Nauja lietuvių kalbos gramatika

Gramatikos pratarméje kukliais lietuviSkosios ra8tijos pradininko M. Mazvydo Zodziais kreipiamasi i skaitytoja: ,,mana darba usz gier prymkiet“. Néra abejonés, kad Sis Zymaus norvegy mokslininko baltisto troSkimas iSsipildys su kaupu. I8 kiekvieno knygos puslapio skaitytojas su dideliu dékingumu autoriui jautia, kad ,,Lyginamoji balty kalby gramatika“ yra svarus ir kapitalinis inaSas i Siy dieny baltistika ir indoeuropeistika. ‘ K. Morkiinas NAUJA LIETUVIU KALBOS GRAMATIKA A. Senn, Handbuch der litauischen Sprache, Bd. I: Grammatik, Heidelberg, 1966. Ilga laika i8tisos uzsienio kalbininky kartos mokési lietuviy kalbos i8 A. Leskyno parengto vadovo, susidedantio ik chrestomatijos, trumpos gramatikos if Zodyno. Nuo jo pasirodymo (1919 m.) praéjo jau beveik penkiasdeSimt mety. Per ta laika gerokai pakito ne tik lietuviy kalbos ra8yba, bet ir kai kuriy formy vartosena, nepalyginti i8augo groZiné bei moksliné literatiira, 0 daugelis fonetikos, morfologijos bei sintaksés kKlausimu buvo nuodugniai iStyrinéti. Naujo, iSsamaus lietuviu kalbos vadovo parengimas pasidaré bitinas. Sio darbo émési Sveicaryu kilmés kalbininkas A. Zenas (Senn). 1957 m. jis iSleido ,,Lietuviy kalbos vadovo“ Il-ja dali, kuria sudaro i8 ivairiy lietuviy ra8ytojy kiriniy parinkti ir sukiréiuoti tekstai su komentarais ir lietuviy-vokietiy-angly kalby Zodynu!. 1966 m. pasirodé ir pirmoji, svarbiausioji, Sio vadovo dalis — lietuviy kalbos gramatika. Tai didziulis 495 puslapiy veikalas, kuriame iSsamiai apraSyta dabartinés lietuviy kalbos fonetika, morfologija ir daugelio gramatiniy formy vartosena. Sios gramatikos' autorius, Pensilvanijos universiteto profesorius A. Zenas savo darbais gerai zinomas lietuviy kalbininkams. Jis yra vienas i§ neseniai Heidelberge baigto leisti penkiy tomy ,,Lietuviy raSomosios kalbos Zodyno“ sudarytojy ir kartu vienintelis, dirbantis prie Sio Zodyno nuo pat jo leidimo pradzios. Lietuviy kalba jis domisi jau seniai, yra gyvenes Lietuvoje, déstes Kauno universitete fonetika ir kitus kalbotyros dalykus. 1929 m. jis parasé ,,Trumpa lietuviy kalbos va dovéli** skirta uZsienietiams, norintiems pramokti lietuviy kalbos. RySiu su lituanistika A. Zenas nenutrauké ir véliau. Jis yra paraSes daug straipsniy ir kitokiy darby lituanistikos, baltistikos ir apskritai lyginamosios kalbotyros klausimais, o pastaruoju metu aktyviai dalyvauja, sprendZiant balty, slavu ir germany seniausiy santykiy problema. Jo naujasis veikalas tartum apibendrina ilgus metus trukusiy lituanistiniy studijy rezultatus. i Gramatika susideda i§ deSimties daliy. Plati ir turininga yra jau pati pirmoji — ivadiné — dalis, kurioje, trumpai apZvelgus lietuviy tautos istorija, aptariama lietuviy kalbos vieta balty kalby tarpe ir rySiai su kitomis giminingomis kalbomis. Cia autorius glaustai i$désto savo koncepcija balty, slavy ir germany kalbu seniausiy santykiy klausimu. Jo manymu, dar indoeuropietiy bendrystés laikotarpio gale, balty. slavy ir germany pirmtakams artimai bendraujant tarpusavyje, atsirado * A.Senn, Handbuch der litauischen Sprache, II, Heidelberg, 1957. * M. Niedermann, A. Senn, F. Brender, A. Salys, Worterbuch der litauischen Schriftsprache, Litauisch-Deutsch, I—V, Heidelberg, 1934—1967. * A. Senn, Kleine litauische Sprachlehre, Heidelberg, 1929. 194 bendru, tik Siems dialektams bidingy ypatybiy (pvz., skaitvardis takstantis, rugio pavadinimas, daugiskaitos datyvo formos su -m ir kt.). GrieZtai ir argumentuotai neigdamas kai kuriy tyrinétojy suponuojama balty-slavy prokalbe, Siu kalby artimuma autorius aiSkina labai ilgu, jau nuo III m. e. amZiaus trukusiu glaudaus bendravimo (simbiozés) procesu. Be to, baltu ir slavy kalbas sieja tai, kad jos ilgai iSlaiké senovinius indoeuropietiskus bruoZus, o germany kalbos greitai sumodernéjo, pakito ir nutolo nuo pirmyk&tés biklés. Ypaé archaiskos iSlikusios balty kalbos. Toliau jvade trumpai aptariamos lietuviy kalbos tarmés, ju santykis su literatirine kalba, apzvelgiami senieji lietuviy kalbos paminklai. Paskutiniuose ivadinés dalies skyriuose apraSomi lietuyiy kalbos garsai, jy raSymas, raida ir santykiai su kitu indoeuropietiy kalbu garsais. Antrojoje gramatikos dalyje aptariamas vardaZodziy, ivardziy, skaitvardziy bei dalyviy linksniavimas, tretiojoje ir ketvirtojoje — veiksmaZodzio formu sudatymas ir fleksija, penktojoje — nekaitomos kalbos dalys. Se8tojoje dalyje glaustaj i§déstyti pagrindiniai Zodziy darybos principai. Trys tolesnés dalys skirtos formu vartojimui: atskirai apibidinama varda%odZiy vartosena, linksniy reikSmés iveiksmaZodiniy formy funkcijos. Paskutinéje, deSimtojoje, dalyje trumpai apzvelgiamos kai kurios lietuviu kalbos sakinio sandaros ypatybés. I8skyrus jvadine dali, kurioje lietiami balty lyginamosios kalbotyros klausimai.,, gramatika yra paremta daugiausia dabartine lietuviy kalba. Autorius nesiekia parodyti aptariamy formy prieSistorijo, nelygina jy su kity kalby formomis, nerekonstruoja senesniy, raStuose nepaliudytu prolyéiu. Tuo Sis veikalas skiriasi nuo Lenkijoje leidzZiamos J. Otrembskio gramatikos, turinéios istoriSkesni profilj. Uztat dabartinés lietuviy kalbos faktai tia nuSviesti labai placiai ir nuodugniai. Pratarméje nurodyti net 74 autoriai, i§ kuriy raSty rinkta dabartinés kalbos medZiaga; be to, gramatikai panaudota daug tautosakos Saltiniy (jy tarpe Zymia vieta uzZima Lietuviy kalbos. ir literatiiros instituto leidziami rinkiniai), tarmiy apra’y, visos ankstesnés gramatikos ir gausi kalbiné literatira. Autorius gerai susipazines su tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje iSleistais kalbotyros darbais, jais daugelyje vietu remiasi ir mini juos literattros saraSuose, kurie pateikiami kiekvieno skyriaus gale; ypaé platiai panaudoti pastaraisiais deSimtmetiais pasirode lietuviy kalbos Zodynai ir »Lietuviy kalbotyros klausimy“ serijos leidiniai : Gramatikoje apraSomi ne tik dabartinés lietuviy literatirinés kalbos faktai, bet kiekvienu svarbesniu klausimu stengiamasi pateikti duomeny ir i§ tarmiy, senesniy ra8tu ir XVI—XVII a. kalbos paminkly. Taikantis prie ,,Lietuviy kalbos vadoyo“ II-je dalyje paskelbty teksty, neretai aptariama ir viena kita zymesniam autoriui (pvz., M. Dauk8ai, J. Bretkinui, i§ naujesniy — M. Valantiui, S. Daukantui, Krévei, B. Sruogai ir kt.) bidinga formy darybos, kaitybos ar vartosenos ypatybé. Tad gramatikoje i§ dalies atsispindi ir dabartinéje kalboje vartojamy formu raida raSytinés tradicijos laikotarpiu. Tarmiy ir senyjy rasty duomenys diferencijuojami nuo dabartinés literatirinés kalbos faktu, paprastai pateikiami skirtingu Sriftu ir neardo darbo vieningumo. Kalbos duomeny pateikimo bei iSdéstymo metoda tia daugiausia bus nulémusi pati darbo paskirtis. Kadangi gramatika visu pirma skirta nelietuviams, studijuojantiems lietuviy kalba ir skaitantiems tekstus, medZiaga pateikiama taip, kad apie kiekviena kalbos dalj ar formy grupe skaitytojas vienoje vietoje rasty kuo daugiau 13 195 visapusiSkos informacijos. Todél prie atskiry linksniavimo ar asmenavimo tipu kartu aptariama kiréiavimas ir net darybos Klausimai, stengiamasi pateikti kuo daugiau fleksijos paradigmy. PavyzdZiui, p. 140, kur kalbama apie rkamieno daiktavardzius, randame net 6 daiktavardzio dukté linksniavimo paradigmas. pagal DaukSos Postile ir penkias lietuviy kalbos gramatikas: F. KurSaitio, K. Jauniaus, J. Jablonskio 1901 m., 1925 m. ir J. Ziugzdos 1961 m. Cia pat apraSoma ir r kamieno daiktavardziy darybos dalykai (svarbiausios priesagos), kirtiavimas, formy istorija ra8ytinés tradicijos laikotarpiu. Toks déstymo bidas palengvina skaitytojui vienoje vietoje rasti apie kuria nors formy grupe visus reikalingus duomenis, ta¢iau dél jo daug kur nukentia metodinis apraso darnumas, kompaktiskumas. Apskritai, metodiniu ir teoriniu atzvilgiu Siame darbe, palyginti su ankstesnémis gramatikomis, daug nauja nerandame. Naujieji apraSomosios gramatikos metodai éia netaikomi, atsisakyta netgi fonologinés lietuviy kalbos garsyno interpretacijos. Tai iSperka pateikiamy kalbos fakty gausumas ir ivairumas. Nesileisdami i i8samesne io didelio ir reikSmingo veikalo analize, paminésime viena kita ji vartant pastebéta netiksluma ar diskutuotina teiginj. Skirtingai nuo ligSioliniy gramatiky autorius laiko iliatyva tokiu pat linksniu, kaip kiti (ein regelrechter Beugungsfall, p. 92) ir itraukia jj j literatirinés kalbos daiktavardziy bei bidvardziy linksniavimo paradigmas. Nors iliatyvo vienaskaitos formos dabartinéje kalboje vartojamos gana daZnai, bet jau yra linkusios prieveiksméti ir yra izoliuotos nuo kity linksniy, o ju vartosenos sfera apribota Snekamaja kalba ir groZine literatiira. Daugiskaitos formos pasitaiko tik ypatingais, stilistiskai mMotyvuotais atvejais; tai p. 437 pripazista ir pats autorius. Tokiomis aplinkybémis iliatyvo itraukimas j literatirinés kalbos paradigmas greta kity linksniy sunkiai pateisinamas; beje, i ivardziy bei dalyviy linksniavimo paradigmas jis nejtrauktas. Kitas dalykas — ryty aukStai¢iy tarmés, kur iliatyvas tikrai yra lygiateisis linksniy sistemos narys. Teisingai teigdamas, jog ZodzZio gale priebalsiai paprastai tariami kietai, p65 autorius igimtimis laiko ig ilgesniy formy sutrumpéjusius prielinksnius, prieveiksmius ir jungtukus dél, kdl, tél, kur Zodzio galo / esas tariamas minkStai, I8 tikryjy dabartinei literatirinei kalbai ir Zia biidingas kietas galininio / tarimas. Daugiskaitos kilmininko forma Zvérij, pirmaja einanti linksniavimo paradigmoje greta Zvériq (p. 129), yra tarminé, literatiirinéje kalboje visai nebevartojama. Taip pat literatirinés kalbos faktu nelaikytinas daiktavardis bendr}ba, p. 121 pateiktas greta iprastiniy priesagos pba vediniy: kuryba, raifba, sodyba ir pan. Ginéytinas autoriaus teigimas, jog A. Sleicherio chrestomatijoje randamos bittojo kartinio laiko veikiamyju dalyviy formos prigdvuse ir iigéruse esantios naujadarai vietoj daugiskaitos vardininko prigdve ir isgére (p. 178). A. Becenbergeris BGLS 161 tokius dviskaitos vardininkus nurodé Jau B. Vilento raStuose, pvz.: ateiusse VEE 202, plg. giwenuse, kalbéjuse, atéjuse KIC 404; greta ju, Ryty Prisijos lietuviy tarmése buvo vartojamos ir atitinkamos esamojo laiko veikiamujy dalyviy formos, Pvz.: negalincze Sch II 215, ne titrineze rk 73, plg. dar pusdalyvi ne rasdame BsMt TI 198. Siu formy senuma jtikinamai parodé J. Endzelynas IF 33, 123-124; jos gali biti gretinamos su priebalsinio kamieno dviskaitos vardininku-galininku, plg. * Cia vartojami tokie pat Saltiniy sutrumpinimai, kaip didZiajame Lietuviy kalbos Zodyne. 196 Zmine DP 31315, 3144,, Sune Mit II 40 (pirmoji Sin formy minima ir paties autoriaus 5139, 12171); Be pamato p. 295 kritikuojamas akademinis »Lietuviy kalbos Zodynas“ uz tais kad M. DaukSos forma nuentiémus DP 592 jame laikoma dalyviu; autorius mano, kad ji esanti Klaidingai paragyta, ir skaido Ja i padalyvj ir jvard%io naudininka (nuefit iemus). Cia veikiausiai turime toki pat absoliutiniu naudininku be ivardzio einantj dalyvi, kaip bekalbanczém DP 159,2, regintiémus DP 228,,, tarintiemus BB Apd 27, 13 ir pan., Zr. LKK V 106—107. Prie teigiamy knygos ypatybiy priskirtinas kruopStus pavyzdziy parinkimas, puikus viso teksto techninis parengimas bei suredagavimas, leidziantis skaitytojui greitai ir lengvai rasti reikiamus duomenis. Baigiant norétysi palinkéti, kad A. Zeno »Lietuviy kalbos vadovas“ atkelty vartus j lietuviy kalba kuo didesniam skaigiui jos biciuliu ir tyrinétoju visame pasaulyje. V. Ambrazas SVARUS LATVIU DIALEKTOLOGIJOS ZINGSNIS M. Rudzite, Latviegu dialektologija, Riga, 1964, 432 p. Pastarieji metai balty kalby dialektologijai buvo i8 tikryjy labai derlingi. Gausybés straipsniy, atskiry tarmiy monografiju fone pagaliau pasirodé seniai laukti apibendrinamojo pobidzio dialektologijos veikalai: lituanistai gali dziaugtis Z. Zinkevigiaus ,,Lietuviu kalbos dialektologija* (Vilnius, 1966), o latvistai — M. Rudzytés ,,LatvieSu dialektologija‘. Sios dvi Siaip jau skirtingu metodu ir i§ dalies skirtingiems tikslams paraSytos knygos yra tartum savoti8ka balty kalby dialektologijos enciklopedija, be kurios negalés i8siversti né vienas Siu kalby tyrinétojas. Marta Rudzyté latviy dialektologijos baruose sékmingai darbuojasi jau keliolika mety: 1958 m. buvo paskelbtas jos stambus keliy kaimyniniy Siaurés Latvijos tarmiy apraSas! (Sis darbas dar 1954 m. buvo apgintas kaip kandidatiné disertaciJa*), 1963 m. pasirodé jos sudaryta, mokymo reikalams skirta latviu kalbos tarmiu teksty chrestomatija®. Be to, didelis M. Rudzytés nuopelnas latviy dialektologijai yra tas, kad jos vadovaujami Rygos universiteto auklétiniai parengé nemaza gery gimtyjy tarmiy apraSy, kurie savo verte kalbos mokslui nenusileidyia daugeliui publikuoty latviu dialektologiniy tyrinéjimy. Tatiau didziausias M. Rudzytés inaSas i latviy kalbotyra ir apskritai baltistika yra jos knyga ,,LatvieSu dialektolo gija“. Jau vien Sio veikalo apimtis — 432 puslapiai — pakankamai rodo, kad autoré nudirbo i§ tikryju didZiuli darba. Pagal gana grieZta plana ji apraSo pagrindines latviu kalbos tarmes — vidurio (vidus dialekts, 59—146 p.) , lyviskaji (libiskais dialekts, 147—255 p.), aukStaitiy (augszemnieku dialekts, 257—405 p.). Tiesa sakant} detaliau apraSoma tik tarmiy fonetika ir morfologija, o sintaksés klausimai tia beveik nelietiami (biidinga, kad &i ,,béda“ neaplenké ir Z. Zinkevitiaus »Lietuviy dialektologijos* — baltu kalby sintaksei, matyt, dar vis neatéjo Sviesesnés dienos!). * M. Rudzite, Ziemelvidzemes izloksnes Braslava, Vecaté, Baunos un Vilzénos, ,,Valodas un literaturas instituta raksti*, VI, Riga, 1958, p. 101-256. * M. Pyasut, Tosopp ceseproli yactx Buz3zeme (Bpacaascxuii, Benarckuit, Baynpcxnii, Bua. seuckuit), Asropedepat, Pura, 1954. * M. Rudzite, LatvieSu izlokSpu teksti, Riga, 1963, 108 p. (i8leista rotoprintu). 197