Svarbus įnašas į baltų kalbotyrą

BEANL POR PAK RE OS LAU RIALS IU ROY BTA) IEE. TN VIO-S TS RO“M OK SL Ų "A K A D E M TT A RECENZIJOS SVARBUS ĮNAŠAS Į BALTŲ KALBOTYRĄ Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo — Bergen — Tromso, 1966, 485 p. Žymaus norvegų kalbininko profesoriaus Chr. Stango vardas į lietuvių kalbo- tyros bibliografiją įėjo beveik prieš keturiasdešimt metų. Įdomu, kad pirmą savo reikšmingą lituanistinį darbą šis kalbininkas pradėjo pirmosios lietuviškos knygos tyrinėjimu — būdamas 29 metų, jis išleido monografiją apie 1547 m. pasirodžiusią knygą „Catechismvsa prasty szadei““ ir jos sudarytoją M. Mažvydą!. Po kelių metų Chr. Stangas kartu su J. Geruliu aprašė vieną Rytų Prūsijos lietuvių tarmę?, o dar „ vėliau išleido studiją apie slavų ir baltų veiksmažodį?, tyrinėjo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės raštinėse vartotą baltarusių kalbą, gilinosi į baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių problema. Didžiausias ir, be abejo, reikšmingiausias Chr. Stango veikalas yra jo pastarųjų metų darbas „Lyginamoji baltų kalbų gramatika“. Šio veikalo didžiulė reikšmė baltistikai ir apskritai indoeuropeistikai tampa ypač akivaizdi ir suprantama, pri- siminus, kad iki šiol vienintele lyginamąja baltų kalbų gramatika buvo latvių kal- bininko J. Endzelyno Rygos universitete skaitytų paskaitų pamatu išleista palyginti nedidelė knyga „Baltų kalbų garsai ir formos“**. Taigi Chr. Stango gramatikos pasirodymas yra svarbus įvykis kalbotyroje tiek teoriniu, tiek ir praktiniu požiū- riu— daugeliui filologų, besidominčių baltų kalbomis ir jų istorija, ši gramatika da- bar bus nepakeičiamu vadovėliu. „Lyginamosios baltų kalbų gramatikos** įvade (p. 1—21) Chr. Stangas trumpai charakterizuoja baltų kalbas, nurodo jų santykį su slavų kalbomis. Labai plačiai nušviečiama baltų — lietuvių, latvių ir senovės prūsų — kalbų fonetika (p. 22—174), 0 iš morfologijos — žodžių kaityba (p. 175—482). Žodžių darybos ir sintaksės klau- simai darbe specialiai neliečiami. Aiškindamas baltų kalbų fonetinių ir morfologinių reiškinių istoriją bei raidą, autorius juos lygina su atitinkamais kitų indoeuropiečių, ypač slavų, kalbų faktais. Fonetikos skyriuje jis neretai operuoja Pabaltijo suomių kalbų baltiškaisiais skoli- niais. Tačiau knygoje, suprantama, daugiausia pateikiama faktinės baltų kalbų * Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo, 1929. * J. Gerullis ir Chr. Stang'as, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, * Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942. * J. Endzelins, Baltu valodu skanas un formas, Rigi, 1948 (lietuviškas vertimas: J. Endze- lynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957). 191 medžiagos, surinktos iš senųjų rašytinių ir įvairių dabartinių šaltinių. Ypač dažnai autorius remiasi lietuvių kalbos duomenimis ir lietuvių kalbininkų darbais. Jam ge- rai Žinomi ne tik A. Baranausko, K. Jauniaus, K. Būgos, J. Jablonskio ir kitų kal- bininkų darbai, betir pastarųjų metų lietuvių kalbotyra — savo veikale Chr. Stan- gas cituoja daugiau kaip dvidešimties tarybinių lietuvių kalbininkų darbus. Tiek fonetikos, tiek morfologijos skyriuose randame daug naujų teiginių. Tiesa, ne visiems jiems iš karto galima pritarti, tačiau daugelis jų savo originalumu, be abejo, patrauks ir kitų kalbininkų dėmesį, privers juos į atskirus baltų kalbų istori- jos klausimus pažiūrėti naujai. Sakysim, iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl lietuvių š atsiradimo iš s po bal- sių I, ū. Kritiškai įvertinęs šiuo klausimu esančias nuomones (J. Endzelyno, J. Ot- rembskio), Chr. Stangas teigia, kad priebalsio š buvimas žodžiuose maišas, rieš(ut Jas, aušra, rišti ir s žodžiuose musé, lysė, klausiu yra ne tiktai fonetinė, bet ir dialektiné- geografinė problema (p. 96 tt.). Taip pat jis mano, kad senuosiuose lietuviškuose raštuose (ypač iš vakarinės Lietuvos dalies kilusių autorių: Mažvydo, Vilento, Bret- kūno, Daukšos ir kt.) dažnai prieš priebalsius pasitaikantis s(ss) vietoj § (pvz.: schestas „„šeštas““, aukstas „,aukštas““, ischreiske „išreiškė“, penukslas „,penukšlas““) nėra grynai ortografijos dalykas, bet ir atspindi skirtingai minėtais atvejais tartą š (p. 99—100). Daugelį lietuvių kalbos tyrinėtojų domino ir tebedomina rytų aukštaičių De- beikių šnektos a(6d) kamieno daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė -ai (pvz., vaikai „vaikui““). Dėl jos kilmės yra skirtingų nuomonių. Chr. Stangas iškelia naują mintį: kadangi minėtoje šnektoje nekirčiuotas dvibalsis wo virsta a, tai vie- naskaitos naudininko galūnę -ai jis laiko atsiradusią iš senosios lietuvių-latvių šio linksnio triftonginės galūnės *-uoi (p. 70). Tačiau galūnė -ai, kurios pirmasis san- das iš tikrųjų yra kiek redukuotas (= a), pagal šnektos fonetinius dėsnius gali būti kilusi ir iš -ui, plg. šios šnektos daugiskaitos vardininką vi'rai ,,vyrai‘ ir viena- skaitos naudininką vi'rai „vyrui“, vienaskaitos vietininką fufgai< turguj(e)“. Chr. Stangas taip pat nesutinka su paplitusia nuomone, kad lietuvių kalbos daugiskaitos lokatyvo formos su -uose yra padarytos iš daugiskaitos galininko for- mų ir postpozicijos *en. Tokia nuomonė, esą, neteisinga dėl to, kad jau anksčiau yra buvusios formos su -uosu. Iš pastarųjų formų, gramatikos autoriaus teigimu, pagal vienaskaitos lokatyvą ir atsiradęs daugiskaitos lokatyvas su -uose. Senesniųjų daugiskaitos lokatyvo formų su -uosu elementas wo paimtas iš daugiskaitos ilia- tyvo formų su -uosna (p. 186—187). Dėl darbe pateikiamų atskirų lietuvių kalbos duomenų autentiškumo, jų inter- pretacijos, lokalizacijos galima pasakyti ir vieną kitą kritinę pastabą. Antai šalia u kamieno vienaskaitos kilmininko galūnės -aus (sinaiis) nurodoma (p. 214) ir galūnė -ūs (sūnūs), kuri randama prancūzų kalbininko R. Gotjo išleistame Buivydžių šnektos apraše“. Tačiau pastarųjų metų dialektologiniai tyrinėjimai ga- lūnės -ūs nepatvirtino nei Buivydžių, nei kitose lietuvių kalbos šnektose. Greičiau- siai ir R. Gotjo ją yra netiksliai užrašęs vietoj neaiškiai Buivydžių šnektoje tariamos galūnės -aus’. 5 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 95—96. * R. Gauthiot, Le parler de Buividze, Paris, 1903, § 44. ? Žr. Z. Zinkevičius, op. cit., p. 92. 192 Remdamasis A. Salio sudarytu lietuvių kalbos tarmių žemėlapiu?, gramatikos autorius tam tikrų tarminių reiškinių paplitimą nurodo ne visai tiksliai. Antai tarp kitų gyvenamų vietų, kur vietoj kirčiuotų negalūninių balsių a, e tariama o (2), é(¢), nurodoma ir Alanta, Giedraičiai (p. 25). Iš tikrųjų šiose vietose minėtieji a, eišlieka nepakitę. Taip pat išlieka sveiki tvirtapradžiai dvigarsiai am, an, em, en Smil- gių apylinkėje (gramatikoje nurodyta, kad čia jie virsta om, em, p. 85 —86). Prie vienaskaitos naudininko formos zmudgyn (korektūros klaida vietoj Zmué- gyn), cituojamos iš K. Būgos raštų, pažymėta Kvėdarna (p. 85). Iš tikrųjų K. Būga nurodo, kad varniškių žemaičių vienaskaitos naudininką žmudgyn atitin- ka Kvėdarnos žmuėgū, Alsėdžių, Rietavo, Salantų Zmudgou®. Kadangi darbe po tildės ženklo (~) paprastai duodama pagarsiui į literatūrinę kalbą transponuota tarminė forma, tai žemaičių vienaskaitos naudininko formas gallou 140, lėngėu 169, ark ’pu, vakéu 170 tokiu atveju reikėtų transponuoti ne galui, langui, drkliui, vaikui, bet gūluo, ldnguo, drkliuo, vaikuo. Atskirais atvejais darbe be svarbesnio reikalo ar atitinkamos pastabos pateikiamos ne lietuvių literatūrinės kalbos, bet tarminés formos, pvz.: opsris 9 (literatūrinės kalbos =opsris); gimti 7 (=gimti), gulbė 8 (=gulbé), iiikstas 109, 112 (=inkstas), laiškas 8, 63 (=ldiskas), musė 97 (=mūsė). Skaitytoja kartais gali kiek painioti ir iš įvairių dialektologiniy darby imtų pa- vyzdžių nesuvienodinta transkripcija (pavyzdžiai paprastai pateikiami šaltinio transkripcija). Pasitaiko ir aiškių korektūros klaidų, kurių galima būtų nė neminėti. Tačiau kai kurios jų mažiau mokančius atskiras baltų kalbas gali ir klaidinti, dėl to svar- besniąsias nurodysime: dzuole 298 (=dZuole), dievūtis 3 ( =dievilis), galva 141 (= galvą), krastėlin 192 (=krastélin), kriduse 204 (=kridušė), meslti 61 (=melsti), plūostas 110, 360 (=pluoštas), saka 169 (=saka), svenčidusis 193 ( = švenčidusis), zvėris 91 (=žvėris). Taisytinos ir kai kurių tikrinių vardų formos, antai vietų vardų: Alantu 25 (= Alanta), Anyksčiai 181 (= Anykščiai), Dieveniskis 478, Dieveniškis 479 (= Die- veniškės), Dubiniai 104 (= Dubingiai), Gervéciai 70 (=Gervėčiai), Mosedis 207 (= Mosėdis), Musininkai 86 (= Musninkai), Oniškis 99 (= Onuškis), Pagirai 86 ( = Pagiriai), Pagramančių 160 (= Pagramančio), Panevežys 85, 86, 125 (= Pane- vėžys), Pasilé 227 ( = Pašilė), Svedasai 207, 302 ( = Svėdasai), Svėkšna 471 (= Švėkš- na), Svenčionėliai 188 (= Švenčionėliai), Svenčionys 433 (= Švenčionys), Sirvin- tai 4, Širvintas 170 (= Širvintos), Veivirženai 194 (= Veiviržėnai ), Vendžiogala 170 (=Vandžiogala); asmenvardžių: Algimant 4 (= Algimantas), Daukža 231 (= Daukša), Grynaveckis 139 (=Grinaveckis), Mikolauskaitė 168, 169, 478 (= Mi- kalauskaitė), Otrebski 207, 212 ( = Otrebski), Illoamueune 5 ( = Toemusuns). Be to, XIV a. rusiškosios formos Munuzauno lietuviškasis atitikmuo turėtų būti Minigaila, o neMinigailas 6, plg. Švitrigaila (Illeumpueauno) 5. Taip pat prūsų asmenvar- džio Minnegayle tikslesnis lietuviškas atitikmuo yra Min(i)gaila, o ne Mangaila 4. Dėl įvairių priežasčių į gramatiką pakliuvęs ir joje išlikęs vienas kitas smulkus netikslumas nė kiek nemažina šio nepaprastai kruopščiai ir metodiškai atlikto, autoriaus ilgų metų studijinio darbo mokslinės reikšmės. * Archivum Philologicum, 4, Kaunas, 1933, ?* Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 376. 13. Baltų ir slavy kalbų ryšiai 193 Gramatikos pratarmėje kukliais lietuviškosios raštijos pradininko M. Mažvydo žodžiais kreipiamasi į skaitytoją: ,,mana darba usz gier prymkiet“. Nėra abejonės, kad šis žymaus norvegų mokslininko baltisto troškimas išsipildys su kaupu. Iš kiek- vieno knygos puslapio skaitytojas su dideliu dėkingumu autoriui jaučia, kad ,,Ly- ginamoji baltų kalbų gramatika“ yra svarus ir kapitalinis įnašas į šių dienų bal- tistiką ir indoeuropeistiką. ; K. Morkūnas NAUJA LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA A. Senn, Handbuch der litauischen Sprache, Bd. I: Grammatik, Heidelberg, 1966. Ilgą laiką ištisos užsienio kalbininkų kartos mokėsi lietuvių kalbos iš A. Les- kyno parengto vadovo, susidedančio iš chrestomatijos, trumpos gramatikos ir Zo- dyno. Nuo jo pasirodymo (1919 m.) praėjo jau beveik penkiasdešimt metų. Per tą laiką gerokai pakito ne tik lietuvių kalbos rašyba, bet ir kai kurių formų var- tosena, nepalyginti išaugo grožinė bei mokslinė literatūra, o daugelis fonetikos, mor- fologijos bei sintaksės klausimų buvo nuodugniai ištyrinėti. Naujo, išsamaus lietu- vių kalbos vadovo parengimas pasidarė būtinas. Šio darbo ėmėsi šveicarų kilmės kalbininkas A. Zenas (Senn). 1957 m. jis išleido ,,Lietuviy kalbos vadovo“ II-ją dalį, kurią sudaro iš įvairių lietuvių rašytojų kūrinių parinkti ir sukirčiuoti tekstai su komentarais ir lietuvių-vokiečių-anglų kalbų žodynu?. 1966 m. pasirodė ir pir- moji, svarbiausioji, šio vadovo dalis — lietuvių kalbos gramatika. Tai didžiulis 495 puslapių veikalas, kuriame išsamiai aprašyta dabartinės lietuvių kalbos fone- tika, morfologija ir daugelio gramatinių formų vartosena. Šios gramatikos' autorius, Pensilvanijos universiteto profesorius A. Zenas savo darbais gerai žinomas lietuvių kalbininkams. Jis yra vienas iš neseniai Heidelberge baigto leisti penkių tomų ,,Lietuviy rašomosios kalbos žodyno“? sudarytojų ir kar- tu vienintelis, dirbantis prie šio žodyno nuo pat jo leidimo pradžios. Lietuvių kalba jis domisi jau seniai, yra gyvenęs Lietuvoje, dėstęs Kauno universitete fonetiką ir kitus kalbotyros dalykus. 1929 m. jis parašė ,,Trumpa lietuvių kalbos va dovėlį““* skirtą užsieniečiams, norintiems pramokti lietuvių kalbos. Ryšių su lituanistika A. Zenas nenutraukė ir vėliau. Jis yra parašęs daug straipsnių ir kitokių darbų lituanistikos, baltistikos ir apskritai lyginamosios kalbotyros klausimais, o pasta- ruoju metu aktyviai dalyvauja, sprendžiant baltų, slavų ir germanų seniausių santy- kių problemą. Jo naujasis veikalas tartum apibendrina ilgus metus trukusių lituanis- tinių studijų rezultatus. y | Gramatika susideda iš dešimties dalių. Plati ir turininga yra jau pati pirmoji — įvadinė — dalis, kurioje, trumpai apžvelgus lietuvių tautos istoriją, aptariama lietuvių kalbos vieta baltų kalbų tarpe ir ryšiai su kitomis giminingomis kalbomis. Čia autorius glaustai išdėsto savo koncepciją baltų, slavų ir germanų kalbų seniausių santykių klausimu. Jo manymu, dar indoeuropiečių bendrystės laikotarpio gale, baltų. slavų ir germanų pirmtakams artimai bendraujant tarpusavyje, atsirado ' A. Senn, Handbuch der litauischen Sprache, II, Heidelberg, 1957. * M. Niedermann, A. Senn, F. Brender, A. Salys, Wėrterbuch der litauischen Schrift- sprache, Litauisch-Deutsch, I—V, Heidelberg, 1934—1967. * A. Senn, Kleine litauische Sprachlehre, Heidelberg, 1929. 194