR 64, gatvėn... pasipylė CvR VI 138, Svie- džiu paslapties gelmėn JJanR 49, paskendo gelmėn ib 172, gel- 25 mėn įsirausę MPutSv 15, gelmėn grimzdo VnclOb 164, nukrito ežero gelmėn ib 174, gerklėn Rž 70, tiesiame tautos gerovėn kelią LGR 227, gyvybėn kelias (keliasi, kyla) ib 142, Eik, mesk... kairėn JbL 100, pasisuko kairėn ZR II 409, išsiruošė... kelionėn CyR VIII 78, 66, pasiruošė kelionėn ib 179, pasiruošė tolimon kelionėn ib 234--235, lisdavo... kertén VnlU 51, kertén numetė CvR VIII 207, kišenėn dedas JbL 99, subruko kišenėn CvR IX 197, jsigrudo ki- šenėn ib II 184, bégsiu krautuvén VnlP 119, patekęs žaislų kr a u- tuven CvyvR II 214, Tarucio krutineén tvino kažkoks dZiugus nerimas ib VIII 46, skverbėsi krutinén ib 201, buvo beeings kūtėn ib 173, frokste trokštu vis nukakti laimén idealo JJanR 113, būsi visuomet pavyzdžiu gyvu, šūkiu didžiuoju laisvėn ir saulén SNeérP II 318, laisvėn riedėjo MntvR 21, Išeik... lygion lankelén LGR 172, atvežta ligoninén, ji dar kalbėjo CvR II 218, veš pieninén ib VIII 118, nuvažiavo ton pusėn JbL 100, linko prieSingon pusėn VnlP 54, pra- dėjo bėgti slėnio pusėn CvR II 162, betraukiant namų pus én ib VIII 53, sviedé pusnynén Gud-GuzKIt II 42, pernešti salén VnlU 155, salén pradėjo veržtis CVR VIII 91, saulén kopia LGR 206, saulén tiesias ib 151, VerZias, kyla saulén SNeérP II 226, grįžta sostinén CvR II 212, ton stiprybén jsitryné LGR 226, pažengė Salinén VnlP 67, Grįžti tėvynėn JJanR 139, Grįžt téviskélén LGR 133, tėviškėn ateiti ib 261, grįžta tėviškėn VnlU 28, tiesén „dešinėn“ Bien, ateisiu komunistiSkon tolybén MntvR 248, jsimerkusios toly- bén ZR 1 155, atsiima trobelén VnlU 72, vadina kraujo upėn JbL 100, įkrito upėn JJanR 172, vaistinén nešk VnlP 75, nuva- žiavo į uošvį viesSnagén JbL 100, viralinén įėjo VnlP 81, jsliuo- gė jo (perkiinsargio) viršūnėn CvR VIII 202, jvesdinti visuome- nén ib II 210, Zagrelén jkinkytas LGR 180, nusirito žemėn ZR III 92, numetė žemėn VnlP 40, nugriuvo žemėn TDr IV 193, že- mėn krenta LGR 40, dunksteléjo žemėn CvR II 162, brinkt žemėn Vaizg, Sėsk... žemėn ZR II 405, nugulė žemėn CvR VIII 136, kniu- bo žemėn ib 119, nulėkė žemėn BlnR 178, lyg kiaurai žemėn prasmegęs CvR II 25, Žodžiai virsta darbais ir kaip kirviai smenga lietu- viškon žemėn MntvR 100, Joja žemėn svecimon LGR 170. Lipa žydrėn JJanR 63, jsibrides žolėn CvR VIII 198, Nepataikysi žvaigždėn JJanR 49, antklodėn susuptą VnlP 55, pabūgęs... ežero atkrantėn puolusios vilnies CvR II 68, atsakomybėn traukti Likž, Begalybén dangaus nusidriekus kometa VnclOb 148, pakliuvęs... lenkų nelaisvėn CyR VIII 13, perėjo amžinon... nuo- savybėn VnlP 16, perimsime nuosavybėn ib 71, turėjo pereiti... dvaro nuosavybėn CyR VIII 133, padangén pasikéle MntvR 55, pamatė padangén kylančią liepsną CvR VIII 200, Eikit paež e- rėn JbL 100, nusileidžia pakalnėn CyR II 227, nudrožė pakr a- mėn VnlP 164, pamėtyti palubėn CvR VII 32, atšovė (atsakė) sau panosėn ib 229, atviliojami paraistén TDėdės 22, kaimiečio p a- 26 stogėn patenka LGR 270, pastogėn sukraut VnlP 76, Pažvelgė rūmų pašalėn ib 63, prieklaimėn įėjo ib 65, moja užstalėn CvR IX 122, sėsti užustalėn TDėdės 24. i kamienas Akin Rž 70, jo ausin, prižėlusion tankios vilnos, prasikalė garsas CvR VIII 45, nuneštų amžinastin MntvR 229, stumia mirtin JJanR 61, veidu mirtin atsigręžęs SNėrP I 199, pasmerktas mirtin ib II 262, pilin įėjo LGR 185, mūs pilin įjojo AMickKonr (MPut) 75, einu pirtin JJan 162, Vyrai, neleiskim tokiem plepėti?! Šalin! CvR VIII 129, Šalin nuostalo ZR 1315, Šalin iš mūsų tarpo MntvR 171, šalin karas CyR VI 180, Šalin caro patvaldyste! ts, Šalin kapitalizmą! ib, Eik šalin, eik! CvR VIII 155, vos suskubo nubėgti š a- lin VnlP 55, gena... šalin CvR IX 78, Pastūmė šalin bliūdelį ZR I 288, Sumojo ranka senis mano šali JbL 100 Ton šalin (žvelk) „ LGR 128 (plg. XVI a. raštų formą šalina „šalin“ Mz 279), širdin ėmės TPrg, veržiasi širdin JJjanR 66, Kovos ugnin veda VnclOb 186, skaidrion vilioja ateitin JJanR 61, žvilgsnis siekė toli ateitin VnIP 8, Praeitin jau kelio nebėra SNėrP II 321, Tu krisi pražūtin VnclOb 187. (iju kamienas Žvalgysis dangun CvR VIII 146, ąžuolai... stiepėsi dangun VnIK 14, kūliu įniro vidun CvR VIII 117, suėjo vidun ib 210, pa- sileido vidun ib 232, neįsileisti... vidun JbL 100, vidun pažvelgti SNėrP II 48, Prašau vidun VnIP 171, Ugnis prasimušė viršun Llkž, veržės viršun BlnR 162, viršun pažvelgę AMickKonr (MPut) 19, stiepés viršun Prg, viršun iSmes ib (plg. viršun, vartojamą kaip prielinksnį: Burbulai kyla viršun vandens Llkž.), aplinkun „aplin- kui“ N, buvo nuvažiavę Karaliaučiun VnlP 8, Važiuoju sodžiun JJanR 173, Ga ga ga gagena žąsys vas arojun S, pažiūrėjo į subri- dusius vasarojun galvijus VnlP 40, paviršiun lipa AMickKonr (MPut) 14. | Priebalsinis kamienas įbrido vandenin VnlU 99, ASarélés sirios Krito vandenin SNeérP I 267, paposkédavo vandenin VnlP 98. : Duotieji pavyzdžiai rodo, kad (bent grožinės literatūros kūrinių kal- boje) iliatyvai daugiausia vartojami tokių konkrečios. reikšmės daiktavar- džių, kurių dideliu vartosenos dažnumu pasižymi ir kitas su vietos reikšme susijęs linksnis — būtent inesyvas. Tokių daiktavardžių iliatyvų pavyz- džiais gali eiti Sie: batan, daržafi, ežerai, kdiman, kieman, kraštan, krū- man, miėstan, miskan, sodan, tvartan, urvafi, daržėlin, garlaivin, kamba- riū, krėpšin, purvynėlin, vežimėlin, pasdulin, prieangin, sandėlin, užanitin, 27 ūžkrosnin, tarpdurin, aslon, balon, difvon, galvėon, gūžton, jūron, lankon, mokyklon, pievon, trobén, girion, pifkion, gatvėn, gerklėn, kūtėn, salėn, ūpėn, viršūnėn, pakalnén, pakrūmėn, palubén, pastogėn, ūžstalėn, akiū, ausin, pilin, pirtin, ugnin, sodžiun, vandenin ir t. t. Dažniausiai ty daikta- vardžių jau ir pats vardininkas turi tam tikros vietos reikšmę. Tačiau iš viso to dar negalima daryti išvados, kad kalboje nėra polin- kio vartoti abstrakčios reikšmės daiktavardžių iliatyvų. Jau vien grožinės literatūros kūrinių kalba rodo, kad lygiagrečiai su konkrečios reikšmės daiktavardžių iliatyvais vartojami (tiesa, žymiai rečiau) taip pat ir abstrak- čios reikšmės daiktavardžių iliatyvai, pvz.: miegan, mokslan, gyvéniman, liūdesin, kalbon, švieson, taikén, tamsén, tieson, viešumon, gerovén, gy- vyben, laimėn, laisvėn, rūstybėn, stiprybeén, atsakomybėn, begalybén, ne- ldisvén, nuosavybėn, mirtin, dmZinastin, ateitifi, praeitin, pražūtin ir t.t. Žodžiu, pats daiktavardžių leksinés reikšmės pobūdis (jos konkretu- mas ar abstraktumas) dar nenulemia iliatyvy vartosenos galimumo ar negalimumo: nuo reikšmės pobūdžio pareina tiktai pats vartosenos daz- numas. O šiaipjau potencialiai iliatyvas ir grožinės literatūros kūrinių kalboje yra įmanomas beveik kiekvieno daiktavardžio. Tatai, savo ruožtu, rodo šio linksnio gajumą, kurį palaiko, matyt, toji aplinkybė, kad iliatyvas tebėra gyvas linksnis pačioje liaudies šnekamojoje kalboje — dideliame rytų aukštaičių tarmių plote. Taigi, kol iliatyvas teberodo tokį gajumą bent grožinės literatūros kūrinių kalboje, negalime laikyti jo mirusiu ar suprieveiksmėjusiu ir apskritai literatūrinėje kalboje, nors, pavyzdžiui, mokslinės literatūros veikalų, taip pat laikraščių kalboje jis labai retai te- vartojamas. Kaip didžiai klystama, teigiant, kad daiktavardžių iliatyvo formos li- teratūrinėje kalboje esančios suprieveiksmėjusios, rodo jau vien toji pa- prasčiausioji aplinkybė, kad grožinės literatūros kūrinių kalboje su jomis visiškai įmanomi ir vartojami pažyminiai: a) derinamieji (taip pat iliatyvo forma išreikšti) ir b) nederinamieji, pvz.: a) vienan balsafn, savai kraštai, kraštan užkerėtan, minkštanm kréslan, vienan šonan, tolimajan kelėlin, vienon dūdon, lygion lankon, ton pievon, naujai suplantoton sod y- bon, amžinon taikon, vienon viėton, žalion girion, tolimon kelionėn, lygion lankėlėn, ton pūsėn, priešingon pūsėn, ton stiprybėn, komunistiSkon tolybėn, lietūviškon žėmėn, žemėn svecimon (=svetimén), amžinon nuosavybėn, ton ša- lif „ton pusėn“, skaidrion ateiti ū; b) tėviškės arūodan, mano balsa, Papievio kiemaifi, mūs kiemanfn, kandidatų sąrašai, aukso vežiman, jūros glėbiū, veidrodžių kambariū, pirties a@aslén mano galvėn, jūrų gi- lumon, jo guz2tén, Juro lūšnon, Komunizmo šieson jo viéton, paslapties gelmėn, tautos gerdvėn, Taručio krūti- nėn, laimėn idealo, slėnio pūsėn, kraujo ūpėn, jo viršūnėn, ėžero atkrdntén, begalybėn dangaus, kaimiečio pastogėn, 28 rūmų pašalėn, jo ausin, mano $alifi „mano pusėn“, kovos ugni nūn. i Pažyminys (derinamasis ar nederinamasis) potencialiai įmanomas prie kiekvienos iliatyvo formos, kol ji nėra išėjusi iš daiktavardžio kate- gorijos. Ir, priešingai, kai tik kuris iliatyvas ima prieveiksmėti, su juo vartojamų pažyminių kiekis mažėja. Negalėjimas turėti derinamųjų pažy- minių jau rodo tam tikrą adverbializacijos laipsnį. Jokių pažyminių var- tosena neįmanoma, kai iliatyvas visiškai perėjęs į prieveiksmį. Pavyzdžiui, labai ribota pažyminių vartosena su tokiais iliatyvais, kaip priekin (Išėjo Jonas priekin ir sako Bien.), priešakin (Per atostogas aš ištesėjau savo pasiryžimą ir žengiau gerą žingsnį priešakin MPutA 1 167.), užpakaliū (Visi trys išsitempė, traukdami užpakalin savo pa- galius BlnR 184.), vidun (Tuojau, tuojau! — atsiliepė iš tamsos Antanas ir su pilnu vandens kibiru įbėgo vidun, į savo kambarius VnlP 53.), vir- Sun (Viršun pažvelgę, regi kažką blankų — Kažkas iš kroty tiesia žemėn ranką AMickKonr(MPut) 19.). Nors šie iliatyvai daugiausia vartojami be jokių pažyminių, tačiau su jais tebėra įmanomi nederinamieji (ypač kilmininkiniai) pažyminiai. Be to, šalia tų iliatyvų vartojami ir kiti to paties žodžio linksniai ta pačia leksine reikšme. Tokiu būdu iliatyvai čia dar nėra visiškai atitrūkę nuo daiktavardžių, o tik atsidūrę tarpinėje stadijoje tarp daiktavardžių ir prie- veiksmių. Tiriant iliatyvo santykį su prieveiksmiais, pastebima tokių šio linksnio prieveiksmėjimo tendencijų, kurios yra būdingos ir kitų linksnių (jų tar- pe — inesyvo) prieveiksmėjimui. Arčiausiai priartėja prie prieveiksmiy pa- prastai tokie iliatyvai, kuriais reiškiami labiausiai apibendrinti ir abstra- huoti erdvės ir vietos santykiai, pvz.: laūkani (Nieko nepešę, žmonės spūdino laukan ZR III 98.), orafi „Jaukan“ (Ir išėjo visi oran apsidairyty TPrg.), „aukštyn“ (Jis (vaikas) verkia, netekęs jėgų, bet ir vėlei Už siūlo jis aitvarą or an pakėlė VnclOb 90.), aikštėn (Beletristas renka iš drau- gijos gyvenimo labiaus atsižymėjusius apsireiškimus ir visus, lig tam lai- kui išmėtytus ir užsislėpusius, ištraukia aikštėn.. BlnR 261.), dešinėn, kairėn (Ir abi moterys, parėjusios namo, užlipo į bendrą verandą ir, viena kitos nesupratusios, persiskyrė: Jonienė pasuko į savo pusę — kairėn, Antanienė į savo — dešinėn VnlP 11.), draugėn (Atsitikdavo lyg kers- tui, kad visos liepsnelės susitelkdavo draugėn ir imdavo susikabinu- sios šokti kur nors ant stogo CvR VIII 201.), tiesėn „dešinėn“ (Suk arklį tiesėn Bien.), žėmėn „žemyn“ (Nebepasijuto, kaip trepais nusirito ž e- mėn... ŽR III 92.), „ant žemės“ (Jonas Puodžiūnas apsidairė, prisiarti- no prie gardinio ir, dar kartą apsidairęs, ar kas jo nemato, blinkt, ir numetė žemėn viršutinę kartį VnlP 40.), Salifi (Lygauk kokį mažmošžį, o paty- liais paklausk raštų, pasakyk mano pavardę, jog aš tave siunčiau, spėriai atpirksi, atlikgs spruk šalin, kad kas iš šalies nenužleibtų ZR I 50.). Kad reikšmės bendrumas ir atitrauktumas lemia iliatyvo prieveiks- mėjimą, akivaizdžiai rodo formos žėmėn vartosena. Tuo atveju, kai žėmėn reiškia „Žemyn“, turime prieveiksmį, vartojamą tam tikram vietos-erdvės 29 santykiui reikšti, ir su iliatyvu čia neįmanomas joks pažyminys (ne tik derinamasis, bet ir nederinamasis). Kai žėmėn reiškia „paviršiun, kuriuo vaikščiojame; ant žemės“, taip pat nevartojami jokie pažyminiai, todėl ir šiuo atveju iliatyvas laikytinas prieveiksmiu. Jo prieveiksmiškumą čia lemia pats reikšmės bendrumas, jos atitrauktumas, o jau nuo to priklauso ilia- tyvo nelinkimas turėti pažyminių. Iliatyvinis prieveiksmis žemėn čia api- bendrintai sakomas ir tada, kai turimas galvoje ne konkrečios žemės pa- viršius, o apskritai paviršius, kuriuo vaikščiojama — grindys, grindinys, laivo bliktis ir t.t. Abiem čia minėtais atvejais iliatyvo prieveiksmėjimą lengvina ir pati jo kaip linksnio reikšmė. Iliatyvas, kaip ir inesyvas, jau iš prigimties yra susijęs su prieveiksmiams būdingų vietos-erdvės santykių reiškimu. Tad, reikšdamas šiuos santykius, jis ir suprieveiksmėja greičiau, negu tie links- niai, kurie iš prigimties nėra susiję su prieveiksmiams būdingomis reikš- meémis. Šalia visų čia suminéty prieveiksméjanéiy ir suprieveiksméjusiy ilia- tyvy vartojama, kaip jau buvo matyti, ir atitinkamy to paties ZodZio inesy- vy, kuriy santykis su prieveiksmiais yra beveik tokio pat laipsnio, kaip ir ilia- tyvų, pvz.: priekyje, priešakyjė, užpakalyjė, kaip ir priekin, prieSakifi, upa- kalif, tik nedideliu palyginti laipsniu priartėję prie prieveiksmių; laukė, orė, kaip ir laūkafi, orafi, beveik visiškai virtę prieveiksmiais; aikštėj „matomoj vietoj; viešumoj“, dešinėj, kairėj, draugėj, tiesėj „dešinėj“ Bien, žėmėj(e) „ant žemės; paviršiuje, kuriuo vaikščiojama“, kaip ir aikštėn, dešinėn, kai- rėn, draugėn, tiesėn „dešinėn“, žėmėn, daugiausia atsidūrę tarpinėje stadi- joje tarp daiktavardžių ir prieveiksmių, todėl kalbininkų dažnai laikomi prie- veiksmiais. Forma $alyj „šalia“, kaip ir šalin, visiškai suprieveiksmėjusi. Ir pagaliau vidujė, viršujė (vidūj, viršūj), kaip ir vidufi, viršun, vartojami be jokių pažyminių bendriausiems vietos-erdvės santykiams žymėti, taip pat yra virtę prieveiksmiais. Skyrium minėtini individualios darybos iliatyviniai prieveiksmiai, vi- siškai atitrūkę nuo kaitomųjų kalbos dalių, pvz.: lifikafi (vartojamas post- poziciškai) „linkui“ RZ, numién (numie-+postpozicinis n) „namo“ Pgr, aplinkun „aplinkui“ (Aplinkun klajoti N.), atgalična „atgal“ (Grįž- kiva, brolytiai, atgaliona KIvD 264.), atgalion „t. p.“ (Kaip išėjo spiečius iš avilio, tai jau atgalién negrįš Nč.)?!, atsavén „atskirai“ (Kai nueisi griovio kasti, tai dėk dernas atsavon LS), atvirsčiun „at- bulai, atžagariai, atvirsčiomis“ XVI a. raštuose, įrėdin „laiku, vietoje, kaip reikiant“ J (Ar čia įrėdin (įrėdinai) kalbi? Sts)??, paskum (<pasku (pasaku) + postpozicinis m) „paskui“ Pgr. Kai kurie šių individualios darybos iliatyviniy prieveiksmių (pvz.: lifi- kan, aplinkun, atgalična, atgalion, atsavon) jau yra tiek nutolę nuo kaito- mųjų žodžių, kad kartais sunku pasakyti, iš kurios linksniuojamosios kal- bos dalies jie išriedėję (iš daiktavardžio, būdvardžio ar net įvardžio?). I Plg. čia taip pat atgaličnai „atgal“ J. ?? įrėdin galėtų būti sutrumpėjęs (?) ir iš ta pačia reikšme žemaičių vartojamo for- manto -ai prieveiksmio įrėdinai arba iš kokios kitos formos. 30 Tokiū būdu matyti, kad daiktavardinių iliatyvo kilmės prieveiksmių dabartinėje lietuvių kalboje palyginti nedaug yra. Jie čia nepasižymi nei produktyvumu, nei formų gausumu, nei didesniu paplitimu. O toji aplin- kybė taip pat rodo, jog laikyti iliatyvą lietuvių literatūrinėje kalboje ir visose tarmėse, išskyrus rytų aukštaičius (ir artimuosius jų kaimynus), suprieveiksmėjusiu, būtų visiškai neteisinga. Jeigu šis linksnis čia būtų suprieveiksmėjęs, tai turėtume daugybę iliatyvinių prieveiksmių, nes, kaip patvirtina dar ir mūsų dienomis rytų aukštaičių tarmių faktai, iliatyvą turi kiekviena linksniuojamoji kalbos dalis (potencialiai tarmėse įmanoma kiekvieno linksniuojamojo žodžio iliatyvo forma). O iš tikrųjų tiek rytų aukštaičių tarmėse, tiek tose tarmėse, kur iliatyvas visai išėjęs iš links- niavimo sistemos, tiek pagaliau pačioje literatūrinėje kalboje iliatyvinių prieveiksmių yra labai ribotas kiekis, ir jais čia vienur, čia kitur eina daž- niausiai tos pačios formos. Taigi galima kalbėti ne apie iliatyvo linksnio, ištisai paimto, o tik apie atskirų jo formų suprieveiksmėjimą tose tarmėse, kur iliatyvas išėjęs iš linksniavimo sistemos, ir literatūrinėje kalboje?3. Patys konkretūs kalbos faktai (pavyzdžiui, daiktavardžių iliatyvo kil- mės prieveiksmių negausumas) rodo, kad iliatyvas kaip linksnis ne tiek prieveiksmėja, kiek nyksta, užleisdamas vietą prielinksnio į ir galininko konstrukcijai. Daugelyje tarmių, taip pat kai kuriose literatūrinės kalbos rūšyse (mokslo veikalų, publicistikos, reikalų raštų, ir t.t. kalboje) jis beveik išnyko, palikdamas kai kurias sustabaréjusias formas prieveiksmio kategorijoje. Tačiau gausūs pavyzdžiai parodė, kad grožinės literatūros kūrinių kal- boje šis linksnis tebėra gyvas, ypač turint galvoje daiktavardį, būdvardį. Daugelis grožinės literatūros kūrėjų iliatyvą vartoja kaip sinoniminę prie- monę prielinksnio į ir galininko konstrukcijai pakeisti. Iliatyvo vartosena grožinės literatūros kūrinių kalboje motyvuota stilistiškai. Iliatyvas šalia minėtos konstrukcijos praplečia gramatinės sinonimikos galimumus groži- nės literatūros kūrinių kalboje, pagausina ritmomelodines priemones ei- liuotinėje poezijos kalboje, taip pat suteikia vietinio kolorito kūrinio vei- kėjų kalbai. Kad iliatyvų vartosena grožinės literatūros kūrinių kalboje, o kartu ir pačioje literatūrinėje kalboje stilistiškai yra motyvuota, galima parodyti konkrečiais pavyzdžiais. Iliatyvines konstrukcijas, kaip tam tikrus sintaksinius sinonimus (tu- rint galvoj literatūrinėje kalboje šalia iliatyvy plačiau vartojamas prie- linksnines konstrukcijas), ypač meistriškai vartoja mūsų poetai, pvz.: Jau priešas pasmerktas mirtin— Veltui dar spirtis bando. O mūsų pergalė artyn Sparnais galingais skrenda SNėrP II 262. Baltą žąsį kelia Aukso vežiman: Vežkitės martelę, Dukružėleę man! SNėrP I 260. Ašarėlės sūrios krito vandenin — Jos mane užbūrė Kerinčia ugnim ib 267. So- tiems gamta svajones tveria, Skaidrion vilioja ateitin, O jis... ant —* Suprieveiksmėjusių atskirų iliatyvo formų, žinoma, yra ir.tose tarmėse, kur šis linksnis išlikęs linksniavimo sistemoje. 31 kaklo virvę neria, Nes badas stumia jį mirtin JJanR 61. Įsako pulti kartot neteko: Sokom kaip vienas, puolėm atakon LGR 116. Kiek čia duotuose pavyzdžiuose stilistiškai, ritmomelodiškai yra mo- tyvuota iliatyvų vartosena, galima matyti jau vien pamėginus iliatyvus pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis. Jeigu čia tik trumputės teksto atkarpėlės — atskiri sakinukai rodo tą iliatyvų stilistinj, ritmomelodinj mo- tyvavimą, tai kontekstas (kurio čia vietos taupymo sumetimais nė neduo- dama) dar ryškiaū tai pailiustruoty. Žinoma, rašytojo talentas ir prielinks- nines konstrukcijas gali padaryti ne mažiau gyvas, vaizdingas ir skambias už iliatyvines. Bet jos ne visuomet vienos antras gali pakeisti. Iliatyvais dėl jų palyginti glaudaus semantinio ryšio su prieveiksmiais dažnai, kai kalbos kontekstas to reikalauja, išreiškiami bendresni, abstrak- tesni ir subtilesni vietos santykiai, negu prielinksninėmis konstrukcijomis, pvz.: Tokios kalbos Tarutį dar labiau liūdesin ginė CvR VIII 132. Dan- giškai žydros jo akys... žiūri prieš save, įsimerkusios tolybėn ZR 155. Ir vėl dainų šalis gyvybėn kelias LGR 142. Sykiu su jos (Monikos) dejavimo žodžiais pradėjo Rkirsti stiklan ledai. Keli gabalėliai nupuolé aslon CvR VIII 107. (Monikos) akys dar giliau įdubo veidan ib 100. Juras pasako- davo visu patyrimu iš astronomijos, kraudamas berniuko galvon tas ne- gausias mokslo tiesas, įgytas jo atsitiktinai, iš laikraščio ib 140. Berniukas, išsitempė, traukdami užpakalin savo pagalius BlnR 184. Plg. čia taip pat liaudies šnekamosios kalbos pasakymą Pilvą taip sopa, kad net gabanén riečia Vs. Prielinksninės konstrukcijos šiuose pasakymuose be reikalo savotiškai sudaiktintų reiškiamus vietos santykius, padarytų juos ne tokius apibend- rintus ir subtilius, kaip kad jie pasakomi iliatyvais. Kitais atvejais iliatyvai grožinės literatūros kūrinių kalboje vartoja- mi, norint išvengti-prielinksninių konstrukcijų susidūrimo arba kitų kalbos skambumui kenkiančių reiškinių (aliteracijos, disonanso ir t.t.), pvz.: Ji (Monika) matė vyresniojo vaiko, Kaziuko, šviesią galvą, pasinėrusią pie- voje, ir galvojo, kad laikas būtų įstatyti jį mokslan CvR VIII 137. ji buvo pasukusiį kalnan vedantį vieškelį ib II 108. laukia tik progos įlįsti gimnazijon į jo vietą ib 134. Mačiusiųjų paskalu, dūmas įsigavo vi- dury didžiosios salės, iš laužan suverstų popierių ir knygų ib 153. Vie- nas pats tėvas pernešė negyvą sūnų užkrosnin, į atitrauktą lovą ib VIII 179. Ant keliy, vieškelių išstatė jie sargybas, užėmė valsčių būstines ir telkiasi į 'pulkus eiti Kaunan ib 236. Anksti ryte Darulis atsikėlęs suvalgydavo pusryčius prastus ir, pasikinkęs palvį vežimėlin, į darbą išvažiuodavo niaurus MntvR 187—188. į... seminarijg Kaunan nuve- Sime VnlP 3l. : Kartais apstabaréjes, bet visai nesuprieveiksméjes iliatyvas su kai ku- riais veiksmaZodZiais sudaro frazeologinius junginius, vartojamus tiek šnekamojoje, tiek rašomojoje kalboje. Tokiuose junginiuose apstabarėjusio iliatyvo paprastai nelinkstama arba nė neįmanoma pakeisti prielinksninė- mis konstrukcijomis. Plg. junginius: traukti ties6n, patraukti tiesén, 32 traukti atsakomybėn, patraukti atsakomybėn, pereiti nuo- savybén ir t.t. Ra : : Visa tai pakankamai aiškiai rodo, kad iliatyvo vartosena dabartinéje kalboje, ypač grožinės literatūros kūrinių kalboje ne tik stilistiškai, ritmo- melodiškai motyvuota, bet kartais iliatyvas nė negali būti pakeistas prie- linksnio į ir galininko konstrukcijos. : Tais būtent sumetimais ir neatsisako nuo iliatyvo formos daugelis gro- žinės literatūros kūrėjų. Ypač dažna iliatyvų vartosena pasižymi Petro Cvirkos raštų kalba, nors gimtojoje rašytojo tarmėje šis linksnis ir nėra gyvas. į DR! Palyginti intensyvios iliatyvo vartosenos pavyzdys Petro Cvirkos raš- tų kalboje akivaizdžiai rodo, kad dideliame tarmių plote ir iš dalies ra- šomojoje kalboje nykstantis ar visai išnykęs gramatinės sandaros reiški- nys. (turime galvoje iliatyva), grožinės literatūros kūrėjo pavartotas stilistiniais sumetimais, atgyja ir sužėri naujomis spalvomis. Taigi į gyvą iliatyvo vartoseną grožinės literatūros kūrinių kalboje nieku -būdu nega- lima žiūrėti kaip į nykstančios formos dirbtinį gaivinimą, nes šiuo linksniu, meistriškai vartojamu, čia praturtinama grožinės literatūros kūrinių sin- taksė, tam tikrais atvejais bendriau (kur. to reikia), ekspresyviau ir sub- tiliau nusakomi vietos santykiai sakinyje. Tačiau ir gausiai iliatyvą vartojančių rašytojų kūrinių kalboje daug dažnesnė yra prielinksnio į ir galininko konstrukcija, kuri, rodydama nepa- prastą gajumą dabartinėje lietuvių kalboje ir tolydžio turtėdama naujomis reikšmėmis, taip pat įgydama vis naujų funkcijų, jau daug kur tarmėse ir rašomojoje kalboje yra pakeitusi ir išstūmusi senąjį iliatyvą. Šios konstruk- cijos ir iliatyvo konkurencija tebevyksta ir mūsų dienomis dažniausiai pirmosios naudai. Jeigu prielinksninė konstrukcija ima viršų ir grožinės literatūros kūrinių kalboje, tad nėra jokios abejonės, jog iliatyvas ir joje ilgainiui kaip gyvas linksnis turės išnykti, čia retesniais atvejais pereida- mas į prieveiksmius, čia dažniausiai užleisdamas vietą prielinksnio į ir galininko konstrukcijai. Abi šios tendencijos (iliatyvų prieveiksmėjimas ir jų nykimas) yra pakankamai ryškios dabartinėje lietuvių kalboje. Kalbant apie iliatyvo rai- dą, nieku būdu negalima tų tendencijų suplakti. Vien prieveiksmėjimu iliatyvo likimas lietuvių kalboje nepaaiškinamas, nes pats šio linksnio prieveiksmėjimo procesas nėra intensyvus ir visiškai suprieveiksmėjusių iliatyvo formų, kaip jau minėta, ne taip jau gausiai :yra. 3. Esamasis pašalio vietininkas (adesyvas) Kaip ir visi vietininkai, adesyvas, reikšdamas vietos santykius ir ei- damas sakinyje daugiausia vietos aplinkybe, semantiškai ir sintaksiškai taip pat labai priartėja prie prieveiksmių. Juo atsakome į klausimus: pas ką, prie ko kas yra, veikia, atsitinka...? Taigi šis linksnis irgi rodo tokius vietos santykius, kurie pabrėžia juo reiškiamo (gramatiškai suprantamo) daikto pašalį, ne vidų... 3, Lietuvių kalbos gramatinė sandara 33 Manoma, kad daiktavardžių vienaskaitos adesyvas sudarytas iš se- nojo nepostpozicinio inesyvo (kurio a kamieno pavyzdžiais gali eiti su- prieveiksmėjusios formos artiė, folie, namiė) ir postpozicijos -pi (: pié „prie“ Grv, taip pat la. pie „prie“ ir pie-) «ide. *pei?*. Tokią būtent darybą nesunku įžiūrėti (i)a kamieno formose gaidiep, grabiep, miškiep, tėviep, kilusiose iš senųjų nepostpozicinių inesyvų *gai- die, *grabie, *miškie, *tėvie ir postpozicijos -p(i). Tačiau adesyvą išlaikiusios tarmės ir (i)a kamieno formose ne visada prieš postpozicinį -p turi dvibalsį ie: Lazūnuose ir Zieteloj šalia -iep pa- sitaiko ir -ip. Pirmąjį žodžio galą (-iep) tose tarmėse dažniausiais atvejais turi galūnėje kirčiuojamos adesyvo formos (arkliep, vaikiep, veršiep) ir antrąjį (-ip) — ne galūnėje (brolip, sėnip, vyrip, bočiūlip). Žodžio galu nuo (i)a kamieno vienaskaitos adesyvų gerokai skiriasi (i)o kamieiio adesyvai, nes ir pačios tų kamienų daiktavardžių nepostpo- zicinio inesyvo formos yra buvusios skirtingos. Senąją lietuvių kalbos o kamieno daiktavardžių nepostpozicinio inesyvo galūnę yra išlaikiusios ade- syvo formos prieš postpoziciją -p(i): bobai-p, mergdi-p, momdi-p. Tatai patvirtina kitų ide. kalbų inesyvai: lot. Romai, Romae „Romoje“, gr. tarm. *"Ohvpuzioau „Olimpijoje“, s. sl. rybé, recé, nodzė, mušė, kurie kartu rodo, kad lietuvių kalbos o kamieno daiktavardžių inesyvo galūnė -ai yra labai tolimų epochų palikimas, nes kitose ide. kalbose dvibalsis čia yra buvęs sveikas (lotynų, graikų) arba pakitęs (sen. slavų) jau prieš tūkstantmečius. Iš viso reikia čia pabrėžti didelį adesyvų, kaip ir kitų postpozicinių lietuvių kalbos linksnių, darybos senumą. Tai mums vaizdžiai rodo kir- čiavimas. Šalia formos rafikai-p(i) yra forma mergdi-p(i). Vadinasi, pati postpozicija šliejosi prie senojo inesyvo dar tais laikais, kai jis buvo išlai- kes senovinį indoeuropiečių kirčiavimą?**. Taigi iš to matyti, kad lietuvių kalbos o kamieno daiktavardžių adesy- vas tose tarmėse, kur jis iki šiol tebėra išlikęs kaip linksnis, baigiasi -aip. Tokį pat žodžio galą čia turi ir io kamieno daiktavardžiai, plg. zméjap (vienaskaitos vardininkas zméja iš baltarusių kalbos seamed Aru 33). Lazū- nų tarmėje, iš kur paimtas šis pavyzdys, -ap adesyve sutrumpėjęs iš -aip. ė kamieno daiktavardžių adesyvas baigiasi -eip, kur -ei prieš postpozi- ciją -p(i) irgi yra ne kas kita, kaip senoji nepostpozicinio inesyvo galūnė, plg. dešinei-pi*?. Lazūnuose -eip < -ep. Kitų kamienų daiktavardžių adesyvų daryba yra gerokai paveikta ana- logijos procesų. i ir priebalsinio kamieno adesyvai paprastai baigiasi -ip, u kamieno — -up: ugnip, širdip, akmenip, sūnup. iu kamieno daiktavardžių adesyvas vietomis sudaromas pagal ia kamieno analogiją, ir jo žodžio ga- las yra -ip šalia įprastinio -up (po minkštojo priebalsio). Didžiai įdomu yra tai, kad, pavyzdžiui, Gervėčių tarmėje adesyvas (taip pat ir aliatyvas) sudaromas ne su postpozicija -p(i), kaip kad Lazūnų # J. Endzelins, Baltu valodu skanas un formas, p. 143—144 ir K. Būga, Kalba ir senovė, I d., Kaunas, 1922, p. 275. % Zr. „Iš K. Būgos palikimo“, „Archivum Philologicum“, t. 1, Kaunas, 1930, p. 66—67. % J.Endzelins, Baltu valodu skanas un formas, p. 128. ir Zietelos tarmėse, o su -k, pvz.: a kamieno: vyriek, pafšiek, berniek; ia kamieno: žvirblik, kiškik, arklik; o ir é kamienų: varnak (<vdrnaik), viš- tak, žmonak (< žmondik), mergak, gérvek (<gérveik), katėk (< katéik); kamieno: usnik, afiglik, širdik, žąsik; (i)u kamieno: karaliuk, sūnūk || sū- niek; priebalsinio kamieno: šunik?". Tokia postpozicija nepasitaiko nei se- nuosiuose raštuose, nei kitose tarmėse. Jos kilmei išaiškinti nėra tuo tarpu duomenų nė vienoje baltų kalboje. Tik spėjant galima būtų ją sieti su s. sl. prielinksniu ks, rus. x. Šios postpozicijos kilmė neaiški dar ir todėl, kad toje tarmėje, kur ji pasitaiko, plačiai tebevartojamas prielinksnis piė, grei- čiausiai davęs postpoziciją -p(i). Po šių trumpų pastabų dėl adesyvo reikšmės, kilmės ir darybos iškyla mums čia tuo tarpu labiausiai rūpimi klausimai: koks yra šio linksnio santykis su prieveiksmiais ir kuriuo mastu adesyvas yra suprieveiksmė- jęs dabartinėje lietuvių kalboje? Atsakymo į šiuos klausimus reikia ieškoti pačioje adesyvo vartose- noje. Visų pirma reikia pasakyti, kad Gervėčių, Lazūnų ir Zietelos tarmėse adesyvas tebėra išlikęs vienaskaitos linksniavimo sistemoje, o įvardžių vartojamos ir daugiskaitos adesyvo formos. Taigi šio linksnio formų čia nieku būdu negalima laikyti prieveiksmiais, ypač todėl, kad jos plačiai vartojamos net su derinamaisiais pažyminiais, kurie dar labiau paryškina adesyvo kaip linksnio reikšmę, pvz.: savdmp rédnamp bočiūlip Zt, taip mergdip ib, svetimdip momdip ib. Tačiau net Zieteloje, kur vienaskaitos adesyvo formos fonetiškai geriausiai išlikusios, jo daugiskaitinių formų, išskyrus įvardines, nebėra. Daugiskaitos adesyvo funkcijas čia, kaip ir ki- tose tarmėse, yra perėmęs inesyvas. Visa tai aiškiai rodo, kad adesyvas minėtose tarmėse yra nykstantis linksnis, koks jis yra buvęs ir XVI a. raštuose. Adesyvo formų nykimas tai nėra tas pats, kas jų prieveiksmėjimas. Jeigu tatai būtų tapatūs reiškiniai, tai tose tarmėse, kur adesyvas išnykęs, turėtume daugybę adesyvinių prie- veiksmių. O iš tikrųjų to nėra. Net rytinių dzūkų tarmėse (pvz., Dieve- niškėse), kur adesyvas veikiausiai bus išnykęs vėliau, negu kitur, adesy- vinių prieveiksmių nepaprastai maža — vos vienas kitas. Vadinasi, adesyvas daugiau linkęs į visišką nykimą, negu į prieveiks- mėjimą. Svarbiausioji priežastis, sukelianti adesyvo (kaip ir kitų postpozi- cinių linksnių: iliatyvo, aliatyvo) nykimą, yra buvusi ir tebėra ši: prie- linksnių reikšmių ir funkcijų turtėjimas ir vis didesnis prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimas. Tokiu būdu matyti, kad adesyvas, kilęs iš polinksninės konstrukcijos, kuri turėjo būti būdinga dar ikirašytiniam lietuvių kalbos istorijos perio- dui, nebegalėdamas atsilaikyti prieš prielinksnines konstrukcijas, palaips- niui nyko kaip linksnis. Jo funkcijas perėmė prielinksninės konstrukcijos. Šiandien adesyvo nykimas tiek toli yra pažengęs, kad kai kuriose tarmėse nėra likę šio linksnio (bent su postpozicija -p(i) nė pėdsakų, net ?T P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit gram- matischen Anmerkungen, Dorpat, 1930, p. 57. 3* 35 nė vienos suprieveiksmėjusios jo formos. Toks pat, galima sakyti, adesyvo likimas ir literatūrinėje kalboje. Jau vien tai visu ryškumu rodo, kad ade- syvo raidai būdingas ne tiek prieveiksmėjimas, kiek nykimas. Tik. nepaprastai retais atvejais galima aptikti vieną kitą daiktavardinį adesyvo kilmės prieveiksmį tiek tose tarmėse, kur šis linksnis jau seniai „miręs, tiek literatūrinėje kalboje, pvz.: galiep „galop“ (Ant galiep galo atėjo Užv.), galyp „t.p.“ LKZ „G“, naktiep (Dieną dienop nuo griautuvų wirsta mūrai ir bokštai, Naktį naktiep rausia žemę griaunančios minos, kaip kurmiai AMickKonr(MPut) 50.), namiep(i) Rž, šaliep JbL 102, šalip ib, LKZ „G“, TZ V 130, Llkž, RZ, TPrg,:LzPR. . “Šie negausūs adesyviniai prieveiksmiai pačioje vartosenoje dažniau atlieka aliatyvinių prieveiksmių funkcija (galiep, galyp — vietoj galop, plg. taip pat naktį naktiep šalia diéng dienop). Toks funkcijos pakitimas kaip tik ir liudija tą adesyvo raidos fazę, kai kalbančiojo sąmonėje visiškai išblukusi jo kaip linksnio reikšmė. Tiktai visišku adesyvo ir aliatyvo reikš- més, nejautimu paaiškinama čia vartosena tokių neįprastų, dirbtinių jun- ginių, kaip diėną diendp, naktį naktiep, kuriais „Konrado Valenrodo“ ver- įtėjas nori suteikti vertimo kalbai archaiškumo koloritą. 4. Einamasis pašalio vietininkas (aliatyvas) - Šis linksnis (turint galvoje daiktavardį) rodo asmenį ar daiktą, prie kuriy artėjama, einama, slenkama, judama, krypstama. Aliatyvu senuo- siuosė raštuose eina tokios formos, kaip fėvop, motinosp, žemėsp, sūnausp, seseresp ir t.t. Taigi aliatyvas, kaip ir adesyvas, sudarytas su postpozicija -p (< -pi < -pie)?8, tik ji čia prisišliejusi prie kito linksnio, būtent kilmi- ninko (tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos) formų. Aliatyvo daugiskaitos formos, prieš postpoziciją -p(i) yra išlaikiusios nosinį priebalsį (m). Iš to matyti, kad šis linksnis susidaręs tada, kai dau- giskaitos kilmininko galūnėje tebebuvo -n. Bet vien tai nėra kokio ypatingai didelio aliatyvų senumo. požymis, nes iš tikrųjų daugiskaitos kilmininko galūnėje nosinis garsas -n dar yra buvęs palyginti ne taip seniai. Tikrai didelę aliatyvo senovę rodo kirčiavimas tokių jo vienaskaitos formų, kaip miškoėp, namop, stalop, kur išlaikytas kirtis galūnėje. Tokių (senovinio galūninio kirčiavimo) daiktavardžių, kaip miškas, namas, stalas, kilminin- kai dabar kirčiuojami šaknyje (miško, nūmo, stalo). Vadinasi, aliatyvai miškop, namdp, stalėp padaryti iš vienaskaitos kilmininkų dar prieš kirčio atitraukimą šiose formose nuo galūnės į šaknį, t.y. dar priešistoriniais laikais, anksčiau, negu vyko kirčio šokinėjimas iš šaknies į galūnę pagal žinomąjį Sosiuro-Fortunatovo dėsnį. Tiek XVI—XVII a. raštuose, tiek tose šių dienų tarmėse, kurios tebe- turi adesyvą, daiktavardžių aliatyvas yra silpniausiai išlikęs linksnis iš visų vietininkų. a 28 Gervėčių tarméje, kaip jau minėta, aliatyvas sudarytas iš kilmininko ir postpozi- cijos -k, pvz.: Aš žadu nueiti Šturliok, Galiniok, Misiuliok (pas Sturlj, Galinį, Misiulį). 36 Be minėtosios prielinksninių konstrukcijų konkurencijos, reikia iškelti ir fonėtinius veiksnius, galėjusius pagreitinti -pi linksnių (aliatyvo ir ade- syvo) nykimą. Tokie fonetiškai į literatūrinę kalbą „išversti“ Lazūnų tar- mės pasakymai, kaip aš atvedžiau tavės veršį, pridėjau ausį žolės, lokys dabėgo ūpės, viena merga utarija kitos, grįžti savop sūnaūs, rodo, kad for- mų tavés, žolės, ūpės, kitos, sūnaūs po garso -s yra nukritusi postpozicija' -p(i). Vadinasi, čia iš esmės likę tik pirmieji aliatyvo dėmenys — kilminin- ko formos. Postpozicinį -p Lazūnų tarmėje paprastai išlaiko tokie aliaty- vai, kurių pirmojo démens (išreikšto kilmininko linksniu) gale nėra garso -s. Tokiu būdu pačioje Lazūnų tarmėje iškyla nepaprastai svarbus fonetinis veiksnys, rodantis, kodėl daugelyje kitų tarmių aliatyvas (taip pat ir kitas su postpozicija -p(i) sudaromas linksnis — adesyvas) jau palyginti se- niai galėjo išnykti, nors dar XVI—XVII a. raštuose šie linksniai buvo gana gajūs. Dėl fonetinių priežasčių (greičiausiai dėl tarimo patogumo) nukrinta -p (< -pi < -pie) po garso -s aliatyve, o vėliau ir po garso -m (vaikump, manimp, didžiamp) aliatyve ir adesyve. Nukritus postpoziciniam -p, sintaksiškai šie linksniai tampa dviprasmiški, daugiaprasmiški arba net visai nesuprantami. O kalboje to negali būti, joje negali išsilaikyti tokios formos, kurios aptemdo mintį ar yra nesuprantamos. Taigi dėl fo- netinių veiksnių sutrumpėjusios ir tokiu būdu sintaksinio ryškumo nete- kusios aliatyvo ir adesyvo formos galėjo iš kalbos pasitraukti ir užleisti vietą ekspresyvesnėms formoms ir konstrukcijoms. Savaime suprantama, kad tokios formos negalėjo ir suprieveiksmėti. Todėl neatsitiktinai raštų kalboje ir tose tarmėse, kur postpozicijos -p(i) linksniai seniai mirę, pasitaikančios suprieveiksmėjusios aliatyvo formos prieš postpozicinį -p dažniausiai turi balsį: amžinop, atgaliép, atpa- kaliép, gerėp, namop, vakardp ir t.t. Įdomu tai, kad aliatyvinė (einamoji pašalio) prieveiksmių reikšmė dabartinėje kalboje yra gajesnė už adesy- vinę (esamąją pašalio) reikšmę, todėl net tokie adesyvo kilmės prieveiks- miai, kaip galiep, galyp, naktiep, namitep(i), šaliep, šalip dažniau atlieka aliatyvinių prieveiksmių funkciją. Vadinasi, ir taip jau negausios suprie- veiksmėjusio adesyvo liekanos funkcionaliai neskiriamos nuo aliatyvinių prieveiksmių, todėl šių dienų raštų kalboje ir tarmėse (išskyrus pačių ryti- nių dzūkų ir Zietelos saleles) baigia mirti net adesyviniai prieveiksmiai, nekalbant jau apie patį adesyvą kaip linksnį, kuris seniai miręs. Priešingai, aliatyviniai prieveiksmiai (nors pats aliatyvas kaip links- nis silpniausiai išlikęs net minėtose lietuviškai kalbančiose salelėse) rodo kiek didesnį gajumą ir truputį plačiau ir dažniau vartojami tiek raštų kal- boje, tiek tarmėse, kur postpozicijos -p(i) linksniai jau mirę, pvz.: dangospi „į dangų, dangauspi“ (Ir lietuvis neSaukias dangospi... LGR 270.), diendp „dienon“ (Dieną dienop nuo griautuvų virsta mūrai ir bokštai... AMickKonr(MPut) 50.), dievop (Kitur per kaimus perėjo, šaukdamas dievop geros valios katalikus, pusiau kunigiškai apsirengęs vyras, ren- kąs aukas katedros varpams įtaisyti CvR VIII 191.), galdpi „į galą, į pa- baigą, pagaliau“ (iš pradžių balsas eina iš reto, paskui greitynir galopi be galo greitai Blv. Tartumbei tyruose vėjas, [Valteris] turi bastytis pa- 37 sauly, Smurtaut, žudytir galopi žūti mirtim išdaviko AMickKonr (MPut) 55.), galop „t.p.“ (Jau viskas eina galop Jb. Jijė, gaspadinė, galop varo mane, t. y. stramužija, muštravoja J. Karas kaip karas, o maras, kaip nori taip suk — baisiau kaip karas, — galop ištarė seniausiasis zimago- ras Gud-GuzB I 19. Galop, jei visi augalai būtų lygūs, tai kas gi juos apgintų nuo kaitros, nuo audros, nuo šiaurės vėjo?.. VnlU 90.), mirčiėp „mirtinai“ Llkž, miriop „t. p.“ (O kas jau pradeda girtuokliauti, tasai dau- giausia ir miriop nusigeria SimnA 146.), myriop (nušalti, pasmerkti) Llkž, namopi „nam6“ (Grizk namopi sutemoj LGR 168. Grįžk, medžiok- li namopi.. AMickKonr(MPut) 47.), namop „t. y.“ LIkZ, pavakariop „į pavakarę“ Llki (Pavakariop koridoriuje triukšmas truputį nus- čiuvo, vien tik prižiūrėtojos laksto, juokiasi, raktais žvangina ZR 111 307.), pavakarop „t.p.“ ZR I 117, pavasariop „į pavasarį“ RZ, Llkz, ZR IV 48, MontvR 13, CvR VII 34 (Sargaliojusi žiemą Monika pavasariop su- gijo, bet po naujo, ketvirto iš eilės, alpulio ji atkrito ir daugiau nebeper- žengė namų slenksčio CvR VIII 234.), rytop „į rytą“ RZ, rudeniop „į rude- nj“ ib, LIikž, ZR II 251, IV 74, CvR VII 38, VIII 56, 138, 201, IX 154, BlnR 42, MPutA II 15, VnlU 164 (Rudeniop, prasidėjus gruodams, į virtuvę susigrūdo daiktai ir žmonės, šaltesnėmis dienomis kovodami dėl pirmos vietos prie ugnelės CvR II 113), rudenop „t.p.“ Llkž, ZR I 262, III 247, IV 375, 410 (Vasara buvo karšta ir sausa; bet rudenop linkui, kaip dienelė per šmotą jau patrumpėjo, tuomet ir lytus tankiau lankytis pradėjo ZR II 228.), vakarop „į vakarą“ Llkz, RZ, ZR I 239, II 480, CvR III 125, VI 272, IX 73, VnIU 17, 121, MPutA III 35, Gud-GuzB II 162, Kpn(Tlpr 99) (Dabar vakarop manęs telauk... parvešiu ką norint nuo matušės ZR I 226.), vasardp „labiau į vasarą“ (Vis jau vasarop, vis jau nebe taip šalta, kaip žiemą Llkž. jau... didžiau vasarop linkuo, vienok pavaka- rélis toks pat gražus ir tykus ZR I 194.), velniop „po velnių“ Llkž, TDėdės 84, ZR I 249, Gud-GuzB I 120 (O dabar, ponas, — keliaukite! Traukitės velniop! Girdite?! CyR VIII 191.), Ziemép „į žiemą“ Llkž. Kaip rodo pavyzdžiai, aliatyviniai prieveiksmiai daugiau aptinkami grožinės literatūros kūrinių kalboje. Jų vartosena čia dažniausiai moty- vuota stilistiškai ar ritmomelodiškai. Kartais grožinės literatūros kūrėjas, norėdamas suteikti kalbai archaiškumo atspalvį, nesitenkina savo epochos literatūrinėje kalboje esamais aliatyviniais prieveiksmiais ir pavartoja vie- ną kitą aliatyvo kaip linksnio formą. Pavyzdžiui, V. Mykolaitis-Putinas, versdamas A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, vaidilos apsakymo kalba, be aliatyviniy prieveiksmių galopi, namopi?®, paįvairina dar ir tokiais ar- chaizmais, kaip kalnop „į kalną“ (Vos tik saulė tekėjo, aidi pagrunda ka- nopos, Ryto migloje dvieje skuba kalno p raitininku AMickKonr (MPut) 54.), kiemopi „į kiemą“ (Dūmai trenkė į rūmą, mes išbėgom kiemo pi ib 45.) ir kt. Šitaip specialioje konteksto vietoje ir specialiu kūrėjo sumanymu kū- rybiškai atgaivintos mirusios formos, žinoma, nevirsta prieveiksmiais. Jos 29 Vertėjas ir šiuos prieveiksmius tarsi nori nuspalvinti dar archaiškiau, palikdamas gale -i. > 38 kartu su tokiais XVI—XVII a. raštų kalbos aliatyvais, kaip galybėsp, intai- symop, išganymop, keliop, prisakymopi, pulkop, skaitytojop, stalop, sū- nauspi, tévapi (=tévopi), žodžiop ir t.t., yra ne kas kita, kaip daiktavar- džiai. Vadinasi, aliatyvų taip pat tik nedidelė palyginti dalis yra išvirtusi prieveiksmiais. Nors aliatyviniai prieveiksmiai ir pasirodė kiek gajesni už adesyvinius, vis dėlto ir jie nesudaro jokio patvaresnio ir produktyvesnio tipo, kuriuo re- miantis būtų galima išvesti naujų žodžių. Jau patys pavyzdžiai parodė, kad beveik kiekvienas aliatyvinis prieveiksmis lengvai pakeičiamas kitomis kal- bos priemonėmis, ypač prielinksnio į ir galininko konstrukcija. Tuo ir aiš- kintinas menkas jų paplitimas dabartinėje kalboje. Prie daiktavardinių vienaskaitos aliatyvo kilmės prieveiksmių savo daryba ir semantika labai priartėja būdvardiniai, todėl jie čia ir minėtini šalia pirmųjų. Būdvardiniai šio tipo dariniai dabartinėje kalboje dar rečiau pasitaiko, negu daiktavardiniai, ir jie taip pat dažniausiai traukiasi iš aktyviosios žodyno atsargos, užleisdami vietą plačiau vartojamiems prie- veiksmiams. Jau patys jų pavyzdžiai: amZindp „amžinai“ (Tas žmogus... atsigulęs ir užmigesamžinop LC 1884, 1.), atgaliép „atgal“ (Atgrįžki veidą atgaliop rš., atgaliop pašlijo AMickKonr(MPut) 39.), at- pakaliop „t. p.“ (Eik atpakaliop į namus Skdv.), gerép „į gera, ge- ryn“ Dv, ilgainop „ilgainiui“ srš, rodo, jog tai irgi yra ne kas kita, kaip praeities epochų liekanos. Jie sudaryti iš būdvardžio (galimas daiktas, substantyvuoto) kilmininko formos ir postpozicinio -p: amžinop (: amžinas, -a), atgalidp (:atgalias, -ia), atpakaliép (: atpakalias, -ia), gerop (: gė- ras, -a). Iš ju išsiskiria kiek tiktai ilgainop. Šalia jo dabartinėje kalboje nėra atitinkamo būdvardžio *ilgainas, -a, ir tik spėjant galima teigti tokį būdvar- dį kalboje kadaise buvus. Apibendrinti vienaskaitos vietininkų prieveiksmėjimo analizę, kurioje buvo paliesta jų reikšmė, daryba, vartosena, santykis su prieveiksmiais, prieveiksmėjimo procesas, taip pat prieveiksmėjimo rezultatų — pačių vie- tininkinių prieveiksmių reikšmė, daryba bei vartosena, mums padės žemiau duodamos išdavos. 1. Nors kai kurių kalbos dalių (pavyzdžiui, daiktavardžių) vietininkai savo reikšmėmis ir sintaksine funkcija ir labai priartėja prie prieveiksmių, tačiau pats vietininkų prieveiksmėjimo procesas dabartinėje lietuvių kal- boje nėra aktyvus. Tokiu būdu dabar pasitaikantys vietininkiniai (ypač ade- syviniai, aliatyviniai ir iliatyviniai) prieveiksmiai dažniausiai yra praeities epochų kalbinio vystymosi padaras. 2. Dabartinėje lietuvių kalboje yra dvejopos kilmės ir moriologinės sudėties inesyvų: postpozicinių ir nepostpozicinių. Postpozicinių inesyvų formavimosi pradžioje postpozicijos funkcija ėjo *en. Si postpozicija il- gainiui visiškai susiliejo su pačiu linksniu ir aptrupėjo arba nukrito. Iš abiejų tų inesyvų dabartinės kalbos linksniavimo sistemoje tėra įsigalėjęs postpozicinis inesyvas. Lengviau ir veikiau suprieveiksmėja postpoziciniai inesyvai tokių daiktavardžių, kuriais reiškiamos daugiau apibendrintos, abst- 39 rahuotos vietos-erdves ar laiko sąvokos, plg. prieveiksmius: vakarė, laukė, ore, rytoj (<rytdje), aplinkoj „aplink“, apičiupoj ,,patamsy, apsigraibinė- jant“; (intimpéj) (įtimpoj) „be perstojo“, apačioj, palaidžioj „polaidyje“, pradžioj, dešinėj, draugėj, kairėj, savėjė „savųjų, artimųjų tarpe“, basidutéj, vienomarškinėj, vienoplaukėj, šalyjė „šalia“, vidujė, viršujė. Siaipjau post- pozicinio inesyvo galūnės nėra linkusios virsti prieveiksmių daromaisiais tormantais. 3. Jau žilojoje senovėje iš linksniavimo sistemos iškritusio nepostpo- zicinio inėsyvo galūnė -ie žemaičių tarmėje rodo tam tikra tendenciją virsti prieveiksmių daromuoju formantu, aprėpiančiu ne tik daiktavardinius, bet ir būdvardinius, įvardinius ir dalyvinius vedinius (ankstiė, artiė, namie, to- lie, šaltie, šiokie, dūlkantie...). Salia formanto -ie minėtinas ir kitas (iš ne- postpozicinio inesyvo galūnės kilęs) formantas — -i (plg.: anksti, arti, toli), visiškai negajus ir neproduktyvus, išlikęs vos keliose, bet užtat nepaprastai plačiai ir intensyviai vartojamose formose. 4. XVI—XVII a. raštų kalboje, taip pat šių dienų id aukštaičių tar- mėse linksniavimo sistemoje tvirtai laikosi: vienaskaitos iliatyvas, kilęs iš vienaskaitos galininko ir postpozicijos. Nemaza iliatyvo formy vartojama ir dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje. Jų visų nėra jokio pagrindo laikyti suprieveiksmėjusiomis. Tiek visose lietuvių kalbos tarmėse, tiek li- teratūrinėje kalboje suprieveiksmėjusios tėra negausios iliatyvo formos, paprastai tokios, kuriomis pasakomi labiausiai apibendrinti ir abstrahuoti vietos-erdvės santykiai ar veiksmo būsenos būdas, plg.: laūkafn, oran, de- šinėn, kairėn, draugėn, tiesėn „dešinėn“, žėmėn „žemyn, ant žemės“, šalifi, vidun, viršun, linkan, aplinkun, atgalion, atsavon „atskirai; , įrėdin ,lai- ku, vietoje, kaip reikiant“; paskun. 5. Iliatyvas lietuvių kalbos istorijoje ne tiek prieveiksmėja, kiek nyks- ta. Abi šias tendencijas (iliatyvų prieveiksmėjimą ir jų nykimą) galima aiškiai įžiūrėti ir dabartinėje kalboje. Tiriant iliatyvų raidą, nieku būdu negalima tų tendencijų suplakti. 6. Iliatyvų vartosena grožinės literatūros kūrinių kalboje motyvuota stilistiškai: iliatyvai (šalia prielinksnio į ir galininko konstrukcijų) pra- plečia gramatinės sinonimikos galimumus grožinės literatūros kūrinių kal- boje, pagausina ritmomelodines priemones eiliuotinėje poezijos kalboje, taip pat suteikia vietinio kolorito kūrinio veikėjų kalbai. 7. Rytinių dzūkų ir Zietelos lietuviškai kalbančiose salelėse silpniau ar stipriau tebėra išlikę linksniavimo sistemoje du postpozicijos -p(i) linksniai: adesyvas ir aliatyvas. Šių linksnių raidai taip pat daug būdin- gesnis visiškas nykimas, negu prieveiksmėjimas. Jų nykimas aiškintinas prielinksninių konstrukcijų įsigalėjimu. 8. Kai kuriose tarmėse (o kartu ir literatūrinėje kalboje) adesyvo ny- kimas tiek toli yra pažengęs, kad šio linksnio (bent su postpozicija -p(i)) nėra likę nė pėdsakų. Jeigu adesyvo neturinčiose tarmėse ir šiuolaikinėje grožinės literatūros kūrinių kalboje kartais ir pavartojamas vienas kitas adesyvinis prieveiksmis (naktiep, šaliep, šalip, galiep), tai paprastai jų funkcija sumaišoma su aliatyvinių prieveiksmių funkcija. 40 9. Aliatyvas iš visų vietininkų yra silpniausiai išlikęs linksnis. Tačiau patys aliatyviniai prieveiksmiai rodo didesnį gajumą ir plačiau bei dažniau vartojami tiek raštų kalboje, tiek tarmėse. Jų yra daiktavardinių (galop, miriop, namop, pavasariop, vakarūp,, .) ir būdvardinių (amžinop, atgaliop, atpakaliop...). 10. Ypač didelę aliatyvo senovę rodo kirčiavimas tokių jo vienaskaitos formy, kaip miškop, namdp, stalėp, kur išlaikytas kirtis galūnėje. Tokių se- novinio galūninio kirčiavimo daiktavardžių, kaip miškas, namas, stalas kil- mininkai dabar.kirčiuojami šaknyje (miško, namo, stalo). Vadinasi, alia- tyvai iš tų daiktavardžių kilmininkų padaryti dar prieš kirčio atitraukimą juose nuo galūnės į šaknį, t. y. priešistoriniais laikais. K BONPOCY AJĮBEPBHAJIH3AULHH MECTHbBIX IAJLEXKER EAMHCTBEHHOFO YHCJA K. VJIBBUIIAC Pe31ome 1. B crarbe paccmMaTpuBaeTcs cooTHOLIeHHe HHecCHBA, WJIaTHBA, ajieccHBa H aJ- JiaTHBa C HaApeuHsMH, aNBepOHAaJIH3AIIHA STHX TajlexxėXM, a TaKXe 3HaueHHe, ofpas3oBaHHe H ynoTrpeOjieHHe HapeuHH, BO3HHKINHX H3 3THX najexen. 2. Xorsg MecTHbIe NMafeXH el. 4. HeKOTODpbIX yacreii peuH (Harnp., HMeHH CYLIECTBH- TeJILHOTO) OueHb OJIH3KH NO CBOE ceMaHTHKe H CHHTaKCHUecKONH (QYHKIHH K Hapeuus, BCE JKe npouecc ajaBepGHaNH3alHH 3THX najfielXeil B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM S13bIKE HeJb3si CUHTaTh AKTHBHbIM. HajiuuecrBytomine B COBPEMEHHOM $I3bIKE HapeuyHs, COOTHOCH- TeJbHBIE C MECTHHIMH najex)amu ef. 4. (ocoGeHHO aneccHBHbIe, aJJJaTHBHbBIE H MJLIATHB- HbIe), KaK NPaBHJo, VHaCJIe/ĮOBAHbI H3 MPOINLIOTO. 3. B coBpemMeHHOM JIHTOBCKOM si3bIKEé HMEIOTCS Ba POZA HHECCHBA, pasjuualiouinecs M0 CBOEMY [POHCXOXKJIEHHIO H MOP(OJOTHUECKOMY COCTaBY, a HMEHHO: HHECCHB C TOCJe- Jgorom u Ges Hero. B HauanbHBIX ¢pazax 06pa3oBaHHs HHECCHBA C MOCJENOTOM B (DYHKUHH nocJesora BbiceTyriaJio *en, KOTOpoe C TedeHHeM BpeMeHH CJIHJIOCb C HMeHeM, AedopvHpo- BaJOChb HJM xe oTnajo. B cHcTeMe CKJIOHEHHSA COBDEMEHHOTO JIMTOBCKOTO f13biKa coxpa- HUWJCS TOJIbKO HHECCHB C rnocaejoroM. Yale HW Jjerue anBepGHAJNH3VIOTCS HHECCHBBI C nocsiesloroM, o6pa3oBaHHble OT HMEH CYIIECTBHTENbHBIX H BHpaXawiuue OGOOmMmeHHbIe MPOCTPAHCTBEHHbIE H BPEMEHHble OTHOIIeHHS WJM Ke OČOo3HaualomHe o6pa3 AelCTBHs, Cp. Hapeuusi: Vakarė «Beuepom», laukė «na JBOpe, Ha YJIHIe, Ha BO3JyXe» Orė «TO Xe», rytéj(<rytéje) «3asrpa», aplinkoj «xpyroM, Bokpyr», apičiupoj «oinynsio>, intimpėj (įtimpėoj) «GecnpectanHo», apačioj «BHus3y», palaidžioj «Bo BpeMs orTenejnn>», pradžiojė «BHauajJie», dešinėj «nanpaBo», draugėj «BMecTe», kairėj «namneBo>, savėjė «B cBOeM Kpyry», būsiautėj «ua Gocy nory», vienomarškinėj «B omnnok pyGaxe>, vienčplaukėj «c neno- KpbiTON ToJoBOoK>, Salyjé «psitom», vidujé «BHYTpH», Vviršujė eBBepxy>. Boobie xe oKoHua- KHHS HHECCHBA C TOCJIeJIOTOM He rpeBpalilaIOTCHA B CJIOBO06pa30BaTeJIbHbIe GOPMAHTH HADpeuUHĖ. 3. Okonuanue -ie, cpoiicTBeHHOe WHeCCHBY Gez nocgAejiora, BHIMABLIEMY H3 CHCTeEMEI CKJIOHEHHSi elle B TJIyYOOKOK JpeBHOCTH, COXpDaHS5SETCA B XSHAMAHTCKOM JHaJeKTe, Tle OHO NpOSIBJSIET HeKOTOpYIO TeHJIeHIHIO K MpeBpallleHHI0 B o CJ/IOBOOGpa30BaTS.IbHbIė OopMaHT Hapeuuii, COOTHOCHTEJbHHIX He TOJIbKO C HMeHAMH CYUIeCTBHTEJbHBIMH, HO H C TIpHJIara- TeJIbHBIMH, MECTOMMEHHAMH H [PHYACTHSAMH, Hanp.: ankstié «panos, artié «6Jm3Ko>, namié «noma». tolié «naneko>, šaltie «Kora xonoxHo», $i6kié «mpu Takoii (miaoxoit) mno- rone». dulkantie «korga melaiby, lynantie «Bo BpeMsi MOXKAsS», pasdlusie «korpa noamMopo- 3HJIO®, CP. TAKXKC CJIOBOCOuETAHHS (Okie ddrganotie «B CISIKOTb, B Hemorony» tokie bladzd- lauZotie «xorma cabo MOXMOPO3HJIO H HOTH YXOLSIT B TPA3b (T. e. MOXHO CJIOMATb HOTY)S. Hapsny c ¢opmantom -ie, caeayer ynoMsinyTs H GOpPMaHT -i, MpOHCIIENIINIT TAKKEe H3 OKOHYaHHs HHeccHBa Ge3 mocjesora, Hamp.: anksti «paHo», arti «6ausros, toli «naJieKo>. 41 dGdopMaHT -i SBJISETCHS OYeHb HeNpOJlyKTHBHLIM, OH COXDpAaHHJICH JHUIb B HeCKOJIbKHX Hape- YHSX, HO 3TH HApeuHSI BBIAEJSIIOTCS HCKJIOUHTEJIbHOK YyNnOTpeOHTEJIbHOCTbIO H pacnpocTpa- HEHHOCTbIO B JIHTOBCKOM Si3bIKE. 4. B nncbMenHbix naMsTHHKax XVI— XVII BB, a TakXke H B COBpeMeHHbIX BOCTOU- HOAYKIITAHTCKHX JHAJeKTaX B CHCTEME CKJIOHEHHSA COXpaHsSeTCHA HJIJIATHB R/l. 4., BO3HHK- WHA H3 BHuHHTeJ/IbHOTO MNajgexa eA. YU. H NnocJIeJiora, ¢opma KOTOPOro 10 CHX MNOp He SIBJISIETCS TBEPAO YCTAHOBJEHHOH (OAHH HCCJAENOBATeIH YKa3biBalOT Ha CyllecTBOBAaHHE mocseJiora a, Apyrue — ai, TpeTbH — na). PopMbl HJIJIaTHBA YacTO BCTPEYalOTCss H B COB- peMeHHOM JHTOBCKOM JiHTepaTypHOM s3blKe, a OCOOEHHO B S13bIKe XYJOXKeCTBEHHOH JHTe- patypbl. Her HHKakoro ocHoBaHHsl CUHTATb Bce 3TH (opMmbl HapeuusMH. Kak B jiuaJiekTAX, Tak H B JIHTEDPATYPHOM $I3biKe TOJIbKO HeMHOTrOYHCJeHHbie (OPMbI MJIATHBA NpPEBPaTHIHCH B Hapeuns. AnpepGHajM3yIOTCS, Kak MNpaBHJO, JIHINb Te OTbIMEHHble (DOpMbI HJIATHBA, KOTOpble BhHIpaxalT HaubGojee 06oGllieHHble NPOCTPAHCTBEHHbIe OTHOLIEHHs Hau 0603Ha- yalotT obpa3 AeHCTBHS WJM COCTOsIHHMS, Hanp.: ladkaf «Ha ABOp, BOH», Orafi «Ha BO3AYX», dešinėn «nanpaBo (MATH», kairėn «HaneBo», tiesén «HuanpaBo>, Žeėmėn «Ha 3eMJIO, O 3emao», Ššaliū «B cTOpoHy; npoub, JoJioh», vidufi «BHYTpb», virSufi «BBepx», linkai «no HanpapJieHHio>, aplinkun «BoKpyr, Kpyrom», atgalion «obpaTtHO», atsavdn «oTHeJIbHO», įrėdin <yMecTHO, BOo-BpeMS, KaK CJIienyeT>, paskufl «cnejioM, Bee; NOCJIe». 5. Ec/iHh uMeTh B BH/Y JHTOBCKHIi SI3bIK B IĮeJIOM, TO HJIJIATHB TOCTENEHHO OTMHDpaeT H TOJIbKO B HeMHOIMHX CJiyuasiX nepexojauT B Hapeuusi. OGe 3TH TeHjieHiihH (Aa/lBepOHaJIH- 3a1lHi HJUJIaTHBA H ero OTMHpaHHe) KHAŠJIPOJLAIOTCA H B COBpeMeHHOM JIHTOBCKOM SI3bIKE. DTH TeHnneHuHLHH CJIeJtyeT YeTKO pas3juuyaTh MPH HCCJACJOBAHHH Dpa3BHTHSA MJIIATHBA. 6. Ynorpečjnenne ¢opM HANATHBA B A3bIKE XY/I0XKECTBEHHOH JHTEPATypPhl CTHJIHCTH- ueckH OOOCHOBAHHO: 3aMeHsisi KOHCTPYKIHIO NMpejJiora į H BHHHTeJIbHOTO Majaerka, HJIJIATHB pacliupsieT BO3MOXKHOCTH TpaMMATHUeCKOH CHHOHHMHH B fi3blKe XVJILOXECTBEHHbIX MPOU3- BeJeHHH, oborailaer pPHTMOMEJIOAHYECKHe CpeACTBAa CTHXOTBOPHOTO SI3blKa MH INPHAAET MECTHbIH KOJIODHT peuH NepcoHaXe. 7. B BOCTOYHOJA3YKCKOM JHaJeKTe H B JHTOBCKOM rosope p-Ha [saraoso (3ersaa) Benopycckoit CCF coxpansiioTcss B CHCTeMe CKJIOHEeHHS [Ba najexa c nocaenorom -p(i): aneccHB H aanaTuB. DTH (DOopMbi Kak H (DOpMbI W/JIATHBA, CKOpee OTMHpAIOT, UeM ajBep- Guanu3yiorcs. OHH MOCTENEHHO BLITECHSIOTCS NMPEJIONKHBIMH KOHCTPYKIHSAMH. 8. B imTepaTypHOM si3bilke H B psiie JHAJEKTOB a/eCCHB C nocjejoroMm -p(i) mnoJ- HOCTbIO yTpaueH. 3/ecb MHOT[a BCTpPeYaloTCsl Hapeudss C OKAMeEHeJIbIM OKOHYaHHeM aJecCH- Ba, 0/IHaKo 3TH o6Gpa3soBaHHs UaCTO HMEIOT 3HaueHWe ajanatuBa (cp. ynoTpeOjieHHe opm aneccuBa galiep, galyp B allaTHBHOM 3HaueHHH, BMECTO Zalép «HaKOHelI». 9. M30 Bcex MecTHBIX majexel xyxXe Bcero coxpaHsiercss aJJiaTHB. OaHako camu HapeuHS, BO3HHKINHe H3 (OPM aJaTHBA, YCTOHYHBHL H YNOTPeOHTEJNbHBI Kak B NHCbMEH- HOM #3blKe, Tak H B AHajeKkrax. OAHH HapeuHsi 3TOrO THNA COOTHOCHTEJbHbI C HMEHAMH CYymecTBHTeJIbHLIMH (galép «K KOHIlY, HaKoHel», miri6p <«HacMepTb», NOMOP «IAOMOMH», pavasariép «x BecHe», vakarép «moj Beuep»), APYrHe — Cc NpHaaratesbHbIMH (amžinoėp «Ha BeuHO», algaliép «na3an», atpakaliép «TO Xe»). 10. MecTHble nanexH C MOCJAENOraMH, KaK H Hapeuusi, NMpPOHUCLIeAUIHe OT 3THX naje- Keil, sABASIOTCA apxauyHbiMH (daKTaMH s3bika. OcoGeHHo apxaHuHbiM cJeAyer CUYHTaTh yAapeHHe TAKHX OTHIMEHHBIX AJIJIATHBOB, Kak miSkép «K necy», stalép «K cToay», a BMecTe © TeM H TaKHX a/JJIaTHBHHIX HapeuHh, Kak galép «K KOHILy, HaKoHel», namoép «K HOMY». Kak wusBectno, annaTtup el. 4. ofpasoBajcs mnyTeM CJHSHHA mnocaenora -p(i) c dopmoil poauTesbHoro mnajexa ed. 4. PopMmbl poaHTENbHOrO najexa eA. 4. APEBHHX OKCHTOHOB B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM f3blKe YAapsioTCs He Ha OKOHUAHHH, a Ha MEPBOM CJOre, Hamp.: miško «neca», stalo «crona», galo «koHua», ndmo «noMa>. H3 3Toro BHAHO, 4TO AJUJIATHB ofpasoBaJjicsi eme JO TOro, Kak YjgapeHHe B YHNOMAHYTHIX (opMax ObJIO OTOABHHYTO € ©OKOHYaHHs Ha KopeHb (T. e. Ha TIepBblė cor). IlepenBuikeHue yjapeHHA ¢ OKOHUAHHSA npousounio B TJIyOOKOK JpeBHOCTH, elle 0 Hauaja JeHCTBHS H3BecTHoro 3akona Coc- ciopa-PopTyHaTOBa — 10 NepeABHIKeHHs: (IPH ONpefe]eHHbIX YCJOBHAX) yAapeHHus C KOpHS Ha OKOHuYaHHe. 42