Naujas toponimų žodynas

Baltistams gal truputį gaila, kad M. Rudzyté rašė ne latvių dialektologijos stu- diją, o studentams dialektologijos vadovėlį. Didaktiniai tikslai vertė ją dėstyti kai kuriuos elementarius dialektologijos mokslo dalykus, be to, vadovėlio profilis tar- tum kaustė autorės mintis, varžė jos savarankiškumą. Ji, atrodo, sąmoningai vengė sudėtingesnių dialektologijos istorijos klausimų, dažniausiai pasitenkindama nuo- rodomis į savo didžiojo mokytojo akademiko J. Endzelyno darbus. Tokiu būdu autorė, nenorėdama skriausti savo studentų, kartais šiek tiek „nuskriaudė“ baltų kalbų tyrinėtojus. Tačiau kiekvienas, tur būt, supras, kad toje pačioje knygoje ir vieniems, ir kitiems įtikti yra be galo sunku. Šiaip ar taip M. Rudzytės darbas dėl savo gausios, labai sistemingai išdėstytos medžiagos (čia jis tikrai toli prašoka vado- vėlio ribas) yra svarus latvių dialektologijos žingsnis, ir jo autorė nusipelno nuo- širdžios visų baltistų padėkos. Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į pora smulkmenų, kritusių į akis, sklaidant šio darbo puslapius. Autorė prie kiekvieno aprašyto klausimo gana detaliai pateikė tuo klausimu esančią literatūrą, tačiau, kalbėdama apie kuršių problemą (plg. 32, 64 p.), kažkodėl nenurodė stambiausio šiai problemai skirto darbo — V. Kiparskio „Kurenfrage“ (Helsinki, 1939). Taip pat ji, gal būt, be reikalo kuršius deda į vie- ną gretą su prūsais (plg. 20 p.), juos tartum atskirdama nuo tokių baltų genčių, kaip sėliai ar žiemgaliai. Terminas krustoties tokia reikšme, kaip jį vartoja M. Ru- dzytė (plg. 34 p.), nėra visai tinkamas, nes jis pastaruoju metu vartojamas kalbo- tyroje kiek kitokia reikšme*. A. Sabaliauskas NAUJAS TOPONIMŲ ŽODYNAS B. A. Huxouos, Kparkni Tononamuueckuii caosapb, Mocksa, 1966, 510 p. Toponiminių žodynų mūsų šalyje išleista nemaža. Pasirodė ir tokių, kurie pa- gal savo profilį gali būti laikomi recenzuojamo darbo pirmtakais'. Tačiau dau- guma jų aiškiai nebeatitiko mūsų šalies ir pasaulinės toponomastikos reikalavimų, nors kai kurie jų išėjo palyginti neseniai. Todėl naujo žodyno, sudaryto šių dienų toponimikos mokslo pamatu, parengimas buvo labai aktualus. Neseniai pasirodęs V. Nikonovo „Trumpas toponimų žodynas“ apima apie ke- turis tūkstančius viso Žemės rutulio gyvenamųjų vietų, upių, ežerų, jūrų ir vande- nynų, kraštų, tautybių ir kitokių vardų. Nesunku įsivaizduoti, kokį didžiulį darbą atliko autorius, atrinkd amas, o kartais ir aiškindamas dešimčių pasaulio kalbų vietovardžius. Toponimikos literatūra labai gausi, tačiau jos kokybė nevienoda Be to, labai skirtingas toponomastikos lygis įvairiose šalyse. Todėl literatūros ,,at- sijojimo“ ir įvertinimo sunkumai praktiškai yra nelengvai įveikiami. Minėtos prie- žastys, be abejonės, lėmė tai, kad ir V. Nikonovo žodyne ne viskas tobula, ne vi- 1 Plg. O. C. Axmanosa, CjioBnapb JiKHTBHCTHUEeCKHX TepMHHOB, Mocksa, 1966, p. 417. i M. H. Measxees, T'eorpagduueckue umena. TonokumMuueckuiėt cJioBapb, Mocksa, 1961; M. C. Boanapckuii, Crosaps reorpaduuecknx Haspauuii, Haj. 2-oe, Mocksa, 1958; A. A. Usa- noBckHu it, leorpaduueckne umena, Mocksa, 1914 ir kt. Taip pat plg. J. Haliczer, Stownik geograficzny. Pochodzenie i znaczenie nazw geograficz- nych, Tarnopol, 1935. 198 si tos srities darbai panaudoti, o kai kurių toponimų kilmės aiškinimai abejotini ar visai nepagrįsti. Bet žodyno apimtis, pobūdis ir toji aplinkybė, kad mūsų šalyje jis beveik neturėjo reikiamo mokslinio lygio ištakų, leidžia atlaidžiau Žiūrėti ir — į pasitaikančius jame netikslumus bei trūkumus. Nesiimant vertinti viso žodyno, norėtųsi pasakyti kėletą žodžių apie baltiškų- jų vietovardžių aiškinimus. Visų pirma, krinta į akis tas faktas, kad žodyne baltiš- kieji vietovardžiai aiškinami kur kas geriau, negu ankstesniuosiuose tokio pobū- džio darbuose. Tai matyti iš šių pavyzdžių: Liet. Kaūnas. M. Bodnarskio nuomone? (kurią vėliau pažodžiui pakartojo M. Melchejevas*), šis miesto vardas esąs kilęs iš mitologinės lietuvių meilės deivės Mildos sūnaus vardo. J. Haličeris* vietovardį Kaūnas kildino iš liet. kaunas (turė- tų būti kaūnis arba kaiiné, kaunia® „kova“). Tačiau dar gerokai prieš jo žodyno pasirodymą apie Kaino kilmę buvo paskelbtos dvi kur kas patikimesnės hipote- zės*, kuriomis, deja, nei J. Haličeris, nei vėliau M. Bodnarskis su M. Melchejevu nėra pasinaudoję. V. Nikonovas nurodo daugumą vietovardžio Kainas kilmės aiškinimų ir svarbiausią tuo klausimu literatūrą, tame tarpe ir pačią naujausią. Tiesa, V. Nikonovui galima prikišti tai, kad ankstesniąsias nuomones jis pateikia be atrankos, kartais net nepasakydamas, kuri jų yra patikimiausia. Suprantama, ne visada tai būna aišku, tačiau minėtu atveju galima buvo pridurti, kad Kaiino siejimas su rus. KOBaTb (atseit, „kalvių amato vieta“) yra nemokslinis. Ir apskritai geriausiai būtų buvę tokio pobūdžio darbe aiškiai nemokslinių aiškinimų visai neminėti. Liet. Nėmunas. M. Bodnarskis" ir M. Melchejevas® (pastarasis remiasi A. Iva- novskiu®) kartoja praeito šimtmečio pabaigoje A. Kočiubinskio paskelbtą naivų Nėmuno kildinimą iš liet. namas: tai esanti „mūsų, lietuviška upė“??. Dar labiau nevykęs, galima sakyti, kurioziškas yra V. Žučkevičiaus Nemuno kilmės aiškini- mas, pateiktas 1961 m. išėjusiame darbe ,,Vietovardziy kilmė (Baltarusijos topo- nimika)“. Pagal ji ,,Némunas upės žemupyje, gal būt, kilo iš lietuviškos šaknies, o aukštupyje — ir iš slavų šaknies nem, davusios pradžią daugeliui žodžių („,He- MOK“, „HeMen“) su bendra leksine reikšme „tyluma, nesuprantamas garsas, nesu- prantama kalba“ ". Analogiškas pavyzdys būtų, jeigu tvirtintume, kad upės var- das Maskva aukštupyje yra suomiškos, o žemupyje — slaviškos kilmės. V. Niko- novas sugebėjo atsispirti šių nemoksliškų aiškinimų rutinai ir pateikė beveik visas 2 M. C. Boaunapckuii, op. cit., p. 153. * M. H. Measbxees, op. cit., p. 44. 1 J. Haliczer, op. cit., p. 142. * Zr. Lietuvių kalbos žodynas, V, Vilnius, 1959, p. 436. € Žr. A. Senn, „Tauta ir žodis“, III, 1925, p. 510; D. Studerus, Zum Stadtnamen Kaunas „Indogermanische - Forschungen“, XLVII, 1929, p. 350—356. ? M. C. Bonnapekrai, op. cit., p. 224. 5 M. H. Mensxeep, op. cit., p. 62. * A. A. UBanoBckuii, op. cit., p. 75. » A. A. Kouy6uuckuii, Teppuropus toucroprueckoit Jlurabi, ) XMHIT, 1897, siHBaps, p. 81. "B. A. )Kyukesnu, ITpoucxoxenne reorpadHyeckux Ha3BaHui (TOMOHHMHKA Beaopyc- cum), Munck, 1961, p. 13. , 199° patikimesnes Nėmuno kilmės hipotezes (išskyrus, tiesa, bene svarbiausiąją — K. Būgos vėlesniąją hipotezg!®). Teigiamu žodyno bruožu reikia laikyti dar ir tai, kad jame gana nuosekliai lai- komasi toponiminio požiūrio į vietovardžius. V. Nikonovas, skirtingai nuo anks- tesnių toponiminių Žodynų autorių, pavyzdžiui, miesto vardą Vilnius teisingai kil- dina ne tiesiog iš apeliatyvo vilnis, o iš upės vardo (apie tai žr. žemiau), Pum (Ro- ma) — iš upės vardo Ruma, o ne iš apeliatyvo, reiškusio tekéjimal®, ir pan. Prie Zody- no yra pridėti visi reikalingiausi priedai — įvadas, literatūros, terminų bei sutrum- pinimy sąrašas. Be to, duodamos ne tik svarbesniųjų geografinių objekty var- du etimologijos, bet ir kai kurios istorinės, geografinės ar kitokios žinios apie pa- čius objektus. Nors V. Nikonovas, aiškindamas baltiškųjų vietovardžių kilmę, yra pažengęs toliau už ankstesniuosius panašių darbų autorius (A. Ivanovskį, M. Bodnarskį, M. Melchejeva ir kt.), tačiau ir jo „Trumpas toponimų žodynas“ šiuo požiūriu dar turi trūkumų. Visų pirma, tai baltiškųjų vietovardžių etimologizavimo ne- tikslumai, kurie daugiausia atsirado dėl to, kad V. Nikonovas ne visada pasi- naudojo jau gerokai anksčiau paskelbtais baltų toponimikos darbais. Antras dalykas, mažinantis žodyno vertę, yra pasitaikantys ne visai preciziški kitų moks- lininkų nuomonių atpasakojimai arba apskritai nepakankamas preciziškas me- džiagos pateikimas. Antai, aiškindamas Kaūno kilmę, autorius rašo: „Kitos eti- mologijos: iš baltų kalbų „toks kardas (naJiam)“, perkeltine prasme „Kirtėjas, kir- tikas (ginklu), peštukas“, net „gėda“; iš got. hauns „Žemasis“ arbs „nusižeminęs“. Toks aiškinimas gali būti suprastas taip: liet. Kaūnas buvo kildintas ne tik iš liet. žodžio, reiškusio „toks kardas; kirtėjas, kirtikas“, net „gėda“, bet ir iš got. hauns. Iš tiesų, Kainas yra tik siejamas su lat. kauns „gėda“, o pastarojo žodžio reikšmei paaiškinti nurodomas got. hauns „niedrig, demiitig“!*., Kitaip tariant, čia Kaūnas nėra kildinamas iš baltų žodžio, reiškusio „gėda“ ir pan., arba iš got. hauns, o, re- miantis šiais žodžiais, buvo tiktai bandoma rekonstruoti ikitoponiminė reikšmė apeliatyvo, iš kurio galėjęs kilti minėtasis toponimas. Arba vėl, aiškindamas Klai- pėdos kilmę, V. Nikonovas iš daugelio nuomonių tenurodo tik G. Gerulio. Be to, pastarojo nuomonė taip pat perteikta ne visai tiksliai: pagal G. Gerulį vardas Klai- pėda yra kilęs iš kokio nors tikrinio arba bendrinio žodžio klaipėda?*, todėl netin- ka sakyti, kad toponimo Klaipėda antrasis komponentas yra iš pėda „teritorija“. Prie bendresnio pobūdžio pastabų norisi dar pridurti tai, kad kai kurių vieto- vardžių kilmė aiškinama per daug bešališkai. „Trumpas toponimų žodynas“, be abejonės, skirtas ne tiek specialistams, kiek plačioms skaitytojų masėms, todėl jis turėtų būti ne tik objektyvus žinių teikėjas, bet ir vadovas. Gerai, kai skaitytojas sužino ir autoriaus nuomonę, ir realią dalyko padėtį. Tačiau yra atveių, kur žody- no autoriaus nuomonės nematyti, o skaitytojui paliekama pačiam pasirinkti, kuri '* Dėl Nėmuno kilmės K. Būga yra paskelbęs dvi hipotezes; dėl pirmosios jų žr. K.Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 466; dėl antrosios — ten pat, II, Vilnius, 1959, p. 214,280— 284; III, Vilnius, 1961, p. 534, 875. V. Nikonovas savo žodyne nurodo tiktai pirmąją K. Būgos hipotezę. iš M. H. Measxees, op. cit., p. 71. 14 G. Studerus, op. cit., p. 350—356. 18 Zr. ,,Archivum Philologicum“, I, p. 208; E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wor- „Srbuch, 1, p. 263. 200 iš suminėtų nuomonių ar hipotezių yra teisingesnė. Bet kiek atsiras skaitytojų, ku- rie tai galės padaryti nesuklysdami? Antai, aiškindamas Lietuvės vardo kilmę, V. Nikonovas vieną po kitos išdėsto J. Otrembskio ir K. Kuzavinio'® nuomones, - bet nepasako, kuri jų priimtinesnė, nors šiuo atveju toponimikos specialistui tu- rėtų būti aišku, kad „paskutinis žodis“ yra K. Kuzavinio aiškinimas. Be to, vienu kitu atveju, kai sunku nuspręsti, kuriam iš daugelio aiškinimų atiduoti pirmenybę, autorius vartoja žodį „dauguma“ (,,GoJikmuncerBo“). Tas žodis („dauguma“) kartais eina savitu argumentu, nors vienos nuomonės šalininkų gausumas dar ne- reiškia, kad dėl to ir pati nuomonė yra patikimiausia. Pavyzdžiui, kalbant apie Europos upės vardo Dunėjaus kilmę, sakoma, kad „dauguma mokslininkų yra už keltišką“ Dunėjaus kilmę. Tačiau nežiūrint šios „daugumos“, priimtiniausia šiuo metu yra V. Georgijevo hipotezė, pagal kurią Dunėjus (žemupys ir dalis vi- durupio) yra dakiškas-miziškas vardas, nes ji vykusiai paaiškina ir paties vardo kilmę, ir santykį tarp *Danuvi(s) ir rumuny Dundre bei slavų Dunajo ir Dunav". Toliau norėtųsi atkreipti dėmesį į konkrečius netikslumus, kurie pasitaiko bal- tiškų vietovardžių (iš viso jų žodyne iš Lietuvos, Latvijos ir buvusių baltiškų teri- torijų duodama apie 45) aiškinimuose. Cna (Ilna). Aštuntuoju numeriu pažymėta Cna lokalizuojama taip: Ušos de- šinysis intakas Lietuvoje. Tačiau nei Uša, nei Cna per Lietuva neteka. Tai aiškus lokalizacijos riktas. Kūršių mūrios. Šis vietovardis žodyne rašomas Kypexruii 3anue ir greta duodamas variantas Kypuickuii sanus. Vietovardis kildinamas iš etnonimo Kyp. Forma Kyp- cKuū 3aaus, kuri rusiškuose raštuose pastaruoju metu pavartojama gana daž- nai, yra klaidinga. Pats marių pavadinimas yra etnoniminės kilmės — iš baltų gen- ties vardo kūršiai (lat. kursi®). Todėl rusiškas Kuršių marių pavadinimas tegali būti tik toks: Kypuckuii samus. Neteisinga taip pat kuršius rusiškai vadinti yp. Ši lytis, matyti, paimta iš senųjų vokiškų arba lotyniškų dokumentų, kur kuršiai vadinami Cori, Curones, Kuren, Curi ir pan. Tačiau dokumentų užrašymai be prie- balsio š (arba s) po r yra antrinės kilmės, paimti iš lyviškojo kuršių pavadinimo *kora(s) arba *kyųra(s)*. Lyviškasis pavadinimas savo ruožtu yra kilęs iš senes- nės lyties *kurha<kurša(s)*?. Be to, netinka sakyti, kad iki 1946 m. Kuršių ma- rios buvo vadinamos tik ,,Kypuw-eah (nem.)“, nes ir prieš 1946 metus buvo vi- suotiniai vartojamas lietuviškas vardas Kūršių marios. Kurzemė. Kildina iš etnonimo xypor. Kaip jau buvo sakyta aukščiau, etnonimas yra ne KYpol, o Kypiuu (liet. kūršiai, lat. kursi). Latvija. Pasakoma tik tiek, kad etnonimo kilmė neaiški. Tačiau į žodyną yra- įtraukta daugybė dar mažiau aiškių vietovardžių, negu Latvija, ir pateikiamos hi- potezės apie jų kilmę (pavyzdžiui, Maskva, Nemunas, Volga ir kt.). Todėl šiuo at- veju būtinai reikėjo nurodyti gana patikimą K. Būgos nuomonę apie etnonimo Latvija hidroniminę kilmę*!. '* K. Kuzavinio pavardė parašyta labai iškreipta: K. Kuravinij. 7 Ba. 'eoprues, Aynat, Jynas, Dunare, „Studia linguistica in honorem Thaddaei Lehr- Splawinski“, Warszawa, 1963, p. 87 tt. 18 K. Būga, op. cit., III, p. 246. 19 K. Būga, op. cit., 1II, p. 249. * Plačiai šias formas aiškina K.Būga — op. cit., III, p. 249 tt. #1 K. Būga, op. cit., III, p. 530, 629. 201 Lyda. Miesto vardas laikomas kilusiu iš bendrinio žodžio, reiškusio ,,skynima, kirtimą“*?. Iš tiesų, šis miesto vardas yra kilęs iš upės vardo Lyda®. Nėmunas, Jau buvo užsiminta, kad, aiškinant šio vardo kilmę, nurodoma tik vie- na iš dviejų K. Būgos etimologijų, būtent pirmoji, nuo kurios pats K. Būga yra atsisakęs**. Tai ypač pabréZtina, nes ir kai kurie kiti tyrinėtojai užmiršta antrąją K. Būgos nuomonę**, pagal kurią Nėmunas skaidytinas į šaknį nem- (plg. ném- uogė, nem-uné, lot. nemus ,birZtva, alkas, miškelis“, gr. vėuos „ganykla, miške- lis“ ir t.t.**) bei priesagą -unas (plg. kai kurių žemaičių Nėmanas). Ryga. Miesto vardas kildintinas ne tiesiog iš apeliatyvo (liet. ringė), bet iš upės vardo *Riga (<*Ringa), plg. 1297, 1304 m. dokumentus, kur rašoma: Riga flu- men?*". ; Šiauliai. V. Nikonovas pakartoja niekuo nepagrįstą R. Šmitleino hipotezę apie miesto vardo Šiauliai kilmę iš germanų asmenavardžio Saul arba Savilis. R. Šmit- leino nuomonės klaidingumas jau buvo nurodytas spaudoje®. Šiauliai yra paly- ginti aiškios kilmės vietovardis: jis yra atsiradęs iš asmenavardžio Šiaulys (arba apeliatyvo Siauljs) daugiskaitos. Šio vietovardžio baltišką kilmę kelis kartus pla- čiai yra aiškinęs K. Būga??, tačiau nei R. Šmitleinas, nei V. Nikonovas tais aiški- nimais nesiremia. Venta. Autorius pateikia kelis šio vardo kilmės aiškinimus, tačiau bene svar- biausiojo — K. Būgos vėlesniojo — nepamini. K. Būga, pradžioje šį upės vardą siejęs su sl. vefo- „,didelis“*?, vėliau tos nuomonės atsisakė ir Venta kildino iš bal- tų šaknies vent- „lenkti : linkti“, plg. vénteris®. Vilnius. Teisingai laikomas hidroniminės kilmės vietovardžiu, tačiau greičiau- siai jis yra kilęs ne iš upės vardo Vilija (Neris), kaip teigiama žodyne, o iš Vilnia (Neries kairysis intakas). Senesnė (ar gretiminė) miesto vardo Vilnius lytis, matyti, buvo moteriškosios giminės: Vilnia. Taip Vilnių ir šiandien vadina kai kurie Panevėžio, Šeduvos, Ukmergės, Gervėčių*?, Zietelos®® apylinkių gyventojai. ?* Gal būt, turima galvoje liet. lydimas „iškirsta vieta miške, skynimas, kirtimas; dirbamas laukas iškirsto miško vietoje“. | * K. Būga, op. cit., III, p. 492, 787. 74 K.Būga, op. cit., III, p. 875. #5 Pavyzdžiui, M.Vasmer, Russisches etymologisches Worterbuch, II, Heidelberg, 1955, p. 21 l. * K. Būga, op. cit., II, p. 280—284; III, p. 534, 875. 27 Žr. A. Bielenstein, Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Petersburg, 1892, p. 37, 38. Be A. Bylenšteino, miesto vardą Ryga laikė kilusiu iš upės vardo ir K. Būga (žr. K. Būga, op. cit., III, p. 515). 28 Žr. A. Vanagas. Dėl kai kurių Lietuvos miestų vardų etimologijų, ,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, VI, Vilnius, 1963, p. 333. ?** K. Būga, op. cit., II, p. 98, 349, 588. % K. Būga, op. cit., I, p. 490, 519 tt.; III, p. 546. 31 K, Būga, op. cit., III, p. 243, 244, # Žr. A. Baabuukonuc, Ha3BaHHA JIMTOBCKHX HACEJEHHBIX NYHKTOB, 06pa30BaHHbie OT KHa3BaHHl pex H osep, , Lingua Posnaniensis“, VII, p. 241. ** A, Vidugiris, Zietelos lietuvių tarmė (filol. m. kand. disertacija, mašinraštis), Vilnius, 1961, p. 469, 471. 202