Svarbus latvių dialektologijos žingsnis

Zmine DP 31315, 3144,, Sune Mit II 40 (pirmoji Sin formy minima ir paties autoriaus 5139, 12171); Be pamato p. 295 kritikuojamas akademinis »Lietuviy kalbos Zodynas“ uz tais kad M. DaukSos forma nuentiémus DP 592 jame laikoma dalyviu; autorius mano, kad ji esanti Klaidingai paragyta, ir skaido Ja i padalyvj ir jvard%io naudininka (nuefit iemus). Cia veikiausiai turime toki pat absoliutiniu naudininku be ivardzio einantj dalyvi, kaip bekalbanczém DP 159,2, regintiémus DP 228,,, tarintiemus BB Apd 27, 13 ir pan., Zr. LKK V 106—107. Prie teigiamy knygos ypatybiy priskirtinas kruopStus pavyzdziy parinkimas, puikus viso teksto techninis parengimas bei suredagavimas, leidziantis skaitytojui greitai ir lengvai rasti reikiamus duomenis. Baigiant norétysi palinkéti, kad A. Zeno »Lietuviy kalbos vadovas“ atkelty vartus j lietuviy kalba kuo didesniam skaigiui jos biciuliu ir tyrinétoju visame pasaulyje. V. Ambrazas SVARUS LATVIU DIALEKTOLOGIJOS ZINGSNIS M. Rudzite, Latviegu dialektologija, Riga, 1964, 432 p. Pastarieji metai balty kalby dialektologijai buvo i8 tikryjy labai derlingi. Gausybés straipsniy, atskiry tarmiy monografiju fone pagaliau pasirodé seniai laukti apibendrinamojo pobidzio dialektologijos veikalai: lituanistai gali dziaugtis Z. Zinkevigiaus ,,Lietuviu kalbos dialektologija* (Vilnius, 1966), o latvistai — M. Rudzytés ,,LatvieSu dialektologija‘. Sios dvi Siaip jau skirtingu metodu ir i§ dalies skirtingiems tikslams paraSytos knygos yra tartum savoti8ka balty kalby dialektologijos enciklopedija, be kurios negalés i8siversti né vienas Siu kalby tyrinétojas. Marta Rudzyté latviy dialektologijos baruose sékmingai darbuojasi jau keliolika mety: 1958 m. buvo paskelbtas jos stambus keliy kaimyniniy Siaurés Latvijos tarmiy apraSas! (Sis darbas dar 1954 m. buvo apgintas kaip kandidatiné disertaciJa*), 1963 m. pasirodé jos sudaryta, mokymo reikalams skirta latviu kalbos tarmiu teksty chrestomatija®. Be to, didelis M. Rudzytés nuopelnas latviy dialektologijai yra tas, kad jos vadovaujami Rygos universiteto auklétiniai parengé nemaza gery gimtyjy tarmiy apraSy, kurie savo verte kalbos mokslui nenusileidyia daugeliui publikuoty latviu dialektologiniy tyrinéjimy. Tatiau didziausias M. Rudzytés inaSas i latviy kalbotyra ir apskritai baltistika yra jos knyga ,,LatvieSu dialektolo gija“. Jau vien Sio veikalo apimtis — 432 puslapiai — pakankamai rodo, kad autoré nudirbo i§ tikryju didZiuli darba. Pagal gana grieZta plana ji apraSo pagrindines latviu kalbos tarmes — vidurio (vidus dialekts, 59—146 p.) , lyviskaji (libiskais dialekts, 147—255 p.), aukStaitiy (augszemnieku dialekts, 257—405 p.). Tiesa sakant} detaliau apraSoma tik tarmiy fonetika ir morfologija, o sintaksés klausimai tia beveik nelietiami (biidinga, kad &i ,,béda“ neaplenké ir Z. Zinkevitiaus »Lietuviy dialektologijos* — baltu kalby sintaksei, matyt, dar vis neatéjo Sviesesnés dienos!). * M. Rudzite, Ziemelvidzemes izloksnes Braslava, Vecaté, Baunos un Vilzénos, ,,Valodas un literaturas instituta raksti*, VI, Riga, 1958, p. 101-256. * M. Pyasut, Tosopp ceseproli yactx Buz3zeme (Bpacaascxuii, Benarckuit, Baynpcxnii, Bua. seuckuit), Asropedepat, Pura, 1954. * M. Rudzite, LatvieSu izlokSpu teksti, Riga, 1963, 108 p. (i8leista rotoprintu). 197 Baltistams gal truputi gaila, kad M. Rudzyté ra8é ne latviy dialektologijos studija, o studentams dialektologijos vadovélj. Didaktiniai tikslai verté jq déstyti kai kuriuos elementarius dialektologijos mokslo dalykus, be to, vadovélio profilis tartum kausté autorés mintis, varzé jos savarankiSkuma. Ji, atrodo, samoningai vengé sudétingesniy dialektologijos istorijos klausimy, daZniausiai pasitenkindama nuorodomis j savo didZiojo mokytojo akademiko J. Endzelyno darbus. Tokiu bidu autoré, nenorédama skriausti savo studenty, kartais Siek tiek ,,nuskriaudé“ balty kalby tyrinétojus. Tatiau kiekvienas, tur bit, supras, kad toje patioje knygoje ir vieniems, ir kitiems jtikti yra be galo sunku. Siaip ar taip M. Rudzytés darbas dél savo gausios, labai sistemingai i8déstytos medZiagos (Gia jis tikrai toli prasoka vadovélio ribas) yra svarus latviy dialektologijos Zingsnis, ir jo autoré nusipelno nuoSirdZios visy baltisty padékos. Dar norétysi atkreipti démesj i pora smulkmenuy, kritusiy j akis, sklaidant Sio darbo puslapius. Autoré prie kiekvieno apra’yto klausimo gana detaliai pateike tuo k lausimu esan¢ia literatiira, tatiau, kalbédama apie kurSiy problema (plg. 32, 64 p.), kaZkodél nenurodé stambiausio Siai problemai skirto darbo — V. Kiparskio »Kurenfrage“ (Helsinki, 1939). Taip pat ji, gal bit, be reikalo kurSius deda j viena greta su prisais (plg. 20 p.), juos tartum atskirdama nuo tokiy balty gen¢iu, kaip séliai ar ziemgaliai. Terminas krustoties tokia reikSme, kaip ji vartoja M. Rudzyté (plg. 34 p.), néra visai tinkamas, nes jis pastaruoju metu vartojamas kalbotyroje kiek kitokia reik§ me‘. A. Sabaliauskas NAUJAS TOPONIMU ZODYNAS B. A. Huxonos, Kparxuii Tononumayueckuii cnopapb, Mocksa, 1966, 510 p. Toponiminiy zodynu misy Salyje iSleista nemaZa. Pasirodé ir tokiy, kurie pagal savo profilj gali biti laikomi recenzuojamo darbo pirmtakais'. Tatiau dauguma ju aiskiai nebeatitiko misy Salies ir pasaulinés toponomastikos reikalavimu, nors kai kurie ju iSéjo palyginti neseniai. Todél naujo Zodyno, sudaryto Siy dienu toponimikos mokslo pamatu, parengimas buvo labai aktualus. Neseniai pasirodes V. Nikonovo ,,Trumpas toponimy Zodynas“ apima apie keturis tikstan¢ius viso Zemés rutulio gyvenamyjy viety, upiy, eZeru, jiru ir vandenyny, kraStu, tautybiy ir kitokiy vardy. Nesunku jsivaizduoti, koki didZiulj darba atliko autorius, atrinkd amas, o kartais ir ai’kindamas deSim¢iy pasaulio kalby vietovardzius. Toponimikos literatiira labai gausi, tatiau jos kokybé nevienoda Be to, labai skirtingas to ponomastikos lygis ivairiose Salyse. Todél literatiiros ,,atsijojimo “ ir jvertinimo sunkumai praktiSkai yra nelengyai iveikiami. Minétos prieZastys, be abejonés, lémé tai, kad ir V. Nikonovo Zodyne ne viskas tobula, ne vi- * Plg.O. C. Axmanopa, Caonapb JnHrBuctHuecknx TepmuHos, Mocksa, 1966, p, 417. + M. H. Meapxees, Teorpaduyeckue umena. Tononumuyeckuit cnonapb, Mocksa, 1961; M.C. Boguapckuit, Caosap reorpacpuuecknx HasBannit, u371. 2-oe, Moca, 1958; A. A. HeaHoBCKH i, Teorpacwyeckne umena, Mocksa, 1914 ir kt. Taip pat plg. J. Haliczer, Stownik geograficzny. Pochodzenie i znaczenie nazw geograficznych, Tarnopol, 1935. 198